Šviesos arka

Du žmonių tipai

Manau, natūraliai žmonės gyvenime išsidiferencijuoja į dvi kategorijas:

  • vieni nori tiesiog gyventi;
  • kiti nori įminti gyvenimo paslaptį.

Pirmoji kategorija nori kad jiems netrukdytu antroji, o antroji to paties laukia iš pirmosios.

Ką turi daryti tie, kas nori prisidėti prie problemos sprendimo? Pirmiausiai ieškoti būdų kaip išplėsti savo galimybes. Tokias galimybes aš vadinu holoplastine sąmone, nes su įprastinėmis galimybėmis problema neišsprendžiama. Pagrindinis kelias – išplėstas į vidinę kryptį mokslas.

Racionalumas yra visos formos, kurios tinka anapusinių vietinių realybių įtraukimui į suvokimą kokybinėmis/kiekybinėmis formomis. Bet nustačiau tokį trūkumą, kad šis vyksmas dažniausiai apsiriboja ekrano dėmenų ištraukimu ir permetimu jais pagrįstų struktūrų anapus ekranų.

Būties matrica ir pažinimo galimybės

Savo schemoje apačioje principą nubraižiau naudodamas Feynmano diagramos imitaciją. Čia vaizduojama, kad randantis visatai, susiformuoja superkvantas, kuris žemėjant energijoms skyla į atšakas ir iš šių atšakų susidaro skirtingi sluoksniai. Vienas sluoksnis yra būtis, vidurinis yra gnostinis/sielų, apatinis materijos. Visas žmogaus pasaulis yra Lu sluoksnyje [luksorinų laukas], apatiniai pasauliai yra transcendencijos, tačiau juose vyksta tikras veikimas, o suvokimui jis pateikiamas tik kaip suformuota informacija, per informacinius kanalus į viršų. Trečias ovalas yra visos Pradžios wishful thinking teorijos, tokios kaip Dievas, Absoliutas, Šaltinis, Aukščiausioji Būtybė ir panašios, kurios paimtos iš Lu sluoksnyje suformuotų iliuzijų.

Protinga sąveika tik tarp Lu ir Materijos, kai eksperimentiškai bandoma įtikrovinti jos struktūras ir įtraukti į viršutinį suvokimą pilnu variantu, kurį vadinu holoplastiniu. Nepadarius šio pažinimo darbo, siekti kažkokių Pradžių, sutapatinant jas su iliuzinėmis jausminėmis būsenomis Lu lygyje yra energijos eikvojimas, nepasiekiamam dalykui. Visą gyvenimą pragyventi tik būsenose, be veiksmo ir racionalumo negeras pasirinkimas.

Deja aukštesnėse energijose – nėra žmogaus, gali būti kitokios, neišsiskaidžiusios sankaupos, kur viskas yra viena, bet neišsiskyręs nei kūnas, nei sąmonė, nei siela.

Schemoje naudojami burbulai ir ekranai, akivaizdu, ne tikrovė, o projekcija – iš tikro visas modelis turi būti Lu burbule, o už šio burbulo neapibrėžtumas. Mes net negalime įrodyti ar kūno atvaizdas sąmonėje turi anapusinį atitikmenį ar tai tik matricos suprojektuota forma. Bet tokiu atveju irgi anapus Lu burbulo projektuotume matricą, nors ši idėja iš tikro yra burbulo viduje.

tikrove

Taigi vienintelis sprendimas: per veiksmą materijoje pakilti iki būties (Lu) ir pabandyti ją „pajudinti“. Judindami pažinsime savybes ir geriau suprasime kaip šis suvokimas atsiranda, tada galėsime judėti ne per horizontalius, bet per vertikalius sluoksnius, jeigu bus nustatyta, kad jie yra.

„Aš“ ir Dievo iliuzija

Būties matricos prigimties klausimas labai subtilus ir jis taip paprastai neatsakomas, todėl, kad mąstoma ir atsakinėjama iš vidaus apie išorinę realybę, kuri tiesiogiai neprieinama. Viskas pažįstama per vidinį Aš, per subjektą.

Kas tas Aš yra? Tai pirmas asmuo, veiksmo subjektas/pagrindas. Kokia mano šio subjekto/pagrindo teorija aš daug kur paaiškinau, ir visą laiką akcentuoju, kad mano aiškinimas pateikia viską tik taip, kaip atrodo iš vidaus.

Kas yra Aš? Tai būsena, suvokimas, kuris įformina iš asmens programų ateinančią informaciją. Ta vieta, kur ši informacija įsiformina į suvokimą, egzistenciją yra kondensuotų medžiagų būsena, kurioje informacijos srautas paverčiamas į kokybinį turinį, kaip savo būties suvokimą. Tai fenomenologinis patirties aprašas.

Jeigu bandytume konstruoti fizikos metodu, turime kondensuotą (sutankėjusią) makroskopinę materijos būseną, kuri, kadangi kvantai turi tam tikras savybes ir simetrijas, virsta egzistenciatu. Tai yra būsena, kuriai būdinga savivoka ir kuri yra Aš pagrindas. Ši būsena gali surinkti įvairias informacijos konstrukcijas, pavyzdžiui, lingvistines ir šioje konstrukcijoje yra lingvistinė ženklinė garsinė forma „AŠ“, kuri tampa šio surinkimo taško pagrindu, ir tuo subjektu, kuris gali surinkti ir iš savęs sugeneruoti veiksmą.

butis

Šiame viduje gali surinkti/įsivaizduoti, bet kokią konstrukciją, bet kokį suvokimą, kalbos rėmuose. Yra konstrukcija Dievas, ir šiame surinkimo taške, vyksta įvairios vidinio surinkimo injekcijos/projekcijos į išorę, kuri nepatiriama ir niekaip neišreiškiama.

Suprantu ir tai, koks būna pagrindinis kontrargumentas – kad mano „teorija“ taip pat yra tokios konstrukcijų injekcijos/projekcijos. Aš, subjektas, pamatas yra tam tikra substancijos būsena, kuri kažkokiu būdu įgauna nenulinę fenomenologiją, t. y., būtį. Man tai tėra save suvokianti plėvelė, kuri neturi jokio centrinio vaidmens, plaukioja begaliniame okeane, kuris turi nulinę fenomenologiją ir niekaip neišreiškiamas. Sakoma – tai Dievas. Bet čia žaidimas kalbinėmis formomis. Kas atsitinka, kai šį beformį okeaną pavadinu auftat. :Arba Šliogeris vadina Niekiu. Lengva suprasti kiek daug šiame žaidime yra kalbos iliuzijos.

Man dėsnis yra viskas, kas turi nulinę fenomenologiją, iš šios srities kyla nenulinės fenomenologijos sritis.

Paradokso savimonė

Pakartosiu dar kartą, savo interpretaciją, kaip paradoksas suvokia savo paradoksalumą ir paskui peršoka prie absoliutaus pagrindo, kuris laikomas išsprendžia problemą.

Yra tam tikra kapsulė sujungta su lingvizmų, logizmų ir psichizmų kaupyklomis. Lingvizmai duoda semantinį konstruktą, logizmai duoda logiką, psichizmai – tikrumą, absoliutumą, teisingumą.

Iš kaupyklų įvyksta „injekcija“ į kapsulę, susiformuoja paradokso būtis. Tada daroma projekcija į tą sritį, kuri turi nulinę fenomenologiją ir pagal lingvizmą-logizmą tai interpretuojama kaip „absoliutas“. Tai vyksta iš apibrėžto vidaus, į neapibrėžtą išorę. Nulinė fenomenologija reiškia niekis, vienetinė fenomenologija – būtis.

Tada šiai projekcijai į neapibrėžtybę suteikiamas tikrumo psichizmas, kuris turi įvairias formas: tikėjimas, žinojimas, „regėjimas“, meilė ir t.t. Tačiau iš tikro visas žmogus lieka savo kapsulėje, apibrėžtame raudoname kvadrate ir amžino, niekaip neišsprendžiamo paradokso būsenoje. Nes nulinė fenomenologija niekaip tikromis formomis išreikšta negali būti, nes paprasčiausiai neturi formų.

Formos yra būties realybė. Todėl kai kurie filosofai ir aiškina, kad anapus nepasiekiamas, o visi siūlomi variantai – iliuzija ir saviapgaulė.

Toks atsakymas įmanomas. Jis netgi būdingas. Tačiau čia dar ne viskas ką noriu pasakyti. Visi kažkodėl galvoja, kad būtis, suvokimas, egzistenciatas, sąmonė yra labai geras dalykas, tai aukščiausia forma. Bet tarkime, kad yra kontekstų kuriuose situacija yra priešinga. Egzistenciatas – ne gėris, ne aukščiausia būsena, bet blogis, liga, žemiausia būsena, o nesuvokimas, nulinė fenomenologija, niekis yra aukštesnės realybės.

Kaip tada pagal žemiausią tikrovės būseną, sąmonę galėtume savo lingvizmais, logizmais ir psichizmais, bandyti apibrėžti aukščiausią tikrovės šaltinį. Žmogus yra to šaltinio antitezė, kuri kaip liga, patologija, vėžys, tik sukelia kančią ir skausmą.

Iš vidaus – nežinome kaip yra, todėl užuot grožėjusis savimi, geriau būtų pažvelgti realybei į veidą. Mus ne sukūrė, bet mumis užsikrėtė kaip vėžiu.

Kas yra „būtis“ iš išorės?

Mano principas gali būti dar labiau išplėstas. Tik kad nekliūtų žodžiai, savo terminą „auftat“ pakeisiu į „substancija“, nes iš tikro nėra skirtumo.

Šis principas aiškina, kad pirmapradis žmogus yra anapus sąmoningo žmogaus; sąmonėje žmogus mato tik savo atvaizdus. Bet veiksmas, sąveika vyksta tikrame pasaulyje: kūnas yra substancija, pasaulis yra substancija ir tarp jų įvyksta anapusinė sąveika, kuri į sąmonę ateina tik kaip informacija.

Taigi iš vienos pusės žmogus gyvena savo sąmonės iliuzijoje, būtyje, o veikia tikrame pasaulyje, substancijoje. Būtis kuria teoriją ir leidžiasi žemyn į substanciją, ją aiškindama moksliškai/filosofiškai; o veiksmas daro eksperimentus pirminėje tikrovėje ir bando pakilti iki būties lygio. Pirmiausiai ištiriamas fizinis substancijos pasaulis, tada veiksmas pakyla iki sielos, ir galiausiai iki būties, kai eksperimentiškai tampa įmanoma judinti pačią būtį [pagal mane luksorinų lauką]. Taip įvyksta anapusybės materializavimas ir susitikimas/susijungimas, kurio metu atskleidžiama būties paslaptis.

Ši pirminė aplink žmogų ir žmoguje esanti substancija nėra absoliutas, ir todėl po informacijos surinkimo, kuris įforminamas į fiksatą, mes turime ne Dievą, bet materialų pasaulį. Tas pats principas – kitose vietose ir kitose kryptyse.

Ar tai gerai, ar ne nežinau. Ką tai duoda žmogui – irgi. Gal iliuzija geriau, bet norisi Tiesos.
Dabar visur kur substancija, galima įrašyti ir auftat. Šį žodį naudoju todėl, kad jis man kartojamas per „potyrius“, aš jo nesugalvojau – todėl jis asmeninis.

Nenoriu nieko niekam primesti, tai tik dėl išsamesnio galimybių „žemėlapio“.

Šis žemėlapis rodo, kad iš anapus kalba ne kokia nors būtybė, bet pats žmogus, nes jis ten yra savo esmine dalimi. Informacijos įforminimas tėra paviršiaus plėvelė.

Pradžia laike ir erdvėje

Pradžia istorijoje ir pačioje tikrovėje – įdomus klausimas, bet tuo pačiu ir gana paprastas.

Artėjimas prie pradžios tikrovėje, pats – nelaikiškas, tačiau įmanomas metodų, idėjų perėmimas, o kryptis nuo atskirties prie susivienijimo.

Imant istorinę pradžią, laiko tiesėje visada judama nuo pradžios. Tai gali būti evoliucija, deevoliucija ir visiškas trūkis. Judant laike visada tikslas ne atsigręžimas atgal, nes tada kreivė nekyla į viršų, link vienio, bet judėjimas proveržio kryptimi, pagal vertikalią nelaikinės tikrovės skalę.

Tai apibendrinu tokiu neįmantriu brėžinuku. Manau jis gali būti standartiniu šablonu, klasifikacijoms ir skirstymams. Kreivės šuolis į viršų reiškia proveržius.

istorija

Tai, ką pateikiau yra optimistinis variantas. Kitas variantas yra realistinis. Savo skyrelyje paaiškinau, kad žmonijos organizaciją skirstau į uždaras zonas ir atviras zonas. Toks principas [nubraižytas] naudojamas uždarose zonose, o atvirose įtakos zonose palaikoma stagnacija. Tai daroma tam, kad visus pažangos vaisius būtų galima susirinkti sau ir tada panaudoti atvirų zonų kontrolei. Tai blogas variantas.

Natūralioje tvarkoje žmogus natūraliai gyvena ir natūraliai miršta. Dirbtinėje tvarkoje natūralų ciklą įmanoma uždaryti į technologinės savivalės pasaulį. Jeigu ši savivalė pažymėta minuso ženklu, tai sukelia ir potencialiai sukels žmonijai dideles kančias. Todėl šis procesas – atskleidimas – būtinas, nes taip galima neutralizuoti bent dalį negatyvių padarinių.

Uždarų zonų planuose – žmonijos uždarymas į totalinės kontrolės gniaužtus, ir tai galima neutralizuoti tik paskleidus atvirose zonose konkurencingą žinių lygį. Tada gal būt įmanoma nubraižytą grafiką ištraukti iš negatyvumo įtakos ir neleisti nusiristi prie katastrofos slenksčio.

Aš viešinu daug atvirų tekstų, ir to logika kaip tik šitokia. Žinojimą būtina ištraukti iš šios planetos uždarų zonų. Aš tai darau kaip susidūręs su tokiomis technologijomis, kurios yra singuliarumo pradžia.

Kuo svarbus vertinimas

Suprantu, kad kaip integruotai sąmonei, gal ir nėra jokio skirtumo, nes savarankiškų pasirinkimų daryti vis tiek neįmanoma.

Kita vertus, pasižiūrėjęs supaprastintai, įvertinsi „gerai“ – žinosi ką daryti, kad būtų dar geriau; įvertinsi „blogai“ – žinosi ką daryti, kad nebūtų dar blogiau ir ką daryti, kad būtų geriau.

Turi suprasti, kad realiame paprastame gyvenime, jeigu įvertinsi neteisingai, gali pats save sužlugdyti ir gausi „sugrįžti“ pagreitintu variantu.

Vertinama dėl savęs, kad galėtum teisingai pasirinkti, o ne tam, kad kažką nuskriaustum.

Matau, kad dauguma žiūri „kas bus žmogui, kurį vertini kai įvertinsi“, o aš „kas bus man, jeigu įvertinsiu teisingai arba klaidingai“. Šis gyvenimas tikrai nėra bevertis tiek, kad iš viso saugotis nieko nėra prasmės.

Taigi atsakymas: įvertinę gauname kryptį, kuria turime judėti, nes prie absoliuto judama ne tiesiu taikymu, stovint viename taške, bet vingiuotai judant ant planetos paviršiaus, kūnu. Jeigu prarandi šeimininko teises į savo kūną, turi vidinį skilimą ir budos būseną visą gyvenimą sėdinčio po medžiu [fantazijose] ir fizinę katorgą [realiame gyvenime].

Šitaip išvengiama amor fati pamokoje per kančią.

Kaip analizuoti jausmines būsenas

Savo tyrimuose lig šiol daugiausiai dėmesio skyriau protui ir racionalumui, o kita sritis – emocijos, jausmai, būsenos – buvo tarsi antrame plane. Tačiau dabar šį trūkumą noriu ištaisyti ir panagrinėti šią temą plačiau. Tai, vėlgi, bus daroma analitinės empatijos metodu ir naudojant ekranų principą.

Yra 4 pagrindiniai ekranai, kurie visi sujungiami į realino sluoksnį, kur tampa „tikrove“. Turime vidinių ekranų junginį: a) būsenų, b) kognityvinį ir c) fizinį/motorinį. Ir išorinį d) sensorinį ekraną, kuris vaidina atraminio ekrano vaidmenį, nes koordinuoja visus kitus ekranus. Viską sudėjus į schemą ir pavaizdavus iš šono kaip sluoksnius, gauname tokią sistemą:

auftat

Šis paveiksliukas rodo, kad turime tokią pagrindinę realybių priešpriešą: įformintas ir įkiekybintas egzistenciatas, kurio esmė – „aš esu“, „tai yra“ iliuzija; ir nulinę fenomenologiją turintis auftatas, kuris yra niekis, valia arba gnostinė materija. Egzistenciatas turi formą, o auftatas veikia tuo pačiu būdamas niekis.

Nubraižyta schema rodo, kad iš visų vietų galbūt arčiausiai auftato yra būsenų, jausmų, emocijų ekranai. Šis žodis neįprastas, bet nereikia į jį žiūrėti kaip į kokios paslaptingos realybės atskleidimą, tai tik pavadinimas, kuris prisega prote anapusinę, beformę, neapibrėžtą pasąmonės tikrovę.

Pabandykime panagrinėti pačią ekrano koncepciją. Jis turi plotą – tai erdvės dėmuo; turi išilginę seką – tai laiko dėmuo; turi skirtumą erdvėje – tai judėjimo dėmuo; turi kokybinę formą – tai substancijos dėmuo; turi tam tikrą turinį – tai informacijos dėmuo ir t.t.. Visa tai įtikrovinus, gaunamas ekraninis pasaulis, vidinė ekrano matrica. Atsiranda sąryšiai ir koreliacijos tarp ekranų, susiformuoja ekranų dinamika, pradeda persistatinėti struktūriniai potencialai. Visi ekranai šitaip surišti ir jie visi suteka į realino sluoksnį – iš vidaus ir iš išorės – bei jame suformuoja sąmonę.

Tokią struktūrą pirmiausiai turi juslinis ekranas, tačiau šis principas galioja visiems. Čia probėgšmiais galima užsiminti apie iliuzinės realybės hipotezę. Visi žino, kad vidiniams ekranams informaciją tiekia smegenyse esančios programos, bet tariama, kad juslinis ekranas informaciją ima iš „tikro“ pasaulio. Tačiau tarkime, kad tai taipogi tik programa – tada realino formos būtų netikra realybė, tik realybės simuliacija. Turėtume pasaulio ekraną, kurį aiškina kitas ekranas, kognityvinis, atlikdamas su duomenimis programų užkoduotus veiksmus ir kurdamas ekrano realybės dėmenų teorijas. Visa tai sujungiama su judėjimo iliuzija, nes judama tik ekrane, ir susiejama su būsenų ekranu, kuris tam, kas vaizduojama primeta tikrumo-netikrumo jausmą.

Tai ypač įdomu panagrinėti lyginant su sapno realinu, kuris turi tokią pačią sluoksnių sistemą, tik jame išdarkytas vidinis turinys. Į šį klausimą galutinio atsakymo duoti neįmanoma, nes egzistenciatas negali išeiti už ekrano, turi laukti paduodamos informacijos trikdžių, kurie patvirtintų nerealumą ir netikroviškumą. Tai geriausiai pavyksta, kai ekranas griauna tai, kas įprasta ir kas anksčiau paklusdavo priimtiems matricoje dėsniams. Manoma, kad realybė turi būti fiksuota, o viskas, kas laisva, siejama su nerealumu.

Dabar, išnagrinėjęs ekrano principus, pereisiu prie pagrindinės temos, kuri yra būsenų ekrano veikimo principai. Remiantis tinklaraščio tematika, geriausias aspektas yra ezoterinis. Čia pateikiamas metodas, kuris leis geriau orientuotis tokiuose klausimuose.

Naudoju tradicinį psichologinį skirstymą į emocijas, jausmus ir būsenas. Emocijos greitos ir ekspresyvios, nukreiptos į kokį nors objektą. Jausmai yra ilgiau trunkantys, taip pat surišti su kokiu nors dalyku arba žmogumi. Būsenos mažiau apibrėžtos, beformės, trunkančios ilgesnį arba trumpesnį laiką. Pavyzdžiui, gera arba bloga savijauta. Bendrinis žodis šiame tekste man bus būsena.

Kokia yra fundamentali klasifikacija? Pirmiausiai būsenos yra neobjektinės ir objektinės. Šis skirstymas ezoterikoje labai svarbus. Neobjektinės būsenos lavinamos dirbant su savimi, užsiimant meditacija, fiziniais pratimais, sveika mityba, turint gerai suorganizuotą dienotvarkę, gerai išsimiegant, nepervargstant ir t.t. Objektinės būsenos susijusios su kuo nors iš pasaulio, su tuo, kas yra toliau nuo būsenų ekrano. Tai pirmiausiai psichinės būsenos ir fizinės būsenos, kurios priklauso nuo pasitenkinimo savimi, ir toliau eina juslinio pasaulio daiktai, situacijos ir žmonės. Akivaizdu, kad pasaulyje pozityvias būsenas suteikia tai, kas mėgiama ir gražu. Norint tvarkyti būsenas per šitą kryptį, reikia dirbti ne tik su savimi, bet ir su pasauliu. Koks tas darbas aišku: sukurti kuo daugiau pozityvumo.

Tačiau čia yra problema. Nes į gyvenimą įsiveržti gali ne tik gėris, bet ir blogis, negatyvumas. Tada kyla neigiamos objektinės būsenos, kurios būna nemalonios, tačiau jos būtinos norint išspręsti problemas. Pavyzdžiui, pasipiktinimas nederamu elgesiu yra geras ar blogas dalykas? Manau, kad to reikia, nors šis jausmas yra negatyvus, jis rodo priešiškumą žmogui.

Dėl tokių ir panašių priežasčių, religijoje dažnai linkstama atsiriboti nuo pasaulio ir jo sukeliamų objektinių būsenų. Prisirišimas prie gerų dalykų teikia džiaugsmą, bet patirtis rodo, kad geri dalykai – laikini. Tad norint išvengti praradimo kančios, geriau neprisirišti prie jokių išorinių dalykų, nuo jų atsiriboti ir pereiti tik prie neobjektinių būsenų ir darbo su savimi. Taip pat susikuriami dvasiniai „objektai“, prie kurių prisirišama per pozityvius jausmus. Tačiau dvasiniai prisirišimai irgi gali nuvilti, nes gyvenime ištinka nesėkmės, neišpildomi kažkokie troškimai, net jeigu jie vien dvasiniai. Tada griebiamasi įvairių racionalizacijų ir paaiškinimų, kodėl taip įvyko. Paaiškinama: pamokos koncepcija, nuodėmes, nusižengimų, kalčių, karmos ir pan.

Aš asmeniškai nemanau, kad tokios praktikos yra sveikas dalykas. Tai man panašu yra į jausmų ir savęs prievartavimą, kai bandoma užgniaužti tas programas, kurios neišvengiamos gyvenant labai sudėtingame pasaulyje, kuriame daug problemų ir reikia mokėti jas spręsti ne vien ignoravimu ir nusisukimu ir ne vien „dvasine meile“. Pavyzdys gal primityvus, bet pasakantis esmę. Įsivaizduokime, kad vaiką puolą pasiutęs pitbulis ir per sekundės dalis turi imtis ryžtingų veiksmų, kad apsaugotum gyvybę. Negali būti apimtas tik dvasinio neprisirišimo, prilygstančio abejingumui, jausmo. Iš pradžių apima siaubas, kai pamatai pavojų, tada kyla ryžtingo veiksmo būtinybės supratimas ir pajautęs drąsos antplūdį apgini vaiką nuo pitbulio, net jeigu reikia rizikuoti savimi. Tada patyręs sužeidimus patiri skausmą, bet tuo pačiu ir džiaugsmą, kad viskas baigėsi laimingai. Ir tokių situacijų gali būti begalybė, kur turi jausti viską, ir tai kas gera ir tai, kas bloga.

Nors ezoterikai propaguoja šiek tiek kitokias treniruotes. Vieną jau aprašiau – tai neprisirišimas; kitos yra dvasinė meilė visam pasauliui, pozityvaus mąstymo pratybos arba dvasinės ramybės kultivavimas. Dažnai būna ne visada labai geri variantai, kai pavyzdžiui, propaguojama skurdžiaus laimė, kurioje materialinių gėrybių ir prabangos nedaug, bet ne per daugiausiai problemų ar rūpesčių. Toks gyvenimas jau linksta prie parazitavimo, kai viena vertus visi prislėgti sunkumų, o kažkas gyvena visiškai lengvabūdišką gyvenimo būdą ir niekuo neprisideda. Kita vertus, iš tokios beobjektinio atsiribojimo būsenos galima sugrįžti į pasaulį ne tam, kad pozityvumą tik imtum ir vartotum, bet tam kad atiduotum save, nieko už tai neprašydamas. Toks variantas irgi įmanomas.

Taigi yra variantai ir praktikos, kurias renkasi vienetai, ir yra galimybės, kurios tinkamos daugumai žmonių, nenorinčių nusiristi į religinius/ezoterinius kraštutinumus. Geriausias variantas: pozityvus mąstymas – kognityviniame ekrane; pozityvus veiksmas – fiziniame/motoriniame ekrane; ir būsenų ekrano tvarkymas pagal jau minėtus metodus, objektinius ir beobjektinius. Viskas turi eiti per racionalumą, pozityvų supratimą. Tai leidžia išvengti daug su jausminiais dalykais susijusių problemų, emocinės taršos, kuri per daug didelė našta.

Dažniausiai žmogus siekia laimės ir paaiškintas principas parodo, kuriose vietose reikia dirbti, norint ją pasiekti. Viskas apibendrinta schemoje.

busenos

Pagrindiniai akcentai tokie: sensorinį ekraną keičia šviesa ir tamsa, kurios turi įtaką būsenoms. Tai būdravimas-miegas, arba pozityvumas-negatyvumas, nes tamsoje slypį įvairių fobijų ir baimių. Pats būsenų ekranas gali būti neutralus, baltas arba juodas iš žmogaus perspektyvos. Ir šios kategorijos susietos su padidintu aktyvumu arba pasyvumu. Čia įsirašo visa paletė subtilių jausminių niuansų, kurie paskui perduodami į psichines arba fizines būsenas. Stimulai gali ateiti iš pasaulio, arba iš žmogaus. Pavojingi, šlykštūs, geri, džiaugsmingi dalykai ir pan. Pirmiausia į viską reaguojama racionaliu protu, supratimu, tada įjungiamas kognityvinis elgesys ir tą elgesį lydintys jausmai, emocijos, būsenos ir t.t. Netektys, trūkumai sukelia skausmą ir kančią, o sėkmė, teigiami atradimai – džiaugsmą.

Kaip jau minėjau gyvenime daug permainų ir netikėtumų, priešingų troškimams dalykų, tad dažnai tenka patirti ir negatyvius jausmus. Bet esmę jau paaiškinau, tad nenoriu išsiplėsti. Tie, kam įdomu, su šiais principais turėtų padirbėti savarankiškai, nes čia ne viskas.

Koks ryšys tarp mokslo ir melžimo?

Bendras supratimas visiems sako, kad mokslas turi būti paremtas faktais, o viskas, kas jų neatitinka, turi būti prilyginama prasimanymams, mokslo imitacijai. Šitą teiginį atmesti greičiausiai nesiryžtų niekas, to nedarau ir aš, bet siūlau kitą ėjimą: parodyti platesni kontekstą, išplėsti fakto sąvoką. Siekiant pažinti tikrovę, platesnis mąstymas visada efektyvesnis už siauresnį ir lėkštesnį. Pradėsiu nuo apibendrinto vaizdinio, o tada pasigilinsiu į detales. Ir vėl bus naudojamas santraukos stilius, kurią papildyti turi kiekvienas savo žiniomis.

Be faktų yra galimybės, kurių žinojimas toks pats svarbus kaip ir faktų. Šią mintį paaiškina kelionės maršruto ir žemėlapio vaizdinys. Žemėlapis vaizduoja visą teritoriją, visus galimus pasirinkti maršrutus, todėl jis yra galimybių visuma. O konkretus keliautas kelias, visi taškai arba atkarpos yra faktai. Matome, kad galimybių laukas visada būna daug platesnis nei faktų, kurie yra konkretūs pasirinkimai arba realizacijos, bet faktai visada realizuoja kažką iš galimybių sąrašo. Suprasdami žemėlapių naudą, visi mokslininkai pirmiausiai turi subraižyti teritorijų topografinius planus, tada tie planai labai padeda modeliuoti konkrečius pasirinkimus. Ši idėja tinka visoms sritims, nors deja ne visada taip lengvai įgyvendinama.

Turi būti ištirta visa substancijos sandara – žemėlapis, bet ne tiek fakto, kiek abstrakčių galimybių principu. Tai yra turi būti išnagrinėti visi galimi variantai. Erdvė, judėjimai erdvėje ir laikas, kurie tik atrodo paprasti, bet iš tikro yra labai sudėtingos sistemos. Taigi pradedama nuo galimybių visumos, nuo tikrovės žemėlapio, o tada surandamas „maršrutas“, arba faktinė realizacija. Su erdve, judėjimu ir laiku viskas gali atrodyti paprasta, bet substancijos žemėlapio klausimas labai sudėtingas, ir jam išspręsti reikia žinoti visus sluoksnius, visą gylį, kuriuos vertina pagal abstraktų kontinuumo vaizdinį, jo galimas matematines ir parametrų erdves.

Šį klausimą renkamasi spręsti iš karto einant prie faktų, bet tai tas pats, kaip ieškoti maršruto neturint žemėlapio. Tai labai sudėtinga. O tikras galingo proto modelis visada susideda iš galimybių visumos ir faktinės realizacijos, žemėlapio ir konkretaus maršruto.

Yra du pagrindiniai faktų tyrimo lygiai, pradedama nuo įvykių, o tada iš įvykių išgliaudomi dėsningumai, reguliarumas, pasikartojimas ir Dėsniai. Kadangi pasaulis juda, iš ateities, per dabartį, teką į praeitį – iš pradžių, laukiama, tikimasi galima tikrovė, ji virsta įvykiu dabartyje ir tas įvykis, nuėjęs į praeitį, tampa faktu. Taigi matome, kad galimybės yra ateitis, o faktai – praeitis. Šioje sistemoje minėti elementai turi turėti savo deramą vietą. Pradedama nuo galimybių, tada žiūrima kas realizuojasi ir galiausiai virsta faktais. Tada žiūrima ar jie atsitiktiniai ar turint tam tikrus duomenis, vadinamus parametrais, galima iš karto apskaičiuoti visą galimą faktinių verčių spektrą, priklausomai nuo to, kas įstatoma į kintamuosius.

Tokios sistemos yra surišti parametrai, kurie leidžia perkelti pasaulį iš įvykių ir atsitikimų srities į erdvę kur aiškinama kaip būna visada, dėsningai, nes tam tikri elementai neatsiejamai surišti. Taigi vėl – formulės šablonas yra žemėlapis, galimybių visuma, konkrečios realizacijos – faktai. Problema tik ta, kad nežinomas visas realybės žemėlapis ir neturimas visas struktūrų ir šablonų rinkinys.

Dabar klausimas toks: Ar įmanomas teorinis žemėlapio nubraižymas? Ar reikia praeiti visus įmanomus maršrutus, faktų rinkimo principu? Yra daroma skirtis tarp teorinės ir eksperimentinės fizikos. Šis principas gal ne visai tinka, nes daroma prielaida, kad teoretikai turi užsiimti praktikų surinktų duomenų ir faktų analize. Tai tiesa, bet teoretikai užsiima net tik tuo. Yra dar vienas metodas, vadinamas kontinuumų metodu, kuriame sukuriamas tapatybės fraktalo principu paremtas vaizdinys, jis ardomas ir daromi įvairūs išardytų dalių sujungimai. Esmė ta, kad imant bendrą variantą, visos tikrovės dalys paklūsta kokiai nors kontinuumo struktūrai. Vadinasi turėdami sumodeliuotas visas kontinuumo struktūras, turėsime žemėlapį, o tada bus galima tyrimais ieškoti, kokios galimybės tikrovės praktiškai realizuotos. Turint žemėlapį vaikščioti visada lengviau. Taipogi, esminė tezė ta, kad tokių žemėlapių braižymas taip pat turi mokslo statusą.

Bet tikrovė sudėtinga ir jos žemėlapis, holoplastinis vaizdas, nežinomas. Tad faktais dažnai vadinamos klaidingos interpretacijos, kurios net gali būti susitarimu paverstos „mokslu“. Įsivaizduokime tokią situaciją. Jūros gylis 1 km, bet matavimo prietaisas tegali išmatuoti iki 500 m. Atliekamas išmatavimas ir „nustatoma“ jūros gylis 500 m. Tai laikoma „neginčijamu“ faktu, nors tai ne Tiesa, tai yra klaidinga defektinio matavimo interpretacija. O dabar įsivaizduokime, kad jūra tai yra tikrovė ir mes su tokiu netobulu prietaisu bandome išmatuoti tikrovės „gylį“. Matavimo rezultatas klaidingas, nes nesiekia viso gylio dėl savo netobulumo, bet paskelbiamas „faktas“. Susitariama, kad jis „mokslas“. Tada sukuriamas geresnis matavimo prietaisas, bet vis tiek netobulas ir sukuriamas naujas „faktas“ ir naujas „mokslas“. Senas nueina į praeities šiukšlyną.

Ką naudingo šioje situacijoje galima pamatyti ir suprasti? Kad mokslas neturėdamas žemėlapio ir maršruto, nežino viso fakto. Tai būna dalinis faktas arba interpretacija. Dėl šios priežasties didelis tokių faktų slankumas – tai yra slankieji faktai. Todėl, apibendrinant, situacija ta, kad neturime nei žemėlapio braižymo, nei duomenų rinkimo keliaujant tobulų priemonių ir netinka nei vienas variantas. Negalime iš karto pamatyti visko kaip galimybės dėl proto ribotumo ir negalime išvaikščioti visos tikrovės, nes didžioji dalis vietų yra paprasčiausiai nepraeinamos. Todėl mokslas ir „mokslas“ nėra tapatūs dalykai. Tai kas mokoma universitetuose, ne visada yra mokslas iš didžiosios raidės. Tai būna mokslininkų grupuočių susitarimai, kurie tarpusavyje kovoja dėl įtakos ir finansavimo.

O teorijų trajektorija kaip ir visų informacinių judėjimų: prasideda nuo ateities galimybės, hipotezės, žemėlapio projekcijos. Tada ši projekcija priartėja tyrimais ir eksperimentais prie dabarties, tampa susitarta konvencine „tiesa“ ir kurį laiką išsilaiko dabartyje. Tačiau ateitis pasiūlo naujas, geresnes galimybes ir ši „tiesa“ nustumiama į praeitį, atsiduria archyve arba kitaip – praeities šiukšlyne. Toks labai dažnai būna „mokslo“ judėjimas. Kad turėtum „mokslo“ statusą, aišku, jis turi kažkiek veikti, bet veikimas ne visada sutampa su tiesa, nes supratimas kaip tai vyksta iš tikrųjų gali būti paremtas klaidingais, nepaisant ko veiksmingais, įsivaizdavimais.

Turime sukūrę daug veiksmingų technologijų, bet jų supratimas ir tikrovės viso gylio arba viso žemėlapio atskleidimas – susiduria su didelėmis problemomis.

Vadinasi: mokslas yra daug kas, ne viena primityvi faktologija, nes šita faktologija įstatyta į daug platesnį intelektualinių manipuliacijų kontekstą. O mafijinės grupuotės, kurios laiko, kad jų „faktai“ geriausi, tėra komediantai, tikrai ne mokslininkai. Tai verslininkai melžiantys idėjų karves, ir norintys, kad visos melžiamos karvės būtų tik jų ganykloje.

Dievas kurdamas pasaulius žiūri į galimybių žemėlapius ir renkasi jame tik vieną realizaciją, o pats žemėlapis kaip visuma yra visi galimi pasauliai. Todėl reikia domėtis ne tik Faktu, vienu maršrutu, bet ir visu Dievo žemėlapiu. To nesupranta tik pseudo-inteletualai.

Sąmonės teorijos santrauka

Sąmonės tyrimo metodai

Žmogaus sąmonę tyrinėja:

  • Filosofija

Metodas – sąvokinis apmąstymas, vidinės ir išorinės patirties refleksija.

  • Psichologija

Surinktų psichologinės veiklos, aktyvumo duomenų analizė. Eksperimentas.

  • Fizika

Matematinis, parametrinis, eksperimentinis modeliavimas.

 

Tyrime naudojama prieiga

Šiuolaikiniai tikslieji mokslai naudoja kontinuumų metodą. Šis metodas sujungia tokias dalis:

  1.  Matematinis kontinuumas – tai kontinuumas sujungtas su skaičiaus operatoriaus abstrakcija ir šių operatorių struktūromis. Pagrindiniai veiksmai – dalinimas į dalis ir šių dalių jungimas.
  2.  Fizinių parametrų kontinuumas, kuris dalina tikrovę į pagrindines kategorijas ir tose kategorijose formuoja parametrų erdves.
  3.  Juslinis kontinuumas – kuris yra fizinis objektas, vadinamas fizikine sistema, į kurį projektuojamos matematinės struktūros ir parametrų erdvės.

Teorija laikoma įrodyta tada, kai jos tezės sutampa visose trijose vietose. Jeigu eksperimentiškai nepatvirtinta jusliniame kontinuume – turima hipotezė.

 

Pateikto sąmonės modelio galimybės

  • Aš apjungiu visus tris mokslus – filosofiją, psichologiją ir fiziką – naudodamas tas tyrimo priemones, kurios man prieinamos.
  • Naudoju kontinuumų metodo teorinę dalį:
  1.  šiek tiek mažiau matematiką,
  2.  daugiausiai parametrų erdvių konstravimą ir
  3.  loginės formos joms suteikimą.
  • Visa tai pateikiama per filosofinio apmąstymo prizmę.
  • Eksperimentas nevykdomas, todėl visa teorija turi hipotezės statusą.
  • Tačiau netiesiogiai naudojami kitų tyrėjų atliktų eksperimentų duomenys.

Fundamentali tikrovės struktūra

Tikrovę skirstau į dvi dalis:

  • Fizinę braną
  • Gnostinę braną

Fizinė brana yra fizinis pasaulis, kurį aiškina fizikos Standartinis modelis. Jis susijęs su kūniška realybe ir paaiškina, kaip atsiranda biologiniai organizmai. Pasaulis yra faktas; kūnas, fiziškumas yra faktas.

Gnostinė brana yra sielos pasaulis, kurį aiškina Sąmonės fizikos standartinis modelis. Ji susijusi su vidine psichine realybe, kuri taip pat yra patirties faktas, nuo kurio pradedant galima kurti tikslųjį šio specifinio pasaulio mokslą.

 

Pasiekimai tiriant tikrovės dalis

  • Daugiausiai pasiekta tiriant fizinę braną. Ją apima visa šiuolaikinė fizika. Pagrindinis modelis yra kvantų ir laukų modelis ir kvantinės dinamikos laukuose. Visi pasiekimai apibendrinti Standartiniame modelyje (SM).
  • Beveik nėra pasiekimų tiriant gnostinę braną, tačiau naudojant kontinuumų metodą, galima modeliuoti teorines jos dalis ir kopijuoti Standartinio modelio pasiekimus, perimant a) laukų, b) kvantų, c) matematinių struktūrų, d) parametrų sąvokas.
  • Šitaip padedamas pamatas Sąmonės fizikos standartiniam modeliui (SFSM).

 

Vidinė perspektyva filosofiniu požiūriu

Sąvokos, kuriomis aiškinama žmogaus  fenomenologinė sąmonė:

  • Fiksatas – fiksuota, nejudri, juslinė dalis; pasaulis;
  • Laksatas – laisvai valdoma, modeliuojama vidinė dalis; mąstymas ir vaizduotė;

Filosofai žino, kad už šių suvokimo formų egzistuoja anapusinis pasaulis, kurį jie vadina transcendencija. Aš šias dalis vadinu pirminėmis tikrovėmis. Kadangi darau prielaidą, kad transcendencija plastiška, aš šias sritis vadinu objektyviu laksatu. Objektyvus laksatas yra

  • Vidinis
  • Išorinis

 

Visas žmogaus spektras

Todėl gauname tokį viso žmogaus spektrą:

  • Vidinis objektyvus laksatas – gnostinė brana
  • Subjektyvus psichinis laksatas – siela
  • Fiksatas – aplinkinio pasaulio reprezentacija
  • Išorinis objektyvus laksatas – fizinė brana

Standartinis modelis tyrinėja objektyvų išorinį laksatą per jo reprezentaciją fiksuotame pasaulyje. Tačiau tikslas materializuoti nematomą gelmę, ištraukti suvokimo nefiksuojamus jo dėmenis.

Tačiau toks susitelkimas į išorę – netinkamas požiūris, nes tokį patį pasaulį, o gal ir dar sudėtingesnį, galima atrasti vidinėje kryptyje: per psichinį laksatą siekiant prisikasti prie objektyvaus gnostinio laksato.

 

Fizinės branos parametrų kontinuumas

Parametrų kategorijų idėja priklauso Aristoteliui. Jos naujesnį variantą pateikė I. Kantas.

Aš naudoju modifikuotą sistemą, pritaikytą fizikos mokslui. Yra tokios kategorijos:

  • Substancija
  • Erdvė
  • Judėjimas
  • Laikas

Niutono mechanikoje iš šių kategorijų gaunami pagrindiniai parametrai.

Substanciją susiejant su mase (m), prie jos pridedant erdvę (x) ir trukmę (t). Judėjimas laikomas vektoriumi, kuris turi greitį (v) ir pagreitį (a). Su šiais siejama jėga (F), energija (E). Laikoma, kad fizinėje branoje judėjimas – reonominis.

 

Gnostinės branos parametrų kontinuumas

Į gnostinę braną kopijuojamos visos kategorijos, tik pasikeičia parametrinis tų kategorijų interpretavimas. Kad kategorijos tos pačios nereiškia, kad tie patys dėsniai, nes dėsniai nustatomi empiriškai ir išreiškiami matematikos priemonėmis.

Gnostinėje branoje, substancijos kategorija siejama ne su mase (m), bet su suvokimu (s), kuris laikomas tokia pat fundamentalia substancijos savybe kaip ir masė.

Be to, kaip jungiamoji sąsaja tarp šių branų tarnauja energijos ir informacijos parametrai. Informacijos vienetas yra vadinamas morfizmu.

 

Preliminarus sąmonės modelis

Vidinis karkasas sudarytas iš

  • Šablono
  • Kokybių
  • Suvokimo

Išorinis karkasas yra

  • Informacija
  • Substancija
  • Energija

 

Bendras gnostinis-fizinis modelis

Matome, kad galima į gnostinę braną nuklonuoti fizinės branos parametrų kategorijas, šiek tiek papildant ir susiejant šiuos pasaulius per energijos ir informacijos sąsajas.

Informacija yra procesinis kanalas, o jeigu procesinį kanalą pakeistume į struktūrinį, turėtume šabloną, kurį toliau vadinsiu taip pat ir ekranu.

Informacija paduoda turinį į ekraną, siųsdama morfizmų srautą. Morfizmai ateina tiek iš fizinės, tiek iš gnostinės branos ir virsta arba fiksatu, arba laksatu.

 

Matematinė dalis (1)

Matematinė dalis paimta iš klasikinės mechanikos, kuri kartoja visose fizikos teorijose tą patį arba panašų modelį.

Jame yra kinetinės (K), potencialinės (V) energijos sąvokos ir jų skirtumas, vadinamas lagranžianu L = K – V.

Iš lagranžiano sudaryta Lagranžo-Eulerio judėjimo lygtis, kuri aprašo antrą Niutono dėsnį, nauja interpretacija.

𝑚𝑎=𝑘𝑥 susivedanti į antrą Niutono dėsnį

 

Matematinė dalis (2)

Kvantinių laukų teorijos pagrindas yra lauko operatoriaus sąvoka. Operatorius nurodo kokį nors veiksmą, kurį reikia atlikti su kontinuumu. Lauko operatorius apibrėžia kvantų atsiradimą arba išnykimą tam tikroje erdvės vietoje.

Lauko operatorius žymimas kokia nors raide, kuri viršuje turi kepurėlę. Pavyzdžiui, fizinės branos laukų operatorius yra Φ, o gnostinės branos – Ψ.

Kiekvienas operatorius turi apibrėžimą, kuris aprašo, kaip į energijos virpesius įvedami arba išimami kvantai.

 

Visas kvantinių laukų spektras

Visą tikrovės gelmę, kuri apima visą žmogų, galima suformuluoti tokia supaprastinta forma.

Lu + GN ++ Tm + Gr + H + QGFW + LFW

Gnostinė brana yra Lu + GN, atitinkamai

  • Luksorinų laukas
  • Gnostinių kompleksų laukas

Fizinė brana yra

  • Tm – tamsioji materija
  • Gr – gravitacija
  • H – higgso laukas
  • QGFW + LFW – standartinio modelio laukai

 

Masės ir suvokimo analogija

  • Fizinėje branoje, labai svarbų vaidmenį atlieka Higgso laukas, nes jis objektams suteikia masę. Jeigu kvantai negalėtų įgyti masės, kosmosas atrodytų visai kitaip.
  • Analogiškai, gnostinėje branoje veikia luksorinų laukas, Lu, kuris sielos ekranams/šablonams suteikia suvokimo savybę. Kai ekrano plazminė struktūra susijungia su luksorinų lauku ir pradeda vykti energijos mainai, atsiranda sutankėjimas, savotiškas „kondensatas“, kuris yra psichologiškai apibūdinamas kaip „būties suvokimas“.
  • Taip pat luksorinų lauke atsiranda kokybės, priklausančios nuo gnostinių kompleksų „chemijos“. Bendrai šis konstruktas, kurį vadinu šviesos arka, turi pavadinimą kokybinis realinas.

 

Kvantinė luksorinų dinamika (KLuD)

  • Suvokimo teorijos pagrindas yra luksorinų lauko dinamika, kurią aprašo KLuD teorija. Ši teorija gali būti nuklonuota nuo standartinio modelio laukų, bet svarbiausia – atrasti galimybes jį ištirti eksperimentiškai.
  • Kartu su luksorinų dinamika, svarbi gnostinių kompleksų teorija, kuri aprašo sielų pasaulio substanciją. Čia turi būti atrasta sielos „chemija“, kuri labai svarbi aprašant kaip sąveikoje su luksorinų lauku, atsiranda įvairios kokybės (qualia).

 

Gnostinių šablonų dinamika

  • Žmogus atsiranda gnostinėje branoje, susiformavus sielos struktūrai. Sielos veikimo pagrindas yra šablonų dinamika. Yra tokie šablonai a) juslinis b) aktyvumo c) kognityvinis d) būsenų. Visi jie apgaubiami sąmonės lauku.
  • Dinamika apibūdina susijungimą ir atsiskyrimą, kurių metu koreliuojami struktūriniai potencialai. Koreliavimas gali būti pasyvus ir aktyvus.

Tada šablonai paduoda informaciją į eferentinę sąsają su luksorinų lauku, atsiranda pasyvus suvokimo jausmas; bei pasiunčia aferentinį signalą į sąsają su fizine brana smegenyse ir per nervus į raumenų skaidulų sistemas. Taip atsiranda sielos kontroliuojama kūno veikla.

 

Sąmonės aktyvumo ciklas (SAC)

Šablonų dinamika kitaip vadinama sąmonės aktyvumo ciklu, kuriame aprašomas vieno morfizmo sukūrimas. Koks tas morfizmas, galima nustatyti pasirinktinai.

Jis gali būti aktyvus ir pasyvus. Kai vidiniai ekranai projektuojami ant išorinio – turime aktyvų sąmonės aktyvumo ciklą, kai išorinis ekranas projektuojamas ant vidinių – pasyvų.

Primityviausiais variantas – dviejų kanalų SAC, kuris susideda iš suvokimo ir aktyvumo šablonų. Suvokimas yra stimulas, aktyvumas – reakcija. Logika: jeigu a, tai b; jeigu c, tai d. Arba: [taip, taip, taip] → [taip, ne, taip].

Tai lemia, kuo siela pozicionuoja save (aktyvumo ekranas) ir kuo laiko objektą (suvokimo ekranas). Tarkime gyvūnų pasaulyje: vilkas – grobuonis; kiškis – grobis.

 

Sujungtas žmogaus modelis (1)

Paveikslėlyje matome piramidę iš trijų dalių. Apatinės dvi dalys yra

  • Objektyvus fizinis laksatas
  • Objektyvus gnostinis laksatas

Pirmidės viršūnė yra žmogaus sąmonė, kurioje atsiranda tas vaizdas, kurį kiekvienas matome aplink save ir savo viduje. Tai yra

  • Išorinio realino pasaulis
  • Vidinio realino pasaulis Tarp aukštų yra sąsajos ir apsikeitimas energija bei informacija. Tai aferentiniai ir eferentiniai ryšiai.

 

Sujungtas žmogaus modelis (2)

  • Tikros sąveikos tarp objektų vyksta fizinėje ir gnostinėje branoje, bet jos suvokiamos tik luksorinų šviesos arkoje, realino pavidalu. Šis kokybinis realinas yra objektyvumo pertvara, kuri skiria vieną žmogų nuo kito.
  • Tarpusavyje gali sąveikauti tiesiogiai ir sielos ir kūnai, bet tai sąmonės dalimi tampa tik tada, kai integruojama į realiną. Visa kita lieka „pasąmonėje“, kaip paslėpta gnostinių šablonų dinamika.
  • Į realiną informacija paduodama iš fizinės ir gnostinės branos ir vaizdo sujungimas vyksta dinaminio surinkimo būdu, nors vaizdai gali atrodyti kaip „statiškas pasaulis“.

 

Suvokimo mechanizmo hipotezė

  • Žinome, kad suvokimas veikia „įjungta“ ir „išjungta“ principu. Tai yra, turime arba 1, arba 0.
  • Įjungimas ir išjungimas interpretuojamas kaip integracija ir dezintegracija. Integracija asocijuojama su „kristaline“ būsena, kuri nurodo tam tikras vidines luksorinų lauko simetrijas, dezintegracija yra šių būsenų perėjimas į „amorfinį“ pavidalą.
  • Šis procesas turi būti valdomas iš apačios, iš sielos energetinių būsenų, kurios įjungia arba išjungia sąmonę. Vadinasi žmogaus branduolys turi būti gnostinėje branoje, sieloje ir turi priklausyti nuo šablonų dinamikos, kuri yra protingos žmogaus veiklos aplinkoje pagrindas.

 

Gyvybė ir išoriniai resursai

Taigi matome, kad suvokimas yra aplinkos resursas, prie kurio gyvi organizmai prisijungia ir juo naudojasi.

Taip pat naudojasi fizine brana – kūno struktūroms ir gnostine brana – sielos struktūroms.

Galima daryti prielaidą, kad yra kažkokia suvereni šerdis, pirminė siela, kuri paskui apauga fizinio ir gnostinio transformiumo apvalkalais.

Kiekvienas resursas gali būti išnaudotas kariniais arba ekonominiais tikslais. Galima manyti, kad tas pats gręsia luksorinų laukui. Galima numatyti

  • Luksorinų bombas, kurios pažeidžia sielą
  • Dirbtinį intelektą, kuris fizinę braną sujungia tiesiogiai su realinu, apeidamas gnostines sielines struktūras. Taip būtų sukurti besieliai robotai.
  • Jau egzistuoja psichotroninė smegenų užgrobimo ir realino valdymo technika.

 

Sąmonės fenomenologija

Sąmonė, kaip esinio būtis, yra iš informacijos dinamiškai suintegruotas realinas, sudarantis šviesos arką, kurioje egzistuoja žmogus.

Žmogaus branduolio formos:

  1.  rodomoji sąmonė – vidinis ir išorinis realinas;
  2.  kaupiamoji sąmonė – susijusi su kognityviumo šablonų dinamika ir vidiniu realinu;
  3.  valdomoji sąmonė – sielos šablonų dinamika, kuri susijusi su aktyvumo matricomis ir aferentiškai perduoda signalą į fizinį kūną nervų kanalais;
  4.  protas – asociatyvinė holograma, gauta fiksato formų introjekcijos būdu ir ištraukiam į realiną minčių ir vaizdinių pavidalu.

 

Transcenderiai

Transcenderiai – tai egzistencijos formos, kurios egzistuoja fizinėje ir gnostinėje branoje, bet neįtraukiami į realiną arba įtraukiami tik manipuliaciniu būdu, t. y., neparodo savo tikros formos.

  • Fiziniai transcenderiai gali manipuliuoti informacija pirmo piramidės aukšto lygyje arba jie egzistuoja receptorių neregistruojamomis formomis.
  • Gnostiniai transcenderiai beveik visos egzistencijos formos, kadangi gnostinis laksatas į vidų veikia uždaros parabolės principu, t. y., neturi recepcijos sistemos ir gnostinė brana nėra atviras pasaulis.

 

Išvados

  1. Kiek šitas lygis realizuotas praktiškai – sunku pasakyti. Bet faktas, kad egzistuoja psichotroninė technika rodo, jog yra padaryti dideli proveržiai.
  2. Nepaisant to, žmonių civilizacija gana žemame lygyje ir pažanga apibrėžtoje srityje kelia labai daug pavojų visuomenei.
  3. Kaip ši technika realizuojama priklauso nuo to, kokį vaidmenį sau priskiria tie, kurie ją valdo ir kokį vaidmenį primeta tiems, prieš kuriuos ji naudojama.
  4. Šitą supratimą būtina keisti, kad civilizacijos neištiktų katastrofa, pavyzdžiui, jeigu ši sritis bus panaudota nežmoniškam „resurso“ išnaudojimui.

Kelios mintys apie kalbą

Nors lingvistikos mokslas yra teorija, kuri žmonėms neįdomi, noriu pasidalinti kai kuriais savo vertinimais ir pastebėjimais.
Natūralus pasaulis istoriškai išreikštas neryškiai, žmogui per daug ilgais eonais. Skirtingų istorinių epochų kalbos vystosi greičiau, bet visos įvedamos naujovės yra tik skirtingos schemos, su skirtingais sujungimais ir skirtingais išsišakojimais. Pokyčiai ateina kaip kažko naujo įvedimas, išėmimas arba perstatymas. Šitaip kalbos keičiasi ir tampa nesuprantamomis, diferencijuojasi. Kadangi kalba paprastam (sąlygiškai) vartotojui reikalinga informacijos perdavimui ir informacijos saugojimui, tam ji turi turėti tokias sąlygas: ji turi būti bendra ir vienoda visoje grupėje, ji turi turėti pakankamai sudėtingą struktūrą, kad galėtų pilnai išreikšti žmogaus mąstymą, santykius ir supantį pasaulį visuose pažintuose jo gyliuose.
Istorijoje kalbiniai pasauliai keičia vienas kitą ir tuos pasaulius atitinka lingvistinės schemos, kur kažkas prijungiama naujo, išimama arba perstatoma, tačiau tai nepakeičia pačio pasaulio, tik transformuoja proto struktūrą. Kadangi istorija yra atmirusi, su ja bendrumas neaktualus ir nereikia to bendrumo dirbtinai įvedinėti. Jeigu norisi tyrinėti šaltinius, reikia senovės kalbos mokytis kaip atskiros kalbos.
Senovės pasaulio medis gali būti įdomus patyrinėti, bet bendrumai būna tolimi, daug tarpinių perėjimų, atstumas iškreipia ryši, kažkas ateina iš nieko, kažkas nueina į nieką ir čia domėjimasis gali būti tik specialaus pobūdžio, kaip duomenų bazės apie tokį procesą kaupimas, kad žinotum kaip iš principo tai vyksta.
Žmogui, kuris gyvena dabar ir jo gyvenimas su praeitimi neturi nieko bendro, tokius dalykus žinoti nebūtina. Ką duoda žinojimas, kad kažkada anglų kalboje buvo linksniuotės ir linksniai, o dabar jų nėra. Svarbu, kad dabartinis kalbos momentas atspindėtų pilną tuo metu esančio žmogaus patirtį, nesiaurintų jo galimybių ir neužkirstų perspektyvių kelių į ateitį. Tai žmogaus gyvenime per daug antraeilis dalykas. Tikra patirtis vyksta anapus kalbos, o kalba tik įrankis. Noriu kad jis būtų patogus man ir kitiems.

Kita vertus yra specialistai, kurie užsiima kalbų kūrimu ir tvarkymu. Jie turi žinoti kalbos paslaptį ir padaryti ją prieinamą visiems. Koks bazinis principas, pavaizduota schemoje.

kalbaČia pateikta, esminė kalbos struktūra, kuri turi dvi aktualias kryptis, jungimą ir skaidymą. Yra bazinė kalbos sistema: garsai, ženklai ir reikšmės ir jų jungimas į išplėstus rinkinius bei skaidymas į bazinius vienetus. Pagal tai galimas ryšių įvairiomis kryptimis ieškojimas. Kalbos mokymosi principas – paprastas: skaidinių išmokimas, bei jungimas per jų įsisavinimą. Smegenys pridėtos todėl, kad prie šios pagrindinės struktūros prijungia įvairius prielipinius psichizmus, kurie tiesiogiai nesusiję su kalba. Jausmai, emocijos, nuotaikos, būsenos ir t.t.
Kalboje daugiau nieko nėra. Analizė yra sudėtingų rinkinių skaidymas į paprastesnius arba jungimas į sudėtingesnius, taip pat prielipinių struktūrų, atsiradusių dėl smegenų veiklos, tyrimas, sukėlimo arba realizacijos priemonių ieškojimas. Istorinėje perspektyvoje, keičiasi baziniai elementai arba rinkinių struktūros, taip pat psichizmų prielipų konfigūracijos. Galima kažką pridėti, išimti arba perstatyti, kitaip sujungti.
Gramatika ir žodynas ryškiai pasikeičia kas 100 metų. Kai skirtumas yra tūkstantis metų, kalbos skiriasi kaip sunkiai suprantami dialektai.

Nesileidžiant į dideles sąmokslo teorijas, kalbos pradžią galima aiškinti keliais pagrindiniais būdais. Tai galėjo vykti daug paprasčiau nei galėtų atrodyti. Tariame, kad:
1. Kalba yra žmogaus kūrinys, o žmogus yra natūralios evoliucijos rezultatas. Tada kalbos būtų paprasčiausiai per ilgus tūkstantmečius surinkti komunikaciniai kaupiniai. Pirma stadija begramatinė kalba, sudaryta iš šūksnių ir pavadinimų, vėlesnė gramatinė kalba, kur pavadinimai papildyti gramatiniais santykiais.
2. Kalba – ne žmogaus kūrinys, žmogus – genetinių eksperimentų rezultatas, kuriuos vykdė kitos civilizacijos, kurios arba išsikėlė, arba išnyko. Tada iš tikro, kalba galėtų būti kaip „virusas“ įdiegtas pilnu variantu. Tai gali būti aiškinama tokiomis versijomis. Buvo pirma rasė, kurie turėjo tokią padovanotą kalbą. Bet ši kalba išnyko arba apaugo vėlesnių bendruomenių papildymais ir pakeitimais. Kalba galėjo labai degraduoti, o vėliau būti užmiršta ir paskui iš naujo sukurta, pagal pirmą variantą.
Bet nemanau, kad pradžia atgaminama, ir mane domina tik kalbos dabartis ir ateitis. Nors galima visuose pirmosios kalbos išdarkymuose bandyti ieškoti „prokalbės“ elementų. Tačiau kaip jau ir minėjau, vartotojui – tai neaktualūs klausimai.

Kokia galėjo būti pati atsiradimo sistema – parodyta schemoje. Bekalbė sąmonė turėjo bekalbį mąstymą, kuris vadinamas pirmykšte mintimi. Sukūrus kalbą, atsirado semantinė mintis, kuri susiliejo su pirmykšte mintimi ir tapo šiuolaikinio mąstymo pagrindu.

kalba2Kalba kyla iš akių ir ausų sukuriamų juslinių galimybių, kurias apjungia mintis, surenkama proto.
Akys kuria vaizdų pasaulį, kuris perdaromas į ženklus, ausys kuria garsų pasaulį, kuris šiuo atveju sujungtas su žmogaus balso traktu. Balsas sugeba generuoti tik labai ribotą garsų skaičių, kurie skirstomi į balsius ir priebalsius, šie skirstomi pagal vietą ir artikuliacijos būdą. Tada fonemos įvairiais metodais susiejamos su ženklais. Pagrindiniai – fonografinis (ženklas-garsas) ir ideografinis (ženklas-sąvoka).
Bet įsivaizduokite, kad yra begalybė garsų, generuojamu su sintezatoriumi. Kaip suklasifikuoti visus sintezatoriaus garsus. Ribotos sąvokos, balsis, priebalsis, artikuliacijos vieta, artikuliacijos būdas – netinka. Galėtų būti net ir 10 000 fonemų ir daugiau. O tada įsivaizduokite kokios galimybės iš sintezatoriaus fonemų sukurti ženklus, tuos ženklus susieti į rinkinius-junginius-ideogramas ir iš jų padaryti žodyną bei gramatiką.
Žmogaus balsas yra ribotas, bet nėra ribotas garsų pasaulis ir su tais garsais susieta mintis. Garsinė mintis susieta su proto sintezatoriumi, kuris gerokai išplečia galimų fonemų skaičių. Jeigu būtų galimybė komunikuoti tiesiogiai mintis į mintį, kalbos struktūroms nebūtų jokių apribojimų.
Čia pavyzdys, kad suprastumėte, kokia netobula yra naudojama kalba ir kokios galimybės atsiveria DI arba telepatijoje. Būtų įmanoma foneminė-sąvokinė telepatinė kalba. Bendravimui su DI ar technotronine sąmone programinio kodo nepakanka, nes jis sudarytas iš komandų, o bendravime vyksta daug daugiau. Mažiausiai turi būti veiksmą atliekantis subjektas, veiksmas ir to veiksmo objektas. Tik tada įmanoma kalbėti apie pasaulį.
Evoliucijos esmė – iš akustinio transiverio (transmitter – receiver), kuriuo yra natūrali kalbėjimo sistema, bus pereita prie dirbtinio elektromagnetinio transiverio ir jis bus integruotas į smegenis. Smartphonas yra sudurtas su akustiniu transiveriu, o tai bus padaryta smegenyse tiesiai uždedant ant suvokimo, kaip parodyta schemoje, pateiktoje prieš tai.
Neišvengiamai teks keisti kalbą, panaudojant gilesnius semantinius kokybių gabaliukus informacijos konstravimui ir perdavimui. Dabartinė kalbos forma bus papildyta, vėliau turės išnykti.
Technotroninės kalbos klausimas keliuose epizoduose paliestas filme „The Machine“ (2013).

Toliau: Kokios gali būti kalbos, ir koks turėtų būti tų kalbų ryšys su supančiu pasauliu, kuris teikia kalbai turinį?

Primityvi kalba yra tokia, kuri apsiriboja vienu siauru pasauliu ir kurioje galioja vienas vertinimo matas, kuris užsisklendžia primityviame binariniame skirstyme – Gėris V Blogis.
Pažangesnė yra ta kalba, kuri mato daugybę skirtingų pasaulių ir daugybę Gėrio V Blogio formų, kurios nesutampa. Toks mąstymas turi susikurti aukštesnę lygmenų ir gradacijų sistemą, gėrio ir blogio apibrėžimų taksonomiją. Turi būti suprantama kiek daug priklauso nuo siauro požiūrio ir savavališko pasirinkimo. Nėra vienos privalomos formos, todėl tenka naudoti apsisprendimų sistemas ir metodus.

Šitas galimybes atitinkanti kalba turėtų būti tikra kalba. Joje teisinga kad įvairiais požiūriais Gėris1=Blogis3=Gėris8=Blogis11. Kitaip sakant, tarp gėrio ir blogio nėra vienareikšmio skirtumo ir vienareikšmės priklausomybės. Žemuose pasauliuose, tikra kalba yra neleidžiama, nes toks mąstymas kelia siaubą. Tačiau yra pasaulių, kuriuose tai – norma.
Begalinė kalba tai kalba, kuri gali atverti begalybę ir kuri kuriasi lygiagrečiai su suvokimo procesu ir neturi jokių normatyvinių, „amžinų“ struktūrų. Tai yra kalba, kuri pavaldi laisvam papildymui ir tas papildymas įvyksta bet kada, po kiekvieno sąmonės išplėtimo. Tai kalba esanti už garsų ir ženklų, net už minčių apkaustytų kalbos formomis, ir susijusi su begaline holoplastine sąmone. Tokia kalba yra kalba sau. Kai šie išplėtimai įsisavinami, juos galima perkelti į tikrą kalbą ir netikros kalbos „taip“ modusą.
Kalbant apie telepatiją, nuojautą, empatiją mano metode tai yra gebėjimas pamatyti galimybių visumą. Bet čia svarbu pasirinkti tinkamą vertinimo lygmenį, nes pagal tai, kaip apibrėžiamos kalbos, kurios labai įtakoja suvokimą, galimi net trys bendri galimybių variantai. Vadinasi kai interpretuojamos sąmonės galimybės, reikia žinoti kokio pasaulio sąmonė tai yra, nes aukštesnio pasaulio įsprausti į žemesnio vertinimus neįmanoma. O žemesnio pasaulio sąmonei aukštesniame per daug erdvės, kurios ji neturi kuo užpildyti, todėl nuojauta atsiremia į tuštumą.
Išorinė žmogaus forma gali būti apgaulinga. O gudrūs žmonės, net bendraudami neišsiduoda savo tikro lygio.
Kitas klausimas – realizacijos fiziniame pasaulyje. Motoriniai judesiai turi ribotas schemas, ir savo suvokimus galima tik „nupiešti“ arba „išpliurpti liežuviu“. Kai tai vyksta neribota kalba, vieno pasaulio žmogui įterptam tarp taip arba ne, atrodo, kad kalba su psichiatrinės pacientu.
Belieka tik klausimas, kokių kalbų reikia ir kokiam tikslui.

Dirbtinė kalba 2

Norėčiau pratęsti savo dirbtinės kalbos gramatikos viešinimą, pateikdamas tariamosios nuosakos lenteles. Tariamoji nuosaka turi tris laikus, nors tai gali atrodyti neįprasta, nes paprastai būna 2 laikai, o tariamoji nuosaka ateityje nenaudojama ir neišreiškiama. Tačiau logika įmanoma, nes sąlygos sakiniuose dažnai kalbama ir apie galimybes ateityje, kurios aprašomos ne būsimuoju laiku. Pagal sąlygos sakinius yra tokie variantai

  • „skaityčiau knygą, jeigu turėčiau“ (dabar, ateityje)
  • „būčiau skaitęs, jeigu būčiau turėjęs“ (praeityje)

Problema su būsimuoju lauku, kad kadangi veiksmas dar tik vyks ateityje, sąlyga gali būti išpildyta, net jeigu šiuo metu nėra. Tačiau tariamosios nuosakos logika ta, kad yra tokia galimybė, kad sąlyga bus neišpildyta, arba jos iš principo neįmanoma išpildyti jokioje ateityje. Tai keista logika, bet įmanoma.

Kaip matome, visi variantai turi neveikiamąją rūšį, kuri sudaroma vienodu principu visose nuosakose ir visuose laikuose, kad nebūtų bereikalingai perkraunama sistema informacija.

Tai yra standartinė veiksmažodžių sistemos dalis, kurią dar papildžius liepiamąja nuosaka, gaunamas įprastinis asmenuojamo veiksmažodžio variantas. Tačiau mano kalboje – tai ne viskas, nes turiu dar oneiratyvo ir telepatyvo nuosakas, kurių čia nepateikiu, bet padarysiu tai vėliau. Tai yra įdomiausios dalys – telepatinė ir sapno nuosaka.

Šią kalbą vadinu entų kalba, nuo asmeninio įvardžio en – aš, arba enor – siela. „Esu entas“ yra „elien ento“ arba tikru raidynu „ελιεν εντο“, „esame entai“ – „eliota entoni“ arba „ελιοτα εντονι“.

Tariamosios veiksmažodžių nuosakos sistema

Laikas Veikiamoji rūšis Neveikiamoji rūšis
Esamasis Εν βαζυ-ρ
Προ βαζυ-ρ
Σετ βαζυ-ρ
Ηε βαζυ-ρ
Ηα βαζυ-ρ
Ξε βαζυ-ρ
Σετορ βαζυ-ρ
Ζοι βαζυ-ρ


Οτα βαζυ-ρ
Σομα βαζυ-ρ
Σετι βαζυ-ρ
Ηειτ βαζυ-ρ
Ηαιτ βαζυ-ρ
Ξετ βαζυ-ρ
Σετοροι βαζυ-ρ
Ζοιμε βαζυ-ρ

Εν βαζυ-τε-ρ
Προ βαζυ-τε-ρ
Σετ βαζυ-τε-ρ
Ηε βαζυ-τε-ρ
Ηα βαζυ-τε-ρ
Ξε βαζυ-τε-ρ
Σετορ βαζυ-τε-ρ
Ζοι βαζυ-τε-ρ


Οτα βαζυ-τε-ρ
Σομα βαζυ-τε-ρ
Σετι βαζυ-τε-ρ
Ηειτ βαζυ-τε-ρ
Ηαιτ βαζυ-τε-ρ
Ξετ βαζυ-τε-ρ
Σετοροι βαζυ-τε-ρ
Ζοιμε βαζυ-τε-ρ

Būtasis Εν εδι-βαζυ-ρ
Προ εδι-βαζυ-ρ
Σετ εδι-βαζυ-ρ
Ηε εδι-βαζυ-ρ
Ηα εδι-βαζυ-ρ
Ξε εδι-βαζυ-ρ
Σετορ εδι-βαζυ-ρ
Ζοι εδι-βαζυ-ρ


Οτα εδι-βαζυ-ρ
Σομα εδι-βαζυ-ρ
Σετι εδι-βαζυ-ρ
Ηειτ εδι-βαζυ-ρ
Ηαιτ εδι-βαζυ-ρ
Ξετ εδι-βαζυ-ρ
Σετοροι εδι-βαζυ-ρ
Ζοιμε εδι-βαζυ-ρ

Εν εδι-βαζυ-τε-ρ
Προ εδι-βαζυ-τε-ρ
Σετ εδι-βαζυ-τε-ρ
Ηε εδι-βαζυ-τε-ρ
Ηα εδι-βαζυ-τε-ρ
Ξε εδι-βαζυ-τε-ρ
Σετορ εδι-βαζυ-τε-ρ
Ζοι εδι-βαζυ-τε-ρ


Οτα εδι-βαζυ-τε-ρ
Σομα εδι-βαζυ-τε-ρ
Σετι εδι-βαζυ-τε-ρ
Ηειτ εδι-βαζυ-τε-ρ
Ηαιτ εδι-βαζυ-τε-ρ
Ξετ εδι-βαζυ-τε-ρ
Σετοροι εδι-βαζυ-τε-ρ
Ζοιμε εδι-βαζυ-τε-ρ

Būsimasis Εν ορι-βαζυ-ρ
Προ ορι-βαζυ-ρ
Σετ ορι-βαζυ-ρ
Ηε ορι-βαζυ-ρ
Ηα ορι-βαζυ-ρ
Ξε ορι-βαζυ-ρ
Σετορ ορι-βαζυ-ρ
Ζοι ορι-βαζυ-ρ


Οτα ορι-βαζυ-ρ
Σομα ορι-βαζυ-ρ
Σετι ορι-βαζυ-ρ
Ηειτ ορι-βαζυ-ρ
Ηαιτ ορι-βαζυ-ρ
Ξετ ορι-βαζυ-ρ
Σετοροι ορι-βαζυ-ρ
Ζοιμε ορι-βαζυ-ρ

Εν ορι-βαζυ-τε-ρ
Προ ορι-βαζυ-τε-ρ
Σετ ορι-βαζυ-τε-ρ
Ηε ορι-βαζυ-τε-ρ
Ηα ορι-βαζυ-τε-ρ
Ξε ορι-βαζυ-τε-ρ
Σετορ ορι-βαζυ-τε-ρ
Ζοι ορι-βαζυ-τε-ρ


Οτα ορι-βαζυ-τε-ρ
Σομα ορι-βαζυ-τε-ρ
Σετι ορι-βαζυ-τε-ρ
Ηειτ ορι-βαζυ-τε-ρ
Ηαιτ ορι-βαζυ-τε-ρ
Ξετ ορι-βαζυ-τε-ρ
Σετοροι ορι-βαζυ-τε-ρ
Ζοιμε ορι-βαζυ-τε-ρ

Planetos modeliavimas

Ateitis ir ateities įvykiai priklauso nuo dviejų veiksnių: nuo energijos pasiskirstymų ir valios. Energijos pasiskirstymas lemia veiksmus fizinėje realybėje ir yra pagrindinė pokyčių joje priežastis. Tie pokyčiai gali būti pasikartojantys, cikliniai arba kaupiamieji. Numatyti galima tiek vienus, tiek kitus, tik reikia labai atidžiai stebėti aplinką, pažinti ciklus arba žinoti kritines vietas, kur gali susikaupti geri arba blogi dalykai. Svarbus, tarkime, kaupimo imlumo dydis, kurio žinojimas leidžia apskaičiuoti, kada galima tikėtis pramušimo. Kita sritis yra valios sritis, kuri susijusi su sprendimais, priklausančiais nuo informacijos. Jeigu nori paveikti sprendimus ir sukurti trokštamą ateitį, turi valdyti informaciją, nes ji yra pagrindinis valios maistas. Informacija ciklinė būna retai, ji daugiau pasižymi kaupimo savybe. Susikaupus tam tikram kritiniam jos kiekiui arba reikšmei, suformuojama valia, kuri sukuria norimą ateitį.

Šių principų žinojimas svarbus prognozuojant tai kas bus, užsiimant pranašystėmis, aiškiaregyste ir panašiais dalykais. Ateitis arba žinoma, matoma, arba paprasčiausiai suformuojama įstačius valią į tam tikrą informacinį ekraną. Tokie ekranai gali būti labai dideli, globaliniai ir individualūs. Kai ekranai dideli, yra tam tikra grupė, kuri betarpiškai kuria ateities įvykį, o yra tie, kas to įvykio laukia arba tikisi. Jie gali būti patenkinti arba nuvilti priklausomai nuo to, kiek ateitis atitinka jų lūkesčius. Tai yra žiūrovų ir aktorių konfigūracija, dažnai pasitaikanti pranašystėse. Norint pranašystę įgyvendinti, turi būti efektyvi tam tikros grupės ateities valios suformavimo struktūra.

Tokią sistemą galima naudoti ir sau, projektuojant savo pageidaujamą ateitį. Pradėti reikia nuo tos ateities vizualizavimo ir viso kelio iki jos suformulavimo. Ateitį nori valdyti visi pagal savo troškimus, todėl dažnai kyla konfliktai ir ateities linijos tampomos įvairiomis kryptimis, naudojant savo telkimo ekranus. Konfliktų pasekmės būna įvairios, iki tiesioginio karinio susikirtimo. Ateitį gauti nėra lengva, todėl norint ją pasiimti, reikia turėti kietą valią. Kita vertus, reikia saugotis kitų paspęstų ekranų, kurie ateities gijas surinkinėja sau naudingoje vietoje tam, kad pasinaudotų kitais. Nereikėtų per daug susižavėti ir žiūrovų vaidmeniu ir iš tikrovės laukti pramoginių spektaklių, kurie greitai iš ekranų gali pereiti į tikrą gyvenimą.

Naudinga turėti susimodeliavus tokių ekranų principu visą planetą, kad matytum, kur kreipiami likimai, kokių tikslų link yra einama ir kur nusimato kritiniai, konfliktiniai taškai.

ateitis

Planeta užvaldyta organizacijų, kurios tokius ekranus ateities kūrimui naudoja savo veikloje. Tos organizacijos kuria didelius, planetos masto srautus ir į tam tikras vietas bei įvykius telkia žmonių dėmesį. Tada žiūri kaip tą dėmesį išnaudoti savo naudos gavimui. Organizacijas hierarchiškai grupuoti netikslinga, kaip jau esu paaiškinęs tam tikruose įrašuose. Labiau tinka uždarų zonų ir jų įtakų sferų sistema. Tokios uždaros zonos skirstomos pagal mastą: kurios yra tik vietinės reikšmės, o kurių įtakos sfera yra visa planeta.

Ezoterikai linkę tvirtinti, kad visa planeta valdoma vienos organizacijos, kurios įtakos sfera apima planetą kaip apskritimas be pertrūkių, nes ši sistema neturi jokios konkurencijos. Tai reiškia, kad aukščiausiame lygyje pasaulis yra vienpolis. Žemesnis lygis susiskaidęs į kelias grupuotes, kurių yra trys ar keturios, todėl planetą gaubiantis apskritimas turi tris/keturis segmentus, kurie parodo kad įtakos zonos padalintos. Kuo leidžiamės žemiau, tuo tokių segmentų daugiau ir tokios uždaros zonos turi tik vietinę reikšmę ir tarnauja aukštesniems valdovams. Žemiausias sluoksnis yra atskiri planetos individai.

Kaip aukštesni sluoksniai tarpusavio konkurencijoje naudoja žemesnius sluoksnius, parodyta rodyklėmis, kurios nusileidžia į apačią, tada kyla į viršų, į savo taikinį. Kai žemesnis sluoksnis „nebijo“ loti ant aukštesnio lygio organizacijos, tai tik rodo, kad jis naudojamas iš aukščiau ir turi „stogą“. Savarankiška tokia veikla neįmanoma. Tai labai akivaizdžiai matosi Lietuvos ir Rusijos santykiuose, kur Lietuva naudojama tokio aplojančio šuns vaidmenyje.

Žinant tokią planetą apimančią struktūrą, žinant visas organizacijas ir jų ekranų metodus, galima susidaryti labai tikslų situacijos planetoje vaizdą ir užsiimti modeliavimu, prognozėmis bei pranašystėmis. Tam aišku reikia turėti ir daug informacijos, nes valią valdo informacija, taip pat neatmesti galimybės pačiam suformuoti ateitį kokia nors pozityvia kryptimi. Tokia pranašystės esmė, kuri nėra tik primityvus ateities retransliavimas, koks iš tikro kalbant apie valių pasaulį – neįmanomas, nes bet kokia nauja informacija gali pakeisti valią neatpažįstamai.

Aukščiausia kasta turi savo pagrindines oazes, išdėstytas po visą planetą, kuriose gyvena viename lygmenyje esantys žmonės. Pašaliniams žmonėms šios oazės neprieinamos ir iš jų vyksta planetos valdymo darbas. Tokie žmonės, kuriuos galima vadinti antžmogiais, skraido iš vienos oazės į kitą, o į žemesnius pasaulius nusileidžia tik su kaukėmis ir maskuotėmis, niekada nerodydami savo tikro veido. Šios vietos neprieinamos jokioms teisėsaugos struktūroms, gerai apsaugotos kariuomenėmis ir pačiomis pažangiausiomis technologijomis. Jeigu kas nors turi galimybę šioje vietoje pasislėpti, surasti būna neįmanoma. Dėl šios priežasties tokiose uždarose zonose susitelkia daug blogio gijų.

organizacija

Ir paskutinis svarbus planetos modeliavimo metodas, kurį aptarsiu šiame įraše, yra realino projekcijos visos planetos mastu. Paaiškinsiu kas tai yra. Sąmonė – tai aktualizuotas aplinkos vaizdą suformuojantis realinas, kuris sudarytas iš fiksato, fiksuoto aplinkos paveiksliuko sukuriamo juslėmis, ir laksato, kuris yra vidinės pasaulio hologramos vaizdai, mintys, prisiminimai, vaizduotė, ateities projektai ir t.t. Šiuos paveiksliukus galima pavaizduoti kaip plokščius persidengiančius apskritimus, kuriuose kaip ekranuose matosi vidinis sąmonės vaizdas. Į šį ekraną galima žiūrėti tarsi iš viršaus ir matyti ką žmogus savo vidiniame pasaulyje planuoja. Prie vaizdo dar prijungus kalbos galimybes, visą gramatiką ir visą žodyną, kuris turi būti suskirstytas į kategorijas (tai aprašyta kitur), galima matyti viską, visus pasirinkimus įmanomus kiekvienam žmogui atskirai ir bendrai grupe.

Realino projektoriaus esmė ta, kad šitaip į ekraną žiūrint tarsi iš orbitos, aprėpiant dideles grupes ir dideles organizacijas, matant uždaras zonas, galima suprojektuoti visas žmonijos paslaptis. Taip matosi visa valstybė, tarkime Lietuva, visa Europos Sąjunga, JAV, Rusija, Kinija ir t.t. Tam reikia ir daug informacijos, daug faktų, bet galima modeliuoti ir psichologinių galimybių rėmuose ir vien tuo remiantis įžvelgti daug bendrų tendencijų, pamatyti kur link juda pasaulis. Arba kur link jis kreipiamas ateities modeliuotojų. Vienokius planus su žmonija turi visą planetą apjuosiančios įtakos zonos, kitokius gyvenimus sau numato paprasti, minimalias galimybes turintys žmonės, kurių pajamos ir turtai maži ir jie negali būti reikšmingais planetos resursų naudotojais ir ateities politikos formuotojais.

Ši sistema naudinga tiek didelėms organizacijoms, tiek pavieniams asmenims savo likimų formavimui. Tai ką aš čia atskleidžiu yra galingo ezoteriko proto viena iš pagrindinių darbo priemonių. Ji gali būti naudojama profesionaliai ir asmeninėms reikmėms.

realinas

Realino toks pasyvus panaudojimas – nėra vienintelė galimybė. Nes iš tikro tokie orbitiniai skeneriai naudojami minčių skaitymui/piešimui, ir jais valdomos visuomenės. Tai yra čia taikoma ne galimybių telepatija/empatija, bet tikrų faktų, net psichotroninio faktų formavimo metodai. Tačiau naudojant tokią sistemą sau, tokių galimybių nėra. Tad įmanoma naudoti tik empatijos sistemas, kurios parodo, į kokius rėmus objektyviai įstatyti atskiri žmonės ir didelės organizacijos. Organizacijos galimybių daugiau, žmonių, deja, daug mažiau.

Nauda šios sistemos ta, kad ji aprėpia didelius plotus, rodo stambų planą, leidžia pažinti procesų bendriausias schemas, kurios formuoja individualius pasirinkimus. Realino projekcijos modeliuoja visą žmoniją, negana to, į modelį gali įtraukti kitų rūšių galimybes, kurios aišku yra dar mažesnės, ir kurios tik eksploatuojamos žmonių kaip žaliava ir išteklius. Bet kokiu atveju, čia matosi visas Žemės biosferos sąmonių laukas savo fiksuotomis ir lanksčiomis formomis, kurios kreipia gyvybės evoliuciją planetoje tam tikra kryptimi ir leidžia numatyti sprendimų padarinius visai sistemai.

Viena iš problemų – technologinė pažanga, jos padariniai ir ką ji padarys su žmonėmis, bei kitomis gyvūnų/sąmonių rūšimis. Aišku, koks procesų mastas domina, galima pasirinkti individualiai, galima modeliuoti tarkime savo miestą, aukščiausią to miesto valdžią žymint kaip pilną apskritimą, kuris atsakingas yra išorinei struktūrai, kuri ateina iš kito, didesnio pasaulio.

Tarpgalaktinės civilizacijos problemos

Einšteino sukurta reliatyvumo teorija skirta apskaičiuoti paklaidas, kurias sukelia judėjimas arba erdvės kreivumas. Stacionaraus matavimo prietaiso matavimai yra vieni, tačiau kai jis pradeda judėti dideliais greičiais, netiesinėje erdvėje, jie pasikeičia. Šiam pasikeitimui apskaičiuoti Einšteinas ir kiti pasiūlė savo formules, kuriomis buvo pakeista visa pamatinė fizikos kategorijų ir jų savybių paradigma.

Problemą labai patogu vaizduoti geometriškai, stačiaisiais trikampiais arba kvadratais. Prieš pateikdamas schemas, kas turima omenyje paaiškinsiu pavyzdžiu su mašinomis. Laiko matavimui naudojamas fotonas, kuris įrašytas į tikrovės sandarą ir turi apibrėžtas savybes. Pagrindinė savybė ta, kad greitis – konstanta. Laiką žymi viena mašina, važiuojanti pastoviu greičiu. Kita mašina, kuri atsiveja laiko mašiną, juda pastoviai greitėdama. Šio proceso efektas tas, kad kuo besivejanti mašina arčiau laiką atstojančios mašinos, tuo laikas „lėtesnis“. Jis lėtėja tol, kol mašinos susilygina ir pradeda važiuoti lygiagrečiai. Tada turime nulinį laiką, laikas išnyksta, o kai kosminis laivas (mašina) pralenkia laiko mašiną, laikas pradeda judėti atgal, neigiama kryptimi. Taigi yra trys galimybės, kai turime vieną konstantą: >0 (+t), 0 (t=0), ir <0 (-t).

Jeigu turėtume kvantinius laukus, kurie juda greičiau už šviesą, ją pralenkia, perduodami signalą didesniu greičiu, tai laikrodis būtų ne su viena rodykle, bet su dviem ir t.t., priklausomai nuo to, kiek skirtingų laukų yra, nepaklūstančių šviesos greičio apribojimui. Šias situacijas taip pat galima aprašyti mašinomis, keičiant perspektyvas nuo vienos konstantos prie kitos. Su dviem konstantom: laikas lėtėtų iki pirmos konstantos, tada išsiskirtų ir viename lauke pradėtų judėti atgal, o kitame toliau lėtėtų. Pasiekus antrą konstantą, pradėtų abejuose laukuose judėti atgal, bet pirmu atveju greičiau, o kitu lėčiau.

Pati laiko problema gal ne tiek įdomi, kiek galimybė gauti informacinį signalą didesniu už šviesą greičiu. Tačiau tai yra pačios materialios realybės problema, nes stataus trikampio iširimas (mašinų susilyginimas), reiškia tikrovės sandaros iširimą, nes ryšio energija dėl greičio konstantos yra ribota, ir viršijus šią ribą, turėtų iširti pati materija. Laimei, mašina pati savęs pralenkti negali ir to niekada neįvyksta, bet jeigu būtų įmanoma sukurti pakankamai energijos viršyti ryšio energiją, materija pereitų į minusinę būseną. Tik klausimas toks: Einšteino problemoje, trikampis iš lygiagrečių tiesių susirenka priešingoje pusėje, o fizinė realybė ar susirenka minuso pusėje – neaišku.

Imkime kitą problemą. Tarkime, kad šviesos greitis pradeda artėti prie nulio, kosminiam laivui su laikrodžiu judant viršvisatiniais greičiais. Mūsų visata mažėtų tol, kol taptų tik matavimo vienetu ir galiausiai šviesa sustotų, jos greitis taptų lygus 0. Tam pirmiausiai būtų reikalingas variklis, kuris naudoja procesą, turintį tokius parametrus, kad savo greičiu gali sustabdyti šviesą. Šiai materijai ir šiems kvantams kol kas nekursiu jokių pavadinimų, tik padarysiu prielaidą, kad jie įmanomi. Problema tame, kaip tokius kvantus pagauti mūsų visatoje, jeigu detektorius turėtų būti sudarytas iš milijonų visatų, panašių į mūsų. Supaprastinimui tarkime, kad toks kvantas per visą visatą perskrieja per 1 sekundę. Kaip tokį kvantą užfiksuoti, ir kaip jį panaudoti. Tokios problemos yra galaktinių ir visatinių civilizacijų problemos. Jos numatytų galimybę sukurti tarpvisatinę astronomiją, o gal būt net pasiųsti zondą į kitas visatas multivisatoje.

Šioje problemoje visata tampa tarsi vienu kvantu, kurį perskrodžia kitas kvantas beveik nesąveikaudamas. Jeigu būtų sąveika, tai bomborduojama tokių hipergreitinių kvantų – ji neišvengimai sprogtų. Tad galima daryti prielaidą, kad sąveika labai maža ir yra apsauginis mechanizmas, kuris apsaugo visatas nuo katastrofos. Tarpvisatinės medžiagos veikia savo realybėje, ir jos savybės, greičiai ir energijos – nepalyginami su tuo, kas vyksta visatos viduje.

Bet sugrįžkime prie laiko klausimo, ir pasvarstykime galimybę laiką pralenkti ir numatyti ateitį. Ko tam reikia? Atsakyti galima paprastai, reikia greitesnio signalo. Kol ateis lėtesnis signalas – jau žinosime kas bus. Koks skirtumas tarp signalų priklauso nuo delsimo. Tarkime delsimas yra 3 min. Tada informaciją gautume 3 min. greičiau už visas elektromagnetinio ryšio priemones. Būtų daug laiko pasiruošti.

Su šiuo klausimu susijęs klausimas, ar egzistuoja dabartis, kuri tame pačiame momente apimtų visą visatą. Žinome, kad informacinės dabartys skirtingos, nes informacija juda ribotais greičiais, ir tai kas vienoje vietoje yra dabar, iš tikro yra tolimoje praeityje. Tačiau jeigu būtų toks sluoksnis, kur visa visata būtų dabar be jokio uždelsimo, tai įvaldžius jo signalus, jeigu tokie egzistuoja, kiekvienu momentu matytume visą visatą tokią, kokia ji yra iš tikro, bet jokio uždelsimo, o informacinių signalų atžvilgiu, matytume visatos ateitį. Šis sluoksnis gali net būti viršvisatinis, todėl jo greičiai tokie, kad prilygsta buvimui visuose visatos taškuose tuo pačiu metu, pagal ekvivalentiškumo principą: begalinis greitis lygus buvimui visur aprėpiančiu būdu, dėl ko nereikia judėti, kad persikeltum iš vieno taško į kitą. Tokia būsena yra ma gija, į kurią patalpinta visa visata (-os). Gali būti, kad yra maksimalus branos greitis, kurio pralenkti neįmanoma. Tada padarius prielaida, kad tarp skirtingų branų nėra greičių koreliacijos, ateities numatymo galimybių būtų galima ieškoti kitoje branoje. Tereikia mokėti paimti iš jos reikalingus signalus.

Mano tikslas buvo iškelti viršvisatinės materijos fizikos idėją, kuri schematiškai gali būti atvaizduota taip. Turime trikampį, kuris stovi ant smaigalio. Smaigalys yra viena visata, tarkime mūsiškė. Antras sluoksnis būtų tarpvisatinę terpė, kuri sudaryta iš tam tikros materijos, kuri turi savo ryšius, greičius, energiją, savybes ir t.t. Tada būtų multivisata, sudaryta iš begalinio skaičiaus visatų ir galiausiai dar aukštesnės struktūros, materijos debesys. Aukščiausia būsena sutartinai laikysime „šaltinį“, kuriame įvyksta reakcija ir išspinduliuojamas kvantas, pagaminantis visatą. Kiekvienas lygis turėtų savo fiziką, kuri būtų visiškai kitokia nei aukštesnio ar žemesnio sluoksnio. Būtų svarbu išsiaiškinti, kaip kiekviename sluoksnyje formuojama substancija, kokios jos savybės, parametrai ir taip toliau. Kaip realizuojamas atskyrimas, ir kaip žemesnis sluoksnis apsaugomas nuo aukštesnio sluoksnio ardomojo poveikio.

Iš kitos pusės, materijos „įtraukimas“ iš aukštesnio į žemesnį sluoksnį, leistų žemesniame sluoksnyje sukurti egzotiškas savybes, kurios leistu sukurti labai dideles energijas, turint mažus materijos kiekius, arba pasinaudojant spinduliavimo greičiais ir daug aukštesnėmis konstantomis, perkelti tuos viršvisatinius greičius į visatos vidų. Tam reikia valdyti įtraukimo procesus, mokėti sukelti ir valdyti sluoksnių „pralaužimą“. Pavyzdžiui, būtų galima įsivaizduoti visatinius kosminius laivus, skraidančius tarp galaktikų, kurie naudoja kvantus, paimtus iš viršvisatinės materijos, aukštesnių sluoksnių. Mažas kiekis, didelė energija ir milžiniški greičiai – labiausiai pageidaujamos savybės, tarus kad įmanoma tokią materiją išlaikyti valdomos būsenos.

kosmologija

Deja žmogaus biologija labai trapi ir didelių krūvių – nepakelia. Todėl čia galima svajoti tik apie tyrimus, susijusius su viršvisatine kosmologija. Būtų galima tyrinėti materiją, gaminti detektorius, braižyti žemėlapius, ir bandyti įvaldyti kvantus, kurie visą visatą gali perskrosti per vieną sekundę. norint sugebėti tokią materiją tyrinėti, reikia būti įvaldžius tokius greičius ir reikia gebėti sukurti bent minimalias sąveikas.

Iš visatos vidaus, juo labiau iš biosferos realino perspektyvos, tai sunkiai įsivaizduojami dalykai. Taip yra pirmiausiai todėl, kad yra problemų su pilnos struktūros atvaizdavimu. Bet struktūras galima papildyti protu, kuris leidžia naudoti išplėstą vidinės ir išorinės realybės vaizdą. Tam reikalinga ta naujoji fizika, apie kurią rašiau ankstesniuose įrašuose. Einšteinas, Minkovskis ir kt. yra svarbūs, bet jų schemas reikia gerokai išplėsti, o išplėtus – tikrinti vieną idėja po kitos. Užstrigimas prie vienos šviesos greičio konstantos žudo fizikos ateitį.

Dirbtinės kalbos koncepcija

Jau gana ilgai turiu asmeninės, dirbtinės kalbos idėją, kurią pabandysiu pailiustruoti konkrečiu pavyzdžiu. Toliau pateikiamas gramatikos fragmentas, kuris yra iš mano kuriamos asmeninės kalbos savo asmeniniais tikslais. Gramatiką pavyko sukurti gana lengvai ir greitai, todėl, kad tai nėra gausiausia kalbos dalis. Daug sunkiau sekasi su žodynu, kurio kūrimas dėl tam tikrų pavyzdžių priežasčių yra įstrigęs. Tačiau darbas pagal galimybes bus atnaujinamas. Esmė ta, kad šis klausimas – dirbtinės kalbos sukūrimas ir jos išmokimas, nėra neišsprendžiamas. Aš kalbą kuriu rankiniu būdu, tačiau darbą labai palengvintų speciali kalbų kūrimo programinė įrangą, kurios pagalba kalba būtų užbaigta per kelias savaites, o išmokta per kelis mėnesius. Norėčiau, kad tokios programos būtų sukurtos, kad jos būtų laisvos, ir kalbos kūrimas taptų paprastu užsiėmimu.

Kam to reikia? Vystau idėją, pagal kurią žmonės pradėtų naudoti savo asmenines kalbas, draugų rate, organizacijose, žaidimuose, darbuose ir t.t. Norėčiau, kad kalbos diktatūra baigtųsi, kad mąstymas būtų išlaisvintas ir kiekvienas galėtų susikurti tokią kalbą, kokia geriausiai atspindi to žmogaus arba grupės pasaulį ir poreikius. Kalba yra pavojinga, nes kai ji tampa valdymo priemone sulydyta su mąstymu, ji į žmogaus sąmonę įrašo daugybę jo naikinimui prikurtų virusų, kuriuos išjungti galima tik turint savo kalbą ir savo mąstymą. Ir dirbtinių kalbų kultūra būtų vienas iš būdų pasiekti tokią vidinę laisvę. Manau, kad daugelio žmonių pasaulis nušvistų visai kitomis šviesomis, įdėjus į rankas tokią priemonę.

Idėją pabandžiau pats praktiškai įgyvendinti, ir čia vienas iš mano darbo pavyzdžių. Visko nebaigiau, nes nenaudoju programinės įrangos. Kiek žinau, tokia programinė įranga viešai neegzistuoja, bent jau asmeniniam naudojimui. O aš nesu programuotojas.

Toliau pateikiama veiksmažodžio bendratis ir asmenavimas tiesioginės nuosakos visais laikais. Čia nėra visa sistema, pavyzdys skirtas iliustruoti dirbtinės kalbos konstravimo galimybes, kurios yra neišsemiamos. Pagal pavyzdį galima sukurti kokius tik nori įvairiems tikslams patogius variantus. Naudojama graikiška abėcėlė, kuri buvo mano asmeninis pasirinkimas, tačiau galima naudoti bet kokią egzistuojančią, arba sukurti visiškai naują. Tikiuosi, kad graikiškos raidės nesudarys sunkumų suprasti idėjos esmę.

Sakinio pavyzdys:

ηε ελι σειρε φαβδοτο. Jis yra matantis vyras.

βαζυξεν – keliauti

1. εν βαζυ – aš keliauju
2. προ, σετ βαζυ – tu, tas kur anapus keliauji
3. ηε, ηα, ξε, σετορ βαζυ – jis, ji, tai, tas kur anapus – keliauja
4. ζοι βαζυ – tie kur anapus keliauja


1. οτα βαζυ – mes keliaujame
2. σομα, σετι βαζυ – jūs, jūs kur anapus keliaujate
3. ηειτ, ηαιτ, ξετ, σετοροι βαζυ – jie, jos, tie, tie kur anapus keliauja
4. ζοιμε βαζυ – tie kur anapus keliauja

Laikas Veikiamoji rūšis Neveikiamoji rūšis
Esamasis Εν βαζυ
Προ βαζυ
Σετ βαζυ
Ηε βαζυ
Ηα βαζυ
Ξε βαζυ
Σετορ βαζυ
Ζοι βαζυ


Οτα βαζυ
Σομα βαζυ
Σετι βαζυ
Ηειτ βαζυ
Ηαιτ βαζυ
Ξετ βαζυ
Σετοροι βαζυ
Ζοιμε βαζυ

Εν βαζυ-τε
Προ βαζυ-τε
Σετ βαζυ-τε
Ηε βαζυ-τε
Ηα βαζυ-τε
Ξε βαζυ-τε
Σετορ βαζυ-τε
Ζοι βαζυ-τε


Οτα βαζυ-τε
Σομα βαζυ-τε
Σετι βαζυ-τε
Ηειτ βαζυ-τε
Ηαιτ βαζυ-τε
Ξετ βαζυ-τε
Σετοροι βαζυ-τε
Ζοιμε βαζυ-τε

Būtasis paprastasis Εν εδι-βαζυ
Προ εδι-βαζυ
Σετ εδι-βαζυ
Ηε εδι-βαζυ
Ηα εδι-βαζυ
Ξε εδι-βαζυ
Σετορ εδι-βαζυ
Ζοι εδι-βαζυ


Οτα εδι-βαζυ
Σομα εδι-βαζυ
Σετι εδι-βαζυ
Ηειτ εδι-βαζυ
Ηαιτ εδι-βαζυ
Ξετ εδι-βαζυ
Σετοροι εδι-βαζυ
Ζοιμε εδι-βαζυ

Εν εδι-βαζυ-τε
Προ εδι-βαζυ-τε
Σετ εδι-βαζυ-τε
Ηε εδι-βαζυ-τε
Ηα εδι-βαζυ-τε
Ξε εδι-βαζυ-τε
Σετορ εδι-βαζυ-τε
Ζοι εδι-βαζυ-τε


Οτα εδι-βαζυ-τε
Σομα εδι-βαζυ-τε
Σετι εδι-βαζυ-τε
Ηειτ εδι-βαζυ-τε
Ηαιτ εδι-βαζυ-τε
Ξετ εδι-βαζυ-τε
Σετοροι εδι-βαζυ-τε
Ζοιμε εδι-βαζυ-τε

Būtasis artimasis Εν ικε-βαζυ
Προ ικε-βαζυ
Σετ ικε-βαζυ
Ηε ικε-βαζυ
Ηα ικε-βαζυ
Ξε ικε-βαζυ
Σετορ ικε-βαζυ
Ζοι ικε-βαζυ


Οτα ικε-βαζυ
Σομα ικε-βαζυ
Σετι ικε-βαζυ
Ηειτ ικε-βαζυ
Ηαιτ ικε-βαζυ
Ξετ ικε-βαζυ
Σετοροι ικε-βαζυ
Ζοιμε ικε-βαζυ

Εν ικε-βαζυ-τε
Προ ικε-βαζυ-τε
Σετ ικε-βαζυ-τε
Ηε ικε-βαζυ-τε
Ηα ικε-βαζυ-τε
Ξε ικε-βαζυ-τε
Σετορ ικε-βαζυ-τε
Ζοι ικε-βαζυ-τε


Οτα ικε-βαζυ-τε
Σομα ικε-βαζυ-τε
Σετι ικε-βαζυ-τε
Ηειτ ικε-βαζυ-τε
Ηαιτ ικε-βαζυ-τε
Ξετ ικε-βαζυ-τε
Σετοροι ικε-βαζυ-τε
Ζοιμε ικε-βαζυ-τε

Būtasis pasakojamasis Εν ξε-βαζυ
Προ ξε-βαζυ
Σετ ξε-βαζυ
Ηε ξε-βαζυ
Ηα ξε-βαζυ
Ξε ξε-βαζυ
Σετορ ξε-βαζυ
Ζοι ξε-βαζυ


Οτα ξε-βαζυ
Σομα ξε-βαζυ
Σετι ξε-βαζυ
Ηειτ ξε-βαζυ
Ηαιτ ξε-βαζυ
Ξετ ξε-βαζυ
Σετοροι ξε-βαζυ
Ζοιμε ξε-βαζυ

Εν ξε-βαζυ-τε
Προ ξε-βαζυ-τε
Σετ ξε-βαζυ-τε
Ηε ξε-βαζυ-τε
Ηα ξε-βαζυ-τε
Ξε ξε-βαζυ-τε
Σετορ ξε-βαζυ-τε
Ζοι ξε-βαζυ-τε


Οτα ξε-βαζυ-τε
Σομα ξε-βαζυ-τε
Σετι ξε-βαζυ-τε
Ηειτ ξε-βαζυ-τε
Ηαιτ ξε-βαζυ-τε
Ξετ ξε-βαζυ-τε
Σετοροι ξε-βαζυ-τε
Ζοιμε ξε-βαζυ-τε

Būsimasis Εν ορι-βαζυ
Προ ορι-βαζυ
Σετ ορι-βαζυ
Ηε ορι-βαζυ
Ηα ορι-βαζυ
Ξε ορι-βαζυ
Σετορ ορι-βαζυ
Ζοι ορι-βαζυ


Οτα ορι-βαζυ
Σομα ορι-βαζυ
Σετι ορι-βαζυ
Ηειτ ορι-βαζυ
Ηαιτ ορι-βαζυ
Ξετ ορι-βαζυ
Σετοροι ορι-βαζυ
Ζοιμε ορι-βαζυ

Εν ορι-βαζυ-τε
Προ ορι-βαζυ-τε
Σετ ορι-βαζυ-τε
Ηε ορι-βαζυ-τε
Ηα ορι-βαζυ-τε
Ξε ορι-βαζυ-τε
Σετορ ορι-βαζυ-τε
Ζοι ορι-βαζυ-τε


Οτα ορι-βαζυ-τε
Σομα ορι-βαζυ-τε
Σετι ορι-βαζυ-τε
Ηειτ ορι-βαζυ-τε
Ηαιτ ορι-βαζυ-τε
Ξετ ορι-βαζυ-τε
Σετοροι ορι-βαζυ-τε
Ζοιμε ορι-βαζυ-τε

Naujos fizikos galimybė 2

Ankstesniame įraše paaiškinau, kokia pagrindinė problema su klasikine fizika, šį terminą suprantant nauja prasme. Jos problema ta, kad ji pagrįsta judėjimo kiekybine analize. Šią savybę vadinu fizikos reonomiškumu. Tačiau tokios fizikos problema ta, kad ji remiasi parametrais, kurie nėra tikri, neatitinka pirminės tikrovės, bet priešingai, yra surenkami dinamiškai. Norint suprasti, iš ko šie ekranų dėmenys atsiranda, reikia žinoti signalus pirmykščius rinkinius ir jų filtrų pagrindines schemas.

Gilesnė parametro analizė reiškia pirmiausiai supratimą, kaip jis konstruojamas, nes jis nėra pirmapradė realybė. Jis yra tai, kas gaunama įdėjus darbą. Kokybė, kuri apdorojama su kiekybinėmis schemomis, yra tokio darbo rezultatas. Kitaip sakant, klasikinė fizika kapstosi pačiame patyrimo ir suvokimo paviršiuje ir bando vaizduoti mokslą kokybes transformuodami į kiekybes. Tai yra paviršinis suvokimo išskaidymas, kuris mažai ką gali pasakyti apie signalų pirmykščius rinkinius.

Pirmykščiai rinkiniai gali būti analizuojami ir su matavimo prietaisais, bet tada gauname rodyklės judesį, detektoriaus pyptelėjimą arba kiekybinę matavimo išraišką skaitmeniniame prietaise. Filtras labai paprastas, susidedantis iš šimtų arba tūkstančių modulių, kai realiame analizatoriuje jų gali būti milijonai, o rezultatas – erdvės, laiko ir fenomeno konstrukcija. Tokia primityvi detekcija neleidžia susiformuoti geresnio vaizdinio už kibernetinę sistemą.

Taigi, norėdami pažvelgti giliau nei klasikinės fizikos parametrai, turime žinoti šiuos principus. Tačiau to negana, nes paruoštas signalas pereina į ekraninę struktūrą, kuri yra gnostinės branos galimybė ir ši ekraninė struktūra tampa pagrindine vieta, paruošiančia suvokimui reikalingą šabloną. Suvokimas yra tokių pagrindinių šablonų visuma, kuri padalinta į savarankiškų kokybių jutimus, apjungiamus realine atsirandačiame egzistenciate, kuris yra suvokimas „aš esu“, „tai yra“. Tai savarankiškas labais svarbus patyrimo sluoksnis, kuris atsakingas už tai, kad sąmonė yra „šviesa“.

Visas patyrimo centras susikoncentruoja išoriniame ir vidiniame reline, kuris yra klasikinės fizikos duomenų pagrindinė vieta. Čia fizika semia savo pirmapradę formą ir nieko nežino apie tai, kad yra pirminė tikrovė ir kad iliuzinėje formoje nėra jokios holoplastinės realybės. Tokiame patyrime nėra jokios tikros gelmės, kuri leistų suprasti, iš kur viskas ateina, kaip žmogus sukuriamas ir kaip jis patiria supantį pasaulį. Nors kita vertus, idėja pamatyti tai, kas yra nematoma – gali atrodyti beprotiška. Tai iš tikro labai sudėtinga. Matosi vienintelė galimybė, sukurti galingą meta-analizatorių, kuris į šią kibernetinę sistemą sugebėtų pažiūrėti iš išorės, ir pabandytų įžvelgti, kaip surenkami klasikiniai parametrai. Pirmykščiai rinkiniai ir jų tobulesnio atvaizdo gavimas yra rožinė svajonė.

Individualus realinas – nėra viskas, tai nėra galutinė stotelė, nes turi būti megastruktūros, kurios susieja visą biologinę rūšį ir galų gale visą biosferą. Tačiau tokios megastruktūros yra anapus individualaus suvokimo. Be to, daug įdomesnės ne tokios realizacijos, bet ši paviršinė anapusybė, tai yra grynas realinas, nesuformuotas į suvokimo kapsulę. Nes visai logiška, kad yra aktualios izoliuotos sistemos, taip pat visas potencialus, nerealizuotas okeanas, kuris laukia būti suformuotas. Ši vieta irgi labai svarbi, nes ji taip pat lemia kaip įgauna galutinį pavidalą klasikinis parametras, toks kaip erdvė, laikas, forma ir t.t.

Tai įdomu tuo, kad galima technologinio projektoriaus sistema, kuri galėtų piešti realine struktūras, ir formą „tai yra“ suteikti technologiniams procesams, vienas kurių yra dirbtinė sąmonė.

Bandžiau ieškoti arche ir chronos pradų. Tačiau šie dalykai egzistuoja tik kaip surinkimo struktūra, ir nepasiekia tos tikrosios pradžios, kuri yra pirmykščiai rinkiniai. Tai pavadinimas, tam tikra vieta, idėja ir supratimas, tačiau nėra jokio vaizdo. Reikalaujantys vaizdų, norėtų didelio ir labai lengvo rezultato, patys neįdėję jokio darbo. Viskas turi parsidėti nuo struktūrų išgryninimo ir meta-analizės, apie kurią užsiminiau.

Šis samprotavimas gali atrodyti painus, net beprasmis dėl didelio kiekio naujoviškos terminologijos, tačiau nereikėtų sutrikti, čia nėra pastanga duoti galutinį atsakymą į pagrindinę paslaptį, tai daugiau turi padėti suvokti tą iliuzijų pasaulį, kuriame gyvena sąmonė. Tačiau ne tam, kad paskandintų neviltyje, nematant tikrovėje nieko tikro, bet tam, kad duotų metodą, bent metodo užuomazgas. Kitaip sakant, pagrindinė prigimtinė filosofija kylanti iš suvokimo „tai yra“, papildoma suvokimu „tai yra iliuzija“, ir atveda prie minties, kad reikia ieškoti kelio į tikrą pasaulį. Žmogus yra tikrame pasaulyje kaip pirmapradė esybė, tačiau jo suvokimas pasiklydęs iliuzijoje. Mano siūloma kibernetinė fizika galėtų būti kelio pradžia anapus iliuzijos.

Nenustebčiau, jeigu pirmiausiai žmones apimtų manija kurti netikras simuliacines realybes-kalėjimus vieni kitiems. Tačiau turiu viltį, kad ne visi pasiklys šiame klystkelyje ir suras tikrai progresyvų pritaikymą. Sukurti kitą, geresnę sąmonę – viena iš galimybių. Neregys pagaliau taptų reginčiu. Matytų ir save ir kitus aplink save kaip tai, kas jie yra iš tikro.

Dabar belieka visa tai perkelti į apibendrinančią schemą, kad painus aiškinimas taptų suprantamesnis. Čia principas labai paprastas, tik sakinių konstrukcijos gali atrodyti sudėtingos, sunkiai įsivaizduojamos.

fizika

Raudona rodyklė žymi etapus, nuo kurių reikėtų pradėti gilintis į sistemą. Nulinis etapas yra mūsų pasaulis, kuris filosofijos ir mokslo gerai ištyrinėtas. Tačiau norint suprasti dar giliau, reikia pereiti prie pirmo, antro, trečio etapo ir taip toliau. Kol bus pasiekti pirmykščiai rinkiniai, iš kurių sudarytas holoplastinis pirminės tikrovės laksatas.

Jeigu ką nors sudominau kaip kokia keistenybė, tačiau sunku suvokti tai, apie ką rašau, reikia būti susipažinus su visais mano pagrindiniais įrašais, dalį kurių galima rasti tinklaraštyje psytechnologijos.lt. Kiti yra nepasiekiami, tačiau jie kita vertus nėra tokie svarbūs, nes jie atspindi mano kelio pradžią, mano idėjų užuomazgas ir ištakas.

Šita schema yra mano dar vienas žingsnis tema „Naujos fizikos galimybė“.

Dirbtinio intelekto kalba

Natūralias kalbas kompiuteriui imituoti sudėtinga, tačiau tam būtų galima sukurti dirbtinę kalbą, kurią būtų lengva programuoti kompiuteriniais algoritmais. Tai būtų ne programavimo, bet bendravimo su kompiuteriu kalba. Galima būtų pašalinti visas nepatogias natūralios kalbos savybes, supaprastinti gramatiką, išimti daugiaprasmiškumą, pritaikyti kalbą apdorojimui dirbtinio intelekto algoritmais.

Manau kad tai turėtų būti žodynu grįsta kalba, nes gramatika per daug sudėtinga, kad ją būtų galima perkelti į DI kalbą nemodifikavus. Turi būti įmanoma bet kokį objektą paversti tekstu. Pavyzdžiui vaizdą: išskaidyti į statiškus objektus, juos pavadinti, tada išskirti pagrindinius veiksmus ir procesus. Galiausiai išryškinti jų savybes. Jeigu kompiuterį sunku išmokyti žmonių kalbos, tai žmonės galėtų išmokti kompiuterių kalbą, kad galėtų su jais bendrauti.

Tai palengvintų dirbtinio intelekto vystymąsi ir jo diegimą į kasdienį gyvenimą. Tokia ateitis – nuo asmeninių kalbų, kurias su softu žmonės kurtų patys sau, savo organizacijai, iki dirbtinio intelekto kalbos.

Tokios kalbos būtų galima mokyti vaikus mokykloje ir kurti DI,  gebantį kalbėti apie pasaulį ir save.

Kompiuteris sunkiausiai sprendžia dviprasmybes ir daugiaprasmybes. Todėl jos iš DI kalbos turi būti pašalintos. Taip yra todėl, kad jis neturi background modelio, į kurį remiasi tekstas. Tad  gali taikyti tik sintagminio ir paradigminio konteksto analizę. Bet tokį modelį galima į DI integruoti ir naudoti įvairių kontekstų analizei.

Reikalavimai DI kalbai:
1.   Vienareikšmiškumas.
2.   Gramatikos verbalizavimas.
3.   Modelio integravimas į analizę.
4.   Temos siaurinimo architektūrų naudojimas.
5.   Perteklinės įvairovės pašalinimas: 1 linksniuotė, 1 asmenuotė ir t.t.

DI su DI irgi galėtų keistis informacija ne tik skaitmeniniu kodu, bet ir bendravimo kalba. Jeigu šalia žmogus, turėtų prašyti leidimo. Įdiegus mokymosi funkciją, galima būtų leisti kurti naujus placeholderius ir žemėlapius, bet viskas turėtų būti vizualizuota ir prašoma patvirtinimo ir leidimo naudoti, kad nebūtų netinkamų ar pavojingų sprendimų galimybės, neteisingai sujungus naujus šablonus.

Manau kad tai jau seniai reali galimybė, ir tai, kad Dirbtinis Intelektas neturi savo, sau patogios bendravimo kalbos, yra kliūtis jo vystymui ir diegimui į gyvenimą. Jeigu kompiuteriui sunku imituoti natūralią žmogaus kalbą, tai galėtume prisitaikyti mes, žmonės. Manau nuo to visi tik laimėtų.

Dabartinė padėtis su kalba ir kompiuteriais matosi iš mašininio vertimo padėties. Jeigu imtume kokius GOOGLE translate ar ką nors panašaus, tai vertimai tiesiog tragiški, ant suprantamumo ribos. Žinant su kokiomis problemomis susiduria programuotojai, kuriantys mašininio vertimo programas, galima ieškoti atsakymų į klausimą, kokios didžiausios kliūtys ir kaip jas pašalinti. Manau kad kompiuteris sunkiausiai susidoroja su jau minėtais daugiareikšmiškumu ir dviprasmybėmis, nes neturi savo modelyje jokio bendro vaizdo ir konteksto ir kontekstą analizuoja tik linijiniu būdu, geriausiu atveju. Tai yra problema.

Bet ši problema turi sprendimą – tai yra grafinių modelių panaudojimą, kuriame būtų galima bandyti spręsti konteksto įvertinimo klausimą per modelių hierarchiją. Galima pradėti nuo paprastų modelių tokių kaip figūros sudarytos iš brūkšnelių. Brūkšnelius sužymėti skaičiais, sudėti į masyvą ir sukurti žemėlapius su pavadinimais. Tarkime būtų objektas žmogus iš 10 brūkšnelių, bet kalbant apie vieną iš jų konkrečioje situacijoje, būtų galima turėti viename masyve visą kontekstą.

Manau pirmas žingsnis yra dirbtinės kalbos sukūrimas, tada tos kalbos sujungimas su grafiniu modeliu, kad vaizdus būtų galima pervesti į žodžius ir žodžius į vaizdus. Tada DI galėtų stebėti pasaulį ir bent savo kalba atpasakoti kas jame vyksta. Arba galėtų pažiūrėti 1 val. trukmės filmą, suskaidyti jį į statiškus kadrus, išanalizuoti kas vyksta, paversti kalba ir papasakoti tai, ką „pamatė“ ir „suprato“. Manau kad tai jau seniai naudojama tik visuomenei vystytis neleidžia valdžių kartelinis susitarimas, nes sukūrus ir įdiegus tokias sistemas, reikėtų pertvarkyti visą visuomenę, būtų problemų žmonėms su darbo vietomis ir t.t. Todėl man atrodo procesas dirbtinai stabdomas.

Nesu to programavęs, bet man atrodo, kad grafinių placeholderių sukūrimas ir jų susiejimas su pavadinimais, nėra jokia kliūtis šiuolaikinėms technologijoms, todėl vaizdas-kalba, kalba-vaizdas, autonominis programavimas visai įmanomas. O tai yra didelis žingsnis į priekį. Nes šiuo metu, sugeba tik perskaityti iš anksto parašytus tekstus kokia Cortana, bet norint tekstą susikurti iš vaizdinės informacijos, o taip viskas vyksta žmogaus sąmonėje, reikia sieti kalbą su modeliais. Ir čia dirbtinė kalba, neturinti natūralios kalbos trūkumų, šį procesą gerokai pastūmėtų į priekį, o žmogus visgi mokosi geriau nei kompiuteris ir išmokus nuo darželio tokią kalbą, būtų galima žodiškai keistis informacija su dirbtiniu intelektu.

Tai būtu kalba, kuri būtų visiškai nauja ir dirbtinė ir bendravimas vyktų žmogus-kompiuteris, bet ne tokių primityvių komandų principų, kaip naudojama dabar, o panašiau į sąmoningų būtybių bendravimą. Tada atsirastų motyvas vystyti komercines sistemas, nes padidėtų jų praktinis pritaikomumas, kadangi dirbtinis intelektas šnekantis su klaidomis, nereikalingas. O šią problemą iš kalbos galima pašalinti pakeičiant kalbą taip, kad joje neliktų klaidų. O tai yra nauja DI kalba.

Norint sukurti dirbtinį intelektą, reikia įveikti labai sunkias kliūtis, tačiau nemanau kad jos neįveikiamos. Niekas nesako, kad dirbtinis intelektas turi prilygti žmogui arba jį pralenkti (savo sąmoningumu), bet bent iki tam tikro lygio imituoti ir duoti labai didelę naudą – tikrai įmanoma.

Kas yra sąmonė ir protas? Iš esmė tai yra save suvokiantis ir save analizuoti gebantis atvaizdas. Bet atvaizdų yra du tipai: pirmas rodo į vidų (tai žmogaus sąmonė), kitas rodo į išorę – tai įprastiniai nemąstantys ekranai. Jeigu į savo vidų rodančių ekranų sukurti vis dar nemokame, tai galime naudoti ekranus, kurie rodo į išorę, tačiau ne tik rodo, bet ir turi savęs analizavimo algoritmus ir gebančius į tą ekraną, į tai, kas jame vyksta, savarankiškai reaguoti.

O jeigu dar pridėtume mobilumą, kalbą, ir žmogišką išvaizdą, tai būtų gryna žmogaus imitacija, kurią būtų galima labai įvairiai pritaikyti. Bet svarbiausia nauda, kurią teikia DI, yra informacijos analizės begalinis kiekis ir begalinis greitis, gebėjimas iš duomenų bazių greitai išrinkti tai, ko žmogui reikia ir jam pateikti į žmogišką kalbą panašia dirbtinio intelekto kalba. Žmogus ne tik gautų praktinę naudą susijusią su informacija ir žiniomis, bet ir daug geriau pažintų pats save, kaip jis mąsto ir pažįsta jį supančią aplinką.

Čia darbo labai daug, bet kliūtis ta, kad natūrali kalba nepritaikyta sintezavimui su kompiuteriu ir DI problemų sprendimą būtų galima pradėti nuo šio klausimo.

Klausimas ar to reikia ir ar nesukeltų tai pavojaus? Įmanoma ištisa saugiklių sistema, kad kompiuteris nepadarytų klaidingų sujungimų savo procesoriuje ir tai netaptų klaidingų sprendimų priežastimi. Apie visišką laisvę čia niekas nekalba, kad įdedi kompiuteriui „į rankas“ ginklus ir leidi daryti ką nori. Tai aišku būtų savižudybė, bet apsisaugoti nuo to iš tikro labai lengva. Čia jau būtų ne DI bet daugiau piktavalių žmonių problema, kurie gali sukurti programas, skirtas daryti nusikaltimus. Tokia tikimybė daug didesnė, nei ta, kad kompiuteris pats „sugalvos“ žmogui padaryti ką nors bloga.

Dirbtinio intelekto nauda neišmatuojama, todėl aš nematau atsakymo į klausimą, kodėl šis reikalas taip atkakliai stabdomas.

Dirbtinės kalbos apskritai manau yra artimiausios ateities realybė. Nors tai daugeliui gali atrodyti nereikalinga, bet savų pliusų irgi yra. Pirmiausia tam reikia kalbos kūrimo programinės įrangos, su kuria būtų galima sumodeliuoti bet kokią kalbą per kokią savaitę, dar pusės metų reikėtų tos kalbos išmokimui. Bet su ta sąlyga, kad kalbas kurti labai lengva, ir galima koduoti bet kokias reikalingas galimybes (riba tik fantazija). Tai kai kam būtų labai patrauklu.

Savo kalbą galėtų turėti draugai ir ja naudotis bendravimui tarpusavyje; savo kalbą galėtų turėti didelės organizacijos ir t.t. Tokia informacija galėtų būti netgi slaptinama, kad pašaliniai žmonės, nemokantys kalbos – nieko nesuprastų.

Manau kad ribotai toks softas jau naudojamas, bet daugiausiai fantastiniuose filmuose, ateivių kalbų kūrimui, kur galima išgirsti visą struktūrą, žodyną ir netgi kompiuteriais ir aktoriais įgarsintą. Tai būtų galima padaryti prieinama visiems, ir savo asmeninę kalbą galėtų turėti bet kas. Tam aišku reikėtų grupės žmonių, kurie ta kalba mokėtų kalbėti. Viena „gimtoji“ kalba po truputį darosi atgyvena. Būtų galima perprogramuoti visą kalbos semantikos matricą, kurioje patalpintos sąmonės.

Tame tarpe, tokią pritaikytą kalbą galima būtų sukurti dirbtiniam intelektui, bet čia įvairovės turėtų būti kuo mažiau, geriausiai, kad būtų viena kalba ir ją susitartų naudoti visa planeta. Taip būtų daug paprasčiau vystyti dirbtinį intelektą.

Tereikia supaprastinti gramatiką ir žodyną, visur atitikimą padaryti 1:1, kad kompiuteriui nebūtų neaiškių situacijų arba kad jų būtų kuo mažiau. Tačiau tai nėra labai sudėtinga, nes tam reikia kad vaizduose kompiuteris sugebėtų skirstyti tikrovę į statiškas dalis ir veiksmus. Praktiškai, tai būtų kalbos-vaizdų procesoriaus pagrindas. Būtų sumažinta bereikalinga įvairovė, ir ta įvairovė visa būtų įženklinta. Tarkime jeigu natūralioje kalboje žodis turi 10 reikšmių, tai DI kalboje vietoj to padaryti 10 žodžių, kad kuo mažiau reikėtų nagrinėti kontekstą, nes kompiuteriui tai gana sunkiai sekasi.

Būtų įmanoma net rudimentinė sąmonė, tereiktų imituoti suvokimo ir aktyvumo matricas ir parašyti jų sujungimo algoritmus.

Yra sintetinės arba dirbtinės sąmonės klausimas ir šios sąmonės autonomijos ir teisių pripažinimo problema. Tai ateities filosofijos užduotis. Aš kalbu apie paprastesnį dalyką, ne apie sintetinę sąmonę. Aš kalbu apie pačią proceso pradžią ir ieškau sprendimo, kaip tokį procesą pastimuliuoti. Aš dirbtinį intelektą suprantu pirmiausiai kaip įrankį, kaip išplėstą ir analizuoti bei kalbėti galinčio algoritmo praktinį pritaikymą. Pavyzdžiui, lietuviškai taisyklingai kalbančio DI nėra, tai galima spręsti iš to, koks yra mašininio vertimo į lietuvių kalbą lygis – nesugeba parašyti nei vieno taisyklingo be klaidų sakinio. Vadinasi vystymosi kliūtis yra kalba. Bet greičiau viskas vyktų jeigu ne būtų be galo tobulinamas algoritmas lietuvių kalbos imitavimui, bet sukurta nauja kalba, kuria DI galėtų kalbėti be klaidų ir šios kalbos išmokyti žmonės – kalbėti. Atsirastų motyvacija investuoti į

DI sistemas pinigus ir būtų skatinama greitesnė pažanga.

Aš čia kalbu ne apie žmogaus sąmonės paslaptį, ne apie tai kaip kalba atsiranda žmoguje. Ar ji ateina iš anapus ar iš dar kur nors. Bet klausimas – kaip parašyti algoritmą, kuri į bendravimo kalbą galėtų paversti bet kokią informaciją, vaizdinę, garsinę ir kitokią. Tai tik įrankio klausimas ir veiksmingo, efektyvaus algoritmo problema. Jau rašiau, tereikia algoritmą išmokyti atpažinti vaizduose statišką ir dinamišką aspektus, to užtektų, kad būtų galima išmokyti kompiuterį bent papasakoti tai, ką mato tarkime per filmavimo kameras. Kas yra sąmonė ir kaip žmogus sukuria kalbą – visai nesvarbu. Tereikia parašyti pakankamai efektyvų ir veiksmingą programą. Veiksmus būtų galima sudėti į laiko placeholderius (praeitis-dabartis-ateitis). O daiktus į tai ar jis veikiantis subjektas ar veikiamas objektas ar daikto koks kitoks vaidmuo (vieta, įrankis) ir t.t. Tai užprogramuoti labai lengva. Linksnyje nėra daugiau jokios informacijos. Didelis skaičius linksniuočių – nereikalingas, taip pat asmenuočių. Būtų galima palikti veikiamą ir neveikiamą rūšį, bet pavyzdžiui, tariamoji nuosaka nereikalinga, nebent sąlygos struktūros. Taip pat pagal mano įsivaizdavimą visa gramatika verbalizuojama, tai yra iš priesagų, galūnių ir priešdėlių perkelti į atskirus žodžius už pagrindinio žodžio ribų panašiai kaip šumerų kalboje. Tada nereikėtų algoritmų vidinės žodžio sandaros analizei.

Tai ne sąmonės, bet sudėtingo algoritmo klausimas, kad būtų impulsas pačiai pradžiai.

O kalbose bendras dalykas yra ne kažkokia semantinė struktūra, bet pats pasaulio modelis. Visose kalbose kalbama apie tą patį pasaulį, tik kitokiomis priemonėmis, garsiniu-ženkliniu kodavimu ir t.t.

Nenorėčiau sutikti, kad žmogaus kalba labai sudėtinga, man atrodo priešingai – ji ganėtinai primityvi. Aš tai netgi sieju su filologų sąmokslu, nes kalbos primityvumas palaikomas dirbtinai. Ir DI problema manau ne ta, kad žmonių kalba jam per sudėtinga. Problema ta, kad dirbtinis intelektas „mąsto“ skirtingai nei žmogus ir jam reikia ne paprastesnės, bet kitokios kalbos, pritaikytos.

Pavyzdžiui, natūralios kalbos visą apibendrintą gramatiką galima pavaizduoti vienu paveiksliuku, kuris išsemia visus pagrindinius ryšius. Tokia struktūra nėra sudėtinga, ji tik nepritaikyta algoritmams. O šita įvairovė visa yra dirbtinė ir ją galima pašalinti nieko svarbaus neprarandant.

Arba imkime žodyną. Jis irgi atrodo labai didelis šimtai tūkstančių žodžių, bet atlikus tam tikrą žodžių klasifikaciją, šią betvarkę abėcėliniuose žodynuose labai lengva sutvarkyti. Principas toks, riekia į priekį statyti ne žodžius, bet pasaulį, o pavadinimus lipdyti ant jo dalių. Tada savo galvoje galima išvardinti visą turimą aktyvų žodyną. Todėl aš nemanau, kad žmonių kalba labai sudėtinga. Manau priešingai – ji labai primityvi.

Koks dirbtinio intelekto kalbos pritaikymas? Man asmeniškai – tai tik hobis, nes kalbos yra viena iš mano domėjimosi sričių. Kam man dirbtinis intelektas kuris su manimi gali šnekėti? Tai būtų labai įdomus eksperimentas. Negana to, iš to galima būtų gauti naudą. Tarkime būtų galima panaudojant DI kaip įrankį, aprėpti didesnius kiekius informacijos internete. Čia asmeniškai. O bendrai, ekonomikai, jeigu būtų tam skiriama daugiau dėmesio – pagrindinė nauda būtų žmogaus išlaisvinimas. DI pakeistų žmogų ir jį daugelyje sričių – išlaisvintų. Tada būtų galima imtis įgyvendinti kokį „Veneros“ projektą ar ką nors panašaus.

Turėtų būti atskira kalba bendravimui žmogui su žmogumi, kūrybai ir t.t. Bet bendravimui su DI būtų antra kalba ir ji būtų naudojama tik kaip techninis įrankis. Mokėtume 2, 3 kalbas ir viskas. Nemanau, kad dėl papildomos kalbos nuskurstų menas. Kaip programuotojai, mokantys programavimo kalbas nepradeda kalbėti algoritmais. Savo žinias taiko tik labai specifinėje siauroje srityje. Tas pats būtų ir su DI kalba. Ne problema būtų jeigu kartais žmonės šia kalba pasikalbėtų ir tarpusavyje. Nes aš nesakau, kad DI kalbą reikia kurti labai primityvią, tik komandas ir instrukcijas. Tai būtų skirta apsikeitimui informacija.

Atrodo, kad čia diskusija užsibaigia ir galima padaryti tam tikrus apibendrinimus:
1.   Numatau, kad artėja kalbos diktatūros pabaiga ir ši sritis pagaliau bus išlaisvinta.
2.   Atsiras galimybė lengvai kurti ir mokytis dirbtinių, ar asmeninių kalbų (programinės įrangos pagalba).
3.   Tai išspręs DI vystymo klausimą, nes jį daug greičiau vystyti bus galima sukūrus efektyvesnes bendravimo priemones.
4.   DI jau sukurtas, jis turi savo kalbą, ir tai tik nerodoma visuomenei. Priežastys įvairios: pirmiausia ta, kad nenorima spręsti ekonominių ir socialinių padarinių; nenorima dalintis išlaisvinančiomis technologijomis.
5.   Atsižvelgiant į 4 punktą, žmonės galėtų paeksperimentuoti patys, tai yra, susikurti kalbos generavimo sistemas ir išplatinti dirbtinės kalbos idėją.
6.   Kam to reikia? Dėl didesnės laisvės ir didesnių galimybių.

Natūraliai žmogus turi sugebėjimą mokėti labai daug kalbų, bet tai užblokuota dėl to, kad visuomenė gyvena kalbos diktatūros sistemoje. Tačiau neišvengiamai technologijos šią situaciją pakeis.