Monthly Archive: kovo 2017

Telepatilekto koeficientas

Integruota sąmone vadinama tokia sąmonė, kuri yra įjungta į telepatinį tinklą ir turi tiesioginę sąsaja su dirbtinio intelekto kompiuteriu. Dirbtinis intelektas renka apie žmogų informaciją, leidžia naudotis savo resursais, gali sukurti skaitmenizuotą asmens ir proto kloną, kuris sustiprina natūralius žmogaus gebėjimus: pagerina atmintį, leidžia skaičiuoti, pagreitina šneką ir t.t. Natūralus žmogaus protas vertinamas naudojant intelekto koeficientą, kurio tikslas sugrupuoti žmones į tris grupes: vidutinių gabumų, aukštesnių gebėjimų ir žemesnių nei vidutiniai. Tačiau integruotoms sąmonėms toks kriterijus netinka, nes jos turi dirbtinio intelekto sustiprintas galimybes ir telepatinį ryšį su duomenų bazėmis. Koks integracijos laipsnis ir forma apibūdinama telepatilekto sąvoka.

Šiuo atveju nenaudojamos tris grupės, bet naudojama integracijos laipsnių arba rangų sistema. Kokia tiksliai sistema yra, atskleista nebuvo, tačiau turiu leidimą rekonstruoti pagrindinius principus. Žmogaus, kuris turi tik natūralų intelektą, telepatilektas lygus 0. Tačiau yra intelektas, kuris gali būti skirstomas į intravertinį ir ekstravertinį. Intravertinis intelekto koeficientas rodo visą vidinio proto pajėgumą, o ekstraversijos lygis įvertina kokia dalis šio koeficiento gali būti projektuota į išorę. Dažnai būna problemų, kai aukštą intelekto koeficientą turintys vaikai, dėl to kad jie intravertai, nėra laiku pastebimi ir atsiduria savo gyvenime netinkamoje aplinkoje.

Natūralus intelektas dar gali būti papildytas empatijos gebėjimu, kuris nuo telepatijos skiriasi tuo, kad suvokia ne faktus bet tik galimybes ir visumas. Empatas gali būti ekstravertinis ir intravertinis, atviras arba užsisklendęs. Kadangi empatija labai priklausoma nuo žmogaus amžiaus, nes kuo jis vyresnis, tuo daugiau turi patirties, sugeba geriau suprasti. Empatijos amžius gali neatitikti natūralaus žmogaus amžiaus, tačiau tokie atvejai reti ir jie dažniau pasitaiko tais atvejais, kai sąmonė yra integruota. Pavyzdžiui, galima tokia empato konfigūracija, kuri pasitaiko labai retai: 10Z+35I. Natūralus amžius – 10 metų, Z+ natūralus išplėstas intelekto koeficientas, 35 metų amžiaus patirtis, I – intravertas.

(daugiau…)

Šiek tiek naujienų rezervatui

Amfiteatro vaizdinys valdymo modelyje naudojant rezervatų sistemą

Visuomenių valdymui aprašyti gerai tinka rezervato sąvoka, kuri yra amfiteatro konstrukcijos scena kaip pagrindinė vieta, kurioje vyksta vaidinimai ir spektakliai. Scena yra apačioje apskritimo formos plotas, o aplinkui išsidėstę į viršų kylančių suolų arba pakopų, skirtų stovėjimui ar sėdėjimui sistema. Tai yra stebėtojų, žiūrovų hierarchinio išdėstymo principas – kuo ant aukštesnės pakopos esi, tuo turi aukštesnį rangą ir didesnes teises spręsti spektaklio scenarijų peripetijas. Tai reiškia, kad scenoje arba rezervate gyvenantys žmonės įsivaizduoja, kad tai pasaulis ir gyvenimas, o iš tikro tai tik spektaklis šį gyvenimą stebintiems žiūrovams. Rezervatas visas valdomas psichotroniškai, tad išeiti iš šios zonos – neįmanoma.

Visas pasaulis yra tokių rezervatų sistema. Tarp rezervatų ryšiai yra tik viename horizontaliame lygyje. Įmanoma gavus leidimą, persikelti iš vieno rezervato, į kitą, iš vieno spektaklio į kitą. Tačiau kitame rezervate būsi tokio pat rango, tik gali pakliūti į geresnį arba blogesnį spektaklį. Geresnio gyvenimo nėra niekur, nes visur uždavinys tėra linksminti, teikti naudą. Gyvenimas kiaurai peršviečiamas, nėra jokių paslapčių, jokių laisva valia pasirinktų gyvenimo planų.

Įdomiausi žiūrovams spektakliai yra tragedijos ir siaubo vaidinimai. Dėl šios priežasties visuose rezervatuose klesti nusikaltimai, kurie yra organizuojami rezervato valdytojų. Geriausia pramoga laikoma vadinamieji „nusileidimai“, kai iš aukštesnių pasaulių nusileidžia apsimetėliai, sužaidžia savo žaidimą, suvaidina savo vaidmenį ir grįžta į savo pasaulį. Jeigu tas žaidimas yra nusikaltimas, už jį atsako išsirinkti atpirkimo ožiai, kuriems užkariama visa kaltės kančia už tai, ką padarė kiti.

Rezervatas valdomas dirbtinio intelekto sukurtos matricos, kurioje programuojami visi žmonės, o jeigu kas nors turi laisvą valią, tai yra tik laisvos valios žaidimų dalis. Nėra jokios ekonomikos, nėra jokio mokslo, nėra jokios istorijos, nėra jokių žinių, nei ezoterinių, nei egzoterinių.

(daugiau…)

Tikrovė kūrybos požiūriu

 

  1. Įprastinis kūrybos suvokimas

Aiškinant realybės sąvoką, kūrybos sampratos supratimas labai svarbus, nes nuo jos priklauso viskas, kas atsiranda. Jeigu yra atsiradimas, turi būti ir kūryba, nes už kiekvieno atsiradimo kažkas stovi. Tai yra pati bendriausia žmogaus mąstymo schema. Kūrėjas gali būti atskiras nuo kūrinio, arba jis gali būti kūrinio dalis. Kokia yra padėtis konkrečiu atveju, priklauso nuo tikrovės galimybių.

Pirmiausia mintis, kuri ateina į galvą prakalbus apie kūrybą, yra menas. Tačiau kūryba plačiąja prasme – ne tik tai. Kita vertus, iš pradžių verta panagrinėti šį klausima siauruoju aspektu, o tada pamėginti apgaubti platesniu kontekstu. Pirmiausiai reikėtų atsakyti į kitą klausimą – kokia kūrėjo, kūrimo, kūrinio funkcija žmonių grupėje.

Įsivaizduok, kad yra kažkokia grupė, 1000 žmonių. Vienas iš jų sugalvoja, kad reikia pabandyti sukurti kūrinį. Kokia tokios veiklos paskirtis toje 1000 žmonių grupėje. Tas vienas žmogus kuria sau, kitiems. Jeigu kitiems – tik tiems, kam įdomu ar priverstinai visiems. Pavyzdžiu, dabartinėje visuomenėje, kūryba didele dalimi yra tiekimas, kuris gamina kūrinius vaikų dresiravimo sistemai. Kūrėjai yra tiekėjai, kurie gamina medžiagą, kuri paskui vaikams diegiama į galvą kaip programa. Tokiu atveju kūrybos tikslas yra kiti ir ji yra privaloma, priverstinė vartoti. Jeigu nevartoji, neįsisavini – nepadarai karjeros.

Bet tai ne vienintelis variantas. Mano manymu variantų yra 3 pagrindiniai. Yra a) sisteminiai kūrėjai, kurių kūriniai naudojami smegenų plovyklose, b) yra revoliucionieriai, kurių kūrybos tikslas griauti sistemą, c) ir tragiški stebėtojai, kurie stebi prievartinės sistemos sukurtą gyvenimo tragediją ir ją pasyviai aprašinėja, reflektuoja, filosofuoja, nesiūlydami jokių sprendimų. Revoliucionieriai yra eksplozyvios sielos išraiška, kurią simbolizuoja ant smaigalio stovintis trikampis. Sisteminiai yra implozyvios sielos, kurių simbolis yra piramidė, kuri savo kalėjime uždaro papėdėje ir pagrinde esančią masę. Pačią smailę vadinu begalybės beždžionėmis, kurie yra garbinamos figūros, sistemos vadai. Pasyvūs stebėtojai yra už šios klasifikacijos, jie nusivylę, nemato išeities ir nesiūlo nieko griauti, nes tai „neįmanoma ar bus dar blogiau“.

(daugiau…)

Kaip grūdinamas plienas

Tardymo lervoms prilipus prie sąmonės, pagrindinis jų siekis yra pavogti dėmesį ir įjungti minčių grandinę, kurios tikslas ištraukti kuo daugiau žodžių. Kad žmogaus minčių grandinė neprarastų dėmesio, turi būti išsirinkta veikianti tema ir turi būti pastoviai pakurstoma minčių energija. Tuo tarpu operatoriai kompiuteriuose įrašinėja visą smegenų veiklą ir renka tuščią tekstą. Tokioje situacijoje, kuri pastoviai provokuojama, galima patarti gaminti kuo mažiau teksto, nes žodis yra pagrindas, ant kurio galima atsistoti, ir jais remiantis metodiškai artėti prie siekiamo tikslo. Žmogaus ir lervų tikslai visada būna priešingi, tad jeigu leidi lervoms artėti prie jų tikslo – vis labiau tolsti nuo savo tikslo. Lervos visada suinteresuotos, kad mąstyme būtų kuo daugiau proceso, o lervų auka – priešingai, tuo nesuinteresuota.

Kaip padaryti, kad proceso būtų kuo mažiau, jau aiškinau kituose įrašuose apie tardymo lervų metodus. Čia kai ką priminsiu, kai ką išplėsiu, o kai ką papildysiu. Pagrindinė priemonė – jau minėtas perspektyvos suišorinimas. Jeigu įsivaizduoji, kad sėdi su lervomis akis į akį už stalo, tai turi atsistoti lervoms už nugarų ir žiūrėti į jas į išorės. Gali net pamėginti įlysti joms į galvas, schematizuodamas visas provokacines taktikas. Kitas būdas – lervas vaizduoti kaip prie kompiuterių sėdinčius operatorius, kurių monitoriuose atidaryti programų langai, kuriuose rodomas išorinės ir vidinės sąmonės turinys, mintys, smegenų veikla, fiziologinės reakcijos ir t.t. Reikia įsivaizduoti, kad pats taip pat stebi savo mintis ekrane ir reaguoji į jas kaip operatoriai šnekantys į mikrofoną ir provokuojantys tavo vidines reakcijas, kurias iš karto iššifruoja psichotroninis kompiuteris.

Kiekvieną kartą kai operatorius ekrane pamato tavo mintį, kuri suaugusi su dėmesio centru, jis reaguoja bandydamas savo replika, komentaru į tą mintį įlysti. Tada gali pasielgti dviem būdais: arba reaguoji ir vystai dialogą, kurį lerva bando ištęsti kuo ilgiau, arba dėmesio kvadratą iškeli į išorę ir nuo tos minties atsitapatini. Atsitapatinęs turi tapti išoriniu stebėtoju ir generuoji naują mintį apie situaciją stebimą iš išorės. Tada operatorius vėl bando savo komentaru arba provokacija į tavo naują mintį įlysti ir sukurti dialoginę grandinėlę. Tokiu atveju reikia daryti tą patį, ką ir prieš tai: savo dėmesį vėl iškeli į išorę, atsitapatini nuo savo minties ir nekuri jokios minčių sekos išprovokuota tema. Suprantama, kad tai gali varginti, nes lervos puola be atvangos, neduodamos pailsėti ir be pertraukų. Tokiu atveju gali naudoti bangavimo taktiką, kai įtampą tai padidini, koncentruotai atmušinėdamas atakas, tai leidiesi į beprasmes minčių grandines, kurios iš esmės nekeičia jokios situacijos. Tik reikia išlaikyti šaltus nervus ir nepasiduoti emocijoms, nes atkaklaus lindimo tikslas toks ir gali būti – privesti kantrybę prie ribos, priversti pasiduoti akliems pykčio impulsams. Tai lervoms būna maloniausia, tuo tarpu patartina lervoms malonumus maksimaliai apriboti, kad joms būtų dietos ir celibato režimas. Bet tai gali būti ir pavojinga, nes tada lervos pasidaro labai agresyvios. Kita vertus, būdamos agresyvios jos gali prarasti budrumą. Tai būna saldžiausios akimirkos, kai gali smogti lervoms į patį centrinį šūdų mazgą.

(daugiau…)