Pasitinkant pergalės metus

Užbaigdamas 2016 metus, prezentacijoje apibendrinau savo žmogaus sampratą, ypač akcentuodamas tuos aspektus, kurie susiję su sąmonės teorija ir jos psichotroniniu užgrobimu. Taip po truputį artėjama prie galutinio klausimo sprendimo, kurį suformuluoti galima paprastai: kaip įrodyti sąmonės valdymą ir kaip nuo jo apsiginti. Šį klausimą sprendžiu jau labai ilgai ir kiekvienais metais pavykdavo atrasti ką nors naujo. 2016 metai, kaip rodo pateikta prezentacija – buvo pakankamai produktyvūs. Paskutinis proveržis yra schema, kurioje pateikiamas „visas žmogaus spektras“, neapsiribojant, kaip įprasta, tik fizine žmogaus sandara. Man, bent pricipo pavidalu, pavyko įtraukti sielos ir suvokimo struktūrą ir paruoši šį modelį pavertimui tiksliuoju sąmonės mokslu. Man asmeniškai sudėtingiausia dalis yra eksperimentas, nes neturiu galimybių daryti praktinių tyrimų. Tačiau atrastas metodas, kurį vadinu „kontinuumų metodu“, leidžia daug darbo atlikti teoriškai. Tai tik rodo, kad vienas viso darbo užbaigti vis tiek negalėsiu ir turės prie šio klausimo prisidėti kiti žmonės.

Mano schemos gal nėra įspūdingos. Joms labiau tiktų pavadinimas „įspūdingai paprastos“. Paprastos todėl, kad pateikia tik maksimaliai apibendrintą lygį. Tai yra dvi piramidės, kurios padalintos į tris aukštus ir kiekvienas aukštas atitinką kokią nors labais svarbią žmogaus dalį. pirmas aukštas yra fizinė brana, kuri daugmaž atitinka fizinį kūną, koks jis yra anapus suvokimo pačioje tikrovėje. Antras aukštas yra gnostinė brana, kuri atitinka sielos lygmenį, kuri mano vėl sugrąžinta į tiksliųjų mokslų dėmesio lauką. Taip pat ir siela yra anapusinė, kokia yra pačioje realybėje, apimant visas jos galimybes. Piramidės viršūnė yra suvokimas, kuriame atsiveria visas sąmonėje esantis paveiksliukas, rodantis žmogui jį supantį fizinį ir gnostinį pasaulį iki artimiausio horizonto. Tiesiogiai sąveikauti gali tik du apatiniai aukštai, o suvokimo aukštai, vadinami šviesos arkomis, tiesiogiai nesąveikauja.

Pirmame aukšte vyksta juslinė sąveika, per jutimo organus ir rodo fizinio pasaulio formas. Antrame aukšte vyksta, arba gali potencialiai vykti, telepatinė sąveika, kur sąveikauja tiesiogiai siela su siela. Tačiau visos šios sąveikos atvaizduojamos suvokimo šviesos arkoje, kuri pagal mano teoriją yra luksorinų lauke ir mes matome juslines, kokybines formas. Paveiksliukas yra surenkamas dinamiškai, iš tos informacijos, kuri paduodama į sielos ekranus ir čia apdorojama. Pasaulis gali atrodyti statiškas, bet jis pagaminamas dinamiškai iš nenutrūkstamo informacijos srauto, jeigu srautas nutrūksta – dingsta paveiksliukas. Tą kokybinę formą, kuri yra juslinis pasaulis ir minties suvokimas, vadinu realinu. Iš pradžių šis naujas terminas gali atrodyti keistas, neįprastas, bet reikia neužmiršti, kad aš pagal specialybę esu lingvistas ir su žodžiais, net labai neįprastais, dirbti esu įpratęs. Nors kitiems, kurie prie svetimų kalbų ir filologinės mechanikos neįpratę, tai gali atrodyti keista. Tad jeigu kam nors užkliūva mano naujadarai, turi prisiminti, kad aš esu užsienio kalbų specialistas.

Realinas yra ta forma, kuria suvokime pasirodo gnostinės ir fizinės branos objektai. Deja gnostinės branos tiesioginės aplinkos nematome, nes siela veikia uždaru principu, kadangi neturėdama receptorių, negali atverti supančio sielų pasaulio. Kitaip yra su fiziniu pasauliu, kuris pagal mano sistemą vadinamas išoriniu realinu. Viską, ką žmogaus kūnas su savo recepcijos sistema aplink save surenka, pereina į šią vietą. Tai reiškia, kad pats objektas lieka anapusiniame pasaulyje, kaip pasakytų I. Kantas, yra „daiktas savaime“, tačiau suvokimas dinamiškai surenka to daikto reprezentaciją, kuri yra kokybinė jo forma sąmonėje. Tai reiškia, kad sąmonė turi reikalą tik su fenomenais, o patys daiktai yra „transcenderiai“. Bet šis terminas naudojamas tik tokiems atvejams, kai objektas egzistuoja tik pirminėje tikrovėje, gebėdamas užblokuoti savo pavertimą išoriniu realinu. Tai yra, objektas egzistuoja, bet yra nematomas. Jeigu paimtume gnostinę braną, tai transcenderiai suvokimui yra visi joje egzistuojantys objektai, nes čia neformuojamas atviro pasaulio modelis. Gnostinė brana tik aptarnauja juslinį pasaulį, kadangi yra į jį intencionaliai įkreipta.

Dabar paaiškinsiu, kodėl aš visa tai kartoju, kas apibendrinta mano prezentacijoje. Svarbiausias man klausimas – kaip padaryti, kad psichotroninė technika taptų išoriniu faktu, ne tik suvokiama subjektyviai, vidiniame realine kaip poveikiai psichikai. Akivaizdu, kad pati techninė dalis turi būti fizinėje branoje ir vadinasi ją galima pervesti į išorinį realiną, užfiksuoti suvokime, išanalizuoti sandarą ir t.t. Jeigu yra jusliškai nematoma dalis, tai ji turi vis tiek būti matuojama prietaisais. Taip pat, kol kas nėra technologinių galimybių, kurios leistų padaryti pačią konstrukciją iš nematomos substancijos, dažniausiai nematoma būna tik spindulinė poveikio dalis. Kokie iškyla samprotavimai šiame kontekste. Žmogus aprėpia tik tam tikro horizonto ribose, vadinasi jeigu prietaisai yra už horizonto, tai jie nematomi. Vienas būdas iškelti už horizonto yra labai sumažinti, iki nano dydžio. Tai labai patogu kalbant apie implantus, kurie gali būti įleisti į smegenis ir kad ten juos surastum, riekia galingų didinimo prietaisų, arba radiacijos matavimo. Jeigu prietaisai yra šiapus horizonto, tai kad žmogus nesuprastu jų paskirties, gali būti naudojama maskuotė, vienas iš variantų – dvigubos paskirties įrengimai. Jeigu prietaisas nedidelio dydžio, tai gali būti užmaskuotas kaip mobilus telefonas, mp3 grotuvas ir pan.

Taigi, net gerai išnaršius internetą, pačių prietaisų nuotraukų rasti neįmanoma, vadinasi jie labai gerai įslaptinti, naudojami tik gerai kontroliuojamų grupių arba yra iškelti už horizonto ir turi dvigubą paskirtį, pavyzdžiui, orbitiniai palydovai, kurių nuotraukų yra daug, tik mes nežinome visų jų galimybių ir funkcijų. Tai reikštų, kad pati technika iš tikro daugeliu atvejų užfiksuota, bet mes nežinome kam ji iš tikro naudojama.

Gali būti, kad yra ir „fantastinių“ galimybių, kurios leidžia objektus konstruoti nematomoje gnostinėje branoje, kuri niekaip neištraukiama nei į išorinį, nei į vidinį realiną, nes yra uždara sistema. Tada poveikis subjektyviai jaučiamas, bet žmogus niekaip negali rasti to poveikio šaltinio. Tada paskelbiama, kad jam vaidenasi. Tačiau žinant transcenderio struktūrą, kuri aprašo realius nematomus objektus, šita „teorija“ akivaizdžiai klaidinga. Tiesiogiai gnostinėje branoje vargu ar su fiziniu kūnu įmanoma ką nors konstruoti ir greičiausiai naudojamos hibridinės fizinės-gnostinės technologijos, kuomet turimas fizinis prietaisas, kuris geba perduoti signalą į gnostinę braną ir daryti tiesioginį poveikių sielos ekranų dinamikai. Tada tas poveikis leidžiasi žemyn į fizinį kūną, kuris yra užgrobiamas ir kyla aukštyn į suvokimą, kur žmogus patiria subjektyvius užgrobimo įspūdžius. Prietaisas yra už suvokimo horizonto fiziškai, todėl žmogus nemato šaltinio ir šitaip užpultam iš pradžių būna labai sunku susiorientuoti. Reikia nepadaryti labai didelės klaidos – eiti pas psichiatrus ir pradėti šiuos savo įspūdžius pasakoti, nes psichiatrija yra MK brigadų, kurios naudoja tokias technologijas, priedanga. Kreipusis pagalbos, jos ne tik nesulauki, bet sistema žmogų nusmukdo dar žemiau ir uždaro į psichologinius spąstus, iš kurių paskui išsivaduoti būna labai sunku.

Reikia pradėti mąstyti ir protingai veikti, sistemingai griaunant MK brigadų juodąją operaciją. Tokių operacijų pagrindinis formatas būna psichologinis smegenų krušimas, tai reiškia, ji pastatyta ant blefo. Tačiau kai blefas žlunga ir žmogui neįmanoma padaryti jokio poveikio ir įspūdžio, operacija atsiduria labai sunkioje padėtyje. Tai aišku gali priversti imtis drastiškų priemonių, bet jie taip pat gali būti priversti atsitraukti. Tam pasiekti reikia daug laiko, kartais dešimtmečio, bet tai vienintelis būdas išgelbėti savo gyvybę ir laisvę. Kovą pralaimėjusių žmonių laukia vergų likimas, bet jis ištinka tik tuomet, kai žmogus nuleidžia rankas ir pasiduoda. Reikia suprasti vieną dalyką, kad pasidavimu neįmanoma išspręsti jokių problemų, nes tada jų tik padaugėja, kadangi psichotroniniai vergai yra mirtininkai, kurie naudojami tik nešvariose mafijos operacijose. Gyvenimo nebūna jokio – todėl verta kovoti iki galo, naudojant bet kokia prieinamas priemones prieš nusikaltėlius. Kai teisė paminta cackintis ne laikas.

Numatau, kad 2017 metai bus sunkūs, bet tuo pačiu tai bus proveržio metai, kuriais bus atskleista visa mafijinė valstybės organizacijoje veikianti struktūra, kurią šiais metais įvardijau kaip MK brigadas. Persekiojamiems, terorizuojamiems, psichotronikos paveiktiems žmonėms linkiu stiprybės, ištvermės ir sėkmės kovojant prieš padugnių mafiją. Taip pat linkiu atsisakyti iliuzijų ir atsakymų ieškoti savyje ir likimo brolių ir seserų bendrose pastangose. Niekas neateis ir neišgelbės, tai gali padaryti tik pats žmogus savo atkakliomis pastangomis. Padarykime, kad 2017 metai būtų mūsų pergalės metais.

Žmogaus branduolys

Suvokimo mechanizmo klausimas yra centrinis filosofijoje ir moksle, nes jis susijęs su žmogaus branduoliu – pagrindine jo savybe ir pagrindiniu sugebėjimu, kuris apibūdinamas kaip galia susieti artimiausios aplinkos informaciją ir pritaikyti ją savo veikloje. Šis klausimas ilgą laiką buvo sprendžiamas tik filosofiniais metodais ir turi įvairias formas, tokias kaip sielos prigimtis, sąmonės esmė, patyrimo ir pažinimo klausimai ir pan. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais prasidėjo naujas judėjimas, kurio tikslas – sukurti sąmonės fiziką. Kaip tai galima padaryti jau esu aiškinęs kitur. Čia noriu pratęsti kai kurių gilesnių suvokimo mechanizmo aspektų analizę.

Mano intelektualinė kelionė prasidėjo nuo paprastų klausimų: sąmonė yra būsena ar substancija? Jeigu ji būtų būsena, tai ji būtų laikina, nes nėra amžinų būsenų, kadangi kažkas ją turi palaikyti, o tam reikia energijos. Jeigu substancija – tai amžina, nes pagal apibrėžimą ji yra pati sau pakankama ir amžinas egzistavimas neprieštarauja jos esmei. Šis klausimas yra sudėtingas, todėl atsakyti į jį nelengva. Galiu pasidalinti tik naujausia interpretacija, kuri ateityje gali keistis.

Kūnas yra substancijos išvestinė forma, todėl yra substancijos būsena, kuri laikina ir išsiskaido į pamatinę substancijos formą. Tai yra jį laikome substancija, bet ne pirminėje būsenoje. Siela irgi yra substancija, bet tam tikra išvestine, ne pirmaprade forma, todėl ji skaidosi ir pereina į žemesnius lygmenis. Siela substancija, bet ne pirminė. Kas yra suvokimas? Tai yra būsena, kuri atsiranda luksorinų kondensate, įgaunanti jame integruotą ir neintegruotą formą. Integruota forma yra savotiška „kristalizacija“, šį žodį naudojant kaip vidinės tvarkos ir simetrijų sinonimą, ir dezintegracija yra „amorfizacija“, kaip šios tvarkos iširimas. Šie procesai vyksta luksorinų lauke, bet priklauso nuo tų energijos būsenų, kurios gaunamos iš sielos, kuri atsiranda gnostinėje branoje, t. y., tokioje, kuri susijusi su pažinimu, apibrėžiamu kaip aplinkos informacijos susiejimas.

Iš viso šios idėjos konteksto seka tokia išvada, kad suvokimas yra ne tiek gyvo organizmo sugebėjimas, kiek aplinkos resursas, prie kurio organizuota sistema gali prisijungti. Kai įvyksta šis proveržis, ta fizikinė sistema virsta suvokiančios gyvybės forma. Šis resursas yra luksorinų laukas, kuris pasklidęs tam tikroje žvaigždės gyvybės zonoje. Kiek ir kaip jis susijęs su pačia žvaigžde, spręsti nesiryžtu, bet faktas, kad apie gyvybę žinome tik žvaigždės „gyvybės zonoje“.

Suvokimo integracija yra sielos būsena, sielos ekranų forma, kai ji suvokia savo ir aplinkos „egzistenciją“. Ši integracija yra informacijos, kuri atkeliauja iš fizinės ir gnostinės branos, aktualizacija, turinti kokybinių suvokinių formą, kurie vadinami bendru terminu „realinas“. Realinas tai tam tikras kondensatas, tam tikra „skysta fazė“, kuri suvokimo kapsulėje, šviesos arkoje simuliuoja arba imituoja pirmines tikroves. Realinas yra išorinis ir vidinis, pirmas ateinantis iš fizinės branos, o antras iš gnostinės. Realinas yra objektyvumo pertvara, kuri skiria vieną būtybę nuo kitos ir lemia tarp jų sąveiką. Visos būtybės egzistuoja pirmine forma fizinėje ir gnostinėje branoje, bet jų sąveika įtarpinama išorinio ir vidinio realino, kuris sudaro objektyvumo pertvarą.

Yra ir aukštesnė struktūra, kuri formuoja tam tikrą kolektyvinį logos, kuris yra kažkas panašaus į „laiko dvasią“. Logoso formos, viešpataujančios tam tikroje civilizacijoje ir laikmetyje organizuotu būdu, per organizaciją įdedamos yra objektyvų ir subjektyvų realiną, kuris sukuria tarp žmonių ekranus, per kuriuos jie žiūri į vienas kitą ir į supantį pasaulį. Tai labai svarbi organizuoto valdymo forma. Individas gali bandyti išsiveržti iš kolektyvinio logos ir siekti susikurti savo, individualų logos. Bet tai vis tiek tebus individuali iliuzija, kuri asmeniškai artimesnė, bet tiesos požiūriu, nė kiek ne pranašesnė, nes tame nėra jokios „tiesos“. Tiesa šiuo atveju apibrėžiama pagal atitikimą arba neatitikimą vyraujančiam logosui.

Taigi realinas iš dalies yra žmogaus valdymo instrumentas, kiek jį galima kontroliuoti iš išorės. Tai žino visos organizacijos ir užsiima tokio pobūdžio suvokimo integracijos valdymu. Taip įstatomos tarp žmonių objektyvumo pertvaros ir jos patalpina sielas į tam tikrą kalėjimą, iš kurio išsiveržti labai sunku. Šiuo principu pats individas per realiną suvokia kolektyvinį logos, kuris turi savo projekciją į individualią sąmonę. Tiek logos turi savo požiūrį į individą ir valdo jo gyvenimą per savo anoniminius, organizacinius, kolektyvinius mechanizmus. Žiūrint iš istorijos perspektyvos, logosų raida sudaro eonus, kurie yra tam tikrą laiką trukusių kolektyvinių logosų seka.

Realiną galima teigti, siekiant susitapatinti su vyraujančiu logosu, galima pradėti naują individualų logosą arba galima realiną neigti, laikant jį blogio ir kančių priežastimi ir siekiant sieloje dezintegruotų, amorfinių būsenų, kurios nesusijusios su aktyviu sąmoningumu. To pavyzdžiui, siekiama budistinėse meditacijose, ir aukščiausia būsena yra Nirvana – kuri yra individualizuoto realino ir kolektyvinio logoso antipodas, yra „būsena“ anapus jų. Realinas išnyksta ir savaime, miego metu arba apsvaigus alkoholiu ir narkotikais.

Taip pat egzistuoja egzotiškos realino formos, tokios kaip sapno realinas, kai luksorinų lauke projektuojama sielos vidinė informacija ir haliucinacinė sąmonė, kuri yra realinas sukuriamas pavartojus haliucinogenų. Tokie realinai neįprasti, keisti, egzotiški ir jie laikomi ne norma, bet nukrypimu nuo normos. Bet kokiu atveju – tai antraeilis realino sujungimo būdas, kuris neleidžia normaliai orientuotis pagrindinėje realybėje, fizinėje ir gnostinėje branoje, o į naujas realybes persikelti visam laikui, bent kol žmogus gyvas – neįmanoma.

Vietoj realino ir logo limfos jame neigimo, galima bandyti realiną įvaldyti ir transcenduoti, pasiekiant tas tikroves, tiesiogiai, kurias jis skirtas reprezentuoti. Perkelti į jas savo suvokimo neįmanoma, nes žmogus suvokia per realiną, bet galima formuoti objektyvaus laksato schemas, kurios būtų bandymas rekonstruoti tas pirmines tikroves, iš kurių atsiranda šviesos arka. Tai daroma realino ekranuose surandant pagrindinius tikrovės dėmenis, kuriuos tada pakišus po ekranu kaip jo pagrindą, galima bandyti paaiškinti veikimo principus. Tam reikia labai gerai į tuos dėmenis  įsižiūrėti ir pamėginti pagauti esmę to, į ką jie nurodo.

Iš viso to, manau, svarbiausia pamoka yra ta, kad reikia stengtis atsiriboti nuo susitapatinimo ir susiliejimo su tiesioginėmis realino formomis. Turi atsirasti distancija, didesnis atstumas, kad būtų įmanoma įžvelgti bendras formas, stambų planą. Tada pagauti pagrindinių jo bruožų esmę ir pamėginti transcenduoti juos į išorinį objektyvų laksatą, kuris yra realino pagrindas. Kitais žodžiais tariant tai yra filosofinis požiūris. Mokslas yra kiekybinis požiūris, kuris leidžia konstruoti technologijas, bet tam pirmiausiai reikia iššifruoti objektyvaus laksato struktūras ir sukurti metodus, kurie leistų jas materializuoti. Tai priklauso nuo gebėjimo surasti dėmenis, paversti juos parametrais, matematizuoti ir įrodyti praktiškai, eksperimentais.

Taigi matome, kad realinas, pagrindinė sąveikos su aplinka forma, yra aplinkos resursas, kurį dovanoja mums luksorinų laukas. Gebėjimas organizmo prie šio lauko prisijungti yra gyvybės užgimimo pagrindinis įvykis. Siela ir kūnas taip pat ateina iš aplinkos ir tai resursas, kuris paimamas iš fizinės ir gnostinės branos. Belieka klausimas ar yra kažkas, ką būtų galima laikyti grynu žmogumi, ne paimtu iš aplinkos, bet tam tikru jo suvereniu branduoliu, tam tikru informaciniu šablonu, kuris sutraukia į save aplinkos resursus ir sukuria sąmoningą prisitaikyti prie aplinkos gebančią gyvybės formą.

Kitas žmogus pasirodo viduje suvokimo tik kaip kokybinė realino forma, su visa paslėpta gelme. Save žmogus suvokia per vidinį ir išorinį realiną. Nei pats sau, nei kitas gryna forma neduotas. Save visą galima suvokti tik per galios veikti pajautimą.

Lingvistinis modeliavimas

Pasaulį modeliuoti galima kalboje arba vaizduotėje atskirai, tačiau patogiausia šiuos du metodus sujungti į vieną modeliavimo sistemą. Žodis „pasaulis“ reiškia viską ir bet ką – visą planetą kaip visumą, netgi kitas planetas, visatą ir kiekvieną žmogų ar kokį nors atskirą daiktą. Pirmiausiai kiekvienas objektas turi dalis, sąryšius ir santykius tarp jų. Tai yra sandaros išmanymas, kuris modeliuoja erdviškai ir kiekvienam elementui priskiria tam tikrą pavadinimą, kuris vadinamas daiktavardžiu.

Tada kiekvienas objektas turi susijusias aktyvumo schemas, kurios apima procesus, vyksmus ir viską, ką konkretus objektas arba jo dalis gali daryti. Šitokie aktyvumo variantai išreiškiami veiksmažodžiais. Tame nieko naujo nėra, visi žino kad kalboje yra tokios kalbos dalys. Tačiau vien tai žinoti neužtenka, reikia turėti pilną modelį, tai yra, vienoje schemoje matyti visas galimybes ir tada, matant visumą, vertinti, kokios galimybės kokia tikimybe gali realizuotis.

Pavyzdžiui, galima susimodeliuoti, jeigu reikia susirašyti ant popieriaus (kompiuteryje), visą žodyną (visą!) klasterių forma. Toks klasteris stilizuotai pavaizduotas įdedamame paveikslėlyje.

klasteris

Čia matome klasterį iš pirmo asmens perspektyvos, kuri gali būti išreikšta žodžiais „aš“, „žmogus“, „vyras“. Tai yra, išeities taškas čia yra „Kas?“. Pats vyras gali būti apibūdintas būdvardžiais „stiprus“, „silpnas“, „protingas“, „kvailas“, „sveikas“, „ligotas“ ir t.t. Toliau eina veiksmų schemos, kurios gali priklausyti nuo dalies su kuria veikiama: tai yra kūno dalis, psichinė dalis, bendrai kūno ir psichinė. Toliau judėjimas, darymas priklauso nuo būdo ir terpės, kuria judama: „plaukti“, „skristi“, „važiuoti“ ir t.t. Galiausiai veiksmas gali būti vienanaris („eiti“, „bėgti“) ir dvinaris („imti“, „stumti“, „dėti“, „vesti“).

Kadangi visi daiktavardžiai skirstomi į maždaug 15 kategorijų arba grupių, tai kiekvieną objektą priskyrus vienai iš jų, galima nustatyti visos grupės ir viso žodyno aktyvumo klasterį. Tada visą pasaulį galima suskaidyti į šioms grupėms priklausančius objektus, išdėlioti juos erdviškai, nukreipti skirtingomis kryptimis ir išskleisti visas jų aktyvumo schemas. Šitaip į klasterius galima išskaidyti visą žodyną apie 100 000 žodžių. Šiuos žodžius protinga skaidyti į kalbos dalis, tada tas dalis susieti klasterių principų, kaip pavaizduota paveikslėlyje. Turėtume 40 000 daiktavardžių jų pagrindiniuose vaidmenyse, 40 000 veiksmažodžių, kurie kartotųsi peršokant nuo vieno prie kito klasterio. 20 000 liktų būdvardžiams, prieveiksmiams ir pagalbinėms kalbos dalims.

Veiksmažodžių bene ryškiausia savybė yra laiko skalė, nes visi procesai, pagrindinio sąmonės proceso atžvilgiu yra praeityje, dabartyje ir ateityje. Bet kadangi praeitis yra tai kas jau buvo, modeliuojant ji nesvarbi ir domina tik dabarties ir ateities klasterių modeliavimas. Visos galimybės yra įvardintos, tad žinant visą žodyną, galima tas galimybes matyti. Labiausiai domina aktualių objektų priešpriešinio aktyvumo schemos ir kokia tikimybė, kad tas objektas, pavyzdžiui, koks nors žmogus arba organizacija, rinksis vienokį ar kitokį aktyvumo kanalą. Šitaip naudinga modeliuoti visą aplinką, visus dominančius žmones, net tuos, kurie nepažįstami, bet kurie gali atsidurti tavo veikimo zonoje.

Daug kas priklauso ir nuo rutininių, įprastų veiksmų, to, kas kam nors yra būdinga arba tipiška. Ką koks nors žmogus daro arba nedaro pagal savo įsitikinimus, nuostatas arba vaidmenį. Tada lengva vertinti, ko iš žmonių galima tikėtis ir laukti, taip pat galima pasiruošti savo atsakymus. Pavyzdžiui, jeigu kas nors nepatinka arba nepriimtina, kaip atsakysi, reaguosi, arba ką darysi, kokių priemonių imsiesi. Taigi visuose klasteriuose yra rutininės, įprastos trajektorijos ir yra ekstremalios trajektorijos. Taisyklė tokia, kad rutininės aktyvumo schemos daug dažnesnės, nei ekstremalios, bet ekstremalios daug pavojingesnės ir joms reikia būti pasiruošus. Kai vyksmai rutininiai veiksmai, dažniausiai sakoma, kad nieko nevyksta, o įvykiai – tai kažkas neįprasto.

Tokiu principu yra išdėstyti visi žodynai ir šį metodą galima naudoti ne tik modeliavimui naudojant žinomą kalbą, bet ir naujos kalbos žodyno mokymuisi. Mokytis žodyną reikia klasteriais. Pirmiausiai išmokti kelis pagrindinius klasterius, o tada kartoti visas galimybes praktinėse realizacijose tų klasterių ribose. Reikia mokėti išskleisti tuos klasterius galvoje vaizdais ir žodžiais. Svarbiausia taisyklė – niekada nesimokyti žodžių izoliuotai ir atsietai nuo tikrovės modelio. Tai yra visi žodžiai turi būti įdėti į pasaulio vaizdą. Reikia mokėti savo galvoje išskleisti žemės rutulį, sukinėti jį galvoje, didinti ir mažinti ir vardinti visų matomų galvoje dalių pavadinimus.

Pavyzdžiui, paimkime klasterį „namas“, ką jis „daro“?, kas jame vyksta?. Pirmiausiai jis „pastatomas“, tada „stovi“. Tada gali pradėti „griūti“, „birėti“, „trupėti“. Jį galima „remontuoti“. Taip pat jis gali „susprogti“, „būti susprogdintas“. Kas su namu daroma? Jame įprastai žmonės „gyvena“. Žiūrint ekonominiu požiūriu namą galima „pirkti“, „parduoti“, į jį galima „investuoti“. Tai praktiškai visi pagrindiniai aktyvumo schematizmai susiję su šiuo objektu. Šitaip galima susidaryti visą žodyną. Taip pat aplink jį susidaryti visų aplinkinių objektų aktyvumo schematizmus. Tada galima nustatyti kas vyksta įprastai, o kas neįprastai. Šitaip sumodeliavus, galima paruošti paderinti savo aktyvumo schemas.

Toks lingvistinis modeliavimas, daugiau įdomus mokantys kalbos žodyno, arba pavyzdžiui, rašant knygas. Bet taip pat vykdant įvairias operacijas arba kuriant ateities planus, kuriuose reikia numatyti pagal lingvistinį modelį visas galimybes ir paruošti savo atsakymą bet kokiam atvejui. Tai gali būti naudinga ir versle. Norint įvaldyti šį metodą, reikia išmokti matyti kalbą, jos bendra vaizdą ir išskleistas lingvistinių struktūrų schemas. Pavyzdžiui, galima paklausti, o kaip sąmonėje išskleisti 40 000 tūkstančių daiktavardžių? Pirmiausiai juos reikia sugrupuoti, o tada sukurti sąmonėje pasaulio modelį ir jo pagrindines dalis susieti su „daiktų pavadinimais“. Kitaip sakant, žodžius galima išskleisti per vaizdus.

Galima grįžti prie kalbų mokymosi klausimo. Mokantis kalbos, sunkiausia dalis yra žodynas, nes jis labiausiai reikalauja įtempti atmintį. Tarkime kad pasaulyje yra 6 000 kalbų, su įvairiais dialektais. Vadinasi yra tiek pat gramatikų, bet kadangi gramatika turi tik kelis šimtus elementų, tai ją išmokti nėra taip sunku, juolab kad elementai kartojasi. Skiriasi tik garsinis ir raidinis kodavimas. Daug sunkiau yra su žodynu. Jeigu tartume, kad kiekvienos kalbos imama 100 000 žodžių, tai reikštų, kad visų planetos kalbų žodynas sudaro 600 000 000 arba 0,6 milijardų žodžių.

Centrinis planetos kompiuteris, kuris valdomas dirbtinio intelekto, turi visą šį žodyną padalintą į klasterius. Kiekvienas klasteris turi 6 000 variantų ir šios schemos naudojamos įvairiomis kalbomis kalbančių žmonių sąmonių ir aktyvumo modeliavimui to žmogaus kalba.

Žmogaus smegenys, ypač atmintis tiek žodžių aprėpti negali. Didelis įvykis būna, kai žmogus sugeba išmokti 100 kalbų. Tačiau atmintį sujungus su kompiuteriu per psichotronines priemones, galima į sąmonę įkelti bet kokią kalbą ir bet kokios kalbos žodyną. Toks žmogus, aišku, yra visų lingvistų svajonė. Taip pat svajonė yra šio žodyno, esančio superkompiuteryje, paviešinimas, padarymas prieinamu kiekvienam žmogui. Kiekvienas žmogus savo kompiuteryje galėtų judėti po klasterių medžius ir išsitraukti klasterių derinius įvairiomis kalbomis. Galima žiūrėti visus 6 000 kalbų, o galima susidaryti 3-4 kalbų derinį, bet kokiame medžio hierarchiniame lygyje.

Nors tai yra kiekvienos organizacijos interesas propaguoti vienos kalbos filologiją, tačiau tokia sistema pamažu virsta atgyvena. Filologas mažiausiai turi išmanyti visą kalbų šeimą. Pavyzdžiui, indoeuropiečių kalbų šeimoje yra apie 440 kalbų, įtraukiant ir dialektus.

Žvalgybos principai

Valdžios sistemos pranašumas pagrįstas informacijos valdymu ir organizuotu veikimu, susikuriant galimybę daugeliui įvykių užbėgti už akių ir su grėsmėmis susidoroti prevenciškai, neleidžiant joms pasiekti efektyvios konkurencijos lygio. Žemiausiame lygyje, liaudyje, žmogus informacija disponuoja tik apie save, apie artimus ir pažįstamus žmones – todėl jos apimtis yra minimali. Liaudis yra suskirstyta į stambesnius segmentus, už kuriuos atsakinga pirmo lygio žvalgyba, kuri visoje visuomenėje turi išsklaidytą agentūrų sistemą, kurios tikslas rinkti operatyvinę ir neoperatyvinę informaciją apie žmones. Ši sistema veikia teritoriniu principu ir apima kelias gyvenvietes, didesnį miestą, arba jeigu miestas labai didelis, jis padalinamas į rajonus, kurie išdalinti žemiausio lygio žvalgybos sistemai.

Šios sistemos esmė ta, kad tarp žmonių veikia įsislaptinę agentai, kurių darbas yra rinkti informaciją tam tikroje vietovėje ir raportuoti aukštesnei vadovybei, kuri subendrina informaciją ir talpiną ją į duomenų bazes, kurias gali pasiekti reikiamame lygyje veikiantys žmonės. Tokį žmogų atpažinti labai paprasta – tai būna laisvai bendraujantis ir disponuojantis iš įprastinio horizonto išeinančia informacija. Toks žmogus atrodo viską žino, tik neaišku iš kur ta informacija ateina. Bet paaiškinimas labai paprastas – informacija ateina iš sistemos duomenų bazių. Tokie žmonės žino įvairias detales, daro užuominas į privatų gyvenimą, rodydami, kad turi informacijos, kurią žinoti įprastiniais kanalais neįmanoma. Gali atrodyti, kad kažkas skleidžia apkalbas, bet tiesa ta, kad čia veikia masinio sekimo sistema ir kad žmogus, kuris kelia įtarimų yra įsislaptinęs sistemos agentas, aprėpiantis platesnį horizontą, nei paprastas žmogus.

Surenkama informacija ne tik apie veiksmus fiziniame lygyje, bet ir planus, atsiminimus, įsivaizdavimus iš sąmonės. Kol kas masinio sąmonės sekimo nėra, jis didelį mastą turi tik žemiausioje kastoje, bet jeigu žvalgyba surenka informaciją apie įtartiną žmogaus veiklą, paskiriama brigada ištirti žmogų psichotroninėmis priemonėmis. Daromos momentinės minčių ir atsiminimų skenogramos ir išaiškinamos visos aplinkybės apie dominančius įvykius. Tai veikia teritoriniu, organizuotu principu – paskiriama kelios dešimtys žmonių, kurie dirba konspiraciniuose butuose, kontrolės centre, darbovietėje ir viešose vietose. Taikinį stebi išoriniu stebėjimu, kontaktuoja ir bendrauja, aiškinasi judėjimą ir ryšių tinklą ir bendrą veiklos modelį. Gali tekti susidurti su įvairiomis provokacijomis, nusikalstamos veikos modeliavimu, pakišimu ir t.t. Tokia operacija vyksta tol, kol surenka dominančią informaciją ir galima pradėti organizacijos nustatytas susidorojimo procedūras.

Todėl reikia kontroliuoti ką darai, ką kalbi, su kuo susitinki – netgi ką mąstai ir atsimeni. Gali įsivaizduoti, kad jeigu nedarai jokio nusikaltimo, tai nėra ko bijoti, tačiau turi suprasti, kad visa informacija vis tiek renkama ir ji naudojama kompiuteriniuose visuomenės modeliavimuose. Tai yra „suskaičiuojami“ net tie, kurie „nieko nedaro“. Surinktą informaciją galima panaudoti bet kokioje psichologinėje operacijoje (psyop), kuriai koncepcijos ruošiamos net tiems žmonėms, kurie nedaro nieko neteisėto. Taip yra todėl, kad visuomenės valdymas yra ne pasyvus, bet aktyvus. Visos problemos sprendžiamos ne po fakto, bet iki faktų, Jeigu esi asmuo, pažymėtas raudona vėlevėle, įvertinamos visos potencialios grėsmės ir jos šalinamos net jeigu iki konkretaus momento nesi nieko padaręs. Gali kirsti per įsidarbinimo galimybes, per finansus, įstumti į sunkią psichosocialinę padėtį, padaryti alkoholiku ar narkomanu, kad problemos būtų tavo, o ne jų.

zvalgyba

Nesakau, kad stovi prie kiekvieno. Viskas vyksta subendrintu, teritoriniu principu, iš anksto analitiškai numatant problemines vietas. Tada su tomis konkrečiomis vietomis dirba specialios brigados tol, kol problemos, arba potencialios problemos, nelieka.

Visa ši sistema veikia teritoriniu ir horizonto principu. Žiūrint iš vidaus, suvokimas aprėpia ribotą plotą. Viskas kas neaprėpiama yra anapus horizonto. Čia veikia struktūros, kurios užsiima vidine žvalgyba aprėpties prasme. Kai peržengiamas horizontas iš išorės į vidų, naudojamos maskuotės ir ženklai, su kuriais žmogui sukeliamas paranojos jausmas, naudojant informaciją iš duomenų bazių, kuri būna surinkta neoperatyvinės agentūros. Konkretus žmogus arba žmonės gali žinoti daug asmeninių ir privataus žmogaus gyvenimo detalių. Tai rodo, kad vykdoma intervencija iš aukštesnių organizacijos lygmenų. Geriausia, ką tokioje situacijoje galima padaryti yra – nereagavimas, nes jeigu padarai veiksmą, tai tas veiksmas iš karto fiksuojamas kaip pozityvus indikatorius. Tada provokacijos tik dar labiau sustiprėja ir žmogų pradeda atvirai terorizuoti.

Tokioje situacijoje geriausiai primityvios asmeninės perspektyvos nenaudoti ir užsiimti kognityviniu modeliavimu. Geriausia žiūrėti į situaciją teritoriniu principu iš aukščiausios perspektyvos. Turi suprasti, kad aukščiausioje perspektyvoje disponuoja visa tavo informacija ir kad veiksmų planas kuriamas remiantis ja. Bet privalumas tas, kad šią informaciją žinai ir pats, ir gali modeliuoti visus sprendimus, kokiose vietose numatomas puolimas. Reikia įsivaizduoti, kad turi visą teritorinę informaciją iš aukščiausios perspektyvos, o save matyti kaip žemiausio lygio neksioną, kurio visa informacija yra atvira. Pavyzdžiui, žinai, kad turi planą važiuoti į kitą miestą, taip pat žinai, kad tavo planą žino aukščiausia žvalgyba. Jį galima vykdyti, bet turi turėti omenyje, kad pakeliui bus naudojamas objektyvus sekimas, gali būti naudojamos intervencijos ir provokacijos. Turi tam psichologiškai pasiruošti. Kai sugebi šitaip modeliuoti, jokių staigmenų padaryti negali niekas.

Turi suprasti, kad iki tam tikro momento operacija yra palaikoma „teisėtos“ lygyje, tačiau bet kada gali būti pereita prie juodosios, tai yra neteisėtos, operacijos (blackop). Žvalgyba tarp šitų būsenų juda laisvai, pagal situaciją ir poreikį. Jeigu turi laiko ir išteklių, gali sekimą patampyti beprasmiu judėjimu – ypač jeigu nesi tikras, kad esi kontroliuojamas ir nori išprovokuoti išsiduoti, surengti intervenciją arba modeliavimą, bet jau savo kontroliniu principu. Kad nutrauktų tokį tavo elgesį, jie išsidavimo ženklą duoti gali labai greitai, atseit, jeigu tau tokios informacijos reikia…, vis tiek nieko nepakeisi.

Sudėtingiausia padėtis yra žemiausio lygio liaudyje, kuri neturi jokių savo atsakomųjų priemonių. Jeigu pats esi kokios nors organizacijos vadovas, tai turi savo organizacijos viduje žvalgybą ir žinai visas grupių kontroliavimo sistemas. Galima savo agentūrą panaudoti prieš žvalgybą, kuri tada turi imtis daug rafinuotesnių priemonių, nei visiškai bejėgiško taikinio sekimo metu. Gali išaiškinti konkrečius agentus, pradėti juos kontroliuoti ir t.t. Bet tokiu atveju, žvalgyba dažniausiai naudoja informaciją, kuri turi sverto efektą. Be to, ir tokiame aukštesniame lygyje – daug užverbuotų vadovų ir jie gali panaudoto grupinį spaudimą, vadinamą mobingu. Reikia neužmiršti, kad kiekvienas lygis turi dar aukštesnį lygį, kuris užsiima žvalgyba ir kad visiškai laisvas nuo šios sistemos yra tik aukščiausio rango žmogus. Aukščiausia organizacijoje sąmonė, kuri surenka visą žemesnės sistemos informaciją, kontroliuoja kiekvieną žmogų. Tokio žmogaus didžiausia problema visada būna artimiausia aplinka, su kuria susitvarkyti yra mažiausiai priemonių. Su žemesniais lygiais susitvarko per kitus, per organizuotą sistemą ir techninėmis priemonėmis. Su pačia artimiausia aplinka reikia kontaktuoti tiesiogiai ir antžmogis turi su šiais žmonėmis „sutarti“. Net techninės priemonės yra pažeidžiamos, nes yra priėjimas prie žmonių, kurie tas technines priemones naudoja ir gali jas neutralizuoti.

Ši artimiausia aplinka dažnai būna suorganizuota okultiniu principu ir čia naudojamas labai stiprus smegenų plovimo poveikis. Taip pat yra dalinamasi nauda, nors tai labai pavojinga, nes dalinimasis sukelia ne tik dėkingumą, bet ir pagundą. Labiausiai organizacijos viršūnę susieja išorinis priešas ir iš išorės kylantys pavojai, kuriuos kelia stiprūs konkurentai. Tada mafija suinteresuota laikytis kartu ir neiširti. Kai priešų nėra – atsipalaiduojama, vienybė susilpnėja.

Iš žemesnių lygių prasibrauti prie aukštesnių ir būti žvalgybos nepastebėtu – neįmanoma. nebent tai darytum fiziniu principu, bandydamas prasibrauti fiziškai iš didelės masės aplinkos, kuri naudojama kaip maskuotė.

Visas žmogaus spektras

Prieš atskleisdamas šio įrašo pagrindinę mintį, pirmiausiai noriu pakartoti kai kuriuos terminus. Pagrindiniai terminai yra fiksatas ir laksatas, kuriais aiškinu objektyvią ir subjektyvią sąmonę. Fiksatas yra aplink esantis fiksuotas pasaulis, laksatas yra subjektyviai valdomos mintys ir vaizduotė. Tačiau tai ne viskas ką galima pasakyti apie žmogų – už šių pasaulių yra kiti, gilesni pasauliai. Tiek einant giliau į objektyvią realybę – tai yra į transcendenciją, tiek einant į vidinį psichikos pagrindą – tai yra transcendentalumas.

Fiksatas nebūtinai fiksuotas, o laksatas nebūtinai laisvas. Įsivaizduokime, kad pasaulį galime stebėti tik per savo mintis, nes akys ir kitos juslės užmerktos. Tada pasaulis atrodytų kaip laisvai formuojama terpė, pavaldi subjektyvių fantazijų valiai. Tačiau mūsų sąmonė aprėpia ir objektyvią realybę, ir mes galime palyginti į ką intencionaliai įstatyta mintis, ir koks tarp minties ir to kas mąstoma ryšys. Kita vertus, fiksatas atrodo neintencionalus ir uždarytas savyje, nurodantis tik į savo buvimą. Tačiau labiau įsigilinę suprantame, kad logika verčia fiksatą laikyti taip pat intencionaliu. Tik kadangi mūsų sąmonė daikto-minties ir jos intencionalaus objekto neaprėpia bendrame suvokime, mes negalime palyginti koks ryšys tarp daikto ir pirminės tikrovės, arba transcendencijos. Tas pats galioja ir vidinei sąmonei. Mintis į vidų atrodo neintencionali, bet taip pat yra nesuvokiamas vidinis transcendentalumas, kurį laikome vidine pirmine tikrove.

Šitaip mąstant yra galimybė užgriebti pačią artimiausią gelmę ir parodyti visą pasaulio ir žmogaus spektrą. Visas spektras yra toks: vidinis objektyvus laksatas – subjektyvus laksatas – fiksatas – objektyvus transcendentinis laksatas. Pirmines tikroves laksatu vadinu todėl, kad jos nėra sustingę monolitai ir šiose realybėse įmanomos įvairios laisvos transmutacijos ir jos fiksuotos atrodo tik sąmoningame suvokime, kur gaminamas kokybinis objektyvus ir subjektyvus pasaulis. Visų mokslininkų svajonė, pažinti visas šių objektyvių laksatų savybes, kad būtų galima sukurti technologijas ir jas valdyti. Objektyvus laksatas yra fizinė brana, kurią materializuoti bando standartinis modelis. Vidinis objektyvus laksatas yra gnostinė brana, kurią tyrinėja slapta sąmonės fizika.

Viso spektro žmogaus teoriją galima pavaizduoti paprasta schema:

spektras

Ji sudaryta iš trijų sluoksnių, nors tie sluoksniai yra ne dvimačiai, bet trimačiai, t. y., persmelkia vienas kitą ir yra vienas kito viduje. Tačiau principą patogiau iliustruoti išskaidant į atskiras sistemas. Jų kaip sakiau yra trys, dvi iš kurių jau minėjau – tai yra fizinis pasaulis apačioje, iš jo sudaryti daiktai ir kūnai; gnostinis pasaulis per vidurį, kuriame formuojasi sielos struktūra, arba aktyvumo ir suvokimo ekranai, kaip tam tikros energetinės stabilios formos; aukščiausia dalis yra ta vieta, kur atsiranda suvokimas ir kur juda žmogaus informacinės kokybių formos. Fizinės smegenys užsiima informacijos surinkimu ir apibendrinimu, gnostinė siela yra atvaizdavimo sistema, o luksorinų laukas yra suvokimo burbulo vieta, kur atsiranda žmogus ta forma, kaip jis save suvokia savimonėje.

Aš šią sistemą aiškinu kvantinių laukų teorija ir manau, kad įmanoma parašyti pilną viso spektro kvantinių laukų Lagranžianą, kuris leistų gauti visų laukų sąveikas aprašančią „mechanikos“ lygtį. Tam reikia įtraukti antro ir trečio aukšto laukus, atitinkamai – gnostinius ir luksorinų. Svarbiausia yra luksorinų laukas, kuris sukuria „nepaslėpties“ proskyną, kurią aš visur vadinu šviesos arka. Tai būtis-suvokimas, kurį galima priešpastatyti kokybinei informacijos formai, kuri filosofijoje vadinama esiniu. Šita schema ir teorija išsprendžia seną filosofijos klausimą „kas yra būtis?“ – tai yra luksorinų lauko forma, dėl kurios atsiranda suvokimas ir žmogaus psichikoje sužimba šviesa.

Šioje visą žmogaus spektrą parodančioje piramidėje vyksta judėjimas iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų tarp gnostinės ir fizinės branos, tai informacijos ir valdymo kibernetinės sistemos ciklas. Ir ekranai sąveikauja su luksorinų kvantais, apsikeičia su jais energija ir šitaip suformuoja būseną, kuri turi suvokimo veidrodžio pavidalą, kuris informaciją iš apatinių aukštų pateikia kaip kokybines formas. Labai įdomu pasvarstyti, koks yra juslinės kokybės mechanizmas. Jis turi būti susijęs su gnostinės substancijos „chemija“, kuri gali sukurti įvairias juslumo medžiagas energetiniu pavidalu, kurios sąveikaudamos su luksorinų lauku, sukuria skirtingos kokybės juslumus, nuo daiktiško juslumo, iki mentalinio. Norint visa tai suprasti, reikia žinoti gnostinės substancijos „Mendelejevo lentelę“ ir visas galimas gnostines reakcijas, nes kaip šios energijos sąveikauja su suvokimo lauku, tokios kokybės ir susiformuoja. Ši sistema atsako į filosofinį klausimą, kas yra kvalitetai (qualia).

Taigi dabar galima bandyti apibendrinti klausimą, ką apie žmogų pasako viso spektro teorija. Žmogus yra sustingusi, sukietėjusi kokybinės informacijos forma, kuri ateina iš fizinės ir gnostinės realybės ir juda luksorinų lauke, t. y., pačios piramidės viršūnės horizontale. Tačiau tai nėra tikslus vaizdas, nes jau sakiau, kad laukai trimačiai ir n-mačiai, todėl yra ne sluoksniai, bet persmelkia vienas kitą. Tačiau pagal sąveikų ir interakcijų sistemą, tai yra „sluoksniai“ ir jų struktūros sąveikos požiūriu juda tik „horizontale“. Todėl, pažiūrėjus į pateiktą paveiksliuką, galima sakyti kad pats žmogaus centras juda smaigalio lygyje, siela ir jos ekraninės struktūros juda antrame lygyje, o fizinis kūnas apatiniame lygyje. Tarp lygių vyksta informacinė apykaita. Pats pirminis kūnas arba pirminė siela – nematomi, matomos tik fenomenologinės formos luksorinų šviesos arkoje.

Todėl galima sakyti, kad žmogaus branduolys yra vidutinis lygis, kurį vadinu pirmine siela, nes ji „pagamina“ visą žmogų ir jį valdo. Čia yra visa žmogaus psichologija, elgesio algoritmai, suvokimo estetikos būsenos ir t.t. Nuo to, kas sieloje užkoduota priklauso, kuo žmogus save pozicionuoja suvokimo ir aktyvumo ekranų sąveikoje.  Ir t.t.

Kokia žmogaus pagrindinė „charakterio“ savybė? Žmogus nori būti amžinas, nori kad ši sustingusi informacijos forma, kuri vadinama asmeniu, niekada nesibaigtų. To siekia įvairūs transhumanistai, kurie tiek yra save sureikšminę, kad nori niekada nesibaigti. Pasibaigimas ateina tada, kai siela atsijungia nuo luksorinų lauko ir išnyksta suvokimas, bet jeigu siela yra gyva, tai ji vėl gali prisijungti, pabusti. Miršta tada, kai atsijungia visam laikui. Tai prasideda nuo kūno mirties, kuris nustoja tiekti informaciją. Tada siela, gavusi šį signalą, nusprendžia, kad turi atsijungti nuo kūno ir užgesti, kai tai įvyksta, siela nustoja sąveikauti su luksorinų lauku ir žmogus miršta. Dabar nekursiu teorijų apie tai, kokios galimybės, kad siela gali egzistuoti nematerialios, bekūnės būsenos. Faktas tas, kad kai kūnas nustoja siųsti informaciją, siela užgęsta ir atsijungia nuo suvokimo lauko.

Svarbiausia ką žmogus turi suvokti, kad jis tik sustingusi informacija energijos jūroje, kuri nieko neturi savo: kūnui substanciją skolinasi iš fizinės branos; sielai – iš gnostinės branos; o suvokimas yra luksorinų, arba švytuolių, lauko dovana. Visa tai dovanų jis gauna vienam gyvenimui ir kai kontraktas pasibaigia, skolą turi grąžinti tikrovei. Bandymas susidievinti, užsifiksuoti, įsikabinti į šį mechanizmą yra atsisakymas grąžinti skolą. Visi transhumanizmai ir bandymai sudievinti žmogų yra vagystė. Kita vertus, vagystė yra atimti tai, ką jis iš tikrovės gavo dovanai – t. y., pilną gyvenimo ciklą.

Kiekvienas suvokimas kaip būties atvertis yra individualus, bet žmogus negyvena vienas visame pasaulyje, jis yra tik individuali rūšies programos realizacija, vadinasi vienas sąmonės klonas iš daugelio to paties tipo sąmonių, kurios sugeba tarpusavyje sąveikauti. Ta sąveika vyksta įvairių telepatijų dėka – telepatijos fizinėje ir gnostinėje branoje. Deja įprastinėje būsenoje sielos struktūros veikia savo lygyje kaip uždara sistema ir žmonės sąveikauja per savo kūnus, nors vienas kitą stebi luksorinų lauko šviesos arkos veidrodyje, kuris pateikia aplinką kaip kokybines formas.

Tokios sąveikos pagrindas yra sieloje, kuri koduoja tai kas yra žmogus sau ir kitiems. Kadangi sistema sudaryta iš daugelio dalių, tai žmogaus gyvenimo pobūdį lemia tai, kokį kelią jis suranda šioje painiavoje. „Išganymo“ yra galimybė ieškoti visuose trijuose lygiuose. Aukščiausia galimybe laikoma piramidės viršūnė, kur žmogus gali savo esmę susikonstruoti iš šios perspektyvos.

Luksorinų bomba

Artimiausiais dešimtmečiais didžiausias iššūkis bus sąmonės mokslų militarizavimas, kuris kelia didelį pavojų žmonijos išlikimui. Militarizavimo pagrindinė problema ta, kad pažanga pasukama negatyviu keliu ir nukreipiama prieš žmogų. Tai atsitinka sąmonės mokslą pavertus ginklu. Galimas ir „pozityvus“ panaudojimas, gynyboje, bet vis tiek jis pritaikomas griovimui ir ardymui, o ne kūrimui. Todėl šiame klausime reikalingas labai didelis atsakingumas, nes gimsta dar vienas masinio naikinimo ginklas, kuris daug baisesnis už termobranduolinį, biologinį ar cheminį ginklą. Blogi visi variantai – kai turi tik „protinga“ mažuma ir kai ginklas išplatintas visoje planetoje ir jį naudoti gali bet kas. Pavojų kelia tiek šantažas, tiek beprotybė. Bet, kita vertus, geriau būti galingu negu silpnu.

Šiame įraše pamėginsiu paaiškinti, kaks yra suvokimo mechanizmas ir kaip jį galima militarizuoti – kad žmonės žinotų pavojų ir ieškotų būdų kaip jo išvengti. Suvokimo mechanizmas įeina į mokslinį sąmonės teorijos klausimą, kurį sprendžiu jau kuris laikas. Tad galima pakartoti kelis pagrindinius principus. Sąmonė turi ekraninę prigimtį, bet tie ekranai nėra „kieti“, tai tam tikros energetinės struktūros gnostiniame lauke. Žmogaus sąmonė yra kelių tokių ekranų junginys, kurie tarpusavyje koreliuoja ir leidžia, apibendrindami ir sumuodami informaciją, orientuotis aplinkoje. Turimas juslinio suvokimo ekranas; aktyvumo matrica; bei protinių manipuliacijų ekranas. Tarp ekranų juda srovės ir mintis, arba psichinis veiksmas, yra energijos pliūpsnis šioje ekranų sistemoje.

Joje svarbiausia dalis yra suvokimas, kuris asocijuojamas su fundamentaliu sąmoningumu. Suvokimas įeina į rodomąją sąmonę, kuris yra filosofiniais terminais kalbant „esinio būties pagrindas“, apibrėžiamas žodžiais „yra…rodoma“. Į šią frazę, kaip pagrindinis komponentas įeina suvokimo mechanizmas, kuris yra „rodymo“ pagrindas. Kita vertus, esinys, arba rodinys, – tai informacinio proceso konstruktas, kuris sudaro rodymo turinį, atskiriant suvokimo mechanizmą ir tai kas suvokiama. Suvokimas tėra vienas sluoksnis sudėtingoje gnostinėje energetinių ekranų sistemoje. Tačiau jis yra svarbiausias, nes laikomas žmogiškumo centru.

Taigi kas yra suvokimas, kaip galime bandyti paaiškinti suvokimo mechanizmą? Tam naudoju sluoksnių modelį. Yra įvairių rūšių laukai, kurie persmelkia vienas kitą ir sudaro savotiškus sluoksnius, tik jie yra ne dvimačiai, bet trimačiai. Tai reiškia, kad sluoksniai ne atskirti, bet yra vienas kito viduje. Išskiriu materialius ir gnostinius sluoksnius. Pirmasis formuoja fizinį aplinkinį pasaulį, o pastarasis turi psichinio aplinkos susiejimo funkciją.

Simbolinė šios sistemos išraiška pažymėta paveikslėlyje:

mechanizmas

Dabar prie esmės. Norint suprasti kaip aš matau suvokimo mechanizmą, reikia žinoti apie masę ir Higgso lauką. Masė tai materijos kvantų sąveika su Higgso lauku; šiame lauke materija juda ir sąveikauja su higgso bozonais. Higgso lauką žymiu raide H, o QGFW + LFW yra atomo kvantų junginys. Gr yra gravitacija, o Tm – tamsioji materija. Atomas šitaip juda ne tik Higgso, bet ir gravitaciniame lauke, kuris turi savo šaltinį – masės/energijos sankaupą. Tačiau šiame įraše kalbame apie smegenis ir sąmonę. Smegenys taip pat sudarytos iš atomų ir kuria fizinio informacinio proceso sistemą, per kurią jos perduoda informaciją iš aplinkos į sąmonės ekranus. Šioje vietoje smegenų veiklai labiausiai būdingi elektrinis ir magnetinis aktyvumas, kurie gali turėti smegenyse centrinį vaidmenį, o gali būti tik šalutinis produktas. Tačiau jį galima paversti elektromagnetiniu įėjimo kanalu į sąmonę.

Pačiam suvokimo mechanizmui svarbiausia Lu ir GN laukai, atitinkamai luksorinų ir gnostinių kompleksų. Šie du laukų tipai sąveikauja taip, kaip materija su Higgso lauku, kurios, metu atsiranda masė. GN sąveikaujant su Lu atsiranda suvokimas. Lu yra kosminis laukas, kuris gali turėti, o gali neturėti šaltinio. Jeigu šaltinį turi, juo gali būti žvaigždė arba nematerialios gnostinės sankaupos. Jame juda gnostinė materija, ir sąveikoje su luksorinų lauku susiformuoja suvokimo burbulas. Šio proceso esmė turi būti energijos su gnostiniais kompleksais apsikeitimas, kurio metu 3D sluoksniuose susiformuoja hiper-erdvė, kurią metaforiškai vadinu „šviesos arka“.

Jeigu luksorinų lauko šaltinis žvaigždė, tai tolstant nuo jos ir laukui silpnėjant, turi silpnėti ir išnykti sąmonė. Bet įmanomas dirbtinis luksorinų laukas, kaip dirbtinė šviesa, kurį būtų įmanoma generuoti kosminiuose laivuose ir palaikyti suvokimo mechanizmą. Kita vertus, žvaigždžių aktyvumas – ciklinis, jis tai sustiprėja, tai sumažėja. Vadinasi, keičiasi luksorinų lauko kokybė ir atitinkamai sąmonės savybės. Kai ezoterikai kalba apie energetines kosmines juostas ir pan., ir asocijuoja jas su pakilimo (ascension) procesu, tai kalba eina apie Lu lauko energetinės būklės pasikeitimą, nuo kurios priklauso visos planetos sąmonės lygis per suvokimo mechanizmą. Visi žmonės juda šiame lauke ir jų sąmonės formuojasi sąveikoje su juo, – pasikeitus parametrams, keičiasi sąmonė.

Suvokimą gali turėti ir dematerializuotos struktūros, kurios turi komponentą gnostiniame lauke. Judėdamos luksorinų apsuptyje, šios struktūros sukuria sąmonės atmainą, kuri neturi kanalo į materialų pasaulį, todėl kaip tokį kanalą naudoja žmogų, paprasčiausiai hakindami gyvų biologinių būtybių sąmonės lauką. O gali būti, kad yra ir kitokių būdų pasitiekti informaciją iš fizinės aplinkos ir sąveikauti su ja iš savo nematerialios terpės. Minties ir emocijų energija gali turėti ir kitų, nelabai gerų panaudojimo būdų, įvairiems energetinio vampyrizmo veiksmams.

Svarbiausia yra šio lauko techninis įvaldymas, kuris leistų dirbtinai keisti jo parametrus, kelti arba žeminti energijos lygius, sukurti dirbtinį šaltinį arba ekranavimo priemones. Sąmonės įjungimas ir išjungimas rodo, kad gnostinių ekranų ir luksorinų lauko sąveiką galima blokuoti. Tai reiškia, kad ta sąveika turi įvairių realizavimo galimybių, kurias įvaldžius, galima kontroliuoti sąmoningo suvokimo mechanizmus. Tai ypač domina karinį pramoninį kompleksą, kuris siekia paversti šias technologijas ginklu, su kuriuos smogti galima būtų ne fiziniam kūnui, bet tiesiai gnostiniam ekranui, per luksorinų (Lu) lauką. Staigiai pakėlus šiame lauke tam tikroje teritorijoje energijos lygį, kaip su elektromagnetiniu ginklu, iš rikiuotės galima išvesti gnostinius ekranus – ir netgi visam laikui.

Žinome, kad yra sukurtos elektromagnetinės bombos, kurias susprogdinus įvyksta elektromagnetinė iškrova, kuri sugadina toje teritorijoje visą elektroniką. Galima ir luksorinų bomba, kurią numetus toje teritorijoje sudeginamos visos sąmonės. Labai tikėtina – visam laikui. Tokias bombas turi sukūrę rusai ir amerikiečiai. Jos kelia labai didelę grėsmę visai populiacijai, nes tai labai žiaurus sielos nužudymo įrankis, kurį panaudojus, smegenys gnostiniame sluoksnyje tampa nefunkcionalios ir žmogus paverčiamas daržove, jeigu nemiršta. Kilus trečiam pasauliniam karui, šis ginklas garantuotai bus panaudotas ir to didesnė tikimybė nei termobranduolinio ginklo panaudojimo tikimybė.

Kadangi luksorinų laukas persmelkia visą realybę ir jį labai sunku ekranuoti, tai nuo luksorinų bombos apsisaugojimo nėra jokio. Vienintelis kelias siekti, kad jis nebūtų panaudotas. Žalos mastas priklauso nuo energijos, bet neigiamas poveikis yra visai gyvybei šioje planetoje, todėl tokia karinė psichotronika prilygsta masinio naikinimo ginklui. Silpni variantai tik sutrikdo arba išjungia sąmonę – stiprūs ją sunaikina. Tai rodo, kad mokslo pažanga susijusi su labai dideliais pavojais ir kuo daugiau turima žinių, tuo jie didesni.

Keletas metodinių patarimų

Šiame įraše norėčiau pratęsti paskutines nagrinėtas temas ir papildyti jas kai kuriais metodologiniais dalykais. Svarbiausia, ką reikia prisiminti iš minėtų temų yra sąmonių klasifikacija. Jeigu jas simboliškai pažymėtume trikampiais (piramidėmis) tai būtu du trikampiai: stovinti ant pagrindo piramidė ir stovinti ant smaigalio. Pirmos rūšies sąmonės yra gniuždančios, slopinančios, ribojančios, o antros rūšies – išlaisvinančios, išplečiančios, peržengiančios neteisėtą ribą. Šie terminai ir simboliai yra sąlygiški ir iš tikro reikia žiūrėti į esmę.

Pirmo tipo sąmonė visur, kur tik pasirodo, kuria piramidines sistemas, o antro tipo – yra revoliucinė, išlaisvinimo, išvadavimo, nepriklausomybės siekianti sąmonė. Naudojant metaforų kalbą, piramidės sąmonė yra viršaus kelias, o išlaisvinanti – apačios kelias, kuris pasiekęs savo tikslą, naują piramidę, bet jau savo pagrindu, kurti atsisako. Suprantu, kad tai labai sunku ir pagunda sudievinti savo sėkmę labai didelė. Šiai pagundai gal ir buvo atvejų kai pavykdavo atsispirti, tačiau kadangi tokia pergalė nekuria įspūdingų socialinių konstruktų, tai apie jas nepasakojamos jokios istorijos. Tokie atvejai į žemės istoriją neįrašomi. Istoriją sudaro viršaus kelio „sėkmės“.

Kaip sukuriama piramidė, kurios dėka nedidelis skaičius šarlatanų sugeba suvaldyti milžinišką masę žmonių? Tai padaroma pagrindo supriešinimu, kai susigundę loviu ir karjeromis, laisvi žmonės pradeda tarnauti begalybės beždžionėms ir atsisuka prieš tą terpę, iš kurios yra išėję. Kadangi supriešintos masės vienodo galingumo, tai piramidės viršūnė, pagrindinė klika, gali nesunkiai sukontroliuoti masių revoliucines nuotaikas.

Galima eiti laisvės ir nelaisvės keliu, šitaip priskiriant save kokiai nors vienai iš žmonių kategorijų. Dvi kategorijas pradžioje jau įvardijau, bet viršaus kelio pasaulyje galima klasifikaciją dar labiau detalizuoti. Viršuje stovinčios sąmonės yra klounai, begalybės beždžionės, toliau eina nuliai (juos galima vadinti zerothais – zero> nulis) ir piramidės apačioje karūnos žmonės – pliusinės sielos. Dauguma iš pastarųjų gyvena vergų gyvenimą, nes pasirinkę piramidėje tarnavimo kelią, dalis iš jų – nesusitaiko ir tampa „antisisteminiais“, pradėdami eiti apačios keliu.

Žinant tokį visuomenės ir visos istorijos principą, galima įvesti sąmonių klasifikaciją pagal „spalvą“. Tada kiekvieną sąmonę savo vietoje išanalizuoti, nustatyti indikatorius ir požymius, kurie leidžia įvertinti žmogų su kuriuo bendrauji. Tas įvertinimas yra spalvos priskyrimas. Pagrindinė poliarizacija yra balta-juoda. Klounai, piramidės viršūnė, turi juodą spalvą, laisvos pliusinės sąmonės – baltą. Tarnaujančios piramidei, vergų sąmonės turi pilką spalvą, nes jie tarnauja juodoms sąmonėms ir balta maišo su juoda. Zerotai, piramidės vidurinis sluoksnis, turi rudą spalvą, nes jie būna susigundę kokia nors begalybės beždžione ir iš esmės yra eksplozyvios sielos išdavusios tą pagrindą iš kurio kilę. Mėlynos spalvos sąmonės yra perspektyvios sąmonės, kurias galima patraukti eiti apačios keliu, priešintis begalybės beždžionės principui. Geltonos sąmonės, yra pažengę šio kelio atstovai.

Kalbėtis su juodomis ir rudomis sąmonėmis – beveik beprasmiška, nes jie yra dvasiškai silpni ir tarnauja lovio principui. Pilkos sąmonės vienintelė tikslinė auditoriją, iš jų perspektyviausi yra mėlynos spalvos sielos, kuriems galima aiškinti savo principus ir bandyti patraukti į savo pusę. Visi kiti, kuriuos minėjau pastraipos pradžioje, nori tik pasitarnauti begalybės beždžionėms, įtikti joms ir įsiteikti, todėl savo galvose nešioja tris lempas (arba „šviesoforą“) ir stebi aplinką. Jeigu pamato piramidei pavojų – užsidega raudona lempa; jeigu pamato naudą – užsidega žalia lempa; jeigu kam nors indiferentiški – užsidega geltona lempa. Pagal šią reakcijų sistemą, jie kontroliuoja visą aplinką ir raportuoja savo šeimininkams. Įtakingiausi „šviesoforai“ yra zerotai.

Gyvenant savo gyvenimus, būtina išmokti šitaip kategorizuoti žmonės, ypač priklausant piramidinei sistemai. Nes piramidės lyderiai pirmiausiai susikuria tokią „žvalgybą“, kurios tikslas yra žvalgyti visą visuomenę ir kiekvieną žmogų. Tokią sistemą turi visos organizacijos ir jos naudoja rangų ir iniciacijų sistemas, kurių metu savo gyvybe prisiekiama saugoti šią paslaptį. Norint būti priimtam į organizaciją, reikia įvykdyti tam tikras užduotis ir įrodyti kad sugebėsi tarnauti. Pirmiausiai reikalauja išsižadėti savo asmeninio gyvenimo ir savo principų, atiduoto visą save piramidei.

Kai pilkos spalvos sąmonė susiduria su organizuotu persekiojimu, dažniausiai kyla klausimai „kodėl?“ ir „kodėl aš?“. Tačiau tai klaidingi klausimai, nes pasirinkimo kriterijai neturi nieko bendro su žmogaus biografija, poelgiais, pažiūromis. Kai sukuriama tokiam tikslui organizacija (piramidė), savo veiklai realizuoti jiems reikia taikinių, objektų ir juos renkasi pagal patogumą savo tikslų realizavimui. Jeigu priešo neturi, tai priešą sukuria. Tam renkasi silpnus, pažeidžiamus, socialiai  ir psichologiškai lengvai valdomus žmones ir pradeda vystyti savo organizacijos veiklą. Neretai tokios organizacijos būna suorganizuotos okultiniais principais ir žmones persekioja vaidindami satanistinius, sadistinius spektaklius. Ne vienas disidentas yra su šia sistema susidūręs.

Dėl šios priežasties ir manau, kad reikia žmones mokėti klasifikuoti, pagal jų pasirinktus vaidmenis šiame gyvenime ir atsargiausiais būti su tais, kurie savo galvose nešioja šviesoforus – tai rudos, juodos ir galiausiai pilkos sąmonės. Pagrindiniai indikatoriai, aišku, yra veikla, kuria gyvenime užsiima, bet būna įvairių atvejų ir išimčių, tad mąstyti reikia ne vadovaujantis stereotipais, bet gilesne įžvalga.

Piramidės lyderių svarbiausias sugebėjimas yra mokėjimas kitų žmonių galvose statyti oro pilis. Tam sukurta ištisa švietimo/propagandos sfera, kuri suformuoja tam tikrus mąstymo modelius ir žmogus šiuos modelius savo gyvenime realizuoja. Tai gali būti bendro, pasaulėžiūrinio pobūdžio modeliai, arba susiję su konkrečiomis operacijomis. Didžiausia nelaimė lyderiui, kai jo pilys kitų žmonių galvose subyra – tada jie tampa piramidės griuvėsių šeimininkais, nesėkmės lyderiais. Toks pvz. yra V. Landsbergis, kuris nenustoja apsimetinėti tautos lyderiu, nors tokiu seniai nėra. Greičiau laikomas pajuokos objektu.

Šis centrinės sistemos suformuoto konstrukto sąmonėse metodas labai svarbus, nes jis gali pateikti daug indikatorių, kokiai kategorijai žmogaus sąmonė priklauso. Jeigu iš oro pilių sąmonė neišsivadavusi, tai toks žmogus yra viršaus kelio žmogus, trijuose galimuose vaidmenyse. Mėlyna ir geltona sąmonės šias oro pilis būna sugriovę ir yra pažangaus, išlaisvinančio mąstymo žmonės, laisvi protai. Su tokiais užmegzti santykius labai naudinga ir perspektyvu. Su kitais santykiai yra išbandymas ir tikslas – atversti į teisingą kelią. Bet taip dirbant labai lengva „užsirauti“ ant užsislaptinusių šviesoforų, kurie apie tokį žmogų raportuoja ideologinės žvalgybos skyriui.

Sunkiausia – pačiam nepasukti į viršaus klystkelį. Nuo to apsaugo, nesekimo principo laikymasis, kuris iš savo „sistemos“ neleidžia kurti jokių naujų piramidžių, nes kiekvienas žmogus savo sistemą turi susikurti pats, pagal savo matymą. Todėl principai laikomi ne taisyklėmis, kuriomis reikia sekti, bet vartais, pro kuriuos praeinama. Jeigu žmogus nori – gali grįžti atsitraukti, bet jis niekada nebus geltonos spalvos sąmone ir juo labiau baltos, tuo kuris yra iki galo išpildęs apačios kelio idealus.

Sistema gali vaidinti, kad jie vienintelis įmanomas ir „normalus“ pasaulis. Tačiau tiesos, kad ši sistema yra sukūrusi daugiausia blogio per visą žmonijos istoriją – nepaneigs niekas. Ir tai, kad kitoks kelias neįmanomas yra niekingas melas. Kitokį kelią neįmanomu daro tik niekinga kai kurių primatų prigimtis. Mes juos vadiname begalybės beždžionėmis.

(Ne)pakeičiamos prigimties klausimas

Esmė ir egzistencija

Klausimai „kas yra sąmonė?“, „kas yra žmogus?“ iškilo seniai, tada, kai žmogus dar tik pradėjo mąstyti. Šių klausimų pradžia yra istorijos objektas, kurios tikslas atsakyti „kur, kada, kas ir kaip“ (kur aiškino, kada aiškino, kas aiškino ir kaip aiškino), kiek prieinama iš pasiekiamų šaltinių. Šitoks paklausimas nubrėžia kelias atsakymo galimybes ir teorijas: a) žmogus turi į jį įdėtą nekintamą prigimtį, tik reikia ją išsiaiškinti ir b) iš žmogaus galima padaryti ką nori, bet reikia gerai praplauti smegenis ir sukurti tinkamą kontekstą (psichosocialinė inžinerija) arba sukurti biologinės informacijos valdymo priemones (genetinė inžinerija). Pirmu atveju, išeinama į ieškojimų kelią, o antruoju kuriama matrica, šablonas, kurią būtų galima uždėti ant žmogaus.

Šios dvi kryptys atspindi ir hierarchinės organizacijos perspektyvą: viršuje norima, kad iš žmogaus būtų galima daryti bet ką, pagal iškilusius organizacijos poreikius – toks yra megalomaniškas valdžios troškimas. Kitaip sakant, tikima, kad tai, kas yra žmogus – nustatoma valdžios. O pavergtoms apačioms kalama į galva, kad nekintama prigimtis jau nuo amžių pradžios yra surasta, ant jo uždėta iš viršaus, ir žmogus turi šiai „lemčiai“ paklusti. Savęs kūrimas persekiojamas ir juodinamas, tariama, kad neteisėtas maištas yra savivalė prieš Dievą, Gamtą, Valdžią, Tautą. Galima pasirinkti kas patogiau pagal esamą padėtį.

Iš tikro save (ir kitus) kuria nežabota galia, pagal savo poreikius. Šie poreikiai, jeigu „kuriamas“ Kitas, yra išnaudojimas, eksploatavimas ir t.t. Vergas turi patarnauti, gaminti, kurti, prižiūrėti ir t.t. Kitais atvejais, kai nėra nežabotos galios – tai virsta maištu prieš „valdžią“, kuriai reikalingas ne „bet koks“ žmogus, ne toks, kuris pats save susikuria pagal savo matymą, bet toks, kurį būtų galima eksploatuoti nusistatytais tikslais.

Galima manyti, kad visi esiniai turi savo nustatytą prigimtį ir ją žino net neklausdami. Tokia yra visa gamta. Tačiau palyginimui čia tinkama citata iš Sartro, kuris teigia, kad žmogui „egzistencija eina pirmiau už esmę“. Egzistencija yra ne kas kita kaip esmės kūrimas. Ką žmogus susikuria savo laisvai valdoma egzistencija, toks ir yra. Ši tezė taip pat reiškia ir jau minėtą situaciją, kai egzistencija užgrobiama valdžios, kuri kuria esmę jau pagal savo įsivaizdavimą.

Manau, kad su žmogumi situacija sudėtingesnė nei su kitais esiniais. Nes kūnas turi pirmesnę esmę ir ši esmė pereina į tam tikrą kūno galimybių apibrėžtą egzistenciją. Sąmonė, atvirkščiai, yra „tuščia“. Jos egzistencija pasirenkama, susikuriama ir tik tada išpildo savo apsibrėžtą esmę. Sąmonė susikuria save, savo formas, o kūnas yra toks, koks duotas gamtos. Tačiau naujausiais laikais, sąmonės psichosocialinė inžinerija (egzistencijos užgrobimas) jau netenkina. Inžinerijos prerogatyvą bandomą pasigrobti ir kūno egzistencijos užgrobimui, turint tikslą formuoti ir performuoti kūno esmę (prigimtį).

Tada žmogus formuosis/bus formuojamas valdžios visas toks, kokio reikia eksploatavimui, pvz., psichikos inžinerija – smegenų plovimu, socialinė inžineriją – egzistencijos užgrobimu, kuri paverčiama „darbu“, ir biologinė inžinerija pirmiausiai per manipuliavimą genais arba psichotroninė inžinerija dedant implantų plokšteles į smegenis ir t.t.. Svajonė tokia, kad prievarta primetus bet kokią egzistenciją, galima būtų performuoti viso žmogaus esmę, padaryti ją kokią nori.

Gamtinė ir „aukštesnė“ prasmė

Aptartame kontekste galima kelti žmogaus gyvenimo prasmės klausimą, kuris labai glaudžiai susijęs su žmogaus prigimties klausimu. Žmogaus prigimtis siejant jį su gyvenama aplinka yra nustatyta ar ne, ji turi kokią nors aukštesnę prasmę, ar visas žmogus yra gamtinis? Žmogaus prigimtis gali būti tokia, kad jo gyvenimas bus be jokių aukštesnių prasmių, vien tik paprastas išlikimas ir dauginimasis sudėtingose planetos aplinkose.

Kitaip sakant, žmogaus gyvenimo prasmė gali būti tik gamtinė ir ji gali būti aukštesnė nei gamtinė. Gamtoje yra du pagrindiniai dalykai, kuriuos turi daryti visi gyvi organizmai: išgyventi ir daugintis. Išgyvenimas, biologine prasme pirmiausiai yra prasimaitinimas. Vystantis kultūrai, prasimaitinimo klausimas praėjo tokią evoliuciją: iš pradžių buvo medžioklė, žemdirbystė, ir galiausiai gamyba. Reprodukcijos klausimas taip pat praėjo tam tikrų socialinių formų evoliuciją.

Aukštesnė prasmė šiame gamtiniame kontekste glaudžiai susijusi su biologinės informacijos klausimu. Tai yra genetika, kuri saugo, keičia ir tobulina biologinę organizmų vystymosi programą. Čia ryšys yra su visa rūšies evoliucija, biologiniu kitimu. Individas trumpai gyvena pirmiausiai todėl, kad rūšies evoliucijai reikia intensyvios kaitos ir organizmų perprogramavimo. Jeigu žmogus gyventų ilgai, evoliucija būtų daug lėtesnė.

Taigi čia yra užslėpta ir tam tikra gamtinė prasmė, organizmo informacijos saugojimas ir perdavimas, nebloginant rūšies savybių. Čia atsiranda toks paradoksas: individo prasmė yra rūšis (programa), bet pati rūšis individualizuotai neegzistuoja. Rūšis – tai programa, o ne individuali substancija. Tad išeina, kad individas tik aptarnauja programą. Jokios kitokios individualios prasmės gamtinis individo gyvenimas, tikima, neturi.

Yra tik maistas ir dauginimasis, o visa kita tarnauja šiems tikslams. Čia išliekama kūnų arba organizmų lygmenyje, kuris yra realizuota rūšies informacija arba biologinė programa. Bet yra ir kitas ne rūšinis, bet pirmiausiai individualus prisitaikymas, vadinamas informacijos sujungimu sąmonėje. Šis sujungimas reikalingas tam, kad individas išgyventų tam tikroje konkrečioje aplinkoje. Žmogaus evoliucija šioje vietoje yra kultūrinės evoliucijos terpė, kurioje pažinimo informacija tampa vis svarbesnė, kol šis informacinis mechanizmas, ar organizmo būsena, tampa pagrindine.

Tarp šių dviejų informacijos rūšių (reprodukcinės ir pažinimo) atsiranda net konkurencija ir susiformuoja dvi stovyklos, genetikų ir gnostikų. Vieni svarbiausiu žmogaus uždaviniu laiko programos aptarnavimą, o kiti gnostinių gebėjimų vystymą. Gnostikai istorijoje įgyja vis didesnį svorį, ir iš šios krypties išsivysto gnostinės informacijos sujungimo svarbos teorijos, kurios esmė yra tokia, kad prasitęsia ne tik organizmas, bet ir sąmonėje yra informacija, programa ir „reprodukcija“, kai žmogui mirus, jis kaip asmuo neišnyksta, bet pereina į kitą egzistenciją.

Pagal sudėtingumą ir įspūdį, biologinės programos nublanksta prieš žmogaus sąmonės galimybes ir natūraliai pradedama tikėti, kad svarbiausia ne biologinė informacija, jos saugojimas, bet individuali sielos informacija, kuri ne tarnauja genetikai ir reprodukcijai, bet yra svarbi pati savaime, nes yra ne tik organizmo evoliucija, bet visų pirma ir sielos evoliucija. Organizmo evoliucijai svarbu išlikti konkurencijoje ir sėkmingai prasitęsti, o sielos evoliucija turi atrastus savo „kelius“ (žinios, treniruotės, lavinimasis, elgesio etika ir t.t.).

Kūnas turi esmę, nes jis yra programos realizacija, sąmonė taip pat yra koduojama genetiškai, bet į šį pasaulį ji ateina visiškai tuščia, jos formos įdedamos vėliau, santykiuose su gyvenama aplinka. Galimos įvairios sąmonės formos, bet organizmo programa yra viena. Ir kyla klausimas, kaip yra su prigimtine šių žmogaus dalių esme. Kūnas apibrėžtas, bet formuojamas genetinės bioinformacijos, sąmonės formos sukuriamos aplinkos.

Žmogui kaip konkrečiam individui pavaldi tik gnostinė dalis, jis gali keisti savo sąmonės informaciją, bet negali performuoti organizmo, šis performavimas yra už atskiro individo ribų ir jam neprieinamas. Sąmonė prieinama, ją žmogus gali lavinti, aukštinti, tobulinti. Jis gali lavinti ją pats arba tai gali daryti kiti. Čia susiduriame su įvairių inžinerijų klausimu, psichine inžinerija, socialine inžinerija, ir genetine inžinerija. Kad žmogus neturėtų išankstinės užprogramuotos ir nepakeičiamos esmės pirmiausiai svajoja valdžia, tai yra socialinis struktūrinis elitas, kuris nori valdyti viską, ne tik sąmonę, bet ir kūną. Taip iškyla mokslininko figūra, kurio tikslas surasti metodus dirbti su įvairiomis natūraliomis informacijos sistemomis, psichine informacija, genetine informacija ir t.t.

Šitaip konkurencinės kovos drama, kuri natūraliai vyksta šimtus tūkstančių metų, lėtas genetinės informacijos kitimas, suspaudžiama į vieno žmogaus gyvenimo ribas. Nes genų inžinerija greitai užaugina „patobulintus“ organizmus, ir „žemesnė rasė“ tampa nebereikalinga šimto metų atkarpos ribose. Kad tai būtų įmanoma psichologiškai, turi būtų visiškai performuota ideologinė visuomenės sistema, kuri leistų tokį struktūrinio elito elgesį su žmogumi. Tokio susidievinimo pasekmės gali būti sunkios. Niekas nežino kokias pasekmes gali sukelti neišmanantis žaidimas su biologine genetine informacija.

Ribos peržengimas

Tokios yra dvi informacijos sistemos, tarp kurių vyksta konkurencija. Tai yra genetinė informacija ir gnostinės informacijos sujungimo sistema. Pirma yra rūšinė, neindividuali, o dvasios formavimas – individualus, pavaldus individualios valios įtakai. Genetikai laukia tobulesnio organizmo, o gnostikai kuria dvasinės evoliucijos teoriją. Pavyzdys, gali būti religinės reinkarnacijos ir karmos idėjos, kai tikima, kad sąmonės klonuojasi kaip kūnai. Naujas kūnas yra nauja genetinės programos realizacija, kažką paveldinti iš ankstesnių organizmų, bet su modifikacijomis; nauja sąmonė yra ankstesnės sąmonės reinkarnacija, kuri neatsimena savo ankstesnių „gyvenimų“ ir yra pavaldi karmos „dėsniui“: jeigu siela buvo gera – laukia evoliucija, o jeigu bloga – deevoliucija.

Ribų peržengimas, kurios apibrėžia tokias žmogaus esmes, kyla iš aukštesnės sisteminės klasės, kuri tiek susižavi galia, kad pradeda žaisti dievų žaidimus. Jie nori valdyti ir genetinę informaciją, ir informacijos jungimo procesą sąmonėje su psichotronine technika. Todėl visi ryšiai su žmogumi ir požiūriai į jį tampa požiūriu į biologinę „medžiagą“, ir pagrindinis metodas yra įvairios inžinerijos, kurios šią medžiagą formuoja. Tai yra psichosocialinė inžinerija, kuri paskiria žmogui tam tikrą vaidmenį organizacijoje, ir genetinė inžinerija, kurios tikslas organizacijos elitui kurti patobulintus individus, biologinę medžiagą, veikiančią našiau ir efektyviau. Ir nori, kad šis procesas būtų toks greitas, kad rezultatai matytųsi vieno žmogaus gyvenimo ribose, vietoj šimtų tūkstančių metų.

Savęs formavimo idėja

Visų gyvybės rūšių prigimtys turi panašias formas, arba fiziologines ir anatomines struktūras. Kitaip sakant yra bendra ir nekintama visos gyvybės planetoje esmė. Skiriasi tik išorinės detalės, o vidus – tas pats. Tačiau biologinė programa turi galimybę keistis tam, kad prisitaikytų prie kintančios aplinkos. Tai yra pamatinė esmė. Tačiau nelendant į pačią gelmę, šias išorines formas taip pat galima laikyti žemesnio lygio esme. Pavyzdžiui, vandenyje plaukiojanti žuvis ir sausuma lakstantis žinduolis. Žuvies ir žinduolio prigimtys (esmės) skirtingos taip, kaip skiriasi rūšys gyvenančios skirtingose aplinkose, bet kaip gyvybės – jų prigimtys vienodos.

Gyvybę performuoti gali tik aukštesnės jėgos, jeigu tokios yra. Galbūt įmanoma rasti būties formas, kurios yra ne tik negyva ir gyva substancija, bet ir kažkokią trečią arba ketvirtą formą. Žodžiu, gyvos materijos prigimtis yra, bet ji nėra vienintelė ir nekintama. Nors šis procesas toli peržengia individualią egzistenciją. Individuali sąmonė savo biologinės programos valios pastangomis keisti negali. Bet jeigu esme pavadinsime dar konkretesnes savybes ir formas tai sąmonė jas keisti gali. Kultūrinės tradicijos, ritualai, gyvenimo būdas ir t.t. Jeigu prigimtimi ir esme laikysime šias išorines formas, tai jas taip pat iš principo galima performuoti, tačiau socialinė organizacinė kontrolė tokia, kad tam gali reikti dešimtmečių ar net šimtų metų socialinės raidos. Individo gyvenimo rėmuose šios vertybės valdžios propaguojamos kaip nekintamos.

Šioje tikrovėje evoliucija perėjo per tokius etapus arba šuolius, kurie rodo, kad prigimtis lėtai vis dėlto keičiasi, nors valdomi ne individo, bet anoniminių biofizinių realybių, apie kurias žinoma labai mažai.

a) Negyva materija virto gyva materija.

b) Iš vandens gyvybė peršoko į sausumą.

c) Iš biologinio gyvūno organizmo peršoko į dvasią.

d) Dabar gyva materija siekia pakeisti substratą ir savo kūną bei dvasią siekia perkelti į technologinius aparatus.

Žmonija yra kryžkelėje – ir turi rinktis arba natūralų dvasios vystymasį arba kurti „dvasingas“ mašinas. Taip pat technologijos reiškia, kad žmogus kaip individas toks susidievinęs, kad prigimties keitimo mokslinius rezultatus nori matyti jau savo gyvenimo atkarpoje. T. y., milijonus metų vykstanti prigimties kaita, evoliucija, kaip minėtais etapais, suspaudžiama į šimtmečius, o gal net dešimtmečius. Tai yra „grandiozinis“ dvasios atverto mokslinio pasaulio pasiekimas.

Žodžiu, prigimtis nėra nekintanti, bet jos keitimas – ne žmogaus reikalas. Tad kaip suprantame šūkį „formuoti save“? Tai liečia ne biologinį organizmą, bet aukščiausią informacijos sujungimo sistemą, kuri anksčiau tarnavo biologinėms reikmėms (išgyvenimui ir dauginimuisi), bet istorijoje vis labiau laisvėjo ir sukūrė savo dvasios viršenybės sistemą. Šis pokytis buvo tokia reikšminga revoliucija, kad net genetinė biologinė programa tapo nesvarbia. Juk galbūt siekiama net iš viso ištrūkti, jei tai įmanoma, iš žmogaus organinio substrato. Tad pirmiausia genetinę informaciją siekiama užvaldyti su genų inžinerija, kad evoliucijai užtektų kelių dešimtmečių vietoj milijonų metų. O po to, sukūrus galingesnius informacijos apdorojimo sugebėjimus, šios programos visiškai atsikratyti. Jeigu yra aukštesnės egzistencijos formos, kam šita primityvi organika reikalinga. Lieka tik dvi galimybės – konservatyvi ir libertarinė.

Šitaip žmogus gali formuoti save arba užsiimti kitų žmonių „biologinės medžiagos“ inžinerija. 1) Informacijos sujungimo sąmonėje inžinerija, 2) organizmo genetinė inžinerija. Paprastai tokius dievų žaidimus žaidžia įvairūs sisteminiai elitai, kurių tikslas užvaldyti visas nišas ir suabsoliutinti savo asmeninę valdžią. Atseit, žmogaus prigimtį lemia ne gamta, ne pats žmogus, bet planetos valdžia. Iš tiesų taip buvo visada, nors atrodo, kad dabar vyksta kažkoks keistas perversmas.