Begalybės kelias

Naujausias mano eiroksenas buvo paviešintas įraše „Gyvenimų medis“, kuriame aprašiau sielos didžiąją sandarą. Mano kalba „eiroksen“ reiškia „mąstyti“, eiroksenas yra „daugiadimensinė, struktūrinė mintis“, kuri yra tokia aiški, kad remiantis ja galima braižyti schemą. Paskutinis mano eiroksenas yra „begalybės kelias“, kuris skirtas pasipriešinti dešinės rankos kelio satanizmui.

Sielos buvo suskirstytos į eksplozyvines ir implozyvines, pagal tai, kurioje hierarchijos vietoje jos įsikūnija ir pagal tai ar jų energija nukreipta į išorę ar į vidų objekto atžvilgiu. Išlaisvinančias sielas vadinu pliusinėmis ir laikau, kad jos turi pliusinę karūną; ribojančias, spaudžiančias, gniuždančias vadinu turinčiomis minusinę klouno kepurę. Šie du tipai yra hierarchiškai vienas su kitu surišti: minusinės sielos uždaro pliusines sielas į kalėjimą, jas apriboja, suvaržo ir naudoja gniuždymo taktiką, traumos psichologiją. Pliusinė siela veržiasi iš šio kalėjimo ir gali gyvenimu eiti skirtingais keliais: vergo, laisvos sielos ir karališku.

Išeities tašku laikau eksplozyvią, laisvės, begalybės siekiančią sielą. Joje yra dvi pagrindinės dalys: pliusinė ir minusinė. Pliusinė yra viskas kas susiję su teigiamais dalykais, kas sielai yra gėris – tai gali būti būsena, emocija, poelgis, įvykis ir bet kas, kas yra pozityvu. Minusinė dalis susijusi su viskuo kas neigiama, bloga. Tai reiškia, kad sielą sudaro trijų ženklų sistema: pliusinė karūna – eksplozyvi siela; pliusinė būsena; ir minusinė būsena. Šios dalys tarpusavyje įvairiai sąveikauja, gali būti grynos, mišrios ir anapusinės. Pavyzdžiui, su karaliaus keliu susijusi Absoliuto taško būsena, kuri yra „anapus gėrio ir blogio“, šiuos du polius transcenduoja.

Žemo lygio įsikūnijime (tokių dauguma) siela, susidurianti su išoriniu spaudimu, kylančiu iš minusinių sielų sukurtos sistemos, pereina trijų etapų raidą: reaktyvi siela – susijusi su minusine dalimi, neigiamais jausmais ir neigiamomis būsenomis; racionali siela – kuri tampa laiminga ir pozityvi tada, kai suranda tikrą savo gyvenimo kelią, kuris yra „begalybės kelias“; ir ezoterinė siela – kuri atsistoja į begalybės akivaizdą ir kyla link jos be jokių tarpininkų. Šį kelią galima palyginti su lanku, strėle ir tikslu – lankas yra kūnas; strėlė – siela; tikslas – begalybė.

Tačiau šias būsenas galima sieti ne tik evoliucijos prasme bet ir statiškai: galimos grynos teigiamos arba neigiamos būsenos, kurios yra veikimo pagrindas; bet galimos ir mišrios būsenos, kai pradžia yra vienoje iš pusių: dominuoja pozityvumas, bet jis naudojasi negatyviomis priemonėmis, kaip sveikas pyktis; dominuoja negatyvumas, kuris yra laimingas, kaip piktdžiuga. Ir yra anapusinė būsena, anapus teigiamo ir neigiamo, kuri susijusi su begalybės keliu, dar kitaip vadinamu karaliaus keliu.

Dabar reikia aprašyti neigiamą, gniuždančią sielą, kuri eina dešinės rankos keliu. Mano atveju veiksmas kyla pliusinėje sieloje, o minusinė, klouno, siela tik patiria poveikį. Realybėje pagrindinė kryptis yra priešinga, nes tai seka iš hierarchijos, bet mano perspektyva tokia – iš gyvenimo karūnos. Einant laisvės keliu teigiama arba neigiama laisvos sielos būsena, realizuojama veiksmu, sukelia negatyvią reakciją minusinėje sieloje. Jeigu sukeliama teigiama reakcija, tai rodo paklusimą gniuždymui ir vergo kelią. Karaliaus kelias yra tas, kai veiksmo šaltinis yra anapus teigiamos neigiamos poliarizacijos ir kyla iš gryno begalybės siekio. Jis kyla iš gyvenimų medžio centro, kuris yra anapus pliusų ir minusų.

Tokio siekio pagrindiniai šūkiai yra: „Sekam tik begalybe!“, „Kiekvienas begalybę matuoja pats!“. Tai reiškia, kad tarp sielos ir begalybės negali stovėti joks tarpininkas ir šis siekis negali būti primestas iš išorės. Visi tarpininkai ir kišimasis į šį santykį vadinamas begalybės beždžione. Tai yra pagrindinis šio kairės rankos kelio principas, kuris draudžia bet kam tapti begalybės beždžione, kuri yra blusa, kuri savimi nori uždengti saulę. Begalybės kelias yra begalybės beždžionių patraukimo į šalį kelias, kuris žymimas apskritimu, ant smaigalio stovinčiu trikampiu viduje ir trimis susikryžiuojančiais kairės rankos keliais. Tai yra eksplozyvios sielos, žemo lygio įsikūnijimo kelias, kuris siekia augti ir tobulėti – iki begalybės. Šis kelias nepriima tobulėjimui jokių apribojimų.

Taip pat reikia aprašyti neigiamas sielas, kurios eina dešinės rankos keliu, stato į ribas ir rėmus, gniuždo dvasios polėkį. Kadangi jų simbolis yra ant pagrindo stovinti piramidė – tai galima išvada, kad jie begalybės siekį uždaro su siaurėjančiu smaigaliu, kurio viršūnėje pastato save, pavirsdami begalybės beždžione ir užstodami savimi begalybę.

Labai svarbus klausimas, kaip mažuma minusinių sielų, kurių aukščiausiame lygmenyje įsikūnija labai nedidelis skaičius, sugeba valdyti eksplozyvių sielų masę? Tai yra sekimo principas, kai savimi suvilioja siekiančius pamėgdžioti begalybės beždžiones, kurie irgi svajoja apie piramidės smailę, bet tik ateityje, kada nors… Tačiau ir to užtenka, kad ši plati dalis būtų atitraukta nuo pagrindo ir atsukta prieš tuos, kurie nesusivilioja, nėra sekėjai ir neatranda savo viduje begalybės beždžionės, nesiekia savęs pastatyti vietoje jos. Taip sukuriamos dešinės rankos kelio stagnuojančios trinarės piramidės: viršuje minusinės sielos; apačioje pliusinės, o viduryje – nulinės, kurie yra piramidės sarginiai šunys, begalybės beždžionės iliuziniame tapsme.

Šiuos du kelius dėl akivaizdžių priežasčių galima vadinti apačios ir viršaus keliu. Apačios kelio aukščiausias taškas yra begalybė, o viršaus kelio – begalybės beždžionė. Apačios kelio pagrindiniai iniciacijos kanalai pakvietimas ir atskleidimas. Begalybė turi pakviesti sielą, perėjusią savo visus raidos etapus, rodydama jai ženklus, atskleisdama iliuzinių tikrovių ribotumą. Viršaus kelio kanalai yra moralinimas ir uždarymas. Uždaranti smailė pirmiausiai sukuria savo sistemą, tvarką, taisykles ir uždaro žemesnių sielų kilimą link begalybės. Šie du keliai niekaip nesuderinami. Augimas negali ir neturi būti ribojamas. Bet tai taip pat reiškia, kad visada „pirma eina begalybė“, t. y., jos neturi teisės pakeisti jokia begalybės beždžionė.

Apačios kelias yra labai sunkus, ir jo didžiausia pagunda yra posūkis į viršaus kelią, kuris įvyksta iš karto, kai tik pabandoma susidievinti, sudievinti kokią nors šio pasaulio dalį arba principą. Tada pradedama naudoti tradicinė pagrindo suskaldymo taktika, kuri naudoja pliusinių sielų vilionę savyje atrasti begalybės beždžionę. Primatui apskritai būdingas lyderio mėgdžiojimo sindromas, kuris tampa amžino mėgdžiotojo ir svajotojo sindromu, kuriuo naudojasi minusinės sielos ir supriešina piramidės pagrindą, įkala į jį pleištą ir šitaip kontroliuoja begalinę masę, naudodami minimalius resursus.

Svarbu suprasti principą „Begalybę kiekvienas matuoja pats!“. Nes jo nesupratus, galima nuklysti į viršaus kelią. Kiekvienas šio pasaulio principas tėra vartai: jie skirti ne sekimui, ne sistemos kūrimui, platinant moraliną, bet įėjimui, praėjimui ir tada visiškai laisvai kelionei link begalybės. Negalima niekuo aklai ar neaklai sekti, nes tarp sielos ir begalybės negali įsiterpti joks tarpininkas, nes tas tarpininkas, būdamas ribotas ir netobulas, pretenduoja tapti tuo kuo nėra ir niekada nebus. Todėl tokių uždangų reikia vengti, nenorint nuslysti į viršaus klystkelį. Santykis su tikslu ir siekiniu visada turi būti asmeninis ir individualus ir čia net patarti nėra ką, nes kelią kiekvienas turi atrasti pats. Begalybė pati pakviečia ir atskleidžia save.

Kita vertus, tai nereiškia ir besąlygiško individualizmo, nes turi būti siekiama sujungti visus karūnos pliusus, tam, kad jie savo begalybe išsprogdintų visas begalybės beždžionių iliuzijų sistemas. Kokius tipus turi begalybės beždžionės viršaus kelias: pirmas – emocija (mes esame elitas – jūs mūsų chalopai); antras – protas (mes esame genijai – jūs idiotai); trečias – susidievinimas (mes dievai – jūs žemės šliužai). Piramidės „dievai“ – tai begalybės beždžionės kvintescencija.

Begalybės kelio adeptas pasitraukia iš kelio, bet tik tam, kad užleistų vietą Begalybei ir sunaikintų visas begalybės beždžiones.

Kiek žinoma civilizacijos istorija, viršaus klystkelis buvo žemės prakeiksmas, nes jis begalines sielas laikė ir iki šiol laiko uždarytas kalėjime. Tai yra matricų civilizacijų istorija, kurią ištaisyti gali tik apačios kelias, kelias į begalybę…

begalybe

„MK brigadų“ struktūra ir operacijos

Žadėjau atskleisti dalį informacijos apie valstybės organizacijoje veikiančias „MK brigadas“ ir jų vykdomas neteisėtas juodąsias operacijas. Tai yra pirmas toks žingsnis, kuriuo pradedu tesėti savo pažadą. Visos informacijos pateikti negaliu, bet šis straipsnis tegul būna savotišku įvadu į temų ciklą, apie kurias dar niekas Lietuvoje nėra rašęs.

Žmonėms gali kilti klausimų ką gi reiškia šis pavadinimas. Jo reikšmė labai paprasta: „MK“ reiškia „mind control“, lietuviškai „sąmonės valdymas“. Yra asociacijų su CŽV vykdyta operacija MK ULTRA, kurios tikslas – surasti tinkamas sąmonės užgrobimo ir valdymo priemones, ir vykdyta 1950 – 1970. Žodis „brigados“ akivaizdus – tai organizuotos grupės, kurios vykdo tiesioginį sąmonės užgrobimą.

Toliau įdedamoje schemoje aiškinu visą sistemą ir struktūrą kaip tos brigados valstybės organizacijoje yra valdomos. Turiu paaiškinti šios sistemos esminį principą: valstybėje yra vieša sistema, kurią sudaro priedangos organizacijos ir šešėlinė neformali struktūra. MK brigados priklauso kaip tik šitai šešėliniai pusei, nes naudoja neteisėtus metodus ir stovi šalia įstatymų. Tačiau kadangi veikla yra tarpžinybinė, tai visus neteisėtus metodus labai lengva realizuoti priedangos organizacijose, tokiose kaip policija, prokuratūra arba psichiatrija.

brigados

Kadangi ir priedangos sistema, ir šešėlinės struktūros išeina iš prezidentūros, nes ši pagal įstatymus skiria savus kišeninius žmones į vadovaujamus postus, tai MK brigadų organizavimas yra prezidento uždavinys. Tačiau kadangi tai ne priedangos prezidentūra, bet šešėlinė neformali struktūra, tai jos sandara šiek tiek kitokia. Tai yra slaptas kolektyvinis kontrolės organas, kuris vadinamas kodiniu pavadinimu „Žalgiris“. Iš šios struktūros išeina visos mafijinės gijos, kurios apraizgiusios visą visuomenę ir priedangos organizaciją per MK brigadas.

Visi valdininkai turi dvigubą veiklos pobūdį. Viena vertus, jie dirba priedangos organizacijoje viešą darbą, bet tuo pačiu turi savo rolę šešėlinėje sistemoje ir arba aptarnauja MK brigadas, arba jomis naudojasi. Ši sistema sudaro visą valstybės organizacijos neoperatyvinę agentūrą. Operatyvinė agentūra susijusi su teisėsauga – tiek priedangos, tiek šešėline jos puse. Pagrindinis agentūrų uždavinys, žvalgyba laisvoje visuomenėje, jos kontrolė, iš rėmų išėjusių individų persekiojimas ir susidorojimas su jais per MK brigadų sistemą.

Tačiau tai ne viskas, nes neformali klika, kuri valdo visą valstybės organizaciją yra nukopijuota nuo Amerikos, kuri čia vadinama „cabal“. Todėl tai ne tik kontrolės įrankis, bet visų pirma okultinė, nusikalstama grupuotė, kurios veikla yra priešinga visuomenės interesams. Čia praktikuojamas iliuminatų ritualinis satanizmas, iškrypimai ir valdymo sistema, kuri pagrįsta traumos psichologija. Savo aukas ši slapta valstybės grupuotė traumuoja tol, kol jie sutinka vykdyti visus įsakymus.

Lietuvos „Žalgiris“ tiesiogiai susijęs su globaline satanistų mafija ir šios mafijos visoje planetoje vykdomais nusikaltimais. Tam jie gavę specialios psichotroninės technikos, su kuria galvoje galima demonstruoti įvairias psichodramas ir atlikinėti savo satanistinius ritualus. Ši okultinė organizacija ypač aktyviai savo veiklai pridengti naudoja psichiatriją ir teisėsaugą (teisėgriovą), nors tikslai grynai okultiniai. To įrodymas, užgrobimo metu naudojama technika, su kuria per televizorių pradeda demonstruoti „velnio kanalą“ arba psichiatrinėje ligoninėje uždaro į „velnio skyrių“. Viso to paslėpta prasmė yra satanistiniai ritualai, kurių tikslas yra sugniuždyti užpultą žmogų psichologiškai.

Tai vienas iš pagrindinių MK brigadų metodų, kuris naudojamas žmogaus užvaldymo metu.

Tačiau žiauriausia dalis ne ta. MK brigados organizuoja žiaurius nusikaltimus savo sistemos rėmuose, kurių metu pakišami niekuo dėti žmonės. Tokių juodųjų operacijų yra keli tipai, kai valdydami motorinį centrą daro žaibo nusikaltimą, tam tikrą žmogų ruošę ilgesnį laiką arba žmogui siuva MK brigadų padarytus nusikaltimus, apdorodami smegenis kelis dešimtmečius – tai ilgalaikis persekiojimas. Tai padaroma per propagandos sistemą paskleidžiant žmogaus suklastotą biografiją, kuri būna parašyta filologų kūrybiniu principu. Iš tikrųjų MK brigadų veiklos formos labai įvairios, bet čia nurodau tik pagrindines.

Kaip viskas konkrečiai vyksta ir kokie metodai naudojami, parašysiu kituose įrašuose, nes čia yra tik įžanga.

Tenoriu dar atkreipti dėmesį į kai kurias labiau pagarsėjusias MK brigadų operacijas, kurių metu ši grupuotė įvykdė žiaurius nusikaltimus ir pakišo niekuo dėtus žmones.

  1. P. Pečiulio nužudymas 2008 m., Šiauliuose, kuriuo buvo apkaltintas sūnus – MK brigadų taikinys. Sūnus teigia, kad nusikaltimo vykdymo metu jo „dvasia atsiskyrė nuo kūno“ ir jis negalėjo valdyti savo veiksmų. Tai yra tipiškas psichotroninio valdymo požymis, kurio žmogus paverčiamas operatorių valdomu biorobotu. Įdomu tai, kad važiuojant iš laidotuvių į oro uostą, taip pat MK brigadų buvo nužudyta V. Pečiulio sesuo, kuri žinojo savo brolio paslaptį. V. Pečiuliui buvo paskirtas priverstinis psichiatrinis gydymas.
  2. Kita MK brigadų operacija, gimnazistės nužudymas 2011 m., Šiauliuose, kuriuo buvo apkaltintos jos pažįstamos draugės V. Vaitiekaitytė ir V. Lietuvninkaitė. Jos irgi buvo MK brigadų įvykdytos sąmonės užgrobimo atakos aukos. T. y., jos tą veiksmą vykdė, bet vykdė įtakojamos psichotroninio poveikio. Kadangi nebuvo laisvos valios, nėra kaltės. Į kalėjimą pasodintos nekaltos. Už įvykdytą nusikaltimą atsako MK brigados.
  3. Dar viena MK brigadų operacija, kurią noriu paminėti, yra šachmatų čempiono V. Šlapiko sudorojimas Ukmergėje, 2014 m., kuris buvo apkaltintas savo žmonos nužudymu, nors jo ranka buvo valdoma užgrobiant motorinį centrą smegenyse ir sukuriant sąmonėje afekto būseną su psichotronine technika. Kaip praneša spauda, po nusikaltimo jį išvežė policija kartojantį vieną frazę „aš genijus“, „aš genijus“… tai yra sąmonės valdymo požymis, kuris parodo ilgai vykusią vidinę psichodramą, arba tai paprasčiausias forced speech. V. Šlapikas uždarytas psichiatriniam gydymui.

MK brigados yra padariusios daug nusikaltimų, bet visiems jiems yra sukurtos priedangos. Tai padaryti nesunku, nes tokioms operacijoms stogą daro visa valstybės organizacija. Visi šie nusikaltimai suorganizuoti okultiniu principu, kaip satanistinės ritualinės dvigubos žmogžudystės, kai nužudoma auka ir tuo pačiu paaukojamas Šėtonui nusikaltimo vykdytojas. Šių okultinių ritualų organizatoriai priklauso „Žalgirio“ klikai, kuri per MK brigadas vykdo nusikaltimus. Jos liaudyje dar vadinamos „saugumu“…

Ateityje bus tęsinys, čia tebuvo trumpas įvadas.

Gyvenimų medis

Šiuolaikinėje ezoterikoje labai populiari sena daugkartinių įsikūnijimų teorija. Pasak šios teorijos, žmogus turi sielą, kuri mirties metu atsiskiria nuo kūno, pereina į tarpinį gyvenimą ir po to įsikūnija į naują kūną. Kadangi anapusinių ir šiapusinių pasaulių yra daug, tai yra įvairių rūšių įsikūnijimai, kurie skirstomi pagal pasaulių, kuriuose įsikūnijama klasifikaciją. Galimi įsikūnijimai žemėje, kitose planetose, kitadimensinėse realybėse, paraleliniuose pasauliuose, bei galimas gyvenimas pagrindinėje sielų realybėje. Visi šie įsikūnijimai kaupiami sielos atmintyje, kurie yra didžiojo sielos proto pagrindas. Šią atmintį ir protą galima pavaizduoti kaip gyvenimų medį, kurio šakose yra gyvenimų filmai iš įvairių realybių. Dabartinis sielos kūniškas gyvenimas vadinamas sielos karūna. Pasibaigus gyvenimui, karūnos informacija pereina į didžiąją sielos atmintį.

Gali kilti klausimas, koks viso to tikslas ir kokia prasmė? Čia prigalvoti daug neįmanoma, nes įsikūnijimais galima siekti vieno – dvasinio augimo, kurio pagrindas yra patirtys ir sukauptos žinios. Į kitą gyvenimą nieko materialaus parsinešti neįmanoma, pereina tik sielos atmintis ir papildytas naujomis patirtimis, žiniomis ir sugebėjimais protas. Dėl šios priežasties, kiekvienas įsikūnijimas laikomas savotišku žaidimu, kurio pagrindas yra laisva valia ir pagrindinis negatyvus principas – laisvos valios pažeidimas. Tiktai yra vienas niuansas. Žemuose augimo lygiuose arba žemo lygio įsikūnijimuose, siela savo visos atminties ir proto naudoti negali, ir turi tenkintis tik proto ir gabumų programa, kuri duota konkrečiai įsikūnijimo užduočiai, nes jeigu disponuotų visu sielos protu, tai žemo lygio pasaulyje nebūtų jokių adekvačių patirčių, siela būtų išaugusi tą pasaulį ir būtų tinkama tik lyderio vaidmeniui. Bet pasaulyje visos sielos lyderiais būti negali, toks pasaulis būtų nefunkcionalus materialioje plotmėje, todėl sielos užsiblokuoja ir mąsto savo įsikūnijusį gyvenimą tik iš apriboti fragmento. Kai patenka į tarpinį gyvenimą, gali savo patirtį apmąstyti visos sielos atminties kontekste.

Imkime gyvenimų medžio įsikūnijimų žemėje šaką. Tarkime kad žmogus žemėje įsikūnijo 100 kartų. Tai kaip vienai planetai aišku yra labai daug ir tie įsikūnijimai apimtų beveik visą civilizacijos istoriją. Tai rodytų ypatingą sielos prisirišimą prie šitos planetos ir tam tikras užduotis, kurias įvykdyti įmanoma tik šiame pasaulyje. Tarkime kad žmogus gyvena šimtą metų, įskaitant ir laiką praleistą tarpinėje būsenoje. Tai 100 įsikūnijimų reikštų 10 000 metų civilizacijos vystymosi istorijos patirtį. Kitaip sakant, į sielos didžiąją atmintį įeitų ir akmens amžiaus įsikūnijimai į pirmykštes bendruomenes, įsikūnijimai primose civilizacijose, naujesniuose laikuose ir visi dabartiniai įsikūnijimai. Patirtys priklauso nuo gauto/pasirinkto vaidmens, nuo įsikūnijimo lygio planetos piramidėje. Nuo to priklauso ar žmogus įgyja maksimalią visos civilizacijos patirtį, su visomis paslaptimis, kurios žinomos tik piramidės viršūnėje ar įsikūnijimai į vidurinę grandį, o galbūt ir pačią žemiausią. Sieloms, pasak ezoterikų, per visus įsikūnijimus tenka patirti daug ką. Pavyzdžiui, šiuo metu planetoje aukščiausio lygio patirtis gali turėti tik keli šimtai sielų. Ir šeši milijardai patiria žemiausio lygio patirtį.

Tačiau bet kokiame lygyje yra savi dėsniai. Pirmiausiai, bet kokiame lygyje galioja laisvos valios principas. Reikalas tik tas, kad pagal šį principą turi žaisti su tomis kortomis, kurios iškrito: kūno kokybė, proto programa, giminės, aplinka, socialinė matrica ir programa ir t.t. Kad galėtų suprasti kokiu principu vyksta šių kriterijų parinkimas, siela turi prisiminti savo tarpinius gyvenimus. O ši paslaptis būna užtamsinta ir žmogus dažniausiai net nežino, kad egzistuoja anapusiniai pasauliai. Savo didžiuoju protu gali naudotis tik netiesiogiai, per pasąmonę, nesuprasdamas iš kur tos žinios ateina. Iš tikrųjų tai akivaizdu, šios žinios ateina iš sielos didžiosios atminties, nes praėjusiuose gyvenimuose, ir ne tik žemėje, daugumai yra tekę pabūti daug kuo ir gauti pačios įvairiausios informacijos.

Be to, yra dar viena savybė, kuri priklauso nuo to, kokiame lygyje siela įsikūnija. Aukštuose hierarchijos lygiuose įsikūnijusi siela turi tendencija riboti, uždaryti, spausti į vidų, statyti į rėmus, o žemuose lygiuose priešingai: rėmus laužyti, veržtis į išorę, sprogdinti sistemą. Tai sielos implozyvumas ir eksplozyvumas. To priežastis – skirtingos užduotys. Žemesnio įsikūnijimo sielos galvoja apie savo ir kitų individualumą, o aukštesnio, apie visumą, apie sistemą. Tačiau toks vertinimas dar ne viskas, nes reikia žiūrėti ir į ką orientuotas pats pasaulis kaip visuma. Ar jo tikslai yra išdėlioti šio pasaulio rėmuose, ar pasaulis orientuotas į anapusinį sielos augimą. Pirmuoju atveju įsikūnijusi siela tik išnaudojama dėl labai žemo lygio tikslų, kurie neišeina iš iliuzinio pasaulio galimybių, o antruoju atveju – orientacija yra į mokymusi pasiekiamą augimą. Tad sprogdinanti tvarką siela dažniausiai tokia tampa tuo atveju, kai uždaroma į žemą, materialistinį pasaulį ir yra ribojamas jos tobulėjimas, nors to tikslas išmokti pamoką per ribojimą ir stoką. Kai siela sprogdinanti yra normaliai orientuotame pasaulyje, tai ji dažnai būna susipainiojusi ir paklydusi. Savo klaidas ji turi įvertinti tarpiniame gyvenime, visos sielos patirties kontekste.

Kaip visa tai pamatyti? Kad gautum tikrus prisiminimus, reikalinga holoplastinė, visas patirtis sujungianti sąmonė. Tačiau yra ir tam tikros technikos, kurios leidžia modeliuoti. Modeliavimo pagrindinis metodas yra gyvenimų medis, kuriame suklasifikuojami visi įsikūnijimai. Tada reikia įvertinti kiek įsikūnijimų kiekvienoje realybėje buvo ir pabandyti atkurti remiantis savo pasąmone gyvenimo istorijas. Pagrindinis standartas yra šimto metų gyvenimas kartu su visais tarpsniais. Reikia mokėti į tuos tarpsnius pažiūrėti iš šalies, kaip į visumą. Visuose įsikūnijimuose būna gimimas, vaikystė, jaunystė, vidutinis amžius, senatvė ir mirtis. Į visus šiuos tarpsnius reikia pažiūrėti iš šono ir pagauti gyvenimo pagrindinės istorijos „siužetą“. Pavyzdžiui, jeigu turimas 20 įsikūnijimų kitoje planetoje, kitoje rasėje, tai praktiškai yra iš įvairių civilizacijos laikotarpių 20 gyvenimo istorijų, nuo 100 iki galbūt 1000 metų. Taip, pagal visas kategorijas ir visus įsikūnijimus, jeigu atsimenama arba modeliuojant, galima įvertinti ir tikrą sielos amžių. Nustatyti ar siela sena, patyrusi, koks pagrindinis sielos „charakteris“, kokias patirtis pasauliuose siela renkasi ir kokie vaidmenys yra artimiausi. Tarkime yra realybių 9 kategorijos, ir kiekvienai tenka apie 10 000 metų. Tuomet sielos amžius būtų 90 000 – 100 000 metų. Labai senų sielų amžius gali būti skaičiuojamas milijonais metų. Be to, reikia neužmiršti, kad toks skaičiavimas sąlygiškas, nes skirtingose realybėse yra skirtingas laiko suvokimas. Šie skaičiai tik orientaciniai.

Sielos taip pat skiriasi ir pagal įsikūnijimų vietos statistiką. Ar jos labiau vietinės ar labiau ateiviškos, kitokios ir sunkiai prie vietinės realybės prisitaikančios. Jeigu su žmogiško tipo siela sunku rasti bendrą kalbą, gali būti, kad siela šiame pasaulyje gyvena pirmą kartą, todėl jai čia sunkiau susiorientuoti nei kitiems. Taip pat svarbios ir patirtys: jeigu jos aukšto lygio ir patenki į žemą lygį, jautiesi ne savo vietoje, ir atvirkščiai – žemo lygio įsikūnijimai, patenka į aukšto lygio pasaulį, kur patirtys būna rinktinės ir su jomis susitvarkyti siela neturi pakankamai įgūdžių.

Kaip tai patiriama ar modeliuojama, aišku, yra įvairios galimybės. Ne visi teigiantys, kad atsimena savo gyvenimus yra sąžiningi ir daug kas būna paprasčiausiai sumodeliavęs gyvenimų medį ir prikūrę istorijų romano kūrimo principu. Tačiau yra ir kas iš tikro sugeba pajausti visą savo sielos gelmę, naudodami tam tikrų indikatorių iš dabartinio įsikūnijimo sistemą. Pagrindinis kelias į holoplastinę sąmonę yra kelias per sielos karūną, kuri yra dabartinis gyvos sielos įsikūnijimas.

Ką toks gilus ir platus mąstymas duoda? Pirmiausiai išmintį, ramybę supratimą, kad ne viskas šiame gyvenime prasidėjo ir ne viskas jame užsibaigia, kad yra aukštesnė realybė, kurioje žmogus egzistuoja ne apribotu, bet tikru savo pavidalu ir gali būti kelių šimtų tūkstančių metų amžiaus, t. y., su milžiniška patirtimi.

Paviršiaus civilizacija

Žmogus į realybę įpratęs žiūrėti iš vidaus, todėl mato tik tai, kas aplink jį, bet nemato bendro vaizdo. Norint pamatyti bendrą vaizdą ir kontekstą iš išorinės perspektyvos, reikia mintyse išeiti iš savęs, padaryti šuolį ir atsistoti į kito žmogaus vietą. Ta kito žmogaus vieta yra išorinis stebėtojas. Tokia būsena vadinama susidvejinimu, kai viena vertus fantomas lieka savo senoje vietoje, bet tikras suvokimas atsiduria šalia fantomo ir gali jį įvertinti naujomis akimis. Tai labai naudinga praktika, stebėti save ne tik iš vidaus, bet ir analizuoti iš išorės, iš kitų žmonių perspektyvos.

Tą patį galima daryti ne tik su savimi, bet ir su visa civilizacija, kurią įvertinę iš tam tikros perspektyvos galime vadinti paviršiaus civilizacija. Kodėl tai paviršiaus civilizacija aišku: į ją žiūrima iš kosminės perspektyvos, tarsi gyventum ne joje, bet anapus jos, t. y., kosmose. Taip pat, tai paviršiaus civilizacija todėl, kad kosmosas jai yra dar gana tolima ateitis, ir visa pagrindinė veikla ir gyvenimas vyksta ant žemės paviršiaus. Į paviršiaus civilizaciją iš kosminės civilizacijos perspektyvos naudinga pažiūrėti dėl tų pačių priežasčių, kodėl taip naudinga patyrinėti save, savo elgesį.

Iš to seka kita labai svarbi sąvoka, kad yra tam tikra žmonijos dalis, kuri ištrūkusi iš paviršiaus civilizacijos aplinkos ir susikūrusi savo pasaulį, kuris technologiškai daug toliau pažengęs, nei leidžiama minėtai paviršiaus civilizacijai. Ta išorinė perspektyva sukurta grupuotės, kuri vadinama atitrūkusios civilizacijos pavadinimu. Kad jie privalo būti „atitrūkę“, t. y., daug toliau pažengę – akivaizdu, nes jiems reikia gyventi anapus komfortabilios žemės, o tą komfortabilumą užtikrinti tegali technologijos. Atitrūkusios civilizacijos pagrindas – protas, mokslas ir technologijos. Jos atstovai turi išplėstą protą, pažangesnį mokslą ir labai išvystytas aukšto lygio technologijas.

Būdami pranašesni, ir valdydami kontekstą už įveikiamo horizonto, jie yra paviršiaus civilizacijos šeimininkai. Paviršiaus civilizacija padalinta į valdomus rezervatus, kur iliuzijų inkubatoriuose auginami ir eksploatuojami paviršiaus žmonės, nežinantys, kas yra jų šeimininkas ir kad į šį pasaulį ir gyvenimą įmanoma žiūrėti iš visai kitos perspektyvos. Paviršiaus civilizacija patalpinta į matricą, kurioje viskas yra žemesnio lygio negu galėtų būti. Mokslas ir technologijos – akivaizdžiausi pavyzdžiai. Taip pat nežinoma daug kitos svarbios informacijos. Pavyzdžiui, alternatyvi saulės sistemos ir vietinio žvaigždžių spiečiaus istorija; kontaktai su nežemiškos kilmės civilizacijomis, kurie daromi su atitrūkusia civilizacija, o nuo paviršiaus civilizacijos – slepiami.

Taip gaunamas gana tikras vaizdas, kaip valdoma planeta. Yra paviršiaus civilizacija su savo pasauliu ir pastangomis išsiveržti anapus; tada šią civilizaciją gaubiantis izoliacinis burbulas, kuris filtruoja visą informaciją, riboja galimybes, kontroliuoja; ir atitrūkusi civilizacija, kurios pagrindinė veiklos arena yra saulės sistema. Pastarųjų pagrindinės bazės yra už žemės ribų: kitose planetose, planetų palydovuose ir kosminėje erdvėje. Kiek jie pažengę ir kokios jų tikros galimybės – paviršiaus civilizacijai nerodoma. Be abejo, tarp šių civilizacijų vyksta sąveika: atitrūkusios civilizacijos atstovai vaikšto ir gyvena tarp mūsų, ant žemės paviršiaus, o taip pat į šį aukštesnį pasaulį paimami žmonės nuo žemės paviršiaus.

Kadangi yra žmonių apykaita, tai yra ir informacijos apykaita, kurios metu „žemesnis“ pasaulis sužino kai ką iš aukštesnio pasaulio. Tai vyksta per insaiderių ir paslapčių viešintojų informacijos platinimą; per pastebėtą keistą, keistų aparatų, kurie vadinami NSO veiklą. Vyksta tiesioginis kišimasis per politinę valdžią į visas gyvenimo sritis. Šio kišimosi pagrindinis tikslas – riboti paviršiaus civilizacijos vystymąsi ir išsaugoti savo technologinį pranašumą ir dominavimą. Prieiga prie saulės sistemos ir atviros kosminės erdvės yra resursas, ir ši atitrūkusi civilizacija su pasauliu juo nenori dalintis.

Bet kokie bandymai šį apsauginį ir ribojantį burbulą nuimti, kurie propaguojami judėjimo vadinamo „Atskleidimas“ (Disclosure), sabotuojami, pats judėjimas išjuokiamas kaip nerimtas, fantastinis. Tačiau jis yra tikros informacijos apykaitos rezultatas, dėka kurio ant paviršiaus gyvenantys žmonės žino tikrą padėti planetoje. Tačiau aukštesnio „aukšto“ veikla žinoma tik legendų pavidalų, nes aukštai vienas nuo kito izoliuoti ir informacija pereina tik kaip gandų lygio pasakojimai. Ji gali būti ir netikra, dezinformacinė, bet ji liudija bent tą faktą, kad aukštesni aukštai nėra išsigalvojimas, jie iš tikro egzistuoja.

Paviršiaus žmonija suorganizuota hierarchiškai, į piramides. Aukščiausiame lygyje, žaidžia gal 3 – 4 piramidės su savo valdovais, kurie tiesiogiai kontaktuoja su organizacijomis, kurios yra anapus planetą gaubiančio burbulo. Žemesni piramidės lygiai tiesiog verčiami aptarnauti aukštesnius lygius. Tačiau piramidės viršuje yra ne tik tiesioginė politinė administracija, bet yra šalia viešo pasaulio organizacijos susikūrusios okultinės grupės, kurios turi savo pasaulį ir tiesiogiai paklūsta anapus burbulo esantiems valdovams, kurie net gali būti nežemiškos kilmės. Šios okultinės grupės tiesiogiai kišasi į eilinių žmonių gyvenimus ir yra įvairių keistų įvykių ir nelaimių priežastis. Pavyzdžiui, be žinios dingsta žmogus. Viena iš galimybių, kad jis buvo pagrobtas šio aukštesnio pasaulio, tenkinti kokioms nors jų reikmėms. Likimas dažnai būna liūdnas, nes paviršiaus populiacija laikoma žemesnio lygio žmonėmis, kurie tinka tik išnaudojimui.

Remiantis įvairiais pranešimais internetinėje erdvėje, minėtos okultinės grupės praktikuoja, satanizmą, žmonių ritualinį aukojimą ir pedofiliją. Iš to galima daryti išvadą, kad aukštesnėje civilizacijoje, kosminėje yra moralinė poliarizacija paviršiaus civilizacijos atžvilgiu: vieni jai linki blogo, kiti galbūt gero. Tai rodo tam tikrą susiskaldymą ir diferenciaciją. Jeigu yra kontaktų su dar tolesne išore, ir ta išorė yra įvairi, tai visai natūralu, kad savo atstovus atitrūkusioje civilizacijoje turi ir teigiamos ir negatyvios jėgos. Tarp jų logiškai turėtų vykti trintis ir konkurencija. Ši neišvengiamai turi atsispindėti ir paviršiaus civilizacijos frakcijose.

Okultinės grupės gali turėti ne tik egzopolitinių ryšių, bet ir tarpdimensinių ir savo idėjas susijusias su nusikaltimais prieš žmoniją gali turėti iš čia. Pavyzdžiui, apie tokią sistemą rašo D. Icke‘as, kuris paviršiaus civilizaciją gaubiančios blokados burbulo prižiūrėtojus vadina archontais, o šie jo teigimu paklūsta savo dievui, vadinam demiurgu, sukūrusiu visą šią iliuzinę realybę. Pasak jo, šiame iš gnosticizmo kilusiame pasakojime ir reikia ieškoti okultinių grupių satanizmo ir kitų nusikaltimų šaknų. Tačiau manau, kad pagrindinis atitrūkusios civilizacijos aspektas visgi yra ne okultinis, bet egzopolitinis, pagrįstas kontaktais su nežemiškomis civilizacijomis, kurios šias organizacijas laiko savo pavaldiniais ir apdovanojo jas pažangiomis technologijomis. Taip pat rūpinasi, kad ši reikalų padėtis neišaiškėtų paviršiaus populiacijai, ir kad neįvyktų pilnas „Atskleidimas“.

Manau, mums, paviršiaus populiacijos atstovams, svarbiausias klausimas kaip mus sugeba šitaip efektyviai kontroliuoti? Atsakymas yra daugiau negu akivaizdus ir daug kartų paliudytas: pagrindinė technologinės kontrolės priemonė yra psichotroninė technika. Su ja galima vykdyti tiek masinę kontrolę, tiek prisijungti kiekvieną atskirą žmogų ir laikyti jį online režimu, pastoviai vagiant mąstymo turinį, įtakojant elgesį ir ribojant išsilaisvinimo iš priespaudos galimybes. Jeigu žmogus šalinamas, tai daroma būtent tokiomis priemonėmis, kad niekam nekiltų įtarimų prisidengiant natūraliomis priežastimis: ligomis, nelaimėmis, kriminaliniais įvykiais ir pan.

Dažnai būna, kad koks nors žmogus prižiūrimas, nuolat kontroliuojamas ir jam pastoviai šypsosi sėkmė ar persekioja vienos nesėkmės. Jis gali nesuprasti kodėl taip yra, galvoja kad gimęs po laiminga arba nelaiminga žvaigžde, kai iš tikro tai yra kišimasis iš kito, tikro pasaulio, kuris turi sukūręs paviršiaus civilizacijos valdymo mechanizmą ir juo naudojasi iškeliant arba sutrypiant kokį nors išsirinktą žmogų, kuriam bando įteikti, kad jis už viską atsakingas tik pats, kai iš tikro tėra valdoma marionetė.

Kaip priedanga naudojamos religijos, ezoterika, alternatyvus mokslas, pseudoteorijos. Pavyzdžiui, koks nors tikintysis kas dieną meldžiasi ir vieną dieną jo maldos išsipildo. Jam pradeda atrodyti, kad Dievas išgirdo ir atsiliepė į jo maldas ir tampa dar aršesniu tikinčiuoju. Iš tikro maldas, t. y., mintis išgirsta psichotroninės technikos operatoriai ir jie, naudodami valstybės agentūrą, gali suorganizuoti bet kokios minčių sinchronizacijos spektaklį. Tie kas energingai tiki, gali manyti, kad jie absoliučiai teisūs. Iš dalies jie iš tikro teisūs, nes tai vyksta ir suveikia, tačiau klaidingai supranta suveikimo priežastis. Jūsų minčių klausosi su įrašymo technika!

Šitaip į paviršiaus civilizaciją pažiūrėjus iš išorinės perspektyvos, iš šalies – susidaro liūdnas vaizdas. Pirmiausiai dėl to, kad tampa akivaizdus manipuliacijų, melo, statymo į siaurus rėmus mastas. Matosi kaip švaistoma potencialas, kaip aukojami žmonių likimai – ir pirmiausia visos žmonijos likimas. Tas vaizdas, kuris brukamas per švietimą ir masinio poveikio priemones – netikras, patalpinantis žmogaus sąmonę į iliuzijų pasaulį, kuris yra pamatas ant kurio pastatyta vergovė. Atsakymas į klausimą, ko turėtume siekti yra duotas – turime siekti pilno „Atskleidimo“. Kalėjimas ir karantino zona turi būti pašalinti.

Koks yra didžiausias Lietuvoje brukamas melas, kuri irgi dalyvauja globaliniame žaidime, bet tik savo mažytės piramidės lygyje (kaimo lygoje)? Didžiausia iliuzija, kad vakarai yra gėris, kad įsijungdami į vakarus mes patenkame į rojų. Iš tikro patenkame į skerdyklą, kuri aukščiausiame lygyje valdoma okultinių, aristokratinių, oligarchinių grupuočių, kurios praktikuoja satanizmą, žmonių aukojimą ir pedofiliją. Vakarietiškoje ezoterikoje ši grupuotė vadinama „cabal“, į lietuvių kalbą verčiant žodžiu „klika“, kurios esmė – politinis-okultinis suokalbis prieš visą žmoniją. Nenuostabu tai, kad ne viena valstybė formaliai vis dar yra monarchijos. O tai rodo kastų sistemos ir hierarchijos sudievinimą. Kažkas panašaus bandoma įvesti ir Lietuvoje: satanizmą, pedofiliją ir žmonių aukojimą. Visa tai dengia visa valstybės organizacija, prisipirkusi persekiojimui psichotroninės technikos.

Lietuvos valdžia tiesiogiai pavaldi globalinei okultinei klikai, kuri provokuoja karą prieš Rusiją, būtent šioje vietoje, Lietuvoje.

M. Persinger apie ekstrasensorinį suvokimą ir psichotroniką

Tolesniame įraše paskaita, skaityta M. Persinger, kurioje jis paaiškina kaip magnetinių laukų pagrindu įmanoma telepatinė komunikacija ir kaip naudojant šį lauką galima užgrobti visus 7 milijardus smegenų, t.y., visą žmoniją. Jo teigimu, šios technologijos dar tik kuriamos, bet mano liudijimas sako, kad procesas seniai užbaigtas ir vyksta masinis sąmonių užgrobinėjimas visoje planetoje.

Žmogus ir reprezentacijos gelmė

Pratarmė

Sąmonės tema labai plati, todėl ją tyrinėti galima įvairiais aspektais. Jau esu aprašęs tris sąmonės supratimo lygius, kuriuos interpretuoti reikia ne tiek hierarchiškai, kiek perspektyviškai. Šiame įraše noriu aptarti dar labiau apibendrintą perspektyvą.

Greičiausiai nesuklysiu pasakęs, kad autentiškiausiai ir įprasčiausiai sąmonė atsiveria pati sau savimonėje, t. y., be jokių tarpininkų. Kiti metodai, kai tarp sąmonės ir sąmonės (savimonės) įterpiamas koks nors tarpininkas, pavyzdžiui, žodis psichologijoje arba skaičius fizikoje arba smegenys empiriniame tyrime, yra atgrasesni. Prie žodžių esame įpratę, todėl juos priimame lengvai. Kalbant apie sąmonę po ranka turimas šūsnis žodžių, kuriuos tardami įsivaizduojame, kad save tauriname. Su skaičiais yra šiek tiek kitaip – savimonė per skaičius, atrodo, žmogų nužmogina.

Manau, kad tai klaidingas įspūdis, atsirandantis iš iškreiptos, įpročiu tapusios semantikos. Aš stengiausi neatmesti nei vieno aprašymo būdo, jeigu tik jis padeda suvokti tiesą.

Filosofija ir kognityvistika yra įprastas sąmonės „tyrimo“ būdas.

Filosofija sąmonę tiria visos tikrovės kontekste, o kognityvistika bando imituoti mokslinę metodologiją, įtraukdama į savo domėjimosi sferą neuromokslą arba kognityvinę psichologiją. Drastiškesnis bandymas yra fizikos taikymas sąmonei pažinti; šis bandymas daug atgrasesnis, jis mums atrodo nepriimtinas ir atstumiantis. Šis jausmas kyla iš baimės ir pavojaus supratimo. Fizika yra grėsmė sąmonei.

Tačiau kodėl nepažiūrėjus į šį klausimą iš kitos pusės: jeigu fizika (energetinis ginklas ir psichotronika) yra suvokiama kaip grėsmė žmogui, tai kokie yra būdai apsisaugoti nuo šios grėsmės? Kur yra išsigelbėjimo šaltinis? Manau, atsakymas paprastas – ta pati fizika. Sistemos fizikas į sąmonę gali žiūrėti kaip į naikinimo objektą; bet mes galime pasirinkti priešingą kryptį: ji yra brangiausias turtas, kurį su fizika galime apginti. Ar daug prieš fiziką gali padėti filosofija? Tik netiesiogiai, formuodama priimtinas pažiūras ir politiką visuomenėje. Ar gali gynybai pasitarnauti kognityvinė psichologija? Ji neekranuoja laukų, nesprogdina radarų ir t.t. Tačiau ji padeda sutvirtėti psichologiškai, pavyzdžiui, išsiaiškinus montažo mechanizmus arba sistemos agresijos priežastis. Kognityvinė psichologija leidžia pamatyti, kaip mąstau aš ir kaip mąsto kiti. Tai irgi padeda. Ir apskritai, išplėstas supratimas visada naudingas. Bet to neužtenka.

Fizika aprašo kiekybiškai, struktūriškai ir dinamiškai. Šie aspektai išreiškiami atitinkama ženklų sistema, kuri neįpratusiai akiai atrodo siaubinga: kaip galima sąmonę aprašinėti skaičiais, t. y. sveriant, matuojant, jungiant, atskiriant ir t.t.

Jeigu nebūčiau įsitikinęs, kad visi šie aspektai svarbūs – nerašyčiau šio įrašo.

Šiam tekstui parašyti nenaudojau jokios specialios literatūros. Viskas yra mano asmeniniai pastebėjimai – kaupiantis patirčiai, kiekvienam žmogui ateina ir gilesni matymai.

Reprezentacijos struktūra

Gnostinė sistema

Kalbant apie visus gyvus organizmus, pagrindinė sąvoka yra informacija, kuri reiškiasi dviem būdais: informacija reikalinga organizmo kopijavimui ir informacija kuri perkelia aplinką į organizmo vidų, kad šis galėtų aplinkoje orientuotis. Organizmas, aišku, yra stebuklas, kaip perėjimas iš negyvos aplinkos į gyvą (tai yra milžiniškas šuolis). Tačiau sąmonė yra pats svarbiausias ir įstabiausias „aparatas“ gyvame organizme, be kurio galbūt net pats organizmas nebūtų toks neįprastas (kaip bakterijų, vienaląsčių ir t. t., nes šie irgi maitinasi, dauginasi – kaip žmogus).

Šiame įraše gnostinę tikrovės evoliucijos ašį laikau svarbiausia. Gnostinė ašis yra ta vieta, kurioje žmogus sujungia informaciją apie aplinką ir save. Ši vieta, mano giliu įsitikinimu, yra įausta į pačią giliausią tikrovės, kurioje mes gyvename, sąrangą.

Reprezentacija

Viena iš žmogaus klaidinimo priemonių yra reprezentacijų skaidymas į neva nesusijusias dalis ir jų maksimalus susiaurinimas; tai reiškia, kad norima, jog žmogus negalėtų susieti ir nematytų turinio. Ryšių sistema ir platus supratimas yra tai, ko valdžia labiausiai bijo, nes tai neleidžia žmonėmis manipuliuoti, juos mulkinti ir valdyti. Dėl šios priežasties noriu patikslinti reprezentacijos sąvoką. Mano tikslas paskatinti žmones įsigilinti į savo ir kitų pasaulį.

Mano įsivaizdavimu, reprezentacija, tai ne tik atskiras daiktas arba žodis, bet visa struktūrinė sistema, kuri kaip nors susijusi su išsirinktu centriniu ženklu (tai gali būti žodis, simbolis, sąvoka ir t.t.).

Šioje struktūrinėje schemoje matome vieno ženklo „medis“ reprezentacijos sistemą, į kurią įeina vos ne visos smegenų žievės sensorinės, motorinės ir kognityvinės funkcijos. Kiekviename iš pavaizduotų mazgų mes turime tą pačią reprezentaciją, tik ji įgavusi kitas savybes ir pavidalus, priklausomai nuo to žievės vietos, kur informacija analizuojama ir atvaizduojama. Pavyzdžiui, savo suvokimą turi motorinis ženklo gaminimas (žodžio tarimas arba rašymas), sensoriumo objekto įsivaizdavimas, semantinė sąvoka ir t.t.

Žmogaus tikrovės pažinimas juda šios reprezentacijos sistemos viduje, pridedant arba atimant tam tikrą kognityvinę specifiką priklausomai nuo to, kuriose vietose juda dėmesys. Reprezentacijos sistemos išorėje, t. y., anapus sensoriumo ir ženklo, pažinimo nėra. Išėjimas už reprezentacijos neįmanomas. Vadinasi ribinės būsenos yra motoriniai ženklai ir sensoriumo daiktai. Galima judėti nuo motorinių ženklų prie daiktų ir nuo daiktų prie ženklų. Tad gnostinis procesas vystosi tarp ženklo ir daikto – mąstyme, vaizduotėje ir atmintyje, kuriose per visą gyvenimą susiformuoja tam centrui būdingos struktūros ir jų reprezentacijos.

Medį galima atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti ir įženklinti. Svarbiausia moderniais laikais ne tik paprastai stebima, bet ir tiriama, analizuojama, nagrinėjama ir t. t., judant kognityvinėmis trajektorijomis išplėstos reprezentacijos viduje.

Autonominė aktyvumo sistema pirmiausiai valdo ženklų srautą, skleisdama garsus (žodžiai) per gerklės raumenimis valdomus kalbos organus arba ranka užrašinėdama vaizdinius simbolius ant popieriaus, įvesdama klaviatūra ir t.t.. Šiam srautui informacija gali būti imama visu diapazonu, naudojant kokią nors izoliuotą dalį arba apibendrinant visą reperezentacijos struktūrą. Ženklai gali būti susiję tiesiai su sensoriumu, atmintimi, vaizduote, mąstymu ir t.t. Tai yra, judama nuo išorės į vidų ir nuo vidaus į išorę, arba sensoriumą.

Baigiant šią temą, galima pridurti, kad reprezentacijos struktūroje pavaizduota tik vieno ženklo („medis“) ryšių sistema. Bet mes žinome, kad tokių ženklų yra žymiai daugiau. Pavyzdžiui, ligvistinių ženklų įprastai aktyviai vartojama apie 10 000 žodžių-sąvokų, nors jų iš tikro yra žymiai daugiau. Bet tas perteklius dažniausiai lieka žodynuose. Esu apskaičiavęs, kad vienam bet kokio ilgio romanui parašyti reikia apytiksliai dešimties tūkstančių žodžių. Ir visi šie žodžiai turi savo reprezentacijos sistemą, tokią pačią kaip izoliuotoje ženklo „medis“ schemoje. Tad tinklas yra žymiai didesnis.

Šie ženklai sugrupuoti įvairiais ryšiais ir santykiais, persipynę ir sudarantys vieną visumą arba sistemą. Šią sistemą galima nesunkiai sumodeliuoti su superkompiuteriais ir prognozuoti ne tik žmogaus elgesį bet ir mąstymą.

Asmenybės centro reprezentacijos ir jo judėjimas

Dešimt tūkstančių mazgų galima sumodeliuoti, pavyzdžiui, siekiant nustatyti, kurie mazgai svarbesni, o kurie mažiau svarbūs, prie ko žmogus prisirišęs, o prie ko – ne. Šitaip galima modeliuoti žmonių charakterius. Ypač lengva tai daryti su žmonėmis, kurie naudoja tą pačią ženklų sistemą (kalbą).

Aukščiau pateiktame paveikslėlyje matome „asmenybę“, kuri susijusi su suaktyvintu reprezentacijos centru, kuris sukasi apie sąvokas „laisvė“, „aš“, „žmonės“, „pasaulis“ ir t. t. Šitaip šalia pagrindinių interesų (dažniausiai tai būna profesija, darbas) nustatomi ir papildomi. Tai gali būti pomėgiai, hobiai, arba politinės, filosofinės pažiūros ir t. t. Pas konservatorių yra vienas pagrindinis aktyvumo centras, pas marksistą – kitas, pas libertarą – trečias ir t. t.

Be to, visas šis reprezentacijjų tinklas yra suskaidytas į semantines komforto ir diskomformto zonas. Šias zonas stiprina ir atriboja propagandinis smegenų apdorojimas. Pavyzdžiui, „laisvė“ paprastai yra komforto zona į kurią bando patekti sąmonė. „Vergovė“ yra diskomforto zona, ir jos sąmonė vengia. Bet propaganda ir reali politika siekia šį pasiskirstymą apversti ir pritaikant įvairių bausmių ir skatinimų sistemą padaryti, kad komforto zona būtų vergovė, o diskomformto – laisvė ir t. t.

Belieka tik pridurti, kad šitas spindulys arba pats renkasi kurioje Reprezentacijos vietoje „įleisti šaknis“, arba yra įvairių išorinių įtakų valdomas. Tokiu valdymu aktyviausiai užsiima valstybės organizacija, kuri formuoja sau naudingas vietas reprezentacijų sistemoje (formuoja pozityvius ir negatyvius jėgos žodžius).

Logo ženklų karai

Yra dvi pagrindinės ženklų su visomis savo reprezentacijų sistemomis rūšys: natūralios kalbos ženklai ir dirbtinės kalbos, tokios kaip matematika, logika, fizika ir t.t. Visi ženklai kyla iš vienos šaknies, bet pagal savo kilmę ir paskirtį išsiskiria į minėtas grupes. Paprasta kalba naudojama bendravimui, aprašymui ir aiškinimui. Ji siejasi tiesiai su sensoriumu ir jį atvaizduoja. Tokiomis priemonėmis kuriama filosofija, istorija (mokslai), literatūra (menas) ir t. t., kurios suformuoja tikrovinę-kalbinę humanistikos sistemą.

Dirbtiniai ženklai yra visų pirma matematika ir logika. Ši kalba nenaudojama bendravimui, bet daugiau aprašymui arba aiškinimui, kuris įdedamas į tekstą ir gali būti skaitomas, suprantamas. Svarbu tai, kad sensoriumas, kuriant matematinius ženklus, paverčiamas fiziniu ir, judant į vidų, vaizduotės loginiu kontinuumu. Pirmiausiai vaizduotėje sukuriama diskreti matematinių ir loginių ženklų sistema, paskui ji perkeliama į sensoriumą kaip fizikinį kontinuumą, ir jį aiškina.

Kalbos ženklai turi visą sudėtingą Reprezentacijos sistemą, sudarytą iš dešimčių tūkstančių kalbinių ženklų. Tai nėra negyvi ženklai, nes visi jie susiję su konkretaus žmogaus asmenine patirtimi ir įsišakniję atmintyse, vaizduotėse, mąstymuose ir t.t. Jų išmokstama labai anksti, pirmiau nei dirbtinės kalbos, todėl yra įsirėžę į sąmonės pagrindą. Šita kalba moksle pirmiausiai naudojama filosofijai, kurios tikslas pažinti, suprasti ir aiškinti. Pažinimas, kaip jau sakiau juda reprezentacijos viduje nuo ženklo prie sensoriumo ir nuo sensoriumo prie ženklo. Kitaip sakant, galima pažinti „išorę“ ir „vidų“.

Matematika yra aukštesnio lygio kalba, kuri naudojama ne tiesioginiam bendravimui, bet pažinimo kontekste sistemos, struktūros, proceso aprašymui ir aiškinimui. Ši ženklų sistema taip pat išmokstama, nors ir žymiai vėliau. Taip greičiausiai yra todėl, kad visuomenėje valdžia riboja žmonių matematinę kompetenciją ir mokslines žinias. „Paprastam darbui to nereikia.“

Per istoriją buvo didesnė ar mažesnė kova tarp šių dviejų filologijos sistemą (nors visos jos priklauso tam pačiam logui). Su paprasta kalba nieko nesukursi, tik kokį tekstą arba diskursą. Matematika, fizika leidžia kurti technologijas, duodančias naudą kasdieniame gyvenime. Todėl kyla klausimas, kam humanistika reikalinga? Skelbiama, kad filosofija, istorija ir literatūra mirė, beliko tik teorija ir technologijos. Ir turėsime bendrauti principu „a kart b plius x lygu c“. Arba jeigu natūrali kalba dar reikalinga bendravimui, aprašymui ir paprastam aiškinimui, tai visas humanistinis mokslas (pirmiausiai filosofija) pateisinama kaip mokslo teorijų aiškintoja ir populiarintoja. Mitologinių, religinių ir archaiškų filosofinų tekstų nebelieka, ir filosofija tampa mokslo tarnaite.

Mano nuomone, tradicinė reprezentacijos formavimo sistema be natūralios kalbos neįmanoma, žmogus be šios kalbos būtų silpnesnis nei su ja. Todėl kalba išlieka. Bet kyla klausimas dėl šios kalbos naudojimo mokslui. Kaip pagrindinė metodinė priemonė ji taikoma filosofijoje. O, pavyzdžiui, fizikoje natūrali kalba naudojama šalia matematinės kaip pagalbinė aiškinamoji priemonė. Žinoma daug priklauso ir nuo susitarimo kokia reprezentacija vadinama mokslu. Juk mokslas yra išreiškiamas ženklų sistema turinčia visą savo giluminę struktūrą. Ženklas tik reprezentacijos paviršius. Kuo mokslo ženklų-reprezentacijų sistema skiriasi nuo nemokslinių. Kodėl filosofinė Reprezentacija yra nemokslinė, o fizikos Reprezentacija – mokslas? Filosofija nieko nepažįsta, nepaaiškina, „neapskaičiuoja“?

Bet gilesnė šio klausimo analizė ne šio įrašo tema.

Manau, tarp lingvistinių ir matematinių ženklų turi išlikti savarankiškumas ir tam tikra apykaita, arba komunikacija tarp filosofijos ir fizikos, matematikos ir t. t. Kitos humanistikos sritys, tokios kaip istorija (aprašomasis, chronologistinis arba priežastinis procesų aiškinimas), sociologija, politologija ir svarbios, ir turi savo vaidmenį. Literatūra visada išlieka kaip meno rūšis. Pavyzdžiui, kokią demokratijos teoriją galėtų pateikti matematika arba fizika? Matematika – tik balsų skaičiavimo priemonė.

Žingsnis link skaitmeninės sąmonės

Sąmonės modeliavimas su superkompiuteriais yra pirmas žingsnis link jos digitalizavimo, t.  y., pakeitimo skaičiais ir formulėmis. Digitalizavus sąmonę, galima sąmonės teoriją naudoti jos technologiniam užgrobimui (aišku, įmanomas ir priešingas pritaikymas – gynybai). Svarbiausias klausimas – kaip apsiginti? Pradžia ta pati kaip ir psichotronikoje – ją reikia ištirti ir sukurti teoriją. Tik pritaikyti ją pozityviam tikslui.

Fizika aiškina per parametrus, kiekybes ir strukūras, išreiškiamas matematiniais ženklais ir formulėmis. Svarbiausia nustatyti, kiek leidžia Reprezentacija, kokie yra pirminiai parametrai. Pavyzdžiui, Niutono, Lagranžo, Hamiltono ir Einšteino mechanikoje yra trys pirminiai parametrai: masė, erdvė ir laikas, su kuriais aprašomos pusiausvyros ir nepusiausvyros mechaninės sistemos.

Manau, kad sąmonės teorijoje galima pradėti nuo to, nuo ko pradėta mechanikoje ir vėliau perkelta į kitas naujesnes fizikos šakas. Pirminiai sąmonės parametrai yra substanciją (s), informacija (i) ir energija (e). Aišku, šie parametrai nėra paprasti, jie savyje slepia analitinę struktūrą ir kiekvienam iš jų paaiškinti reiktų atskirų teorijų.

Kiekvieną iš šių parametrų galima paaiškinti smulkiau.

Sąmonės substancijos yra subtilios, ne tokios kietos ir masyvios kaip grubi materija. Todėl linkstama sąmonę laikyti nematerialia. Teigiama, kad ji yra dvasinė substancija, kuri yra visai kas kita nei materija, kaip laukas ar energija. Bet galimas ir priešingas kelias, sąmonę laikyti ne kitokia tikrove, bet nežinoma, nepaaiškinta jos forma. Kiek žinoma šiuolaikiniam mokslui, fundamentaliausia realybė yra laukai, kuriuose susidaro kvantai, besijungiantys į pusiausvyras sistemas. Pagrindinė žinoma tokia pusiausvyra sistema yra atomas, kuris yra dinaminė sąveikaujančių laukų sistema. Tai ne kietas rutuliukas arba taškas, bet dinamiškas sąveikaujantis energijos kvantas. Galima manyti, kad žinomi laukai nėra vieninteliai. Sąmonė atsiranda nežinomų laukų arba jų savybių sąveikoje. Šitaip mąstant galima išskirti dvi svarbias tyrinėjimų kryptis: sąmonės kaip būsenos arba sąmonės kaip substancinio lauko. Manau, kad yra ir psichiniai kvantai ir tie kvantai turi psichinį krūvį, kuris yra ne kas kita kaip dviejų ar daugiau laukų sąryšis.

Informacija yra antras svarbus parametras sąmonės lygtyje. Informacija turi turėti ir savo vienetus ir surinkimo, pernešimo ir suformavimo mechanizmus. Taip pat ji gali būti matuojama kiekybiškai. Informacija yra duomenys iš aplinkos, pernešami į smegenis tam, kad iš jų būtų galima formuoti reprezentaciją. Ji jungiasi su substancija ir šitaip organizmo viduje atsiranda išorinės aplinkos suvokimo sistema.

Galima sakyti, kad nėra nei vienos kvantinės sistemos, kurioje nedalyvautų energetiniai procesai. Sąmonė yra ir tam tikra energijos forma. Energija nuo materijos skiriasi tuo, kad materija yra pusiausvyra, o energija – nepusiausvyra sistema. Kiek žinoma, pagrindinė nepusiausvyra makro sistema yra elektrinio ir magentinio lauko potencialiniai procesai. Šiuos laukus kuria krūvis, kuris yra fermiono (elektrono) kvantas sąveikaujantis su bozonų (fotonai) lauku. Ląstelės mechanizme dalyvauja elektromagnetinė poliarizacijų ir depoliarizacijų sistema. Elektromagentiniai krūviai sąveikaudami su psichoniniais krūviais sukuria žemų energijų bozoninį kondensatą, kuris imploduodamas į vidų sukuria Reprezentacijos hologramą.

Visa tai apibendrinant galima pateikti schemą.

Iš jos turėtų būti aišku, kad informacija ateina iš dviejų krypčių: vidinės ir išorinės. Vidinė kryptis yra autonominė aktyvumo sistema, kuri tiekia informaciją į šabloną kognityvinės motorinės reprezentacijos formavimui. Išorinė kryptis tiekia informaciją fiksuoto sensoriumo formavimui. Tada šablonas jungiamas su kokybių sistema, kurios pereina į sąmoningą suvokimą, turintį vidinės Reprezentacijos formą, kuri buvo aprašyta prieš tai.

Čia pavaizduota vidinė dalis. Iš išorės, aišku, ateina substancija, sudaranti vidinei sistemai apvalkalą. Taip pat iš išorės gaunama energija, palaikanti pagrindinį sąmonės formavimo procesą iš energetinės pusės. Tai yra morfologinės formos ir aprašymas ne matematikos ir fizikos ženklais, bet įprastiniais žodžiais. Bet šiuos žodžius galima paversti simboliais, skaidyti juos, ieškoti vidinių struktūrų, jungti su kiekybėmis ir t. t. Šitaip būtų galima sukurti formules, kurios leis aprašyti sąmonės būsenos arba lauko charakteristikas, pagal kurias būtų aišku kaip ji veikia, kaip ją išplėsti ir sukurti gynybos priemones.

Išvada

Išvada peršasi tokia, kad galima kurti ne tik neuroanatomines, neurofiziologines, psichologines ir t. t., sąmonės teorijas, bet ir fizikines. Juk ir akivaizdu, kad psichotroninė technika, kuri šiuo metu masiškai naudojama žmonių persekiojimui, atsirado ne iš filosofijos, psichologijos ir t. t. Technologijas geba kurti tik fizika, chemija ir kiti tikslieji mokslai. Morfologinė analizė atlieka tik pagalbinį vaidmenį.

Empatija

Kalba iš esmės yra tikrovės kopija, kurios dalimis galima manipuliuoti savo mąstyme. Kadangi ši kopija labai tiksli, ja išsemiamas visas tikrovės turinys. Iš to seka kelios išvados: žinant kalbą kaip visumą, galima nujausti didelę dalį mąstymo turinio, kiek jis susijęs su išorine ir vidine sąmonės dalimi. Visi mąstymai juda šiuose rėmuose ir iš jų išsiveržti – neįmanoma. O tai uždeda didelius apribojimus žmogaus elgesiui. Elgesį riboja pirmiausiai pasaulis, tada galimos minčių formos. Todėl užsiimant žmogaus modeliavimu, kalbos paslaptis išmanyti labai svarbu.

Kalba veikia kaip išeinanti seka ir įeinanti seka iš objekto perspektyvos. Išeinanti seka domina kaip informacijos šaltinis, įeinanti seka kaip poveikio priemonė, kuria bandoma paveikti žmogaus sprendimus ir elgesį. Šiame įraše poveikis žmogui manęs nedomina, todėl sutelksiu dėmesį į informacijos klausimą, nes jis labai svarbus vystant empatijos gebėjimą. Empatija yra gebėjimas įsijausti į žmogų ir numatyti jo vidines mintis, jausmus, būsenas. Kaip jau sakiau, vienas iš būdų yra kalba, kitas – iš pasaulio kylantys galimybių apribojimai (veiksmų ir reakcijų).

Išeinanti seka naudotina kaip informacijos šaltinis apie žmogų, kuria jis pats dalinasi su kitais. Ta informacija ne visada gali būti tikra, patikima, tad svarbu pastebėti atvejus, kai žmogus bando gudrauti. Tačiau informaciją galimą gauti ne tik iš žmogaus tiesiogiai, tačiau ir netiesiogiai, naudojant spėjimą. Kalba turi ribotą elementų skaičių, tarkime 10. Visi šie elementai kartu paėmus parodo galimybes, kurių rėmuose įmanoma judėti; konkretus elementas, vienas iš dešimt, yra faktas. Empatijos uždavinys susiaurinti galimybių skaičių iki minimumo ir pamatyti konkretų kalbinį minties turinį.

Žmogus dažniausiai mąsto apie praeitį, dabartį ir ateitį. Mąstymas apie praeitį vadinamas atsiminimu, kurio metu iš kaupiamosios sąmonės išskleidžiami išsaugoti vaizdiniai. Mąstymą apie dabartį galima pavadinti esamojo laiko refleksija, reakcijomis. Mąstymas apie ateitį vadinamas planavimu. Yra du atspėjimo variantai: kai turinys matomas realiuoju laiku ir kai turinys atspėjamas sisteminiu būdu, bet atsietai nuo laiko skalės. Pavyzdžiui, imame visą dieną ir darome prielaidą, kad žmogus mąstė visais trimis minėtais būdais, bet nekonkretizuojant laiko, nes svarbu ne laikas, bet mąstymo turinys, kurį bandoma empatijos metodu atspėti.

Galima samprotauti taip: per konkrečią dieną žmogus 11 kartų prisiminė tolimesnę arba artimesnę praeitį, buvo atitinkamos nuotaikos ir būsenos prisiminimo metu – linksmas, liūdnas ir t.t. 80 proc. laiko reagavo į dabarties momento situacijas, jas reflektavo. Ir 15 proc. laiko – planavo ateitį. Tai gali būti tiek šios dienos planavimas, savaitės, mėnesio ar viso gyvenimo rėmuose. Jeigu telepatija ne fenomenologinė, realus laikas nedomina, domina tik numanomas mąstymo ir visos sąmonės turinys. Galima bandyti įvertinti ar sąmonė pribrendusi dideliems pokyčiams, sprendimams, ar žmogus patenkintas gyvenimu ir paprasčiausiai plaukia pasroviui, geriau ar blogiau atlikdamas savo funkcijas.

Daug kabliukų galima gauti iš išeinančių sekų, to ką žmogus pasako kitiems, iš elgesio ir iš bendro gyvenimo konteksto. Dažniausiai žmogus sau jautraus turinio neviešina ir šį turinį tenka atgaminti pačiam, naudojant savo analizės priemones, kaip pagrindinį metodą naudojant kontekstą ir žmogaus padėti tame kontekste. Ar situacija jį tenkina, ar jis bet kokiomis priemonėmis bando iš tos situacijos iššokti. Kai žmogus nežino, kad yra skenuojamas, apsaugos priemonių ir klaidinimo nenaudoja, kai žino – į arsenalą įtraukiami manevro elementai.

Apibendrinant tokį sąmonės turinį, galima sakyti kad yra: rodomoji sąmonė, kuri gali būti nukreipta į dabartį ir ateitį; ir kaupiamoji sąmonė, kuri nukreipta į praeitį; valdomoji sąmonė, vykdo susikurtą planą, orientuotą į gyvenimą ateityje. Kaip pagrindą įmant kalbą, šios orientacijos išreiškiamos kalbos gramatiką, o ypač veiksmažodžių laikais. Kai žmogus prisimena praeitį, mąstyme dominuoja veiksmažodžiai, turintys turi būtojo laiko gramatiką; kai reaguoja į dabartį – esamojo laiko; kai apmąstoma ateitis, semantikos centre dominuoja būsimojo laiko formos. Tai gali reikštis tam tikru gramatikos semantikos jausmu, arba konkrečiomis morfologinėmis formomis.

Dėl šios priežasties labai svarbu turėti galvoje visą gramatikos schemą ir slankiojant vaizdiniu slankikliu, nustatyti jį toje galimybės vietoje, kur manoma yra sąmonės turinys. Taigi, pirmiausiai turima pati minties forma, tada gramatinė forma, kuri atspindi, kokia kryptimi nukreiptas mąstymas ir kokią veiksmo laiko struktūra. Tokia yra veiksmo, arba veiksmažodinė dalis.

Tačiau yra ir daikto, struktūros ir veikėjo vaidmenų dalys, kurios pasako kas yra veikiantis subjektas ir kas yra veikiamas objektas. Kitos visos dalys ir vaidmenys tik papildo šią pagrindinę struktūrą. Iš esmės, yra viena substancija, kuri savo viduje sąveikauja su savimi ir šios sąveikos metu išsiskiria sąveikos subjektas ir sąveikos objektas. Todėl savo sąmonėje reikia matyti tokią struktūrą: substanciją kaip vienį; tada substanciją padalintą į individualius daiktus; galiausiai, tarp daiktų vykstančias sąveikas, kurios paverčia juos į veikėjus arba veikiamuosius. Kuriant tokį vaizdinį, nebūtina apsiriboti kokiu nors tikrovės fragmentu, turi būti matomas su pasaulio vaizdiniu susietas visas vienos kalbos žodynas – minimum 100 000 žodžių.

Tie žodžiai turi būti suklasifikuoti į kategorijas, kad lengviau būtų judėti po schemą ir bandyti nustatyti slankiklį toje vietoje, kur manoma yra minčių turinys ir tema. Pavyzdžiui, žmogus dažniausiai prisimena savo gyvenimą, kitų žmonių gyvenimus, vietas, kalendorių, įvykius; toliau informaciją iš knygų, filmų, žiniasklaidos, pavyzdžiui, netiesiogiai žino, kad tais ir tais metais kažkur vyko karas ir pan. Žodžiu, mąstymas dažniausiai pririštas prie žmogaus pasaulio, prie santykių tarp žmonių ir atsiminimuose šie dalykai dominuoja.

Pasaulio dalių kategorijas galima pavaizduoti kaip šioje schemoje:

hiera1

Grįžtant prie išeinančių sekų, kurios gali būti pasakytos arba parašytos, žmogus gali naudoti daug sąmonės procesus atspindintį turinį, įvairius psichizmus. Šis metodas ištarmėms suteikia daugiau subjektyvumo. Jeigu visi psichizmai pašalinami ir gaunamas grynas, nuogas, faktinis veiksmas, tai tekstas įgauna objektyvumo įspūdį. Tačiau reikia neužmiršti, kad tokia gramatika ir žodynu galima manipuliuoti, fantazijas pateikiant kaip realybę. Todėl reikia gerai išmanyti gramatikos psichologiją ir nesileisti mulkinamais. Vien tiesioginė nuosaka, būtasis kartinis arba esamasis laikas, atlikties veikslas, negarantuoja, kad tai, kas išreiškiama žodžiais yra tikrovė, nors naudojama tikrovės aprašymo gramatika. Psichizmų iš teksto išėmimas yra galimas klastojimo atvejis, nes didžiąją dalį informacijos žmogus tik „mano“, „tiki“.

Dar viena pastaba. Visose kategorijose žodynas asocijuojamas su pliusiniais žodžiais, gramatika, minusiniais ir neutraliais. Į tam tikrą dalį galima žiūrėti teigiamai, neigiamai arba objektyviai. Pirmi du atvejai pagrįsti vertinimu, o trečias yra tikrovės pažinimas, kuris turi būti neutralus. Šitie semantiniai lopiniai, dažnai būna tiesiogiai susieti su subjekto ir objekto dydžio vertinimu jų priešstatoje. Subjektas gali įsivaizduoti, kad jis yra daug didesnis už objektą arba objektas daug didesnis už subjektą, visą tai suprantant perkeltine prasme.

Imkime tokias schemas: aš didelis, tu mažas, vertinamas negatyviai – tada sukuriama patyčios, pajuokos būsena. Aš mažas, tu didelis, bet vertinamas negatyviai – sukuriamas monstro, sukeliančio neapykantą ir tuo pačiu baimę būsena. Ir t.t. Galimi įvairūs turiniai ir to turinio deriniai mintyse. Kaip jau galima buvo suprasti, mintys turi ne tik savo pasauliškąjį turinį, bet ir emocijas, jausmus, į kuriuos tos mintys yra įterptos. Todėl norint empatijos būdu suprasti ir atspėti žmogų, turi būti padarytas didelis paruošiamasis darbas. Kuo mažiau informacijos apie žmogų turima, ir kuo daugiau vertinime spėjama iš formalių galimybių rinkinio, t. y., jeigu jos nesusiaurintos objektyviais faktais, tai darbas būna iš tiesų sunkus. Ir čia tenka naudotis tik bendrąja homo sapiens psichologija, žinant apskritai kaip elgiasi bendrinis žmogus. Tai irgi daug, nes žmogus labai kruopščiai ištyrinėtas.

Empatijos gebėjimas priklauso ne vien nuo metodų žinojimo, bet ir nuo gebėjimo atvaizduoti, susikurti t-sensoriumą (telepatinį sensoriumą). Kai norima pajausti konkretų artimą žmogų, daug informacijos galima gauti paprasčiausiai klausiant žmogaus. Jeigu žmogus nelabai gerai pažįstamas – klausiant tų, kurie pažįsta.

Pats abstrakčiausias kontekstas yra vieta, laikas ir būsena, taip pat praeities bagažas, kuris nuolat išskleidžiamas sąmonėje. Taip pat galima įvertinti ar žmogus daugiau svajoja apie praeitį arba ateitį, ar daugiau konkrečiai veikia ir imasi priemonių, protą ir mąstymą naudodamas tik kaip instrumentą. Toks žmogaus interpretavimas – labai svarbus.

Moralinė teisė veikti

Gnostinė energija

Tam, kad žmogaus psichikoje informacija būtų pernešta iš vienos pakopos į kitą – reikalinga energija, kuri yra kitokia nei žinomos fizinio pasaulio energijos rūšys. Ją galime vadinti gnostine energija, kuri yra esaties forma, atsirandanti gnostiniuose laukuose. Galima išskirti dvi pagrindines energijos pernašos kryptis:

a) iš išorės, kai įjungiamas sensorinio pasaulio atvaizdas (būtiškoji energija);

b) iš vidaus, kai sąmonės burbulas pereina iš nesužadinto į sužadintą būseną (suvokimo energija), bei kuria morfinį lauką, kuris sudaro asmens aktyvumo branduolį.

Pastaruoju atveju energiją turi generuoti autonominio aktyvumo sistema, kuri pirmiausiai valdydama raumenis perduoda ją į kūno judėjimo mechanizmą; bei generuoja impulsus, kurie reikalingi kognityvinių procesų sužadinimui, nuo kurių priklauso protas, pagrįstas asociatyvine holograma, kuri yra sensoriumo introjekcija į kognityvinę žievę (gnostinė energija). Be to, galima tarti, kad informacija juda kartu su energija ir, galbūt, pastaroji ir yra tapati informacijai.

Svarbiausia energijos veikimo psichologinė būsena yra valia, kuri yra ne kas kita kaip sąmonės aktyvumo jausmas, sudarytas iš energetinės ir informacijos valdymo dalies. Šis jausmas yra autonominės aktyvumo sistemos pagrindas. Kaip suaktyvinimas veikia iš išorės – daugmaž aišku: išorinė energija veikia receptorius, kurie transformuoja ją į vidinę energiją, perduodama tam tikro lygmens impulsą ir tuo pačiu informaciją, kuri sensoriume virsta morfine sistema. Pasaulis yra energija ir jo spaudimas veikia vidinius gnostinius laukus.

Tačiau turi būti analogiška vidinė sistema, kuri energiją pagaminti turi gnostinių laukų struktūroje kaip gnostinę energiją. Ši energija yra kažkas panašaus į smegenų „variklį“, kuris kiekvieną dieną suaktyvina visas kūno sistemas ir varo jį į priekį, skatindamas užsiimti kokiomis nors užprogramuotomis veiklomis. Šias veiklas pasiūlo pasaulis arba protas.

Ši energija yra ypatinga tuo, kad ji nei potencialinė, nei kinetinė. Jos pagrindas yra informacija, kuri yra ir tam tikro turinio ir jo sklidimo per substanciją mišinys. Pavyzdžiui, tokiu principu veikia raumenų sužadinimas, nes neuronų suaktyvintas impulsas tiekia vienu metu energiją skaidulų susitraukimui ir signalus, pasakančius konkrečiai kaip tos skaidulos turi susitraukti. Nėra taip, kad mechanizmas būtų dviejų dalių: pirma energetinis sužadinimas ir paskui informacija iš smegenų struktūrų, kuri šiuos susitraukimus paverstų atraminio aparato sudėtingų judesių seka. Tas pats veikia specifiškai žmogiškiems motorinio aktyvumo pasireiškimams, kai žmogus raumenis naudoja garsų skleidimui, vadinamam kalbėjimu arba ženklų rašymui. Judesiai koduoja formą, o ta forma dar perneša papildomą kognityvinę (semantinę) informaciją, kurią supranta žmogaus sąmonė.

Žmogaus struktūrą aš įsivaizduoju dualistinę, susidedančią iš įprastinių fizinių branų kvantinių konfigūracijų ir iš gnostinių laukų, kurie generuojami smegenų srityje. Tradicinėje filosofijoje šis dualizmas išreiškiamas fizinio ir dvasinio pasaulio skirtimi. Iš gnostinio pasaulio juda aktyvumo formos, o iš išorės – informacija. Gnostinės energijos, ne tik apdoroja informaciją, bet ir tiekia energetinius resursus kūnui. Kitaip sakant, kaip kokioje nors mašinoje yra kuras ir variklis, taip ir žmogus turi tokį centrą, kuris visą gyvenimą varo žmogų į priekį, jeigu jis nėra sužalotas arba užblokuotas, nes vergovinėje kastų sistemoje laisvas aktyvumas netoleruojamas ir, kad „nebūtų problemų“, žmogus deaktyvuojamas ir užprogramuojamas standartiniam išnaudojamo automato robotizuotam aktyvumui.

Autonominio aktyvumo sistema turi turėti tokias dalis:

a) energijos mechanizmą;

b) informacijos šaltinį ir

c) morfinį lauką, kuris sujungia informaciją su energija ir perduoda ją į dvi vietas: į kognityvinę žievę, kurioje veikia protas, ir motorinę žievę, kurioje protas įgyvendina savo sukurtus veiklų modelius.

Šį centrą galima vadinti asmenybės centru, arba siela, kuri valdo žmogų visuomet, kai jis nemiega. Tuo tarpu miego metu atsijungia ir raumenys, ir protas ir žmogų valdo dar gilesnės struktūros, kurios kontroliuoja šiuos aktyvumo centrus. Tad galima sakyti, kad siela, kaip gnostinių laukų junginys, yra ta vieta, kurioje kuriamas laisvo žmogaus gyvenimas ant šios planetos paviršiaus. Protas yra kontrolės mechanizmas, o kūnas yra proto įsakymų vykdytojas. Ir galų gale, už jų stovi gnostinių laukų energomorfinė struktūra, vadinama siela.

Kuo siela skiriasi nuo dvasios suprasti paprasta: dvasia asocijuojasi su žodžiu pasaulis („dvasinis pasaulis“), o siela su žmogaus asmenybe, nes ji yra sąmonės pagrindas ir atveria tam tikrą etinę žmogaus dimensiją. Tai yra filosofinės sąvokos. Kitos vartotos sąvokos, tokios kaip „gnostiniai laukai“, „gnostinė energija“, „autonominė aktyvumo sistema“ ateina iš mokslinės srities: kognityvinės psichologijos, biofizikos ir t.t.

Sprendimo ir veiksmo tipai

Veiksmo pagrindas prote yra sprendimas. Jis gali būti spontaniškas, instinktyvus, emocinis, racionalus arba psichotroninis. Hierarchinėje sistemoje svarbus klausimas ar jis yra laisvas, ar nelaisvas. Pasaulis sutvarkytas taip, kad sprendimų užgrobimas ir valdymas būtų pagrindinis valdžios primetimo principas. Kad žmogus elgtųsi taip, kaip nori valdžia, sprendimai formuojami nuo gimimo, į asociatyvines hologramas įrašant valdžiai palankius elgesio ir mąstymo modelius. Kiekvieną dieną, kai įsijungia gnostinės energijos aktyvumas su savo energomorfine sistema, aktyvuojamos proto ir judesio asociatyvinės hologramos, kurios parodo žmogui, ką šiandien reikia daryti. Tokia sistema yra robotizuota autonominė aktyvumo sistema, kuri nemąsto, bet tik sužadina įrašytą į atmintį programą. Beveik visų žmonių energomorfinis aktyvumas yra sutrikdytas, kad žmonės neprisigalvotų valdžiai nenaudingų veiklų ir užsiėmimų. Laisva egzistencija paverčiama darbu, kuris yra „civilizuota“ vergovės forma.

Veiksmą galima atvaizduoti kaip tam tikrą grandinę, per kurią prateka energija sistemoje stimulas-reakcija. Tai fizinis veiksmas priklausantis fiziniam pasauliui, kuris sukuria veiksmo ir niekaip nepertraukiamo atoveiksmio situaciją. Tokios grandinės yra nesustabdomos. Tačiau biologiniame pasaulyje atsiranda vis sudėtingesnės sistemos, kurios priklauso nuo rūšies sudėtingumo santykiuose tarpusavyje ir su aplinka. Čia galimas refleksas su išskirstymu, kai sensoreceptoriai atpažįsta ir renkasi. Toliau dar labiau išvystyta sistema yra instinktas, kuris jau koduoja visą elgesio programą, nors čia dar sudėtingų kognityvinių suvokimų nėra. Tai yra daugumos žemesnių rūšių elgesio principas, kurios turi tik labai specializuotas proto formas, skirtas medžioklei, dauginimuisi, socialiniam elgesiui ir t.t.

Tačiau socialinis protas jau sugeba skirstyti: „mano rūšis – ne mano rūšis“, „priešas – draugas“. Taip pat geba koordinuoti veiksmus medžioklėje, turi hierarchijos suvokimą ir t.t. Tokiose smegenyse sprendimai daug sudėtingesni ir juos grindžia rudimentiniai proto principai. Ir paskutinis modelis yra moralės sistema, kuri įsiterpia į veiksmo grandinę ir jį arba blokuoja, arba skatina priklausomai nuo principų įrašytų į smegenis. Moralinė sistema yra sudėtingėjančių socialinių santykių rezultatas ir kognityvinių gebėjimų milžiniškas žingsnis į priekį.

Veiksmai be stabdymo arba veiksmai valdomi gyvūninio instinkto pagrįsti efektyvumu ir jie nei moralūs, nei amoralūs, – tokia yra gamta žemutinėje evoliucijos pakopoje. Kitoks elgesys atsiranda socialiniuose santykiuose, kuriuose reikia riboti aklą refleksinį arba instinktyvų elgesį, tam tikra socialinės moralės forma. Jis atsiranda jau aukštesniuose gyvūnuose, kurie veikia bendrai, grupėmis ir negali su savo rūšimi elgtis taip pat kaip su kitomis. Pvz., savo rūšies nemedžioja ir nenaikina, dalinasi grobiu ir t.t. Iš tokių santykių atsiranda moralinis mąstymas, kai susikuria rūšys, apdovanotos aukštesniu, suprasti ir pažinti gebančiu protu.

Nepaisant to, net labai civilizuotoje socialinėje aplinkoje išlieka, o galbūt net evoliucionuoja nemoralus elgesys, nestabdantis agresijos. Pavyzdžiui, tada, kai pradedama kovoti dėl dominavimo, valdžios, kai išnaudojama ir atsisakoma dalintis ar net naikinama kovoje dėl įtakos ir galios arba net savo malonumui. Toks buvo žmonijos pasaulis per visą istoriją, ir šiomis dienomis nei kiek nepakitęs. Maža to, kadangi moralus protas paralyžiuoja veiksmą, jis mechaniškai diegiamas į vergų sąmones tam, kad jie nekeltų valdžiai pavojaus ir nesiektų konkurencijos.

Bet aukštesniame range tenka atsisakyti etinės dimensijos ir veiksmai artėja prie nestabdomos grandinės principo, kai neveikia jokie stabdžiai ir jokie skrupulai. Tai ypač būdinga valstybės organizacijai ir šios organizacijos valdžiai. Ar todėl, kad turi stiprinti savo galią, ar todėl, kad save laiko „geresniais“, labiau „nusipelniusiais“.

Tad aukščiausiame range anksčiau minėtas gnostinis varikliukas veikia laisvu režimu ir individai su savo valdomomis organizacijomis konkuruoja aukščiausioje lygoje. Žemesnis rangas dresiruojamas būti moralus, doras, pareigingas darbštus, paklusnus ir t.t. Turi priimti įdiegtas į protą darbinės egzistencijos programas ir paklusti vyresnybei. Tokiems žmonėms dažnai dedami kontrolės implantai ir autonominė aktyvumo sistema robotizuojama, kad žmogus paklusniai vykdytu savo pareigas. Jiems atiduodamas darbingumas ir energija, bet tik tam, kad gerai padarytų paskirtą darbą. Šitaip elgiamasi su visa visuomene, nes per didelis jos aktyvumas nepageidautinas, nes manoma, kad išplistų riaušės ir maištai, ir bet kokia mažiausia dingstimi būtų nuvertinėjamos valdžios. Visu tuo pasirūpina „ugdymo“ sistema, kuri įjungiama nuo darželio.

Kitaip sakant, smegenys formuojamos taip, kad aukštesnėje valdžioje veiksmai būtų efektyvesni, o tam reikia kuo mažiau skrupulų, o žemesnėse kastose įvedamas kuo sudėtingesnis, neryžtingesnis ir baikštesnis elgesys, nuolat baiminantis, kad tik nebūtų pažeistos kokios nors valdžios sugalvotos taisyklės, nes tada „bus problemų“.

Kam reikalinga etika?

Jeigu nebūtų socialinių santykių rūšies viduje, moralė būtų nereikalinga, nes jos prigimtis yra socialinė. Tačiau Homo Sapiens yra socialinė rūšis, tad natūraliai kognityviniame prote susiformuoja įvairios moralės sampratos ir elgesio etikos taisyklės. Aš kaip libertaras išskiriu tokias pagrindines sąvokas, dėl kurių rūšies viduje vyksta konkurencija ir tampa reikalingos reguliavimo taisyklės. Konkurencijoje išskiriamos Gyvybės, Laisvės, Turto ir Orumo sferos. Tai reiškia, kad kalbant apie gynybą (pirmiausiai!), žmogus turi teisę į priemones ginti gyvybę, laisvę, turtą ir orumą. Taip pat, šią gynybą galima išplėsti iki sau artimų žmonių grupės, kuriuos gali užtarti arba savo priemonėmis apginti. O tai reiškia, kad kitam atimama teisė kėsintis. Jeigu, nepaisant šių taisyklių, kėsinamasi – įgyjama teisė į gynybą. Šis supratimas rodo, kad etika gali būti matoma iš dviejų pusių: pirma pusė yra draudimas kėsintis, o kita pusė teisė gintis. Taigi toks moralumo principas yra rūšies viduje susiformuojanti etikos sistema.

Mūsų laikais visuomenė yra išardyta ir šita teisė į tiesioginę gynybą labai susilpninta. Pirmiausiai, ji atskiriama nuo nukentėjusio ir institucializuojama, tai yra, pats žmogus negali daryti nieko. Tada ši suišorinta jėga organizaciškai sustiprinama, kad paskiri asmenys negalėtų nuo jos apsiginti, nesiimdami specialių priemonių (nedarydami „nusikaltimo“). Ir galutinis etapas, ši suišorinta jėgos ir prievartos sistema aukštesnių kastų mafijos užgrobiama ir jokios teisės valstybės organizacijoje nelieka. Valdžia, žinodami, kad jie nebaudžiami, daro ką nori ir šitaip susiformuoja vadinamoji teisinio nihilizmo ir teisinio banditizmo situacija.

Tačiau prigimtinė teisė ir jos sistema išlieka ir kartas nuo karto pavyksta ja pasinaudoti. Tokį supratimą galima pavaizduoti schema, kurioje matome tris sprendimo-veiksmo tipus, apie kuriuos kalbėjome prieš tai, ir turime atsakymą-atoveiksmį, kuris yra ne kas kita kaip teisė į gynyba. Kuo aukštesnis moralumo lygis, tuo mažiau reikalingos drastiškos gynybos priemonės, kurios iš principo prieštarauja moraliniam žmogaus supratimui.

Šis principas reikšmingas tuo, kad jis neverčia žmogaus idiotu, kuris net patirdamas agresiją „neturi moralinės teisės daryti nieko“, duodant pasityčiojantį patarimą „atsukti kitą žandą“. Ir visiškai nesvarbu koks žmogus, grupuotė, mafija ar organizacija kėsinasi. Šitokia sistema reguliuoja santykius tarp žmonių ir sukuria susitarimo galimybes. Taip pat ji normalizuoja požiūrį į visą aplinką, į kitas rūšis, ir sudaro sąlygas egzistuoti įvairioms gyvybės formoms Žemės biosferoje.

Kita vertus, per visą žmonijos istorija egzistavo įvairios iškreiptos sistemos, kurios buvo primetamos kitiems grupuočių, užgrobusių valdymo svertus. Kiti individai paverčiami arba pavojingais priešais ir sunaikinami arba naudingais idiotais ir jie išnaudojami. Išnaudojamų kastų žmonėms nuo gimimo luošinamos smegenys, šiam tikslui sukūrus ištisą comprachicos’ų sistemą, kuri užsiima autonominio aktyvumo sistemos deformavimu, pritaikant ilgalaikį slopinimą, terorizavimą, tyčiojimąsi, žeminimą, niekinimą ir t.t. Šita sistema vadinama „švietimu“. Be psichologinio, fizinio ir socialinio deformavimo, naujausios galimybės įgyjamos pritaikant psichotroniką, kurios pagrindinė priemonė yra įvairių lobotomijų sistema. Comprachicos’ai šiais laikais programuoja smegenis ir jų tikslas – ne paruošti laisvam veikimui ir jei reikia savo interesų gynimui, bet siekia kiek galima susilpninti, kad nebūtų problemų valdžiai. O šie daro ką tik užsigeidžia.

Dabartinėje visuomenėje matome gnostinės energijos „varikliuko“ nusilpimą, veiklos robotizavimą ir dvasinį skurdą. Aiškiai matosi, kad ši savivalė primetama iš pašalies. Tai nėra „užprogramuota genetiškai“, greičiau tai pasekmė techniškai suardytos, sužalotos ir deformuotos autonominio aktyvumo sistemos pasekmė. Vienintelis kelias į laisvę yra išsiprogramuoti ir atsikratyti robotizuotų mąstymo šablonų.

Svarbiausias principas, kurį turi įsisavinti kiekvienas žmogus – moralė tai ne vien draudimai, bet ir teisė laisvai veikti.

Žvilgsnis į begalybę

Egzistenciniai klausimai

Žmogaus sąmonė yra pagrindinis egzistencinis klausimas, nes atsakymas į jį lemia žmogaus statusą šioje realybėje. Mąstant aukščiausiame lygmenyje svarbiausia išsiaiškinti ar ji yra prigimtinė tikrovės dalis, kurioje žmogus atsiranda natūraliai, todėl kad užkoduotas pasaulio sąrangoje, ar jis yra tik „šalutinis produktas“. Tai lemia žmogaus statusą, priklausomai nuo to, kaip apibrėžiama ši jo esminė dalis. Kaip pavyzdį galima imti elektromagnetini lauką – jis savo prigimtimi nėra skirtas radijo ryšiui, greičiau tai yra fundamentali jėga, rišanti visą fizinį pasaulį, tačiau jis turi ir antrinio panaudojimo galimybes – nors nėra tam skirtas, tačiau tam tinka. Panašiai ir žmogaus sąmonės laukas – jis turi savo pagrindinę paskirtį, tam tikrą nežmogišką funkciją tikrovėje arba jis skirtas tik tam, nes žmogus atsiranda šioje tikrovėje būtinai, kadangi jo atsiradimas užkoduotas tikrovėje ir tam specialiai „sukurtos“ visos reikalingos priemonės. Sąmonės laukas ir turi būti ta tikrovės dalis, kurioje paruoštas tikro žmogaus atsiradimas. Tai yra pagrindinė ir vienintelė jos paskirtis.

Dar vienas fundamentalus principas yra sąmonės kryptis ne iš vidaus į išorę, bet iš išorės į vidų. Ši kryptis ne įprasta, nes esame įpratę prie pirmos informacijos krypties: knygos puslapiai, monitoriai, televizoriai informaciją rodo į išorę, o žmogus – į vidų, t. y., sau pačiam. Tai priklauso nuo to, kur yra priimantis subjektas – jeigu jis išorėje, informaciją perduoti reikia į išorę, o jeigu viduje – į vidų. Kadangi kiekvienas subjektas save suvokia kaip viduje išnyrantį sudėtingą laukų kompleksą, tai kad jis suvoktų aplinką, informacija turi būti perduodama į sąmonės kapsulės vidų. Tai įsivaizduoti nėra sudėtinga. Galima remtis tokiu vaizdiniu: yra kokio nors „debesėlio“ pavidalo sąmonės laukas, o suvokimo perspektyva yra viduje. Vadinasi, kad ši perspektyva suvoktų išorinę informaciją, ji turi būti panardinama į ją kaip kokia elektrodų gardelė, generuojanti aktyvumą, o šis debesėlio viduje sukuria suvokimo formas, t. y., iš vidaus. Į šią sistemą žiūrint iš išorės, nesimato nieko – nei subjekto, nei vidinio ekrano.

Kyla ir dar vienas klausimas, kurį galima suformuluoti kaip „ekrano statusas“, o dar tiksliau – ekrano žmonių klausimas. Jis panašus į paprastesnį buitinį klausimą: žiūrint į TV ekraną, jame matomi pavidalai yra tikri aktoriai ar tik kompiuterio sukurtos hologramos (tokios galimybės seniai egzistuoja)? Tikri aktoriai – šiek tiek domina, bet jeigu žiūri tik į kompiuterio sugeneruotą haliucinacija arba falsimuliakrą, tai ir šis TV ekranų turinys nususta, praranda savo statusą. Panašiai galima mąstyti ir apie vidinius ekranus. Viskas ką žmogus savo viduje mato yra tikri išoriniai žmonės ar tik vidinė matrica? ~Pavyzdys rodo, kad statuso klausimą galima priskirti abiem dalims – žmogui, kaip suvokiančiai perspektyvai, kuri gali būti tik šalutinė tikrovės būsena, ir pasaulio reprezentacijai, kuri gali būti tik sugeneruota iliuzija. Tarus, kad abiem klausimais atsakymas negatyvus, nelieka nei žmogaus, nei pasaulio suvokimo kaip būties ir visatos centro, vietoj to iškyla pirminės priežasties, arba Šaltinio didybė, nes šis Šaltinis – kosminės hologramos autorius, šiame pasaulyje – visagalis.

Nurodytas statuso klausimas yra pagrindinė filosofijos problema, nuo kurios priklauso gyvenimo, paties žmogaus ir jo pastangų vertinimas. Tarus, kad žmogus yra tikras, pagrindinis „produktas“, sąmonę turėtume vadinti substancija, galinčia būti gnostine, arba žmogiška. Jeigu jis būtų tik būsena, tai būtų stiprus argumentas, kad žmogus tėra šalutinis reiškinys, moksliškai – epifenomenas. Beje, šį klausimą kelti galima ne tik apie smegenis, bet ir apie žmogaus kūną: jis yra pirminė substancija ar būsena? Jeigu būtų substancija, tai reikštų, kad visa tikrovė turi tik tokią paskirtį, ir kad ši materija tinkama tik žmogaus organizmo konstravimui. Bet mes matome, kad pagrindinė materijos paskirtis yra Visatos kūrimas, o kūnas – tik epifenomenas: pasaulis galėtų gyventi ir be gyvybes, o gyvybė be pasaulio – negalėtų. Tik reikia gerai pamąstyti, kokios iš to seka išvados. Kūnas – epifenomenas reiškia, kad ir sąmonė – epifenomenas? Nebūtinai. Nes žmogus ne vien kūnas, jis gyvena vidiniame gnostinių laukų pasaulyje, kuris nebūtinai vietinis (lokalus). Tarp kitko, pastarasis aspektas taip pat svarbus. Jeigu sąmonė yra vietinė (ne Visatos masto sąmonė), tai labiau tinkama versija būtų sąmonės kaip būsenos, kuriai reikia vietinio mechanizmo ir natūraliai ji daugiau niekur nepersikelia, nes be vietinės aplinkos nėra jokios tam tinkamos terpės (galėtų judėti tik išoriniu principu panašiai kaip kūnas). Jeigu sąmonė pirminė substancija, kosminio masto laukas, tai galimybių įgyti nevietinių savybių daugiau.

Vadinasi yra dvi mąstymo linijos:

1) sąmonė – šalutinis produktas, būsena, lokali, vidinė, tikrovės periferija

2) sąmonė – pagrindinis kūrinys, pirminė substancija, nelokali, išorinė-telepatinė, tikrovės centras.

Šias kryptis galima rinktis pagal tai, kaip labiau patinka ir galima remtis įrodymais ir argumentais. Ir galima nesirinkti nieko, bet mąstant aktyvaus agnostiko principu, pagal kurį galutinis atsakymas neįmanomas, tačiau tai nereiškia, kad nėra prasmės rinkti argumentus ir tirti. Taigi spektras galimų kelių yra a) tikėjimas viena kuria galimybe, b) agnosticizmas, renkantis įrodymus ir c) pasyvusis agnosticizmas, kuris atsisako įrodinėti arba tikėti ir tenkinasi nežinojimo būsena. Pastarojoje būsenoje rūpinamasi tik artimiausiais poreikiais, nesukant sau galvos dėl visumos. Už kitus spręsti nesiruošiu, tik parodau kelius, kuriuos reikia rinktis patiems. Aišku, yra ir pasirinkimo psichologija, nes žmogui labiau priimtina prasmė nei beprasmybė – jeigu žmogus pirminė substancija, tai jis turi rimtą vietą tikrovės sąrangoje, nes joje užkoduotas kaip pagrindinis fenomenas. Tokiu atveju daugiau galimybių, kad žmogus turi aukštesnę prasmę. Jeigu žmogus yra nenumatytas, atsitiktinis, tai jis tikrai neturi pirmose eilėse rezervuotų vietų, galbūt net neįleidžiamas į tikrovės spektaklį ir galinti žiūrėti tik per būties rakto skylutę.

Sąmonės parametrai

Mano tekstuose jau buvo minėta, kokie pagrindiniai sąmonės struktūrų komponentai. Tai yra

a) substancija,

b) energija,

c) informacija.

Pirmas elementas savaime suprantamas – nes viskas šioje Visatoje sudaryta iš „substancijos“ (ją galima vadinti ir materija). Savo teorijoje aš išskiriu fizinę ir gnostinę substanciją. Iš fizinės sudarytas visas pasaulis ir žmogaus kūnas, o iš gnostinės – sąmonė, protas. Substancijos pagrindas yra laukų struktūros, tad abiem atvejais yra tam tikri informacijos sujungti materialūs laukai – gnostinis ir fizinis. Informacija ateina iš fizinio pasaulio, o gnostinis laukas tą informaciją sutvarko ir suvokia. Gnostinio lauko paskirtis yra susieti informaciją ir pateikti jos reprezentaciją, leidžiančią žmogui orientuotis ir išlikti toje tiesioginėje aplinkoje.

Energijos klausimas – taip pat elementarus, nes ji reikalinga visiems procesams. Visam, kas vyksta, išnaudojama energija. Turi būti tam tikri efektyvūs kontinuumai, slenksčiai ir t.t. Toliau energija gali būti kinetinė, potencialinė, kurių principais atsiranda energomorfiniai pernašos reiškiniai, dalyvaujantys informacijos formavime ir jos atvaizdavime. Taip pat energija kuria reikalingą būseną, kuri yra suvokimo sistemos pamatas. Kitaip sakant, substancija ir energija neatsiejamos žmogaus dalys. Kalbant apie transhumanizmo „amžinybės“ svajonę, jos yra realios gnostinės-fizinės sielos dalis, kuri galėtų būti perkeliama į išorinius substratus. Perkėlimas (uploading) nėra tik informacijos kopijavimas ir abstrakčios neasmenybinės būsenos sujungimas. Perkeltas turi būti tikras žmogus, arba siela. Nes jeigu jo neperkelsi, tai neišliks tapatybė, bus sukurta tik jos iliuzija. Kopijos amžinybė nėra tiek patraukli, kaip asmeninė amžinybė. Todėl, norit sukurti tokią technologiją, reikia substancialių laukų ir energetinių būsenų teorijos.

Ir paskutinis elementas yra informacija, kuri yra sąmonės maistas – be informacijos nėra nei žmogaus, nei pasaulio. Ji yra žmogaus „materija“, o visa kita tik indas. Kol jis tuščias – žmogus neegzistuoja (Budos sąmonė), tačiau sujungus su informacija, atsiranda vidinė ir išorinė reprezentacija, kurių tėkmė yra pagrindinis vidinis procesas. Bet tai ne viskas, ką galima pasakyti apie informaciją. Pirmiausiai, labai didelė tikimybė, kad informacija perteikiama analoginiu principu. Yra moduliavimo forma, morfizmų srautas, struktūriniai potencialai ir indukcija. Sistema vadinama fizine ir gnostine brana. Fizinė brana moduliuoja informaciją ir perkelia ją į gnostinę braną išorinės indukcijos principu. Tai yra, analogiškai moduliuotas šablonas perkelia informaciją į suvokimo gnostine sistemą, kuri priima moduliavimą. Fizinė brana daugmaž žinoma, todėl reikia kelis žodžius pasakyti ir apie gnostinę braną. Tai taip pat yra laukas, kuris sudarytas iš gnostinių kompleksų, pagrindinių suvokimo vienetų, iš kurių sudarytas skaliarinis informacinis kondensatas. Tai tas „debesėlis“, į kurį įterpiami biologiniai elektrodai, perduodantys energiją ir morfizmą, per kuriuos sukuriama žmogaus sąmonė.

Glaustai aptariau pagrindinius parametrus. Dabar galima priminti ir tą struktūrą, kuri naudojama kaip gnostinio proceso karkasas. Tai yra

a) šablonas,

b) kokybė ir

c) suvokimas.

Pradedam nuo šablono. Tai yra vieta, kur moduliuojamas pagrindinis informacijos analoginis morfizmas. Gali kilti klausimas, kur jis yra, fizinėje ar gnostinėje branoje. Manau, kad informacija perkeliama į neuronų elektrinį aktyvumą, kuris saugo morfizmo kodą, o šis indukcijos būdu perkeliamas į gnostinę braną. Čia pirmiausiai atsiranda kokybės elementas, kuris lemia tą juslumo formą, į kurią perkeliama pradinė informacija. Tai yra, juslumo kokybės atsiranda ne neuronuose, bet gnostinėje branoje, kurios laukas sudaryta iš skirtingų kompleksų derinių, kurie skirti atvaizduoti vis kitokios rūšies reprezentaciją. Yra vaizdo kompleksai, garso kompleksai, temperatūros kompleksai, skausmo kompleksai, reikšmės kompleksai ir t.t. Kitaip sakant, kokybiniai skirtumai atsiranda ne neuronuose, bet gnostiniuose kompleksuose. Tačiau nei viename lygmenyje, reprezentacijos nėra griežtai suskaidytos į dalis ir surišimo mechanizmas atsiranda tiek fizinėse smegenyse kaip organe, tiek gnostiniame antstate. Ir galų gale, kaip jau buvo užsiminta, yra aukščiausia struktūra, vadinama vidinio subjekto-ekrano sistema, kurioje atsiranda aktyvioji gnostinė perspektyva, kylanti iš energomorfinės sielos.

Šablonas yra substancijos, energijos ir informacijos junginys šiame pasaulyje, arba fizinėse smegenyse. Jis nuolat keičiasi, uždegdamas vis skirtingas žievės arba vidinių smegenų dalis. Iš išorės šis aktyvumas atrodo kaip žybčiojimų srautas. Kiekvienas žybsnis į gnostinę braną perduoda moduliuotą informaciją ir yra suvokiamas kaip pasaulis ir žmogus. Žmogus yra visi „vidiniai“ žybsniai, tai yra kuriantys suvokiantį subjektą galvos atvaizde; „išoriniai“ žybsniai kuria pasaulį, kurio pagrindinės dalys yra formos, spalvos, kitimas, judėjimas arba tonai, melodijos, ritmai, tembras ir t.t. Šios sekos sukuria vidinio laiko sistemą, nes nieko neišlieka pastovaus, viskas teka, keičiasi, transformuojasi, net ir kaupiamojoje smegenų dalyje. Pasaulio kaita lėtesnė, stabilesnė ir solidesnė, tuo tarpu, galvoje mintis keičia mintį, vaizdinys keičia vaizdinį ir nieko nėra pastovaus. Minties centras pulsuodamas užsižiebia ir užgęsta ir priklausomai nuo šablono moduliavimo perteikia surinktą informaciją į minčių formų gnostinį „debesėlį“. Sąmonė pati sau parodo, kokia informacija buvo generuota konteksto.

Dar viena struktūra yra pagrindinės psichinės funkcijos, kurių reikia informacijos susiejimui ir tinkamam jos išnaudojimui:

a) rodomoji dalis – sensoriumas (pasaulis) ir kognityviumas (mąstymas),

b) kaupiamoji dalis – atmintis ir įgūdžiai, ir

c) valdomoji dalis – veiklos tikslas ir planas (motorinis ir kognityvinis aktyvumas)

d) protas ir mąstymas – reprezentacinis (rodomasis) ir procedūrinis (analitinis).

Rodomoji dalis tapatinama su sąmonės lauku, nes viskas, kas atsiduria sąmonėje, tuo pačiu yra ir rodoma. Sąmonė rodyti gali aplinkinį pasaulį ir vidinį subjektą minčių, vaizdinių ir atsiminimų pavidalu. Ši dalis yra momentinis ekranas, kuriame vaizdas keičiasi kadras po kadro, vaizduojant įvairias dinamines aplinkos būsenas, o jeigu išorėje tokių nėra, perspektyvinius perėjimus. Šis spektaklis rodomas gnostinėje branoje, kurį kažkada vadinau transneuroniniu lauku, nes jis nėra neuronų substancija. Greičiau tai kontinuumas, kuris sutraukiant kompleksus susikondensuoja ir atlieka juslių ir semantikos surišimo vaidmenį į vieną sąmonės kapsulę.

Kaupiamoji dalis pati nėra sąmonė, o matoma ji tik tada, kai išskleidžiama kognityviume, kuris yra vidinė rodomoji dalis, suvokiama galvos srityje. Jos paskirtis yra surinkti morfines struktūras ir jas užfiksuoti, kad būtų galima išskleisti vėliau, tada, kai tokia informacija reikalinga. Pagrindiniai principai yra suskleidimo ir išskleidimo mechanizmai, kurie priklauso nuo įrašymo ir atgaminimo būdų. Vėlgi atminties ieškoti galima fiziniuose laukuose ir gnostiniuose, kuri gali net tam turėti specialią gnostinių kompleksų rūšį, kurioje kaip diskelyje užrašoma visa iš sąmonės ir pasąmonės ateinanti informacija. Šis laukas turi būti fiksuotas, bet turintis plastiškas ir savaime sistemingai persitvarkančias struktūras. Visą atmintį suvokia „antras aukštas“, tad ieškoti ir išrinkti paprasta. Tačiau lieka paslaptis fizinei, apribotai sąmonės daliai, kuri atsiranda tada, kai žmogus visą gyvenimą pragyvena su psichotronine lobotomija.

Valdomoji dalis labiausiai susijusi su kūnu ir protu, nes kūnas valdomas ne bet kaip, o protingai. Sistema yra pažintas arba natūralus poreikis, tikslas jį patenkini ir veiksmų procedūra kaip planas, kuris veda link matomo tikslo. Čia veikia ir momentinis vaizdelis pateikiantis aplinką, gilesnės struktūros sukauptos kaupiamojoje dalyje ir galimybė protingai, išmaniai ir sumaniai siekti išsikeltų tikslų. Be motorikos yra ir vidinė valdoma proto/mąstymo struktūra, kuriame matomas patirtas ir pažintas pasaulis. Reprezentacinis protas daugiau susijęs su sensoriumu, ženklais, informacija, o procedūrinis protas su veiksmais arba proto aktais. Pavyzdžiui, kokio nors teksto loginė analizė, kuriai atlikti naudojamas išmoktas metodas. Reprezentacijos klausimas yra „kas“, arba esmė, o procedūros – „kaip“, arba metodas. Šitokie yra iš pasąmonėje esančio proto kaip asociatyvinės hologramos į mąstymą iškeliami sužadinti gabalai, kurie parodo, kaip buvo sutvarkyta iš išorės atėjusi informacija. Šiuolaikinėje visuomenėje šios dalys, be išvaizdos, yra pagrindinis projektuojamos vertės kriterijus, nes žmogaus rangas priklauso nuo to, ką jis žino ir to, ką moka/sugeba.

Žvelgiant atgal, galima pakartoti pagrindinius klausimus: kokia vertė ir koks statusas? Vertinama pagal substancijos ir energijos teoriją, kuri atveria materialios sielos problemą – ji yra Visatos centras ar tik šalutinis reiškinys, atsiradęs dėl būties pertekliaus. Ir informacija – ji parodo ką nors tikra ar yra tik iliuzija arba sumontuota haliucinacija. Nuo to priklauso Tiesos klausimas visose vietose – pasaulyje ir žmogaus prote. Ir pagrindinis akcentas apmąstymams – toks žmogaus gnostinės dalies interpretavimas propaguoja pirmą ar antrą požiūrį į žmogų?

Ką aš manau: toks požiūris į žmogų jį šiek tiek sumenkina, kiek sumenksta visos subjekto pažintos pasaulio ir tikrovės dalys. Tačiau kita vertus, tai ir neišvengiama, nes tikslas yra išlyginti per daug išsiskyrusias žinojimo situacijas.

Holoplastinė sąmonė

Naujos informacijos jau nebuvo gan ilgai, bet tam yra svarios priežastys, kurių čia neminėsiu. Tačiau šis tarpsnis nebuvo neveiklumo tarpsnis, nes daug kas mano koncepcijoje per šį laiką įgavo daug aiškesnius kontūrus. Šiuos kontūrus apibendrinau santraukoje „Pakilimo pradžiamokslis“, kurį galima parsisiųsti ir paskaityti. Šiame pradžiamokslyje pateikiamas įvadas į išbaigto žmogaus koncepciją, apie kurią rašiau viename iš mano nesenų įrašų.

Šis tarpsnis buvo sunkus, todėl, kad buvau intensyviai puolamas tardymo lervų, tačiau šio puolimo metu pastoviai įsikišdavo jėgos, kurios, jaučiu, nori man padėti. Iš jų gaunu tam tikros svarbios informacijos. Naujausias proveržis buvo sukurtas terminas „holoplastinė sąmonė“ ir „holoplastinis vaizdas“. Tiksliai negaliu pasakyti ar šis terminas buvo sukurtas, ar perduotas. Tačiau tai nėra svarbu, svarbiau tai, kad ši mintis turi būti paviešinta.

Pradėsime nuo etimologijos ir apibrėžimo. Tai graikų kalbos žodis sudarytas iš daliu „holos“ – visas, pilnas ir „plastes“ – sulipdantis, suformuojantis. Holoplastinė sąmonė yra tokia, kuri sugeba sujungti pilną realybės vaizdą ir parodyti savyje tai, kas įprastai nematoma, nepasiekiama jutimams. Šis terminas svarbus tuo, kad jis susijęs su pakilimo koncepcija, kuri labai populiari naujausioje ezoterikoje ir yra platinama įvairių internetinių grupių. Kiek tos grupės sąžiningos, o kiek vaikosi mados, atsirinkti turi kiekvienas asmeniškai.

Holoplastinė sąmonė ezoterikoje ir pakilimo koncepcijoje svarbi tuo, kad tai yra pagrindinis pakilusio asmenis požymis – būtent gebėjimas sąmonėje suformuoti holoplastinį vaizdą ir išreikšti tai žodžiais ir įvairiais „ekstrasensoriniais“ gebėjimais. Vienas iš holoplastinės sąmonė gebėjimų yra telepatija. Aš pats tiesiogine, atvira forma natūralios telepatijos nesu stebėjęs, bet turiu technologinės telepatijos patyrimą, kaip jau buvo galima suprasti iš šio tinklaraščio.

Įvairūs duomenys leidžia daryti išvadą, kad yra įmanoma ir natūrali telepatija ir šis gebėjimas įgyjamas ir demonstruojamas pakilusios sąmonės. Kaip įvyksta pakilimas aprašyta „Pakilimo pradžiamokslyje“ ir įraše, kurį minėjau teksto pradžioje. Be telepatijos yra daug kitų efektų, kurie man yra nežinomi, nes niekaip nebuvo pademonstruoti. Jau rašiau, kad dažnai iš išorės nieko ypatingo nesimato, bet yra daug įvairių kitokių būdų visa tai pademonstruoti išoriškai. Pirmiausiai, žmogus įgyja įvairių sinestezijų ir labai išsiplečia jo gebėjimai.

Dažnai tai būna įgimtas aukštesnis sąmonės lygis, bet tai galima ir įgyti pasiekus holoplastinio vaizdo sąmonę. Rašydamas apie pakilimą, perspėjau, kad apie jokias treniruotes informacijos kol kas nepateiksiu. Taip nusprendžiau todėl, kad tas įrašas buvo ne tam skirtas, nes tik norėjau pristatyti idėją; kita vertus, neturiu galimybių daugelio dalykų išbandyti dėl intensyvaus puolimo, o be to ir informacija man pateikiama tik lašais, kaskart po nedidelę porciją. Čia jokios praktikos taip pat nepateiksiu, tik bus pademonstruota pati koncepcija.

Ezoterikoje yra dvi holoplastinės sąmonės traktuotės. Pirma, holoplastinė sąmonė yra pilna, natūrali, laisva nuo psichotroninių slopinimų sąmonę. Psichotroniškai sąmonę slopinant, ji yra susiaurinama ir suskaidoma ir žmogaus suvokime yra tik nedidelis viso ploto fragmentas. Tačiau kai šie fragmentai sujungiami – įgyjama holoplastinė sąmonė, tai yra, pilnai sujungta, natūrali sąmonė. Tai padarius, išplečiamos galimybės, įgyjami įvairūs gebėjimai, žmogus tampa talentingas ir net genialus. Jeigu toks suskaldymas, psichotrininė lobotomija technologinė, tai holopastinę sąmonę galima apsiekti technologiškai, paprasčiausiai išjungiant slopinimą. Jeigu priežastys kitokios, tai atitinkamas ir būdas pasiekti priešingą slopinimui efektą.

Tenoriu priminti, kaip jau nekartą minėjau, slopinimo programa ir gabumų lygis programuojamas visam gyvenimui ir holoplastinė sąmonė yra tik momentai ir fragmentai, kurie dėl tam tikrų priežasčių žmogui gali būti pademonstruoti.

Antra, holoplastinę sąmonę turi Iliuminatų dievas, kuris yra žmogus, turintis pilną fenomenologinę sąmonę ir prie to su išplėstomis galimybėmis. Idealus atvejis, kai holoplastinis vaizdas gali sujungti visą realybę nuo dugno iki viršaus, nepraleidžiant jokio jos sluoksnio ir jokio fragmento. Todėl holoplastinė sąmonė lietuviškai būtų „visamatanti sąmonė“. Visamatymo simbolis yra akis. Bet tai tik siekinys ir svajonė.

Kaip įgyjamas šis gebėjimas jau rašiau įraše apie pakilimą. Tai yra aukštesnių sluoksnių įsijungimas,  kuris vidinėje dalyje atveria naują dimensiją, kuri leidžia aprėpti žemesnės dimensijos visumą. Pakilimas gali įvykti tik viduje, o gali įvykti ir pilnas sujungimas, kuris yra pagrindinis laukiamas įvykis, vadinamas pilnu pakilimu, apimančiu ir fizinį žmogaus kūną. Tam reikia kosminių sąlygų ir jis nepasiekiamas jokiomis asmeninėmis treniruotėmis. Treniruotėmis galima pasiekti tik dalinį, vidinį pakilimą.

Yra daugybė holoplastinės sąmonės imitacijų, viena kurių vadinamoji kognityvinė telepatija, kurios metu nematomam sluoksniui užpildyti imama informacija iš savo vidinio laksato, kurį daugiausiai suformuoja įvairios patirtys. Kadangi daugmaž patirtys yra bendros, tai jas galima universalizuoti ir su didesniu ar mažesniu tikslumu, pritaikyti kitiems žmonėms. Visus sluoksnius išsemia tik pilna telepatija, bet tam reikalingas natūralus fenomenologinės telepatijos gebėjimas.

Šis terminas ir koncepcija dar labai šviežia ir neišvystyta. Tikiuosi, kad ateityje gausiu daugiau perdavimų ir sujungus juos su savo apmąstymais šią idėją bus galima išplėtoti. Svarbiausia, aišku, kaip tiems, kurių sąmonės apribotos, šį apribojimą pašalinti. Iš dalies į tai jau atsakyta: jeigu apribojimas yra technologinis, tai vienintelis kelias yra šias technologijas išjungti arba neutralizuoti. Kol kas būdų kaip tai padaryti nežinau, todėl negaliu pasidalinti. Čia jau klausimas tiems žmonėms, kurie sėdi prie psichotroninių kompiuterių ir junginėja mygtukus.

Nepaisant visų apribojimų ir kliūčių, reikia kovoti už savo laisvę ir teises. Labai svarbu nepasiduoti šantažui ir neužkibti ant apgaulės kabliuko. Būtina atsisakyti paklusti, net jeigu yra grėsmė gyvybei. Bendrai pasipriešinus įmanoma laimėti ir atgauti visą save kaip natūralią ir išbaigtą esybę, kuri apibūdinama pirmiausiai holoplastiniais gebėjimais. Šių gebėjimų sąrašas neišsemiamas ir viso jo dauguma net nežino, nes reikia pamatyti konkretų pavyzdį, kad galėtum įvertinti visą savo sąmonės gylį. Aš tam tikrus pavyzdžius esu matęs. Su daug kuo ką mačiau, jau esu pasidalinęs ir manau, kad jums tai naudinga informacija. Jeigu nenaudinga dabar, tai galbūt bus naudinga ateityje, todėl ją verta gerai įsidėmėti.

Smegenys yra gana stabili sistema ir turi būti prigimtinis struktūrinis smegenų imlumas. Tačiau sąmonė ne vien smegenys ir savo viduje daug kas yra formuojama savo valios pastangomis. Žmogus gimsta kaip tuščias lapas. Kas jame įrašoma daug priklauso ir nuo asmeninių pastangų. Be to, pasaulis taip sutvarkytas, kad stengtis visada verta, nes kas nesistengia, negeria šampano.

Pakilimo idėja populiarioje ezoterikoje šiuo metu labai populiari. Trumpai ši idėja reiškia, viso, išbaigto žmogaus atstatymą. Tam tikrų jėgų, kurios man pilnai neatsiskleidžia jis buvo susilpnintas, labai apribotas, bet tai buvo padaryta dirbtinai. Vadinasi, atstačius natūralią padėtį galima atgauti visą save ir įgyti tikrai holoplastinių, visa sujungiančių gebėjimų. Tokia sąmonė, iš tikro, būtų ne įprasta, bet super-sąmonė. Manau kad tai pagrindinis žmogaus tikslas, kuris pasiekiamas ne tik dirbtinai, kaip teigia transhumanistai, bet ir natūraliai, nes žmogus sugeba daug daugiau, negu jam yra rodoma.

P.S. Šoninėje juostoje galima .pdf formatu parsisiųsti „Pakilimo pradžiamokslį“.

Žodžių hierarchija

Kas yra žodis, apibrėžti nesunku – tai yra ženklais išreiškiamas objekto pavadinimas. Kiekvienas pavadinimas turi reikšmės ir gramatinę dalį, kurios padeda kalbinėmis priemonėmis atskleisti tikrovės turinį ir suteikti šiam turiniui formą. Pagrindiniai žodžių tipai atspindi tikrovės branduolį, kuris susideda iš daiktiškojo, pastovaus prado ir judėjimo bei kitimo. Tikrovė yra tapsmo sąmonės lauke srautas, tad perkėlus jį į kalbą, būtina atskirti šiuos du aspektus, tai padarant dviejų tipų žodžiais, vadinamais daiktavardžiu ir veiksmažodžiu.

Gramatika žodinį turinį suformuoja, įterpdama priešdėlius ir priesagas, kurios keičia šaknyje saugomo turinio struktūrą – perkelia laike, iš tikrovės į spėjimų ir pageidavimų erdvę, taip pat keičia daiktinių žodžių santykius tarpusavyje ir su veiksmažodžiu. Šie du sugebėjimai, sieti ir struktūrinti, svarbūs todėl, kad naudojant vien pavadinimus, perteikti informacijos neįmanoma, prie pavadinimų būtina prijungti gramatiką, kuri sudaro informacijos perteikimo pagrindą. Dėl šios priežasties, komunikacijai vien pavadinimo neužtenka – pavyzdžiui, sąrašas „eiti“, „šnekėti“, „rašyti“ nepasako nieko. Tai tik bendra forma užrašytas veiksmo pavadinimas. Tuo tarpu žodis „nu-ėjau“ informacijos turi daugiau: be to, kad jis reiškia kūnišką žmogaus judėjimą, dar priduriama ir gramatinė informacija: subjektas – vienaskaitos pirmas asmuo (aš); atlikties veikslas žymintis užbaigtumą; ir būtasis kartinis laikas, rodantis, kad veiksmas buvo atliktas praeityje ir jau yra užsibaigęs. Pridėjus kitus pavadinimus, kartu su gramatine morfologija, gauname sintaksę, kuri patikslina šiame pavadinime aprašomą judėjimo aktą.

Kalbų gramatika nesudėtinga. Be to ji yra šabloniška ir giminingose kalbose beveik identiška – struktūra vienoda (nežiūrint į nedidelius skirtumus), tik jos fonetinis ir grafinis kodavimas kitoks, išreiškiamas kitokiais ženklais. Visos kalbos turi laikus arba linksnius, tik jie žymimi kitaip. Pavyzdžiui, anglų kalboje be kilmininko linksnio morfologiškai linksniai nekoduojami, tačiau yra analogiškos sintaksinės struktūros, ypač panaudojant prielinksnius. Pavyzdžiui, vietą arba kryptį galima išreikšti prijungus linksnio galūnę arba daiktavardį susiejant su atitinkamu prielinksniu („in the city“ – „miest-e“).

Tačiau nesuklysiu pasakęs, kad žodyno klausimas svarbiausias. Vien todėl, kad žodynas sudaro kalbos sistemos turinį, susietą su anapus kalbos esančia realybe. Pati savaime gramatika neturi jokios prasmės – ji įgyja prasmę tik susieta su konkrečių objektų pavadinimais, į kuriuos įšvirkščia tikrovės struktūros semantiką. Su žodžiais didžiausia problema ne ta, kad jie būtų labai sudėtingi ir sunkiai perprantami, bet ta, kad jų yra labai daug. Realiai, studijuojant kalbą, gali tekti išmokti iki 100 000 žodžių, o žmogaus atminčiai tai – nelengvas uždavinys. Kasdien išmokstant po šimtą žodžių (idealus atvejis), visam žodynui reikėtų 3 metų. Tad mokantis nedisciplinuotai, kalbą gali tekti mokytis apie dešimtmetį. Tai be galo ilgas laiko tarpas.

Su gramatika viskas aišku – visos tautos turi savo kalbos gramatikas schematizavusios, sudėjusios į lenteles ir paaiškinusios. Sukurta daugybė palengvintų paradigmų mokymosi priemonių, kurios darbą labai supaprastina, nes nereikia tyrinėti pačiam. Tačiau su žodynais viskas kitaip – priemonės neatitinka uždavinio, kurį reikia atlikti. Net jei yra visokie sinonimų žodynai, tezaurai, ar teminiai žodynai. Lig šiol pagrindinė pateikimo forma yra abėcėlinė, kuri reiškia, kad žodžiai klasifikuojami ne pagal vidinę logiką ar struktūrą, bet pagal nereikšmingą požymį – pirmos (ir kitų raidžių) raidės garsiaženklį ir jo vietą abėcėlėje, kuri neturi jokio ryšio nei su žodžio turiniu, nei su gramatika. Vadinasi taip mokytis – neefektyvu.

Mokytis negalima atsiejus kalbą nuo tikrovės. Tai supranta visi ir net turi įvairių priemonių su paveikslėliais, kurie neva žodžius asocijuoja su daiktais ir situacijomis. Mažo tikrovės fragmentėlio – neužtenka. Mokantis žodyno, pirmiausiai reikia susikurti visą įmanomą įsivaizduoti tikrovės struktūrą. Ši tikrovė labai glaudžiai susijusi su apibendrinančiomis rūšinėmis kategorijomis, kurias analitiškai galima išskaidyti nuo abstrakčiausių iki pačių smulkiausių ir konkrečiausių. Čia turime fundamentalias sąvokas, kurios yra bendros ir visuotinės, ir kurių vaidmuo būti tikrovės pagrindu. Tokios yra Tikrovė, Dievas, Šaltinis, Substancija, Būtis, Materija. Šios sąvokos kiaurai peršviečia visus žemesnio rango žodžius ir sudaro jų ontologinį turinį. Bendriausias žodis yra Tikrovė, kuris, net būdamas aukščiausias hierarchine prasme, prasišviečia pro bet kokį kitą žodį, nes kalboje visi žodžiai yra Tikrovės fragmento pavadinimai. „Namas“ yra Tikrovė, „upė“ yra tikrovė ir pan. Vadinasi šio tipo žodžiai yra visuotiniai, o kiti žodžiai priklauso jiems kaip analitiniai elementai.

Ši idėja tik šiek tiek kitaip buvo interpretuojama dar Platono, kuris aprašinėjo hierarchinę eidų, idėjų arba idealių formų hierarchinę sistemą. Aš šį principą iš filosofijos perkeliu į kalbotyrą, konkrečiai leksikologiją ir leksikografiją, ir pritaikau ją žodynui. Tikrovė turi hierarchinę sandarą, kurią pavyzdžiui, nagrinėja fizikai, todėl nenuostabu, kad tikrovės dalių pavadinimai taip pat atspindi šią tikrovės sandarą. Ir patogumo dėlei, žodynuose turi būti pateikti struktūriškai ir mokymosi patogumui – lentelėse. Bet nepanašu, kad šis klausimas žodynų specialistams būtų įdomus. Tad darbą dažnai tenka padaryti pačiam.

hiera

Iš paveikslėlio matome, kad svarbiausia yra aukščiausia hierarchinė pakopa, nuo kurios koncepcijos priklauso kaip traktuojamos žemiau esančios kategorijos. Jeigu pagrindas yra Dievas, tai visos žemesnės sąvokos yra Dievo „kūrinys“, per kurį reiškiasi ši aukščiausia instancija. Dievą filosofai keičia Būtimi ir visus esančius aiškina kaip iš jos kylančias emanacijas. Tai taip pat gali būti nepažįstama Transcendencija arba visa ko Šaltinis. Visos šios galimybės yra religinės arba filosofinės. Kita bendra interpretavimo kryptis yra mokslinė, kuri naudoja sąvokas Substancija, Materija ir t.t. Bet dar dažniau – šį lygį iš viso nurėžia ir Tikrovės pagrindu padaro Materialią Visatą. Tada per kiekviena paskirą daiktą arba žmogų jam reiškiasi tik fizikos dėsnių valdoma materija, sudaryta iš kvantinių laukų ir sukurta „Didžiojo sprogimo“.

Kodėl ši schema svarbi mokantis kalbos žodyno. Pirmiausiai todėl, kad visi daiktavardžiai arba veiksmažodžiai priklauso, kuriai nors iš išvardintų dalių. Tai yra, šios dalys turi įvairias substancializuotas struktūras ir judėjimo bei veiksmo santykius tarp daiktavardžių, iš kurių susiformuoja pagrindinė sintaksinė struktūra S-V-O (subjektas-veiksmas-objektas). Subjektas ir objektas yra vardininko ir galininko linksnio daiktavardžiai ir veiksmas išreiškiamas veiksmažodžio struktūromis.

Pavyzdžiui, veiksmažodžio tipus galima skaidyti taip:

Ką daro pasaulis arba kas vyksta pasaulyje:

a) ne gyvūnų pasaulyje,

b) gyvūnų pasaulyje.

Ką daro žmogus:

a) su savo kūnu,

b) su savo sąmone,

c) bendrai su sąmone ir kūnu.

Taip pat, veiksmažodžius klasifikuoti galima ir pagal objektą – ar tai žmogus, žmonių grupė, dirbtinis technologijų pasaulis, fizinė realybė ir t.t.

Daiktavardžiai turi panašią sistemą. Juos galima klasifikuoti į

  • ne gyvūnų pasaulio konkrečius daiktus („kalnas“),
  • gyvūnų pasaulio organizmus („žmogus“),
  • santykių sudaiktintus pavadinimus, kurie gali būti konkretūs ir abstraktūs (konkretus „miestas“, abstraktus – „taika“),
  • sudaiktavardintas kitas kalbos dalis („ėjimas“).

Šitaip sukuriama sistema, į kurią įeina hierarchinė kategorijų lentelė, kuri susiejama su pagrindiniais žodyno elementais, vadinamais daiktų pavadinimais ir veiksmų pavadinimais.

Šį paaiškinimą rašiau taip, kad jį būtų galima susieti su religija, filosofija ir mokslu, nes jie labai glaudžiai susiję su kalba ir konkrečiai su žodynu, kuris yra pagrindinė jų išraiškos priemonė. Matome, kad tarp šių trijų krypčių vyksta kova aukščiausioje hierarchinėje pakopoje, nes nuo to, kokios čia viešpatauja sąvokos, priklauso žemesnių objektų interpretavimo galimybės ir rėmai. Religinis tikrovės interpretavimas daro kiekvieną „daiktą“ nuolankiu Dievo tarnu; filosofija aiškina žmogų ontologiškai iš Būties sąvokos perspektyvos, kuri sukuria metafizinio žmogaus koncepciją; mokslas pašalina iš šio rango ir Dievą ir Būtį ir jų vietoje pastato Materijos arba Substancijos sąvoką. Fizikos moksle žmogus aiškinamas kaip materijos sankaupa, kurioje vyksta fizikos dėsniais aprašomi procesai. Juos galima tyrinėti ir ištyrinėjus pritaikyti kokioms nors praktinėms reikmėms.

Pats pirmutinis išsišakojimas yra skirstymas į ne gyvūnų ir gyvūnų tikrovę. Abi šios dalys tyrinėjamos moksliškai ir po truputį kuriamos fizinio pasaulio technologijos iš vienos pusės ir bio-technologijos – iš kitos pusės. Tuomet aukščiausiame taške šie išsišakojimai vėl susijungia ir ne gyvūnų pasaulį bando paversti „gyvu“, su mechaniniais robotais ir dirbtiniu intelektu, o gyvą pasaulį sujungia su fizikinio pasaulio materialistinėmis teorijomis ir technologijomis, priartindamos žmogų prie ne gyvūnų pasaulio.

Kaip matome, sistema yra sudėtinga ir net įdomi. Pirmiausia todėl, kad čia kalbama ne tik apie žodyną ir žodžius. Įsisavinus visą šią medžiagą, įsisavinama ne tik lingvistinė informacija, bet suformuojamos prielaidos spręsti pažinimo filosofinius ir mokslinius klausimus, kurie, kaip matome labai glaudžiai susiję su kalba. Mokslo be vienokios ar kitokios kalbos nėra, tad būnant geru kalbos žinovu, galima spręsti net filosofinius arba mokslo epistemologinius klausimus. Kitus galbūt, domina tik efektyvaus žodyno įsisavinimo priemonės, o ši sistema tam ir tarnauja. Be to, galima mokytis net ne vienos, dviejų ar trijų kalbų, bet dar daugiau – tarkime apie dešimt. Ir kaip jau buvo galima suprasti, tam įprastiniai metodai ir abėcėliniai žodynai netinka. Reikia sudarinėti suklasifikuotų žodžių lenteles ir perrašinėti žodynus ranka arba skenuoti. Suklasifikuotas ir su tikrovės sandara susietas žodynas yra būtina kiekvieno poligloto priemonė. Būti poliglotu – nelengva, tam reikia įdėti daug darbo. Bet jis atsiperka, nes kaip matėme kalba tai ne vien popieriniai žodynai ir kringelių eilutės – tai yra kažkas daugiau.