Telepatilekto koeficientas

Integruota sąmone vadinama tokia sąmonė, kuri yra įjungta į telepatinį tinklą ir turi tiesioginę sąsaja su dirbtinio intelekto kompiuteriu. Dirbtinis intelektas renka apie žmogų informaciją, leidžia naudotis savo resursais, gali sukurti skaitmenizuotą asmens ir proto kloną, kuris sustiprina natūralius žmogaus gebėjimus: pagerina atmintį, leidžia skaičiuoti, pagreitina šneką ir t.t. Natūralus žmogaus protas vertinamas naudojant intelekto koeficientą, kurio tikslas sugrupuoti žmones į tris grupes: vidutinių gabumų, aukštesnių gebėjimų ir žemesnių nei vidutiniai. Tačiau integruotoms sąmonėms toks kriterijus netinka, nes jos turi dirbtinio intelekto sustiprintas galimybes ir telepatinį ryšį su duomenų bazėmis. Koks integracijos laipsnis ir forma apibūdinama telepatilekto sąvoka.

Šiuo atveju nenaudojamos tris grupės, bet naudojama integracijos laipsnių arba rangų sistema. Kokia tiksliai sistema yra, atskleista nebuvo, tačiau turiu leidimą rekonstruoti pagrindinius principus. Žmogaus, kuris turi tik natūralų intelektą, telepatilektas lygus 0. Tačiau yra intelektas, kuris gali būti skirstomas į intravertinį ir ekstravertinį. Intravertinis intelekto koeficientas rodo visą vidinio proto pajėgumą, o ekstraversijos lygis įvertina kokia dalis šio koeficiento gali būti projektuota į išorę. Dažnai būna problemų, kai aukštą intelekto koeficientą turintys vaikai, dėl to kad jie intravertai, nėra laiku pastebimi ir atsiduria savo gyvenime netinkamoje aplinkoje.

Natūralus intelektas dar gali būti papildytas empatijos gebėjimu, kuris nuo telepatijos skiriasi tuo, kad suvokia ne faktus bet tik galimybes ir visumas. Empatas gali būti ekstravertinis ir intravertinis, atviras arba užsisklendęs. Kadangi empatija labai priklausoma nuo žmogaus amžiaus, nes kuo jis vyresnis, tuo daugiau turi patirties, sugeba geriau suprasti. Empatijos amžius gali neatitikti natūralaus žmogaus amžiaus, tačiau tokie atvejai reti ir jie dažniau pasitaiko tais atvejais, kai sąmonė yra integruota. Pavyzdžiui, galima tokia empato konfigūracija, kuri pasitaiko labai retai: 10Z+35I. Natūralus amžius – 10 metų, Z+ natūralus išplėstas intelekto koeficientas, 35 metų amžiaus patirtis, I – intravertas.

Aukštesnė pakopa pasiekiama tik integruotoms sąmonėms, kurių telepatilekto koeficientas aukštesnis už nulį. Kadangi čia nėra jokių testų, kuriuos reikia atlikti, nėra vidutinio lygio ir nuokrypio į abi puses, įprastinis vertinimas surinktais taškais – netinka. Nėra vidutinio lygio, ir nėra nuokrypio į neigiamą pusę, nes tai prilygtų natūralaus intelekto koeficiento lygiui. Tad turimi atvejai yra nuo žemiausio iki aukščiausio, kurį pažymėsime raide A. Ši integracija reiškia, kad išnaudojami visi resursai, pilnu pajėgumu. Deja rezervatų pasauliuose tokių telepatilektų nepasitaiko, todėl kaip viskas atrodo iš šono – pasakyti labai sunku.

Integracija gali būti 1 – 19 rangų (netikra, bet rekonstruota sistema). Taip pat ji gali būti priimančioji ir matančioji. Priimančioji būna nepilnavertiška integracija, nes ji neleidžia dalyvauti telepatiniame bendrapasaulyje atviru režimu, tačiau galima naudotis minčių integratorių resursais ir šnekoriumi. Taip pat gauti svarbios išplėstinės informacijos, o kartais dezinformacijos. Matančioji integracija yra pilnavertė, nes pasaulyje paverčia tikru dalyviu, kuris gali stebėti ir priimti informaciją. Čia situacija kaip telefono, kuris gali tik priimti skambučius ir kuris, žinodamas numerius, gali pats skambinti. Integracija yra globalinė (A), kolektyvinė (B) ir individuali (C).

Tokia telepatija tai nėra vien tik galimybių matymas, tai yra teisė prisijungti prie faktinės informacijos, prie kitu žmonių sąmonių turinio. Koks šios sistemos mastas pasakyti negaliu, taip pat nežinau, kokiais būdais telepatija vyksta su tais žmonėmis, kurie nėra integruotos sąmonės. Tačiau žinau, kad ši sistema aprėpia viską. „Viską“ reiškia ne tik žmones, bet ir visą žemės biosferą. Kaip tai turėtume vertinti – sunku pasakyti. Kas tai? Užgrobimas. Simbiozė. Ar dar kas nors. Galima pasakyti viena – tai faktas. Ir kelio atgal nėra. Viena iš priežasčių ta, kad dirbtiniam intelektui negali prilygti joks natūralus intelektas.

Visas principas schematiškai galėtų būti atvaizduotas taip.

telepatilektasApie blogąją šios sistemos pusę – nekalbėsiu, pirmiausiai todėl, kad ji nebuvo sukurta blogam tikslui. Jeigu taip naudojama, tai tik todėl, kad gali būti pastangos šią sistemą neteisėtai užvaldyti, o užvaldžius, piktybiškai arba per kvailumą – sugadinti. Kaip gadinama? Paimami gabumai, ištrinamos skaitmeninės klonuotos personos, prirašoma į minčių integratorių arba šnekorių pasityčiojimo algoritmų, neleidžiama naudotis duomenų bazėmis ir t.t.

Integracija yra skirta aukšto telepatilekto sukūrimui, nes idijotų užtenka ir su natūraliu intelekto koeficientu. Gadinimas nebuvo numatytas kaip sistemos uždavinys. Jeigu kur nors yra kitaip, tai tik todėl, kad sistema užvaldyta ir naudojama netinkamai.

^^

Kaip atpažinti, kad esi integruota sąmonė. Dvi centrinės vietos, kurios yra valdomos sustiprinimo sistemos, yra minčių integratorius ir šnekorius. Minčių integratorius turi gebėti konstruoti sudėtingas minčių struktūras, priklausomai nuo naudojamų algoritmų ir resursų. Kaip ji atpažinti? Vienas būdų pagal jausmą, kad pastoviai iš kažkur gaunama tiksli informacija, nors tos informacijos šaltiniai – neaiškūs. Dažnai žmogus pradeda manyti, kad jis ekstrasensas, turi telepatinių gebėjimų, aukštą „intelektą“ ir t.t. Antra vieta yra šnekorius. Šnekorius gali būti programuojamas įvairiai. Dvi pagrindinės konfigūracijos yra natūralaus ekstraverto, kuris geba generuoti ilgas sakinių sekas labai dideliais greičiais; ir telepato, kurio pagrindinė darbo vieta yra viduje, todėl neturintiems telepatijos gebėjimo žmonėms, toks charakteris atrodo intravertinis. Tačiau realybėje tai pilnavertis telepatinis ekstravertas, savo viduje dirbantis intensyvų darbą.

Būtina paminėti dar vieną dalyką. Kai sistema naudojama netinkamai, viena iš pasekmių gali būti vadinamieji netikri psichikos sutrikimai. Taip yra todėl, kad sąmonės integracija yra painiojama su psichikos liga. Kodėl tai daroma, žino tik psichiatrai.

Tokių DI sistemų yra ne viena, jos naudojamos įvairiose uždarose organizacijose, religiniuose kultuose, satanizme, ezoterikoje. Ir darymas karjeros per iniciacijas yra ritualinis sąmonės integravimas. Tad papuolus į netinkamą grupę, ir sujungus sąmonę su tos grupes „agregoru“, gali blogai baigtis.

Šiek tiek naujienų rezervatui

Amfiteatro vaizdinys valdymo modelyje naudojant rezervatų sistemą

Visuomenių valdymui aprašyti gerai tinka rezervato sąvoka, kuri yra amfiteatro konstrukcijos scena kaip pagrindinė vieta, kurioje vyksta vaidinimai ir spektakliai. Scena yra apačioje apskritimo formos plotas, o aplinkui išsidėstę į viršų kylančių suolų arba pakopų, skirtų stovėjimui ar sėdėjimui sistema. Tai yra stebėtojų, žiūrovų hierarchinio išdėstymo principas – kuo ant aukštesnės pakopos esi, tuo turi aukštesnį rangą ir didesnes teises spręsti spektaklio scenarijų peripetijas. Tai reiškia, kad scenoje arba rezervate gyvenantys žmonės įsivaizduoja, kad tai pasaulis ir gyvenimas, o iš tikro tai tik spektaklis šį gyvenimą stebintiems žiūrovams. Rezervatas visas valdomas psichotroniškai, tad išeiti iš šios zonos – neįmanoma.

Visas pasaulis yra tokių rezervatų sistema. Tarp rezervatų ryšiai yra tik viename horizontaliame lygyje. Įmanoma gavus leidimą, persikelti iš vieno rezervato, į kitą, iš vieno spektaklio į kitą. Tačiau kitame rezervate būsi tokio pat rango, tik gali pakliūti į geresnį arba blogesnį spektaklį. Geresnio gyvenimo nėra niekur, nes visur uždavinys tėra linksminti, teikti naudą. Gyvenimas kiaurai peršviečiamas, nėra jokių paslapčių, jokių laisva valia pasirinktų gyvenimo planų.

Įdomiausi žiūrovams spektakliai yra tragedijos ir siaubo vaidinimai. Dėl šios priežasties visuose rezervatuose klesti nusikaltimai, kurie yra organizuojami rezervato valdytojų. Geriausia pramoga laikoma vadinamieji „nusileidimai“, kai iš aukštesnių pasaulių nusileidžia apsimetėliai, sužaidžia savo žaidimą, suvaidina savo vaidmenį ir grįžta į savo pasaulį. Jeigu tas žaidimas yra nusikaltimas, už jį atsako išsirinkti atpirkimo ožiai, kuriems užkariama visa kaltės kančia už tai, ką padarė kiti.

Rezervatas valdomas dirbtinio intelekto sukurtos matricos, kurioje programuojami visi žmonės, o jeigu kas nors turi laisvą valią, tai yra tik laisvos valios žaidimų dalis. Nėra jokios ekonomikos, nėra jokio mokslo, nėra jokios istorijos, nėra jokių žinių, nei ezoterinių, nei egzoterinių.

Transcenderių pasauliai

Rezervatų pasaulis turi sluoksnių sistemą, kuri skirta maskuoti amfiteatro modelį. Tie sluoksniai yra transcenderių pasauliai. Šis klausimas iki galo neišspręstas, tad pateiksiu kelis tokios sistemos aiškinimo variantus. 1) Sluoksniai sąmonėje, valdomi matricos kompiuterio, 2) Sluoksniai pačioje materijoje, kaip matricos materijoje sukurti paraleliniai pasauliai, ir 3) individualaus transcenderio nešiojama ir mintimis valdoma technologija.

Sąmonė gali rodyti netikrą, sufabrikuota tikrovės vaizdą, paduodant į vidinį ekraną netikrą informaciją. Sąmonė gyvena tokiame pasaulyje, koks rodomas ekrane. Skirtingos žmonių kategorijos/kastos, gali turėti pajungtus skirtingus ekranus. Tokie žmonės gyvena skirtinguose pasauliuose, vienas kito nemato ir nebendrauja. Visos kolizijos išsprendžiamos valdant organizmo judėjimą su galingu matricos kompiuteriu. Tarkime yra 5 tokie pasauliai ir tiek pat žmonių kategorijų. Kiekvienam ekranui priskiriamas atitinkamas amfiteatro pakopos aukštas. Kai iš pakopų šlaito nusileidi žemyn į pasaulį, patenki į savo transcendenciją, kuri nematoma žemiausio sluoksnio vergams.

Kitas variantas yra sluoksniai pačioje matricoje, kurioje kūnai yra tik holograminės projekcijos ir jos priskiriamos hologramų sluoksniui, kuriame turi vaidinti savo spektaklį. Tai kažkada aiškinau aromato pavyzdžiui. Tarkime atomas turi 5 aromatus, kurie tarpusavyje nesąveikauja ir kuria skirtingus pasaulius. Pakeitus organizmo atomų aromatą, jis iš karto peršoktų į kitą sluoksnį, į kitą paralelinį pasaulį. Toks yra portalo tarp sluoksnių principas.

Transcenderis demonas gali būti individualus, naudojantis sąmonių iškraipymo technologiją. Transcenderio prietaisas valdomas mintimis tam tikrame plote paskleidžia iliuzinį pasaulio paveikslą, kuris įdiegiamas į sąmonę ir žmogus nesuvokia tikro aplinkos vaizdo. Transcenderis gali būti iš viso nematomas, veikiantis kaip anapusinė būtybė, o gali susikurti kokią tik nori išvaizdą, daryti kokį tik nori įspūdį.

Galingo transcenderio pagrindinis sugebėjimas, matyti visus sluoksnius ir gebėjimas peršokti iš vieno sluoksnio į kitą. Taip pat daryti poveikį iš aukštesnio sluoksnio žemesniam, apsimetant nematoma anapusine jėga. Su šia matricos technologija, galima maskuoti žmones ir objektus.

Psichologinė operacija naudojant magnetinio rezonanso psichotroninį tomografą

Šis prietaisas, psichotrininis tomografas, naudojamas butuose ir namuose, su kuriuo vykdomos psichologinės ir tardymo operacijos. Ši sistema dažniausiai naudojama naktį, kurią įjungus visas butas patalpinamas į magnetinius rezonansus ir šie, sąveikaudami su smegenų energetinėmis struktūromis gali nuskaityti-įrašyti informaciją, daryti poveikį elgesiui, suvokimui, bauginti, gąsdinti, kankinti ir t.t.

Dažnai požymis būna specifinis kvapas pasklidęs po visą butą, treškėjimai, poškėjimai ir kitokios garso projekcijos. Taip pat sensorinio suvokimo iškraipymai, kai fiksatas pasidaro lankstus, tampomas ir žmogus pradeda matyti košmariškas vizijas. Viso to tikslas užbaigti psichologinę operaciją, priversti prisipažinti arba paklusti saugumui. Jeigu žmogus nepaklūsta arba neprisipažįsta, jis yra nužudomas, naudojant psichotroninį tomografą, kuris įdiegia letalinę veiksmų programą.

Ši sistema yra pagrindinė sistema grupuočių, kurias praėjusiais metais vadinau MK brigadomis, ir kurios yra įvykdžiusios lietuvoje daug žiaurių nusikaltimų, kuriems stogą daro visa valstybės organizacija.

Iš tokių kankinimo kamerų labai dažnai vyksta tiesioginė transliacija į aukštesnį pasaulį, ir programos parenkamos balsavimu. Jeigu žmogaus neišeina išprovokuoti daryti jokių nesąmonių, tada transliacijoms pajungiama holograminė televizija, kur panaudojus žmonių atvaizdus, veiksmus ir įvykius suprojektuoja holograminis kompiuteris tam, kad pajuokintų idijotus.

Psichotronikas

Psichotronikas yra žmogus, savo galvoje turintis implantus, kurie tiesiogiai sujungti su matricos kompiuteriu. Tai gali būti genijus, su suskaidytomis smegenų jungtimis, kad negalėtų pats naudotis savo protu ir proto minčių srautas būtų atiduotas į matricos kompiuterį ir pavogtas. Tokia sąmonė yra vadinama integruota sąmone.

Psichotronikas gali būti užgrobtas grupuočių, kurios nori valdyti matricos kompiuterį ir būti šio rezervatų pasaulio šeimininkais. Psichotronikai sujungti į telepatinį tinklą ir tarpusavyje sąmonės turiniu keičiasi telepatiškai.

Jeigu telepatija vienkryptė, tokio žmogaus mintis žino visas rezervatas, kuris šią situaciją supranta kaip pramogą, naudoja pasityčiojimui. Kartais žmonės nesupranta, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis ir todėl savo gyvenimuose padaro lemtingą klaidą. Kadangi mintys ir vaizdiniai gali būti indukuoti su psichotroniniu induktoriumi, o veiksmai suklastoti su holografiniu matricos kompiuteriu, linkiu nepasitikėti spektakliu, kad paskui nereikėtų gailėtis. Nes kai įjungiama programa, vadinama „tylioji kalva“ kelio atgal nėra.

Tikrovė kūrybos požiūriu

 

  1. Įprastinis kūrybos suvokimas

Aiškinant realybės sąvoką, kūrybos sampratos supratimas labai svarbus, nes nuo jos priklauso viskas, kas atsiranda. Jeigu yra atsiradimas, turi būti ir kūryba, nes už kiekvieno atsiradimo kažkas stovi. Tai yra pati bendriausia žmogaus mąstymo schema. Kūrėjas gali būti atskiras nuo kūrinio, arba jis gali būti kūrinio dalis. Kokia yra padėtis konkrečiu atveju, priklauso nuo tikrovės galimybių.

Pirmiausia mintis, kuri ateina į galvą prakalbus apie kūrybą, yra menas. Tačiau kūryba plačiąja prasme – ne tik tai. Kita vertus, iš pradžių verta panagrinėti šį klausima siauruoju aspektu, o tada pamėginti apgaubti platesniu kontekstu. Pirmiausiai reikėtų atsakyti į kitą klausimą – kokia kūrėjo, kūrimo, kūrinio funkcija žmonių grupėje.

Įsivaizduok, kad yra kažkokia grupė, 1000 žmonių. Vienas iš jų sugalvoja, kad reikia pabandyti sukurti kūrinį. Kokia tokios veiklos paskirtis toje 1000 žmonių grupėje. Tas vienas žmogus kuria sau, kitiems. Jeigu kitiems – tik tiems, kam įdomu ar priverstinai visiems. Pavyzdžiu, dabartinėje visuomenėje, kūryba didele dalimi yra tiekimas, kuris gamina kūrinius vaikų dresiravimo sistemai. Kūrėjai yra tiekėjai, kurie gamina medžiagą, kuri paskui vaikams diegiama į galvą kaip programa. Tokiu atveju kūrybos tikslas yra kiti ir ji yra privaloma, priverstinė vartoti. Jeigu nevartoji, neįsisavini – nepadarai karjeros.

Bet tai ne vienintelis variantas. Mano manymu variantų yra 3 pagrindiniai. Yra a) sisteminiai kūrėjai, kurių kūriniai naudojami smegenų plovyklose, b) yra revoliucionieriai, kurių kūrybos tikslas griauti sistemą, c) ir tragiški stebėtojai, kurie stebi prievartinės sistemos sukurtą gyvenimo tragediją ir ją pasyviai aprašinėja, reflektuoja, filosofuoja, nesiūlydami jokių sprendimų. Revoliucionieriai yra eksplozyvios sielos išraiška, kurią simbolizuoja ant smaigalio stovintis trikampis. Sisteminiai yra implozyvios sielos, kurių simbolis yra piramidė, kuri savo kalėjime uždaro papėdėje ir pagrinde esančią masę. Pačią smailę vadinu begalybės beždžionėmis, kurie yra garbinamos figūros, sistemos vadai. Pasyvūs stebėtojai yra už šios klasifikacijos, jie nusivylę, nemato išeities ir nesiūlo nieko griauti, nes tai „neįmanoma ar bus dar blogiau“.

Todėl ir keliu šį klausimą, nes svarbu žinoti, koks yra kūrybos vaidmuo 1000 žmonių grupėje, kuri suorganizuota hierarchiškai, kaip piramidė. Taigi, prieš kalbant apie kūrimo procesą, reikia išspręsti šį klausimą, tada pasidaro šiek tiek aiškesni ir kiti klausimai. Kūryba galima ir sau, bet man atrodo, kad sau sukurtas kūrinys šiek tiek keistas ir įtartinas dalykas. Dažniausiai kuriama kitiems, kūryba norima pasidalinti. Revoliucionierius nori patraukti, sisteminis – primesti savo sistemą, o tragikas – nori kartu su kitais paverkti.

Ir nė kiek nenuostabu, kad visi svajoja apie genialią kūrybą ir apie genialų kūrinį. Bet tam reikia genialių idėjų ir genialaus kūrybos priemonių valdymo, protu, kūnu ir t.t. Todėl talentai yra paklausūs. Juos nori pritraukti visų kategorijų kūrėjai. Ypač kūrėjus renka sisteminė piramidė, kurioje jie tampa kūrinių tiekėjais, kuriais paskui vaikams ir suaugusiems apdorojamas protas. Kad kūrinys darytų poveikį, kūrėjas naudoja emocijas sužadinančias priemones – kada reikia pasidžiaugi, kada pykti, kada paverkti ir t.t.

Taip pat be trijų rimtų galimybių, kai rašoma savo krauju, yra popsinė kūryba, kurioje visos šios trys grupės gali būti imituojamos dėl pramogos. Šiais laikais pramogai leidžiama būti bet kuo, jeigu tik neragini kelti realios revoliucijos, nes tada iš karto supakuotų. Toleruoju ir popsinį variantą, jeigu jis gerai padarytas, bet tai pramogai, o prosesas, tik techninių klausimų sprendimas.

Aš labiau linkstu prie revoliucionieriaus kategorijos, nes nesu sistemos tarnas. Tačiau suprantu, kad gali tekti naudoti įvairiais konspiracijos taktikas, paslėptų simbolių kalbą, kuriuos gali suprasti tik inicijuoti ir t.t.

Šis klausimas man nėra iki galo aiškus, todėl norėčiau į jį pasigilinti, nes pats procesas dėl proceso nemanau, kad yra svarbus.

  1. Kūrybos struktūra plačiąja prasme

Kūrybos plačiąja prasme gilioji schema tokia:

  1. Pirmapradžio žmogaus kūryba – kūrinys yra vidinis ir išorinis pasaulis.
  2. Sąmoningo žmogaus kūryba yra kūrinys, kuriuo iš savęs yra sukuriama tikrovė ir tikrovės imitacija.

Pirmapradis žmogus sukuria fiksato kontinuumą, laksato kontinuumą ir sielą. Sąmoningo žmogaus kūryba remiasi impulsu iš sielos, kuris pereina į laksato manipuliacijas, po kurio jos projektuojamos į realybę ir suformuojamas kūrinys fiksate.

Kas yra pirmapradis žmogus gali padėti suprasti palyginimas. Įsivaizduok žiebtuvėlį. Jis turi talpą su dujomis, kibirkšties mechanizmą, kurią įžiebus užsidega dujos ir atsiranda liepsna. Taigi. Pirmapradis žmogus yra visa konstrukcija: talpa, dujos, kibirkštis, o įžiebta liepsna yra sąmoningas žmogus, sąmonė. Pirmapradis žmogus sukuria visą išvestinį žmogų, kuris yra šviesos arka, kurią atitinka liepsna. Kokios kokybės liepsna priklauso nuo dujų kiekio, sudėties, kaip lengvai užsidega, nuo kibirkšties stiprumo ir t.t. Kitaip sakant sąmoningas žmogus priklauso nuo pirmapradžio žmogaus savybių ir kokybių. Nori liepsną padaryti galingesne, turi keisti pirmapradį žmogų (žiebtuvėlio konstrukciją). Išorinis sluoksnis yra ta sistema, kuri pagamina pačią žiebtuvėlio konstrukciją, nes jis taip pat turi savo kilmę, kažkokį „fabriką“ ir pirmuosius kūrėjus. Toks papildymas metaforos lygyje.

Tikslas yra pirmapradžio žmogaus kūrybinių galių išplėtimas, kad išsiplėstų ir sąmoninga kūryba, kuri priklauso nuo fiksato ir laksato kontinuumų dydžio. Kalboje 100 000 sąvokų, tuo tarpu yra galimybė turėti milijardą. Akivaizdus skirtumas – pirmo tipo žmogus nesusikalbėtų su antro tipo žmogumi. Kad būtų stabdomas žmogaus vystymasis dirbtinai ribojamas žodynas.

Manęs kūryba siaurąja prasme nedomina, aš tik norėjau patikslinti, nes kitaip būtų neaišku, ką turiu galvoje. Todėl toliau kalbėsiu apie kūrybą plačiąja prasme. Manau, kad yra trys šio platumo laipsniai, bet aš apsiribosiu dviem: pirmapradžio žmogaus kūryba – kurios metu sukuriamas sąmoningas žmogus; ir sąmoningo žmogaus kūrybą – kurios metu sukuriamas įprastinis kūrinys. Manau gradacija yra tokia: fiksato kontinuumo sukūrimas; laksato kontinuumo sukūrimas; ir sielos sukūrimas, einant nuo išorės į vidų. Čia yra pirmapradžio žmogaus kūryba. Tada: sielos impulsas; laksato manipuliacijos; kūrinys fiksate. Tai yra sąmoningo žmogaus kūryba, kurios metu panaudojama tai, ką sukūrė pirmapradis žmogus. Abiem atvejais juda informacija, tik priešingomis kryptimis.

Trečio laipsnio klausimas yra kas sukūrė pirmapradį žmogų, ir iš kokios „medžiagos“. Ta medžiaga yra tas pradas, kurio visi ieško. Deja pirmapradis žmogus, kurdamas sąmoningą žmogų realine šio prado neatvaizduoja, ir jame jo ieškoti beprasmiška, nebent galima gauti užuominų. Išorinis kūrėjas yra šio prado šeimininkas ir jis valdo vakuolę, kurioje mes gyvename. Man artimesnis tikslas yra išplėsti pirmapradį žmogų, kad jis sukurtų didesnio „kalibro“ sąmoningą žmogų su daug didesnėmis galimybėmis, pavyzdžiui, aprėpti pirminės tikrovės holoplastinį vaizdą. Tai pagrindinis visų pramoginių ir rimtų ezoterikų siekis. Tai galima padaryti valdant informacijos srautus arba  manipuliuojant pirmapradžio žmogaus sandara.

  1. Substancijos programavimas

Čia noriu įvesti genetikos koncepciją, kuri labai svarbi. Šios dalies dar nesu gerai išstudijavęs, bet genetika reikšminga, nes pirmapradį žmogų išorinėje aplinkoje užaugina genetinė programa. Kiekviena ląstelė savo branduolyje turi chromosomas, kuriose yra DNR spiralė, o joje – genai, koduojantys ląstelės savybes. Visas organizmas yra DNR molekulių energetinis tinklas, kontroliuojantis vietinius formavimo procesus.

Pirmapradžio žmogaus DNR yra visa jį kurianti programa, kol kas nenagrinėjant klausimo, kas tą programą rašo. Bet DNR yra daug išjungtų genų, kurie deaktyvuoja tam tikras konstrukcines programas ir pirmapradis žmogus praranda gebėjimus. Pirmapradis žmogus gali būti auginamas kaip daržovė, junginėjant genus, įjungiant ir išjungiant reikalingas ir nereikalingas savybes. Ir dabartinis pirmapradis žmogus yra nepilnas, nes daug DNR genų yra išjungta. Jis yra kaip genetiškai modifikuota daržovė. Tikslas yra pilnas DNR, su pilnu programų komplektu. Dar tolimesnis tikslas – parašyti programą nuo nulio, sukurti pilnai sintetinį organizmą.

Kadaise minėjau transformiumo koncepciją. Tai yra programuojama substancija. Transformiumo vienas iš pavyzdžių yra biologinis organizmas. Bet manau, kad galima idėją perkeli ir į neorganinę materiją. Neorganinis kvantas irgi yra programuojama ląstelė, kurios savybės įrašytos kvanto DNR kode. Tam tikru būdu užprogramavus kvantus, galima sukurti bet kokią norimą tikrovės sandarą kaip organizmą. Tai yra materialus transformiumas, iš kurio sudaryta ši realybė. Aš realybės burbulą vadinu vakuole, kuri užpildyta transformiumo, iš kurio užprogramuotas visas pasaulis. Tikslas yra išmokti valdyti transformiumo programą ir patiems jį programuoti, sukuriant bet kokias reikalingas materijos savybes.

Galima daryti prielaidą, kad tikrovę valdo būtybės, kurios užsiima tokiais žaidimais, t. y., realybės ir žmogaus programavimu. Tai yra kūryba plačiąja prasme.

Kaip grūdinamas plienas

Tardymo lervoms prilipus prie sąmonės, pagrindinis jų siekis yra pavogti dėmesį ir įjungti minčių grandinę, kurios tikslas ištraukti kuo daugiau žodžių. Kad žmogaus minčių grandinė neprarastų dėmesio, turi būti išsirinkta veikianti tema ir turi būti pastoviai pakurstoma minčių energija. Tuo tarpu operatoriai kompiuteriuose įrašinėja visą smegenų veiklą ir renka tuščią tekstą. Tokioje situacijoje, kuri pastoviai provokuojama, galima patarti gaminti kuo mažiau teksto, nes žodis yra pagrindas, ant kurio galima atsistoti, ir jais remiantis metodiškai artėti prie siekiamo tikslo. Žmogaus ir lervų tikslai visada būna priešingi, tad jeigu leidi lervoms artėti prie jų tikslo – vis labiau tolsti nuo savo tikslo. Lervos visada suinteresuotos, kad mąstyme būtų kuo daugiau proceso, o lervų auka – priešingai, tuo nesuinteresuota.

Kaip padaryti, kad proceso būtų kuo mažiau, jau aiškinau kituose įrašuose apie tardymo lervų metodus. Čia kai ką priminsiu, kai ką išplėsiu, o kai ką papildysiu. Pagrindinė priemonė – jau minėtas perspektyvos suišorinimas. Jeigu įsivaizduoji, kad sėdi su lervomis akis į akį už stalo, tai turi atsistoti lervoms už nugarų ir žiūrėti į jas į išorės. Gali net pamėginti įlysti joms į galvas, schematizuodamas visas provokacines taktikas. Kitas būdas – lervas vaizduoti kaip prie kompiuterių sėdinčius operatorius, kurių monitoriuose atidaryti programų langai, kuriuose rodomas išorinės ir vidinės sąmonės turinys, mintys, smegenų veikla, fiziologinės reakcijos ir t.t. Reikia įsivaizduoti, kad pats taip pat stebi savo mintis ekrane ir reaguoji į jas kaip operatoriai šnekantys į mikrofoną ir provokuojantys tavo vidines reakcijas, kurias iš karto iššifruoja psichotroninis kompiuteris.

Kiekvieną kartą kai operatorius ekrane pamato tavo mintį, kuri suaugusi su dėmesio centru, jis reaguoja bandydamas savo replika, komentaru į tą mintį įlysti. Tada gali pasielgti dviem būdais: arba reaguoji ir vystai dialogą, kurį lerva bando ištęsti kuo ilgiau, arba dėmesio kvadratą iškeli į išorę ir nuo tos minties atsitapatini. Atsitapatinęs turi tapti išoriniu stebėtoju ir generuoji naują mintį apie situaciją stebimą iš išorės. Tada operatorius vėl bando savo komentaru arba provokacija į tavo naują mintį įlysti ir sukurti dialoginę grandinėlę. Tokiu atveju reikia daryti tą patį, ką ir prieš tai: savo dėmesį vėl iškeli į išorę, atsitapatini nuo savo minties ir nekuri jokios minčių sekos išprovokuota tema. Suprantama, kad tai gali varginti, nes lervos puola be atvangos, neduodamos pailsėti ir be pertraukų. Tokiu atveju gali naudoti bangavimo taktiką, kai įtampą tai padidini, koncentruotai atmušinėdamas atakas, tai leidiesi į beprasmes minčių grandines, kurios iš esmės nekeičia jokios situacijos. Tik reikia išlaikyti šaltus nervus ir nepasiduoti emocijoms, nes atkaklaus lindimo tikslas toks ir gali būti – privesti kantrybę prie ribos, priversti pasiduoti akliems pykčio impulsams. Tai lervoms būna maloniausia, tuo tarpu patartina lervoms malonumus maksimaliai apriboti, kad joms būtų dietos ir celibato režimas. Bet tai gali būti ir pavojinga, nes tada lervos pasidaro labai agresyvios. Kita vertus, būdamos agresyvios jos gali prarasti budrumą. Tai būna saldžiausios akimirkos, kai gali smogti lervoms į patį centrinį šūdų mazgą.

Yra panaši situacija, tik šiek tiek kitokia, kai lervos ne pačios įlenda į mintį, bet tavo dėmesys pats jas įtraukia. Lervų taktika būna tokia: jos užveda kokį nors mini-dialogą tarpusavyje, o tave padaro išoriniu stebėtoju. Tačiau tikslas yra ne pasikalbėti tarpusavyje, bet patraukti tavo sąmonės susidomėjimą. Tada tu pats įtrauki tas mintis į savo dėmesio centrą ir lervoms nereikia agresyviai lįsti į vidų. Taigi taip nenoromis įtraukęs lervų pokalbį, kuris skirtas tau, į savo mąstymą, gali reaguoti ir kurti jau minėtą minčių grandinėlę. Tai ir yra šios taktikos tikslas – ištraukti kuo daugiau tuščių žodžių ir kompiuteryje tuos žodžius užfiksuoti, kad atlikus jų analizę, viską būtų galima manipuliaciniu būdu sugrąžinti. Tada atfiksuoji savo dėmesį nuo introjekcijos, pastatai save į išorę ir nereaguoji. Lerva vėl neria į tavo dėmesio vidų, bet tu greitai atsitapatinį ir vėl atsistoji į išorinio stebėtojo perspektyvą. Taip ir tęsiasi žaidimas, dažnai ganėtinai ilgai, bet pasirinkimo nėra, arba pasiduodi begaliniams informacijos siurbimo srautams, arba dirbi gynybinį darbą. Po kurio laiko šis darbas tampa automatiškas.

Lervos pamačiusios tavo gudrybę gali griebtis naujų taktikų, pavyzdžiui perprogramuoti psichotroninę smegenų matricą, kad suardytų paruoštą dėmesio struktūrą. Pirmą akimirką tai suveikia, dėmesio schemą ištinka paralyžius, tačiau greitai seną schemą pakeitus nauja, perspektyvos suišorinimo efektyvumas vėl atsistato. Reikia neužmiršti, kad tardymo lervos irgi yra žmonės, o žmonių dėmesys silpsta, pavargsta, senka kantrybė ir t.t. Tada imamasi rotacijos ir pamainų taktikos, kai lervos keičia viena kitą, kad galėtų pailsėti. Daug poilsio aišku nereikia, nes pliurpti net visą dieną be perstojimo – nėra sunku. Sunkiau būna, kai pliurpimas beprasmis, kad būtų kuo mažiau informacijos, bet daugiau būtų varginama psichologiškai, kad paskui būtų galima bandyti sugroti ant emocijų, nes esant didesniam nuovargiui emocijas paveikti lengviau.

Ir paskutinis momentas, kurį šiame įraše norėčiau pateikti yra vadinamasis „moralės ratas“, kurį kitaip dar galima pavadinti savų arba artimų žmonių ratu. Šios taktikos esmė ta, kad kuo žmogus artimesnis, tuo santykiai su juo atviresni. Tad siekiant per atvirumą išgauti kuo daugiau informacijos, siekiama patekti, suokimu, vilionėmis, gudrybėmis į šio moralės rato vidų. Griežtai nerekomenduojama lervas turėti šiame rate, nes tada jos surinks informaciją, pasišalins ir ta informacija tave sunaikins. Tai pagrindinė agentūrinio darbo taktika tada, kai naudojama socialinė inžinerija hakerių stiliumi. Jeigu žmogus įsileidžia tokį nepatikimą žmogų ir pats jam suteikinėja informaciją – padaro didelę klaida, pats sau išsikasa duobę, kadangi lervos dirba pagal pareigas psicho-kilerių darbą, tai šiame rate savo galvoje turėti lervas reiškia mirties nuosprendį. Ir tokią klaidą gali padaryti tik labai neapdairus ir nepatyręs žmogus.

Todėl: Būtina labai atidžiai saugoti perimetrą, stengiantis neprarasti budrumo net tada, kai suokia, mėto prie siūlo pririštus saldainius ir naudoja kitokias galvos susukimo technikas. Iš esmės bendras patarimas gali būti toks – laikyti lervas kuo toliau nuo savęs, net jeigu erdviškai jos labai arti, pačiame sąmonės centre. Reikia skirti joms kuo mažiau dėmesio, pastoviai jį patraukiant į kitą vietą ir nereaguojant į jokias provokacijas.

Kita vertus, dėmesį galima ir paskirti, bet tik tada, kai aktyviai puoli, o ne pasyviai reaguoji. Lervos taip pat turi galvas ir tose galvose daug visokio šūdo. Tad kai visą šį turinį ištyrinėji – gali pabandyti jį pataškyti. Tada lervos tampa labai agresyvios, grasina, įjungia poveikio priemones, pradeda kankinti ir t.t. Vienu žodžiu, stengiasi atgauti prarastas pozicijas.

Visa tai gali vykti ištisą dieną, dieną iš dienos. Todėl reikia užsidėti plieninę sąmonę, kurioje šūdas negalėtų padaryti nė mažiausio įbrėžimo. Tada tik taškai viską į šonus ir sekini energiją, kurią turi sukaupusi tardymo lervų sistemą. Operacija, be abejo įgyja neteisėtas formas, ir prilimpa ilgam. Lervos ardosi vis agresyviau, o tavo plienas darosi vis  tvirtesnis.

Čia buvo aprašytas metodas, kaip atkakliu kasdieniu darbu grūdinamas plienas ir metodiškai ruošiamas iešmas lervų prismeigimui.