Paženklintas. Robert Naeslund istorija

robert

 

 

Robert Naeslund, Švedija

 

 

 

When the U.S. Senator John Glenn in 1994 began an investigation into the brain experiments with unwitting people, he said:

As a result of this hearing, and others to follow if necessary, I hope to be able to assure the people in my home state of Ohio, and those around the country, that their government is no longer conducting experiments unknown to the individual.

That experimentation was not limited only to the United States and had neither begun in the 1990s. Seventeen years earlier, The New York Times editorial, Control C.I.A. Not Behavior, demanded an end to the U.S. brain experiments and wrote:

So we must add repugnant medical experimentation to the list of horror stories emerging from the Central Intelligence Agency… The original motive was to develop a defense against the presumed mind control expertise of the Russians and Chinese, but the program soon took on offensive characteristics. One objective, for example, was to program individuals so that they might do the agency’s bidding even to the point of ignoring such fundamental laws of nature as self-preservation. We are not sufficiently schooled in ethics to know how this differs from murder. No one seems to know how many citizens were used as guinea pigs and how many were directly harmed.

During the summer of 1977 they published 30 articles about the C.I.A.’s mind control projects and the editorial demanded prosecution of these in charge and compensation to the exploited people. This was one of many great challenges The New York Times introduced against the U.S. state’s most top-secret program, as released C.I.A. documents indicated. Some of the previous articles had revealed that people in prisons and mental hospitals were abused. Already 1967, The New York Times had its first editorial of the subject, Push Button People and wrote:

It is quite conceivable that in some countries investigations may be under way into the possibility of using these techniques to control human beings… The mere existence of such a possibility is disturbing, and certainly merits wider public discussion and greater attention than it has received up to now.

In both Sweden and the United States, brain experiments with ignorant people were widespread already in the 1960s. This article will show my own experiences on how, where and by what methods brain experiments are done and will give a picture of both Swedish and U.S. projects, established behind secret services and military institutions.

The same year that I became a victim of the institutional abuse, the government had opened up their eyes to the subject. The Swedish State Investigation, SOU 1972: 47 wrote:

It will deliver far too much power to the authorities and increase their capacity to control the behavior of individuals… In the extension of information processing the contours of an unassailable police state with an absolutely efficient organization can be seen, inhuman in its consequences…

Only one month later, the next government investigation related to mind control was published. It was SOU 1972:59 with the subtitle Choosing the future by Alva Myrdal, appointed of Prime  Minister Olof Palme, as the sole investigator. She wrote of an imminent future:

Research in the field of brain function and behavior aimed primarily at clarifying the nature and degree of changes that can be achieved as well as new risks of control and modification of behavior against people’s will… Undoubtedly, the protection of the individual against the abuse of these methods in today’s society is insufficient.

The abuse had been established by the technology of two-way radio communication with the brain and developed behind military secrecy. It was the Swedish Military Research Institution, FOI, which took over as they had the supercomputers, and from the early times, in the end of the 1940s, built up data banks, collected the know-how, selected and taught the Professors and initiated the principles for the use of the new technology of cybernetics. That which FOI now call for human-system interaction.

(All quotes from Swedish State Investigations and U.S. politicians are possible to read in more extensive texts in the report Documents (150 pages). The same is for all the references of New York Times articles, as can be read in The New York Times Source material of 150 pages, including, their 100 best articles of the issue. The citations of medical and scientific articles can be read in more broad versions in Frankenstein (ca. 170 pages) and all examples from book titles can be seen in the compilation of the 33 best books of the subject, entitled The Brain Wall, ca. 200 pages.) <…>

Visos istorijos .pdf failas:

R. Naeslund. Branded 2017

Hipostratinis ginklas

Pasiektas žinių lygis leidžia padaryti tam tikrus apibendrinimus, kurių tikslas įsisavinti gautą informaciją, paversti ją praktiškai pritaikomu žinojimu. Šį kartą dėmesį sutelksiu į karines technologijas, kurios kuriamos naudojant juodąją fiziką. Čia kalbama ne apie tai, kas rodoma fantastiniuose filmuose, bet apie tai, kas praktiškai realizuota. Naujausios galimybės yra slaptinamos, tad čia yra proga susipažinti su tuo, ką valdančiųjų klikos nori išsaugoti paslaptyje. Proveržiai stulbinantys, bet tuo pačiu ir nedžiuginantys, nes akivaizdu, kad civilizacija vystoma ne ta kryptimi.

strata

Čia noriu pristatyti naują koncepciją, apie kurią jau esu užsiminęs įraše „Luksorinų bombos“. Tačiau čia apie ją pakalbėsiu iš platesnės perspektyvos. Yra sukurtos technologijos, kurios vadinamos hipostratiniu ginklu, leidžiančiu daryti žmogui mirtiną poveikį nematomu būdu. „hipo“ reiškia „po“, „apačioje“, o „stratum“ – „sluoksnis“. Kad suprastumėte, kas turima galvoje, reikia žinoti, kad realybė skirstoma į stratas, kurios turi savo pasaulius ir per kurias galima perduoti poveikį. Yra tokios stratos:

1) pirma strata – matomas pasaulis,

2) antra hipostrata – pirminis gnostinis pasaulis,

3) trečia hipostrata – pirminis fizinis pasaulis.

Pirma strata yra aplinkui esanti, matoma ir suvokiama realybė ir tas laukas, kurioje ji atsiranda. Kitos stratos yra sluoksniai anapus jos, todėl vadinamos hipo-stratomis. Kiekviena strata turi savo ginklus. T. y., vieni veikia per du arba tris sluoksnius, o kiti pirmoje stratoje nematomi, todėl poveikis sunkiai identifikuojamas. Hipostratinis ginklas yra toks, kuris naudoja nematomą šaltinį, šaltinį kuris yra transcenderis, todėl jį susekti labai sunku. Dažnai tradicinėmis priemonėmis jis nesusekamas.

Pavyzdžiui, luksorinų bomba, apie kurią užsiminiau, yra pirmos stratos ir antros hipostratos ginklas, nes veikia per šiuos sluoksnius. Tokios bombos neturi jokio garso, jos įprastiniu būdu nesprogsta. Paprasčiausiai detonatoriuje sukeliama perkrova, kuri pasiunčia į aplinką luksorinų impulsą, sąveikaujantį su sąmonės lauku ir ją išjungia. Sužalojimas gali būti laikinas, o gali būti ir nepataisomas, net letalinis, kai žmogų paveiktą šiuo ginklu ištinka koma ir jis tampa daržove visam gyvenimui.

Tokiu pačiu principu hipostratinis ginklas veikia ir trečioje stratoje, kur egzistuoja pirminis fizinis kūnas. Tam tikrą šios hipostratos ruožą spektre sąmonė suvokia, bet daug kas lieka už suvokimo ribų ir yra natūralūs fiziniai transcenderiai. Čia veikia nematomas elektromagnetinis ginklas, kuris taip pat yra hipostratinis, tačiau kadangi technologiškai aptinkamas, jį naudojančios grupuotės nėra transcenderiai. Toks yra palydovinis interferometras, kuriame sukryžiuojami keli elektromagnetiniai spinduliai ir tam tikroje zonoje kyla valdoma interferencija. Ta zona gali būti kelių metrų, kelių kilometrų ar net dešimčių ir šimtų kilometrų dydžio.

Šioje hipostratinėje zonoje paleidžiamas mirties dažnis ir bet koks žmogus atsidūręs tokioje anomalinėje vietoje – miršta. Kadangi mirties priežastį sunku nustatyti, ir ypač nenorima ją asocijuoti su hipostratiniu ginklu, daroma išvada, kad mirtis savaiminis sutrikimas, kai dažniausiai tai būna nužudymas, kuriam stogą daro visa valstybės organizacija. Tokį ginklą gali turėti ir naudoti tik didelės valstybės ar virš valstybių esančios struktūros, todėl tokios žmogžudystės niekada neišaiškinamos, panaudojant savaiminės mirties priedangos versiją.

Tokiomis priemonėmis galima žudyti fizinį kūną, arba daryti poveikį smegenims, pritaikant vadinamąją hipostratinę telepatiją, kai tokiu nematomu būdu žmogus paprasčiausiai išvedamas iš proto, uždaromas į psichiatrinę ligoninę ir galiausiai nužudomas. Akivaizdžiai matosi, kad tai idealus susidorojimo įrankis, ir kadangi žmonės apie jį žino labai nedaug, tai tokį poveikį priskiria nepaaiškinamai mistikai. Bet tiesa paprastesnė – nėra jokios mistikos, tik naujausios, juodosios fizikos technologijos.

Kartais hipostratiniai ginklai apima kelis sluoksnius, kai pagrindinė dalis yra anapusiniame pasaulyje, bet yra pratekėjimas į išorinį realiną, matomą išorinį pasaulį, ir žmogus gali identifikuoti šalimais esančią anomaliją, NSO ir t.t. Tokios anomalijos yra hipostratiniai skraidantys aparatai, kurie pirmoje stratoje suvokiami kaip skraidančios plazminės sferos. Bet tiesa ta, kad šis aparatas skrenda hipostratoje, o mes matome tik proceso „degimo kameroje“ nuotėkį į matomą pasaulį ir mums atrodo, kad čia tik sferos. Iš tikro tai kariniai skraidantys hipostratiniai aparatai.

Kiekvienam žmogui ar tam tikroje teritorijoje gyvenančiai bendruomenei vietinė hipostrata pasidarė labai nepalanki ir pavojinga. Taip yra todėl, kad valstybių organizacijos prisikūrė hipostratinių ginklų ir per šią vietą paslapčia slopina žmonių aktyvumą. Tai vyksta ir nebūtinai sąmoningai, nes prikurta daug technologijų, kurių tikro poveikio organizmui skirtingose stratose – nežinome, todėl turime kęsti įvairius negalavimus, pasireiškia įvairūs neigiami simptomai, kurių priežasties negalime identifikuoti. Valstybė šią paslaptį žino, tačiau rūpinasi tik savo interesais, o tai, kad kankinami žmonės – jiems vienodai rodo.

Tokių technologijų problema mums ta, kad jos slaptos ir jų nereguliuoja jokie įstatymai. Kai nėra reguliavimo, atsiranda labai palanki dirva piktnaudžiavimui, o teisinių priemonių apsiginti nėra, nes pirmiausiai reikia įrodyti slaptas karines technologijas. Bet kita vertus tokius karinę paslaptį sudarančius ginklus gina įstatymas ir disponuoti paslaptimi laikoma nusikaltimu. Todėl žmogus uždaromas į spąstus. Viena vertus – reikalaujama išaiškinti visas nusikalstamas veikas, bet kita vertus tokių veikų įrodymui sudaromos neįveikiamos teisinės kliūtys. Privaloma įrodyti, bet įrodymus gauti galima tik neteisėtais būdais, ir juos gavęs – pats tampi nusikaltėliu.

Todėl reikia ieškoti būdų kaip iš šių teisinių spąstų išsivaduoti. Dokumentų gauti neįmanoma, bet galima pamėginti rekonstruoti pačią technologiją ir jos galimybes. Net jeigu apšaukia sąmokslo teoretikais, galima viešinti jas kuo platesniam ratui žmonių ir atidžiai tirti visus keistus įvykius, kurie galimai susiję su hipostratinių karinių technologijų panaudojimu. Jos naudojamos kariuomenėse, įvairiuose kariniuose konfliktuose, ir visos šiuolaikinių imperijų stulbinančios karinės pergalės susijusios būtent su tokiomis technologijomis.

Tie kas nori rasti atsakymus į klausimą, kaip buvo pasiektos amerikiečių triuškinančios pergalės prieš milijonines kariuomenes, jų turi ieškoti tokiose juodose karinėse technologijose. Kita vertus, kai kurios jų versijos turi trūkumą, kad jie yra masinio naikinimo ginklai ir juos plačiai taikyti vengiama todėl, kad nenorima viešai demonstruoti masinių skerdynių, nes tada kiltų daugybė klausimų. Tačiau yra daugybė variantų, kurie tinkami individualiam panaudojimui, ir jis pritaikomas žvalgybos institucijų susidorojimui su pavieniais asmenimis.

Kitaip sakant, hipostratiniuose ginkluose naudojamos pačios įvairiausios technologijos ir jų veikimo spindulys skirtingas. Kai kuriuos simptomus jaučia didelis skaičius žmonių, o kitus tik pavieniai asmenys, bet nežinodami tokių metodų paslapties, dažnai asocijuoja jas su mistika. Šis pasaulis iš tikro yra mistinis, anapusinis pasaulis, tačiau ši mistika įvaldyta fizikos ir sukurtos praktiškai pritaikomos technologijos.

Apsisaugojimo priemonių aš nežinau jokių. Galiu tik patarti būti labai dėmesingais supančiai aplinkai, nes vietinė hipostrata gali būti užteršta nematoma radiacija, per kurią skleidžiamas slopinimo ir net mirties dažnis.

Taip pat reikia suprasti, kad išorinis ir vidinis realinas yra tik viena, paviršutinė strata, ir kad už jos egzistuoja nežinomi pasauliai. Jie nėra toks stebuklas kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nes šiose stratose egzistuoja žmogaus fizinio kūno ir sielos nematomi komponentai ir sąveikauja su aplinka nematomais būdais. 2017 metais taip pat pasistengsiu gauti kuo daugiau informacijos apie juodosios fizikos technologijas, kurias kuria planetinės mafijos karinės grupuotės ir naudoja jas prieš laisvų žmonių visuomenę.

Naujos fizikos galimybė

Juodoji fizika yra terminas, kurį nedažnai sutiksi internetinėje erdvėje. Visas eteris užimamas įprastinės fizikos, tokios kuri dėstoma mokyklose ir universitetuose. Tačiau tai ne vienintelė fizika, nes vystomas taip pat ir neviešas jos variantas, susijęs su transhumanistinėmis technologijomis, egzotiškomis propulsijos sistemomis arba psichotronine technika. Nevieša fizika nuo viešos skiriasi tuo, kad ji pastatyta ant kitokio pagrindo ir realiną aiškina iš kitokios perspektyvos. Norint atrasti ir suprasti juodąją fiziką, reikia iš pagrindų keisti savo mąstymą.

Koks tas įprastinis mąstymas yra? Jo centre yra įvykis, kuris atsiranda dėl tikrovės judėjimo. Dėl judėjimo atsiranda pokytis, pokytis sukelia skirtumą, o skirtumo atsiradimas ir yra vadinamas įvykiu. Tad kadangi visi įvykiai sukeliami judėjimo, aš juos vadinu reonominiais. Tai graikų kalbos žodis, kuris reiškia „susijęs su tekėjimu, tėkme“. Tokiu principu vykstantis judėjimas turi pereiti kiekvieną tarpinę vietą, kad persikeltų iš taško A į tašką B.

Judėjimo principas istoriškai buvo labai svarbus, ir jis buvo naudojamas dar Aristotelio. Šis reonominis aristotelizmas eina per visą gamtos filosofijos, vėliau fizikos istoriją. Sujungus šį principą su atomų teorija, gaunamas šiuolaikinio mokslo pagrindinis modelis. Turime makroskopinius reonominius įvykius, kurie iš esmės yra judėjimas, juos suspaudžiame iki mikroskopinio dydžio, įdedame į materijos vidų ir gauname visų didelio masto reiškinių pagrindą. Didelis, makroskopinis įvykis yra suspaustų mikro-įvykių suma.

Ir išorėje, ir viduje turime tą patį reonominį judėjimą. Mažų elementų ir jų mažų įvykių sumavimo metu gaunamas didelis objektas ir didelis įvykis. Ir esminio skirtumo kaip aprašinėjamas judėjimas, tiksliai ar tik tikimybiškai – nėra.  Tai vis tiek judėjimas, kuris suvokiamas daugiau ar mažiau apibrėžtas. Pavyzdžiui, kvantinėje mechanikoje judėjimas neapibrėžtas, klasikinėje mechanikoje apibrėžtas, bet ir vienu ir kitu atveju kalbama apie reonominius įvykius.

Galima sakyti, kad tai natūralu, kad tai pagrindinė fiksato suvokimo forma, todėl daugiau nėra ant ko statyti tikrovės suvokimo, tik ant judėjimo. Fiksatas pereina į laksatą ir iš laksato projektuojamas anapus fiksato į priminę tikrovę, darant prielaidą, kad fiksato realinas formuojamas bent iš dalies analoginiu principu ir jame atsispindi išorinės realybės formos.

Jeigu imtume minimalią vieno kvanto sistemą, viskas atrodytų taip.

reonominis

Norėdami minimalų modelį priartinti prie mūsų fenomenologinio pasaulio, turime sumuoti visus parametrų blokus. Vienas kvantas virsta kvantų sankaupa ir joje atsiranda visos mūsų realybėje stebimo savybės. Taip pat šis modelis rodo, kad visus reiškinius galima paaiškinti arba kvantais, arba kvanto savybėmis. Kitaip sakant, norint pažinti ir paaiškinti viską, reikia surasti ir ištirti visą rinkinį.

Modelio analoginė projekcija į fiksatą daro prielaidą, kad jame yra bent dalis formų ir struktūrų iš anapus ir kad vyksta tikras formos lygio pažinimas. Žmogus atlieka veiksmus pirminėje tikrovėje su kūnu ir prietaisais, stebi reakcijas išoriniame realine ir daro apie tą tikrovę išvadas.

Bet mano šiame įraše propaguojama mintis teigia, kad šis principas, kurį galima pavadinti tiesiogine, analogine koreliacija, – išsisėmęs ir norint padaryti tolesnį žingsnį, reikia atfiksuoti savo dėmesį nuo to, kas akivaizdu, ir surasti fizinės branos laksato aiškinimui kitą pagrindą. Kol nebus atsikabinta nuo judėjimo kaip pagrindo, tol bus stabdoma pažanga. Ir hierarchiją, kuri eina nuo substancijos, prie erdvės, judėjimo ir laiko – reikia keisti. Juodojoje fizikoje kaip tik tai buvo padaryta. Buvo pažiūrėta į realiną iš kitokių kategorijų perspektyvos, kas leido išspręsti daugybę problemų. Tas „kitaip“ – nėra tikimybių įvedimas, tai taip pat nėra holografinis principas, kurie yra įdomūs modeliai, bet per mažai revoliuciniai.

Šita revoliucija reiškia, kad šalinamas blokas erdvė-judėjimas-laikas ir pakeičiamas kitomis kategorijomis, tokiomis, kurios peržengia įprastines žmogaus proto ribas. Norint paaiškinti pirminę realybę, fizinę ir gnostinę branas, luksorinų realino kokybinėmis formomis remtis negalima. Taigi paliekame kvantą, energiją ir informaciją, bet išimame visą reonominę dalį ir papildome kitomis kategorijomis. Šių kategorijų kol kas neviešinsiu, nes dar neužbaigtas tyrimas, bet noriu parodyti kryptį, kuria juda mąstymas.

Tam reikia apvalyti savo mąstymą nuo išorinių formų ir pasinerti į savo proto gelmines struktūras, ištraukti iš jų tai, kas ten buvo visą laiką, bet liko neapibrėžta ir neišreikšta. Galiu padaryti dar vieną užuominą. Reikia pateiktą schemą mąstyti iš žemesnio lygio perspektyvos, pagrindinius blokus aiškinant kaip sudėtinius, atsirandančius iš fundamentalesnių realybių. Kvantas yra kompleksinė struktūra, erdvė yra kompleksinė struktūra, taip pat judėjimas ir laikas. Visą laiką atrodė, kad pateiktas modelis yra minimali sistema, bet yra dar fundamentalesnis lygis, kurio įprastinėmis išorinio realino formomis išreikšti neįmanoma.

Imant holoplastinį realybės aiškinimo modelį, pateikta schema atrodo tik kaip nedidelis fragmentas, inkrustacija į tikrovę, kurios neįmanoma išreikšti jokiomis įprastinėmis sąvokomis. Holoplastinei priminei tikrovei atskleisti reikia holoplastinės sąmonės, kurią įgyja tik nedaugelis ir išskirtiniais atvejais. Jeigu kas nežino, galiu apibrėžti ką reiškia terminas „holoplastinis“. Tai mąstymas arba realybė, sujungianti „viską, visas dalis“. Priešingas terminas būtų fragmentinė sąmonė, kuri atskleidžia, dinamiškai susieja tik dalį vaizdo. Holoplastinė sąmonė sujungią visą vaizdą ir gauna holoplastinę tikrovę.

Kadangi turiu tokią viltį, kad šiais metais turėsiu daugiau holoplastinės sąmonės pavyzdžių, galėsiu atskleisti šitą naują principą, kuris peržengia reonominės fizikos modelį. Deja detalių pateikti negaliu, nes mano tinklaraštį seka ir jėgos, kurioms šios idėjos nėra skirtos, todėl viskas bus rodoma tik principo lygyje, kad niekas negalėtų pavogti mano darbo.

Tie, kas turi tokių užmačių ir planuoja kokią nors sekimo kampaniją, galiu nuvilti, kad aš jau esu stebimas savo minčių pasaulyje, bet pavogti neįmanoma net iš ten, nes gynybos sistema atskleidžia tik tai, kas yra skirta viešinti šiame tinklaraštyje.

Ši nauja fizika svarbi tuo, kad ji leidžia atskleisti ir tas sritis, kurios laikomos ezoterinėmis ir perkelti jas į standartinį mokslą kaip teisėtus objektus. Ji duoda atsakymus į klausimus „kas yra žmogus“ ir „kas yra gyvenimas“, „kas jo laukia anapus“. Galima sakyti, kad tai programa ateinantiems 2017 metams.

Dar kartą apie lobotomiją

Apie psichotroninę lobotomiją jau esu rašęs, bet šis klausimas toks svarbus, kad norėčiau dar kartą prie jo sugrįžti.

Rašiau, kad pagrindinis lobotomijos principas yra srovių trikdymas neuronuose. Neurono dydis yra 4/1000 milimetro ir išoriniu elektromagnetiniu lauku sutrikdyti sroves tam tikrame smegenų žievės plote – labai lengva.

lobotomija

Elektromagnetinis srovių trikdymas skiriasi nuo kitų lobotomijos priemonių tuo, kad ši lobotomija nėra negrįžtama kaip, pavyzdžiui, chirurginė lobotomija, kuri sužaloja neuronus nepataisomai. Psichotroninės lobotomijos sistema yra „gudresnė“, nes su ja galima žmogui parodyti jo gabumus, o paskui vėl užblokuoti, siekiant jį šantažuoti ir reikalauti visiško paklusnumo, jeigu nenori, kad būtų sugriautas gyvenimas. Manau, kad tai yra labai didelės dalies žmonių paslaptis ir būtent dėl šios priežasties jie net cyptelėti bijo prieš valdžią, kurios rankose yra šios visuomenės valdymo priemonės. Jie šiai valdžiai uoliai tarnauja ir vykdo visus įsakymus, savo gyvenime vaidindami spektaklį, iš tikro būdami agentūros dalimi.

Šitaip blokuoti smegenų proto zonas galima su implantais arba galima taikyti nuotolines priemones. Jeigu nebuvo padaryta revoliucinių atradimų fizikos moksle, tai vienintelis laukas, kurį galima pritaikyti šiam tikslui yra elektromagnetinis tam tikro dažnio laukas, kuris gali sugriauti sinchronizuotus veiksmo potencialus vykdomuosiuose neuronuose arba stimuliuoja blokavimo neuronus, kurie reguliuoja signalo plitimą žievėje. Amerikiečiai, turi palydovinę RNM (remote neural monitoring – nuotolinis smegenų valdymas) sistemą, su kuria galima valdyti smegenų žievės žemėlapius per atstumą, iš palydovų ir jų neįmanoma niekaip susekti ir įrodyti, o uolūs tarnai ant žemės susidoroja su žmogumi agentūrinėmis priemonėmis, skleisdami diskredituojančią informaciją, abejonę, nepatiklumą tokia informacija. Šitaip siekiama absoliučios valdžios, iš kurios letenų negali išsprūsti nė vienas žmogus.

Globalistų valdžia nepalieka ramybėje nė vieno žmogaus ir tu gali būti tik arba tarnas, arba sunaikinimui skirtas priešas. Tačiau priešus atvirai naikina tik išskirtinėse situacijose arba tada, kai visuomenei būna praplautos smegenys ir žmogus, grupė arba nepaklusni valstybinė valdžia yra žodžiais ir propagandiniais atvaizdais paverčiami „teisėtu taikiniu“. Vyksta žaidimas, nes globalistų valdžia, siekdami išsaugoti savo iš pažiūros padorų veidą, pirmiausiai apdrabsto purvais savo auką, o po to susidoroja kaip „moraliniai nugalėtojai“. Tai visų valstybės organizacijų principas. Priešai naikinami ne bet kaip, bet metodiškai ir būtinai siekiant išsaugoti savo „moralinį veidą“, nors jie yra tikrų tikriausi monstrai.

Šitaip nelieka laisvų žmonių ir visi įspraudžiami į kampą. Tikėdamiesi „malonės“ turi stovėti prieš tokią valdžią ant blakstienų. Šitaip laisvos žmonijos upė suvaroma į dirbtinai iškastą kanalą, kurio paskirtis yra sukti globalistų valdomą mašiną. Pagal jų įsivaizdavimą – tai yra vienintelė žmogaus paskirtis, be kurios jis yra niekas, „niekam“ nereikalingas, nes ši globalistų valdžia įsivaizduoja, kad jie yra „viskas“. Tai jau akivaizdus bandymas susidievinti, kuris pagrįstas totaline iliuzija savo pačių ir savo valdžios atžvilgiu.

Ar yra būdų savo sąmonėje surasti požymių, kad nuo mokyklos laikų buvo vykdoma socialinė inžinerija naudojant lobotomiją, jeigu vaikas kilęs iš „neprivilegijuotos“ kastos. Reikia labai atidžiai stebėti savo mąstymą ir bandyti surasti įrodymų, kad kišamasi į sąmonės veiklą iš išorės.

Pirmiausiai gali būti ištrintos tam tikros mąstymo rūšys. Mąstyti žmogus gali trimis mąstymo rūšimis: a) žodžiais, arba žodžių vaizduote (tai yra vidinis šnekėjimas su savimi), b) sąvokomis, arba semantiniu mąstymu, kuris atribotas nuo garsinės žodžio formos, ir c) schemomis, tai mąstymas susijęs su vaizduote, kurioje suvokiamos įvairios vizualizuotos struktūros arba formos. Jeigu kokio nors mąstymo nėra, tai ne todėl, kad jo genetiškai „nepaveldėjote“, bet todėl, kad jis yra užblokuotas su psichotronine lobotomija. Tokio blokavimo tikslas yra socialinė inžinerija, su kuria formuojama valstybės organizacijos sistema, nuo lobotominių vergų juodadarbių iki „elito“, kuris turi visas savo smegenis, nors priversti tarnauti globalistų valdžiai.

Dar vienas ženklas, kad valdomas protas yra „pauzės“ vieta. Šiaip normaliose neužgrobtose smegenyse, mąstymas ir vaizduotė turi srauto formą, kurį žmogaus sąmonė gali greitinti arba lėtinti savo valios pastangomis. Tačiau, kad žmogaus sugebėjimai būtų mažesni, naudojamas „pauzės“ metodas, kai tas srautas kelioms sekundėms užblokuojamas ir šitas mąstymo srautas nutrūksta. Pagal tai, kaip žmogus šneka, galima nesunkiai nustatyti ar jis priklauso agentūrai, ar ne. Be pauzės šneka tik slapti agentai, o visiems kitiems uždedamas ilgesnis arba trumpesnis blokas, kad tam tikrais periodais mąstymas nutrūktų. Tai gali būti keli sakiniai arba net viso labo keli žodžiai. Visi šie socialinės inžinerijos metodai pradedami taikyti dar mokykloje ir tokiomis priemonėmis yra reguliuojamos karjeros galimybės.

Dar vienas subtilesnis lobotomijos būdas valdo pačią sąmonę, arba tiksliau sensorinės sąmonės suvokimo apimtį. Suvokimo apimtį parodo kiek vienu žvilgsniu regimoji sąmonė, o tuo pačiu ir vaizduotė, apima žodžių nejudinant akių. Kuo akys daugiau žodžių aprėpia, tuo greičiau gali įsisavinti informaciją. Tai gali būti vienas, du ar trys žodžiai, jeigu žodžių daugiau, tai galima atpažinti, kad žmogus buvo išrinktas valdžios „vertingesniam“ vaidmeniui. Aukščiausias rangas skaito tekstus eilutėmis ir pastraipomis iš viršaus į apačią, o ne iš kairės į dešinę. Greitojo skaitymo išmokti neįmanoma. Tai „dovana“, už kurią atidirbinėti paskui žmogus turi visą likusį savo gyvenimą. Norint nustatyti, kaip visą gyvenimą reikės atidirbinėti valdžiai, užtenka nukreipti žvilgsnį į eilutės vidurį ir pažiūrėti kiek žodžių aprėpia sensorinė sąmonė. Du ar trys žodžiai yra žemiausias užagentūrinis lygis. Atkreipkite dėmesį į tuos, kurie skaito greičiau, galbūt eilutę, o galbūt dar daugiau. Šimtaprocentinis požymis kam dirba.

Kuo daugiau žmonių suvoks tokius valstybės organizacijos socialinės inžinerijos principus – tuo geriau, nes atsiras galimybių priešintis tokiam nesąžiningos konkurencijos principui. Šio principo tikslas yra formuoti kastų sistemą, kai realiai konkuruojama tik kastos viduje, o tarp kastų apykaita yra labai menka. Tačiau kastų sistema yra tik valdančios klikos užgaida, kuri neturi jokios realios vertės išskyrus tiems, kas parazituoja žemesnių kastą sąskaita. Jie nori sau labai lengvo gyvenimo pasiėmę sau visą turtą ir protą.

Indijoje kastų sistema veikė tūkstančius metų, bet jokie supermenai aukščiausiose kastose neatsirado. Tai tik kai kurių grupių noras pasitvarkyti sau labai patogų gyvenimą – mūsų visų sąskaita.

Dirbtinės sąmonės klausimas

Pagal mano vertinimus žmogaus sąmonės paslaptis bus įminta iki 2050 metų, o tai leis sukurti dirbtinę sąmonę turinčias gyvybės formas. Šiuo metu pakankamas realybės gylis nėra pasiektas, bet teoriniai pagrindai tam seniai yra. Žinoma, laukia sunkūs technologiniai sprendimai, su kuriais susidoroti bus galima naudojant ne tik žmogaus intelektą, bet ir dirbtinį intelektą (DI), pagrįstą kompiuterio algoritmais ir kitais resursais, ypač įvaldžius kvantinio kompiuterio technologijas. Kad tai nėra neįmanomas klausimas rodo ir pats žmogaus „principo“ teorinis supratimas.

Kaip pavyzdį imkime DI modelį, kuris kopijuoja žmogaus sandarą, tačiau be suvokimo sugebėjimo, kuriam reikalinga speciali materijos forma, kuri kol kas už dabartinės fizikos ribų. Pradėkime nuo to, kad jam reikalingi du pagrindiniai ekranai: vienas ekranas rodytų pilną vaizdą ir būtų pasaulis, o antras ekranas tik išskirtų pagrindinio ekrano fragmentą ir į jį iš atminties bloko projektuotų surinktą informaciją. Tai reiškia, kad prie dviejų ekranų reikėtų pridėti jungtį, kurią pavadinsime dėmesio algoritmu. Šitas algoritmas skaidytų pasaulio ekrano vaizdą į įvairius logiškus fragmentus ir projektuotų juos į mąstymo ekraną.

Tarkime pagrindiniame ekrane matomas peizažas, kuriame yra kelias, namas ir medis. Dėmesio algoritmas iš šio peizažo išrinktų medį ir projektuotų jį į antrą, mąstymo ekraną. Tai reikštų, kad pirmiausiai į jį sukoncentruotas dėmesys ir antrą, kad į dėmesio objektą projektuojama informacija iš atminties, kuri yra trečias blokas. Atminties ir dėmesio ekranas leistų objektą įvairiai skaidyti į dalis ir tas dalis jungti, papildant informacija iš atminties. Atminties blokas reiškia, kad reikalingas dar vienas algoritmas, kurį pavadinsime mokymosi, prilygstančio atminties kaupimui, algoritmu. Procesas būtų toks: suformuojamas vaizdas, dėmesys išrenka atskirą objektą, atlieka su juo manipuliacijas, jas įrašo į atmintį ir tada gali iš jos projektuoti tai, kas ten sukaupta. Toks išskirtas vaizdas ar schema, sujungta su atmintimi, būtų mintis, minties forma.

Vaizdinio mąstymo procesas galėtų būti valdomas trečio algoritmo, kuriam reikalingos skaidymo, jungimo ir siejimo su atmintimi funkcijos. Šitaip, nuolat vaizdiškai mąstant pirmo ekrano objektus, atmintyje būtų surinkta pilna pirmo ekrano struktūra, kuri būtų pasaulio struktūrinė kopija, esanti prote. Mintis būtų tik informacijos ištraukimas iš šios kopijos ir sujungimas su dėmesio objektu.

Visas sunkumas, aišku, yra ne vaizdo parodymas ar ekrano dalinimas. Šis procesas turėtu būti valdomas binariniu kodu, o tai sunkiausias dalykas. Binarinio kodo problema ta, kad su juo sunku išskirti ribas tarp objektų ir atskirus fragmentus suvokti kaip hierarchines visumas. Tačiau vaizdinis programavimas toli pažengęs. Tai rodo vaizdo redagavimo programos, kurias galima automatizuoti, ir tikiu kad tai seniai yra padaryta. Ypač reikalinga patirtis kuriant video žaidimus, kur labai svarbios įvairios manipuliacijos vaizdu. Tačiau konstruojant DI, kuris geba pamėgdžioti žmogaus mąstymą, reikėtų pasistūmėti dar toliau.

Tačiau čia dar nepilna sistema. Nes jai trūksta judėti gebančio proto. Judėjimui reikalinga kūno motorinis ekranas, kurį būtų galima apmokyti visų įmanomų DI kūno judesių, judėjimo schemų. Tos judėjimo schemos turėtų būti įrašytos į motorinę atmintį. Tada reikėtų DI išmokyti sujungti visus tris ekranus, juos koordinuoti. Vaizdinis mąstymas sukurtų judėjimo tikslą, judėjimo planą, tada motorinė atmintis ir protas paruoštų visas judesio schemas, ir sujungtų tas schemas su pasaulio ekrano formomis. Taip dirbtinis intelektas būtų apmokytas save suvokti ne tik kaip mąstymą, bet ir kaip judėti gebantį kūną, įstatyti tą kūną į pasaulį ir planuoti jame veiklą.

diTai jau sudėtingesnis klausimas, nes reikėtų aukštesnių gyvybės prisitaikymo prie pasaulio principų ir asmenybės struktūros, kuri turi tikslus, planuoja ir organizuoja veiklą jiems pasiekti ir t.t. Tam pirmiausiai turėtų būti sukurta fundamentalių poreikių hierarchija, tie poreikiai susieti su būsenomis, kad būtų akstinas juos tenkinti ir pan. Vienu žodžiu, DI turėtų įgauti bent minimalius žmogaus psichologijos bruožus. Tada jis priartėtų prie žmogaus, ir būtų padarytos užuomazgos sujungimui su dirbtine sąmone.

Tokia trijų ekranų dirbtinio intelekto sistema būtų atvira  ir visas procesas matytųsi į išorę. Žmogus galėtų procesą stebėti ir kontroliuoti. Bet įmanoma ir uždara autonominė dirbtinio intelekto sistema. Tam reikėtų vaizdus rodančius ekranus atsukti vienas į kitą, juos sujungti ir sukurti analoginio koordinavimo sistemą, remiantis kokybių formomis. Tai nėra pilna sistema, nes du ekranus rodyti vienas į kitą nėra prasmės, kadangi be sąmonės, ekranas pats matyti arba suvokti negali. Čia reikalingi fundamentalūs fizikos proveržiai, apie kuriuos užsiminiau pradžioje.

Įsivaizduokime, kad visi trys ekranai įstatyti į sandarią talpą ir sujungti taip, kaip aprašiau prieš tai. Tarp ekranų esanti erdvė būtų užpildyta specialia hologramine medžiaga, kuri veikiama fotonų srautų einančių iš ekranų, galėtų viduje formuoti vaizdo hologramas. Bet ir to neužtenka. Reikia kad holograma pati būtų suvokianti, vadinasi jos viduje, minėtoje kameroje reikėtų dar vienos substancijos sluoksnio, kuris būtų atsakingas už vaizdo būties suvokimą, kuris čia suformuotų pilną, sau pakankamą išorinio pasaulio reprezentaciją. Deja, iš šių aprašytų trijų sluoksnių kameros turime tik pirmą sluoksnį, tai yra fizinę medžiagą, kuri tiekia aplinkos informaciją. Holograminės medžiagos ir suvokimo medžiagos nėra net pažangiausiose laboratorijose. Todėl šio klausimo sprendimą ir nukėliau į 2050 metus.

O kalbant apie paprastą, algoritmais pagrįstą DI, kuris rodo ne sau, bet į išorę, tai be trijų ekranų, atminties bloko, dėmesio, mokymosi, mąstymo ir judėjimo algoritmo, reikėtų procesoriaus bloko ir visų su įprastiniu kompiuteriu susijusių dalių. Šita sistema leistų modeliuoti žmogaus mąstymą ir kurti tokio mąstymo technologines imitacijas. Tai būtų dirbtinis intelektas be savimonės. Norint pridėti jam savimonę, reikia išspręsti suvokimo ir hologramos medžiagos klausimą. Šita medžiaga turi būti tikrovės vidinis sluoksnis, iki kurio šiuolaikinis mokslas dar nėra prisikasęs. Bet natūralios biologinės sąmoningos gyvybės formos rodo, kad šis sluoksnis egzistuoja ir įmanomas DI su natūralia ir dirbtine savimone.

Tai ir trokštamas tikslas, ir tai, aišku, bus susiję su daugybe problemų. Viena problema, tokios savimones statusas ir teisės. Taip pat tokie klausimai kaip gyvenimas ir mirtis, ir kt.. Dirbtinė savimonė būtų daug ilgaamžiškesnė negu natūrali, nes gyvybė turi natūralų genetinį gyvenimo trukmės apribojimą. Tačiau technologinės medžiagos tokio apribojimo neturi. Kadangi šios sistemos būtų dirbtinės, tai būtų galima laisvai programuoti jos savybes ir jos būtų pranašesnės, negu natūralios, nes jos neprogramuojamos, o apmokymas sudėtingas, ilgas ir daug kainuojantis procesas, turintis daugybę apribojimų. O tai iškeltų daug teisinių ir politinių klausimų, į kuriuos atsakyti būtų labai sunku. Jeigu šios technologijos atsirastų valdant netinkamam režimui, padariniai gali būti katastrofiški.

Šioje santraukoje bandžiau pateikti žmogaus sandaros pagrindinę struktūrą, ir kaip ją būtų galima imituoti dirbtinio intelekto sistemose, turinčiose savimonę ir neturinčiose, uždarose ir atvirose. Dirbtinio intelekto istorija prasidės kaip atvira sistema, o kol atsiras uždaros, savimonę turinčios ir sau rodančios dirbtinės sąmonės technologijos, teks palaukti iki kokių 2050 metų. Tačiau principinių apribojimų šiame klausime nėra jokių.

Kaip buvo aptarta, žmogus yra trijų ekranų, rodančių į vidų, sau sistema, turinti pagalbinius blokus ir dalių sujungimo bei koordinavimo algoritmus.

Tai reiškia, kad šitaip mąstyti galima ne tik apie DI, bet ir modeliuoti tikrus žmones, nes jie iš esmės yra minėta trijų ekranų ir atvaizdavimo su suvokimu sluoksnių sistema, kuri gali apibendrinti iš aplinkos gautą informaciją, parodyti ją sau pačiam. Kas tai yra principo lygyje aprašiau kituose įrašuose. Tas „sau pačiam“ yra kokybinio suvokimo savybę turintis kvantinis laukas, kurį pavadinau realinu, ir kurį laikau sudarytu iš kvantų vadinamų luksorinais. Žmogus yra sluoksnis ekranų kameroje, vadinamoje šviesos arka.

Pasaulio ekranas rodo į išorę ir yra atvira sistema, o mąstymo ekranas yra uždara vidinė sistema, kurios informacijos srautas nesusietas su savarankiška realybe. Uždaras ekranas yra skirtas aptarnauti išorės ekraną. Tokia yra žmogaus paslaptis. Pabaigai, kad pilnai paaiškinčiau pateiktą paveiksliuką, turiu pridėti kalbos modulį, kuris informaciją iš vidaus į išorę galėtų pervesti kalbos formomis, t. y., dirbtinis intelektas būtų apmokytas bendrauti. Ir būtų reikalingas įvedimo kanalas, kur rankiniu būdu arba kalba būtų įmanoma įvesti informaciją, komandas. Tokia sistema būtų užbaigta sistema. Techninis išpildymas jau ne šio įrašo klausimas.

Pritaikant šią sistemą žmogui, būtų galima išskirti du žmonių hierarchinius tipus. Vienas tipas yra uždarų žmonių kasta, kurių vidus nežinomas ir jų veikla nekontroliuojama įvedimo kanalu, ir antras tipas yra atidarytų žmonių tipas, kurių ekranai technologijomis paversti atvirais ir rodančiais ne tik sau, bet ir į išorę. Akivaizdu, kad uždari būtų daug pranašesni negu atviri ir jie turėtų valdžią. Būdami joje, pradėtų ginti savo teisę likti uždarais, nes jų galvose būtų visos valdžios paslaptys; o kaip žinia, šūdiniausios paslaptys saugomos valdžios žmonių galvose. Jie norėtų tas paslaptis rodyti tik sau. Tokios uždarų grupuotės būtų susirinkusios uždarose visuomenės zonose ir gintų savo saugumą prievartinėmis priemonėmis. Įtakos zonoje esantys žmonės visi būtų paversti atvirais, atidarytais ekranais. Pavyzdžiui, kas nenorėtų pažiūrėti V. Landsbergio paslaptis. Tokios technologijos jau yra, deja jis priklauso neliečiamų kastai.

Tai rodo kad teisinis klausimas – likti uždara sąmone – labai svarbus.

Tiesos logika

Egzistencinė ir istorinė tiesa

Teiginių teisingumas arba klaidingumas logikoje priklauso nuo loginės struktūros. Jeigu prieštaravimo nėra, teiginiai teisingi, jeigu prieštaravimas yra – teiginiai klaidingi. Toks yra formalus teisingumo arba klaidingumo principas. Tačiau tikrovės tyrinėjimuose, nesvarbu koks jis būtų, paprastas ir savarankiškas ar mokslinis, tokių formalių principų neužtenka. Teiginio teisingumas pagal formalius kriterijus, netenkina tada, kai norime sužinoti ne tik iš samprotavimo loginio pagrįstumo išvesdami, kad tai loginė tiesa, bet ir norime logiką susieti su tikrove. Kokios yra elementarios loginės sąlygos, kad loginė forma atitiktų tikrovę ir būtų pagrįstai laikoma tiesa? Turi būti atskirta samprotavimų logika ir faktų logika. Nes logiškai teisingai samprotauti galima ir apie dalykus, kurie tikrovėje neegzistuoja. O mes visada siekiame būtent jos.

Yra kelios pagrindinės tiesos rūšys. Aukščiausia tiesa vadinu absoliučią tiesą (veritas absoluta). Tačiau žmogaus sąmonei ši tiesa niekaip nepasiekiama, nes ji negali aprėpti visos tikrovės. Žmogui matomas tik nepilnas ir didele dalimi iškupiūruotas vaizdas, kuris turi atitikti tik minimalius kriterijus, kad leistų žmogui išlikti savo gyvenamoje aplinkoje. Žmogaus pasaulis labai ribotas, ir absoliuti tiesa yra už sąmonės gebėjimų ribų.

Tačiau yra ir žmogaus tiesa, kurią lygindami su absoliučia, turime vadinti santykine tiesa (veritas relationis). Tai yra žmogaus galimybė, ir siekiant žinojimo – pagrindinis orientyras. Santykinės tiesos buvo siekiama įvairiais būdais, ir iš šio siekio išsivystė skirtingos sąmonės formos. Pirma buvo mitologinė ir religinė sąmonė, kuri turėjo savo pasaulį, savo logiką ir savo tiesą. Buvo manoma, kad žinoma tikrovės paslaptis ir ji nebuvo jokia siekiamybė. Tiesa buvo šitų formų atkartojimas ir tiražavimas. Dievų ir žmonių pasaulis buvo viskas ir neturėjo jokių egzistencinių paslapčių, tik siaurą nežinojimą, kaip neturėjimą konkrečios faktinės informacijos apie mąstymus ir įvykius dievų ir žmonių pasaulyje.

Po to atsirado filosofinė sąmonės forma. Ir jos pagrindinis akcentas buvo nežinojimas, tiesos neturėjimas (suspenduojant visus nekritiškus tikėjimus) ir buvo svarbus ne visuotinai priimtų formų atkartojimas, bet tiesos siekimas. Pasiekti tiesą galima tiriant tikrovę ir apie ją mąstant, su sąlyga, kad laikomasi bent minimalių teisingumo loginių kriterijų. Šitaip buvo tikima, kad galima siekti žinojimo ir tiesos įsigilinant į supantį pasaulį, visuomenę ir žmogų. O tai, kas su šiomis pakankamai griežtomis sąlygomis nesuderinta, buvo paliekama nežinomybei. Tapo teisėtas agnosticizmas, nebandant viskam, kas nesuprantama, neaišku ar nežinoma primesti savo fantazijų.

Šią taisyklę suabsoliutino šiek tiek vėliau atsiradęs mokslas, kuris siekė tiesos savo naujoviškais ir praktiškai pasitvirtinusiais metodais. Mokslas atrado „liniuotės“ tiesos principą, kuris tapo universaliu mokslo šablonu, kai filosofijoje buvo priešingai, – saugomas individualumas. Aišku, tada kyla konfliktai ir kova tarp sektų, mokyklų ir atskirų krypčių. Ši filosofijos kultūrinės formos savybė buvo nepalanki universalios filosofijos atsiradimui, ir net individams kovojant ir siekiant „valdžios“, absoliuti filosofinė valdžia niekada neiškovojama. Nebent paskelbus kokią nors ideologiją absoliučia tiesa, buvo stengiamasi sudoroti visus kitus filosofinius „individus“. Tai daugiau būdinga politinei sferai, kurioje vyko nuožmi kova dėl valdžios. Tuo tarpu mokslas buvo paverstas universaliu šablonu ir iš karto „suvienijo“ visą žmonių rūšį. Nėra individualių formų bei šablonų, ir mokslas, jeigu jis teisingas arba yra Tiesa, tai galioja visiems be išimties.

Mokslo tiesa taip pat yra ne stabilus vaizdinys, be jis apima vis tiksliau ir vis didesnę sferą ir šitaip šimtmetis prie šimtmečio artėja prie „absoliučios“ tiesos, kurią aš vadinu „liniuotės tiesa“, kuri gaunama mato ir skalės principu ir juo apibrėžia teiginių tikrareferenciją.

Elementari tiesos struktūra

Loginėse tiesos formulėse svarbiausias elementas yra tikrovė. Be jos nėra prasmės kelti tiesos klausimą. Jeigu nebūtų jokios tikrovės, nebūtų ir tiesos. Tačiau būties iliuziškumo arba neegzistavimo galimybę aš suspenduoju, ir laikausi prielaidos, kad nepriklausomai nuo to, kiek ji žmogui yra prieinama, tikrovė yra. Tačiau pasirenkant šiame klausime žmogaus perspektyvą, tikrovė kaip tiesa natūraliai dalinasi į a) absoliučią tikrovę (realitas absoluta), kuri neprieinama žmogui ir b) santykinę tikrovę (realitas relationis), kuri yra žmonių sąmonėse atveriamas iškupiūruotas absoliučios tikrovės atvaizdas.

Visose santykinės tiesos formose, kurių pagrindinis pavidalas yra mąstymas (cogitatio), nors gali būti ir sakytinis arba rašytinis tekstas, ašis ir pagrindas yra santykinė tikrovė, kitaip sakant, formulėse ji yra pagrindinis elementas, kuris yra epicentras, iš kurio iškyla kitos aukštesnės, bet abstraktesnės būties formos.

Apžvelgus formulių kūrimui ir supratimui reikalingas prielaidas, galima pereiti prie pačios tiesos logikos ir jos formulių.

Žymėjimų sistema yra tokia:

Absoliuti tiesa (veritas absoluta) – Va.

Santykinė tiesa (veritas relationis) – Vr.

Absoliuti tikrovė (realitas absoliuta) – Ra.

Santykinė tikrovė (realitas relationis) – Rr.

Galvoju (cogito) – C.

Žmogus (homo), kuris suprantamas kaip mąstymas, rašymas, kalbėjimas ir kažko teigimas ar tvirtinimas, kad kaip nors yra – H.

Pagrindinė absoliučios tiesos formulė yra tokia:

Va (Rr Ra)

Išverčiant žodžiais: absoliučios tiesos elementai yra absoliuti tikrovė ir jos poaibis – santykinė tikrovė. Kol klausimas neatsietas nuo pasaulio ir neperkeltas į žmogaus galvą, tol tiesa egzistuoja savo „virtualioje“ sferoje kurioje ji lygi tikrovei, kuri neatskiriama nuo savęs ir neperkeliama į jokią specifinę terpę, tokią kaip, pavyzdžiui, žmogaus mąstymas.

Bet absoliuti tiesa yra anapus žmogaus ir jam nepasiekiama, todėl ji mūsų nedomina. Svarbesnis klausimas yra santykinės tiesos formulė, kurioje mąstoma iš visai kitos perspektyvos ir, į kurią įeina tikrovės atitraukimas nuo savęs ir pavertimas suvokimo forma, pvz., mąstyme.

Vr{C(x = y) ∩ Rr(x = y)}

Santykinė tiesa (Vr) yra galvojimo (C) ir santykinės tikrovės (Rr) sankirta. Kitaip sakant, yra du būtini santykinės tiesos elementai: galvojimas ir santykinė tikrovė. Santykine tiesa atskirai negali tapti nei vien galvojimas C (ogito), kad x=y, nei atskirai Rr (realitas relationis), kuriame yra arba nėra x=y. Kitaip dar galvojimą galima skirstyti į tikrą ir netikrą:

Vr(CR)

Jeigu mąstymas turi santykinės tikrovės posistemį, ir jeigu jis sudaro tikrareferntinių ryšių poaibį, tai mąstymas yra santykinė tiesa. Jeigu šis posistemis tuščias arba yra užpildytas netikrareferenčiu turiniu, vien mąstymas negali būti laikomas tiesa. Visais atvejais lemiamą reikšmę turi tikrareferentinių santykių sistema. Pavyzdžiui, moksle tam naudojamos sugraduotos ir sukalibruotos skalės, su kuriomis vertinamas formulių tikrareferentiškumas. Patikrinimo ar žmogus sako tiesą, ar ne struktūrinė formulė yra tokia:

C{[Vr(HR)] ∩ Rr|x = y}

Šios formulės esmė tokia: laikau teiginį tiesa (Vr), nes teiginys, teorija („žmogus“) H ir tikrovė Rr sudaro mano patvirtintą tikrareferentinę sankirtą su tikrove. Šioje tiesos patikrinimo formulėje svarbiausi elementai yra tikrovės poaibio mąstyme pobūdis (tikrareferencija), susietas su tikrove Rr. Jeigu yra sankirta (dviejų aibių susikirtimas), tai galvojimą, teigimą, teoriją galima laikyti santykine tiesa.

Jeigu yra tik galvojimas ir tikrareferentinė sankirta nenustatyta, mes galime tik tikėti arba netikėti. Vertinant teisingumą, tai priklauso nuo daugelio įvairių tikrinamo bei tikrinančio žmogaus savybių ir nuo situacijų, kuriose jie yra.

Propaganda

Propagandos klausimas yra labai platus klausimas, todėl viso jo neliesiu. Ji gali būti trūkumų ieškojimas ir pašiepiamasis hiperbolizavimas, visokie similistiniai palyginimai ir t.t. Kartais propaganda yra visiškas melas ir dezinformacija, kai kas nors pateikiama kaip tiesa, nors neįrodytas joks ryšys su tikrove. Propagandistai dažniausiai remiasi tuo, kad, kaip minėta ankstesnėje formulėje, nėra galimybių patikrinti tikrareferentinę teiginių sankirtą su tikrove, ir lieka tik tikėjimas kažkokiu, pavyzdžiui, žurnalisto galvojimu.

Kartais norima išlikti tiesiu ir teisingu. Turima kažkokia loginėmis priemonėmis išvesta „tiesa“. Kad būtų įtikinamiau visi loginės sekos elementai paslepiami naudojant elipsę ir galvojimas (teigimas tekste, vadinimas) yra prilyginamas absoliučiai tiesai. Kitaip sakant, C = V, cogito lygu veritas, nežiūrint to, kad rodant tiesą, būtina parodyti ir tikrareferentinį ryšį su tikrove. Tikrovės posistemis labai svarbus. „Aš galvoju“ forma nepakankama, nes sankirtos tarp C ir V aibė gali būti užpildyta netikrareferentiniais faktais. Mulkinama paprastai: pasakoma C lygu V, o visos kitos dalys nes, nes, nes…ir t.t. nepateikiamos.

Tokia elipsė yra smegenų plovimo priemonė. Galvojimas gali būti visoks, ir jis nebūtinai yra absoliuti tiesa. Tačiau nemaža dalis žmonių nekritiški, atitrūkę nuo realybės, arba negali jos patikrinti ir net nesivargina. Priima „naujienas“ įtikėjimu ir sukuria iliuzinį burbulą rašo-skaitau-žinau-tiesa, o tikrovė kažkur išgaruoja.

Pertekliaus civilizacija

Organizaciją įprasta vaizduoti kaip hierarchinę piramidę, kurioje valdžia ir įtaka padalinta taip, kad daugiausiai jos turi viršuje esanti mažuma, tuo tarpu tie, kas yra piramidės apačioje – jos turi mažiausiai. Tačiau realiame gyvenime mes jokių piramidžių nematome, nes, tiesą sakant, gyvename ant plokščio žemės paviršiaus ir visi esame vienodame lygyje. Valdžia ir įtaka yra paskirstyta kitaip. Ant paviršiaus yra tam tikros zonos, kuriose sukoncentruotos kontrolės grupės, kurios priima kitų žmonių gyvenimus lemiančius sprendimus. Ir bet kokiam laisvam žmogui prie šių zonų priėjimas ribojamas.

Tai yra, turimos viešos zonos, kurios prieinamos visiems ir kuriose gali dalyvauti bet kas ir yra uždaros zonos, į kurias praeina tik tam tikri žmonės, kurie susitarę savo įtaka nesidalinti su kitais. Kitaip sakant, jeigu esi „pašalinis“ su tavim niekas nešneka – paprasčiausiai pašalina iš uždaros teritorijos. Negana to, čia gali būti netgi draudžiama patekti ir bandyti įtakoti. Tam turimos apsaugos sistemos, kurios filtruoja visus, kurie čia gali įsibrauti. Tokios zonos pirmiausiai yra uždaros organizacijos, kurios turi vidinę tvarką ir kurios kontroliuoja aplinkui esančius žmonės per savo įtakos sferas.

Taigi turima ta pati sistema, kur valdo mažuma, o dauguma paklūsta ir dvi schemos, kuriomis ji atvaizduojama. Bandoma pateikti, kad tai vienintelis galimas organizavimo principas, kurio esmė – išstūmimas į išorę, suobjektinimas, apribojimas ir eksploatavimas kaip paprasto gamtinio resurso. Visos valstybės tvarkomos tokiu nedalyvavimo, išstūmimo principu, net jeigu vaidinama „demokratija“. Mažumos grupelė valdo, o visi kiti tiek apduję nuo smegenų pudrinimo ir propagandos, kad nesugeba pasipriešinti. Žmonių įtraukimas į procesą, dėl didelio skaičiaus ir žmonių „neišmanymo“ laikomas neįmanomu.

Žmones paklusti priversti ne taip lengva. Tačiau faktas tas, kad priversti yra įmanoma. Iš dalies tai aiškinama natūraliais žmonių skirtumais, bet jie iš tikro ne tokie svarbūs kaip vaizduojami. Jeigu konkrečiose situacijose atrodo, kad tai svarbiausias faktorius, tai būna sukelta dirbtinai, tam tikromis specialiomis priemonėmis, kuriomis slopinama žmonių sąmonė. Žmonės įtikinami, kad jie niekam tikę, ir kad geriausia jiems patiems, jeigu pripažįsta „protingesnių“ valdžią. Kitas argumentas, visi spręsti negali, nes tam reikia sutarimo, kuris esant dideliam skaičiui neįmanomas, o be sutarimo – kiltų chaosas ir susiskaldymas. Čia daroma prielaida, kad geriausių sprendimų visada būna ne vienas bet keli, todėl vieniems pasirinkus vienus, kitiems kitus –  neišvengiamai kyla konfliktas. Todėl išrenkama grupė, kuri šį darbą padaro už visus kitus, kurie tik turi paploti arba jeigu nesutinka – patylėti.

Bet problemos dažniausiai kyla tada, kai susiduria globalinės sąmonės, mąstančios iš visų resursų perspektyvos, o ne remdamiesi tuo, ko reikia čia ir dabar, konkrečiai jų gyvenimui. Toks mąstymas orientuotas į ekspansiją, galios plėtimąsi, kurios apribojimas kokioje nors vietoje kelia nepasitenkinimą ir norima pašalinti bet kokias kliūtis plėtimuisi. Nesutaria dažniausiai žmonės, kurie iš gyvenimo ir kitų įpratę reikalauti labai daug, kurie sau nori pasiimti viską. Nedidelės grupės, kurios domisi tik svarbiausiomis materialinio išgyvenimo sąlygomis ir kurioms užtenka to, ką jie turi, konfliktuoti nelinkusios.

Kita vertus, problemų daugėja augimo situacijoje, kai žmonių skaičius didėja, o ištekliai lieka tie patys. Atsiranda stoka ir ji vis labiau stiprėja. Taip susikuria stokos civilizacija, kurios pagrindinis uždavinys yra kontroliuoti ir paskirstyti išteklius. Tame procese negali dalyvauti visi, nes tada reikėtų skirstyti lygiai, o lygus skirstymas reiškia, kad sumažėja kiekvieno gaunama dalis. Kiti, jeigu jie nori gauti daugiau – turi atimti iš silpnesnių. Istoriškai tai institucializuota sistema, kuri tokį apvogimą vykdo organizuotai. Daugiausiai gauna tie, kurie turi daugiausiai valdžios, o pagal piramidės schemą jos daugiausiai yra piramidės viršuje.

organizacija

Šita viršuje esanti schema rodo du istorinius, socialinius dėsnius: a) laikui bėgant žmonių skaičius auga, b) vis didėjantis žmonių skaičius sukuria organizavimo poreikį. Tai sukelia visus neigiamus padarinius – ir tuos kuriuos jau aprašiau, ir daugelį kitų. Jeigu organizavimas griežtas, iš žmogaus atimamas gyvenimas ir jis padaromas organizaciją aptarnaujančiu vergu. Laisvesnė organizacija leidžia turėti savo gyvenimą. Buvo įvairių laikotarpių, bet prašviesėjimai laikini ir trumpalaikiai. Tai paaiškinama labai paprasta priežastimi. Organizacija pirmenybę teikia plėšrūnui, nes jis daugiau šansų turi nugalėti konkurencijoje, o plėšrūnas iš esmės yra nusikaltėlis. Visose grupėse yra nusikaltėlių genetinės linijos, kurios nugali konkurencijoje ir formuoja grobuonio tipą. Tokie tipai visada susikoncentruoja organizacijos aukščiausiuose ešelonuose ir juos pašalinti būna labai sunku, nes jiems banditiškų metodų naudojimas būna įaugęs į kraują ir perduodamas iš kartos į kartą.

Horizontaliame modelyje tokios grupės formuoja uždaras sistemas, kurios neprileidžia svetimų, su svetimais paprasčiausiai nebendrauja, jiems nesuteikia jokių teisių į žodį. Tą žodį galima tik pasiimti. Tačiau, kad sugebėtum tai padaryti, turi pats tapti organizuotas ir plėšrus, o tai yra kontroliuojama ir visos galimybės užkertamos pačioje užuomazgoje. Šiam tikslui visos organizacijos turi savo žvalgybą ir įtakos zonas, kuriose kontroliuoja visus atskirus žmonės. Būti ne įtakos zonoje ir būti nekontroliuojamu, beveik neįmanoma, bent jau labai sunku. Jeigu nekontroliuoja mąstymo ir gyvenimo tiesiogiai, tai kontroliuoja išoriškai sekimu ir informacijos rinkimu, psichologiniu profiliavimu, turto kontrole ir t.t.

itaka

Taigi žmogui įteiginėjama, kad jis laisvas, žmogus gali pats tikėti, kad jis laisvas ir nekontroliuojamas, bet visi yra kokioje nors įtakos zonoje ir sekami organizacijų, kaip galimi konkurentai arba galimas išteklius išnaudojimui. Tai padaroma per masinio informacijos rinkimo ir šnipinėjimo sistemą. Sekama viskas, viešas ir privatus gyvenimas, ryšiai, santykiai, pažiūros, įpročiai, pomėgiai ir t.t., tikintis šia informacija kaip nors ateityje pasinaudoti. Taip pat, svetimoje įtakos zonoje negalima laisvai veikti, viskam reikia gauti leidimą ir sutikimą. Kai pradedi veikti be sutikimo, veikla persekiojama ir žlugdoma. Visa tai ateina iš uždarų zonų, kurios pažymėtos raudonai ir į kurias laisvam žmogui patekti beveik neįmanoma, tad belieka organizuoti savo atsakymus mėlynai pažymėtose zonose, kuriose vykdoma totalinė kontrolė.

Yra dar vienas niuansas. Organizacijos būna didesnės ir mažesnės, laisvos ir prarytos kitų. Taip pat tai reiškia, kad planetoje turi būti viena arba kelios galingiausios grupuotės, kurių įtakos zonos dengia visas žemesnes sritis, viešas ir pažymėtas raudonai arba mėlynai. Daugelis mano, kad tokios organizacijos visų prima yra valstybės, tačiau sąmokslo teoretikai tvirtina, kad yra dar galingesnės grupuotės, kurios veikia net virš įtakingiausių valstybių ir naudoja jas savo tikslais. Tokia grupuotė yra Vakaruose, kuri nori panaikinti smulkias valstybes, sukurti pasaulinę vyriausybę; yra rytuose, Rusijos įtakos sferoje; taip pat Azijoje, kur galingiausias žaidėjas yra kinų oligarchija. Visos šios grupuotės,  viešos ir slaptos, visą Žemės rutulį pavertė savo mėlynai apibrėžta įtakos zona, ir kiekvienas žmogus, esantis šioje zonoje yra kontroliuojamas. Šiais laikais kontrolė pirmiausiai yra technologinė. Visi informacinių technologijų prietaisai yra dvigubos paskirties ir naudodami juos žmonės patys finansuoja savo sekimą.

Visa tai yra todėl, kad gyvename stokos civilizacijoje, kur būtina resursus skirstyti ir skirstyti nevienodai, taip pat prievartinėmis priemonėmis susidoroti su kylančiu nepasitenkinimu. Viskas būtų kitaip, jeigu gyventume pertekliaus civilizacijoje ir nereikėtų kovoti dėl ribotų išteklių. Gamtoje tai neįmanoma, bet išsivadavus iš gamtos, tokius išteklius gali atverti žinios ir mokslas. Tereikėtų atsisakyti kovos dėl ribotų išteklių mąstymo šablonų. Deja kol kas tokios žinios yra nepasiektos, negana to, ši pažanga yra ribojama, nes atpigus ištekliams valdžia prarastų savo įtaką. Dėl šios priežasties dirbtinai stabdoma pažanga, įvedamas sąmonės slopinimas, slaptinami atradimai. Pertekliaus, sukurto žinių, atsiradimas susilpnintų žmogaus grobuonišką prigimtį, sudarytų sąlygas išlaisvinti visus pavergtus ir išnaudojamus žmones. Kuo žinių lygis aukštesnis, tuo sąlygos tam geresnės.

Iš kitos pusės, gali atrodyti kitaip, kad žinios sukuria tobulesnes pavergimo priemones. Tačiau tai pereinamoji būsena, kol dar nepašalinta pagrindinė priežastis, kuri yra išteklių, energijos trūkumas. Tam reikia ypatingų proveržių, kurie išspręstų pagrindinius išteklių klausimus. Šiuo metu technologijos brangiai kainuoja. Žinios jas turi padaryti nemokamomis. Tai įvykus, galios principu pagrįstas mąstymas ir ekspansionizmas kitų sąskaita turėtų būti įveiktas revoliucija, pašalinančia uždaras zonas ant planetos paviršiaus.

Kaip kovoti prieš telepatiją

Paskutiniame savo apibendrinime pateikiau viso žmogaus spektro teoriją, pagal kurią žmogų sudaro savotiška piramidė, turinti tris aukštus. Pirmas aukštas yra fizinė brana, kuri yra pirminė tikrovė, kurioje atsiranda tikrasis žmogaus kūnas. Antras aukštas yra gnostinė brana, kuri yra pirminė tikrovė, sukurianti sielos substratą. Ir paskutinis aukštas yra suvokimo realinas, pagal mano teoriją atsirandantis luksorinų kvantiniame lauke. Šitas aukštų arba sluoksnių vaizdinys yra sąlygiškas, nes iš tikrųjų visi aukštai yra vienoje erdvėje ir persmelkia vienas kitą. Sluoksniai tai tik ta prasme, kad skirtingi aukštai mažiau tarpusavyje sąveikauja, tik per tam tikras sąsajas ir portalus.

Pagal šia teoriją, žmogaus suvokimas gyvena trečiame aukšte ir vadinamas realinu, kuriame įsąmoninama tai, kas pirminėje tikrovėje yra žmogaus fizinis kūnas ir gnostinė siela. Pačių tikrovių sąmonė tiesiogiai nemato, jos atsiveria tik per realinu pavadintą tarpininką. Tai reiškia, kad realine matoma tik tam tikra dalis išorinės realybės, kuri yra svarbiausia išgyvenimui, tačiau pilnas spektras lieka už suvokimo ribų ir priklauso transcenderių pasauliui.

Šis modelis leidžia išskirti tokias įmanomas egzistencijos formas, kurios apima visą ezoterinių mokslų struktūrą. Pirmiausiai yra suvokiantis žmogus, percepcijos subjektas, kuris savo realine gali susidurti su tokiomis „būsenomis“. 1 kategorija yra nejudrūs, neaktyvūs fiziniai objektai. Jie skirstomi į gyvus ir negyvus. Negyvi yra materialūs daiktai, gyvi yra augalai – jie gyvi todėl, kad gali egzistuoti tik tam tikroje aplinkoje ir žūsta, jeigu pažeidžiami. Tačiau jie neaktyvūs, nejudrūs. Galima spėti, kad net jeigu gyvi augalai priklauso pirmai kategorijai, jie turi rudimentinį gnostinį sluoksnį, kuris yra jų gyvumo pagrindas.

2 kategorija yra gyvūnai, kurie elgiasi primityviai, instinktyviai arba rodo labai žemą intelekto lygį. Jie yra mišri egzistencija, bet jų gnostinė brana nepilnai išsivysčiusi ir neturi tokių galimybių, kokias turi žmogus. Iš principo galimas ir priešingas atvejis, kai gnostinė brana daug geriau išsivysčiusi negu žmogaus, bet tokių tirti neteko, todėl nieko negaliu pasakyti. Pirmam aukštui priklauso dar viena kategorija, kurią pavadinau x kategorija. Tai fiziniai transcenderiai, kurie net būdami žmogaus fizinio aktyvumo zonoje, sugeba apgauti suvokimo receptorius ir likti fiziniu pavidalu nematomi arba matomi ne tokie, kokie yra. Bandoma kurti tokia nematomumo technologijas, bet aš kalbu pirmiausiai apie natūralų sugebėjimą. Bet „stealth“ technologija irgi egzistuoja ir aktyviai vystoma. Turimi lėktuvai nematomi radarais, kuriami nematomumo apsiaustai (invisibility cloaks) ir t.t. Yra ir šiaip nesąmoningos jėgos fizinėje branoje, kurių žmogaus juslės neužgriebia. Tai – transcenderiai.

3 kategorija yra gnostiniai daiktai. Kadangi gnostinė brana žmogui nematoma ir jis šviesos arkoje gali matyti tik savo mąstymą, tai visi gnostiniai negyvi ir augaliniai daiktai yra natūralūs transcenderiai. Transcenderis yra ir žmogaus siela – savo matome tik nedidelį fragmentą, kito žmogaus matome tik fizinį kūną. 4 kategorijai priklauso gnostinės struktūros, kurios sujungtos su luksorinų lauku ir turi suvokimo sugebėjimą. Tai gyvybės formos, kurios gali būti labai įvairaus išsivystymo lygio, tiek žemesnio už žmogaus, tiek gerokai aukštesnio. Jų pagrindinis bruožas yra tas, kad jos mato gnostinę braną ir atitinkamai, gali suvokti žmogaus sielą tiesioginiu regėjimu, sužinoti jos visą turinį.

Šis pasaulis visas, aišku, yra už uždangos, bet yra labai didelės pastangos jį įvaldyti. Didžiausios svajonės – fizinio transcenderio technologijos, kurios sugeba apgauti akis ir telepatijos technologijos, kurios sugauna, sunaikina gnostinį sielos transcenderį, į fizinę braną ištraukia sąmonės turinį, atmintį, vaizduotę, mintis ir t.t.

transcenderiai

Tokios yra egzistencijos formos, nuo įprastinių, iki ezoterinių, nematomų. Ezoteriką, aišku, pirmiausiai domina tai, kas nematoma, nepasiekiama, paslaptinga. Tarkime yra toks telekinezės reiškinys. Jis gali būti sukeltas savaiminės realine neatvaizduojamos jėgos, o už objektų telekinetinio judinimo gali stovėti fizinis arba gnostinis transcenderis, kai fizinis daiktas juda, bet žmogaus realinas neatvaizduoja, kas stovi už to judėjimo. Paslaptingiausios ir mažiausiai ištyrinėtos yra 4 kategorijos gnostinių transcenderių struktūros. Tai visai natūralu, jos yra anapus sąveikos, o neturint sąveikos tyrinėti labai sunku. Pačios šios būtybės, suprantama, dėl strateginių motyvų savo paslapčių išdavinėti nenori.

Žmogui susidūrus su tokiomis anapusinėmis jėgomis aktualiausias yra klausimas, kaip elgtis telepatinio ketinimo išaiškinimo atveju. Ketinimų viešumas žmogų labai susilpnina, nes visi priešai ir konkurentai gali iš anksto pasiruošti visiems ėjimams, užkirsti kelią visoms priemonėms ir sugriauti planus. Tokia technika – minčių transcenderio ištraukimas į suvokimą – labai galinga ir pasipriešinti jai įmanoma tik turint maskavimo galimybes arba tokią pat techniką, su kuria irgi gali kontroliuoti savo konkurentus. Tam kartais užtenka analitinės empatijos, bet jeigu reikia faktų, turi naudotis tiesiogine telepatija.

Ketinimo telepatijos schema pavaizduota apačioje.

ketinimas

Kad būtų įmanoma tokia telepatija, turi turėti atvirą gnostinės branos sistemą. Ji leidžia kito žmogaus ketinimą suvokti savo realine kaip tiesioginį faktą. Tada gali perduoti signalą savo fiziniam kūnui ir atlikti kokius nors veiksmus, kuriais tam žmogui parodai, kad jo ketinimas žinomas. Tai galima padaryti atvirai arba tik užuominomis. Galima tai iš viso nuslėpti, bet užkertant kelią visiems priešiškiems veiksmams. Galima paruošti spąstus, įvairias sinchronizacijas arba šiaip stebėti ir kontroliuoti.

Tada, kaip matome schemoje, žmogus pagal elgesį pradeda suvokti, kad yra stebimas, kad žinomos jo mintys ir planai, kad kažkas užbėga už akių, visada kažkur laukia ar demonstruoja tavo gyvenime įvairias sinchronizacijas. Tai ypač mėgsta daryti valstybės organizacijos, kurios apie žmones turi labai daug informacijos ir ja naudojasi savo operacijose.

Iš kitos pusės, telepatas savo informaciją tikrina ir padaręs savo užuominas visada stebi reakcijas, žiūri kaip žmogus reaguoja, veiksmais ir mintimis į faktą, kad jo mintys viešos. Todėl geriausia nedemonstruoti jokių reakcijų, bet paprasčiausiai stebėti, ką prieš tave veikiantis žmogus daro. Nes visi gyvena fizinėje branoje ir joje susekami, ir fizinės branos juslinė telepatija duota visiems. Todėl atsakymą galima duoti per fizinę braną organizuojant savo kontrolę. Nors mintys yra tamsios, bet mintys be kūno niekur nepabėga, net jeigu nežinomos. Jas galima iššifruoti per fizinę elgseną.

Iš kitos pusės, galima sužaisti žaidimą ir su savo ketinimais, mažinant jų skaičių, darant juos neapibrėžtus, staigiai keičiant paskutiniu momentu arba naudojant apgaulingus ketinimus, kuriais išprovokuojama ruoštis prevencinei operacijai, o paskui, pakeitus ketinimą – ta operacija sužlugdoma. Šiais laikais viskas kainuoja, operacijos ir laikas brangus, tad už neleistiną įsibrovimą galima priversti brangiai sumokėti. Reikia neužmiršti, kad pats ketinimas, kuris nerealizuotas jokiais veiksmais – nėra baudžiamoji veika, tad čia žaisti galima kiek nori. Už mintis suimtas dar nebuvo niekas. Taip pat įsibrovimo į mintis neviešina, nes nori laikyti paslaptyje tokias technologijas ir be to tai pažeidžia įstatymus ir kol įstatymai nepakeisti – tokios psichotroninės operacijos yra už įstatymų ribų.

Tokiais metodais dažnai veikia žvalgybos, kurių tikslas – žinoti, o kokiais metodais informacija gaunama, nesiskaito. Bet jeigu prieš tave veikia priešiškai, yra daugybė būdų, kuriais galima jiems maksimaliai apsunkinti gyvenimą. Pirmiausiai reikia suvokti, kad žvalgyba veikia kaip užhorizontiniai transcenderiai ir ši taktika iš pradžių labai dezorientuoja, bet ją išaiškinus, ji nekelia tokio įspūdžio kaip iš pradžių.

Globalizacija ir tautiškumas

Gnostinė ašis

Mūsų gyvenamo pasaulio pagrindiniai dėmenys yra žmogus ir visata. Abstrakčiau šie dėmenys išreiškiami kaip gyvybės forma ir būties forma. Būtis kuria žmogų kaip gyvybės atmainą, o šis būtį pažįsta, ją įprasmindamas ir pritaikydamas savo reikmėms. Pagrindinis būties vyksmas yra įbūtinimas per esmę ir egzistenciją. Šiame vyksme žmogus iš neišreikštos dalies iškeliamas į išreikštą, išorinę ir turi čia išgyventi. Pažindamas žmogus perkelia būtį į save, atverdamas ją kaip reprezentaciją, kuri yra žmogaus būties centras. Tiek save kaip gyvybę, tiek būtį kaip visatą jis atveria sau per vidinę formą, kuri sudaro tikrovės gnostinę ašį.

Visos žinių sistemos kuriamos orientuojantis į šiuos dėmenis. Žinios apibrėžia kas yra žmogus, atvertas iš reprezentacijos vidaus ir kaip per žmogų atsiveria visata. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad ši visata, kuri laikoma išorine realybe, iš tikro ir yra žmogus. Visata yra žmogaus kūrinys, per kurį žmogus suvokia save ir kuriame ieško savo vietos ir prasmės. Vyksta abipusis kūrimas, kurio eigoje atsiranda tarpinis pasaulis kaip išreikšta sąmonės akis.

Kiekvieno žmogaus esmė ir egzistencija apibrėžiama jo rangu, nustatomu per vertikalų tikrovės pjūvį, kuriame atveriami tikrovės sluoksniai. Žmonės, galintys atverti tikrovės Šaltinio gelmę, yra dievai, nes jiems yra žinomos tikrovės kūrimo paslaptys. Šaltinis įbūtinimu kuria visatą kaip pirminę tikrovę, kurios paslaptis atvėręs žmogus žino savo vietą visatoje ir gali dalintis šia išmintimi su kitais. Žmogaus vietą parodo tik jo paties sąmonė. Žemiausias rangas yra paprastas žmogus, kuris nežino nei kūrimo paslapties, nei savo vietos kūrinijoje, todėl ieško vadovaujančios žinių sistemos, vildamasis, kad ji parodys tikrą pasaulį. Tačiau tai tik ženklai, tekstai ir knygos, aiškinančios šio ir ano pasaulio paslaptis. Kitaip sakant, tai nėra tikra, gyvoji esatis.

Genetinė ašis

Gamtinį žmogų apibrėžia tokios sąvokos: rūšis, individas, gyvybė. Gyvybė yra pati bendriausia sąvoka, kuri inkorporuoja į save rūšį ir individą. Rūšis – tai ne kas kita kaip biologinė programa, o individas yra jos realizacija. Ši priklausomybė rodo, kad žmogus įtrauktas į jo ribas peržengiančią esaties formą ir jos apibrėžiamas. Atsiranda konfliktas tarp bendrumo ir atskirumo aspektų. Programa apjungia, tačiau individualumas supriešina, verčia ieškoti būdų atsikratyti šios priklausomybės. Panaši problema kyla ir gyvybės ryšyje su tikrove ir galų gale su jos pagrindu, kurį sąlygiškai vadiname Šaltiniu.

Gyvybė kaip rūšis – taip pat individas, kuris skiriasi nuo kitų rūšių-individų. Individas išsiskiria iš visumos ir siekia ją paneigti, tačiau tai įmanoma tik tiek, kiek leidžia pati visuma. Matome, kad iš individualių perspektyvų vyksta žiaurus karas su gamta, kuri šiame lygmenyje sudaryta iš kolektyvinių individų. Jis vyksta rūšių viduje ir tarp rūšių.

Matome, kad šis karas iš bendros programos perkeliamas į kiekvieną atskirą individą ir yra susijęs su jo išgyvenimo galimybėmis. Karas yra naikinimas, išnaudojimas, perkūrimas, silpninimas, pažinimas ir t.t. Jis įrašytas į kūno ir visatos reprezentacijos sandarą, įeina į individo esmę ir suteikia formą egzistencijai. Tai yra, programos galimybės priklauso nuo individualių galimybių ir programos tikslas apdovanoti individą šiam karui reikalingais sugebėjimais. Individas yra visuotinio karo forpostas, nuo kurio galimybių priklauso kolektyvinio individo įsitvirtinimas.

Tačiau perėjus į aukštesnes pakopas, kai lemiamą vaidmenį pradeda vaidinti gnostinio sujungimo gebėjimai, kūnas velkamas per istoriją kaip našta, neleidžianti pasiekti dar aukštesnių gyvybės egzistencinių pakopų, kurios jau būtų susijusios su žmogaus dvasia.

Žmogaus galimybės

Žmonių kolektyvinis individas yra triuškinanti pergalė kitų kolektyvinių individų atžvilgiu. Tačiau atsiranda vidinė grėsmė, kuri sugriauna dalį rūšies galimybių, nes žinios ir galia atsiduria netinkamose rankose. Ši dalis gali būti tokia svarbi, kad gali grėsti ir visos rūšies išnykimas. Nes agresyviai formuojamas porūšis (tipas), kuris įsivaizduoja, kad jo iškilimo vienintelis kelias yra motininės rūšies sunaikinimas. Kristalizuojantis porūšiams, kyla toks pats karas kaip gamtoje vyksta tarp kolektyvinių individų (rūšių), kurie gyvena vienas kito sąskaita.

Kiekvienas žmogus įsišaknijęs biologiniame bendrume, tačiau šis bendrasis aspektas nesprendžia klausimų tokiu principu kaip žmogaus protas, t. y., mintimis. Programa mąsto kitaip ir šis mąstymas trunka tūkstantmečius. Todėl einamuoju momentu pagrindinis sprendėjas yra individas, kuriam rūšis suteikia visus lėmimo įgaliojimus. Todėl šioje egzistencijoje svarbą įgyja gnostinis pasaulis, kuriame kiekvienas žmogus susieja tą aplinką būties viduje, kurioje turi išgyventi. Todėl atsiranda ne gamtinis, bet dvasinis porūšis, išsiskiriantis ne organizmo požymiais ir biologiniais „ginklais“, bet protu. Protas lemia viską.

Gnostinis kolektyvinis individas

Kaip gamtoje biologinė programa sukuria kolektyvinį individą vadinamą rūšimi, taip sąmonėje kalba sukuria gnostinį kolektyvinį individą vadinamą tauta. Šiam tautiniam individui galioja tie patys principai kaip ir rūšies biologinei tikrovei. Pati tauta, kaip tam tikras bendrumo aspektas, pasaulyje nesireiškia niekaip, kaip nėra kalbos be kalbėtojo, kuriuo gali būti, pavyzdžiui, žmogus arba knyga. Tautos „programa“ visa individualizuota. Ir kiekvienas žmogus gali būti pilnavertis šio kolektyvinio individo atstovas, kuris įgaliotas lemti lygiai taip pat kaip ir bet kas kitas. Šitaip vidurūšinė kova tarp rūšies individų pakyla į aukštesnį lygį ir vyksta tarp kalbinių kolektyvinių individų, kurie kariauja tarpusavyje taip, kaip gamtoje kariauja viena prieš kitą biologinės rūšys. Rūšis lemia kūno forma, o tautas – reprezentacijos forma, kurią apibrėžia kalbos ženklų sistema.

Žinoma, tarp šių kolektyvinių individų yra skirtumas: tautą (tautas) sunaikinus – lieka rūšis, o rūšį (rūšis) sunaikinus – nelieka nieko išskyrus „negyvą“ pasaulį. Sunaikinus visas rūšis – nelieka gyvybės. Sunaikinus būtį, nelieka pasaulio ir t.t. Todėl yra tokia būtiška hierarchija: Absoliutas, Visata (-os), Gyvybė (-ės formos), Rūšys, Žmonija (Homo Sapiens), Rasė, Tauta. Visais atvejais yra tam tikras bendrumo pamatas ir iš jo išsiskiriantis individas. Individą kaip F. Nietzsches Antžmogį išaukštinti galima tik visiškai jį atsiejus nuo pamato ir padarius jį nepriklausomu, t. y., neatsirandančiu ir neišnykstančių dievu, kuris negali būti apribotas nei silpnu kūnu, nei silpnu protu. Tik tada jis galėtų atmesti visas artimiausias bendrumo formas ir kolektyvinius individus, tokius kaip tauta ir biologinė rūšis. Galbūt net tokius kaip įprastinės gyvybės formos. Iš Šaltinio ir Pirminės tikrovės rastųsi esatis, gerokai pranokstanti tipišką gyvybės sampratą.

Iš kokio pamato tokia kiltis įmanoma? Tauta tai yra tik netiesiogiai, kiek ji leidžia tinkamus rūšies tapsmo procesus. Bet realiai genetiškai šiuos klausimus reguliuoja biologinė programa (rūšis). Ir ne tik kaip mechaniška „atranka“, bet ir kaip tam tikras rūšies kvantinis protas, galintis perkurti rūšies programą, sukurti porūšius ir naujas rūšis.

Bendrumo formų transformacijos

Sunaikinus kalbą – sunaikinama tauta, sunaikinus genus – sunaikinama rūšis. Tai yra ir Žmonijos istorinio proceso dalis, ir gamtinė realybė, kurioje jau išnykę milijonai gyvybės rūšių. Tai, kaip šis nyksmas nuteikia žmogaus sąmonę, šiam procesui neturi jokios įtakos.

Naikinimas galimas kaip degradavimas, kaip karas ir kaip evoliucija. Tenkinti gali tik paskutinis variantas, nes substratas išlieka tas pats ir ant jo statomas antstatas. Degradavimas yra vidinis procesas, naikinantis kolektyvinį individą dėl vidinių priežasčių, kurios dėl kokių nors veiksnių tampa valingam apsisprendimui nepavaldžiu nykimu. Karas tarp kolektyvinių individų buvo gamtos dėsnis, kuris dabar matomas tarprūšiniuose santykiuose (tarprūšinis kanibalizmas), hierarchijoje ir pasiskirstyme biosferoje. Tai yra konkurencija dėl išteklių arba genetiškai užkoduota psichologinė neapykanta kitokiai formai. Evoliucija – tai žengimas į priekį, kuriame inkorporuojamos ankstesnės pakopos, tik dabar daug kartų tobulesnės.

Toks procesas galimas dvejose vietose. Bendrinančio faktoriaus masėje, kai programa laipsniškai keičia pati save arba tai gali būti greita individualizuota revoliucija, kuri sugeba patraukti paskui save masę.

Įprastinės gnostinės ašies formos individe yra psichologija, kalba, visuomenės sandara. Kalba yra kolektyvinės psichologijos dalis, o ši kolektyvinė psichologija virsta socialiniais santykiais. Čia įsiterpia kultūra, mokslas, ekonomika, politika ir t.t. Šitaip kinta rūšys ir tautos.

Globalinis procesas

Terminas, kuris apibūdina šiuo metu vykstantį globalinį procesą, visiems gerai žinomas – tai „integracija“. Karinė integracija NATO forma vyksta aplink JAV centrą, o politinė ir ekonominė integracija – aplink Europos Sąjungą. Iš kitos pusės, tokia pati „integracija“ vyksta aplink Rusijos Federaciją, kuri svajoja ne tik atgauti savo buvusias teritorijas, bet jas dar labiau išplėsti. Tai nėra joks tabu, kadangi tą patį JAV ir ES darė visą 20 a. RF sustiprėjo tiek per paskutinius dešimtmečius, kad gali pradėti strateginio mėgdžiojimo procesą.

Pagal aprašytus kolektyvinio individo principus, rūšis viena, tačiau padalinta į tautinius kolektyvinius individus, kurių pagrindas yra kalba. Galima sakyti, kad pirmiausiai tauta yra savita unikali kalbos sistema, kuri grindžia suvokimo ir mąstymo formas. Bet kalbą galima sunaikinti, tuo pačiu sunaikinant ir tautą. Tai reiškia, kad tauta yra kartu su kalba išmokstamas dalykas, ir perkėlus į kitą socialinę lingvistinę terpę, atsiranda kitos tautos individas. Šis ištautinimo procesas visada vyksta kaip virsmas į kitą tautą per asimiliacijos procesą. Nes jeigu tauta užmiršta savo kalbą, ją pakeisti turi kita kalba, nes žmogus be kalbos gyventi negali. Todėl kiekvienos tautos pagrindinis interesas yra saugoti savo kalbą. Tai nebūtinai reiškia, kad turi būti stabdomas vystymasis, reikia siekti, kad šis vystymasis nepereitų į kitos tautos galios lauką.

Tai reiškia, kad prieš kelis dešimtmečius prasidėjęs globalinis procesas labai glaudžiai susijęs su asimiliacija, kuri didžiausią grėsmę kelią mažoms tautoms. Šalia asimiliacijos proceso pirmiausiai eina individualizmo propagavimas, kai žmogus paverčiamas tik žmonijos nariu, labai dažnai tik biologiniu subjektu, priklausančiu tam pačiam gamtiniam kolektyviniam individui, kuriam sudaromos individualaus vystymosi sąlygos. Tačiau tuo pačiu, didžiosios tautos išsitautinti lingvistiškai nesiruošia ir nepastebimai ruošia asimiliavimo prielaidas. Ir, kadangi žmogus be kalbos negali gyventi, ir yra patalpintas į galingą svetimos tautinės įtakos sferą, jis paprasčiausia pakeičia savo kalbą į kitą – vietinę arba oficialią, reikalingą darbui aukštesnėse politinėse ar ekonominėse struktūrose.

Daugiakalbiškumas greitai neišnyksta, bet dažniausiai lieka tik žemiausiuose sluoksniuose; o norint daryti bent mažiausią karjerą, asimiliacija daroma būtinybe. Tokiame kontekste atsiranda „globalios valstybės“ projektas. Jo galutinis rezultatas – kitos tautos išmokimas arba dar tolimesnis – naujos tautos sukūrimas. Juk kažkaip kalbėti vis tiek reikės, ir viena kalba reikš naują vieną tautą.

Tauta gali egzistuoti dvejomis formomis: kaip teritorinis vienetas ir kaip organizacinis vienetas. Istorija rodo, kad organizaciniu tautų buvę labai mažai, nes savos teritorijos neturėjimas tautą labai susilpnina. Stipriausias variantas yra kai tauta turi viską – kalbą, organizaciją, teritoriją ir norint stabdyti globalizacinius procesus, turi saugoti šiuos egzistencijai lemiamus veiksnius.

Šis ir kitas pasaulis

Pažiūrėjus į žmonijos istoriją matosi, kad ji, kaip individų kaita, perėjo du etapus: gamtinio žmogaus ir kultūrinio žmogaus. Tikra istorija prasideda kartu su kultūriniu žmogumi, kurio pagrindinė egzistencijos forma yra civilizacija. Pagal gnostinio kalbinio kolektyvinio individo principą civilizacija vystėsi lygiagrečiai su tautų vystymusi. Todėl istorijoje egzistavo vienatautės ir daugiatautės civilizacijos. Žmogus šiose terpėse dažniausiai buvo masės žmogus, kurio individualumas buvo slopinamas. Šios masės buvo rūšies biologinės programos masė ir kultūros masė, kuri buvo neatsiejama nuo kalbos. Individualybės išsiskyrimas būdavo unikalus įvykis ir tokie individai buvo laikomi „genijais“. Nors dažnai tai buvo sutinkama kaip išsigimimas arba iškrypimas.

Gamtoje rūšys egzistuoja milijonus metų ir palyginus su atskiru individu šis laikas yra beveik amžinybė. Tai yra amžinybė genetine prasme ir ją išpažįsta „genetikų“ grupuotė, kurie save laiko genetinės programos saugotojais. Kartu su kūnu laikina ir dvasia, kuri taip pat trokšta turėti tokią „amžinybės“ terpę kaip ir kūnas. Tačiau šiame pasaulyje tiesiogiai tai neduota (nors iš esmės tiesiogiai neduota ir rūšis). Šitaip atsiranda tikėjimo kitu pasauliu kultūra, būdinga visoms išsivysčiusioms civilizacijoms. Šis tikėjimas yra gnostinės ašies pagrindinis klausimas, kurios paslaptys saugomos „gnostikų“ grupuotės. Šis žinojimas duotas išrinktiesiems, o masės slapta valdomos vienos ar kitos grupuotės, priklausomai nuo to, kuri iš jų dominuoja.

Žmonės gauna ženklus, tekstus, knygas, bet prie tikros, gyvos esaties neprileidžiami. Tad jiems belieka viena galimybė – laukti kol baigsis šis trumpas gyvenimo kelias, trunkantis 100 planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Iš gamtos ir kultūros kelio išeiti sunku, tačiau žmonės vis daugiau domisi išplėstomis galimybėmis, su kuriomis galėtų įveikti kolektyvinių masių trauką ir susikurti savo pasaulį. Žinoma, tam priešinasi civilizacija, kultūra, mokslas, visuomenė, gamta, būtis, visata ir netgi Dievas.

Mes renkamės laisvę

Laisvės sluoksniai

Paskutiniu metu internetinėje erdvėje suaktyvėjo neonacionalistai, kurių propaganda į galvą bando įkalti klaidinančias mintis: dėl viso blogio kalta žmonių laisvė ir vienintelis išsigelbėjimas yra neonacionalistinės vertybės. Laisvė „ateina iš ES“ ir tik viską žlugdo bei griauna. O neonacionalistinė ideologija tik gelbėja ir kuria. Todėl reikalinga „nauja“ antiliberali arba antilibertarinė ideologija, kuri ištrintų laisvę ne tik iš gyvenimo (de facto), bet ir iš žmonių galvų kaip nesąmonę ir nesusipratimą.

Neonacionalistų bus leidžiama tik tam tikra laisvė, o būtent valstybės ir tautos. Todėl ji arba siejama su visokiais negatyviais -izmais arba iš naujo apibrėžiama kokia nors negatyvia ar priešinga reikšme. Laisvė atseit yra susisaistymas ir tarnavimas, atsidavimas ir savęs išsižadėjimas dėl aukštesnės valdžios, o ta valdžia, aišku, yra neonacionalistų grietinėlė. Laisvė esą yra „grandinė, prie kurios esi pririštas“. Šita grandinė ir yra ta vieta, kuri gimdo vertybingą gyvenimą. Todėl, kaip libertaras, matantis pavojų laisvei kaip aukščiausiai vertybei, noriu paskelbti savo interpretaciją.

Pirmiausiai, kaip aš suprantu laisvę. Ideologiškai susisluoksniavusiame pasaulyje ji reiškiasi negatyviai ir kiekviename sluoksnyje turi vis kitokią prasmę. Yra visos planetos laisvė nuo išorinių grėsmių; yra imperijų ir valstybių laisvė vienai nuo kitos; yra vienos tautos laisvė nuo kitų tautų; yra visuomenės laisvė nuo valdžios aparato; yra individo laisvė nuo visų kitų aukščiau išvardintų grėsmių ir nuo kitų individų. Kitaip sakant laisvė lygi valdžiai ir laisvės kiekviename sluoksnyje yra tiek, kiek jame yra valdžios. Jeigu valdžia yra individas, jis pagal libertarinį principą yra laisvas. Jeigu valdžią turi centrinė tautinės valstybės valdžia – ji yra laisva, nors šiuo atveju nelibertarine prasme. Neonacionalistai irgi yra libertarai, bet jie propaguoja tautinį libertarizmą, kurio pagrindinis vienetas yra tauta. Niekam kitam libertarinės laisvės nelieka. Istoriškai susiklostė taip, kad teorijoje akcentuojamas ne tautinis ar valstybinis, bet individualistinis libertarizmas. Šitaip suprasta laisvė apsaugo individą (nebūtinai žmogų) nuo naikinimo arba išnaudojimo. Kaip atsivėrusią erdvę individas įprasmina, yra jo pasirinkimo reikalas.

Pagrindinis libertarizmo klausimas yra kokią perspektyvą laikysime pagrindine – kaip pavadinti individai turi erdvės laisvam veiksmui, o kaip pavadinti – neturi. Klasikiniam libertarui fundamentali pakopa yra individas, iš kurių sukuriami, tik kitaip įvardinami, išvardinti ideologiniai sluoksniai. Libertaras stovi ant žemės, ir teoriškai suteikia šią galimybę abstrakčiam individui, išimtam iš visų išvardintų jėgos sluoksnių ir teoriškai apdovanoja laisva erdve būtent jį. Nesvarbu kaip vadiniesi, imperatoriumi ar darbininku, šitie pavadinimai suspenduojami ir žmogui suteikiama fundamentali teisė į laisvą veiksmą nepriklausomai nuo to, kokiam ideologiniam sluoksniui priklausai. Susitarus individams uždraudžiama kitą žmogų naikinti arba nesąžiningai išnaudoti, nenustatant naudojimosi pusiausvyros, tai yra nesidalinant iš darbo gauta nauda.

Taigi neonacionalistai taip pat pasisako už laisvę, bet tik tam tikros ideologinės konstrukcijos ribose, kuri vadinama tautine valstybe. Jų mąstymas minėtuose sluoksniuose juda aukštyn ir žemyn ir nusistato pagal juos „geriausioje“ vietoje, t. y., ten, kur yra jie patys. Perspektyva – visa žmonija arba planeta kaip imperija, kurioje nelieka „tautos“ – netinka; kitos galingesnės valstybės ir imperijos – irgi netinka. Yra tauta (lt), ji turi būti laisva, o tai reiškia, kad ši perspektyva atimama iš visų žemesnių arba aukštesnių sluoksnių. Individas nelaisvas nuo tautos, turi jai paklusti ir vykdyti jos valią. Taip pat nepaklūstama ir aukštesnėms perspektyvoms, pvz., vienai planetinei valdžiai. Tokios valdžios „nėra“, o jeigu kas nors į valdžią pretenduoja, tai reiškia karą, nes tautos „nepavergs niekas“… Jie identifikuoja save kaip „tautinę valdžią“ ir laisvės klausime renkasi šį ideologinį sluoksnį. Pvz., JAV pretenduoja į planetos masto valdžią, bet tam visą žmonijos kūną reikia pertvarkyti į pavaldžią struktūrą, taip pat ir vadinamąsias „tautas“ arba suverenias valstybes. JAV irgi renkasi save.

Ką sako libertaras? Pirmiausiai jis išima žmogų iš ideologinių iliuzinių sluoksnių, pažymėtų įvairiais žodžiais. Kad ir kaip save vadintum, pirmiausiai esi individas, žmogus. Tokie pat žmonės yra kiekvienas visos Žmonijos narys. Todėl laisvės klausimas sprendžiamas ne iš kokios nors ideologinės konstrukcijos ar sluoksnio perspektyvos, bet iš tikro žmogaus. Libertaras judėdamas minėtais sluoksniais savo žvilgsnį fiksuoja fundamentaliame neideologiniame lygmenyje, matomame akimis, kuriam visi priklauso pirmiausiai. Imperijos, valdžios, organizacijos, visuomenės, bendruomenės laisvė negali užgožti individualios laisvės, nes visos šios struktūros taip pat yra tik individų sankaupos, bet fiksuotos kaip tam tikra ideologema, žodinė sistema virtusi socialine struktūra, procedūromis ir ritualais arba kitaip sakant – semantiniu durnynu. Tačiau visa tai tik žmogaus galvoje. Neonacionalistas savo vaizduotėje griauna multinacionalinių imperijų aukščiausią valdžią; o individas įtvirtindamas savo laisvę griauna bet kokią kitokią centralizuotą valdžią, nesvarbu ar ji būti planetinės imperijos valdžia ištautinusi visą žmoniją ar vietinė neonacionalistų valdžia, kuri vietiniame pasaulyje yra tokie patys lokaliniai globalistai, tik kitokiais masteliais.

Libertarizmas yra stabų saulėlydis, visų ideologinių konstrukcijų išideologinimas, po kurio lieka tik iš laisvų žmonių sudaryta Žmonija. Libertaras nelenda po apačia ir nelipa ant viršaus.

Kodėl neonacionalistai nepripažįsta laisvės pakopos nuleidimo iki individualaus lygio? Kodėl iš individo siekia atimti visą valdžią? Pirmiausiai todėl, kad nepripažįsta žmogaus be pavadinimų, kuris renkasi gyvenimo formą pats, pagal savo paveikslą ir galimybes. Todėl, kad neonacionalistai galvoja tik apie save ir savo valdžią. Libertaras irgi pirmiausiai galvoja apie save, bet šis galvojimas apie save libertarinėje teorijoje virsta galvojimu apie visus individus. Libertaras negali sustoti ties „tautinės valstybės“ sluoksniu, nors jis – geriau už galaktinę imperiją, bet blogiau už laisvų individų visuomenę, kuri nepripažįsta jokios valdžios, nei Vilniaus, nei Briuselio. Tautinė valstybė gali ir turi būti laisva, bet čia nesustojant ir laisvę nešant iki tikro žmogaus pasaulio.

Ko nori libertarų individas? Išideologinti visą haliucinacijų pasaulį: išimperinti, išvalstybinti, išdiktatūrinti, išorganizacinti, išvisuomeninti ir t. t. Nes už visų šių žodžių stovi tik tų pačių susireikšminusių aferistų, melagių, nusikaltėlių ir smegenų pudrintojų snukiai. Tautinis libertaras nuo individualistinio libertaro skiriasi tuo, kad pirmasis gyvena susikurtame semantiniame durnyne, o žmogus stovi ant žemės realiame pasaulyje, nepadabintame jokiomis semantinėmis haliucinacijomis.

Iš ES neateina jokia laisvė „neoliberalizmo baubo“ pavidalu. Nes joje teisių gal yra daugiau negu kitur, bet realių galimybių mažai kaip ir visame likusiame pasaulyje. Iš ES ateina tik naujas ideologinis sluoksnis, kuris rūpinasi tik savo laisve-valdžia, siekia susikurti sinekūrą tik sau, o visi kiti sluoksniai eliminuojami, laisvę atimant iš „vienos planetos vyriausybės“ (nebent steigtų jie patys), iš žemesnių valstybės organizacijų, tautų, visuomenių ir individų. ES išideologina kitus, bet vietoj to kuria naują ideologiją, kuri tikrai nėra laisvė Man.

Kita vertus, tą patį turi daryti visi, kovodami dėl valdžios. Neonacionalistai bando išideologinti ES federacinę supervalstybę arba kokią nors kaimyninę imperiją, tokią kaip Rusijos federacija, bet vietoj to suideologina save, tačiau ne kaip žmogų, bet kaip tautą, kuri tirpdo ir išideologina visas priešiškas sau ideologijas („neoliberalizmas“), ir semantiškai kausto visą aplinką su savo neonacionalistine ideologija. Čia esą surenkamos „tikros vertybės ir tikri žmonės“. Šitaip atsiranda nacistinis skirstymas į „pirmarūšius“ ir „antrarūšius“.

Pažanga ir atžanga

Libertarai nuo neonacionalistų skiriasi tuo, kad jie laikosi skirtingo požiūrio į istoriją. Neonaciams praeitis yra tradicijos ir vertybės (kurių niekada nebuvo, yra tik propagandinė projekcija į praeitį, kuri paverčiama „tautinio“ garbinimo stabu). Libertarai labiau telkia dėmesį į ateitį, į kylančias naujoves, kurių jie negriauna ir siekia prisitaikyti, permąstyti iš naujo. Šitaip susiduria skirtingi požiūriai į Laiką arba Istoriją ir siekiama paversti stabu – arba praeitį (neonacionalistinė atžanga), arba ateitį (kuri yra pažangos, progreso galimybė dominanti libertarą). Ne veltui jie „neoliberalizmą“ išpažįstančius žmones vadina „pažangiečiais“ ir įsivaizduoja, kad įdėję šį žodį į negatyvų kontekstą, suniekins pažangos pozityvią sąvoką.

Kaip gi čia yra iš tikro? Kas „vertingiau“ praeitis ar ateitis? Svarbu tai, kokią kuriame Istorijos teoriją. Jeigu Istorija yra tobulėjimas, augimas, stiprėjimas, plėtimasis, tai ateitis yra vertingesnė, nes sistema juda pozityvia linkme ir atneša vis geresnę padėtį, nei buvo praeityje. Tokiu atveju svarbiau ne tradicija ir „amžinos vertybės“, bet pažanga, nes ateitis pasenusias tradicijas griauna ir atneša geresnį pasaulį. Tokioje istorijoje praeitis yra pasenusi seniena. Pavyzdžiui, kažkada gamybos technologija buvo paprasta kuoka, patobulinta akmeniniu antgaliu, o dabar yra staklės ir kompiuteriai. Ir kas yra šitas pagalys arba kuoka – juokingai pasenusi seniena, aborigenų lygis. Ir tokia istorija bei tradicija nėra jokia vertybė, nes ji neatitinka realijų ir galimybių. Tokioje istorijoje natūralu išaukštinti libertarinę pažangą, keitimą į naują, seno, tradiciško griovimą.

Priešingai yra tada, kai istorija smunka, silpnėja, byra, griūna, išsigimsta. Tada tai, ką atneša ateitis yra mažiau vertinga už tai, kas buvo, už didingą praeitį, kurią reikia mėgdžioti bet kokią kaina, norint susigrąžinti prarastą galybę. Toks požiūris ir yra neonacionalistinis. Kai rodomas dabartinis menkumas ir aukštinama tai, kas buvo. Tai yra logiška. Tik reikia susitarti, kur yra pažanga, o kur smukimas. Ar kultūroje, ekonomikoje, politikoje, moksle, moralėje yra įmanoma pažanga ir kaip šių sričių kitimas suvokiamas. Kultūroje vertinamas naujumas, originalumas, tai reiškia, normos ir tradicijos griovimas. Ekonomikoje siekiama tobulinti gamybinius santykius, tam, kad jie būtų aktyvesni ir našesni. Politikoje turi būti nuolat prisitaikoma prie besikeičiančio pasaulio, ir netgi skatinti jį keistis tobulėjimo linkme. Apie mokslo žinių plėtimą nėra net ką kalbėti, jų plėtimas yra savaime suprantama vertybė. Moralė taip pat turi įvertinti pažangą visose srityse ir prisitaikyti.

Pavyzdžiui, turi nuspręsti kaip vertinti klonavimo galimybes. Tai bus pradėta daryti neišvengiamai, ir turi būti nuspręsta kaip geriausiai įvertinti šią galimybę iš moralinės pusės. Toks yra libertaro požiūris į istoriją ir jo pažangizmas – reikia siekti, kad ateitis būtų tobulesnė už praeitį ir nieko nekonservuoti, nes užkonservuotos tradicijos ir vertybės besivystančiame pasaulyje virsta senienomis ir atgyvenomis. Kokią vertę turi seniena, ir kur laiko perspektyvoje žiūri atžangistai.

Tad libertarai pirmiausiai išstabina, išideologizuoja Istoriją. Istorija nevaldo, ji tik paprastas žinojimas. Konservatizmas su savo energija, net agresija yra griūvančio pasaulio perspektyva, kuri gali būti baisi, jeigu priklausai šiam pasauliui, būdamas kokiu nors tautiniu užsikonservavusiu filologu, literatu arba istoriku. Bet sprendimas tokiais atvejais paprastas – tereikia parodyti daugiau gebėjimų, talento ir sukurti ką nors geresnio ir pažangesnio, kad literatūrą arba istoriją galėtum išgelbėti nuo dardėjimo žlugimo nuokalne. Tai yra, reikia keisti tobulėjimo kryptimi, o ne fiksuoti kokią nors sustingusios praeities struktūrą ir paversti ją nekeičiamu stabu.

Suprantama, kad psichologiškai tai gali būti sunku, nes žmogus visada pradeda ne tuščioje vietoje, bet nuo praeities arba tiksliau sakant nuo savo atminties. Pažangizmas gali būti psichologiškai sudėtingas. Tačiau reikia išsiugdyti sugebėjimą keistis ir keisti. Įveikti įprotį, atsisakyti senienų, griauti antikvarinį mąstymą. Tai galima pasiekti objektyviu palyginimu ir padidėjusios „pridėtinės vertės“ įvertinimu.

Priešinimasis naujovėms yra atžangus mąstymas, neturintis jokio pateisinimo. Nebent Istorija iš tikro katastrofiškai smuktų išsigimimo kryptimi. Libertaras atsisako praeities dėl geresnės ateities, o konservatorius atsisako ateities dėl praeities savaime ir užkonservuoja kažkokią momentinę nuotrauką, kuri esą yra „visų geriausia“.

Šio svarstymo kontekste belieka nuspręsti kaip vertinti haliucinacijų sluoksnio ir semantinių durnynų įsigalėjimą, plėtimąsi, augimą ir stiprėjimą. Tie durnynai yra visuomenė, organizacija, valdžia, valstybė, supervalstybė, imperija, viena pasaulio vyriausybė, planetų konfederacija ir t.t. Šių ideologinių sluoksnių į žmogų įmeluoti vaizdiniai yra pažanga ar atžanga?

Tenka tartis ar pradžia laikome žmogų ir jo empirinę laisvę, kurios esmė yra kiekvienas individas kaip savo valdžia ar žmogaus sąvokos suvokimą keičiame pagal ideologinį sluoksnį, kuriame žmogaus samprata perdaroma į automatizuoto vergo funkcijos vaizdinį, atimant iš jo prigimtinės laisvės galimybę. Libertaras tai laiko didžiausiu nusikaltimu, tad semantinių durnynų įteisinimas yra ne kas kita, kaip banditizmo įteisinimas.

Taigi įvertinimo laukia ideologinių sluoksnių „pažangos“ klausimas, kai laisvė koncentruojama jėgos klikos rankose ir visas žmogaus gyvenimas patalpinamas į semantines haliucinacijas, kai kitam individe pradedama matyti tai, ko jame iš tikro nėra. Visuomenė, organizacija, valstybė ir t. t. Akylas libertaras mato, kad šitaip auga tik keleto išrinktųjų šaikos galia, o visi kiti paverčiami išnaudojamais automatais.

Begalinė regresija

Laisvė yra tam tikra būsena grupės viduje, kuriame išrinkti pagrindiniai nariai gali spręsti savo klausimus nepriklausomai nuo kitų. Galima įrodinėti, kad tokia būsena neįmanoma, kad visi sprendimai priklauso nuo kitų narių sprendimų ir t. t. Todėl šią laisvės būseną reikia patikslinti: kiekvienas narys turi tam tikrą laisvės sferą, arba laisvės rėmus, kuriuose jis gali būti nepriklausomas nuo kitų. Nesunku suvokti, kad pirmiausiai tokia sfera yra sąmonė, į kurią pašaliniams brautis turi būti draudžiama, nes ši vieta kiekvienam žmogui yra šventa. Toliau ši sfera turi būti suprojektuota į tam tikrą erdvę pačioje tikrovėje, kurioje susitarimu turi būti paliekamos išgyvenimo galimybės.

Jeigu paėmę valstybių grupę panagrinėtume valstybių libertarizmą, tai šios laisvės sąlygos yra politika, kaip sąmonės ir sprendimų galimybė, ir valstybės teritorija, be kurios ne tik laisvė, bet ir bet kokia kitokia egzistencija neįmanoma. Tokia valstybė yra suvereni, nepriklausoma, laisva, o ši laisvė yra pagrįsta tarptautinių santykių libertarizmu.

Tačiau, kaip ir individų grupėje, valstybių grupėje laisvės būsena, kuri yra tam tikros pusiausvyros ir stabilumo išraiška, išbalansuojama ir galingesnė grupė pradeda kištis į politiką, ir tuo naudojantis siaurina fundamentalų laisvės pagrindą, t. y. politinį ir teritorinį vientisumą. Atsiranda įvairios diktato sistemos, sugriaunančios libertaristinius „tarptautinius santykius“. Dėl šių priežasčių atsiranda įvairūs žemėlapio perbraižymai ir dalinimaisi įtakos sferomis. Tai daro kiekviena grupė ir to dėka atsiranda ir išnyksta įvairūs valstybiniai dariniai, keičiantys pasaulio žemėlapio vaizdą. Šie procesai turint valdžią yra skatinami, o valdžios neturint – skelbiamas libertarizmas kaip priedermė ir bendras, arba absoliutus, gėris.

Kokia kritikos skirtos laisvės būsenai esmė. Pirmiausiai teigiama, kad tai yra savivalė: atseit jeigu elgesio nevaržo jokie rėmai, žmonės daro ką nori, įsigali „anarchija“. Žmogus nėra tiek disciplinuotas, kad galėtų gyventi savo gyvenimą nevaržomas. Teigiama, kad būtina kontrolė ir priežiūra. Tik čia atsiranda niekaip neišsprendžiamas klausimas: o kas prižiūrės prižiūrėtojus? Iš istorijos matome, kad šitokia savivalė, būdinga libertarinei grupei, persikelia į prižiūrėtojų kastą ir tada nukenčia prižiūrimi „vergai“, nes prižiūrėtojai pradeda savivaliauti. Dar griežčiau sakant, visos prižiūrėtojų kastos bėgant laikui išsigimsta – tai yra dėsnis. Pradeda įsivaizduoti, kad jie yra „aukštesnė rasė“, o žmogus yra tik „šimpanzė“.

Vadinasi, abi galimos situacijos – nepatenkinamos. Kai niekas nekontroliuoja ir neprižiūri, šlyja laisvų žmonių disciplina, o kai yra socialinis antstatas, disciplina griūna prižiūrėtojų kastoje, ir vietoj to, kad žmonėms būtų gerinamas gyvenimas ir vystoma sistema, susikuria totalitarinis režimas. Todėl vietoj to, kad priežiūra santykius pagerintų, juos pablogina dar labiau nei „anarchijos“ situacijoje. To išspręsti neįmanoma niekaip, nes tokia struktūra nusitęsia į begalinę regresiją („kas prižiūri prižiūrėtojų prižiūrėtojus ir t. t.“ …)

Libertarizmui pagrindinis grupės, kurioje siekiama laisvė arba valdžios, vienetas yra ne valstybė bet individas. Valstybes aprašinėjau tik todėl, kad tarptautiniuose santykiuosi yra kelios geros sąvokos, kurias galima perkelti į žmonių pasaulį ir geriau suprasti apie ką libertarai kalba. Tai pavyzdžiui, yra suverenumas, nepriklausomybė, teisė (tarptautinių santykių libertarizmas pagrįstas teise), politika, ekonominė bazė ir t. t. Libertarai sako, kad santykiai tarp individų turi būti tokie, kaip tarp valstybių. Individas turi suverenitetą, formuoja savo politiką, leidžia savo įstatymus, užsiima gynybos priemonėmis ir pan. Neigti libertarizmą reiškia neigti suverenios valstybės egzistavimo galimybę.

Tačiau tokį neigimą griauna tikrovės pavyzdžiai – visada, prie bet kokių tarptautinių santykių, egzistuoja bent viena suvereni valstybė. Žmonių pasaulyje, net esant diktatorinei santvarkai, egzistuoja grupė žmonių, turinčių suverenumą arba valdžią.

Libertarizmo tikslas perkelti galimybę būti laisvu kuo didesniam žmonių skaičiui, t. y. atiduoti teisę formuoti savo „politiką“, leisti įstatymus, valdyti ekonomiką ir t. t. Ši galimybė atriša žmogų nuo grandinės, prie kurios jis buvo pririštas kitų žmonių – dėl to, kad jie buvo galingesni ar taip susiklostė aplinkybės. Laisvė tai ne grandinė ir ne grandinės ilgis, nes lieka „prižiūrėtojų“ klika, kuri grandines valdo: pririša – atriša, sutrumpina – prailgina.

Paradoksalu yra tai, kad kai kurie politikai, propaguodami etatistinį savo valdomos valstybės libertarizmą, su žmonėmis elgiasi kaip diktatoriai. Valstybė gali būti nepriklausoma, suvereni, tačiau tai nereiškia, kad laisvi žmonės, nes savo viduje politikai formuoja totalitarinį režimą. Kitaip sakant, sau jie nori absoliučios laisvės, o kitus siekia paversti vergais, nuliais. Tai ir yra ta minėta sistema, kai prižiūrėtojų kasta išsigimsta ir laukinės prigimties pažabojimo gera idėja deformuojama: valdžia pradeda savivaliauti ir „prižiūrimiems“ žmonėms sukuriamas gyvenimo pragaras.

Gali atrodyti, kad iš šios situacijos nėra jokios išeities ir kad abi situacijos veda prie gyvenimo sąlygų pablogėjimo. Atsakymas, mano manymu, vienas – paimti elementus iš abiejų sistemų ir sukurti mišrų variantą. Priežiūra reikalinga, bet ji neturi virsti absoliutu, tai turi būti abipusė priežiūra. Laisvės būsena irgi turi būti bent minimaliai apribota, kad nevirstų savivale ir anarchija. Priežiūros ir ribos principas libertarinėje visuomenėje yra neformalūs. Sistemoje prižiūrėtojai-vergai dažniausiai santykiai formalizuojami ir institucionalizuojami, o prievarta nuasmeninama, paverčiama sistema, už kurią niekas konkrečiai neatsakingas. Kalama į galvą, kad taip ir turi būti.

Spalvota tauta

Valstybė negali formuoti jokios savo politikos, jeigu neturi jokių svertų. Tai yra pagrindinis visų išsilaisvinimų ar išlaisvinimų klausimas. Pažiūrėjus į istoriją, matosi, kad emancipacijos klausimas dažniausiai sprendžiamas nesąžiningai, nes laisvinamas žmogus (valstybė) dažniausiai negauna jokio pamato po kojomis ir išlikimo galimybės – minimalios. Tokia parodija visada organizuojama taip, kad išlaisvintas vergas vienokia ar kitokia forma vis tiek sugrįžtų pas vergvaldį arba valdžią. Todėl neužtenka nei metafizinio išlaisvinimo teorijoje, nei empirinio išlaisvinimo nuimant grandines – būtinas tikras įgalinimas, kad formuotųsi realus pagrindas po kojomis. Kitaip sakant, vien dvasinių turtų neužtenka, reikalinga ir veikianti materialinio pagrindo sistema. Tad kol neišsprendžiamas dalinimosi klausimas, tol laisvė yra tik laisvės parodija.

Jokia tauta nėra gyva vien kultūra. Tam būtinas ir ekonominis pamatas. Todėl neaišku, kodėl atiduodant žmogui dvasinę laisvę (į pažiūras, tikėjimus, įsitikinimus, kūrybą), specialiai apribojamos išgyvenimo galimybės, dėl ko „dvasiniai turtai“ tampa pasityčiojimu iš žmogaus. Materialiai žmogus – vergas, o dvasiškai – „turtuolis“, dvasios „aristokratas“. Tad žmonės realiai skurdinami ir verčiami ubagais bei vergais, bet „apdovanojami“ dvasiniais turtais, kad net pririšti prie grandinės jaustųsi laisvi ir turtingi. Valdžia padovanoja žmogui trispalvę grandinę ir trispalvę būdą, bandydami įtikinti, kad tai ir yra tikra laisvė ir tikri turtai.

Tai rodo vieną dalyką – valdžia nenori dalintis; valdžia yra apgavystės sistema, kuri vadinama tautiniais ir dvasiniais „lobynais“, laisvai prieinamais visiems. Gali semtis iš šios skrynios kiek nori. Nėra jokių apribojimų ir draudimo, tačiau kaip matome tik todėl, kad šie „turtai“ beverčiai, arba dar blogiau – tai spąstai. Norima pasiekti, kad žmogus galvotų, jog to užtenka norint būti tikru, laisvu žmogumi. Siūlomos sąlygos nėra sąžiningos: žmogus atiduoda savo gyvybę, laisvę, protą, o mainais gauna beverčių spalvotų blizgučių, o visus realius svertus valdžia pasilieka sau.

Neginčijamas faktas yra tas, kad valstybė stipri tada, kai stiprūs žmonės. Tačiau stiprina realūs dalykai. Jeigu žmogus prie centrinės valdžios pririštas prievarta, bauginimu, grasinimais, apgaule, blizgučiais, vadinamais „dvasiniais“ turtais, valdžia stipri, tačiau paklusimo efektas lengvai sugriaunamas. Šis sugriovimas vadinamas ideologinio zombio perprogramavimu. Daug efektyvesnis susiejimas arba susaistymas yra per žemę, ryšius, „kapitalą“. Tikrovės pakaitalai – laisvės nesukuria. Spalvotais blizgučiais padabintas žmogus mėgaujasi tik laisvės, turtų iliuzija. Bet laisvei reikalinga tikra valdžia. Norintis būti laisvas, žmogus turi valdyti ir įvaldyti tikrovę, tada susikuriamos galimybės formuoti savo politiką ir kurti išgyvenimo strategijas, kurias griauna hierarchinė kastų sistema, pagrįsta nesidalinimu ir realių galimybių pakeitimu spalvotais valdžios ir laisvės „aksesuarais“, kurie tik spektaklyje labai svarbūs. Šitaip realūs svertai pakeičiami visokiais niekučiais ir valdžia vaizduoja, kad yra labai „dosni“ už sąžiningą vergystę siūlydami dosnų atlygį.

Kovojant dėl savo laisvės reikia neapsirikti, neapsigauti ideologiniais spąstais, nepakliūti į „dvasinę“ pelkę, kuri praryja žmogų ir išsikapanoti būna labai sunku, ypač individualiai.