Monthly Archive: gruodžio 2016

Pasitinkant pergalės metus

2016-12-27 0 Comments

Užbaigdamas 2016 metus, prezentacijoje apibendrinau savo žmogaus sampratą, ypač akcentuodamas tuos aspektus, kurie susiję su sąmonės teorija ir jos psichotroniniu užgrobimu. Taip po truputį artėjama prie galutinio klausimo sprendimo, kurį suformuluoti galima paprastai: kaip įrodyti sąmonės valdymą ir kaip nuo jo apsiginti. Šį klausimą sprendžiu jau labai ilgai ir kiekvienais metais pavykdavo atrasti ką nors naujo. 2016 metai, kaip rodo pateikta prezentacija – buvo pakankamai produktyvūs. Paskutinis proveržis yra schema, kurioje pateikiamas „visas žmogaus spektras“, neapsiribojant, kaip įprasta, tik fizine žmogaus sandara. Man, bent pricipo pavidalu, pavyko įtraukti sielos ir suvokimo struktūrą ir paruoši šį modelį pavertimui tiksliuoju sąmonės mokslu. Man asmeniškai sudėtingiausia dalis yra eksperimentas, nes neturiu galimybių daryti praktinių tyrimų. Tačiau atrastas metodas, kurį vadinu „kontinuumų metodu“, leidžia daug darbo atlikti teoriškai. Tai tik rodo, kad vienas viso darbo užbaigti vis tiek negalėsiu ir turės prie šio klausimo prisidėti kiti žmonės.

Mano schemos gal nėra įspūdingos. Joms labiau tiktų pavadinimas „įspūdingai paprastos“. Paprastos todėl, kad pateikia tik maksimaliai apibendrintą lygį. Tai yra dvi piramidės, kurios padalintos į tris aukštus ir kiekvienas aukštas atitinką kokią nors labais svarbią žmogaus dalį. pirmas aukštas yra fizinė brana, kuri daugmaž atitinka fizinį kūną, koks jis yra anapus suvokimo pačioje tikrovėje. Antras aukštas yra gnostinė brana, kuri atitinka sielos lygmenį, kuri mano vėl sugrąžinta į tiksliųjų mokslų dėmesio lauką. Taip pat ir siela yra anapusinė, kokia yra pačioje realybėje, apimant visas jos galimybes. Piramidės viršūnė yra suvokimas, kuriame atsiveria visas sąmonėje esantis paveiksliukas, rodantis žmogui jį supantį fizinį ir gnostinį pasaulį iki artimiausio horizonto. Tiesiogiai sąveikauti gali tik du apatiniai aukštai, o suvokimo aukštai, vadinami šviesos arkomis, tiesiogiai nesąveikauja.

Pirmame aukšte vyksta juslinė sąveika, per jutimo organus ir rodo fizinio pasaulio formas. Antrame aukšte vyksta, arba gali potencialiai vykti, telepatinė sąveika, kur sąveikauja tiesiogiai siela su siela. Tačiau visos šios sąveikos atvaizduojamos suvokimo šviesos arkoje, kuri pagal mano teoriją yra luksorinų lauke ir mes matome juslines, kokybines formas. Paveiksliukas yra surenkamas dinamiškai, iš tos informacijos, kuri paduodama į sielos ekranus ir čia apdorojama. Pasaulis gali atrodyti statiškas, bet jis pagaminamas dinamiškai iš nenutrūkstamo informacijos srauto, jeigu srautas nutrūksta – dingsta paveiksliukas. Tą kokybinę formą, kuri yra juslinis pasaulis ir minties suvokimas, vadinu realinu. Iš pradžių šis naujas terminas gali atrodyti keistas, neįprastas, bet reikia neužmiršti, kad aš pagal specialybę esu lingvistas ir su žodžiais, net labai neįprastais, dirbti esu įpratęs. Nors kitiems, kurie prie svetimų kalbų ir filologinės mechanikos neįpratę, tai gali atrodyti keista. Tad jeigu kam nors užkliūva mano naujadarai, turi prisiminti, kad aš esu užsienio kalbų specialistas.

(daugiau…)

Psichotronika, Žmogaus samprata

,

Žmogaus branduolys

2016-12-17 0 Comments

Suvokimo mechanizmo klausimas yra centrinis filosofijoje ir moksle, nes jis susijęs su žmogaus branduoliu – pagrindine jo savybe ir pagrindiniu sugebėjimu, kuris apibūdinamas kaip galia susieti artimiausios aplinkos informaciją ir pritaikyti ją savo veikloje. Šis klausimas ilgą laiką buvo sprendžiamas tik filosofiniais metodais ir turi įvairias formas, tokias kaip sielos prigimtis, sąmonės esmė, patyrimo ir pažinimo klausimai ir pan. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais prasidėjo naujas judėjimas, kurio tikslas – sukurti sąmonės fiziką. Kaip tai galima padaryti jau esu aiškinęs kitur. Čia noriu pratęsti kai kurių gilesnių suvokimo mechanizmo aspektų analizę.

Mano intelektualinė kelionė prasidėjo nuo paprastų klausimų: sąmonė yra būsena ar substancija? Jeigu ji būtų būsena, tai ji būtų laikina, nes nėra amžinų būsenų, kadangi kažkas ją turi palaikyti, o tam reikia energijos. Jeigu substancija – tai amžina, nes pagal apibrėžimą ji yra pati sau pakankama ir amžinas egzistavimas neprieštarauja jos esmei. Šis klausimas yra sudėtingas, todėl atsakyti į jį nelengva. Galiu pasidalinti tik naujausia interpretacija, kuri ateityje gali keistis.

Kūnas yra substancijos išvestinė forma, todėl yra substancijos būsena, kuri laikina ir išsiskaido į pamatinę substancijos formą. Tai yra jį laikome substancija, bet ne pirminėje būsenoje. Siela irgi yra substancija, bet tam tikra išvestine, ne pirmaprade forma, todėl ji skaidosi ir pereina į žemesnius lygmenis. Siela substancija, bet ne pirminė. Kas yra suvokimas? Tai yra būsena, kuri atsiranda luksorinų kondensate, įgaunanti jame integruotą ir neintegruotą formą. Integruota forma yra savotiška „kristalizacija“, šį žodį naudojant kaip vidinės tvarkos ir simetrijų sinonimą, ir dezintegracija yra „amorfizacija“, kaip šios tvarkos iširimas. Šie procesai vyksta luksorinų lauke, bet priklauso nuo tų energijos būsenų, kurios gaunamos iš sielos, kuri atsiranda gnostinėje branoje, t. y., tokioje, kuri susijusi su pažinimu, apibrėžiamu kaip aplinkos informacijos susiejimas.

Iš viso šios idėjos konteksto seka tokia išvada, kad suvokimas yra ne tiek gyvo organizmo sugebėjimas, kiek aplinkos resursas, prie kurio organizuota sistema gali prisijungti. Kai įvyksta šis proveržis, ta fizikinė sistema virsta suvokiančios gyvybės forma. Šis resursas yra luksorinų laukas, kuris pasklidęs tam tikroje žvaigždės gyvybės zonoje. Kiek ir kaip jis susijęs su pačia žvaigžde, spręsti nesiryžtu, bet faktas, kad apie gyvybę žinome tik žvaigždės „gyvybės zonoje“.

(daugiau…)

Sąmonės teorija, Žmogaus samprata

, ,

Lingvistinis modeliavimas

2016-12-15 0 Comments

Pasaulį modeliuoti galima kalboje arba vaizduotėje atskirai, tačiau patogiausia šiuos du metodus sujungti į vieną modeliavimo sistemą. Žodis „pasaulis“ reiškia viską ir bet ką – visą planetą kaip visumą, netgi kitas planetas, visatą ir kiekvieną žmogų ar kokį nors atskirą daiktą. Pirmiausiai kiekvienas objektas turi dalis, sąryšius ir santykius tarp jų. Tai yra sandaros išmanymas, kuris modeliuoja erdviškai ir kiekvienam elementui priskiria tam tikrą pavadinimą, kuris vadinamas daiktavardžiu.

Tada kiekvienas objektas turi susijusias aktyvumo schemas, kurios apima procesus, vyksmus ir viską, ką konkretus objektas arba jo dalis gali daryti. Šitokie aktyvumo variantai išreiškiami veiksmažodžiais. Tame nieko naujo nėra, visi žino kad kalboje yra tokios kalbos dalys. Tačiau vien tai žinoti neužtenka, reikia turėti pilną modelį, tai yra, vienoje schemoje matyti visas galimybes ir tada, matant visumą, vertinti, kokios galimybės kokia tikimybe gali realizuotis.

Pavyzdžiui, galima susimodeliuoti, jeigu reikia susirašyti ant popieriaus (kompiuteryje), visą žodyną (visą!) klasterių forma. Toks klasteris stilizuotai pavaizduotas įdedamame paveikslėlyje.

klasteris

Čia matome klasterį iš pirmo asmens perspektyvos, kuri gali būti išreikšta žodžiais „aš“, „žmogus“, „vyras“. Tai yra, išeities taškas čia yra „Kas?“. Pats vyras gali būti apibūdintas būdvardžiais „stiprus“, „silpnas“, „protingas“, „kvailas“, „sveikas“, „ligotas“ ir t.t. Toliau eina veiksmų schemos, kurios gali priklausyti nuo dalies su kuria veikiama: tai yra kūno dalis, psichinė dalis, bendrai kūno ir psichinė. Toliau judėjimas, darymas priklauso nuo būdo ir terpės, kuria judama: „plaukti“, „skristi“, „važiuoti“ ir t.t. Galiausiai veiksmas gali būti vienanaris („eiti“, „bėgti“) ir dvinaris („imti“, „stumti“, „dėti“, „vesti“).

(daugiau…)

Kalba

,

Žvalgybos principai

2016-12-11 0 Comments

Valdžios sistemos pranašumas pagrįstas informacijos valdymu ir organizuotu veikimu, susikuriant galimybę daugeliui įvykių užbėgti už akių ir su grėsmėmis susidoroti prevenciškai, neleidžiant joms pasiekti efektyvios konkurencijos lygio. Žemiausiame lygyje, liaudyje, žmogus informacija disponuoja tik apie save, apie artimus ir pažįstamus žmones – todėl jos apimtis yra minimali. Liaudis yra suskirstyta į stambesnius segmentus, už kuriuos atsakinga pirmo lygio žvalgyba, kuri visoje visuomenėje turi išsklaidytą agentūrų sistemą, kurios tikslas rinkti operatyvinę ir neoperatyvinę informaciją apie žmones. Ši sistema veikia teritoriniu principu ir apima kelias gyvenvietes, didesnį miestą, arba jeigu miestas labai didelis, jis padalinamas į rajonus, kurie išdalinti žemiausio lygio žvalgybos sistemai.

Šios sistemos esmė ta, kad tarp žmonių veikia įsislaptinę agentai, kurių darbas yra rinkti informaciją tam tikroje vietovėje ir raportuoti aukštesnei vadovybei, kuri subendrina informaciją ir talpiną ją į duomenų bazes, kurias gali pasiekti reikiamame lygyje veikiantys žmonės. Tokį žmogų atpažinti labai paprasta – tai būna laisvai bendraujantis ir disponuojantis iš įprastinio horizonto išeinančia informacija. Toks žmogus atrodo viską žino, tik neaišku iš kur ta informacija ateina. Bet paaiškinimas labai paprastas – informacija ateina iš sistemos duomenų bazių. Tokie žmonės žino įvairias detales, daro užuominas į privatų gyvenimą, rodydami, kad turi informacijos, kurią žinoti įprastiniais kanalais neįmanoma. Gali atrodyti, kad kažkas skleidžia apkalbas, bet tiesa ta, kad čia veikia masinio sekimo sistema ir kad žmogus, kuris kelia įtarimų yra įsislaptinęs sistemos agentas, aprėpiantis platesnį horizontą, nei paprastas žmogus.

Surenkama informacija ne tik apie veiksmus fiziniame lygyje, bet ir planus, atsiminimus, įsivaizdavimus iš sąmonės. Kol kas masinio sąmonės sekimo nėra, jis didelį mastą turi tik žemiausioje kastoje, bet jeigu žvalgyba surenka informaciją apie įtartiną žmogaus veiklą, paskiriama brigada ištirti žmogų psichotroninėmis priemonėmis. Daromos momentinės minčių ir atsiminimų skenogramos ir išaiškinamos visos aplinkybės apie dominančius įvykius. Tai veikia teritoriniu, organizuotu principu – paskiriama kelios dešimtys žmonių, kurie dirba konspiraciniuose butuose, kontrolės centre, darbovietėje ir viešose vietose. Taikinį stebi išoriniu stebėjimu, kontaktuoja ir bendrauja, aiškinasi judėjimą ir ryšių tinklą ir bendrą veiklos modelį. Gali tekti susidurti su įvairiomis provokacijomis, nusikalstamos veikos modeliavimu, pakišimu ir t.t. Tokia operacija vyksta tol, kol surenka dominančią informaciją ir galima pradėti organizacijos nustatytas susidorojimo procedūras.

(daugiau…)

MK brigados

Visas žmogaus spektras

2016-12-06 0 Comments

Prieš atskleisdamas šio įrašo pagrindinę mintį, pirmiausiai noriu pakartoti kai kuriuos terminus. Pagrindiniai terminai yra fiksatas ir laksatas, kuriais aiškinu objektyvią ir subjektyvią sąmonę. Fiksatas yra aplink esantis fiksuotas pasaulis, laksatas yra subjektyviai valdomos mintys ir vaizduotė. Tačiau tai ne viskas ką galima pasakyti apie žmogų – už šių pasaulių yra kiti, gilesni pasauliai. Tiek einant giliau į objektyvią realybę – tai yra į transcendenciją, tiek einant į vidinį psichikos pagrindą – tai yra transcendentalumas.

Fiksatas nebūtinai fiksuotas, o laksatas nebūtinai laisvas. Įsivaizduokime, kad pasaulį galime stebėti tik per savo mintis, nes akys ir kitos juslės užmerktos. Tada pasaulis atrodytų kaip laisvai formuojama terpė, pavaldi subjektyvių fantazijų valiai. Tačiau mūsų sąmonė aprėpia ir objektyvią realybę, ir mes galime palyginti į ką intencionaliai įstatyta mintis, ir koks tarp minties ir to kas mąstoma ryšys. Kita vertus, fiksatas atrodo neintencionalus ir uždarytas savyje, nurodantis tik į savo buvimą. Tačiau labiau įsigilinę suprantame, kad logika verčia fiksatą laikyti taip pat intencionaliu. Tik kadangi mūsų sąmonė daikto-minties ir jos intencionalaus objekto neaprėpia bendrame suvokime, mes negalime palyginti koks ryšys tarp daikto ir pirminės tikrovės, arba transcendencijos. Tas pats galioja ir vidinei sąmonei. Mintis į vidų atrodo neintencionali, bet taip pat yra nesuvokiamas vidinis transcendentalumas, kurį laikome vidine pirmine tikrove.

Šitaip mąstant yra galimybė užgriebti pačią artimiausią gelmę ir parodyti visą pasaulio ir žmogaus spektrą. Visas spektras yra toks: vidinis objektyvus laksatas – subjektyvus laksatas – fiksatas – objektyvus transcendentinis laksatas. Pirmines tikroves laksatu vadinu todėl, kad jos nėra sustingę monolitai ir šiose realybėse įmanomos įvairios laisvos transmutacijos ir jos fiksuotos atrodo tik sąmoningame suvokime, kur gaminamas kokybinis objektyvus ir subjektyvus pasaulis. Visų mokslininkų svajonė, pažinti visas šių objektyvių laksatų savybes, kad būtų galima sukurti technologijas ir jas valdyti. Objektyvus laksatas yra fizinė brana, kurią materializuoti bando standartinis modelis. Vidinis objektyvus laksatas yra gnostinė brana, kurią tyrinėja slapta sąmonės fizika.

(daugiau…)

Fizika, Žmogaus samprata

,

Luksorinų bomba

2016-12-03 0 Comments

Artimiausiais dešimtmečiais didžiausias iššūkis bus sąmonės mokslų militarizavimas, kuris kelia didelį pavojų žmonijos išlikimui. Militarizavimo pagrindinė problema ta, kad pažanga pasukama negatyviu keliu ir nukreipiama prieš žmogų. Tai atsitinka sąmonės mokslą pavertus ginklu. Galimas ir „pozityvus“ panaudojimas, gynyboje, bet vis tiek jis pritaikomas griovimui ir ardymui, o ne kūrimui. Todėl šiame klausime reikalingas labai didelis atsakingumas, nes gimsta dar vienas masinio naikinimo ginklas, kuris daug baisesnis už termobranduolinį, biologinį ar cheminį ginklą. Blogi visi variantai – kai turi tik „protinga“ mažuma ir kai ginklas išplatintas visoje planetoje ir jį naudoti gali bet kas. Pavojų kelia tiek šantažas, tiek beprotybė. Bet, kita vertus, geriau būti galingu negu silpnu.

Šiame įraše pamėginsiu paaiškinti, kaks yra suvokimo mechanizmas ir kaip jį galima militarizuoti – kad žmonės žinotų pavojų ir ieškotų būdų kaip jo išvengti. Suvokimo mechanizmas įeina į mokslinį sąmonės teorijos klausimą, kurį sprendžiu jau kuris laikas. Tad galima pakartoti kelis pagrindinius principus. Sąmonė turi ekraninę prigimtį, bet tie ekranai nėra „kieti“, tai tam tikros energetinės struktūros gnostiniame lauke. Žmogaus sąmonė yra kelių tokių ekranų junginys, kurie tarpusavyje koreliuoja ir leidžia, apibendrindami ir sumuodami informaciją, orientuotis aplinkoje. Turimas juslinio suvokimo ekranas; aktyvumo matrica; bei protinių manipuliacijų ekranas. Tarp ekranų juda srovės ir mintis, arba psichinis veiksmas, yra energijos pliūpsnis šioje ekranų sistemoje.

Joje svarbiausia dalis yra suvokimas, kuris asocijuojamas su fundamentaliu sąmoningumu. Suvokimas įeina į rodomąją sąmonę, kuris yra filosofiniais terminais kalbant „esinio būties pagrindas“, apibrėžiamas žodžiais „yra…rodoma“. Į šią frazę, kaip pagrindinis komponentas įeina suvokimo mechanizmas, kuris yra „rodymo“ pagrindas. Kita vertus, esinys, arba rodinys, – tai informacinio proceso konstruktas, kuris sudaro rodymo turinį, atskiriant suvokimo mechanizmą ir tai kas suvokiama. Suvokimas tėra vienas sluoksnis sudėtingoje gnostinėje energetinių ekranų sistemoje. Tačiau jis yra svarbiausias, nes laikomas žmogiškumo centru.

Taigi kas yra suvokimas, kaip galime bandyti paaiškinti suvokimo mechanizmą? Tam naudoju sluoksnių modelį. Yra įvairių rūšių laukai, kurie persmelkia vienas kitą ir sudaro savotiškus sluoksnius, tik jie yra ne dvimačiai, bet trimačiai. Tai reiškia, kad sluoksniai ne atskirti, bet yra vienas kito viduje. Išskiriu materialius ir gnostinius sluoksnius. Pirmasis formuoja fizinį aplinkinį pasaulį, o pastarasis turi psichinio aplinkos susiejimo funkciją.

(daugiau…)

Psichotronika, Sąmonės teorija

,

Keletas metodinių patarimų

2016-12-01 0 Comments

Šiame įraše norėčiau pratęsti paskutines nagrinėtas temas ir papildyti jas kai kuriais metodologiniais dalykais. Svarbiausia, ką reikia prisiminti iš minėtų temų yra sąmonių klasifikacija. Jeigu jas simboliškai pažymėtume trikampiais (piramidėmis) tai būtu du trikampiai: stovinti ant pagrindo piramidė ir stovinti ant smaigalio. Pirmos rūšies sąmonės yra gniuždančios, slopinančios, ribojančios, o antros rūšies – išlaisvinančios, išplečiančios, peržengiančios neteisėtą ribą. Šie terminai ir simboliai yra sąlygiški ir iš tikro reikia žiūrėti į esmę.

Pirmo tipo sąmonė visur, kur tik pasirodo, kuria piramidines sistemas, o antro tipo – yra revoliucinė, išlaisvinimo, išvadavimo, nepriklausomybės siekianti sąmonė. Naudojant metaforų kalbą, piramidės sąmonė yra viršaus kelias, o išlaisvinanti – apačios kelias, kuris pasiekęs savo tikslą, naują piramidę, bet jau savo pagrindu, kurti atsisako. Suprantu, kad tai labai sunku ir pagunda sudievinti savo sėkmę labai didelė. Šiai pagundai gal ir buvo atvejų kai pavykdavo atsispirti, tačiau kadangi tokia pergalė nekuria įspūdingų socialinių konstruktų, tai apie jas nepasakojamos jokios istorijos. Tokie atvejai į žemės istoriją neįrašomi. Istoriją sudaro viršaus kelio „sėkmės“.

Kaip sukuriama piramidė, kurios dėka nedidelis skaičius šarlatanų sugeba suvaldyti milžinišką masę žmonių? Tai padaroma pagrindo supriešinimu, kai susigundę loviu ir karjeromis, laisvi žmonės pradeda tarnauti begalybės beždžionėms ir atsisuka prieš tą terpę, iš kurios yra išėję. Kadangi supriešintos masės vienodo galingumo, tai piramidės viršūnė, pagrindinė klika, gali nesunkiai sukontroliuoti masių revoliucines nuotaikas.

Galima eiti laisvės ir nelaisvės keliu, šitaip priskiriant save kokiai nors vienai iš žmonių kategorijų. Dvi kategorijas pradžioje jau įvardijau, bet viršaus kelio pasaulyje galima klasifikaciją dar labiau detalizuoti. Viršuje stovinčios sąmonės yra klounai, begalybės beždžionės, toliau eina nuliai (juos galima vadinti zerothais – zero> nulis) ir piramidės apačioje karūnos žmonės – pliusinės sielos. Dauguma iš pastarųjų gyvena vergų gyvenimą, nes pasirinkę piramidėje tarnavimo kelią, dalis iš jų – nesusitaiko ir tampa „antisisteminiais“, pradėdami eiti apačios keliu.

(daugiau…)

MK brigados

(Ne)pakeičiamos prigimties klausimas

2016-12-01 0 Comments

Esmė ir egzistencija

Klausimai „kas yra sąmonė?“, „kas yra žmogus?“ iškilo seniai, tada, kai žmogus dar tik pradėjo mąstyti. Šių klausimų pradžia yra istorijos objektas, kurios tikslas atsakyti „kur, kada, kas ir kaip“ (kur aiškino, kada aiškino, kas aiškino ir kaip aiškino), kiek prieinama iš pasiekiamų šaltinių. Šitoks paklausimas nubrėžia kelias atsakymo galimybes ir teorijas: a) žmogus turi į jį įdėtą nekintamą prigimtį, tik reikia ją išsiaiškinti ir b) iš žmogaus galima padaryti ką nori, bet reikia gerai praplauti smegenis ir sukurti tinkamą kontekstą (psichosocialinė inžinerija) arba sukurti biologinės informacijos valdymo priemones (genetinė inžinerija). Pirmu atveju, išeinama į ieškojimų kelią, o antruoju kuriama matrica, šablonas, kurią būtų galima uždėti ant žmogaus.

Šios dvi kryptys atspindi ir hierarchinės organizacijos perspektyvą: viršuje norima, kad iš žmogaus būtų galima daryti bet ką, pagal iškilusius organizacijos poreikius – toks yra megalomaniškas valdžios troškimas. Kitaip sakant, tikima, kad tai, kas yra žmogus – nustatoma valdžios. O pavergtoms apačioms kalama į galva, kad nekintama prigimtis jau nuo amžių pradžios yra surasta, ant jo uždėta iš viršaus, ir žmogus turi šiai „lemčiai“ paklusti. Savęs kūrimas persekiojamas ir juodinamas, tariama, kad neteisėtas maištas yra savivalė prieš Dievą, Gamtą, Valdžią, Tautą. Galima pasirinkti kas patogiau pagal esamą padėtį.

Iš tikro save (ir kitus) kuria nežabota galia, pagal savo poreikius. Šie poreikiai, jeigu „kuriamas“ Kitas, yra išnaudojimas, eksploatavimas ir t.t. Vergas turi patarnauti, gaminti, kurti, prižiūrėti ir t.t. Kitais atvejais, kai nėra nežabotos galios – tai virsta maištu prieš „valdžią“, kuriai reikalingas ne „bet koks“ žmogus, ne toks, kuris pats save susikuria pagal savo matymą, bet toks, kurį būtų galima eksploatuoti nusistatytais tikslais.

Galima manyti, kad visi esiniai turi savo nustatytą prigimtį ir ją žino net neklausdami. Tokia yra visa gamta. Tačiau palyginimui čia tinkama citata iš Sartro, kuris teigia, kad žmogui „egzistencija eina pirmiau už esmę“. Egzistencija yra ne kas kita kaip esmės kūrimas. Ką žmogus susikuria savo laisvai valdoma egzistencija, toks ir yra. Ši tezė taip pat reiškia ir jau minėtą situaciją, kai egzistencija užgrobiama valdžios, kuri kuria esmę jau pagal savo įsivaizdavimą.

(daugiau…)

Transhumanizmas

, ,