Kaip valdyti laiką

Astralinės kelionės

Šį kartą pabandysiu paanalizuoti koks santykis tarp astralinių kelionių ir laiko. Kai kas sako, kad tikros astralinės kelionės nevyksta, viską sukuria smegenys. Nėra jokio išėjimo į išorę, tik išėjimo iliuzija. Tačiau mano manymu tai neteisingas požiūris. Protas kuria ne tik astralines, bet ir fizines keliones kūnu, nes viskas, ką matome yra iš informacijos sukurtas vaizdas. Todėl klausimas ne tai ar kelionė sukurta, ar ne, bet iš kur paimama informacija tam vaizdui sukurti. Pavyzdžiui, fizinis pasaulis sukuriamas atviros sistemos, kuri su vidiniu pasauliu sujungta receptoriais. Todėl problema čia ta ar vidinė sąmonės dalis yra uždaras, ar atviras pasaulis. Ir kokia prasme. Vidinė patirtis pirštų nuomonę, kad mąstymas, vaizduotė yra uždaras pasaulis, kuris tik skirtas aptarnauti išorinę juslinę realybę. Tačiau ar uždaras todėl, kad jokio realaus pratęsimo į išorę ši terpė neturi, ar todėl, kad tiktai nėra receptorių į šią terpę – klausimas neatsakytas.

Fizika sako, kad visos kvantinių laukų atmainos yra kosminių mastų ir jeigu mintys yra viena jų rūšis, tai ta terpė turėtų būti atviras pasaulis, tik jo nemato todėl, kad vidine kryptimi žmogus yra aklas. Jeigu būtų taip, tai būtų įmanoma atverti šį uždarumą technologinėmis priemonėmis.

Taigi astralinė kelionė yra sukuriama smegenų, bet ar informacija kurti vaizdui paimama iš atviro astralinio pasaulio – neaišku. Yra tikimybė, kad astralinės kelionės metu daromos dvi projekcijos: viena iš astralinės aplinkos suformuoja astralinio pasaulio vaizdą, o kita į šį vaizdą įterpia „astralinio“ kūno projekciją. Taip ir gaunama kelionė.

Bet iš tikro vidinio astralinių kūnų bendrapasaulio nėra niekas įrodęs, nors tai technologiškai įmanoma – tokį bendrapasaulį imituoti. Gali būti todėl, kad kaip ir fizinis yra astralinis horizontas ir skirtingų keliautojų horizontai nesusisiekia. Kad horizontai susisiektų – reikia būti labai arti. Gal būt iš viso šis pasaulis yra tik tame pačiame plote, kaip ir fizinis organizmas, o su tolesniu šio pasaulio pratęsimu – niekaip nesusisiekia. Kelionė vyksta, tik ji labai netolima, galima net sakyti vietinė. Tačiau tai nepaneigia pačio pasaulio egzistavimo galimybės, nes informacija iš kažkur turi būti paimama ir ta vieta negali būti lokalizuota.

Laiko rūšys

Dabar galima paanalizuoti laiko sąvoką. Pirmiausiai reikia suvokti, kad laikas susijęs su judėjimu. Tik judėjimas, arba kitimas, padaro, kad kažkas „buvo“, o kažkas dar tik „bus“. Tada reikia suvokti, kad yra dviejų rūšių judėjimai: informacijos judėjimas sąmone ir pačios pirminės tikrovės judėjimas. Informacija yra tikrovės atspindys, o ne pati tikrovė, o tai reiškia, kad galima didesnė ar mažesnė paklaida. Kai kalbame apie keliones laiku, turime galvoje ne sąmonės, bet pačios tikrovės galimybes. Dabartinis tikrovės modelis kelionių laiku neleidžia, tačiau tai tik modelis, ir nėra garantijų, kad jis teisingas. Mums atrodo, kad kelionės laiku neįmanomos, todėl, kad klaidingai suvokiame realybės sandarą. Klaidingas suvokimas uždaro į skepticizmo ir netikėjimo dėžute, nesuprantant, kad joks modelis nėra absoliutus.

Kaip juda „laikas“ rodžiau paveikslėlyje, įraše „Holoplastinis laikas“. Jis gali pasirodyti painus, suveltas, bet įsigilinus jis labai paprastas ir atvaizduoja tai, ką jau paaiškinau. Matosi, kad yra informacinis, su suvokimu susijęs laikas, ir kelionė laiku yra tik greitesnis arba lėtesnis informacijos keliavimas į sąmonę. Žmogui pagrindinis informacinis laukas yra šviesa, kuri turi baigtinį judėjimo greitį, vadinasi tolesnių objektų kosmose dabartis yra gerokai pavėluota, mes matome praeitį. Jeigu būtų įmanomas greitesnis signalas už šviesą, tai būtų galima sužinoti ateitį lėtesnio šviesos signalo atžvilgiu. Kiek tai išsiplečia į praeitį ir ateitį – priklauso nuo signalo delsimo arba didesnio greičio. Manau, kad net kelios minutės „ateities“ būtų labai daug.

Kitas atvejis yra kai keliaujama per realybę, su pačiu fiziniu kūnu. Ar tai įmanoma, pasakyti galėsime tik tada, kai žinosime visą tikrą jos sandarą. Tik reikia neužmiršti, kad šiuo atveju mes kalbame apie fizinių kvantų teleportaciją iš vieno fizikinio erdvėlaikio, į kitą. Tai yra kelionėje laiku nėra jokių kultūrinių dalykų, nes kultūra yra tik žodžiai sąmonėje. Tai yra keliaujama ne į fizinę epochą, ne fizinėje istorijoje, nes istorija yra tik žmogaus galvoje. Reikia mąstyti tik apie gryną, laiko dėsnių valdomą fizinę erdvę. Aišku, kažkurioje tos erdvės vietoje išlindus su sąmone, patenkama į tam tikrą istorinę epochą ir kultūrą. Tačiau kalbant grynai apie technologinę pusę, istorija neegzistuoja.

Spėlioti galima daug; ir aišku, kad universitetuose šiuo metu tokios fizikos teorijos nedėstomos. Ezoterikai kalba apie chronovizorius, kuriais galima žvalgyti laiką, ir apie chrononautus, kurie yra keliautojai laiku. Bet nei vienas nepateikė neginčijamų įrodymų.

Reikia neužmiršti, kad laiką arba ateitį galima sukurti manipuliaciniu principu, manipuliuojant žmonių masių sprendimais su įvairiomis technologijomis. Turimas tikslas ir visa žmonija įstatoma į trajektorijas, kurios prie šio tikslo ateityje atveda. Tai yra ateities sukūrimas, nes jeigu ateitimi laikysime tam tikras situacija, tai jos priklauso nuo žmonių valios ir sprendimų, o šiuos galima įtakoti, vadinasi galima daryti įtaką ateičiai. Taip, paskelbus kokias nors prognozes arba pranašystes, paveikiamas žmonių elgesys ir išpranašauta ateitis sukuriama.

Turime neužmiršti, kad galutinio realybės modelio mokslas nežino ir kokios jos galimybės iš nepilnos informacijos pasakyti labai sunku.

Laiko suvokimas

Laikas gali būti suvokiamas įvairiai, taip pat gali sąmonėje tekėti skirtingais greičiais. Nuo to priklauso ir laiko suvokimas, o kartu galimybė prisijunginėti prie ateities arba praeities, nes visos šios atkarpos egzistuoja to pačiu metu. Suvokti tokią galimybę gali būti sunku, todėl, kad mūsų mąstymas pripratintas prie tiesinio judėjimo vaizdinio, o sąmonė suvokiama kaip taškas ant tiesės. Bet įsivaizduokite, kad nėra judėjimo erdvėje, nes nėra erdvės arba sąmonė yra erdvės visuose taškuose tuo pačiu metu. Jeigu taip pat sąmonė galėtų aprėpti laiką, ne kaip tašką bet kaip tam tikrą atkarpą atsirastų platesnis laiko horizontas ir tai, kas taškinei sąmonei yra praeitis, dabartis ir ateitis, visą atkarpą apimančiai sąmonei būtų viena dabartis, padalinta į tris segmentus. Vėlgi, klausimas kaip tokį gebėjimą įgyti, pavyzdžiui gal tai įmanoma technologiškai, o gal naudojant pakitusias sąmonės būsenas, kokios atsiranda per astralines keliones, ir kokio dydžio horizontas būtų riba. Ar laiko horizontas 10 metų, 50 metų, o gal 100 ir t.t. Čia kalba apie aukštesnius realybės sluoksnius ir apie tai, kad juose galimas ne taškinis, bet atkarpinis laiko suvokimas. Tada tebūtų klausimas, kaip prie tos aukštesnės realybės prisijungti. Su savo sąmone, arba technologiškai.

Paprastų treniruočių jokių nėra, nes laiko suvokimas priklauso nuo anatomijos ir informacijos procesų struktūros. Vadinasi, norint keisti laiko suvokimą, reikia keisti anatomiją arba procesų struktūrą. Tai galima daryti chemiškai, elektriniu būdu ir technologiškai. Su anatomijos keitimu kol kas neeksperimentuojama, bet bandoma manipuliuoti proceso struktūra.

Laiko formavimas gali būti momentinis arba kaupiamasis. Momentinis, kai kas iš aplinkos paimama ir iš karto atvaizduojama ir gaunama momentų seka. Kaupiamasis, kai kažkiek laiko kaupiama ir tada atvaizduojama kaip visas gabalas. Bet čia tampa svarbus delsimo klausimas, nes reikia reaguoti į aplinkos įvykius ir laiku į juos nesureagavus, gali iškilti pavojus gyvybei. Pavyzdžiui, negali kaupti 10 metų ir tik tada atvaizduoti kaip didelį gabalą. Tokiu atveju horizontas būtų 10 metų. Bet uždelsimą kompensuoti galima didesniu greičiu surenkant informaciją. Pavyzdžiui, per 1 sekundę surenki 10 metų vertės informaciją ir atvaizduoji kaip ilgą laiko atkarpą. Tas kuris laike tai daro lėčiau – atrodytų kaip sustingusi tikrovė.

Čia klausimas labai sudėtingas. Jis priklauso nuo įvairių sąmonių greičių santykių ir poreikio laiku reaguoti į vienas kito veiksmus. Bet įsivaizduokite egzistenciją, kuriai tokio poreikio reaguoti nėra. Iš principo informaciją būtų galim rinkti ir 100 metų ir tik tada suformuoti ją į vaizdą kaip vieną gabalą. Tos sąmonės, kurios naudoja momentinę seką būtų visai kitose sąlygose, būtų visiškai kitoks laiko suvokimas. Tačiau tada tikrovė būtų tik matrica. Čia jau svarbu kokios tikrovės savybės anapus atvaizdavimo ir kaip gyvybės formos susijusios tarpusavyje šioje anapusinėje realybėje. Kiek yra galimybių kitam užbėgti už akių arba aprėpti praeitį fiziškai, pačioje pirminėje tikrovėje.

Taigi norint gyventi ne vien atmintyje arba vaizduotėje, yra vienas būdas – keisti proceso struktūrą. Populiarus cheminis eksperimentavimas su haliucinogenais.

Kelionė per astralą ir laiką

Kaip matome – keliaujama tiek vienu, tiek kitu atveju. Tiek vienu, tiek kitu atveju turime pačią pirminę realybę ir jos atvaizdavimą per informacijos įtraukimą ir suformavimą. Belieka tik atsakyti į klausimą ar šios anapusinės realybės yra kaip nors tiesiogiai susijusios su laiku, tokiu koks jis yra savaime, anapus. Tai, kaip mes jį suvokiame šiuo metu gali būti iliuzija, kuri užmaskuoja jo tikrą prigimtį. Jeigu ją žinotume, galėtume pabandyti įvaldyti laiką ir keliones juo kaip resursą. Ne viskas įmanoma anatomiškai ir fiziologiškai, tačiau visus šiuos dalykus galima imituoti panaudojant technologijas.

Eksperimentai su laiko suvokimo struktūra yra labai įdomus klausimas. Įprastinė sąmonė egzotiškų patirčių neduoda, nes laiko momentų seka labai stabili, tačiau žmogus gali įgauti įvairių pakitusių sąmonės būsenų, kurių metu šios struktūros pasikeičia. Tai ne didesnės iliuzijos negu įprastinė patirtis.

Elito revoliucija

Apie “naują pasaulio tvarką” žiniatinklio erdvėje rašoma ir kalbama daug. Žinant posakį, kad “dūmų be ugnies nebūna”, net su tuo tiesiogiai nesusidūrę, turėtume patikėti, kad planetoje iš tikro kažkas vyksta, kažkokios reikšmingos permainos. Aišku, neverta tikėtis, kad šios permainos kažkaip bus viešai paskelbtos, ir “naujos pasaulio tvarkos” sąmokslininkai visiems atskleis savo kortas. “Nauja pasaulio tvarka” sunkiai apčiuopiama ir ji įvedinėjama po truputį, nesiafišuojant ir per daug apie tai, kas vyksta, nekalbant. Gali būti, kad net pasibaigus sąmokslui niekas nepraneš: “Nuo šios dienos prasideda nauja pasaulio tvarka”.

Vienu žodžiu apibūdinant, keičiasi tai, kas vadinama elito požiūriu į žmogų ir į planetą. Keičiantis tvarkai – keičiasi požiūris į žmogų ir elgesys su juo. Taip pat siektinu grobiu tampa visa planeta. Požiūris sunkiai apčiuopiamas, tačiau išoriškai jis reiškiasi kažkokiais veiksmais. Belieka tuos veiksmus tinkamai įvardinti ir paviešinti. Žinoma, šiuos veiksmus “nauja pasaulio tvarka” slepia po ideologinėmis sąvokomis ir štampais, tačiau akylesnis žmogus supranta kas už žodžių slepiasi ir verbalinei hipnozei nepasiduoda.

Sakoma, kiek žmonių – tiek požiūrių. Net tas pats žmogus gyvenimo eigoje savo požiūrius keičia. Todėl gali atrodyti, kad požiūrio keitimas yra įprastas ir kasdienis dalykas. Kas tame tokio, kad laikas, keičiant požiūrį, skyla į dalį “iki” ir “po” pakeitimo. Esmė ta, kad čia daugiau kalbama apie sisteminį establishment’o požiūrį, kurio pokytis žymį lūžį istorijoje. Šis lūžis yra tai, kas vadinama “elito revoliucija”, kuriai susikūrusios mokslinės-techninės ir socialinės-ekonominės-politinės sąlygos. Sąmokslininkai šias sąlygas ir bando išnaudoti, ir raktinis žodis yra “nauja pasaulio tvarka”, kurią įveda “jie” ir “savo tikslais”.

Gali atrodyti, kad požiūris į žmogų apskritai, nėra svarbiausias “naujai pasaulio tvarkai”. Globalizacija ir planetos masto valdžia yra tokios aukštumos, kad iš jų žmogui pamatyti reikia mikroskopo. Tačiau visgi manau, kad žmogus yra svarbiausias kriterijus, nes sąmokslininkai nusistato santykį tarp savęs ir kitų ir šis santykis yra tarp žmonių; nors santykis yra ir su visa planeta. Sąmokslininkai, dabar jau planetos mastu, kažkuo paskelbia save ir kažkuo paskelbia kitus bei pačią planetą ir suformuoja atitinkamą santykį. “Mes” esame valdžia ir “jūs” mums paklūstate. Šitai sakoma netgi tiems, kurie per visą istoriją nebuvo įpratę paklusti niekam. Dėl to ir kalbama, kad vienas “naujos pasaulio tvarkos” padarinių – galimas 3 pasaulinis karas, jeigu “nesusitars gražiuoju”. Tai, kas vyksta dabar yra tik preliudija, kai šalinamos visos mažareikšmės kliūtys, kol bus akis į akį susidurta su pagrindiniais priešininkais.

Be to, ši sąmokslininkų “valdžia” įgauna tokią formą, kokios nebuvo regėta per visą istoriją. Tokio požiūrio, kad esame “mes” ir planeta “mūsų” dar nėra pavykę sėkmingai įgyvendinti niekam. Galbūt būta tokių svajonių ir nesėkmingų bandymų. Tačiau šie bandymai vis kartodavosi, naudojant ir jėgą, ir klastą. Pats naujausias “naujos pasaulio tvarkos” variantas, kurį galime stebėti, naudoja abu metodus, kai klasta bandoma pateisinti jėgos panaudojimą, kuris pateikiamas kaip “teisėtas” ir “logiškas”. Bet svarbiausia – atsiradusios mokslinės technologinės ir socialinės-ekonominės-politinės sąlygos. Pirmuoju atveju – artėjimas prie technologinio singuliaro apie kurį rašė R. Kurzweil knygoje “The Singuliarity is Near” (2005). Ir antruoju mažais žingsneliais įvedamas socialinis, ekonominis, ir politinis totalitarizmas.

Reikšmingas momentas apibūdinantis šį lūžį yra tas, kad “nauja pasaulio tvarka” užgimė Vakaruose. Demokratijos ir žmogaus teisių civilizacijoje. Bet akivaizdu ir tai, kad šis naujas judėjimas tikrai kilo ne iš demokratijos ir žmogaus teisių, pastarosios sąvokos yra daugiau instrumentinė butaforija. “Naujos pasaulio tvarkos” judėjimas greičiau yra kilęs iš slaptos sistemos, kurioje nėra nei demokratijos, nei žmogaus teisių, bet yra politinis-ekonominis klanas, valdantis proto kontrolės technologijų pagalba. Tokia sistema – irgi buvo Vakarų civilizacijos realybė. Demokratija ir žmogaus teisės buvo ir yra tik vitrinoje pastatytos iškamšos be jokio turinio.

Nesunku pastebėti, kad planetoje vyksta “didysis žaidimas” paskatintas ir sukeltas jau minėtų sąlygų. Šis žaidimas yra globalinis, ir yra sėlinančios “naujos pasaulio tvarkos” apraiška. Bet vyksta ir “mažasis žaidimas”, kuris paliečia ar palies beveik kiekvieną ir išryškės tas globalistų “naujas požiūris” į žmogų, atspindėsiantis minėtą istorinį lūžį. Atsivers praraja tarp požiūrio į žmogų iki ir po šio eschatologinio lūžio.

Šiame bloge mane labiau domina “mažasis žaidimas”, kuris yra “naujos pasaulio tvarkos” vykdomas karas prieš laisvą individą ir laisvų individų visuomenę. Individo padėtis buvo sunki per visą istoriją, prieš jį persvarą įtvirtinti buvo vieni juokai, tai galėdavo padaryti bet kokia minia. Dar lengviau tai pasiekti organizuotai jėgai. Net ir naujaisiais laikais laisvė buvo ribojama socialinių, ekonominių ir politinių sąlygų. Tad ką jau kalbėti apie niekšiškas proto kontrolės technologijas, kuriomis sistema disponuoja šiuo metu.

“Mažasis žaidimas” yra ne kas kita kaip išbandoma psichotroninės vergovės sistema, kuri įtvirtinama užgrobiant žmogaus smegenis. Ne veltui vienas iš pagrindinių šiuolaikinio mokslo uždavinių yra ištyrinėti žmogų, išnarstyti ir išpreparuoti po dalelę ne tik kūną, bet pirmiausiai žmogaus smegenis. To reikia tikrai ne tam, kad planetos valdžia galėtų “padėti žmogui”, bet tam, kad būtų galima įvesti totalinę žmogaus kontrolę. Tam yra sukurti tarptautiniai projektai ir skirtas finansavimas. Žmogaus tyrinėjimas net neslepiamas, tačiau paslėptas po propagandine verbaline hipnoze. Galima paminėti pagrindinį tyrimą kodiniu pavadinimų Blue Brain. Projekto tinklalapis yra adresu http://bluebrain.epfl.ch/. Projekto tikslas sukurti kompiuterizuotą žmogaus smegenų modelį, kuriame būtų išaiškinta kiekvieno atskiro neurono funkcija (panašiai kaip buvo iššifruotas genetinis žmogaus kodas).

Nuo kompiuterinio smegenų modelio iki kompiuterizuoto gyvo žmogaus smegenų valdymo – vienas žingsnis. Todėl kiborgizacijos klausimas ir pavojus tampa labai aktualus. “Nauja pasaulio tvarka” paėmusi į savo valdžią visą planetą, praktiškai neturės jokių kliūčių savo haliucinacijoms ir fantazijoms. Gali sumąstyti, kad laisva darbininkų klasė nereikalinga, ir geriausia visus darbininkus paversti kiborgais, kurie sunaudojami darbui ir išmetami į šiukšlyną kaip bio-laužas.

Labai nesunku įsivaizduoti elitą “naujoje pasaulio tvarkoje” kaip dievų kastą, o apačias tik kaip eksploatuojamus kiborgus ir pakeičiamą biolaužą. Planeta būtų graži, gal net žydintis sodas, tačiau tai būtų tik fasadas, slepiantis neišpasakytą žiaurumą, niekšybę ir blogį dalies žmonijos atžvilgiu. Ar turi kas nors teisę šitaip elgtis su žmogumi? Ar galime leisti, kad taip atsitiktų?

Tikrovės kietumas ir neperregimumas “dievų kastai” yra nekenčiamas apribojimas. Dedamos visos pastangos, kad ši kliūtis būtų pašalinta ir tuo užsiima “elito revoliucijai” tarnaujantys mokslininkai. Žmonija taip pat yra nevaldoma realybė, kurią per visą istoriją buvo bandoma paversti kontroliuojamu mechanizmu. Tačiau singuliarinės technologijos pasiekia tokį lygį, kad žmonijos tikrovė gali išnykti kaip miražas ir valdoma holograma. Nevaldoma žmonija “elitui” visada buvo siaubas, nes valdymo santykis ir yra tai, kas iškelia į elitą. Todėl pati naujausia “naujos pasaulio tvarkos” atmaina yra iššūkis ir žmonijai ir visai planetai, kuri priklauso kiekvienam žmogui, nes visi iš jos išėjome ir visi į ją sugrįšime. Jokie “elitai” kaip tarpininkai, įsiterpiantys į šį santykį – nereikalingi.

“Naujos pasaulio tvarkos” vieta yra istorijos šiukšlyne.

Organizacija ir rezervato matrica

Šiame įraše pabandysime pratęsti pasaulio sistemos analizę, kurios žinojimas yra svarbus norint atsakyti į klausimus kas stovi už psichotroninio ginklo naudojimo prieš nekaltus žmones. Žinodami, koks yra tikras pasaulis, galėsime nustatyti ir kas gali būti tikri nusikaltėliai ir kokia jų vieta visoje globalinėje sistemoje.

Kas yra organizacija?

Visais laikais organizacija vienaip ar kitaip lėmė žmonių likimus, arba kaip organizacijos tarnų, arba kaip organizacijos aukų, todėl verta pamąstyti apie jos prigimtį ir esmę, kad suprastume iš kokio šaltinio ji semia savo galią. Pati organizacija yra linkusi mistifikuoti savo esmę ir slepia ją nuo žmonių, nes tikras žinojimas dažnai kertasi su organizacijos poreikiais ir yra slopinamas. Bet filosofo priedermė yra tiesa, ir jo nedomina jokie galios žaidimai ir galios interesai. Tad vienintelis dalykas, kurio siekia filosofas – ne organizacijos ideologas – yra tikrasis žinojimas. Organizacija dažnai elgiasi su laisvais žmonėmis kaip plėšrus žvėris, ir žinodami, kokie instinktai šį plėšrų žvėrį valdo, galbūt surasime būdų, kaip nuo jo apsisaugoti, kaip jį sutramdyti.

Suprasti kokiam pasaulio lygmeny organizacija yra įsitaisiusi gali padėti paprastas minios ir organizacijos sugretinimas. Minia nėra organizacija, o organizacija nėra minia. Minioje nėra jokios patvarios ir stabilios struktūros ir ji yra tik chaotiška žmonių veikiančių savarankiškai sankaupa. Minia neveikia kartu, joje nėra nieko bendro, nėra to, kas jungtų ją į visumą. Tuo tarpu visi šie dalykai yra organizacijos pagrindas. Minioje yra pavienis žmogus ir nėra aukštesnės struktūros arba organizacijos, o organizacijoje pavienio žmogaus nėra, bet yra aukštesnė struktūra. Atitinkamai minioje veikia pavienis žmogus, o organizacijoje veikia visa organizacija. Tad matome, kad tiek minioje, tiek organizacijoje substancija yra ta pati, žmogus, bet minia neturi aukštesnės formos arba struktūros, o organizacija ją turi. Ši organizacijos forma apibūdinama santykio kategorija. Akivaizdžiai matome, kad organizacija nėra substancija, bet greičiau santykių visuma, kuri substancijai gali būti predikuojama.

Tai nereiškia, kad organizacija yra visiškai nesubstanciali ir yra tokia efemeriška kaip haliucinacija. Tačiau reikalas tas, kad jos esmę sudaro ne substancija, ne žmogus, bet aukštesnė forma, kurią įžvelgti galima tik žmogaus protu ir išreikšti nesubstancine, bet santykių kalba. Jusliniame pasaulyje organizacija reiškiasi tik kaip daugiau ar mažiau koordinuotas veikimas, sujungiantis jėgą ir padidinantis efektyvumą. Šia prasme organizacija yra substancija, bet tai kas valdo organizacijos žvėries instinktus yra visiškai nesubstancialu. Pratęsiant sugretinimą su minia, galima sakyti, kad minia beveik visa yra ištirpusi substancijoje ir joje nėra jokio aukštesnio, tik proto konstruojamo ir suvokiamo lygmens. O organizacija yra ištirpusi savo santykiuose, kuriems palenkiamas žemesnis substancinis lygmuo.

Žemesnių rūšių organizavimąsi lemia socialiniai instinktai, kas rodo, kad primityviai organizacijai nereikia aukštesnio protinio lygmens, tačiau žmonių organizacijos esmė yra įsitaisiusi būtent prote ir žvėries instinktus formuoja būtent jis. Sąvoką protas šiame kontekste suprantame labai plačiai, tai yra visas tas racionalus-instinktyvus pagrindas, kuris lemia žmogaus elgesį: nuo kokio nors įgeidžio iki racionalaus argumento, nes žmogaus sąmonėje viskas yra persipynę, emocijos, jausmai, būsenos, afektai ir racionalus protas, kuris kartais naudojamas tik tarno vaidmenyje, o kartais išeina į pirmą planą. Šis psichologinių duočių mišinys ir yra tai, ką aš šiame rašinyje vadinu „protu“.

Organizacijos esmė geriausiai matoma organizacijose, kurios kuriamos dėl galios, pavyzdžiui, “valstybės” organizacija. Tokiu atveju protas ant substancijos, ant minios uždeda tokią formą, kuri atitinka instinktyvų-racionalų galios siekimo afektą. Tokioje organizacijoje, o tokios yra beveik visos pagrindinės organizacijos, organizuojantys santykiai yra galios santykiai, kurie formuojami iš įvairaus dydžio galios mašinų. Tokią formą apibūdina tokie žodžiai kaip “hierarchija”, “piramidė”, “monarchinė struktūra” ir bendriausias žodis, kurį jau naudojome yra “organizacija”. Visi šie žodžiai apibūdina formą arba struktūrą, kuri uždedama ant “minios” substancijos, dėl galios.

Įprasta žodį “minia” vartoti menkinama prasme, ir šį žodį gretinant su žodžiu organizacija gali atrodyti, kad organizacija yra privalumas. Bet šie žodžiai gretinami buvo tik paaiškinimo tikslu. Ir minia iš tikro yra ne koks nors esminis gyvenimo būdas, bet tik vienas iš gyvenimo ir žmogaus pasaulio fragmentų, atsirandančių specifinėse situacijose, pavyzdžiui, miesto gatvės arba aikštės situacijoje. Tai nėra esminis būties būdas, nors pavyzdžiui, miesto gyvenimo situacijose “minios” elementas yra labai ryškus. Tačiau iš prigimties žmonės yra linkę bendrauti, ir kai minios elementai ir atomai yra praturtinti bendravimu ir ryšiais, mes turime ne minią, bet bendruomenę, kurioje substanciniai elementai, nepajungiami jokioms aukštesnėms struktūroms ir netarnauja niekam, jie lieka laisvi ir savarankiški. Tuo tarpu organizacijos socialinė struktūra, ypač organizacijos kaip galios mašinos, turi esminių skirtumų. Todėl kalbant apie esminius būties būdus, galima gretinti organizaciją ir bendruomenę, pašalinant visus leksinių konotacijų lygio vertinimus.

Tačiau kokia reali bendruomenės vieta pasaulio sistemoje, pamatysite tolesniame skyrelyje.

Organizacija ir semantinės haliucinacijos

Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame tikra hierarchinė organizacijų struktūra, žiūrint iš rezervato lygio yra paslėpta nuo žmogaus akių; bet tokia yra filosofijos galia – ji gali pamatyti pasaulyje net tai, ką atkakliai bandoma paslėpti nuo iliuzijomis apakintų žmonių akių. Pamatyti galima paprastą dalyką, kad organizacijos piramidė yra ne vienanarė, kaip bandoma įtikinti, tai yra, ne tokia kokią ją bando pavaizduoti žiniasklaida, rodydama tik spektaklio ir šou lygio organizaciją, bet dvinarė, sudaryta iš matomos spektaklio dalies ir nematomos tikrosios dalies. Tai yra šiuolaikinės organizacijos kertinis akmuo – viena vertus, rezervatui vaidinamas spektaklis, bet kita vertus, įtvirtinama reali valdžia bendruomenėms, visuomenei ir smulkesnėms organizacijoms.

Kodėl tai svarbu? Dėl paprastos priežasties: spektaklio valstybės gyvenimo taisyklės yra tik spektaklio taisyklės, jos netikros ir naudojamos tik žmonių mulkinimui, o tikra tvarka, kuri nematoma, bet įtvirtinama rezervatuose, dažnai prasilenkia su normaliu žmogiškumu.

Kad būtų aiškiau apie ką kalbama, galiu pateikti tokį piešinėlį, vaizduojantį “sistemą” kurioje gyvename. Žemiausias lygmuo yra bendruomenė, kurią galima apibrėžti kaip vienoje vietoje gyvenančių, vienas kitą pažįstančių ir tarpusavyje bendraujančių žmonių grupė. Tai yra žemiausias rezervato lygis, esantis organizacijos naguose ir visiškai jos užvaldytas, šis lygis neturi jokios galios daryti sprendimus ir įtakoti organizaciją; dar daugiau šis lygis patalpinamas į tokį semantinių žiniasklaidos haliucinacijų miražą, kad nesuvokia kas iš tikro vyksta pasaulyje. Rezervato perspektyvą į pasaulį formuoja televizinė ir kita žiniasklaida, valdoma organizacijos ir maksimaliai bendruomenę izoliuoja nuo tikrų pasaulyje vykstančių procesų.

Bendruomenių visuma valdoma organizacijos yra visuomenė, kuri yra tik abstraktus terminas, apibūdinantis visus žmones valdomus organizacijos. Tai aukštesnis už bendruomenę lygmuo, kuriam galėtų atstovauti “visuomeninės organizacijos”, jeigu jos nebūtų tik spektaklio organizacijos dalis. Visuomenės valdymo būdas taip pat yra semantinės haliucinacijos, kurios neleidžia žmogui pamatyti, kokiame pasaulyje jis gyvena ir kas vyksta už matomo ir propaguojamo spektaklio ribų.

Dabar galime pakalbėti apie pačią organizaciją. Jau sakėme, kad organizacija yra ant žmogiškos substancijos uždėta forma. Ši forma, pasak Nietzsche’s užededama dėl galios išplėtimo, kuris reikalingas organizacijos viršūnėlės perspektyvos įtvirtinimui. Organizacija iš esmės yra galios mašina, kurios jėga pirmiausiai nukreipiama prieš laisvus žmones, vadinamąją bendruomenę ir visuomenę, kuri iš organizacijos vertinimo perspektyvos paverčiama tik eksploatuojamu rezervatu, mūsų pasaulyje pirmiausiai dėl ekonominės naudos. O taip pat tam, kad būtų pavergimo ir valdymo objektas organizacijai – juk organizacija turi kažką valdyti. Taip pat aukštesnės nematomos piramidės galima užduotis – pažaboti ir už pavadėlio laikyti visus laisvus žmones, kurie turi tapti tik už virvučių tampomomis marionetėmis.

Esminis klausimas yra kam reikalinga dvinarė sistema rezervatų visuomenės valdymui? Atsakymas yra paprastas: dvinarė sistema atsiranda tada, kai vertinama iš pačios žemiausios bendruomenės rezervato perspektyvos, kuriai rodomas tik spektaklis, o kas tikra – lieka “už kadro”. Šiame lygyje žmogus nežino net kas iš tikro valdo, ar tikrai tai yra spektaklio organizacijos aktoriai, pavaldūs aukštesnei tikrai, bet rezervate nematomai, piramidei. Ką mes pavyzdžiui, žinome apie Europos ir JAV organizacijų piramidžių tikrą valdžią ir įtaką “Lietuvos” organizacijai. Rezervato žiniasklaidos matricos apie tai nepasako nė žodžio. Bendruomenei tai yra nematoma piramidė, nors tai nereiškia, kad visa tai nematoma aukštesniam lygiui, kuris neprieinamas bendruomenei.

Semantinės haliucinacijos ir spektaklis apakina žmones. Kol nesusiduria su “tikrove”, su tikru organizacijos plėšriu žvėrimi, jis gyvena naivių iliuzijų pasaulyje. Galime pavardinti tas iliuzijas: teisė, demokratija, žmogaus teisės, humanizmas ir t.t. Kaip organizacija “Lietuvoje” susitvarkė su “demokratiniais” rinkimais, turėjome progą neseniai stebėti. Ir situacija tokia, kad iš rezervato lygio organizacijai priešpastatyti neįmanoma beveik nieko. Galima tik apšviesti savo protą žinojimu, atsisakyti būti organizacijos vergu ir pradėti keisti kažką, pradedant nuo savęs, mažais žingsneliais. Tiesa išlaisvina protą, o laisvas protas atveria tokios laisvės didybės kelio galimybę, kurios nepaslėps ir nesunaikins jokios organizacijos ideologinės ir semantinės haliucinacijos.

Sąmonės inžinerija

Mokslo tikslas yra atskleisti po realinu esančių slaptų stratų paslaptis, išaiškinti pilną jų struktūrą ir pilną vaizdą. Realinas yra ta forma, kurią informacija įgauna smegenyse ir sukuria supančio pasaulio reprezentaciją. Slaptos stratos yra tos tikrovės dalys, iš kurių nepaimama informacija ir kurios realino vaizduose neatvaizduojamos. Dėl šios priežasties vien informaciškai, savo jusliniu patyrimu ir empiriniu protu jų pažinti neįmanoma, tačiau tą galima padaryti veikiant kūnu ir instrumentais, sukuriant įvairias dirbtines sąveikas ir žiūrint kaip jos užfiksuojamos matavimo prietaisais.

Instrumentai išplečia mokslo galimybes, bet ir jie negali parodyti visko, nes ne bet kokia substancija instrumentalizuojama. Reikia modifikuoti ne tik instrumentus, bet ir pačią sąmonę. Genų inžinerijos tikslas yra kūno modifikavimas, patobulinimas, naudingų savybių sukūrimas. Tačiau dar labiau plėsti reikia sąmonę. Tokios galimybės būtų sąmonės inžinerija, kuri atvertų naujus suvokimo būdus. Tai tolimas tikslas, nes žmogus nežino net dabartinių natūralių jos savybių ir apie jos išplėtimą kalbama tik pačiose slapčiausiose ir pažangiausiose laboratorijose.

Kad sąmonę būtų įmanoma perkurti, reikia žinoti jos mechanizmus. Dabartinės smegenų teorijos, nors ir daug pasiekusios, pagrindinių paslapčių neatskleidžia. Pavyzdžiui, kas yra kokybė, arba tas pats suvokimas, kaip sąmoningumo centras. Iš ko jie pagaminti, kaip tą substanciją pasiekti, įvaldyti. Akivaizdu viena, kad čia kalba apie gilųjį pasaulį, apie daleles, kurios su fizine realybe sąveikauja neįprastais būdais. Tokių pasaulių ieškoma dalelių greitintuvuose ir kolaideriuose. Ir jeigu tikėsime informacija, kuri pasiekia viešumą, tokio pasaulio pasiekti nepavyksta.

Tačiau taip tik sakoma. Yra daug dalykų, kurie oficialiai „neegzistuoja“, bet iš tikro yra faktas, nors dažnai apipintas įvairiomis legendomis ir mistifikacijomis. Tokia yra psichotroninė technika, spindulinė ir implantinė, kuri mano tinklaraštyje yra įrodyta; pirmiausiai mano, taip pat kitų žmonių, vadinamų Targeted Individuals, liudijimais. Todėl nenustebsime, kad ir kvantinė fizika yra daug toliau pažengusi, negu yra rodoma. O teoriškai, galima modeliuoti kokį tik nori fizikos gylį. Tai šiame tinklaraštyje jau esu padaręs.

Taigi sąmonę įmanoma pažinti. Taip pat ją įmanoma išplėsti, sukurti naujas sąmoningumo formas, kurios atspindėtų realybės dalis, iki tol buvusias nepasiekiamomis. Tada naudojant papildomas galimybes, atskleisti tą slaptą tvarką, kuri egzistuoja nematomose realybės stratose. Tokios tvarkos išaiškinimas parodytų holoplastinį tikrovės vaizdą, išaiškintų objektyvaus laksato struktūrą ir pritaikytų ją pažangių technologijų kūrimui. Civilizacija pasiektų ribą tada, kai būtų išnaudotas 100 proc. galimybių ir šiame pasaulyje judėti daugiau nebūtų kur. Tačiau tai daug darbo reikalaujantis uždavinys ir jis ne toks paprastas kaip gali pasirodyti.

Holoplastinės technologijos sukurtų dirbtinę realybę, kuri gebėtų konkuruoti su natūralia ir būtų netgi daug pažangesnė už natūralią. Plėstųsi dirbtinis pasaulis ir tai sukeltų pavojų natūraliai biosferai. Tačiau abejoju ar dirbtinis pasaulis ilgai išsilaikytų ant planetos paviršiaus. Jis greitai persikels į kosmosą, kur tuštuma ir negyva materija ir dirbtinės gyvybės palaikymo sistemos būtų pagrindas kosmoso gyventojams. Tai ir yra dirbtinio pasaulio tikslas – sukurti prielaidas plėtrai kosminėje erdvėje, kuri beribė ir kur galimybes riboja tik technologijų neturėjimas.

Gali pasirodyti, kad atsakymas yra ne dirbtinės gyvybės užprogramavimas, bet dirbtinės sąmonės sukūrimas. Mokant kurti kokybines reprezentacijų formas, galima sąmoningais vaizdiniais paversti, bet kokią techninę ir technologinę informaciją, panaudoti ją tikrovės suvokimo išplėtimui. Tam reikia naujo požiūrio į žmogų, į smegenis, kuris peržengtų primityvų materializmą ir biologizmą, ir matytų tikrovę, avangardinės fizikos dėka, gilesnę, tokią kokia ji yra iš tikro. Yra paviršiaus pasaulis – jis jau ištyrinėtas, tačiau yra ir gelmė – ją taip pat reikia pažinti, kad ir kaip tai būtų sudėtinga.

Tai nėra lengva ir tai gali atrodyti skirta ne kiekvienam, nors yra pakankamai ambicingų žmonių, kuriems tai darbas pagal jėgas. Tačiau jie turi atsisakyti standartinių proto formų ir formuoti kitokį savo sąmonės modelį, kuriame informacija perdirbama kitokiais būdais. Reikia tobulėti savo viduje ir ne vien kaupiant išorinę informaciją, bet gilinant sąmonės formas, siekiant sujungti gilesnius sluoksnius, iškelti į realiną visą jos vaizdą. Tokia sąmonė yra holoplastinė sąmonė ir jos įgijimas ezoterikoje (tai neturėtų atrodyti keista) vadinamas pakilimu. Tai neįprastas pakilimas, nebūtinai pagal populiarąją ezoteriką. Toks pakilimas iš tikro tėra gabumų išplėtimas.

Kaip visi gabumai veikia, aprašiau santraukoje „Pakilimo pradžiamokslis“ (2016). Šios santraukos tikslas – išmokyti žmogų į savo protų sistemą įtraukti visus žmogaus gebėjimus, net tuos, kurie atrodo su mokslu nesusiję. Galima paklausti, kaip su mokslu susijęs oneiriumas. Sapnas nėra pažinimo instrumentas, tačiau sapnas gali būti pažinimo objektas, ir domina kaip tam tikras įdomus sąmonės mechanizmas, kurį žinodami daug geriau suprasime žmogų. Todėl ir naudoti reikia viską, taip pat tyrinėjamas turi būti visas žmogus, kaip esu pasakęs – visas žmogaus spektras. Svarbiausia – atsisakyti pasenusių ir neproduktyvių metodų.

Neuroninis biologizmas yra per daug ribotas modelis, kuris turi būti išplėstas. Pati neurono, tokio kokį jį piešia vadovėliuose koncepcija yra pasenusi. Mano išplėtimas susijęs su tuo, ką viešinu paskutinius kelis mėnesius, o būtent trijų sluoksnių piramidinį žmogaus modelį: fizinė brana – informacijos šaltinis, gnostinė brana – dinaminė šablonų sąveika, ir luksorinų laukas – realino objektyvumo pertvara, kuriame susiformuoja suvokimas, suformuojantis į kokybes informaciją iš žemesnių sluoksnių.

Nesunku suprasti ir mano mintį. Tokią trisluoksnę struktūrą turi turėti atskiras neuronas ir visos smegenys. Pirmas – fizinio neurono sluoksnis, kuris ištyrinėtas; toliau gnostinis neurono antstatas, kuris gali būti įaugęs kaip laukas į fizinį neuroną arba gali būti atskiras gnostinis neuronas; ir trečias sluoksnis – luksorinų debesis, kurį skleidžia tam tikri kvantai, trisluoksnio neurono sandaroje ir pritraukia iš aplinkos tam tikrą pseudo-Higgso kondensatą.

Tokia neurono anatomija. Bet dar svarbesnė – fiziologija, kuri yra vadinama veiksmo potencialu, perduodančiu informaciją. Aprašyta trijų aukštų sandara reiškia, kad ir veiksmo potencialas perduodamas per visus aukštus, kaskadiniu principu: fizinis neuronas – gnostiniam neuronui; gnostinis neuronas – luksorinų laukui. Veikia tam tikras rezonansas ir sinchronizacija. Paprastame neurone tai tik elektra; gnostiniame neurone – gnostinės srovės, sukuriančios juslinių šablonų dinamikas, įeinančias į ekranų pagrindą; ir rezonansas su luksorinų kondensatu įžiebia neurono trečiame aukšte suvokimo kibirkštį, kuri yra sąmonės pagrindas.

Pasiekus tokią smegenų gelmę, būtų galima pamatyti visą žmogų, visą jo sandarą, suprasti kaip veikia protas ir galiausiai sukurti dirbtines jo imitacijas. Tam reikia žinoti kaip generuojami sluoksniai neurone, koks mechanizmas ir jį pamėgdžioti. Tada būtų galima net sukurti antrą ir trečią egzokorteksą (dirbtinę smegenų žievę) ir sujungti ją su natūralia smegenų žieve. Į dirbtinius korteksus būtų galima įdėti visas turimas technologijas: televizorius, radijo ryšius, kompiuterius, telefonus ir ką tik nori, taip pat jų valdymą mintimis. Tai vadinama SKS (sąmonės kompiuterio sąsaja).

Aišku ir tai, kaip toks žmogus dabar fantastikoje yra vadinamas. Tai būtų biokiborgas. Medicina ištyrusi fizinį kūną – jo nesunaikino. Reikia tikėtis, kad ištyrus sąmonę – ji taip pat nebus sunaikinta. Tai bus panaudota žmogaus patobulinimui. Kad ir kokios būtų natūralaus žmogaus galimybės, jis niekada neprilygs biokiborgo galimybėms, nes biokiborgas bus visų specialybių genijus, su fenomenalia atmintimi ir operuojantis begaliniais informacijos kiekiais.

neuronas

Laisvė naujai

 

  1. Kertinė libertarizmo sąvoka

Pirmus straipsnius apie laisvę viešinau 2007 metais liepos mėnesį, savo tinklaraštyje www.mindcontrol.blogas.lt. Šio tinklaraščio seniai nėra, bet idėjos ir parašyti įrašai išliko. Šias idėjas sau laikau labai svarbiomis, todėl nenoriu, kad jos būtų užmirštos. Tai buvo darbo pradžia ir gali atrodyti, žiūrint atgal, kad koncepcija pateikta paviršutiniškai, neišbaigtai ir netobula forma, tačiau tai buvo pati pradžia, o kontekstas – asmeninis tinklaraštis, kuris nėra tikras straipsnis ar mokslinis darbas. Taip, kaip rašiau tada, rašau ir dabar, tačiau nuėjęs labai ilgą 10 metų kelią. Dabartinis pasiektas lygis rodo, kad tos pirmos, pradinės idėjos buvo teisingos, jos išliko iki dabar, tik daug labiau papildytos ir pagilintos.

Kodėl rašiau ir toliau rašau apie laisvę? Todėl, kad ilgą laiką save laikiau libertaru, kuriam laisvė yra kertinė sąvoka; tokiu save laikau iki šių dienų. Tačiau norint suprasti, ką tai iš tikro reiškia, reikia įsigilinti į idėjas, į mano laisvės koncepciją. Tai, apie ką aš rašau, nėra tas neoliberalizmas, kurį mėgsta plakti kairieji, man laisvė yra ne tai. Netgi manau, kad neoliberalizme nėra jokios laisvės ir šis pavadinimas yra klaidinimas.

Viename iš pirmų savo įrašų laisvę apibrėžiau taip:

Kadangi žmogus yra mąstanti ir kalbanti būtybė, pirmas žingsnis į laisvės supratimą gali būti filologinis, per kalbą. Kalboje šis dalykas, laisvė, pirmiausiai įvardijami kaip daiktavardis ir būdvardis. Laisvė – ne daiktas, tad ką šis daiktavardis įvardija? Daiktavardis “laisvė” nurodo į situaciją. Laisvė yra tam tikra situacija. Esinys esantis tokioje situacijoje turi būdvardinę savybę – “laisvas”. Kiek šioje situacijoje, kurią įvardija daiktavardis laisvė, esinys veikia, tiek jo veiksmas yra laisvas veikimas. Tai yra, laisvės situacijoje esantis esinys visais savo raiškos būdais įgauna savybę “laisvas” – kaip daiktas arba veikianti esybė. Žmogų laisvu arba nelaisvu padaro situacija, tad ji yra pagrindinis laisvę apibūdinantis žodis.

„Apie laisvės oazę“, 2010-08-22

Laisvė pirmiausiai yra santykis su aplinka. Šis santykis turi du elementus: pirmas yra pati aplinka, kuri turi būti tam tikro tipo aplinka ir žmogus, kuris irgi turi turėti tam tikrų gebėjimų ir savybių. Bet pateiktoje citatoje aiškinama, kad žmogui savybę „laisvas“ suteikia tam tikra situacija. Galima suprasti net kokia ji yra, nors apibrėžime nesukonkretinta – turi būti netrukdoma veikti, turi būti nedaromos dirbtinės kliūtis žmogaus idėjų realizacijai. Tai, kad kalboje egzistuoja daiktavardis „laisvė“ ir būdvardis „laisvas“ yra įrodymas, kad tai, ką jis įvardija įmanoma kaip faktas arba kaip galimybė. Tai nereiškia, kad tokios situacijos realizuojamos visada, tai reiškia kad jos įmanomos.

Toliau šį apibrėžimą ir jo paaiškinimą galima išplėsti citata, kuri situacijos koncepciją sukonkretina, papildo, suteikia jai labiau apibrėžtą formą, nors vėl tik kalboje, tik žodžiais. Pateiktoje citatoje aiškinu, kokie man pagrindiniai libertarizmo žodžiai, įtvirtinantys pagrindines laisvės koncepcijos vietas.

Laisvė yra išorinė ir vidinė. Abiem atvejais tai yra situacija, kurioje žmogaus veiksmas kyla ne iš išorės, bet iš jo paties. Išorinė situacija nurodo į visuomenę, į tai, kokia joje įsteigta santvarka. Laisvė priklauso nuo to, ar visuomenėje patys žmonės toleruoja tokias situacijas, kuriose žmonės yra laisvi, ar tokios situacijos persekiojamos ir naikinamos. Vidinė laisvės situacija nurodo į žmogaus sampratą, ar jos iškeliama žmogaus esmė pripažįsta laisvės situacijas pačiame žmoguje, ar ne. Santvarkos ir sampratos pirmiausiai kuriamos idėjiniame lygmenyje, ir pirmiausiai iškeliama laisvės idėja kaip nuoroda į minėtas situacijas pasaulyje ir žmoguje. Kuriant santvarkų ir sampratų teorijas, ši idėja gali būti priimama arba atmetama, priklausomai nuo interesų, siekiant manipuliuoti. Tačiau tikrovė eina pirmiau už idėją, ir net esant nepalankioms žmogaus sampratoms ir visuomenės santvarkoms, atsiranda žmonių, kurie siekia susigrąžinti tokias situacijas, kad galėtų išskleisti save, nepaisydami to, kad aplinkoje susiduria su persekiojimu ir prievarta.

„Apie laisvės oazę“, 2010-08-22

Taigi matome, kad ta aplinka, kuri formuoja žmogui palankią situaciją pirmiausiai yra socialinė santvarką. Kaip žinome visos santvarkos pagrįstos įstatymais, vadinasi nuo jų turinio priklauso ir žmogaus laisvės likimas visuomenėje. Ar įstatymai ją įtvirtina kaip neginčijamą teisę, ir ar gina ją nuo neteisėto kėsinimosi. Iš istorijos žinome, kad santvarkų būta visokių, net priešiškų žmogaus laisvei, todėl libertarizmas yra kova už tokią santvarką, kurioje įstatymai draustų neteisėtai varžyti žmogaus laisvę. Daug kur tai įtvirtinta kaip fasadas, tačiau realus laisvės kiekis pasaulyje, kaip bus paaiškinta – labai mažas. Taip pat citata tvirtina, kad tai kokia santvarka visuomenėje valdžios propaguojama, glaudžiai susiję su žmogaus samprata. Ar pačiame žmoguje pripažįstamos situacijos, kuriose laisvė realizuojama žmogaus viduje, ar jis suprantamas tik kaip automatinis robotas, neturintis laisvės šerdies, kuri būtų pati savo aktyvumo šaltinis.

Aiškiai matome koks buvo mano libertarizmo pamatas prieš 10 metų. Jis buvo aiškinamas kaip ideologija, kurios dėka platinamos, propaguojamos situacijos santvarkoje ir žmogaus sampratoje, kuriose žmogus turėjo galimybę veikti autonomiškai, be išorinės prievartos. Kodėl man tai atrodė svarbu? Paaiškinu toliau.

Laisvė yra situacija, kurioje žmogus gali skleistis be išorinio įsikišimo ir trukdymo. Tokioje situacijoje žmogus veikia iš savęs, į išorę spinduliuodamas savo sukauptą gyvybinę energiją. Toks skleidimasis leidžia žmogui įeiti į savo esmę ir įsiforminti, tapti tuo kas jis yra visų pirma sau. Laisvė yra situacija, kurioje galima nevaržoma savisklaida. Tokia situacija turi vertę dėl to, kad tai yra pati palankiausia dirva augimui, vystymuisi, savirealizacijai. Dėl šios priežasties, tiek turint galvoje žmogaus sampratą, tiek visuomenės santvarką, į jas bandoma įterpti ir laisvės idėją, nes manoma, kad ji paskatins situacijas žmoguje ir visuomenėje, kuriose įmanoma tokia nevaržoma savisklaida ir klestėjimas.

„Apie laisvės oazę“, 2010-08-22

Kodėl žmogui turi būti leidžiama nevaržomai skleistis, manau akivaizdu. Todėl, kad buvimas tuo kas esi yra neatimama teisė. Kodėl medis arba gėlė turi teisę augti ir nebūti nupjauti ir sunaudoti? Todėl, kad egzistencija yra jų nuosavybė, kurią jie gavo iš transcendencijos dovanų ir atimti tai, kas priklauso kitam yra nusikaltimas. Teisė į nevaržomą skleidimąsi yra prigimties realizavimas, kuris yra kaip aukštesnių jėgų įsakymas ir įstatymas, kuriam nepaklusti neturi teisės niekas, nes toks nepaklusimas jau būtų savivalė, ėjimas prieš prigimtį ir tvarką. Kas žmogus yra ir turi būti, įrašyta į jo prigimti ir tam turi būti leidžiama veikti. Būtent dėl šios priežasties reikalingos laisvo žmogaus sampratos ir jam realizuoti laisvės situacijas ginančios santvarkos.

Kaip tai konkrečiai realizuojama aiškinama toliau:

Žmogus pasižymi tuo, kad jo veikimas gali būti spontaniškas ir racionalus. Spontaniškas veikimas kyla iš pasąmonės gelmės ir nesiremia jokia filologija. Tai žmogaus egzistencija, kuri reiškiasi tarp gyvūniško instinktyvumo ir žmogiško racionalumo. Daug labiau žmogui būdingas yra racionalus veikimas, kurį net būtų galima vadinti filologiniu veikimu, nes jo pagrindas yra kažkokia įsisąmoninta ar neįsisąmoninta filologija. Pirmo tipo veikimas yra betarpiškas ir grynai egzistencinis, o antro tipo veikimas yra įtarpintas tam tikros teorijos, turinčios filologinę formą – mitinę, religinę, filosofinę ar mokslinę. Toks žmogaus elgesys yra filologinis, kaip savo priežastį turintis kalbą. Šie du egzistencijos tipai veikia bendrai, bet visgi svarbesnis yra racionalusis tipas. Įtarpintas tipas labiau siejasi su minėtomis laisvės situacijomis, nes jos idėjų forma bando prasibrauti į tas filologines sampratas ir filologines santvarkas, kad taptų proto įtarpinto žmogaus elgesio dalimi. Tad laisvė gali reikšti kelis dalykus. Ji gali būti prigimtinė, natūrali ir spontaniška – gryna egzistencija, bet ji gali būti įvesta į sampratą arba santvarką ir kurti situacijas, filologiškai įtarpindama žmogaus veikimą šiame pasaulyje.

„Apie laisvės oazę“, 2010-08-22

Čia bandoma atkreipti dėmesį į nereflektuotą, savaiminę, egzistencinę laisvę, kuri realizuojama be įforminto proto tarpininkavimo ir racionalią laisvę, kurioje veikimas įtarpintas idėjų, apvilktų į teorijų ir modelių formą. Akivaizdu, kad dažnai žmogus veikia net negalvodamas ir nesuvokdamas ar veikia su pasipriešinimu, ar be jokių trukdžių, paprasčiausiai įformindamas savo prigimtinius impulsus. Tačiau žmogus, save vadinantis libertaru, veikia racionaliai, jis turi apibrėžtas idėjas ir siūlo metodus, kaip tas idėjas įgyvendinti. To siekia organizuotai ir tikslingai. Čia labai svarbi kalba, sąvokos, koncepcijos, nors reikia neapsigauti – nes nurodo į anapusinę realybę, į patį gyvenimą, kuriame skleidžiasi žmogus.

Libertarui svarbi filosofija, kuri formuluoja žmogaus sampratas, kurios atspindi realią žmogaus prigimtį, ne tik formuoja jį kaip molio gabalą. Taip pat svarbi politika, nes santvarka yra politinis klausimas. Libertarizmas yra filosofinė mokykla, kurios idėjos realizuojamos politinėje santvarkoje, dėl ko jis neatsiejamas nuo politinio aktyvizmo. Tačiau kadangi šios ideologijos santykis su valstybe – komplikuotas, šis aktyvizmas dažniausiai įgyja neoficialias, neformalias pasipriešinimo prievartai formas.

  1. Neolibertarizmas

Kaip realizuojamos laisvės situacijos santvarkoje ir žmogaus sampratoje parodo realus laisvės kiekis visuomenėje. Kadangi kalba apie realią empirinę laisvę, tai ji turi būti susieta su kuo nors labai konkrečiu. Manau, kapitalistinėje santvarkoje geriausias laisvės kriterijus arba garantas yra kapitalas. Neturint kapitalo – laisvu būtų neįmanoma; kuo daugiau jo turi, tuo esi laisvesnis. Kitaip sakant, tai labai geras laisvės kiekio, laisvės mastų visuomenėje kriterijus.

Iš to kas pasakyta, galima suprasti, kad čia kalba ne tik apie abstraktų gebėjimą laisvai veikti, bet ir to gebėjimo padengimas realia materija, nes bet kokiam veikimui reikalinga energija. Taip pat čia mąstoma iš visumos perspektyvos, tai yra, galvoje turima visa visuomenė ir tos visuomenės laisvė, padengta materialia energija, kuri yra kapitalas suprantamas labai plačiai. Belieka tik nustatyti, kaip šią laisvę padalinti konkretiems žmonėms, ir kokia yra geriausia santvarka. Gali būti laisvi visi arba gali nebūti nė vieno laisvo žmogaus. Tai yra kraštutiniai variantai. Tarp jų yra tarpiniai, kurie juda arba laisvės skleidimo kryptimi, arba laisvės siaurinimo.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime dykumoje gyvenančią bendruomenę, kur pagrindinis laisvės garantas yra vanduo. Yra 100 žmonių ir 10 000 l vandens. Kaip tą vandenį padalinti? Visiems po lygiai, pagal kažkokius „nuopelnus“ ar atiduoti kontroliuoti kokiai nors grupuotei, o visus likusius padaryti nuo jų priklausomais. Akivaizdu, kad tas, kuris neturi savo vandens ir turi jo gauti iš kito – yra priklausomas, nelaisvas ir labai lengvai paverčiamas vergu.

Tarkime, kad per dieną reikia 5 l vandens. Vadinasi vienam žmogui viso vandens užtektų 5,4 metų. Jeigu po lygiai padalintume visam 100 žmonių – jo kiekvienam užtektų 100 dienų. Todėl kyla natūralus klausimas, koks geriausias pasirinkimas. Jeigu klausimą sprendžia stipriausio principu, tai jis dažniausiai viską pasiima sau, o kitiems leidžia gerti tik dėl naudos sau. Tai yra vergovinės santvarkos logika. Kai visi bendrai susitaria pasidalinti po lygiai ir susitaiko su tuo, kad jo užteks tik 100 dienų – turima libertarinė logika. 100 dienų irgi labai daug ir galima bendromis pastangomis ieškoti sprendimo – kaip gauti daugiau vandens, kad būtų pasibaigus turimam kiekiui.

Matome, kad nors kapitalizme propaguojama laisvė, ji yra atsieta nuo tikrovės, abstrakti laisvė, kuri suvokiama kaip galimybė užgrobti resursus ir jais pasinaudojant, kaip vandeniu, išnaudoti kitus žmones. Masė žmonių tampa priklausomais nuo kapitalistų ir laisvės mažėja. Gali abstrakčiai būti laisvas, bet nėra kuo tos laisvės padengti ir turi eiti tarnauti tam, kas turi.

Vadinasi, vienintelė galimybė pasiekti, kad laisvė būtų kuo labiau paskleista, yra uždėti galimo turėti turto ribą. Pavyzdžiui, žinoma, kad žmogui per dieną reikia 5 l vandens, per mėnesį 150 l. Todėl logiškas draudimas per mėnesį turėti daugiau negu 200 l. Viskas kas virš 200 – yra prilyginama vagystei ir bet kas gali pasiimti, kol neviršija leistinos normos. Taip ir su laisve, padengta pinigais. Tarkime verslui būtų galima uždėti ribą apyvartai, kad neužgrobtų visos rinkos ir nesusiformuotų monopolija, nes tai reiškia, kad visa laisvė sukoncentruota vienoje vietoje ir atitinkamai jos nėra kitur – o tai yra vergovinė santvarka. Laisvė nėra laisvė kurti monopolijas įvedant visiems kitiems vergovę. Laisvė – reiškia laisvė visiems. Kitaip sakant, jo iš nieko negalima atimti. O atimama tada, kai turi daugiau, negu leidžia norma, nes resursai riboti ir jų nelieka kitiems.

Dabar paskaičiuokime kiek realiame pasaulyje yra laisvės. Tam naudojamas laisvės paskleidimo koeficientas, kurio vertė 1 reiškia, kad laisvė maksimali – visi laisvi, o 0 – nėra nė vieno laisvo. Dažniausiai būna tarpiniai variantai, su labai didele jos koncentracija, nes kapitalas linkęs koncentruotis, vadinasi didinti nelaisvę. Formulė tokia [Laisvės paskleidimas = laisvų žmonių skaičius / visas žmonių skaičius]. Tai reiškia, kad jeigu iš 100 proc. žmonių 100 proc. laisvi, tai laisvės paskleidimas yra 1. 100/100 = 1. Jeigu laisvi 10 proc. žmonių, tai koeficientas 10/100 = 0,1. Arba kas dešimtas žmogus (vienam laisvam – devyni priklausomi).

Dabar sutarkime, kad laisvės standartas yra 100 000 eur. per metus pajamos. Statistikos duomenimis, tiek Lietuvoje uždirba apie 7000 žmonių. Tarus, kad dirbančių yra 1,5 milijonai, tai sudaro 0,46 proc. šių gyventojų. Tai reiškia, kad laisvės yra 0,46/100 = 0,0046. Didžiojoje Britanijoje virš 100 000 svarų uždirba virš milijono žmonių. Dirbančių gyventojų yra 40 mil. Tai sudaro 2,5 proc. visų gyventojų. Tai reiškia, kad laisvės paskirstymas yra 2,5/100 = 0,025. Vadinasi, kiekvienam 1000 žmonių 25 laisvi, kai Lietuvoje iš 10 000 – 46 laisvi.

Išvada tokia: gyvename vergoviniame pasaulyje, kur labai mažas laisvės paskirstymo koeficientas. Jis mažas todėl, kad sukoncentruotas tam tikruose laisvės ir galios centruose, kurie išnaudoja visus kitus žmones. Tie centrai yra vergvaldžių grupuotės. Libertaro tikslas – ne kapitalizmas, ne neoliberalizmas, bet laisvės paskleidimo koeficiento padidinimas iki 1, kai laisvi visi 100 proc. žmonių. Vienintelis metodas, teisiškai įvesti apribojimą apyvartai, arba kitaip užvaldytos rinkos procentui. Viskas, kas daugiau apribojimo – prilyginama vagystei.

Inkvizicija europoje

Verta prisiminti. Rašyta 2009-04-06

Kankinimus pateisinančios racionalizacijos, kuriomis bandoma nuo savęs ir kitų paslėpti išsigimėlišką tokio elgesio prigimtį, turi daug pavidalų – nuo hedonistinio sadistinio mėgavimosi kito žmogaus kančia, patiriant iškreiptą malonumą (tokių sąmonės mutacijų taip pat pasitaiko) iki racionalizuoto, “protingo” principo “tikslas pateisina priemones”, manant, kad jeigu tikslui pasiekti reikia, galima naudoti kokias tik nori priemones, tarp kurių yra ir žmogaus kankinimas.

Hedonistinio sadizmo viena rūšis, kai vaizduotėje piešiamas nesutaikomas egzistencinis priešas kaip tariamo blogio įsikūnijimas, su kuriuo galima elgtis kaip patinka, netgi išsityčioti matant jo kančią ir bejėgiškumą ir pajausti savo beribę galią, nekalbant jau apie paprastą mėgavimąsi niekuo dėto žmogaus kančia, vien savo malonumui, jei reikia nuimant nuo savo galvos ragus ir uždedant juos aukai.

“Protingas” sadizmas vadovaujasi “protu”, racionaliais išprotavimai ir žmogaus, jo silpnų vietų, pažinimu, kai reikia valdyti ir nugalėti, o skausmas ir kančia yra, matyt, pati silpniausia žmogaus vieta. Niekas nenori patirti skausmo ir dažnai atsisako visko, kad tik jo išvengtų ir atiduoda sadistui pergalę, jei tai kovos situacija.

Matome, kad hedonistai yra savo iškreiptos prigimties nelaisvėje, o racionalistai – ideologijos ir aplinkybių aukos. Trumpai tariant yra daugybė tokių kaukių – nuo “sadistui patinka” iki “taip reikia” – kurių vardijimas nėra šio įrašo, kuriame pabandysime pažvelgti į valstybės sadistinių priemonių naudojimo ideologinius kontūrus, tikslas. Skausmas ir kančia yra realūs. Tai yra intensyviausia realybė, kokią tik žmogus gali patirti, nors tai patiriama tik išimtinėmis sąlygomis, kovojant dėl fizinio išlikimo. Kai tai “natūrali” kova, ribinėse situacijos su mirtimi, skausmas yra palyginti neilgai trunkanti būsena, nuo kurios išvaduoja mirtis. Tai yra natūralus skausmas, jis retai kada peržengia ribą, o jeigu peržengia, įsijungia sąmonės apsaugos.

Tačiau kankinimo ir kančios technologijos šią būseną gali pratęsti iki begalybės, kai reikia dėl vienos ar kitos priežasties: sadistui pajausti savo galią, patenkinti išsigimėlišką įgeidį, pavyzdžiui, atkeršyti, arba pasiekti savo tikslą. Per visą istoriją valstybių ir organizacijų buvo naudojami inkviziciniai metodai, ir tai parodo du dalykus: žmogaus moralinę degradaciją ir kankinimų efektyvumą.

Mūsų dienomis situacija yra labai dviprasmiška, kai viena vertus kankinimai yra oficialiai draudžiami, bet realiai vis tiek naudojami, taip pat ir Lietuvoje. Spektaklis vaidinamas, tad norint naudoti kankinimus reikalingos gudrybės. Jos yra nesudėtingos: nuo paprastos visuomenės izoliacijos nuo realių įvykių, naudojant propagandą, iki technologinių, kai skausmas sukeliamas pačiame žmogaus centre, smegenyse, naudojant psichotroninę techniką, nepaliekant jokių išorinių fizinių pėdsakų ant kūno, kad žmogus žalojamas.

Skausmas yra realus ir nepakeliamas. Ir valstybė, ypač teisėsauga, jį linkusi naudoti pasiekti savo tikslui, nes skausmas valdo žmogų, žmogus stipraus skausmo ilgai iškęsti negali, tad kas valdo skausmą, gali valdyti ir žmogų. Skausmas yra ne kas kita, kaip žmogaus valdymo priemonė. O šiais laikais labiausiai apie valdžią svajoja valstybės organizacija ir valdžios pamišėliai.

Žmogaus teisių miražas sklaidosi ir kankinimų draudimas pasirodo besanti tuščia retorika. Barbarai sugrįžta, o gal jie net nebuvo niekur išnykę. Rytuose nebuvo tikrai. Bet ar įmanoma patikėti, kad tie patys barbarai, nesibodintys mėgautis savo žiaurumu, sugrįžta ir į vakarus? Belieka įsteigti Europoje inkvizicijos ministeriją ir legalizuotis galutinai, nes to kas vyksta vis tiek nepaslėps joks spektaklis. Žmonės sužinos viską.

Kas vyksta Lietuvoje. Susidorojama su žmonėmis, fabrikuojamos bylos, nesibodima net naudoti kankinimus, kai reikia rezultatui. Priedangos paprastos – tai informacinė izoliacija ir iliuzijų rezervato bei spektaklio palaikymas, kad nesužinotų visuomenė. Sau apgauti naudojama ideologija ir racionalizacijos, apie kurias jau kalbėjome. Vienu žodžiu valstybės ir jos organizacijų monstrum in animo klesti ir tarpsta, o mūsų negelbsti jokie įstatymai.

Inkvizicijos kablys kaip valdžios simbolis Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Ar žmonės pabūgs jo, ar sugebės deramai atsakyti? Tai parodys netolima ateitis, nes “nemirtinais” kankinimo ginklais apginkluojami visų pasaulio rezervatų aktoriai.

Holoplastinis laikas

Tyrinėdami pasaulio savybes, turime skirti dvi jo dalis: informaciją apie pasaulį ir patį pasaulį. Šis skirstymas reiškia, kad norėdami paaiškinti judėjimo ir jo antipodo esmę bei prigimtį, turime mąstyti atskirai apie informacijos ir apie pasaulio judėjimą. Mums prieinamas informacijos judėjimas, nes jis įsiformina realine, o apie tikrą judėjimą galime mąstyti tik analogiškai.

Kam ši įžangėlė reikalinga? Savo nesename įraše „Naujos fizikos galimybė“ bandžiau parodyti naujo požiūrio į fiziką būtinybę. Norint suprasti kas tai yra, reikia įsigilinti į skirtingų perspektyvų savybes, kaip jos lemia mąstymą ir iš jo kylančius modelius bei teorijas. Vyraujantis modelis yra reonominis, paremtas judėjimo koncepcija. Tai visai natūralu, nes tai atspindi informacijos, kuri suformuojama į sąmonės burbulą, judėjimas. Toks suvokimas uždeda antspaudą ant visų mokslinių teorijų ir pirmiausiai ant fizikos.

Kas būtų jeigu judėjimo neliktų, koks būtų vaizdas arba modelis? Tai akivaizdu. Tai, kas nejuda yra statiška, toks vaizdas būtų statiškas. T. y., vietoje ilgėjančios trajektorijos – užbaigta atkarpa su pradžia ir pabaiga. Toks žvilgsnis nėra labai originalus, nes jis natūralus yra mąstant apie tai, kas praėję, apie praeitį, kitaip sakant, iš pabaigos perspektyvos. Priešingai, iš pradžios perspektyvos, turimas neapibrėžtas judėjimu pagrįstas paveikslas, nes kiekvieną akimirką esama ant judančios atkarpos smaigalio. Kad pasiektum tašką ateityje, jeigu ji dar neatėjusi, reikia į tą ateitį judėti, arba ji pati turi ateiti kaip informacija.

Žmogui faktiškai arba potencialiai įmanomos dvi aprėptys: erdvės ir laiko. Erdvės aprėptis, mąstoma kaip visuma, kaip sąmonės laukas (šviesos arka) yra užbaigta atkarpa arba iš jų sudaryta geometrinė figūra. Tos atkarpos turi ir momentinius taškus savo sudėtyje, ir yra užbaigtos. Deja kūnas tokios fizinės aprėpties neturi, nes aprėptys sąmonėje yra informacinės. Todėl jo gyvenimas sudarytas iš judėjimų nuo vieno taško prie kito. Kelis skirtingus taškus kaip vienį aprėpti gali tik sąmonė.

Kita aprėptis yra laiko. Deja tokios kaip erdvės, laiko aprėpties žmogus neturi ir jo sąmonė uždaryta viename laiko taške, kuris išplėstas tik dėka erdvės. Bet tarkime, kad laiko aprėptis yra identiškai erdvės aprėpčiai. Tokiu atveju, laiko trajektorijos taip pat būtų užbaigtos atkarpos ir matytume laiko linijų užbaigtas kelius. Laikas taptų erdvinis – dėka gautos informacijos apie praeitį ir ateitį. Sąmonėje susiformuotų hiper-dabartis, kurioje būtų sujungta į vienį praeitis-dabartis-ateitis ir matytųsi visos erdvės laiko geometrijos šiame pasaulyje.

Tos laiko siužetinės linijos būtų matomos iš pabaigos perspektyvos, kaip užbaigtas, praėjęs pasaulio modelis, kuriame galima būtų nustatyti visas meta-struktūras, ryšius, kurie parodyti visas įvykių priežastis ir pirmus judintojus. Deja žmoguje sujungta ir a) momentinė perspektyva, nes jo sąmonė kaip informacija nuolat juda, ir b) pabaigos perspektyva to gyvenimo atžvilgiu, kuris žmogui ir pasauliui jau yra pasibaigęs. Tuo tarpu tolesni scenarijai įmanomi tik kaip numatymas, planavimas arba judėjimą ir įvykius aplenkianti informacija, tekanti greičiau, nei vyksta procesai. Tada galime numatyti ateitį ir laukti įvykių, būti jiems pasiruošę.

Taigi galime skirti du atvejus, kai iš informacijos judėjimas išimamas, nes jis pasibaigęs ir dėl to, kad renkamės tokią modeliavimo perspektyvą – pirmenybę teikdami statiškam vaizdui, ir jeigu reikia į trajektorijas įdėdami momentines dinamikas.

Įprasta žmogų mokyti gyventi šioje akimirkoje, gėrėtis momentiniu grožiu, tačiau taip formuojant mąstymą, žmogus gali save pastatyti į labai sunkias padėtis, nes tektų patirti gyvenime daug įvykių, kurie iš principo numatomi ir prognozuojami, bet šitaip susiaurinant sąmonę paverčiami netikėtais. Kai kurie netgi gali ištikti kaip smūgis, griaunantis visą gražių akimirkų grožį. Vietoje to, aš propaguoju holoplastinio vaizdo mąstymą, kai žmogus bando sukurti ne tik erdvės aprėptį ir orientuotis joje iki matomo horizonto, bet sukurti laiko aprėptį, kuri leistų sąmonėje suformuoti hiper-dabartį, kurioje kaip viena geometrinė figūra matytųsi visas gyvenimas nuo pradžios iki pabaigos. Žmogus gyvena apie 80 metų, t. y., aštuoniasdešimt planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Pradžia yra įėjimas į realiną, pirmas realino susiformavimas ir pabaiga yra atsijungimas nuo luksorinų lauko ir realino išsijungimas. Tarp šių taškų eina mišri būsena, kurioje žmogus yra suvokianti egzistencija, turinti realizuoti savo galimybes pasaulyje, kuriame atsiranda.

Žmogus turi matyti visą savo gyvenimą, taip pat tų žmonių, su kuriais susijęs. Jeigu modeliuojama visa žmonija, tai galima matyti visos žmonijos kiekvieno žmogaus gyvenimo trajektorijas, kurios leidžia numatyti ar net formuoti naudingas situacijas, darant intervencijas į asmeninius žmonių gyvenimus. Net ateitis gali būti matoma kaip pabaiga, jeigu yra koks nors tikslas, ir žiūrima kaip sujungti susiraizgiusias trajektorijas, kad būtų gautas norimas rezultatas. Akimirkos dvasingumas yra iliuzija, kuri atitraukia žmogų nuo viso vaizdo ir gali būti neištaisomų klaidų gyvenime priežastis.

Čia buvo nukrypimas nuo temos, apskritai kalbant apie požiūrį į tikrovės dėmenis. Toks požiūrio modifikavimas galimas ir kalbant apie fizikinį pasaulio modelį. Tai, ką parodžiau pagrįsta tik vieno dėmens išėmimu, kuriuo yra judėjimas. Išėmus judėjimą, gaunamas statiškas pasaulio vaizdas. Tačiau vien išėminėjimu vargu ar įmanoma įminti objektyvaus laksato paslaptį, reikia kažką ir pridėti. Todėl areonominis modelis gaunamas išėminėjimu, bet pilnas vaizdas bus gautas tik tada, kai prie to bus pridėta ir tai, ko trūksta.

Pabraižant naują blokų schemą, centre būtų branduolys, kairiame viršutiniame kampe – statiškas judėjimas, dešiniame viršutiniame kampe arxe, apačioje – chronos. Šias dalis dar reikėtų papildyti ir išplėsti, pavyzdžiui, branduolį – informacija ir energija, sujungti arche ir chronos į areonominę geometriją, ir gautume mąstymo naujai pirmą pavyzdį. Kol kas paveiksliuko nebraižau, nes noriu, kad tie, kas domisi tokiomis galimybėmis, palavintų savo vaizduotę patys. Tenoriu nubraižyti prieš tai aptartą informacijos judėjimo žmoguje schemą, kuri remiasi į ankstesnius piramidinius modelius.

areonominisKaip jau ir buvo sakyta, paveikslėlyje matome, kad yra skirtingi laikai. Viena rodyklė su kilpa rodo a) informacijos laiką, kuri pereina per sąmonę ir b) anapusinį tikrovės laiką, kuris tik atsispindi pirmajame. Tas atsispindėjimas, deja tėra hipotezė ir mes nežinome ar informacija, atspindėdama judėjimą ir laiką, neiškreipia tikrovės. Galbūt tikrovėje tai daug sudėtingesnė koncepcija negu tai atspindi iš informacijos suformuotas sąmonės realinas.

Tai labai svarbūs klausimai siekiant suprasti žmogaus ir pasaulio prigimtį ir šiuo supratimu pagrįsti naują mokslą. Naujas mokslas įmanomas, ir mano trumpas samprotavimas yra to įrodymas. Reikia nebijoti keisti savo mąstymą, susikurti naują požiūrį į šio pasaulio reiškinius, neužmirštant ir savęs.

Sistemos haliucinacijos ir grožybės

Verta prisiminti. Rašyta 2011-02-25

>>>

idiots

Sistema, visuomenė ir žmogus

Gali atrodyti, kad kuomet fabrikuojama byla, žmogus turi reikalą tik su įsigalėjusia nusikalstama sistema, kuriai įstatymas ne teisingumo garantas, bet susidorojimo priemonė. Negana to, gali atrodyti, kad žmogus akis į akį susiduria tik su sistemos tam tikru padaliniu, kuris veikia izoliuotai, o ne platesniame kontekste ir platesnėje aplinkoje. Bet šių iliuzijų reikėtų atsisakyti, nes jos neleidžia suprasti realios situacijos.

Kai žmogus persekiojamas, jis susiduria su visa sistema ir šiame persekiojime savo vaidmenį atlieka visuomenė, nors tas vaidmuo dažniausiai būna statiškas ir manipuliuojamas sistemos. Visuomenė, net nenoromis, dalyvauja persekiojime ir tampa savotiškais sistemos įkaitais, nes tuomet kai persekioja nusikalstama valstybės organizacija, visuomenė tampa nusikaltimų bendrininkais, jeigu neduoda sistemai deramo atsako.

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių sistema gali persekioti, teisingumą naudodama tik kaip priedangą, kaip patogią ideologiją ir matricą. Kai kurios priežastys, galbūt net pagrindinės, yra neakivaizdžios, tokios apie kurias didžioji visuomenės dalis net nenutuokia. Tiesiogiai nesusidūrus, sunku pasakyti, kiek sistemoje charakterio patologijos, ideologijos, strategijos, strateginių tikslų ir planų, kurie sąlygoja jos kasdienę veikseną [nuo fašistinės ideologijos, tokios kaip eugenika ir socialinė inžinerija iki charakterio patologijos] Kažkoks momentas užkliūva ir žmogus tampa persekiojimo auka.

Kadangi sistema nenori visuomenei atskleisti visų savo kortų, reikalingas spektaklis ir dažnai tai būna teisinis spektaklis, kuris visuomenės akyse turi legitimuotumo [teisėtumo] aureolę. Šitaip visuomenė apakinta ir apkvailinta, tampa sistemos įrankiu ir žmogui nėra kur trauktis. Yra daug išeičių, bet laimingai pabaigai reikia beveik neįmanomo stebuklo.

Teisingumas vs rezultatas

Be rašytų įstatymų yra nerašyti įstatymai. Nerašyti įstatymai net gali būti svarbesni ir turėti aukštesnį statusą, nei rašyti. Čia mes turime prigimtinę teisę ir leidybinę teisę. Prigimtinė teisė yra nerašyti daugumos pripažįstami principai, kurių laikomasi savo laisva valia. O rašytais įstatymais nusikalstama sistema gali manipuliuoti kaip nori pagal savo norus ir įsivaizdavimus. Pavyzdžiui, rašytu įstatymu galima paskelbti, kad kankinimas yra teisėtas. Tačiau bet koks normalus žmogus pagal prigimtinę teisę supranta, kad tai niekingas nusikaltimas, neturintis jokių pateisinimų, net jeigu sistema sau ant popieriaus pasirašo leidimą.

Gali kilti klausimas, kaip sistema tampa nusikalstama sistema? Ideali sistema yra tada, kai prigimtinė teisė sutampa su rašytine, ir sistema jų laikosi. Tada vyrauja teisingumas ir darna. Toliau sistema pradeda nesilaikyti nei vienos tvarkos, bet vaidina teisingumo ir teisės spektaklį. Ir galutinė forma yra tokia, kai leidyba užvaldoma nusikalstamos sistemos ir priiminėjami įstatymai, prieštaraujantys prigimtinei teisei – tam, kas teisinga ir neteisinga laikoma pagal žmogaus ir pasaulio prigimties priimtą įsivaizdavimą. Dauguma pasaulio valstybių yra antroje stadijoje ir viena koja įžengę į paskutinę stadiją.

Vienas iš tokių požymių yra perėjimas nuo teisingumo principo prie rezultatų principo. Organizacija siekia savo tikslų, ir vadovaujantis šiais tikslais reikalingi rezultatai kaip įrodymas, kad prie tikslų artėjama. Kadangi tarp mafijinių struktūrų vyksta konkurencija ir kova, tai rezultatų pradedama siekti bet kuria kaina, ir teisingumo principas lieka tik kaip naudinga ideologinė širma manipuliavimui visuomene, po kuria galima siekti savo naudos.

Byla

Kaip reaguoti

Kai kam nepasiseka tiek, kad jis tokiai sistemai dėl vienų ar kitų priežasčių užkliūva ir atsiduria sistemos mėsmalėje. Būtų klaida pradėti aiškintis kodėl ir tikėti, kad sprendimas yra būtent šiame klausime. Priežastis gali būti ne asmeniniai faktai, bet sistema ir principai. Tad pirmiausia reikia sugebėti klausimą tinkamai apibendrinti. Toks apibendrinimas dažniausiai būna labai abstraktus, nes tikrus atsakymus gali duoti tik „insaideriai“, žinantys sistemą iš vidaus. Tačiau ir spėjimas gali būti pakankamai kvalifikuotas, nes žmogus ir sistema vis tiek yra permatoma kiaurai, net nesant viduje.

Antras momentas yra bandymas išaiškinti sistemos veikimo principą, nes šis principas irgi parodo kaip vyksta susidorojimo procesas ir kas kokį vaidmenį atlieka. Man tai pagrindinis atkirčio būdas. Kas supranta su kuo visuomenė turi reikalą, neleidžia savimi manipuliuoti ir netampa sistemos daromo nusikaltimo bendrininkais.

Neišsigąsti filologinio burbulo

Žmogų nuteisti gali teismas ir filologinis burbulas, pučiamas formalios ir neformalios sistemos žiniasklaidos. Sistema valdo ir vieną, ir kitą žiniasklaidą, net jeigu formali žiniasklaida yra verslai, o neformali – agentūra, valdanti visuomenę neformaliame lygyje. Teismas fabrikuoja įrodymus iš žodžių lipdydamas bylą, o burbulas ploja teismui. Atsiribojusių žmonių dažniausiai būna mažuma, visi kiti tiki tuo, ką mato ir tuo, ką girdi.

Panagrinėkime smulkiau kas vyksta, pereidami per tikrovės visus lygius ir sluoksnius. Pirmiausiai yra individuali projekcija ir kolektyvinė projekcija. Šiame bloge daug aiškinau kas yra žmogus ir kaip projekcija yra daroma. Svarbiausia mintis yra ta, kad tikrovė yra už žmogaus suvokimo ribų, o sąmonei ji pasirodo kaip sensorika [juslės] ir kognityvistika [protas]. Sensorika ir kognityvistika susipynusios tiek, kad jų neįmanoma atskirti. Tai reiškia, kad subjektyvus ne tik protas, bet ir juslinis objektas. Objektas taip pat konstruojamas intelektualiai ir šio subjektyvumo pašalinti neįmanoma. Apibendrinti tai galima tokiu principu: žmogus dažnai mato tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra iš tikro.

Individualios projekcijos gali sinchronizuotis, sukuriant kolektyvinę projekciją. Tai reiškia, kad kažkokia grupė tarpusavyje kalbasi ir tikrina tai, kas yra tik individualu. Gali atrodyti, kad toks kalbėjimasis ir susitarimas yra tiesos kriterijus. Bet taip manyti būtų klaida, nes iliuzijos jungimas, nėra jokia garantija; daugiau iliuzijos, net jeigu ji kartojasi, nerodo tiesos. Šitoks iliuzijos jungimasis kuria tai, kas vadinama viešu burbulu, kuris tampa individualių sąmonių atskaitos tašku ir valdo žmogų kaip subjektą arba kaip objektą. Šis burbulas yra ne kas kita kaip kolektyvinė projekcija į tikrovę, kurioje sujungiamos žmonių individualios pastangos ir yra bandymas susikurti tiesos iliuziją, iš kurios perspektyvos būtų galima teisti visą pasaulį.

Yra du tokie kolektyviniai filologiniai burbulai. Vienas priklauso sistemai. Jis visuomenei neprieinamas ir nepasiekiamas ir valdo tik tuos, kas šiai sistemai priklauso. Ir yra viešas burbulas, skirtas valdyti visuomenę ir atskirus žmones. Sistemos pagrindinis tikslas yra užgrobti šį viešą burbulą, ir juo manipuliuojant valdyti individualias projekcijas, kurios savo informaciją gauna iš šio burbulo, nes asmeninė patirtis yra labai apribota. Šita kolektyvinė projekcija svarbi tuo, kad ji įdeda tai, ką žmogus į sensoriką projektuoja individualiai ir todėl šį burbulą sistema siekia valdyti.

Viešam burbului išsprūdus iš sistemos rankų kyla konfliktas tarp visuomenės ir sistemos ir sistemai valdžia gali pradėti sprūsti iš letenų.

Filologinis burbulas ir byla

Filologinį burbulą siekiama užvaldyti tada, kai sistema yra antroje savo raidos stadijoje. Tai yra tada, kai domina ne teisingumas, bet tik rezultatas, paminant prigimtinę ir ją atitinkančią leidybinę teisę, bet vis dar vaidinant spektaklį. Šitaip sistema teisme iš žodžių lipdo bylą ir valdo viešą filologinį burbulą, kuris individualiose projekcijos įsuka neapykantos emocinius ir siekimo susidoroti mechanizmus, nors iš individualios perspektyvos viešo burbulo informacijos patikrinti niekaip neįmanoma. Bet kai kurių žmonių protas toks tamsus, kad jie net nepagalvoja, kad informacija turi būti tikrinama.

Į tokį filologinio burbulo „teismą“ protingi žmonės nekreipia dėmesio, nes tokios iliuzinės sąmonės neturi bendro mato su tikrove ir net intelektualinių pajėgumų suprasti skirtumui tarp tiesos ir iliuzijos socialiniame kontekste.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad kai sistema naudojasi manipuliavimo filologiniu burbulu taktikos, tai yra simptomas, kad negeba realiai įrodyti ir griebiasi filologinių manipuliacijų, kuriomis pakeičiama tikrovė.

Sensorinė-kognityvinė projekcija

Niekas neturi ryšio su pačia absoliučia tikrove. Tikrovės suvokimas žmogui duotas tik kaip sensorinės ir kognityvinės dalies ryšys, ir kognityvinė dalis dažnai būna svarbesnė už sensorinę, nes ji duoda supratimą. Bet tai reiškia, kad žmogus ir žmonės dažnai mato tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra [tikrovė]. Nes supratimas yra tik ankstenės įženklintos patirties pritaikymas naujai patirčiai. Vadinasi žmogus supranta tik tai ir taip, kas ir kaip subjektyviai yra įdėta į jo protą. Bet tai – ne tikrovė.

Tad jeigu idealu laikome tikrovę ir tiesą, tai šis idealas beveik nepasiekiamas. Vietoj jų turime sensorinį-kognityvinį konstruktą, priklausomą nuo situacijos ir aplinkybių. Kai sistema pereina į antrą ir trečią stadiją ir siekia tik rezultatų, net jeigu jie prieštarauja prigimtinei teisei, nelieka nei pasaulio, nei žmogaus. Šie žodžiai tampa eufemizmu, skirtu pridengti melą. Telieka subjektyvi ir „intelektualiai“ sukonstruota senorinė-kognityvinė projekcija, valdoma valios viešpatauti ir neturinti bendro mato su tikrove.

Mintis yra kalbos ženklų sinestezija, į vieną tašką suspaudžianti visą išskirtų ženklų žymimą informaciją. Mintys jungia subjektą su predikatu ir kažką tariamai pasako apie sensorinį atvaizdą ir svajonėse apie absoliučią tikrovę. Visas protas susideda iš subjektų [tai, apie ką kalbama] ir predikatų [kas pasakoma apie subjektą, kokia informacija su juo jungiama]. Bet šitaip sujungti galima tik turint savo patirtį. A priori [t. y. be patyrimo] toks jungimas neįmanomas ir prilygsta žmogaus fantazijai, kuri nurodo ne į sensorinį atvaizdą, bet į galimą proto formą.

Reikalas tas, kad daugumoje bylų, tokio patyrimo nei teisėjai, nei prokurorai neturi. Ir jų sąvokų sintezės yra apriorinės, paremtos kognityvine fantazija, net tada, kai aplinkoje yra kažkokie faktai ir jie savo vaizduotėje bando vesti gijas į susidorojimo objektą.

Kai sistema dėl kokių nors priežasčių išsirenka nekaltą žmogų susidorojimui – visos sintezės yra bereferentinės, t. y. jos nenurodo į jokią išorinę tikrovę. Prokuroras ir teisėjai padaro individualias sąmoningai klaidingas projekcijas ir šitos projekcijos perduodamos į viešą filologinį burbulą. Šitaip žmogui sufabrikuojama byla teisme ir jis yra nuteisiamas filologinio burbulo. Ant žmogaus uždedama matrica „nusikaltėlis“, jis eliminuojamas iš visuomenės ir tampa sistemos žemiausios kastos vergu.

Psichotroninis fabrikavimas

Bylos lipdymui iš bereferentinių žodžių turima pati naujausia technika, su kuria į sąmonę galima perduoti bet kokius žodžius. Joje šie žodžiai pereina į visas sąmoningas ir nesąmoningas kognityvines [pažintines] struktūras (protas, mąstymas, atmintis ir t.t.) juos galima fiksuoti, įrašyti ir terorizuoti žmogų. Pririnkus tokių žodžių, galima padaryti net „teksto analizę“, bandant iš jų išlukštenti „tikrovę“, kuri iš tikro yra viso labo žodyninių reikšmių projekcija, sukurianti sensorinę-kognityvinę iliuziją žmogaus sąmonėje. Šitas individualias iliuzijas sujungus, galima padidinti iliuzijos galią ir efektyvumą ir bandyti įvesti savo tvarką bei siekti susidoroti su netikėliais. Šitaip kovojama dėl filologinio iliuzijų burbulo, kuris galų gale valdomas sistemos, nes ji turi didžiausią agentų armiją ir informacinį-dezinformacinį pranašumą, prieš kurį negali atsilaikyti joks laisvas individas, kuriam gresia eugenika, socialinė inžinerija, psichopatiškas organizacijos mąstymas, lobotomija ir kitos sistemos haliucinacijos bei grožybės.

Sistema ir diktatas

Verta prisiminti.

Rašyta 2009-08-22, tačiau aktualu ir šiandien.

  1. Dvi esminės socialinės formos

Kiekvieno žmogaus gyvenimą persmelkia tam tikra egzistencinė socialinė forma, kuriai jis pajungtas, ir kurios aplinkoje turi nugyventi visą savo gyvenimą. Socialinė forma lemia žmogaus mąstymo ir veikimo būdą, apibrėžia to, kas galima ir negalima ribas. Pirmoji ir pirmykštė sistema yra bendruomenė, o antroji – organizacija. Bendruomenės struktūra natūrali ir, galima sakyti, ji išauga iš pasaulio ir žmogaus prigimties, tuo tarpu, organizacija visa yra dirbtinė, sukonstruota žmogaus proto, ir turi loginę-ideologinę prigimtį.

Įprastiniai bendruomenės ir organizacijos variantai yra masės bendruomenė ir masės organizacija, ir nei vienoje iš jų individas nesijaučia visiškai gerai, nes bet kokia masė visuomet yra nusiteikusi priešiškai individuacijai ir laisvei. Bendruomenėje masė yra suideologinta gamta, gamta aprengta ideologinės terpės rūbu. Organizacija yra atitrūkusi nuo gamtos ir jos ideologija yra pakibusi tuštumoje virš bendruomenės ir, galima sakyti, kad organizacijai “gamta” yra bendruomenė, į kurią ji suleidžia savo loginius-ideologinius nagus, kad galėtų eksploatuoti.

Bendruomenė neorganizuota, o organizacija nebendruomeniška, imant kraštutinius variantus, bet tikrovėje turime įvairius mišrius variantus, tokius kaip bendruomenė vaizduojanti organizaciją, ir organizacija vaizduojanti bendruomenę. Realiai organizuota bendruomenė yra ne kas kita, kaip bendruomenė užvaldyta organizacijos ir jai pavaldi.

  1. Individas ir individuacija

Kiekvieno individo lemtis yra svyruoti tarp masės ir laisvės. Gimus masėje visada yra du keliai – susitapatinimas su mase, prarandant save, ir laisvė, kuri atsiranda per individuaciją, išsiskyrus iš masės. Du pagrindiniai tipai šioje situacijoje yra masės žmogus, daug dažniau pasitaikantis, ir laisvas individas, kuris yra išimtis. Masės žmogus savo turinį ima iš masės, o laisvas individas yra daugiau susijęs su pasauliu. T. y., masės žmogus nelinkęs bendrauti tiesiogiai su pasauliu ir semtis iš jo turinį, o laisvo žmogaus turinys yra tiesioginė transcendencija, kurios fenomenas jis yra.

Tradicinėje bendruomenėje masė dažnai būna pririšta prie transcendencijos, kurią ji imituoja, ir kuri yra pervesta į kalbą bei ideologiją. Organizacijos masė pririšta prie loginių-ideologinių struktūrų, kurios tarnauja galios siekimui ir įsiviešpatavimui pasaulyje. Bendruomenė nesiekia niekur įsiviešpatauti, o organizacijai tai įaugę į kraują ir, galima sakyti, visa jos struktūra yra pajungta šiam vieninteliam tikslui.

Todėl nors bendruomenės masė yra priešiška laisvam individui, bendruomenėje jam daugiau galimybių siekti savo tikslų negu organizacijoje, kurioje žmonės yra tik funkcijos ir nuliai, pavaldūs organizacijos viešpačiams.

Tačiau, deja, individui šioje planetoje laisvės sąlygos yra sunkios, nes socialinė struktūra turi piramidės formą, ir ta vieta, kuri yra palankiausia laisvei yra pavergta ir beveik sunaikinta. Bendruomenė, masės ar kitokia, yra eksploatuojamas pamatas, organizuota bendruomenė, išlaikanti organizaciją; toliau yra organizacija su savo hierarchine-monarchine struktūra; jos pamatas yra platus, bet kuo toliau į viršų, tuo labiau jis siaurėja, kol pasiekiamas organizacijos “monarchas”, valdantis per organizaciją viską iki pat apačios.

Monarchas yra individas, iš principo net galima sakyti kad jis laisvas, nes nėra jokios aukštesnės struktūros, kuriai jis turėtų paklusti. Kita vertus, jo padėtis tokia, kad jis vos gali pajudėti, nes vaikšto taip, tarsi jo kojos būtų įmūrytos į betono blokus. Dėl šios priežasties, iš monarchinės viršūnės žvelgiant, kuriama tokia sistema, kad organizacija, atimdama iš bendruomenės laisvę ir ją organizuodama, paimtų iš jos kiek įmanoma daugiau nepriklausomybės ir nepavaldumo organizacijai ir paverstų ją lengvai manipuliuojamu įrankiu.

Tokioje situacijoje sunaikinamos beveik visos individuacijos ir laisvės galimybės, sunaikinamas laisvas individas. Visa transcendentinės laisvės energija iš visų socialinių pakopų yra perpompuojama į monarchinę piramidės viršūnę. Tokia sistema yra pagrįsta vampyrizmu laisvės užgrobimu, išsiurbimu ir pasisavinimu.

  1. Postmodernios sistemos

Tradiciškai bendruomenei transcendencija yra gamta, o organizacijai “gamta” visų pirma yra bendruomenė. Tačiau pačiais naujausiais laikais bendruomenei gamtą pakeičia ekonominė industrija, kurią turi aptarnauti sunaikinta bendruomenė, įkalinta tarp vergiško darbo ir televizinės kultūros pramogų iliuzijų, masinio poveikio priemonių. Nėra tokios dimensijos, kuri galėtų vienyti tokią bendruomenę tradicine prasme – nevienija nei industrinės mašinerijos aptarnavimas, nei telemiražai, ir nuo visiško išsibarstymo ir subyrėjimo saugo organizacijos gniaužtai, kurie bendruomenę organizuoja ir valdo.

Tačiau bendruomenės yra vaidinamos, pavyzdžiui, edukacinėje terpėje, egzistuoja laikinos jaunimo bendruomenės, kurie šią formą naudoja paruošiamojoje stadijoje, kol dar neišskirstyti po organizacijos ir ekonominės industrijos sistemą. Organizacija taip pat imituoja bendruomenę “po darbo”, sukūrusi žemesnės klasės valdymui skirtą sistemą, kurioje laisvalaikiu kuria neformalius, valdymui reikalingus ryšius.

Organizacija sukūrusi visą ekonominę industriją, bendruomenę pritaikė jos aptarnavimui ir individui tai vienintelė leidžiama socialinė gyvenimo forma. Galima sakyti, kad šiais laikais likusi tik nebendraujanti masės bendruomenė, iki apačios suorganizuota ir užvaldyta, paversta vergų ir zombių bendruomene. Darbininkas tarnauja verslininkui, o verslininkas tarnauja organizacijai ir ją išlaiko.

Tokioje situacijoje laisvei, kylančiai iš transcendencijos, postmoderniose sistemose vietos beveik nelieka visiškai, sistema nuo viršaus iki apačios yra priešiška bet kokiai individuacijai ir išsiskyrimui; priešingai, organizacijos tikslas visur kurti masę, nes masę lengviau valdyti. Nelieka nei laisvės organizacijos, asociacijos, nei iš transcendencijos išaugančios laisvės bendruomenės, nes viskas yra suorganizuota; kas sistemą griauna, pajunta visą realios diktatūros jėgą. Per daug nenutolstant nuo tikrovės galima pasakyti, kad gyvename diktatūros sąlygomis, kuri, naudodama netiesioginius susidorojimo metodus, valdo visą sistemą.

Sistema neliečia tik savęs, visi kas iš sistemos išsiskiria yra sunaikinami.

  1. Demokratijos spektaklis ir diktatūra

Istorijoje yra buvę daug valstybės organizacijos formų, dauguma iš kurių buvo atvirai diktatoriškos žemesniam sluoksniui, tuo tarpu kitos savo tikrąjį veidą buvo linkusios nuo visuomenės slėpti. Žinome, kad diktatūra yra valstybės organizacijos santykis su visuomene, kuriame nėra pagarbos žmogui ir laisvei: valdžia daro ką įsigeidžia, o valdomieji neturi jokių teisių.

Yra įprasta diktatūrą prieš-pastatyti demokratijai, bet faktas yra tas, kad abiem atvejais veikia organizacija, įtvirtinusi savo valdžią, todėl galima sakyti, kad tokias iš pažiūros skirtingas sistemas, diktatūrą ir demokratiją, sieja vienas giminystę rodantis bruožas – tiek viena, tiek kita yra organizacija. Skirtumas gal tik tas, kad diktatūra rodo savo veidą, o “demokratija” organizacijos, kuri rūpinasi tik savo valdžia, veidą yra linkusi slėpti naudodama spektaklį. Gali būti iliuzija, kad turima rinkimais pagrįsta atstovaujamoji sistema, bet juk visi žinome, kad niekas nieko neatstovauja ir kad rinkimai laipsniškai virsta parinkimu ir galiausiai savęs išsirinkimu. Tiesa tokia, kad valdo tie, kurių niekas nerenka ir kurie niekam neatsiskaito. Gali atrodyti, kad renkami vadovai ir kad jie “valdo”, bet visiems aišku, kad jie valdžia turi dalintis, švelniai tariant, su tais, kurių niekas nerenka – su valstybės organizacija, establishment’u. Rinkimai ir visuomenės dalyvavimas didele dalimi yra iliuzija, nes jis visur pasaulyje virtęs valdžios parinkimu visuomenei, kurį vykdo rinkimų režisierius – valstybės organizacija, visada išsirenkanti save pačią, ir net patys geriausi “renkami vadovai” nenugali establishment’o. O be tikrų rinkimų ir be tikro atstovavimo apie kokią demokratiją galima kalbėti – yra tik demokratijos spektaklis, vaidinamas visuomenei, o žmonių, kurie iš tikro valdo – niekas nerenka. Kuo tokia tikroji, su tikru savo veidu nedemokratinė valdžia skiriasi nuo diktatūros, establishment’o diktatūros?

Diktatūros esmę sudaro valdžios savivalė ir beteisė valdomųjų padėtis. Tačiau yra skirtingos diktatūros rūšys tiesioginė diktatūra ir netiesioginė diktatūra. Tiesioginė diktatūra pagrįsta atviru ir tiesioginiu susidorojimu su žmogumi – persekiojimai, suėmimai, kalinimas, trėmimas (kaip žinome iš istorijos). Netiesioginės diktatūros sistema yra suktesnė, ji tokia sukta, kad be akylesnio įsižiūrėjimo jos gali net nesimatyti. Netiesioginė diktatūra savo valdžią įgyvendina per sistemą, kuri yra užvaldžiusi visas įmanomas sritis.

Kas gali tokiai sistemai pasipriešinti, kai sunaikinta ne tik laisva, bet ir masės bendruomenė? Gimsta vis nauji individai; dalis jų pradeda eiti individuacijos ir laisvės keliu, bet arba yra suvirškinami establishment’o sistemos, arba sunaikinami. Ankstyva individuacija yra pavojinga, nes visam gyvenimui gali likti už sistemos borto ir jokios pastangos nepadės, nes toks bus užprogramuotas “likimas” visam gyvenimui. Laisvas žmogus organizacijai nereikalingas, tad jis automatiškai įrašomas į ekonominę industriją aptarnaujančių, jau minėtų, vergų klasę. Kitokio gyvenimo būdo sistemoje nėra.

  1. Naujausi pavergimo metodai ir priemonės

Mokslui vystantis ir taip bloga situacija tik dar blogėja. 2024 galima tikėtis tokios sistemos apogėjaus, kai JAV užvaldys planetą ir sukurs aprašytą sistemą globaliniu mastu. Baisu net pagalvoti – monstrų organizacija visos planetos mastu, ir pavergta visuomenė, neturinti jokių galimybių pasipriešinti. Galima spėti, kad laisvos visuomenės neliks visiškai ir niekur, ir organizacija nusileis iki pat apačios ir viskas taps tik viešpačiams pavaldžia sistema.

Laisvas individas neturės jokių šansų dėl kelių priežasčių: pirma nebus tokios terpės, kurioje jis galės gimti ir užaugti, nes sufašistėjusi organizacijos masė tam nėra palanki dirva; ir antra, laisvam individui pasipriešinti prieš visą planetą apėmusią organizaciją, apsiginklavusią pačiais naujausiais ginklais – nemirtinais, psichotroniniais – nebus jokių šansų. Kitaip sakant, galima galvą dėti, jog tai bus totalinio diktato sistema.

Nepaslaptis, kad organizacija sistemą taiko selektyviai, t. y., organizuotas persekiojimas, pasitelkiant psichotroniką taikomas individualiai. Tai reiškia, kad vieni sistemos diktatą jaučią, o kiti jo nejaučia, ir pastariesiems gali atrodyti, kad diktato net nėra. Tačiau tegul pabando kalbėti apie realią laisvę, ne tik iliuziją, ir pasipriešinti sistemai ir iš karto pajus, ką diktatas reiškia.

Establishment’o sistemos diktatas, aišku, reiškia masinį sekimą, persekiojimą ir susidorojimą, naudojant socialines struktūras, organizuotą gaujinį pjudymą, technologines priemones, tokias kaip psichotroniniai implantai.

Organizacijos naudojami implantai yra ideali susidorojimo priemonė, nes su jais gali užblokuoti gabumus ir valdyti žmogų kaip nori, ir tokiomis priemonėmis individuali laisvė lengvai gali būti paversta pajuokos ir patyčių objektu.

Tokią sistemą Orwelas puikiai aprašė savo romane, bet realiai laisvam individui ji bus dar baisesnė ir žiauresnė, nes žiūrint iš organizacijos monarchinės viršūnės, atskiras žmogus bendruomenėje bus tik radijo bangomis valdomas žaislas, viešpačių pramogai, rezervatas bus tik kompiuterinio žaidimo, žaidžiamo organizacijos monstrum in animo matrica. Pagalvokite, laisvas individas, realus žmogus – paverstas kompiuterinio žaidimo homunkulu, kurį savo pramogai antžmogiai gali valdyti kaip nori. Pasiektas bepročių haliucinacijų ir tikrovės susimaišymo aukščiausias taškas – monstrum in animo svajonė. 2024 -ieji…