Monthly Archive: vasario 2017

Kaip valdyti laiką

Astralinės kelionės

Šį kartą pabandysiu paanalizuoti koks santykis tarp astralinių kelionių ir laiko. Kai kas sako, kad tikros astralinės kelionės nevyksta, viską sukuria smegenys. Nėra jokio išėjimo į išorę, tik išėjimo iliuzija. Tačiau mano manymu tai neteisingas požiūris. Protas kuria ne tik astralines, bet ir fizines keliones kūnu, nes viskas, ką matome yra iš informacijos sukurtas vaizdas. Todėl klausimas ne tai ar kelionė sukurta, ar ne, bet iš kur paimama informacija tam vaizdui sukurti. Pavyzdžiui, fizinis pasaulis sukuriamas atviros sistemos, kuri su vidiniu pasauliu sujungta receptoriais. Todėl problema čia ta ar vidinė sąmonės dalis yra uždaras, ar atviras pasaulis. Ir kokia prasme. Vidinė patirtis pirštų nuomonę, kad mąstymas, vaizduotė yra uždaras pasaulis, kuris tik skirtas aptarnauti išorinę juslinę realybę. Tačiau ar uždaras todėl, kad jokio realaus pratęsimo į išorę ši terpė neturi, ar todėl, kad tiktai nėra receptorių į šią terpę – klausimas neatsakytas.

Fizika sako, kad visos kvantinių laukų atmainos yra kosminių mastų ir jeigu mintys yra viena jų rūšis, tai ta terpė turėtų būti atviras pasaulis, tik jo nemato todėl, kad vidine kryptimi žmogus yra aklas. Jeigu būtų taip, tai būtų įmanoma atverti šį uždarumą technologinėmis priemonėmis.

Taigi astralinė kelionė yra sukuriama smegenų, bet ar informacija kurti vaizdui paimama iš atviro astralinio pasaulio – neaišku. Yra tikimybė, kad astralinės kelionės metu daromos dvi projekcijos: viena iš astralinės aplinkos suformuoja astralinio pasaulio vaizdą, o kita į šį vaizdą įterpia „astralinio“ kūno projekciją. Taip ir gaunama kelionė.

(daugiau…)

Elito revoliucija

Apie “naują pasaulio tvarką” žiniatinklio erdvėje rašoma ir kalbama daug. Žinant posakį, kad “dūmų be ugnies nebūna”, net su tuo tiesiogiai nesusidūrę, turėtume patikėti, kad planetoje iš tikro kažkas vyksta, kažkokios reikšmingos permainos. Aišku, neverta tikėtis, kad šios permainos kažkaip bus viešai paskelbtos, ir “naujos pasaulio tvarkos” sąmokslininkai visiems atskleis savo kortas. “Nauja pasaulio tvarka” sunkiai apčiuopiama ir ji įvedinėjama po truputį, nesiafišuojant ir per daug apie tai, kas vyksta, nekalbant. Gali būti, kad net pasibaigus sąmokslui niekas nepraneš: “Nuo šios dienos prasideda nauja pasaulio tvarka”.

Vienu žodžiu apibūdinant, keičiasi tai, kas vadinama elito požiūriu į žmogų ir į planetą. Keičiantis tvarkai – keičiasi požiūris į žmogų ir elgesys su juo. Taip pat siektinu grobiu tampa visa planeta. Požiūris sunkiai apčiuopiamas, tačiau išoriškai jis reiškiasi kažkokiais veiksmais. Belieka tuos veiksmus tinkamai įvardinti ir paviešinti. Žinoma, šiuos veiksmus “nauja pasaulio tvarka” slepia po ideologinėmis sąvokomis ir štampais, tačiau akylesnis žmogus supranta kas už žodžių slepiasi ir verbalinei hipnozei nepasiduoda.

Sakoma, kiek žmonių – tiek požiūrių. Net tas pats žmogus gyvenimo eigoje savo požiūrius keičia. Todėl gali atrodyti, kad požiūrio keitimas yra įprastas ir kasdienis dalykas. Kas tame tokio, kad laikas, keičiant požiūrį, skyla į dalį “iki” ir “po” pakeitimo. Esmė ta, kad čia daugiau kalbama apie sisteminį establishment’o požiūrį, kurio pokytis žymį lūžį istorijoje. Šis lūžis yra tai, kas vadinama “elito revoliucija”, kuriai susikūrusios mokslinės-techninės ir socialinės-ekonominės-politinės sąlygos. Sąmokslininkai šias sąlygas ir bando išnaudoti, ir raktinis žodis yra “nauja pasaulio tvarka”, kurią įveda “jie” ir “savo tikslais”.

Gali atrodyti, kad požiūris į žmogų apskritai, nėra svarbiausias “naujai pasaulio tvarkai”. Globalizacija ir planetos masto valdžia yra tokios aukštumos, kad iš jų žmogui pamatyti reikia mikroskopo. Tačiau visgi manau, kad žmogus yra svarbiausias kriterijus, nes sąmokslininkai nusistato santykį tarp savęs ir kitų ir šis santykis yra tarp žmonių; nors santykis yra ir su visa planeta. Sąmokslininkai, dabar jau planetos mastu, kažkuo paskelbia save ir kažkuo paskelbia kitus bei pačią planetą ir suformuoja atitinkamą santykį. “Mes” esame valdžia ir “jūs” mums paklūstate. Šitai sakoma netgi tiems, kurie per visą istoriją nebuvo įpratę paklusti niekam. Dėl to ir kalbama, kad vienas “naujos pasaulio tvarkos” padarinių – galimas 3 pasaulinis karas, jeigu “nesusitars gražiuoju”. Tai, kas vyksta dabar yra tik preliudija, kai šalinamos visos mažareikšmės kliūtys, kol bus akis į akį susidurta su pagrindiniais priešininkais.

(daugiau…)

Organizacija ir rezervato matrica

Šiame įraše pabandysime pratęsti pasaulio sistemos analizę, kurios žinojimas yra svarbus norint atsakyti į klausimus kas stovi už psichotroninio ginklo naudojimo prieš nekaltus žmones. Žinodami, koks yra tikras pasaulis, galėsime nustatyti ir kas gali būti tikri nusikaltėliai ir kokia jų vieta visoje globalinėje sistemoje.

Kas yra organizacija?

Visais laikais organizacija vienaip ar kitaip lėmė žmonių likimus, arba kaip organizacijos tarnų, arba kaip organizacijos aukų, todėl verta pamąstyti apie jos prigimtį ir esmę, kad suprastume iš kokio šaltinio ji semia savo galią. Pati organizacija yra linkusi mistifikuoti savo esmę ir slepia ją nuo žmonių, nes tikras žinojimas dažnai kertasi su organizacijos poreikiais ir yra slopinamas. Bet filosofo priedermė yra tiesa, ir jo nedomina jokie galios žaidimai ir galios interesai. Tad vienintelis dalykas, kurio siekia filosofas – ne organizacijos ideologas – yra tikrasis žinojimas. Organizacija dažnai elgiasi su laisvais žmonėmis kaip plėšrus žvėris, ir žinodami, kokie instinktai šį plėšrų žvėrį valdo, galbūt surasime būdų, kaip nuo jo apsisaugoti, kaip jį sutramdyti.

Suprasti kokiam pasaulio lygmeny organizacija yra įsitaisiusi gali padėti paprastas minios ir organizacijos sugretinimas. Minia nėra organizacija, o organizacija nėra minia. Minioje nėra jokios patvarios ir stabilios struktūros ir ji yra tik chaotiška žmonių veikiančių savarankiškai sankaupa. Minia neveikia kartu, joje nėra nieko bendro, nėra to, kas jungtų ją į visumą. Tuo tarpu visi šie dalykai yra organizacijos pagrindas. Minioje yra pavienis žmogus ir nėra aukštesnės struktūros arba organizacijos, o organizacijoje pavienio žmogaus nėra, bet yra aukštesnė struktūra. Atitinkamai minioje veikia pavienis žmogus, o organizacijoje veikia visa organizacija. Tad matome, kad tiek minioje, tiek organizacijoje substancija yra ta pati, žmogus, bet minia neturi aukštesnės formos arba struktūros, o organizacija ją turi. Ši organizacijos forma apibūdinama santykio kategorija. Akivaizdžiai matome, kad organizacija nėra substancija, bet greičiau santykių visuma, kuri substancijai gali būti predikuojama.

Tai nereiškia, kad organizacija yra visiškai nesubstanciali ir yra tokia efemeriška kaip haliucinacija. Tačiau reikalas tas, kad jos esmę sudaro ne substancija, ne žmogus, bet aukštesnė forma, kurią įžvelgti galima tik žmogaus protu ir išreikšti nesubstancine, bet santykių kalba. Jusliniame pasaulyje organizacija reiškiasi tik kaip daugiau ar mažiau koordinuotas veikimas, sujungiantis jėgą ir padidinantis efektyvumą. Šia prasme organizacija yra substancija, bet tai kas valdo organizacijos žvėries instinktus yra visiškai nesubstancialu. Pratęsiant sugretinimą su minia, galima sakyti, kad minia beveik visa yra ištirpusi substancijoje ir joje nėra jokio aukštesnio, tik proto konstruojamo ir suvokiamo lygmens. O organizacija yra ištirpusi savo santykiuose, kuriems palenkiamas žemesnis substancinis lygmuo.

(daugiau…)

Sąmonės inžinerija

Mokslo tikslas yra atskleisti po realinu esančių slaptų stratų paslaptis, išaiškinti pilną jų struktūrą ir pilną vaizdą. Realinas yra ta forma, kurią informacija įgauna smegenyse ir sukuria supančio pasaulio reprezentaciją. Slaptos stratos yra tos tikrovės dalys, iš kurių nepaimama informacija ir kurios realino vaizduose neatvaizduojamos. Dėl šios priežasties vien informaciškai, savo jusliniu patyrimu ir empiriniu protu jų pažinti neįmanoma, tačiau tą galima padaryti veikiant kūnu ir instrumentais, sukuriant įvairias dirbtines sąveikas ir žiūrint kaip jos užfiksuojamos matavimo prietaisais.

Instrumentai išplečia mokslo galimybes, bet ir jie negali parodyti visko, nes ne bet kokia substancija instrumentalizuojama. Reikia modifikuoti ne tik instrumentus, bet ir pačią sąmonę. Genų inžinerijos tikslas yra kūno modifikavimas, patobulinimas, naudingų savybių sukūrimas. Tačiau dar labiau plėsti reikia sąmonę. Tokios galimybės būtų sąmonės inžinerija, kuri atvertų naujus suvokimo būdus. Tai tolimas tikslas, nes žmogus nežino net dabartinių natūralių jos savybių ir apie jos išplėtimą kalbama tik pačiose slapčiausiose ir pažangiausiose laboratorijose.

Kad sąmonę būtų įmanoma perkurti, reikia žinoti jos mechanizmus. Dabartinės smegenų teorijos, nors ir daug pasiekusios, pagrindinių paslapčių neatskleidžia. Pavyzdžiui, kas yra kokybė, arba tas pats suvokimas, kaip sąmoningumo centras. Iš ko jie pagaminti, kaip tą substanciją pasiekti, įvaldyti. Akivaizdu viena, kad čia kalba apie gilųjį pasaulį, apie daleles, kurios su fizine realybe sąveikauja neįprastais būdais. Tokių pasaulių ieškoma dalelių greitintuvuose ir kolaideriuose. Ir jeigu tikėsime informacija, kuri pasiekia viešumą, tokio pasaulio pasiekti nepavyksta.

Tačiau taip tik sakoma. Yra daug dalykų, kurie oficialiai „neegzistuoja“, bet iš tikro yra faktas, nors dažnai apipintas įvairiomis legendomis ir mistifikacijomis. Tokia yra psichotroninė technika, spindulinė ir implantinė, kuri mano tinklaraštyje yra įrodyta; pirmiausiai mano, taip pat kitų žmonių, vadinamų Targeted Individuals, liudijimais. Todėl nenustebsime, kad ir kvantinė fizika yra daug toliau pažengusi, negu yra rodoma. O teoriškai, galima modeliuoti kokį tik nori fizikos gylį. Tai šiame tinklaraštyje jau esu padaręs.

Taigi sąmonę įmanoma pažinti. Taip pat ją įmanoma išplėsti, sukurti naujas sąmoningumo formas, kurios atspindėtų realybės dalis, iki tol buvusias nepasiekiamomis. Tada naudojant papildomas galimybes, atskleisti tą slaptą tvarką, kuri egzistuoja nematomose realybės stratose. Tokios tvarkos išaiškinimas parodytų holoplastinį tikrovės vaizdą, išaiškintų objektyvaus laksato struktūrą ir pritaikytų ją pažangių technologijų kūrimui. Civilizacija pasiektų ribą tada, kai būtų išnaudotas 100 proc. galimybių ir šiame pasaulyje judėti daugiau nebūtų kur. Tačiau tai daug darbo reikalaujantis uždavinys ir jis ne toks paprastas kaip gali pasirodyti.

(daugiau…)

Laisvė naujai

 

  1. Kertinė libertarizmo sąvoka

Pirmus straipsnius apie laisvę viešinau 2007 metais liepos mėnesį, savo tinklaraštyje www.mindcontrol.blogas.lt. Šio tinklaraščio seniai nėra, bet idėjos ir parašyti įrašai išliko. Šias idėjas sau laikau labai svarbiomis, todėl nenoriu, kad jos būtų užmirštos. Tai buvo darbo pradžia ir gali atrodyti, žiūrint atgal, kad koncepcija pateikta paviršutiniškai, neišbaigtai ir netobula forma, tačiau tai buvo pati pradžia, o kontekstas – asmeninis tinklaraštis, kuris nėra tikras straipsnis ar mokslinis darbas. Taip, kaip rašiau tada, rašau ir dabar, tačiau nuėjęs labai ilgą 10 metų kelią. Dabartinis pasiektas lygis rodo, kad tos pirmos, pradinės idėjos buvo teisingos, jos išliko iki dabar, tik daug labiau papildytos ir pagilintos.

Kodėl rašiau ir toliau rašau apie laisvę? Todėl, kad ilgą laiką save laikiau libertaru, kuriam laisvė yra kertinė sąvoka; tokiu save laikau iki šių dienų. Tačiau norint suprasti, ką tai iš tikro reiškia, reikia įsigilinti į idėjas, į mano laisvės koncepciją. Tai, apie ką aš rašau, nėra tas neoliberalizmas, kurį mėgsta plakti kairieji, man laisvė yra ne tai. Netgi manau, kad neoliberalizme nėra jokios laisvės ir šis pavadinimas yra klaidinimas.

Viename iš pirmų savo įrašų laisvę apibrėžiau taip:

Kadangi žmogus yra mąstanti ir kalbanti būtybė, pirmas žingsnis į laisvės supratimą gali būti filologinis, per kalbą. Kalboje šis dalykas, laisvė, pirmiausiai įvardijami kaip daiktavardis ir būdvardis. Laisvė – ne daiktas, tad ką šis daiktavardis įvardija? Daiktavardis “laisvė” nurodo į situaciją. Laisvė yra tam tikra situacija. Esinys esantis tokioje situacijoje turi būdvardinę savybę – “laisvas”. Kiek šioje situacijoje, kurią įvardija daiktavardis laisvė, esinys veikia, tiek jo veiksmas yra laisvas veikimas. Tai yra, laisvės situacijoje esantis esinys visais savo raiškos būdais įgauna savybę “laisvas” – kaip daiktas arba veikianti esybė. Žmogų laisvu arba nelaisvu padaro situacija, tad ji yra pagrindinis laisvę apibūdinantis žodis.

„Apie laisvės oazę“, 2010-08-22

Laisvė pirmiausiai yra santykis su aplinka. Šis santykis turi du elementus: pirmas yra pati aplinka, kuri turi būti tam tikro tipo aplinka ir žmogus, kuris irgi turi turėti tam tikrų gebėjimų ir savybių. Bet pateiktoje citatoje aiškinama, kad žmogui savybę „laisvas“ suteikia tam tikra situacija. Galima suprasti net kokia ji yra, nors apibrėžime nesukonkretinta – turi būti netrukdoma veikti, turi būti nedaromos dirbtinės kliūtis žmogaus idėjų realizacijai. Tai, kad kalboje egzistuoja daiktavardis „laisvė“ ir būdvardis „laisvas“ yra įrodymas, kad tai, ką jis įvardija įmanoma kaip faktas arba kaip galimybė. Tai nereiškia, kad tokios situacijos realizuojamos visada, tai reiškia kad jos įmanomos.

(daugiau…)

Inkvizicija europoje

Verta prisiminti. Rašyta 2009-04-06

Kankinimus pateisinančios racionalizacijos, kuriomis bandoma nuo savęs ir kitų paslėpti išsigimėlišką tokio elgesio prigimtį, turi daug pavidalų – nuo hedonistinio sadistinio mėgavimosi kito žmogaus kančia, patiriant iškreiptą malonumą (tokių sąmonės mutacijų taip pat pasitaiko) iki racionalizuoto, “protingo” principo “tikslas pateisina priemones”, manant, kad jeigu tikslui pasiekti reikia, galima naudoti kokias tik nori priemones, tarp kurių yra ir žmogaus kankinimas.

Hedonistinio sadizmo viena rūšis, kai vaizduotėje piešiamas nesutaikomas egzistencinis priešas kaip tariamo blogio įsikūnijimas, su kuriuo galima elgtis kaip patinka, netgi išsityčioti matant jo kančią ir bejėgiškumą ir pajausti savo beribę galią, nekalbant jau apie paprastą mėgavimąsi niekuo dėto žmogaus kančia, vien savo malonumui, jei reikia nuimant nuo savo galvos ragus ir uždedant juos aukai.

“Protingas” sadizmas vadovaujasi “protu”, racionaliais išprotavimai ir žmogaus, jo silpnų vietų, pažinimu, kai reikia valdyti ir nugalėti, o skausmas ir kančia yra, matyt, pati silpniausia žmogaus vieta. Niekas nenori patirti skausmo ir dažnai atsisako visko, kad tik jo išvengtų ir atiduoda sadistui pergalę, jei tai kovos situacija.

Matome, kad hedonistai yra savo iškreiptos prigimties nelaisvėje, o racionalistai – ideologijos ir aplinkybių aukos. Trumpai tariant yra daugybė tokių kaukių – nuo “sadistui patinka” iki “taip reikia” – kurių vardijimas nėra šio įrašo, kuriame pabandysime pažvelgti į valstybės sadistinių priemonių naudojimo ideologinius kontūrus, tikslas. Skausmas ir kančia yra realūs. Tai yra intensyviausia realybė, kokią tik žmogus gali patirti, nors tai patiriama tik išimtinėmis sąlygomis, kovojant dėl fizinio išlikimo. Kai tai “natūrali” kova, ribinėse situacijos su mirtimi, skausmas yra palyginti neilgai trunkanti būsena, nuo kurios išvaduoja mirtis. Tai yra natūralus skausmas, jis retai kada peržengia ribą, o jeigu peržengia, įsijungia sąmonės apsaugos.

Tačiau kankinimo ir kančios technologijos šią būseną gali pratęsti iki begalybės, kai reikia dėl vienos ar kitos priežasties: sadistui pajausti savo galią, patenkinti išsigimėlišką įgeidį, pavyzdžiui, atkeršyti, arba pasiekti savo tikslą. Per visą istoriją valstybių ir organizacijų buvo naudojami inkviziciniai metodai, ir tai parodo du dalykus: žmogaus moralinę degradaciją ir kankinimų efektyvumą.

Mūsų dienomis situacija yra labai dviprasmiška, kai viena vertus kankinimai yra oficialiai draudžiami, bet realiai vis tiek naudojami, taip pat ir Lietuvoje. Spektaklis vaidinamas, tad norint naudoti kankinimus reikalingos gudrybės. Jos yra nesudėtingos: nuo paprastos visuomenės izoliacijos nuo realių įvykių, naudojant propagandą, iki technologinių, kai skausmas sukeliamas pačiame žmogaus centre, smegenyse, naudojant psichotroninę techniką, nepaliekant jokių išorinių fizinių pėdsakų ant kūno, kad žmogus žalojamas.

Skausmas yra realus ir nepakeliamas. Ir valstybė, ypač teisėsauga, jį linkusi naudoti pasiekti savo tikslui, nes skausmas valdo žmogų, žmogus stipraus skausmo ilgai iškęsti negali, tad kas valdo skausmą, gali valdyti ir žmogų. Skausmas yra ne kas kita, kaip žmogaus valdymo priemonė. O šiais laikais labiausiai apie valdžią svajoja valstybės organizacija ir valdžios pamišėliai.

Žmogaus teisių miražas sklaidosi ir kankinimų draudimas pasirodo besanti tuščia retorika. Barbarai sugrįžta, o gal jie net nebuvo niekur išnykę. Rytuose nebuvo tikrai. Bet ar įmanoma patikėti, kad tie patys barbarai, nesibodintys mėgautis savo žiaurumu, sugrįžta ir į vakarus? Belieka įsteigti Europoje inkvizicijos ministeriją ir legalizuotis galutinai, nes to kas vyksta vis tiek nepaslėps joks spektaklis. Žmonės sužinos viską.

Kas vyksta Lietuvoje. Susidorojama su žmonėmis, fabrikuojamos bylos, nesibodima net naudoti kankinimus, kai reikia rezultatui. Priedangos paprastos – tai informacinė izoliacija ir iliuzijų rezervato bei spektaklio palaikymas, kad nesužinotų visuomenė. Sau apgauti naudojama ideologija ir racionalizacijos, apie kurias jau kalbėjome. Vienu žodžiu valstybės ir jos organizacijų monstrum in animo klesti ir tarpsta, o mūsų negelbsti jokie įstatymai.

Inkvizicijos kablys kaip valdžios simbolis Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Ar žmonės pabūgs jo, ar sugebės deramai atsakyti? Tai parodys netolima ateitis, nes “nemirtinais” kankinimo ginklais apginkluojami visų pasaulio rezervatų aktoriai.

Holoplastinis laikas

Tyrinėdami pasaulio savybes, turime skirti dvi jo dalis: informaciją apie pasaulį ir patį pasaulį. Šis skirstymas reiškia, kad norėdami paaiškinti judėjimo ir jo antipodo esmę bei prigimtį, turime mąstyti atskirai apie informacijos ir apie pasaulio judėjimą. Mums prieinamas informacijos judėjimas, nes jis įsiformina realine, o apie tikrą judėjimą galime mąstyti tik analogiškai.

Kam ši įžangėlė reikalinga? Savo nesename įraše „Naujos fizikos galimybė“ bandžiau parodyti naujo požiūrio į fiziką būtinybę. Norint suprasti kas tai yra, reikia įsigilinti į skirtingų perspektyvų savybes, kaip jos lemia mąstymą ir iš jo kylančius modelius bei teorijas. Vyraujantis modelis yra reonominis, paremtas judėjimo koncepcija. Tai visai natūralu, nes tai atspindi informacijos, kuri suformuojama į sąmonės burbulą, judėjimas. Toks suvokimas uždeda antspaudą ant visų mokslinių teorijų ir pirmiausiai ant fizikos.

Kas būtų jeigu judėjimo neliktų, koks būtų vaizdas arba modelis? Tai akivaizdu. Tai, kas nejuda yra statiška, toks vaizdas būtų statiškas. T. y., vietoje ilgėjančios trajektorijos – užbaigta atkarpa su pradžia ir pabaiga. Toks žvilgsnis nėra labai originalus, nes jis natūralus yra mąstant apie tai, kas praėję, apie praeitį, kitaip sakant, iš pabaigos perspektyvos. Priešingai, iš pradžios perspektyvos, turimas neapibrėžtas judėjimu pagrįstas paveikslas, nes kiekvieną akimirką esama ant judančios atkarpos smaigalio. Kad pasiektum tašką ateityje, jeigu ji dar neatėjusi, reikia į tą ateitį judėti, arba ji pati turi ateiti kaip informacija.

Žmogui faktiškai arba potencialiai įmanomos dvi aprėptys: erdvės ir laiko. Erdvės aprėptis, mąstoma kaip visuma, kaip sąmonės laukas (šviesos arka) yra užbaigta atkarpa arba iš jų sudaryta geometrinė figūra. Tos atkarpos turi ir momentinius taškus savo sudėtyje, ir yra užbaigtos. Deja kūnas tokios fizinės aprėpties neturi, nes aprėptys sąmonėje yra informacinės. Todėl jo gyvenimas sudarytas iš judėjimų nuo vieno taško prie kito. Kelis skirtingus taškus kaip vienį aprėpti gali tik sąmonė.

Kita aprėptis yra laiko. Deja tokios kaip erdvės, laiko aprėpties žmogus neturi ir jo sąmonė uždaryta viename laiko taške, kuris išplėstas tik dėka erdvės. Bet tarkime, kad laiko aprėptis yra identiškai erdvės aprėpčiai. Tokiu atveju, laiko trajektorijos taip pat būtų užbaigtos atkarpos ir matytume laiko linijų užbaigtas kelius. Laikas taptų erdvinis – dėka gautos informacijos apie praeitį ir ateitį. Sąmonėje susiformuotų hiper-dabartis, kurioje būtų sujungta į vienį praeitis-dabartis-ateitis ir matytųsi visos erdvės laiko geometrijos šiame pasaulyje.

(daugiau…)

Sistemos haliucinacijos ir grožybės

Verta prisiminti. Rašyta 2011-02-25

>>>

idiots

Sistema, visuomenė ir žmogus

Gali atrodyti, kad kuomet fabrikuojama byla, žmogus turi reikalą tik su įsigalėjusia nusikalstama sistema, kuriai įstatymas ne teisingumo garantas, bet susidorojimo priemonė. Negana to, gali atrodyti, kad žmogus akis į akį susiduria tik su sistemos tam tikru padaliniu, kuris veikia izoliuotai, o ne platesniame kontekste ir platesnėje aplinkoje. Bet šių iliuzijų reikėtų atsisakyti, nes jos neleidžia suprasti realios situacijos.

Kai žmogus persekiojamas, jis susiduria su visa sistema ir šiame persekiojime savo vaidmenį atlieka visuomenė, nors tas vaidmuo dažniausiai būna statiškas ir manipuliuojamas sistemos. Visuomenė, net nenoromis, dalyvauja persekiojime ir tampa savotiškais sistemos įkaitais, nes tuomet kai persekioja nusikalstama valstybės organizacija, visuomenė tampa nusikaltimų bendrininkais, jeigu neduoda sistemai deramo atsako.

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių sistema gali persekioti, teisingumą naudodama tik kaip priedangą, kaip patogią ideologiją ir matricą. Kai kurios priežastys, galbūt net pagrindinės, yra neakivaizdžios, tokios apie kurias didžioji visuomenės dalis net nenutuokia. Tiesiogiai nesusidūrus, sunku pasakyti, kiek sistemoje charakterio patologijos, ideologijos, strategijos, strateginių tikslų ir planų, kurie sąlygoja jos kasdienę veikseną [nuo fašistinės ideologijos, tokios kaip eugenika ir socialinė inžinerija iki charakterio patologijos] Kažkoks momentas užkliūva ir žmogus tampa persekiojimo auka.

Kadangi sistema nenori visuomenei atskleisti visų savo kortų, reikalingas spektaklis ir dažnai tai būna teisinis spektaklis, kuris visuomenės akyse turi legitimuotumo [teisėtumo] aureolę. Šitaip visuomenė apakinta ir apkvailinta, tampa sistemos įrankiu ir žmogui nėra kur trauktis. Yra daug išeičių, bet laimingai pabaigai reikia beveik neįmanomo stebuklo.

(daugiau…)

Sistema ir diktatas

Verta prisiminti.

Rašyta 2009-08-22, tačiau aktualu ir šiandien.

  1. Dvi esminės socialinės formos

Kiekvieno žmogaus gyvenimą persmelkia tam tikra egzistencinė socialinė forma, kuriai jis pajungtas, ir kurios aplinkoje turi nugyventi visą savo gyvenimą. Socialinė forma lemia žmogaus mąstymo ir veikimo būdą, apibrėžia to, kas galima ir negalima ribas. Pirmoji ir pirmykštė sistema yra bendruomenė, o antroji – organizacija. Bendruomenės struktūra natūrali ir, galima sakyti, ji išauga iš pasaulio ir žmogaus prigimties, tuo tarpu, organizacija visa yra dirbtinė, sukonstruota žmogaus proto, ir turi loginę-ideologinę prigimtį.

Įprastiniai bendruomenės ir organizacijos variantai yra masės bendruomenė ir masės organizacija, ir nei vienoje iš jų individas nesijaučia visiškai gerai, nes bet kokia masė visuomet yra nusiteikusi priešiškai individuacijai ir laisvei. Bendruomenėje masė yra suideologinta gamta, gamta aprengta ideologinės terpės rūbu. Organizacija yra atitrūkusi nuo gamtos ir jos ideologija yra pakibusi tuštumoje virš bendruomenės ir, galima sakyti, kad organizacijai “gamta” yra bendruomenė, į kurią ji suleidžia savo loginius-ideologinius nagus, kad galėtų eksploatuoti.

Bendruomenė neorganizuota, o organizacija nebendruomeniška, imant kraštutinius variantus, bet tikrovėje turime įvairius mišrius variantus, tokius kaip bendruomenė vaizduojanti organizaciją, ir organizacija vaizduojanti bendruomenę. Realiai organizuota bendruomenė yra ne kas kita, kaip bendruomenė užvaldyta organizacijos ir jai pavaldi.

  1. Individas ir individuacija

Kiekvieno individo lemtis yra svyruoti tarp masės ir laisvės. Gimus masėje visada yra du keliai – susitapatinimas su mase, prarandant save, ir laisvė, kuri atsiranda per individuaciją, išsiskyrus iš masės. Du pagrindiniai tipai šioje situacijoje yra masės žmogus, daug dažniau pasitaikantis, ir laisvas individas, kuris yra išimtis. Masės žmogus savo turinį ima iš masės, o laisvas individas yra daugiau susijęs su pasauliu. T. y., masės žmogus nelinkęs bendrauti tiesiogiai su pasauliu ir semtis iš jo turinį, o laisvo žmogaus turinys yra tiesioginė transcendencija, kurios fenomenas jis yra.

Tradicinėje bendruomenėje masė dažnai būna pririšta prie transcendencijos, kurią ji imituoja, ir kuri yra pervesta į kalbą bei ideologiją. Organizacijos masė pririšta prie loginių-ideologinių struktūrų, kurios tarnauja galios siekimui ir įsiviešpatavimui pasaulyje. Bendruomenė nesiekia niekur įsiviešpatauti, o organizacijai tai įaugę į kraują ir, galima sakyti, visa jos struktūra yra pajungta šiam vieninteliam tikslui.

Todėl nors bendruomenės masė yra priešiška laisvam individui, bendruomenėje jam daugiau galimybių siekti savo tikslų negu organizacijoje, kurioje žmonės yra tik funkcijos ir nuliai, pavaldūs organizacijos viešpačiams.

(daugiau…)