Monthly Archive: lapkričio 2016

Begalybės kelias

Naujausias mano eiroksenas buvo paviešintas įraše „Gyvenimų medis“, kuriame aprašiau sielos didžiąją sandarą. Mano kalba „eiroksen“ reiškia „mąstyti“, eiroksenas yra „daugiadimensinė, struktūrinė mintis“, kuri yra tokia aiški, kad remiantis ja galima braižyti schemą. Paskutinis mano eiroksenas yra „begalybės kelias“, kuris skirtas pasipriešinti dešinės rankos kelio satanizmui.

Sielos buvo suskirstytos į eksplozyvines ir implozyvines, pagal tai, kurioje hierarchijos vietoje jos įsikūnija ir pagal tai ar jų energija nukreipta į išorę ar į vidų objekto atžvilgiu. Išlaisvinančias sielas vadinu pliusinėmis ir laikau, kad jos turi pliusinę karūną; ribojančias, spaudžiančias, gniuždančias vadinu turinčiomis minusinę klouno kepurę. Šie du tipai yra hierarchiškai vienas su kitu surišti: minusinės sielos uždaro pliusines sielas į kalėjimą, jas apriboja, suvaržo ir naudoja gniuždymo taktiką, traumos psichologiją. Pliusinė siela veržiasi iš šio kalėjimo ir gali gyvenimu eiti skirtingais keliais: vergo, laisvos sielos ir karališku.

Išeities tašku laikau eksplozyvią, laisvės, begalybės siekiančią sielą. Joje yra dvi pagrindinės dalys: pliusinė ir minusinė. Pliusinė yra viskas kas susiję su teigiamais dalykais, kas sielai yra gėris – tai gali būti būsena, emocija, poelgis, įvykis ir bet kas, kas yra pozityvu. Minusinė dalis susijusi su viskuo kas neigiama, bloga. Tai reiškia, kad sielą sudaro trijų ženklų sistema: pliusinė karūna – eksplozyvi siela; pliusinė būsena; ir minusinė būsena. Šios dalys tarpusavyje įvairiai sąveikauja, gali būti grynos, mišrios ir anapusinės. Pavyzdžiui, su karaliaus keliu susijusi Absoliuto taško būsena, kuri yra „anapus gėrio ir blogio“, šiuos du polius transcenduoja.

Žemo lygio įsikūnijime (tokių dauguma) siela, susidurianti su išoriniu spaudimu, kylančiu iš minusinių sielų sukurtos sistemos, pereina trijų etapų raidą: reaktyvi siela – susijusi su minusine dalimi, neigiamais jausmais ir neigiamomis būsenomis; racionali siela – kuri tampa laiminga ir pozityvi tada, kai suranda tikrą savo gyvenimo kelią, kuris yra „begalybės kelias“; ir ezoterinė siela – kuri atsistoja į begalybės akivaizdą ir kyla link jos be jokių tarpininkų. Šį kelią galima palyginti su lanku, strėle ir tikslu – lankas yra kūnas; strėlė – siela; tikslas – begalybė.

Tačiau šias būsenas galima sieti ne tik evoliucijos prasme bet ir statiškai: galimos grynos teigiamos arba neigiamos būsenos, kurios yra veikimo pagrindas; bet galimos ir mišrios būsenos, kai pradžia yra vienoje iš pusių: dominuoja pozityvumas, bet jis naudojasi negatyviomis priemonėmis, kaip sveikas pyktis; dominuoja negatyvumas, kuris yra laimingas, kaip piktdžiuga. Ir yra anapusinė būsena, anapus teigiamo ir neigiamo, kuri susijusi su begalybės keliu, dar kitaip vadinamu karaliaus keliu.

(daugiau…)

„MK brigadų“ struktūra ir operacijos

Žadėjau atskleisti dalį informacijos apie valstybės organizacijoje veikiančias „MK brigadas“ ir jų vykdomas neteisėtas juodąsias operacijas. Tai yra pirmas toks žingsnis, kuriuo pradedu tesėti savo pažadą. Visos informacijos pateikti negaliu, bet šis straipsnis tegul būna savotišku įvadu į temų ciklą, apie kurias dar niekas Lietuvoje nėra rašęs.

Žmonėms gali kilti klausimų ką gi reiškia šis pavadinimas. Jo reikšmė labai paprasta: „MK“ reiškia „mind control“, lietuviškai „sąmonės valdymas“. Yra asociacijų su CŽV vykdyta operacija MK ULTRA, kurios tikslas – surasti tinkamas sąmonės užgrobimo ir valdymo priemones, ir vykdyta 1950 – 1970. Žodis „brigados“ akivaizdus – tai organizuotos grupės, kurios vykdo tiesioginį sąmonės užgrobimą.

Toliau įdedamoje schemoje aiškinu visą sistemą ir struktūrą kaip tos brigados valstybės organizacijoje yra valdomos. Turiu paaiškinti šios sistemos esminį principą: valstybėje yra vieša sistema, kurią sudaro priedangos organizacijos ir šešėlinė neformali struktūra. MK brigados priklauso kaip tik šitai šešėliniai pusei, nes naudoja neteisėtus metodus ir stovi šalia įstatymų. Tačiau kadangi veikla yra tarpžinybinė, tai visus neteisėtus metodus labai lengva realizuoti priedangos organizacijose, tokiose kaip policija, prokuratūra arba psichiatrija.

brigados

Kadangi ir priedangos sistema, ir šešėlinės struktūros išeina iš prezidentūros, nes ši pagal įstatymus skiria savus kišeninius žmones į vadovaujamus postus, tai MK brigadų organizavimas yra prezidento uždavinys. Tačiau kadangi tai ne priedangos prezidentūra, bet šešėlinė neformali struktūra, tai jos sandara šiek tiek kitokia. Tai yra slaptas kolektyvinis kontrolės organas, kuris vadinamas kodiniu pavadinimu „Žalgiris“. Iš šios struktūros išeina visos mafijinės gijos, kurios apraizgiusios visą visuomenę ir priedangos organizaciją per MK brigadas.

(daugiau…)

Gyvenimų medis

Šiuolaikinėje ezoterikoje labai populiari sena daugkartinių įsikūnijimų teorija. Pasak šios teorijos, žmogus turi sielą, kuri mirties metu atsiskiria nuo kūno, pereina į tarpinį gyvenimą ir po to įsikūnija į naują kūną. Kadangi anapusinių ir šiapusinių pasaulių yra daug, tai yra įvairių rūšių įsikūnijimai, kurie skirstomi pagal pasaulių, kuriuose įsikūnijama klasifikaciją. Galimi įsikūnijimai žemėje, kitose planetose, kitadimensinėse realybėse, paraleliniuose pasauliuose, bei galimas gyvenimas pagrindinėje sielų realybėje. Visi šie įsikūnijimai kaupiami sielos atmintyje, kurie yra didžiojo sielos proto pagrindas. Šią atmintį ir protą galima pavaizduoti kaip gyvenimų medį, kurio šakose yra gyvenimų filmai iš įvairių realybių. Dabartinis sielos kūniškas gyvenimas vadinamas sielos karūna. Pasibaigus gyvenimui, karūnos informacija pereina į didžiąją sielos atmintį.

Gali kilti klausimas, koks viso to tikslas ir kokia prasmė? Čia prigalvoti daug neįmanoma, nes įsikūnijimais galima siekti vieno – dvasinio augimo, kurio pagrindas yra patirtys ir sukauptos žinios. Į kitą gyvenimą nieko materialaus parsinešti neįmanoma, pereina tik sielos atmintis ir papildytas naujomis patirtimis, žiniomis ir sugebėjimais protas. Dėl šios priežasties, kiekvienas įsikūnijimas laikomas savotišku žaidimu, kurio pagrindas yra laisva valia ir pagrindinis negatyvus principas – laisvos valios pažeidimas. Tiktai yra vienas niuansas. Žemuose augimo lygiuose arba žemo lygio įsikūnijimuose, siela savo visos atminties ir proto naudoti negali, ir turi tenkintis tik proto ir gabumų programa, kuri duota konkrečiai įsikūnijimo užduočiai, nes jeigu disponuotų visu sielos protu, tai žemo lygio pasaulyje nebūtų jokių adekvačių patirčių, siela būtų išaugusi tą pasaulį ir būtų tinkama tik lyderio vaidmeniui. Bet pasaulyje visos sielos lyderiais būti negali, toks pasaulis būtų nefunkcionalus materialioje plotmėje, todėl sielos užsiblokuoja ir mąsto savo įsikūnijusį gyvenimą tik iš apriboti fragmento. Kai patenka į tarpinį gyvenimą, gali savo patirtį apmąstyti visos sielos atminties kontekste.

Imkime gyvenimų medžio įsikūnijimų žemėje šaką. Tarkime kad žmogus žemėje įsikūnijo 100 kartų. Tai kaip vienai planetai aišku yra labai daug ir tie įsikūnijimai apimtų beveik visą civilizacijos istoriją. Tai rodytų ypatingą sielos prisirišimą prie šitos planetos ir tam tikras užduotis, kurias įvykdyti įmanoma tik šiame pasaulyje. Tarkime kad žmogus gyvena šimtą metų, įskaitant ir laiką praleistą tarpinėje būsenoje. Tai 100 įsikūnijimų reikštų 10 000 metų civilizacijos vystymosi istorijos patirtį. Kitaip sakant, į sielos didžiąją atmintį įeitų ir akmens amžiaus įsikūnijimai į pirmykštes bendruomenes, įsikūnijimai primose civilizacijose, naujesniuose laikuose ir visi dabartiniai įsikūnijimai. Patirtys priklauso nuo gauto/pasirinkto vaidmens, nuo įsikūnijimo lygio planetos piramidėje. Nuo to priklauso ar žmogus įgyja maksimalią visos civilizacijos patirtį, su visomis paslaptimis, kurios žinomos tik piramidės viršūnėje ar įsikūnijimai į vidurinę grandį, o galbūt ir pačią žemiausią. Sieloms, pasak ezoterikų, per visus įsikūnijimus tenka patirti daug ką. Pavyzdžiui, šiuo metu planetoje aukščiausio lygio patirtis gali turėti tik keli šimtai sielų. Ir šeši milijardai patiria žemiausio lygio patirtį.

(daugiau…)

Paviršiaus civilizacija

Žmogus į realybę įpratęs žiūrėti iš vidaus, todėl mato tik tai, kas aplink jį, bet nemato bendro vaizdo. Norint pamatyti bendrą vaizdą ir kontekstą iš išorinės perspektyvos, reikia mintyse išeiti iš savęs, padaryti šuolį ir atsistoti į kito žmogaus vietą. Ta kito žmogaus vieta yra išorinis stebėtojas. Tokia būsena vadinama susidvejinimu, kai viena vertus fantomas lieka savo senoje vietoje, bet tikras suvokimas atsiduria šalia fantomo ir gali jį įvertinti naujomis akimis. Tai labai naudinga praktika, stebėti save ne tik iš vidaus, bet ir analizuoti iš išorės, iš kitų žmonių perspektyvos.

Tą patį galima daryti ne tik su savimi, bet ir su visa civilizacija, kurią įvertinę iš tam tikros perspektyvos galime vadinti paviršiaus civilizacija. Kodėl tai paviršiaus civilizacija aišku: į ją žiūrima iš kosminės perspektyvos, tarsi gyventum ne joje, bet anapus jos, t. y., kosmose. Taip pat, tai paviršiaus civilizacija todėl, kad kosmosas jai yra dar gana tolima ateitis, ir visa pagrindinė veikla ir gyvenimas vyksta ant žemės paviršiaus. Į paviršiaus civilizaciją iš kosminės civilizacijos perspektyvos naudinga pažiūrėti dėl tų pačių priežasčių, kodėl taip naudinga patyrinėti save, savo elgesį.

Iš to seka kita labai svarbi sąvoka, kad yra tam tikra žmonijos dalis, kuri ištrūkusi iš paviršiaus civilizacijos aplinkos ir susikūrusi savo pasaulį, kuris technologiškai daug toliau pažengęs, nei leidžiama minėtai paviršiaus civilizacijai. Ta išorinė perspektyva sukurta grupuotės, kuri vadinama atitrūkusios civilizacijos pavadinimu. Kad jie privalo būti „atitrūkę“, t. y., daug toliau pažengę – akivaizdu, nes jiems reikia gyventi anapus komfortabilios žemės, o tą komfortabilumą užtikrinti tegali technologijos. Atitrūkusios civilizacijos pagrindas – protas, mokslas ir technologijos. Jos atstovai turi išplėstą protą, pažangesnį mokslą ir labai išvystytas aukšto lygio technologijas.

Būdami pranašesni, ir valdydami kontekstą už įveikiamo horizonto, jie yra paviršiaus civilizacijos šeimininkai. Paviršiaus civilizacija padalinta į valdomus rezervatus, kur iliuzijų inkubatoriuose auginami ir eksploatuojami paviršiaus žmonės, nežinantys, kas yra jų šeimininkas ir kad į šį pasaulį ir gyvenimą įmanoma žiūrėti iš visai kitos perspektyvos. Paviršiaus civilizacija patalpinta į matricą, kurioje viskas yra žemesnio lygio negu galėtų būti. Mokslas ir technologijos – akivaizdžiausi pavyzdžiai. Taip pat nežinoma daug kitos svarbios informacijos. Pavyzdžiui, alternatyvi saulės sistemos ir vietinio žvaigždžių spiečiaus istorija; kontaktai su nežemiškos kilmės civilizacijomis, kurie daromi su atitrūkusia civilizacija, o nuo paviršiaus civilizacijos – slepiami.

(daugiau…)

M. Persinger apie ekstrasensorinį suvokimą ir psichotroniką

Tolesniame įraše paskaita, skaityta M. Persinger, kurioje jis paaiškina kaip magnetinių laukų pagrindu įmanoma telepatinė komunikacija ir kaip naudojant šį lauką galima užgrobti visus 7 milijardus smegenų, t.y., visą žmoniją. Jo teigimu, šios technologijos dar tik kuriamos, bet mano liudijimas sako, kad procesas seniai užbaigtas ir vyksta masinis sąmonių užgrobinėjimas visoje planetoje.

Žmogus ir reprezentacijos gelmė

Pratarmė

Sąmonės tema labai plati, todėl ją tyrinėti galima įvairiais aspektais. Jau esu aprašęs tris sąmonės supratimo lygius, kuriuos interpretuoti reikia ne tiek hierarchiškai, kiek perspektyviškai. Šiame įraše noriu aptarti dar labiau apibendrintą perspektyvą.

Greičiausiai nesuklysiu pasakęs, kad autentiškiausiai ir įprasčiausiai sąmonė atsiveria pati sau savimonėje, t. y., be jokių tarpininkų. Kiti metodai, kai tarp sąmonės ir sąmonės (savimonės) įterpiamas koks nors tarpininkas, pavyzdžiui, žodis psichologijoje arba skaičius fizikoje arba smegenys empiriniame tyrime, yra atgrasesni. Prie žodžių esame įpratę, todėl juos priimame lengvai. Kalbant apie sąmonę po ranka turimas šūsnis žodžių, kuriuos tardami įsivaizduojame, kad save tauriname. Su skaičiais yra šiek tiek kitaip – savimonė per skaičius, atrodo, žmogų nužmogina.

Manau, kad tai klaidingas įspūdis, atsirandantis iš iškreiptos, įpročiu tapusios semantikos. Aš stengiausi neatmesti nei vieno aprašymo būdo, jeigu tik jis padeda suvokti tiesą.

Filosofija ir kognityvistika yra įprastas sąmonės „tyrimo“ būdas.

Filosofija sąmonę tiria visos tikrovės kontekste, o kognityvistika bando imituoti mokslinę metodologiją, įtraukdama į savo domėjimosi sferą neuromokslą arba kognityvinę psichologiją. Drastiškesnis bandymas yra fizikos taikymas sąmonei pažinti; šis bandymas daug atgrasesnis, jis mums atrodo nepriimtinas ir atstumiantis. Šis jausmas kyla iš baimės ir pavojaus supratimo. Fizika yra grėsmė sąmonei.

Tačiau kodėl nepažiūrėjus į šį klausimą iš kitos pusės: jeigu fizika (energetinis ginklas ir psichotronika) yra suvokiama kaip grėsmė žmogui, tai kokie yra būdai apsisaugoti nuo šios grėsmės? Kur yra išsigelbėjimo šaltinis? Manau, atsakymas paprastas – ta pati fizika. Sistemos fizikas į sąmonę gali žiūrėti kaip į naikinimo objektą; bet mes galime pasirinkti priešingą kryptį: ji yra brangiausias turtas, kurį su fizika galime apginti. Ar daug prieš fiziką gali padėti filosofija? Tik netiesiogiai, formuodama priimtinas pažiūras ir politiką visuomenėje. Ar gali gynybai pasitarnauti kognityvinė psichologija? Ji neekranuoja laukų, nesprogdina radarų ir t.t. Tačiau ji padeda sutvirtėti psichologiškai, pavyzdžiui, išsiaiškinus montažo mechanizmus arba sistemos agresijos priežastis. Kognityvinė psichologija leidžia pamatyti, kaip mąstau aš ir kaip mąsto kiti. Tai irgi padeda. Ir apskritai, išplėstas supratimas visada naudingas. Bet to neužtenka.

(daugiau…)

Empatija

Kalba iš esmės yra tikrovės kopija, kurios dalimis galima manipuliuoti savo mąstyme. Kadangi ši kopija labai tiksli, ja išsemiamas visas tikrovės turinys. Iš to seka kelios išvados: žinant kalbą kaip visumą, galima nujausti didelę dalį mąstymo turinio, kiek jis susijęs su išorine ir vidine sąmonės dalimi. Visi mąstymai juda šiuose rėmuose ir iš jų išsiveržti – neįmanoma. O tai uždeda didelius apribojimus žmogaus elgesiui. Elgesį riboja pirmiausiai pasaulis, tada galimos minčių formos. Todėl užsiimant žmogaus modeliavimu, kalbos paslaptis išmanyti labai svarbu.

Kalba veikia kaip išeinanti seka ir įeinanti seka iš objekto perspektyvos. Išeinanti seka domina kaip informacijos šaltinis, įeinanti seka kaip poveikio priemonė, kuria bandoma paveikti žmogaus sprendimus ir elgesį. Šiame įraše poveikis žmogui manęs nedomina, todėl sutelksiu dėmesį į informacijos klausimą, nes jis labai svarbus vystant empatijos gebėjimą. Empatija yra gebėjimas įsijausti į žmogų ir numatyti jo vidines mintis, jausmus, būsenas. Kaip jau sakiau, vienas iš būdų yra kalba, kitas – iš pasaulio kylantys galimybių apribojimai (veiksmų ir reakcijų).

Išeinanti seka naudotina kaip informacijos šaltinis apie žmogų, kuria jis pats dalinasi su kitais. Ta informacija ne visada gali būti tikra, patikima, tad svarbu pastebėti atvejus, kai žmogus bando gudrauti. Tačiau informaciją galimą gauti ne tik iš žmogaus tiesiogiai, tačiau ir netiesiogiai, naudojant spėjimą. Kalba turi ribotą elementų skaičių, tarkime 10. Visi šie elementai kartu paėmus parodo galimybes, kurių rėmuose įmanoma judėti; konkretus elementas, vienas iš dešimt, yra faktas. Empatijos uždavinys susiaurinti galimybių skaičių iki minimumo ir pamatyti konkretų kalbinį minties turinį.

Žmogus dažniausiai mąsto apie praeitį, dabartį ir ateitį. Mąstymas apie praeitį vadinamas atsiminimu, kurio metu iš kaupiamosios sąmonės išskleidžiami išsaugoti vaizdiniai. Mąstymą apie dabartį galima pavadinti esamojo laiko refleksija, reakcijomis. Mąstymas apie ateitį vadinamas planavimu. Yra du atspėjimo variantai: kai turinys matomas realiuoju laiku ir kai turinys atspėjamas sisteminiu būdu, bet atsietai nuo laiko skalės. Pavyzdžiui, imame visą dieną ir darome prielaidą, kad žmogus mąstė visais trimis minėtais būdais, bet nekonkretizuojant laiko, nes svarbu ne laikas, bet mąstymo turinys, kurį bandoma empatijos metodu atspėti.

(daugiau…)

Moralinė teisė veikti

Gnostinė energija

Tam, kad žmogaus psichikoje informacija būtų pernešta iš vienos pakopos į kitą – reikalinga energija, kuri yra kitokia nei žinomos fizinio pasaulio energijos rūšys. Ją galime vadinti gnostine energija, kuri yra esaties forma, atsirandanti gnostiniuose laukuose. Galima išskirti dvi pagrindines energijos pernašos kryptis:

a) iš išorės, kai įjungiamas sensorinio pasaulio atvaizdas (būtiškoji energija);

b) iš vidaus, kai sąmonės burbulas pereina iš nesužadinto į sužadintą būseną (suvokimo energija), bei kuria morfinį lauką, kuris sudaro asmens aktyvumo branduolį.

Pastaruoju atveju energiją turi generuoti autonominio aktyvumo sistema, kuri pirmiausiai valdydama raumenis perduoda ją į kūno judėjimo mechanizmą; bei generuoja impulsus, kurie reikalingi kognityvinių procesų sužadinimui, nuo kurių priklauso protas, pagrįstas asociatyvine holograma, kuri yra sensoriumo introjekcija į kognityvinę žievę (gnostinė energija). Be to, galima tarti, kad informacija juda kartu su energija ir, galbūt, pastaroji ir yra tapati informacijai.

Svarbiausia energijos veikimo psichologinė būsena yra valia, kuri yra ne kas kita kaip sąmonės aktyvumo jausmas, sudarytas iš energetinės ir informacijos valdymo dalies. Šis jausmas yra autonominės aktyvumo sistemos pagrindas. Kaip suaktyvinimas veikia iš išorės – daugmaž aišku: išorinė energija veikia receptorius, kurie transformuoja ją į vidinę energiją, perduodama tam tikro lygmens impulsą ir tuo pačiu informaciją, kuri sensoriume virsta morfine sistema. Pasaulis yra energija ir jo spaudimas veikia vidinius gnostinius laukus.

Tačiau turi būti analogiška vidinė sistema, kuri energiją pagaminti turi gnostinių laukų struktūroje kaip gnostinę energiją. Ši energija yra kažkas panašaus į smegenų „variklį“, kuris kiekvieną dieną suaktyvina visas kūno sistemas ir varo jį į priekį, skatindamas užsiimti kokiomis nors užprogramuotomis veiklomis. Šias veiklas pasiūlo pasaulis arba protas.

Ši energija yra ypatinga tuo, kad ji nei potencialinė, nei kinetinė. Jos pagrindas yra informacija, kuri yra ir tam tikro turinio ir jo sklidimo per substanciją mišinys. Pavyzdžiui, tokiu principu veikia raumenų sužadinimas, nes neuronų suaktyvintas impulsas tiekia vienu metu energiją skaidulų susitraukimui ir signalus, pasakančius konkrečiai kaip tos skaidulos turi susitraukti. Nėra taip, kad mechanizmas būtų dviejų dalių: pirma energetinis sužadinimas ir paskui informacija iš smegenų struktūrų, kuri šiuos susitraukimus paverstų atraminio aparato sudėtingų judesių seka. Tas pats veikia specifiškai žmogiškiems motorinio aktyvumo pasireiškimams, kai žmogus raumenis naudoja garsų skleidimui, vadinamam kalbėjimu arba ženklų rašymui. Judesiai koduoja formą, o ta forma dar perneša papildomą kognityvinę (semantinę) informaciją, kurią supranta žmogaus sąmonė.

(daugiau…)

Žvilgsnis į begalybę

Egzistenciniai klausimai

Žmogaus sąmonė yra pagrindinis egzistencinis klausimas, nes atsakymas į jį lemia žmogaus statusą šioje realybėje. Mąstant aukščiausiame lygmenyje svarbiausia išsiaiškinti ar ji yra prigimtinė tikrovės dalis, kurioje žmogus atsiranda natūraliai, todėl kad užkoduotas pasaulio sąrangoje, ar jis yra tik „šalutinis produktas“. Tai lemia žmogaus statusą, priklausomai nuo to, kaip apibrėžiama ši jo esminė dalis. Kaip pavyzdį galima imti elektromagnetini lauką – jis savo prigimtimi nėra skirtas radijo ryšiui, greičiau tai yra fundamentali jėga, rišanti visą fizinį pasaulį, tačiau jis turi ir antrinio panaudojimo galimybes – nors nėra tam skirtas, tačiau tam tinka. Panašiai ir žmogaus sąmonės laukas – jis turi savo pagrindinę paskirtį, tam tikrą nežmogišką funkciją tikrovėje arba jis skirtas tik tam, nes žmogus atsiranda šioje tikrovėje būtinai, kadangi jo atsiradimas užkoduotas tikrovėje ir tam specialiai „sukurtos“ visos reikalingos priemonės. Sąmonės laukas ir turi būti ta tikrovės dalis, kurioje paruoštas tikro žmogaus atsiradimas. Tai yra pagrindinė ir vienintelė jos paskirtis.

Dar vienas fundamentalus principas yra sąmonės kryptis ne iš vidaus į išorę, bet iš išorės į vidų. Ši kryptis ne įprasta, nes esame įpratę prie pirmos informacijos krypties: knygos puslapiai, monitoriai, televizoriai informaciją rodo į išorę, o žmogus – į vidų, t. y., sau pačiam. Tai priklauso nuo to, kur yra priimantis subjektas – jeigu jis išorėje, informaciją perduoti reikia į išorę, o jeigu viduje – į vidų. Kadangi kiekvienas subjektas save suvokia kaip viduje išnyrantį sudėtingą laukų kompleksą, tai kad jis suvoktų aplinką, informacija turi būti perduodama į sąmonės kapsulės vidų. Tai įsivaizduoti nėra sudėtinga. Galima remtis tokiu vaizdiniu: yra kokio nors „debesėlio“ pavidalo sąmonės laukas, o suvokimo perspektyva yra viduje. Vadinasi, kad ši perspektyva suvoktų išorinę informaciją, ji turi būti panardinama į ją kaip kokia elektrodų gardelė, generuojanti aktyvumą, o šis debesėlio viduje sukuria suvokimo formas, t. y., iš vidaus. Į šią sistemą žiūrint iš išorės, nesimato nieko – nei subjekto, nei vidinio ekrano.

(daugiau…)