Sąmonė ir atmintis

Sąmonė ir atmintis yra du pagrindiniai psichotroninės technikos taikiniai. Kas mafiją domina pirmiausiai priklauso nuo to, koks jos tikslas – sąmonės užgrobimas naudojamas tada, kai norima valdyti žmogų (ir pvz. padaryti kokį nors nusikaltimą, kad po to jį būtų galima apkaltinti), o atmintis domina tada, kai, tarkime, tikslas yra sufabrikuoti bylą, t. y., prisiūti kam nors tai, kas yra padaryta kitų žmonių, tačiau su kažkuo konkrečiai yra noras susidoroti. Valstybės organizacijos, gavusios tokią techniką, įtvirtina savo valdžią visame pasaulyje, ruošdamosi su tokia psichotroninės vergovės sistema, valdyti šimtmečius. Teisė, teisingumas, demokratija išmetami į šiukšlyną, ir visoje planetoje prasideda nauja pasaulio tvarka.

Pagrindiniai atminties principai

Planetoje matoma vis daugiau požymių, kad buvo padarytas proveržis psichotroninės technikos srityje, kuris atveria iki šiol neregėtas žmogaus valdymo galimybes. Nederėtų menkinti pasekmių, kurios neišvengiamos, tokiai technikai atsidūrus valstybės ir, dar blogiau, mafijos rankose. Psichotroninė technika tampa persekiojimo ir susidorojimo priemone, kuriai neįmanoma niekaip realiai pasipriešinti, nes ji valdo pačią žmogaus sąmonę ir priešinimosi galimybę sunaikina pačiose smegenyse. Technologinė vergovė stovi ant slenksčio. Žinoma, galima manyti, kad spektakliai bus vaidinami dar ilgai ir psichotroninės technikos naudojimas bus kažkaip legitimuotas (įteisintas) ir bus vaizduojama, kad ji taikoma tik prieš žmones prasikaltusius sistemai, kuri bus į smegenis įkalta kaip absoliutus gėris. Tačiau ši iliuzija neapgaus nieko – faktas tas, kad psichotroninė technika yra absoliutus blogis ir jokių jos pateisinimų nėra, nes su ja sutrypiama žmogaus sąmonė ir su ja galima ypač sadistiškai išsityčioti iš žmogaus. O tai nėra joks gėris iš principo.

Kalbant apie tokios technikos pritaikymą teisėje, dėmesio centre atsiduria žmogaus sąmonės ir atminties sugebėjimas, tad norint turėti bent kokią galimybę priešintis agresijai, reikia išmanyti apie atmintį ir apie sąmonę.

Sąmonės laukas

Atmintis atgaminama sąmonėje, tad reikia bent šiek tiek nusimanyti, apie sąmonę aiškinančias teorijas. Sąmonės teorijos yra tik hipotezės lygio ir nei viena teorija iki galo nepaaiškina jos prigimties, tačiau jos atspindi bent kai kurias jos savybes. Sąmonė yra kognityvinių ir motorinių funkcijų pagrindas, nes valdo atmintį, mąstymą ir elgesį. Su psichotronine technika užvaldžius sąmonę, galima užgrobti visas šias jos funkcijas, paverčiant žmogų valdomu zombiu, kas paranku, pavyzdžiui, mafijai, kai su kuo nors norima susidoroti teisme.

Dauguma neuromokslo atstovų sutaria, kad sąmonės vieta yra smegenų žievėje, be kurios neįmanomas joks sąmoningas juslinio arba kognityvinio objekto suvokimas. Vieni jų remia tapatumo teoriją, kuri redukuoja sąmonės reiškinius į neurofiziologijos procesus, registruojamus su techninėmis priemonėmis. Dualistinė teorija šiuos du lygmenis išskiria, laikydama, kad neuronų fiziologija yra tik psichinių reiškinių substratas, kurie peržengia fiziologiją, ar kokį nors komputacinį funkcionalizmą, ir vyksta kitame realybės lygmenyje. Dualistinė teorija nebūtinai propaguoja spiritualizmą, laikydama, kad aukščiausia sąmonės forma yra ne materija, bet iš principo nuo jos skirtinga dvasia. Galimas ir kitoks dualizmas propaguojantis įvairias sąmonės lauko teorijas.

Pirmieji tokias mokslines sąmonės lauko teorijas siūlė geštaltinės psichologijos atstovai dvidešimto amžiaus pradžioje, nors jie šio lauko nuodugniau netyrė ir nebandė moksliškai aiškinti jo prigimties. Sąmonės lauko hipotezę kėlė K. Popperis (1993), su šia idėja bandydamas išspręsti suvokimų jungimo problemą. Toliau šias idėjas perėmė Lindhal, Arhem (1994) ir Libet (1994, 1996). Visi šie mokslininkai savo sąmonės lauko teorijos nebandė sieti su jokiu žinomu lauku, ir tikėjo kad šis laukas turėtų būti nežinomos prigimties. Tačiau kiti mokslininkai mėgino tą pačią idėją plėtoti remdamiesi fizikai žinomo elektromagnetinio lauko teorija. Jie teigė, kad smegenyse kuriamas elektromagnetinis laukas yra sąmoningas ir galintis sąveikauti su smegenų neuronais, pvz., mąstymo arba motorinėje žievėje. Svarbiausi šios sąmoningo elektromagnetinio lauko teorijos atstovai yra J. McFadden ir S. Pockett. Dar viena sąmonės lauko teorija yra kvantinė sąmonė, kurios ryšiai pagrįsti procesais kvantiniame lauke, kuriamame neuronų citoskeleto, tubulino, vamzdeliuose. Šios teorijos atstovai yra Penrose, Hameroff ir t.t.

Jų teorija, kaip ir kitos sąmonės lauko teorijos, visuomenei pateikiamos kaip neįrodytos, bet tas faktas, kad yra sukurta ir naudojama psichotroninė technika, kurios galimybės prilygsta vos ne fantastinėms (telepatinė komunikacija, minčių ir vaizdinių implantavimas, atminties fabrikavimas ir t.t.), rodo, kad realiai pasistumta pakankamai toli, tik mokslininkų yra slepiama nuo visuomenės.

Aš ankstesniuose savo įrašuose pasiūliau hipotetinio transneuroninio (luksorinų) lauko terminą, kuris įsipaišo į anksčiau paminėtą sąmonės lauko teorijų grupę, kuri atmeta neuronų fiziologijos ir sąmonės lauko tapatumo idėją ir postuluoja dualizmo principą. Mano idėja remiasi informacijos introjekcija (įtraukimu) į kažkokią smegenyse atsirandančią transneuroninę terpę, kurioje ši išorinė informacija jungiama su vidiniu lauku ir formuojamas subjektyvus vidinis pasaulio ir žmogaus vaizdas. Ši sąmonės terpė yra homogeniška ir izomorfinė, atskirta nuo diskretiškų elektrinių grandinių, tad ji turėtų būti atsipalaidavusi nuo neuroninio substrato ir būti kažkokia mokslui nežinoma holograminė terpė.

Elektromagnetinės sąmonės teorija teigia, kad ši homogeninė terpė yra elektromagnetinis laukas, gebantis savyje suformuoti sąmoningą hologramą, suvokiančią save iš vidaus. Aš linkstu prie minties, kad šis laukas nėra elektromagnetinis – greičiau tai specifinis, mokslui nežinomos prigimties laukas, galintis būti lokalus arba turėti nelokalias savybes.

Šis laukas turėtų būti kuriamas smegenų žievės, kurioje formuojami visi sąmoningi suvokimai. Jame turėtų būti pertvarkoma ir sujungiama visa smegenų žievėje išsibarsčiusi informacija. Ši sistema yra padalinta į akivaizdžią ir neakivaizdžią dalį. Akivaizdus yra paskirų smegenų žievės elektrocheminis aktyvumas, elektrocheminės grandinės, kurios savo elektrinio lauko charakteristikomis perduoda informaciją į sąmonės lauką, nesvarbu koks jis būtų – kvantinis, elektromagnetinis ar kažkokia nežinoma substancija. Neakivaizdi šios substancijos savybė yra ta, kad ji arba pati yra elektromagnetinės prigimties, arba gali sąveikauti su elektromagnetiniu lauku, paimdama iš jo informaciją.

Būtent čia ir atsiveria psichotroninio manipuliavimo galimybė, nes informacija gali būti paduodama ne tik receptorių arba neuronų, bet ir psichotroninės technikos, kuri atitinkamai elektromagnetiniu poveikiu gali formuoti juslinius ar kognityvinius suvokimus: valdyti mąstymą, vaizduotę, atmintį ar kelti žmogui sensorines haliucinacijas ir paskelbti šizofreniku, šitaip eliminuojant iš visuomenės.

Epizodinė atmintis

Kognityvinėje psichologijoje gerai žinomi du pagrindiniai atminties mechanizmai. Tai yra informacijos įrašymas ir jos atgaminimas. Apie šiuos mechanizmus reikia turėti supratimą, nes kriminalistikoje pradėjus naudoti psichotroninę techniką, atmintis bus pagrindinis taikinys: jeigu tyrimą domina tik tikrovė, tai buvusią tikrovę, tiriant psichiką, galima rasti atmintyje. Vaizduojant tyrimo spektaklį, visada taikomasi parodyti, neva nuskaitoma informacija yra paimta iš žmogaus atminties. Tačiau ne kartą rašiau, kad atminties mechanizmai nėra tokie paprasti ir tiesmuki, kad iš jos gautą bet kokią informaciją iš karto būtų galima laikyti patikimais duomenimis. Juo labiau, kad su technologinėmis priemonėmis atmintį galima sufabrikuoti. Todėl šiame įraše parodysiu savo samprotavimus apie tai, kas iš tikro vyksta, kai psichotroninė technika pakliūva į rankas piktavaliams žmonėms, kurių nedomina jokia tikrovė, tik „rezultatas“.

Su šiais atminties mechanizmais žinoma nėra viskas aišku, nes mokslinėje literatūroje skirtoje atminties fenomenui keliamos tik hipotezės, bet šimtaprocentinės teorijos nėra. Kita vertus, taip pat negalima pasikliauti ir mokslininkais, nes tas faktas, kad turima atminties fabrikavimo technika rodo, kad apie atmintį žinoma pakankamai daug, bet yra slepiama nuo visuomenės, kad nežinodami jie negalėtų apsiginti, kai susiduria su mafijos psichotroniniu atminties fabrikavimu. Dėl šios priežasties aš viešinu tik savo samprotavimus, kurie turėtų paskatinti kiekvieną žmogų pačiam introspektyviai ar mokslinėje literatūroje patyrinėti savo atmintį, kad neužkibtų ant išsigimėlių kabliuko.

Pabandysiu kalbėti apie epizodinę atmintį ir pateikti jos veikimo pagrindinius principus. Kad žmogus galėtų naudotis informacija, turi būti sugebėjimas ją įrašyti ir atgaminti. Epizodinės atminties atveju tai yra vaizdų iš sensorinės (lot. sensus – juslė) zonos įrašymas ir atgaminimas. Tarpinis mechanizmas – saugojimas – nėra toks svarbus, jį galima prijungti prie įrašymo mechanizmo, nes atmintis saugoma taip, kaip įrašoma. Su abiem mechanizmais iškyla du pagrindiniai klausimai: kaip ir kur. Į juos atsakyti nėra paprasta, tad į mokslinį tikslumą net nepretenduosiu, tik paviešinsiu savo mintis.

  1. Įrašymas: Pirmas klausimas – kaip įrašoma?

Suvokime sąmoninga juslinė reprezentacija turi savo išskleistą formą, kurią atitinka kažkoks neuronų aktyvumas, persiduodantis į sąmonės lauką. Todėl reprezentacija turi du aukštus – sąmonės lauke esančią reprezentaciją ir tos reprezentacijos neuroninį pagrindą, kuris turi kažkokį būdingą elektrocheminį aktyvumą (sroves ir cheminius mediatorius sinapsėse). Įrašant juslinę reprezentaciją, šis išskleistas smegenų žievėje aktyvumas turi būti kažkaip „suskleidžiamas“ ir įrašomas į atminties saugyklą. Įrašoma turi būti taip, kad liktų reprezentacijos atgaminimui reikalinga informacija. Klausimas ar įrašymo vietoje informacija laikoma kompaktiškai, šalia viena kitos, ar yra per visą smegenų žievę išplėsta paklodė – kol kas neatsakytas, bet neabejoju, kad jis žinomas mokslininkams, sukūrusiems psichotroninę techniką.

Antras klausimas – kur įrašoma?

Šiuo klausimu taip pat galima samprotauti šitaip: informacija turi būti paimama iš sensorinės žievės sintezės zonų, nes jose yra juslinė reprezentacija. Įrašant išskleistos sensorinės zonos aktyvumo informaciją, ji iš aktualizuotos formos pervedama į neaktualizuotą ir kažkaip išsaugoma. Mokslininkų yra nustatyta, kad tarpinė vieta, kurioje pertvarkoma ši sensorinė informacija yra hipokampas. Toliau iš hipokampo informacija vėl grąžinama į smegenų žievės frontalinę asociacinę ir temporalinę bei parietalinę asociacinę žievę. Kitaip sakant, remiantis mokslininkų teiginiais, informacija ir paimama iš smegenų žievės, ir įrašoma smegenų žievėje, nors atminties vieta turėtų skirtis nuo reprezentacijos gaminimo vietos.

  1. Atgaminimas: Atminties atgaminimas susijęs su tokiais pat klausimais – kaip atgaminama ir kur atgaminama. Atgaminimas yra neaktualizuotos nesąmoningos formos pervedimas į aktualizuotą, sąmoningą. Pagrindinis mano žodis, atsakant į klausimą kaip, yra išskleidimas. Atmintyje laikoma visa informacija apie buvusį neuronų aktyvumą, kuris buvo sensorinio vaizdo „gaminimo“ substratas. Įrašant, ši aktyvumo informacija yra suskleidžiama, o atgaminant išskleidžiama į reprezentacijai kurti reikalingą aktyvumą. Tada šis aktyvumas pervedamas į transneuroninį sąmonės lauką ir subjektyviai žmogus jaučia, kad prisimena buvusius sąmonėje vaizdus, arba kitaip sakant aktualizuoja epizodinę (vaizdinę) atmintį.

Vaizdinės atminties „kur“ yra neatsakytas klausimas. Aiškūs keli dalykai: atgaminama negali būti sensorinėje smegenų dalyje, nes ji visą laiką stimuliuojama išorės, ir gamina juslinę reprezentaciją. Introspektyviai jaučiama, kad vaizdinė atmintis yra glaudžiai susijusi su vaizduotės sugebėjimu, kuris turi savo centrą, ir atmintis gali būti išvedama į šį arba analogišką specialų funkcinį centrą smegenų žievėje. Mano nuomone yra speciali epizodinės atminties zona, kurioje išskleidžiama atminties saugykloje įrašyta informacija, reikalinga atkurti tam tikrą neuronų aktyvumą, kad būtų sukurtas atsiminimo vaizdinys.

Psichotroninis atminties fabrikavimas

Psichotroninio fabrikavimo principas galėtų būti maždaug toks: jeigu atminties išskleidimui yra specialus centras, tai žinant kokiu principu išskleidžiama informacija, ją galima įvesti ne tik iš atminties, bet ir simuliuojant procesą su psichotronine technika, tai yra, įrašant reikalingą informaciją į atminties išvedimo kanalą, ir šitaip fabrikaciją projektuojant į sąmonę.

Su vaizdiniais yra susiję trys sąmonės jausmai:

a) epizodinės atminties atgaminimo,

b) vaizduotės valingo formavimo ir

c) psichotroninio įsibrovimo.

Atgamindama sąmonė valingai ima informaciją iš atminties saugyklos; įsivaizduodama sąmonė valingai formuoja vaizdinius; bet psichotroninio fabrikavimo atveju nejaučiamas nei vienas iš paminėtų jausmų, jaučiamas savotiškas įsibrovimo į sąmonę jausmas, leidžiantis atskirti kas yra tikra, o kas ne.

Galų gale, naudinga būtų suklasifikuoti visas atminties fabrikavimo rūšis, kad būtų galima gintis ir įrodinėti:

1) technologinis vaizdinio kodavimas, epizodinės atminties išvedimo kanale, kuris irgi įsirašo į atmintį (žr. (b));

2) įrašymas į atmintį, per sensorinę žievę arba fabrikuojant vaizduotę. Tai daroma šitaip: žmogui parodomos nuotraukos arba kita vaizdinė informacija, kuri įsirašo į atmintį per sensorinę žievę. Kitas variantas – valdant vaizduotę sufabrikuojami vaizdiniai ir fabrikacijos įsirašo į epizodinę atmintį, kur yra fiksuojamos ir stimuliuojant galima išskleisti sąmonėje.

3) referento pakeitimas, kai prie vaizdinio prisiuvami tokie žodžiai, kurie neatitinka turinio bet atitinka tardytojų tikslus ir po truputį keičiama atminties prasmė į tokią, kokios reikia susidorojimui.

Išbaigto žmogaus teorija

Žmogui pradėjus gilintis į save, pirma suvokiama realybė būna jausmas, kad jis ne visas, ne išbaigtas žmogus. Šis jausmas jam rodo, kad jis yra kažkas daug daugiau negu duota šiuo momentu. Šio ribojimo kilmė iš pradžių atrodo mįslinga, tačiau rinkdamas informaciją jis pradeda suvokti, kad planetoje veikia žmogui nedraugiška slapta sistema, kuri kontroliuoja kiekvieno žmogaus galimybes ir jo vystymąsi. Tuomet atsiranda tikslas šį apribojimą įveikti ir susigrąžinti tikrą save, atsisakant būti tik kažkieno suformuota funkcija.

Šio tikslo siekiama ir signalinių sistemų teorija, kuri gerokai išplečia įprasto žmogaus paveikslą, papildydama jį trūkstamomis dalimis. Šią teoriją karūnuoja pakilimo koncepcija, kurios esmė yra realybės sluoksnių, kuriuose egzistuoja žmogus sujungimas ir dėmesio sutelkimas į aukštesnius pasaulius ir aukštesnes galimybes. Pakilimo priešybė yra nuopuolis arba „nusileidimas“, kai žmogaus dėmesys užsifiksuoja žemiausiame sluoksnyje ir žmogų vaizduoja iš šios perspektyvos. Tai yra nihilistinė nuostata, nors koks nors Nietzsche tam greičiausiai paprieštarautų, nes jis nihilizmą supranta priešingai.

Žmogus turi penkias signalinių sistemų grupes ir tris sąmones.

1) sensoriumas,

2) korporiumas,

3) telepatiumas,

4) oneiriumas, ir

5) transoriumas.

Pirmos trys grupės siejamos su pirmąja sąmone, kuri yra įprastinė kasdienė būdravimo būsena; oneiriumas yra antroji sąmonė, kuri prabunda miegant pirmajai; ir transoriumas yra trečioji sąmonė, kuri prabunda tada, kai žmogus išeina į vidinės transcendencijos pasaulį. Įprastinė žmogaus būsena – kai dominuoja pirmoji sąmonė, o kitos dvi miega. Žmogaus tikslas turėti visas tris pilnai funkcionuojančias sąmones. Tai galima pasiekti tada, kai įjungiami aukštesni sluoksniai ir jie tampa sąmonės burbule atvirais pasauliais.

Žmogaus signalinėms sistemoms vaizduoti tinka parabolės vaizdinys, kuris turi atvirą ir uždarą dalį. Taip pat ir signalinės sistemos yra pirminės ir antrinės, atviros ir uždaros, tik aptarnaujančios atviras sistemas. Kaupiamoji ir laksatinė sąmonė dažniausiai būna uždaros, ir vienintelis atviras pasaulis, į kurį jos įstatytos yra sensorinis kosmosas. Tačiau be šio yra ir kiti kosmosai, kuriuos taip pat galima „atidaryti“, bet tam pastangos turi būti nukreiptos į vidų. Transoriumas yra gnostinis kosmosas, kuris sudarytas iš tos pačios substancijos kaip ir žmogaus anapusinė siela.

Visą šią sistemą patogu uždėti ant realybės sluoksnių modelio, kurie žymimi triguba U raide. Pirmas labiausiai vidinis sluoksnis yra fizinė realybė, kuriame gyvena žmogaus materialus kūnas. Antras išorinis sluoksnis yra gnostinis pasaulis, kuriame sukuriama žmogaus anapusinė siela. Kai žmogus miršta siela pasilieka šiame pasaulyje ir gyvena kaip atskira nefizinė egzistencija. Trečias sluoksnis susijęs su pakilusia sąmone, kuri turi ypatingo, išskirtinio regėjimo galimybę, pirmiausiai matyti visą save su kūnu ir siela iš aukščiausios įmanomos perspektyvos. Tai yra kažkas panašaus į virš reinkarnacinę sąmonę, kuri geba matyti visus savo gyvenimus šioje realybėje ir yra ištrūkusi iš persikūnijimų rato.

Pats žmogus atsiranda kaip tarp sluoksnių esantis sąmonės burbulas, kuris yra tarsi tiltas tarp fizinio, gnostinio ir aukščiausio pasaulio. Šioje tarpinėje realybėje atsiranda visa žmogaus vidinė fenomenologija, nuo aplinkinio materialaus pasaulio iki dvasinių realybių giliosios šaknies, kuri siekia ketvirtą sluoksnį, kuris yra šios realybės Šaltinis. (Padarius prielaidą, kad nėra dar daugiau tarpinių pasaulių. O tokią prielaidą kituose įrašuose esu padaręs.)

Kaip jau sakiau, pakilimo koncepcija karūnuoja signalinių sistemų teoriją, nes apjungia jas į visumą, į vieną išbaigto žmogaus vaizdinį. Įprastai sluoksniai yra atskirti. Šis atskyrimas ištraukia iš žemesnių pasaulių visus aukštesnius sugebėjimus. Jį galima vadinti simetrijos pažeidimu, kaip kvantinio lauko teorijoje. Dėl jo iš vienos superjėgos atsiranda kelios atsijusios kvantinės jėgos. Taip pat ir žmoguje, išskaidžius jį į tris sluoksnius atsiranda skirtingi pasauliai, kurie veikia savarankiškai. Bet tuos pasaulius sujungus, atsistato viena pagrindinė jėga.

Kažkas panašaus įvyksta pakilimo metu. Susijungia sluoksnių kvantiniai laukai ir susiformuoja super-atomas, įkorporuojantis į save papildomus kvantinius elementus. Šitaip atomas įgauna papildomų savybių ir virsta visiškai kitokia naujo tipo substancija. Kadangi sluoksnių yra daugiau nei du, tai susijungimas gali vykti keliomis kryptimis – į vidų ir į išorę, link realybės Šaltinio. Todėl yra dvi pakilimo rūšys: vidinis ir išorinis. Vidinis vyksta tik sąmonėje, kai gnostinė brana savyje inkorporuoja trečia realybę ir nušvitimas įvyksta viduje. Tokio pakilimo metu pasikeičia žmogaus mąstymas, elgesys, bet kūnas lieka toks pats ribotas ir silpnas. Todėl agresyviai nusiteikusiems padarams, toks pakilimas dažnai nepadaro jokio įspūdžio ir ši sistema tapatinama su kovos atsisakymu, kuris prilyginamas silpnumui, nes tokiems žmonėms tai, ko jie nesugeba pamatyti – neegzistuoja.

Tačiau yra ir pilnas pakilimas, kuris apima ir fizinį kūną ir šis įgyją ypatingų galių. Po tokio pakilimo žmogus tampa antžmogiu. Iš kitos pusės, to pasiekti jokiomis valios pastangomis ar treniruotėmis neįmanoma ir šiam įvykiui reikia kosminių sąlygų. O konkrečiai kvantiniuose laukuose reikia sukelti aukštesnių energijų sužadinimą, kad išnyktų simetrijos pažeidimas ir atsistatytu vieninga kvantinė jėga, rišanti visus kvantinius laukus – kad jie nebūtų susikondensavę į atskirus sluoksnius.

Todėl vidinis pakilimas yra šiek tiek artimesnis tikslas, nes sąmonės išplėtimas vyksta antrame ir trečiame sluoksnyje, t. y., iš kūno perspektyvos – žmogaus viduje. Šio tipo pakilimo siekti galima vystant visas savo signalines sistemas specialiomis treniruočių sistemomis. Pakilimas dar vadinamas pabudimu, nes jo metu prabunda antra ir trečia sąmonė, kurios virsta atvirais pasauliais. Ne tik sukurtais vaizduotės imitacijos būdu, bet ir savarankiškomis realybėmis.

Pagrindinis pasiruošimo pakilimui pratimas yra kelti savo dėmesį į aukštesnius pasaulius ir mėginti kiek galima geriau juos pažinti. Dėmesio kėlimas nėra tikrasis pakilimas, tai tik imitacija ir treniruotė, bet ji labai naudinga. Pavojus slypi tame, kad žmogus šią imitaciją gali pradėti tapatinti su tikru prabudimu ir kitiems žmonėms dėtis tuo, kuo jis nėra. Taučiau suprantant šį principą, apsigavimą ir apgaulę galima labai lengvai išaiškinti.

Aukštesnių sąmonių prabudimo pagrindinis požymis yra tas, kad jos tampa nenutrūkstamo srauto signalinėmis sistemomis, kurios priešpastatomos epizodinėms signalinėms sistemoms. Taip pat, be to, kad jos yra nenutrūkstamo srauto, jos turi būti įstatytos į atvirą pasaulį, į kitą realybę, nei šis materialus pasaulis. Kita vertus, viskas turi būti surišta į kietą, neišrišamą mazgą ir formuoti vienas kitą papildančią sistemą.

Šiame įraše aprašiau pagrindinę struktūrą, bet nieko neaiškinau apie treniruotes ir lavinimąsi. Tai galima palikti ateičiai. Pakilimo tikslą pasiekti nėra taip paprasta, bet tam yra tiek tradiciniai, tiek netradiciniai metodai, kurių aiškinimas yra už šio įrašo rėmų.

Kam kuriami proto pavergimo ginklai?

Aklas mokslo teikiamos naudos garbinimas paslepia jame glūdinčius pavojus, kurie gali būti daug didesni už jo teikiamą naudą. Nauda užmaskuoja jo prigimtinį amoralumą, kurio esmė yra mokslo taikymas ne žmogaus labui, bet prieš žmogų, ir būtent šis amoralumas yra didžiausias mokslo keliamas pavojus. Amoralumo esmė yra ribų skiriančių žmones ir daiktus nepripažinimas, ir mokslas šį apibrėžimą atitinka puikiai. Bet jeigu žmogus ir daiktas mokslui ne riba, kurios nevalia peržengti, tai jis kelia grėsmę žmogaus egzistencijai ir be saugiklių naudojamas gali tapti pražūties priežastimi. Tad jo nauda nublanksta prieš tai, kuo jis tampa pamatytas šiuo aspektu: mokslas yra jėga, galinti šimtus ir tūkstančius kartų padidinti prigimtinį žmogaus amoralumą.

20 a. mokslo buvo peržengta labai svarbi riba – žmogaus proto fizinė riba, – pradėjus kurti proto pavergimo ginklus (mind control weapons). Šio proceso amoralumo nepaslėps jokios ideologinės priedangos ir bandymai išsisukinėti, stengiantis pateikti tai kaip teigiamą dalyką, kuriamą žmogaus labui. Iš tiesų, žmogui toks mokslo posūkis bus tik neovergovės priežastis. To nematyti yra neįmanoma ir visuomenės reakcijos nebuvimas yra tiesiog stulbinantis, atrodo, kad visuomenė nesuprastų, kas jai yra ruošiama. O ruošiamas visas komplektas priemonių, kurios padės laikyti kiekvieną žmogų už apynasrio, jei tik nebus imtasi atitinkamų priemonių. Tas komplektas yra labai paprastas – tai minčių bei vaizdinių fabrikavimo technika, minčių bei vaizdinių skaitymo technika ir šnekos perdavimo į galvą technika. Su tokia technika žmogaus prote galima daryti ką tik nori ir nėra jokių apsisaugojimo nuo to priemonių. Tai yra “didžiausias” 20 a. mokslininkų pasiekimas proto pavergimo technikos srityje.

Aiškiau ir būti negali, mokslas yra įžūliai ir akiplėšiškai nukreipiamas prieš žmogų ir naudojamas su tikslu jį pavergti. Ir mokslininkai universitetuose šioje srityje dirba išsijuosę, nekreipdami dėmesio į pasekmes, viskas, kas juos domina yra “finansavimas”. Nesvarbu, kas ir kam finansuoja, net jeigu tai nusikaltėliai ar būsimi nusikaltėliai, taip sakant criminals in the making. Trumpai ir aiškiai tariant, nusikaltėliams kuriamos priemonės daryti nusikaltimus prieš žmogų, ir tai labai kukliai vadinama nemirtinų ginklų (non-leathal weapons) kūrimu, nesvarbu, kad tai yra kankinimo, fabrikavimo ir terorizavimo priemonės, panašiai kaip ir minėtas komplektas, kurį jau dabar naudoja ar netrukus pradės naudoti “teisėsauga”. Didesnio absurdo dar nebuvo – teisę ruošiamasi saugoti darant nusikaltimus, o minėtieji KANKINIMAS, FABRIKAVIMAS IR TERORIZAVIMAS yra nusikaltimai.

Pagal apibrėžimą, teisėsauga turi saugoti teisę žmonių tarpusavio santykiuose, bet kaip tą galima daryti panaikinant teisingumą persekiojant nekaltus žmones? Jiems fabrikuojant bylas? Trumpai ir aiškiai – su jais susidorojant? O psichotroninė technika jau dabar leidžia persekioti žmogų be teismo leidimo ir neribotą laiką, net visą gyvenimą, jei reikia, nes nieko vis tiek niekas neįrodys. Kai žmogus bando gintis, pasitelkiamas tradicinis ideologinis triukas, pareiškiama, kad – vaidenasi… Žmogus tardomas, kankinamas, bet jam – tik vaidenasi… Ką padarys tokia psichotrininė technika, naudojama teisėsaugos, yra akivaizdu – ji sunaikins teisėtą ir teisingą procesą ir žmogų pavers beteisiu galviju, su kuriuo bus galima daryti, ką nori.

Žmonės gali pasakyti NE ir jie turi tą padaryti kuo greičiau. Jei tam nebus užkirstas kelias, tai vienintelis žmogaus prieglobstis, saugojęs jį nuo aplinkinių teroro ir prievartos, bus užgrobtas ir žmogui neliks kur trauktis. Tai filmavimo kamera ne tik gatvėje, tai net neprilygsta filmavimo kamerai žmogaus privačiame bute, tai yra filmavimo kamera žmogaus prote. Dabar valstybę domina ne tik tai, ką tu darai gatvėje, miegamajame ar tualete, bet jiems rūpi net jūsų protas, kas jame vyksta. Žmogus po truputi verčiamas trauktis, ir proto pavergimo ginklų sukūrimas tik rodo, kad trauktis jis turės iki galo, kol neliks kur trauktis ir visas privatumas bus užgrobtas. Nesunku įsivaizduoti, koks tai bus gyvenimas…

Kalbos pinklės

Istorinė kalbos apžvalga

Pirma aplinkos susiejimo ir pažinimo sistema buvo vaizdinė. Buvo išmokta pamatyti ir suvokti. Labiau atsijusia pažinimo priemone tapo geometrija, kaip gebėjimas braižyti įvairias formas ir figūras, kurios buvo imamos iš savo gyvenimo ir aplinkos arba iš vidaus. Nuo to prasidėjo žmogaus kaip subjekto sąmonė.

Tada buvo pritaikytas gebėjimas išgirsti, suprasti ir pamėgdžioti. Iš pradžių buvo mėgdžiojami garsai, po to pradėta „mėgdžioti“ vaizdus, formas ir objektus. Taip atsirado kalbos užuomazgos, ypač tada, kai tuos garsus pradėta naudoti grupėse. Kolektyvinis garsų, paverstų ženklais naudojimas paklojo pamatus visoms kada nors egzistavusioms kalboms, kuri savo pradine forma buvo šnekamoji kalba. Šnekamoji kalba naudota dešimtis tūkstančių metų, nesivarginant ją išsaugoti kokia nors patvaresne forma. Tai buvo aktualus poreikis, tačiau žmogus kliovėsi savo atmintimi ir jokios pagalbinės priemonės neatrodė reikalingos.

Tačiau taip mąstė tik paskiri žmonės.

Individualiam žmogui raštas nereikalingas, bet jis reikalingas bendruomenei, nes naudojant vien šnekamąją kalbą, informaciją galima gauti tik iš vidaus, ištraukiant ją iš konkrečių žmonių atminties, o tai nėra patogu. Tad visuomet egzistavo poreikis turėti informaciją išoriniuose laisvai prieinamuose pavidaluose, kokiu tapo raštas. Tačiau jis radosi lėtai ir sunkiai, nors atkakliai ir sistemingai. Jis tapo svarbiu įvykiu, įsteigusiu pačią tiksliąją, nemitologinę istoriją, kuri anksčiau būdavo perduodama iš lūpų į lūpas. Atradus knygą, istorija buvo perduodama metraščiais iš knygos į knygą ir ji tapo priklausoma ne tiek nuo konkrečių žmonių, kiek nuo organizacijos ir jos archyvų.

Naudojantis garsais, informaciją iš savo vidaus galima skleisti kitiems žmonėms ir ją į vidų gauti iš kitų žmonių. Raštas sudarė galimybę keistis informacija tarp skirtingų istorinių kartų ir geografiškai nebūtinai susijusių bendruomenių ar organizacijų. Tai buvo du informacijos suišorinimo būdai, iš kurių vienas nepatvarus, pagrįstas tik atmintimi ir kitas patvarus, ženklais užrašytas ant molinės lentelės, papiruso, pergamento, popieriaus ir t.t.

Tais laikais žmogus, ypač mieste, gebėjo pagaminti daug ką: pastatyti pilį, laivą, pagaminti ginklų, įrankių ir t.t. Visa tai buvo santykis su išoriniu pasauliu, kuris vystėsi pirmiausiai. Žmogus buvo sumanus. Tuo pačiu vystėsi žmogaus sąmonė, kuri irgi padarė stulbinančius šuolius. Taip atsirado šnekamoji kalba, kuri „pagamino“ pirmą žmonių bendruomenę, kuri išsiveržė iš gyvūnų pasaulio. Buvo sukurti mitai, legendos, sakmės, padavimai, epai ir t.t., kurie steigė konkrečios bendruomenės išskirtinį, ypatingą pasaulio vaizdą. Tačiau visa tai buvo laikoma atmintyse, kuri nors ir buvo fenomenali, bet dėl įvairių gyvenimo peripetijų – nepatvari ir nepatikima, todėl didelė dalis sakytinės kultūros buvo užmiršta, ji dingo visiems laikams. Padėtį šiek tiek pagerino rašto sistemų sukūrimas. Tačiau, nors situacija buvo žymiai pagerinta, nebuvo patikimų informacijos išsaugojimo technologijų: reikėjo materialaus substrato, kuris buvo netvirtas ir neamžinas: Molis trupėjo, papirusas ir pergamentas iro, popierius dūlėjo ir t.t. Nebuvo saugojimo ir priežiūros organizuotų priemonių, o jeigu kiek vėliau ir atsirado, tai irgi negalėjo apsaugoti visko. Bet jeigu ne raštas, tai senojo pasaulio dokumentų būtų išnykę dar daugiau. Tačiau nuo to saugojo raštinės ir archyvai, privačios ir viešos bibliotekos ir, aišku, raštininkai, kurie knygas platino jas perrašinėdami.

Šitaip visos žinios atsidūrė knygose. Buvo sukurtos knygos išsaugojimo sistemos, kurios palikdavo ir platindavo informaciją ateinančioms kartoms laike, arba geografiškai atsijusioms bendruomenėms. Kita vertus, ši tvarka buvo naudojama ne tik žinių perdavimui, nes jos iki šių dienų yra privilegija, bet ir sąmonės pasaulio vaizdinių formavimui. Su knyga, pavyzdžiui, Biblija, ilgus šimtmečius buvo formuojamas tam tikras žmonių mąstymas ir gyvenimo būdas. Tai reiškia, kad iš pradžių knygų, raštijos buvo nedaug, tik pagrindiniai kanoninių raštų sąvadai, tačiau istorijos eigoje jų vis daugėjo ir jos darėsi vis prieinamesnės.

Knyga išlaisvino informaciją, o informacija išlaisvino žmogų. Kiekvienas žmogus ilgainiui suprato, kad jis gali rinktis: mėgdžioti senus tekstus arba juos kritikuoti ir kurti savo variantus. Savo pasaulį tapo įmanoma išplatinti ir sukurti naują bendruomenę, kurios gyvenimas paremtas nauja idėja. Nors tai galėjo tik išskirtiniai istoriniai autoritetai ir lyderiai.

Kaip kalbų buvo ne viena bet tūkstančiai, padalintų į savo šeimas ir kolektyvinius kalbinius individus, taip išplito ir pasaulėvaizdžių įvairovė: žmogus galėjo kurti savo pasaulį ir jame gyventi nebūtinai priklausomai nuo kitų pasaulių. Taip buvo padėtas pamatas individualizmui, kurį ypač sustiprino filosofijos įžengimas į areną ir galimybė tapti autoriumi, išminčiumi arba žinovu (sofistu). Kitais žodžiais tariant, visas žmogaus dvasinis/kultūrinis gyvenimas tapo tekstų pasauliu, į kurį šiais laikais įvedami jau visi žmonės. Tačiau kadangi nemažai žmonių nesupranta šio pasaulio specifikos, negali tinkamai orientuotis kalbos klausimų srityje ir juos iki šiol mulkina.

Negana to, yra su kalba (raštija) susiję sąmokslai, kai kurie iš kurių trunka netgi ne vieną tūkstantmetį. Pirmas yra archyvų klausimas, kai žmonijai neleidžiama susipažinti su visa raštija, kurioje saugoma daug religinių, filosofinių, politinių ir net kriminalinių paslapčių. Pirmiausiai, jau vien šis įslaptinimo sąmokslas yra nusikaltimas prieš žmoniją. Pavydžiu gali būti suklastotos arba pakeistos chronologijos; niekada neegzistavę autoriai ir jų veikalai, tikrų idėjų, planų, strategijų neviešinimas net po tūkstančių metų, nes tai, kas buvo pradėta kadaise, vyksta iki šių dienų.

Kitas sąmokslas yra vienos kalbos sąmokslas, kai žmogui neleidžiama mokėti „per daug“ kalbų, kai patys antžmogiai gali išmokti bet kokį jų skaičių, jeigu reikia – visas. Ši sistema pagrįsta universalios gramatikos principu, kurios išmokoma pirmiausiai. Po to, pagal universalių gramatikų tipus, pridedamas koks nori konkrečių kalbų skaičius. Tačiau taip ugdomi tik antžmogių palikuonys, kurie geba perprasti bet kokio žmogaus sąmonę, pamatyti jo kalbą, vaizdinius, pasaulį ir gyvenimą; skaito slaptus raštus viešuomenei nežinomomis kalbomis, kurios, beje, daug sudėtingesnės už bet kokią žinomą paprastą kalbą.

Universalios gramatikos principas

Paskiros gramatikos elementai

Norėdami susipažinti su universalios gramatikos principu, pirmiausiai turime perprasti kokios nors vienos kalbos gramatiką. Kalba pirmiausiai yra žodžiai ir jų formos. Jie į vidų perimami kaip garsai arba ženklai. Ženklai gali būti fonografiniai, kaip atskiros fonemos, kurios koduojamos raidžių ženklais; arba ideografiniai, kai ženklas siejamas ne su garsine forma, bet tiesiai su idėja arba sąvoka, o tarimas pridedamas kitais būdais. Visi žodžiai turi savo formas ir savo sekas, vadinamas sakiniais, pastraipomis ir tekstais. Visu tuo domisi kalbos leksika ir gramatika.

Bet viskas prasideda nuo žodyno, kuris atsirado jungiant garsus (fonemas) į sekas, ir siejant juos su objektais, kurie virtę semantika sudarydavo žodžio reikšmės struktūrą. Taigi buvo vaizdas, fonemų sekos, žodžiai ir didesni teksto vienetai. Norint suprasti kalbos specifiką šiame lygmenyje reikia atkreipti dėmesį į šio pasaulio vaizdo dėmenis ir elementus, pirmiausiai materiją, sandarą, daiktus – taip atsirado daiktų garsai ir ženklai. Toliau – vyksmus ir procesus, kurie vyksta su šiais daiktais – ir tai sukuria kitą žodžių klasę, kurie nurodo į veikimus. Tad turime vyksmų garsus ir ženklus. Ir trečia forma yra individualios savybės, kurias galima priskirti daiktams ir vyksmams – tokie garsai ir ženklai vadinami apibūdinimais. Likę žodeliai yra įvairūs pakaitalai ir pagalbinės priemonės, kaip pavyzdžiui, jungtukai, asmeniniai įvardžiai arba prielinksniai.

Šie žodžiai grupuojami ir jungiami į struktūras, sudarančias eilutę. Galima sintaksinė struktūra veiksnys ir tarinys (V-T) arba papildinys ir tarinys (P-T), kurie kiekviename sakinyje sudaro gramatinį branduolį. Visi kiti žodžiai – tik pagalbiniai, papildantys arba modifikuojantys šio branduolio elementus. Šių branduolio elementų formos yra sudėtingiausios ir sunkiausiai įsisavinamos.

Pažiūrėkime kokias reikšmes koduoja „daiktų“ žodžiai.

1) giminė;

2) skaičius;

3) linksnis;

4) konkretumas/nekonkretumas.

Kai kurių kalbų daiktavardžių paradigmos – labai sudėtingos: jos turi daug linksnių (7 lietuvių k.), o žodžiai pagal formą, dažnai pagal giminę/galūnę, skirstomi į linksniuotes (5 lietuvių k.). Bet yra ir kalbų, kurios beveik neturi jokių linksnių ir daiktavardžiai neskirstomi į jokias linksniuotes (anglų k.).

Labai dažnai lingvistinio branduolio antras dėmuo, „vyksmas“ yra pagrindinis elementas koduojantis visą perduodamą informaciją. Reikšmės tokios:

1) asmuo;

2) giminė;

3) laikas;

4) veikslas;

5) rūšis;

6) nuosaka;

7) nekaitomos formos (bendratis, dalyvis).

Svarbiausia yra asmuo ir laikas. Vyksmai koduoja asmens informaciją, turi asmenuočių sistemą, pagal kurias veiksmažodžiai koduojami į grupes (pavyzdžiui, švedų k. yra 4 veiksmažodžių tipai, arba asmenuotės, pagal kurias yra trijų vienaskaitos ir trijų daugiskaitos asmenų formos). Kalbant apie laikus, paradigma yra vienoda visoms kalboms, kuriose laikai skirstomi į 3 visiems gerai žinomus blokus: esamasis laikas, būtasis laikas ir būsimasis laikas. Pavyzdžiui, anglų kalboje yra tokie laikai veikiamojoje (active voice) ir neveikiamojoje (passive voice) rūšyje:

present simple (I read; the book is read)

present continuous (I am reading; the book is being read)

present perfect (I have read; the book has been read)

present perfect continuous (I have been reading; the book has been being read)

 

past simple (I read; the book was read)

past continuous (I was reading; the book was being read)

past perfect (I had read; the book had been read)

past perfect continuous (I had been reading; the book had been being read)

 

future simple (I will read; the book will be read)

future continuous (I will be reading; the book will be being read)

future perfect (I will have read; the book will have been read)

future perfect continuous (I will have been reading; the book will have been being read; liet. knyga bus skaityta [tris valandas])

Taip pat kai kuriose kalbose išvystyta nuosakos (mood) sistema, kurioje svarbiausia tariamoji nuosaka (subjunctive mood). Pavyzdys, gali būti lotynų kalba, kurios kiekvienas veiksmažodžio laikas turi ir tariamosios nuosakos formą. Lotynų kalboje konjunktyvas visas yra sintetinis, naudojantis priesagas ir galūnes:

praesens

laude-m

laude-s

laude-t

laude-mus

laude-tis

laude-nt

 

imperfectum

lauda-re-m

lauda-re-s

lauda-re-t

lauda-re-mus

lauda-re-tis

lauda-re-nt

 

perfectum

laudav-eri-m

laudav-eri-s

laudav-eri-t

laudav-eri-mus

laudav-eri-tis

laudav-eri-nt

 

plusquamperfectum

laudav-isse-m

laudav-isse-s

laudav-isse-t

laudav-isse-mus

laudav-isse-tis

laudav-isse-nt

Galūnių sistema žymi asmenis, o priesaga yra konjunktyvo įvairiais laikais formos. Tokių vyksmų žodžių paradigmos yra grynai sintetinės, nes jų žymekliai yra prijungiami prie reikšminio veiksmažodžio šaknies, o ne naudojama analitinė forma, kaip anglų kalbos laikuose.

Šie branduolio elementai turi būti derinami tarpusavyje, o taip pat su apibūdinamaisiais žodžiais (tradiciškai vadinamais būdvardžiais ir prieveiksmiais). Ir galų gale, įvairiose vietose sakinyje gali būti įterptos vyksmo aplinkybės. Jeigu pabandytume kalbos pasaulį paversti paveiksliuku, tai turėtume žymėti daiktų arba santykių kontūrus – tai išreiškiama daiktavardžiais; ir turėtume žymėti prie formų pridėtas rodykles, kurios žymėtų veiksmą, procesą, judėjimą, kitimą, buvimą ir t.t. Būtų galima sugalvoti būdus kaip panaudojant apibūdinimus dar turiningiau išreikšti tikrovę, kad būtų galima perduoti kuo tikslesnę informaciją apie išorinį arba vidinį pasaulį. Šis vidinis pasaulis, beje, mūsų laikais tampa pačiu svarbiausiu ir daiktų, vyksmų ir apibūdinimų pradedama ieškoti pirmiausiai čia, savo prote ir mąstyme.

Turime prisiminimus, jausmus, vaizdinius, mintis, idėjas, pasaulius ir apie juos labiau linkę kalbėti daugiau nei apie išorinę tikrovę.

Turime atskirus elementus, grupes, apibendrinimus, ryšius, atskirą pasaulį ir atskirą protą, tas sąmonės formas, kurios juos susieja ir t.t. Iš tokių apibendrinimų ir susietų pagrindinių realybių kyla „abstrakčios“ sąvokos ir žodžiai: Tiesa, Gėris, Būtis ir t.t. Šiose sąvokose įvairiai apjungiamos pasaulio ir proto dalys ir išreiškia „teorinę“ filosofijos kategoriją arba sąvoką, kuri apibendrina kokią nors sistemą, argumentus, ideologinius pasaulėvaizdžius, atsirandančius prote ir t.t. Tai būdinga religijoms arba tendencingoms filosofijoms.

Taigi matome kas žmonėms buvo būdinga per visą istoriją. Jie visada turėjo šventus, mitologizuotus daiktus, vadinamus stabais, su kuriais buvo susieti religiniai ir garbinimo vaizdiniai. Taip pat tai buvo perkelta ir į kalbą, kurioje atsirado tokie patys kalbiniai stabai, kokiais yra pasaulyje garbinami daiktai. Tai yra sudėtinės sąmonių valdymo dalys.

Universalioji gramatika

Kiekviena kalba turi reikšminę leksemą (žodžio kamienas, kuria koduojama žodinė reikšmė) ir universalius gramatinius vaidmenis, kuriuos galima išreikšti įvairiais būdais. Žinomiausi vaidmenys yra vyksmų laikas arba daiktų linksnis. Tokių vaidmenų sistema yra universali, tik su nežymiomis variacijomis, todėl galima sudaryti tokių bendrinių gramatikų klasifikaciją.

Iliustravimui kaip veikia šis principas galima pasinaudoti kalbų skirstymą į „sintetines“ ir „analitines“. Lietuvių kalba yra sintetinė, nes joje gramatiniai santykiai išreiškiami afiksais (galūnėmis, priesagomis ir priešdėliais). Tai tokios kalbos, kuriose gramatinės morfemos jungiamos prie žodžio iš priekio arba galo. Analitinėse kalbose, tokiose kaip anglų, afiksai nunykę ir jie keičiami analitinėmis konstrukcijomis ir žodžių tvarka, nuo kurios priklauso ir gramatinės reikšmės. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje žodžio „namas“ vietininko linksnis parodo kur vyksta veiksmas „nam-e“. Tuo tarpu anglų kalboje žodis „house“ neturi jokių linksnių (išskyrus kilmininko) ir „vietininkas“ išreiškiamas konstrukcija „in the house“, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka prielinksnis „in“, kuris nurodo buvimą viduje.

Esmė kurią norėjau parodyti yra ta, kad daugumoje kalbų yra koks nors „vietininkas“, tačiau skirtingų tipų kalbose šis vaidmuo gali būti reiškiamas skirtingais būdais. Universalios gramatikos paskirtis surasti tuos leksinius ir gramatinius vaidmenis, kurie būdingi daugumai kalbų ir taip sukurti universalią gramatiką, kuri apimtų visų kalbų struktūrines galimybes. Tai nėra taip sudėtinga kaip gali atrodyti, nes ženklų sistemos yra linijinės ir variacijos yra tik branduolio, arba centro, nustatyme ir elementų išdėstyme aplink šį branduolį: elementai gali būti prijungti arba atskirti: prijungti iš priekio, galo arba viduryje; arba atskirti: irgi priekyje per kažkiek vietų nuo branduolio; arba gale per kažkiek vietų už branduolio. Pavyzdžiui, jeigu iliustruotume anglišką vietininką lietuvių kalboje (nam-e), tai atrodytų maždaug taip: pagrindinė forma būtų „namas“, o vietininko dalelytė „e“: ir gautume „žmogus yra e namas“ (Žmogus yra name). Taip viskas vyksta anglų kalboje, tik vietoje dalelytės „e“ naudojamas prielinksnis „in“.

Beje, kalbos kaip analitinės struktūros atsiranda ne būtinai iš karto. Istorijoje žinoma, kad iš pradžių sintetinėmis kalbomis buvusios kalbos virsta analitinėmis. Tokia pavyzdžiui yra anglų k., kurios senasis variantas (Old English) turėjo daug sintetinės kalbos bruožų, t. y. gramatiniams santykiams išreikšti buvo gausiai naudojami afiksai – linksnių, asmenų galūnės ir t.t. Tačiau istorijos eigoje visi šie požymiai nunyko, daiktavardžiai prarado visus linksnius ir linksniuotes. Panaši situacija yra ir romanų kalbose (prancūzų, ispanų, portugalų, italų), kurios yra lotynų kalbos ir vietinių europietiškų dialektų mišinys. O lotynų kalba yra sintetinė kalba, kaip graikų, baltų ir slavų. Iš to matome, kad Indoeuropiečių kalbų šeimos europinė dalis turi šias dviejų tipų kalbas: sintetinę ir analitinę: į pietų ir rytų kryptį – sintetinės, o į vakarų ir šiaurės kryptį – analitinės.

Tačiau visos jos turi bendrų bruožų, arba vaidmenų, sistemą, kurie jas sieja, skiriasi tik raiškos priemonės. Dėl šios priežasties įmanomi vertimai iš vienos kalbos į kitą, nes jeigu tarp kalbų nebūtų nieko bendra, nebūtų įmanomas joks vertimas. Reikia tik gebėti parinkti lygiagrečias formas visuose teksto sluoksniuose.

Kai vaikas ruošiamas gyventi aukščiausioje kastoje, jo protą stengiamasi atskirti nuo kalbos formų ir leidžiama turėti ne kalbinę semantiką. Tada išmokstama viena pagalbinė kalba, kuria saugoma informacija ir kurios reikia planetų valdymui. Ši pagalbinė kalba yra Universalios gramatikos (UG) išmokimo priemonė, kurią įsisavinus antžmogių vaikas turi išmokti kurti kalbas pats. Pirmiausiai, pagal UG klasifikacijas išmokstamos visos valdomos planetos populiacijos kalbos (septyni tūkstančiai). Tai reikalinga tam, kad galėtų įsikūnyti į bet kokią sąmonę ir ją valdyti. Po to eina bet kokių naujų kalbų kūrimo galimybė naudojant kokį nors UG modelį. Išmokti tiek kalbų, nėra sudėtinga, nes kaip jau parodžiau gramatikos yra primityvios ir daugumoje kalbų bendros – skiriasi tik garsiniai ir rašytiniai ženklai. Tačiau turint fenomenalią atmintį, tai nesukelia jokių sunkumų. Kalba valdo tik paprastą žmogų, o antžmogis pats valdo kalbą, todėl jo protas formuojamas taip, kad būtų nuo kalbos atsietas. Jis daugiausiai gyvena telepatinėse virtualiose realybėse.

Kodėl kalbą išmokti nėra sunku, jau turėtų būti aišku: universali kalbos sistema nėra labai sudėtinga. O jeigu imsime leksemas, tai jas galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: yra pasaulis ir judėjimas. Visas pasaulis atskleidžiamas daiktavardžiais, o judėjimas – veiksmažodžiais. Ir tai yra viskas, visi žodyniniai leksiniai vienetai, sudarantys bet kokios kalbos branduolį. Daiktavardžiai yra dalių, elementų pavadinimai; o veiksmažodžiai yra įvairios šiame daiktų pasaulyje atsirandančios judėjimo rūšys. Judėjimai žeme, ore, vandenyje (daiktavardžiai) yra eiti/važiuoti, skristi ir plaukti (veiksmažodžiai). Daiktavardžiai ir veiksmažodžiai atveriami ne tik kaip apibendrintos kategorijos, bet ir kaip savybių ir įspūdžių sistema. Apibūdinimai atsako į klausimus „koks?“ ir „kaip?“

Dėl to kalbą išmokti ir nėra sunku, nes yra tik trys grupės pagrindinių kategorijų, kurios yra pasaulis, judėjimas ir savybės. Tai atitinka fizikos triadą substancija-erdvė-laikas, pagal kurią kuriamos visos formulės įstatant į jas kiekybinius parametrus. Pasaulyje turime įvairius daiktus, objektus ir kiekvienas iš jų turi savo judėjimų galimus būdus. Žmogus: eina, bėga, čiuožia, skrenda, plaukia, neria, šoka, iriasi, braunasi, lipa, kopia, klampoja, pėdina, kulniuoja, lekia ir t.t. Visa tai yra galimų judėjimo rūšių pavadinimai, išreikšti trečiojo asmenis esamuoju laiku. Savo sąmonėje tereikia atgaminti įvairius judėjimo būdus susijusius su „subjektu“ ir suteikti jiems pavadinimus. Šitaip, per visas kategorijas, galima sujungti iki 100 000 leksinių vienetų. Iš tikro, tai nėra labai daug ir darbas nėra itin sudėtingas.

Pagrindinė kalbų šeima

Visiems žinoma, kad pagrindinė planetos kalbų šeima yra indoeuropiečių. Ši kalbinė grupė kadaise išplito iš pietryčių į vakarus ir dabar užima visą Europą, šiaurės ir pietų Amerikas.

Indoeuropiečių kalbų šeimoje yra 439 kalbos, turinčios bendrą universalią gramatiką, tad pirmiausiai turi būti mokomasi universalios gramatikos principų (jie aišku irgi išreikšti „pagalbine“ kalba), po to, ši gramatika paverčiama tomis konkrečiomis kalbomis, kurių reikia žmogui. T. y., šablonas pagal poreikius užpildomas bet kokiu turiniu: mokantis konkrečių fonetikų, leksikų ir gramatikų. Visų pirma tam, kad galėtum suprasti kaip mąsto žmonės, o paskui – kaip jie yra valdomi.

Paveikslėlyje matome pradinius atsišakojimus, tokius kaip a) anatolų kalbos, b) keltų-italų kalbos, c) baltų-slavų-germanų kalbos, ir d) graikų-arijų kalbos. Galutiniame etape matome a) indų kalbas (hindi, pendžabi, sanskritas), b) germanų kalbas (anglų, vokiečių, švedų), c) baltų kalbas (lietuvių, latvių), d) slavų kalbas (rusų, lenkų, serbų) ir t.t.

Gali kilti klausimas, kam tiek kalbų reikalinga ir kam jų visų mokytis. Tačiau šis klausimas slepia dar vieną sąmokslo teoriją, kuri aiškina, kad tai nėra atsitiktinumas ar natūrali padėtis. Tai padaryta tam, kad žmones būtų lengviau valdyti pagal principą „skaldyk ir valdyk“. Taip pat buvo norima, kad žmonės mažiau žinotų, ypač apie skirtumus – tikėjimų, papročių, etikų, pažiūrų ir taip toliau, nes tai silpnina vietinę valdžią. Taip pat kalba yra nuosavybės kodas, kuris parodo kokiam antžmogiui žmogus priklauso.

Ir paskutinis akcentas, turint fenomenalią atmintį ir protą, „mokytis“ nėra sunkus darbas, tai greičiau panašu į pramogą, nes nereikalauja jokių pastangų.

Smegenys ir kalba

Smegenyse kalba įdiegiama kaip fonemų ir grafemų tinklas. Kalba yra pasaulis, įleidęs šaknį į smegenis. Srautas pastoviai įeina ir pastoviai išeina, parodydamas kaip pasaulis žmogaus buvo „sutiktas“. Grafemos ir fonemos formuoja leksinius vienetus, iš kurių sudaromos ilgesnės kalbos sekos. Todėl galima sakyti, kad kalba su smegenimis susijusi tokiomis formomis:

  1. a) įeinančios sekos,
  2. b) išeinančios sekos, ir
  3. c) tinklinis išsidėstymas kalbos centruose, kognityvinėje žievėje.

Įeinančios sekos išskaidomos į kognityvinius rekonstruktus, išeinančios sekos kognityvinius modelius transformuoja į kalbą, o mąstyme žmogus mato garsinius-raidinius-reikšminius-vaizdinius gabalus, išimtus iš asociatyvinių hologramų. Įeinančių (iš manęs) sekų tikslas – valdyti, o išeinančių (į mane) – sužinoti. Valdoma naudojantis lingvistinės psichologijos žiniomis, o sužinoma naudojant prievartą arba gudrybes.

Šie metodai gali būti naudojami prieš atskirus žmones. Kai valdyti reikia didesnes mases – prievarta ir gudrybės vadinamos propaganda, smegenų krušimu ir t.t. Informacinis karas kyla tada, kai susiduria kelios priešingos propagandos. Propagandai reikia užgrobti tekstų gaminimo industriją, ir per juos rodyti tik sau naudingą paveiksliuką. Toliau yra cenzūra ir susidorojimas, jeigu kas nors bando pradėti informacinį karą, skleisti savo požiūrį. Taip kuriamas standartinis polit-korektiškas diskursas, kuris tampa vertinimo kriterijumi ir atskaitos tašku, naudojamu tikrovininkų. Viskas kas yra „kitaip“ tampa „nenormalu“. T. y., įteiginėjama, kad valdžia yra absoliutus gėris, o visi nepaklūstantys – „nusikaltėliai“. Ypač suagresyvėjusi yra internetinė tekstų gamybos industrija, kurioje reiškiasi vis labiau įžūlėjantys „žurnalistai“.

Informaciniame kare naudojamos ir gynybinės, ir puolimo priemonės. Gynyba atmuša kamuolius, kurie grasina sunaikinti, o kai kas nors nori sužinoti slaptą informaciją – skleidžiama dezinformacija. Kai nagrinėjamas šiaip koks propagandinis tekstas, reikia žiūrėti

  1. a) kas už teksto stovi,
  2. b) kam tekstas taikomas,
  3. c) kas norima pasakyti ir
  4. d) bandyti suvokti pačiam, nežiūrint į tai, kas pasakyta, kaip yra iš tikro.

Pirmiausiai, eina tekstinio vieneto stilius: gramatinės-leksinės formos ir semantinės figūros. Tyčiotis galima teksto išorėje ir viduje. Išorėje ženklai, formos, sintagminės konstrukcijos, pakartojimai, leksemos; viduje – reikšmės, reikšminės asociacijos, neįprasti konstruktai, kitaip sakant, įvairūs simboliniai elementai arba metaforiškos struktūros. Kariauti stilistinėmis priemonėmis yra kalbos „meistrų“, arba žurnalistų, darbas – apipilti mėšlo kibiru ir viešai tyčiotis.

Kita vertus, be propagandos ir informacinių karų yra kitos kalbos funkcijos, kurios padeda suprasti, leidžia matyti tai, kaip gyvena ir mąsto žmonės. Tai gali būti įvairių tautybių ir populiacijų specifiniai kalbų pasauliai; gali būti turtinė ir politinė stratifikacija, kurios talpina žmogaus sąmonę į savitą pasaulį. Tokiais yra įvairūs turčių ir skurdžių getai, organizacijos įvairūs vaidmenys ir postai; darbas ir specialybė ir t.t. Turčiai turi įspūdingus namus ir vilas; skraido po pasaulį; naudojasi prabangos daiktais ir paslaugomis; rūpinasi savo atžalų karjeromis ir dinastijomis. Skurdžiai gyvena lūšnose, jaučia nepriteklius ir turi prasimanyti pragyvenimą bet kokiomis priemonėmis (taip lengva pasukti ir į „nusikaltimų“ kelią).

Išmanant sąmonių ir kalbų pasaulius, kultūrą, tradicijas ir papročius, galima perprasti beveik kiekvieną žmogų net jo nemačius arba suvokti tam tikrą būdingą žmogaus tipą.

Kalbos šaknis ir filosofija

Filosofija neatsiejama nuo kalbos struktūros. Ji turi savo pagrindinius žodžius ir šiais raktiniais žodžiais grupuoja turinį filosofo galvoje. Tokiu žodžiu gali būti tiesa, gėris, būtis. Tiesa yra pažinimo klausimas (epistemologija, gnoseologija), gėris yra teisingo elgesio klausimas (etika), būtis yra pirmosios filosofijos klausimas (metafizika, ontologija). Šie ir kiti pamatiniai žodžiai tampa filosofinio mąstymo, kertiniais aspektais, neatsiejamais nuo ženklų fetišizavimo, jų pavertimo garbinimo stabais ar tikėjimų ir įsitikinimų pagrindiniais mazgais, su kuriais įprasta kaip nors elgtis arba įprasta ką nors mąstyti.

Šios lingvistinės struktūros yra tai, kas paverčiama vienu per visą filosofinių tekstų istoriją keliaujančiu modeliu. Pavyzdžiui, A. Šliogeris savo knygoje „Transcendencijos tyla“ „atskleidė“ universalią metafizikos struktūrą, kurią pavadino „transcendentiniu absoliučiu individu“. Kol kalba „nežinoma“, t. y. lotynų, atrodo, kad viskas čia gerai. Bet pabandžius išversti į gryną lietuvių k., matome kas ši istorinė pirmosios filosofijos struktūra yra ir ko verta ši „teorija“. „Transcendere“ reiškia „per-žengti“; „absoliutus“ yra „at-sijęs“, „nepriklausomas“; „individuum“ galima versti kaip „nedalusis“. Tad ši teorija, išversta į lietuvių k., tampa panaši į kinietišką daosizmą, kuriame paprasti žodžiai naudojami kaip neįprastos metaforos ir simboliai.

Apibendrindami gauname struktūrą „peržengiantis atsijęs nedalusis“. Taigi metafizika, pasak A. Šliogerio yra šį pasaulį „peržengiančio atsijusio nedaliojo“ mąstymas, kontempliacija.

Kad nereikėtų šitaip keistai mąstyti, kaip išsigelbėjimas naudojamos lotynų, graikų, anglų kalbos, tarptautiniai žodžiai, specialybiniai skoliniai ir t.t.

Įvairių rūšių nedaliojo teorijos turi ir pirmosios filosofijos, ir etikos bruožų. Nedalusis veikia idealybiniame pasaulyje, vadinamame antgamtiniu arba perkeliamas į daiktų pasaulį ir nedaliais paverčia juslinius daiktus, atsiveriančius žmogaus patyrimui.

Neretai tokios filosofijos (išminties meilės) pavirsta, pasak L. Witgensteino, kalbos žaidimais ir vaizdas matant kaip jais užsiima solidaus amžiaus žmonės gali būti šiek tiek komiškas. Pavyzdžiui, kai bandoma nedalųjį iš antjuslinės transcendencijos perkelti į juslinį pasaulį ir pakeisti visą civilizacijos istorijos eigą.

Individas ir organizacija

Individas prieš Valstybės Organizaciją

Šiame įraše pažinimo ir vertinimo klausimas mus domina dviem aspektais, kurie yra individo laisvė ir valstybės organizacija, kaip pagrindinis galios centras, naikinantis individo esmę ir paverčiantis jį tik savo įrankiu. Šioje sandūroje kyla konfliktas tarp žmogaus prigimtinės esmės, kam jis skirtas jo paties požiūriu ir ką į jį bando įsprausti aplink esantys galios centrai. Tai, ką į individą bando įsprausti išorė turi būti laikoma iliuziniu žinojimu apie žmogų; o kas žmogus yra iš tikro, kas yra jo savastis, parodo pažinimas, kuris individą traktuoja visų pirma kaip duotą sau, bet ne organizacijai.

Individas ir organizacija nėra radikaliai skirtingi dariniai, nes organizaciją galima laikyti savotišku “megalo-individu”, kuris sudarytas iš kitų žemesnio rango individų. Ir čia klausimas tik toks: kaip normaliame pasaulyje turi būti tvarkomi santykiai tarp žmonių. Tam, pirmiausiai, turi būti žinoma kas yra kas, žmogaus esmė, o tada vertinimui galima rinktis kokią nors universalią vertinimo paradigmą. Manau, kad šie dalykai yra svarbūs, nes visas šis tinklaraštis skleidžiasi pažinimo ir vertinimo kontekste, kai iš vienos pusės bandoma pažinti supančią realybę, pirmiausiai valstybės organizaciją, ir kartais neapsieinama be vertinančių pasakymų, kurie subjektyviai apibendrina pažinimo procese nustatytas kai kurias valstybės organizacijos savybes. Trumpai tariant, šiame įraše apibendrinamas kelias, kuriuo siekiama aukštesnio žinojimo valstybės organizacijos ir laisvo individo santykiuose.

Pažinimo ir vertinimo etapai

Šios įžangos kontekste, panagrinėsime tai, kaip mes suprantame pažinimą ir vertinimą, ir tai, kaip jie leidžia pamatyti pasaulį naujos tiesos šviesoje, kuri atsiveria sugriovus visas iliuzijų uždangas, ir parodo tai, kas šiame pasaulyje yra tikra. Tiek kalbant apie pažinimą, tiek apie vertinimą, turimas galvoje tam tikras ryšys tarp subjekto ir objekto sąmonėje, nors šiuose skirtinguose kognityviniuose procesuose šis ryšys yra šiek tiek skirtingas. Pirmuoju atveju dominuoja objektas ir subjekto turi būti kiek įmanoma mažiau, o antruoju dominuoja subjektas, esantis svorio centru. Klasikinė pažinimo sandara pateikta I. Kanto “Grynojo proto kritikoje” ir jo sistemą mes pamėginsime pritaikyti pažinimo ir vertinimo struktūros nustatymui ir jų palyginimui. Pagrindinis skirtumas, aišku, yra žmogaus mąstymo būde (empirinės ir vertinančios sąvokos) ir pažinimo bei vertinimo rezultate (pažinimo rezultatas yra tiesa, o vertinimo rezultatas yra apibrėžta vertė).

Pagal I. Kantą pažinimo struktūra yra tokia:

1) transcendencija tampa objektu sąmonėje,

2) objektas įtraukiamas į mąstymą ir virsta susietomis sąvokomis,

3) tada objektas grįžta į sąmonę kaip tiesos Žinojimas,

4) kuris sąmonėje sujungiamas su objektu.

Pažinimas priklauso nuo sąvokų, nuo to, kaip jos jungiamos ir ką jos padaro su objektu, todėl pažinimą galime laikyti supratimo ir proto sąvokų pritaikymu objektui, kurių teisingumas nustatomas lyginant jas su sąmonėje duotu objektu. Tačiau svarbus momentas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, ypač lyginant pažinimą su vertinimu, yra tas, kad pažinime objektas juda link subjekto ir kuo daugiau lieka objekto, tuo pažinimas arčiau tiesos. Filosofinė esmė turėtų atsiskleisti, kaip minėtų transcendencijos įtraukimo į sąmonę veiksmų rezultatas, apibrėžiantis objektą jo esmės ir tiesos požiūriu. Esmė yra atsakymas į klausimą Kas yra koks nors objektas? Šis atsakymas gaunamas jau minėtu būdu objektą paverčiant sąvokomis, kurios turi išskirti jo esmines savybes ir sujungti jas į visumą, kuri sąmonėje virsta žinojimu ir joje sujungiama su objektu.

Tą pačią struktūrą galima naudoti ir kalbant apie vertinimą, nes ji iš principo identiška, tik skiriasi punkte 2) ir 3) apie kurį pakalbėsime toliau. Vertinimas kaip subjekto ir objekto sujungimas sąmonėje turi tokias pakopas:

1) transcendencija tampa objektu sąmonėje,

2) objektas įtraukiamas į mąstymą ir virsta susietomis vertinimo sąvokomis,

3) tada objektas grįžta į sąmonę kaip vertės Žinojimas,

4) kuris sąmonėje sujungiamas su objektu.

Pažinimo atveju, jau sakėme objektas juda link subjekto ir jo išlaikoma kiek galima daugiau, aišku, tik sąmonei būdinga forma: t. y. iš sintetinių sąvokų perkeliant į Žinojimą. Vertinime yra atvirkščiai subjektas juda link objekto ir sąmoningai uždeda ant jo savo subjektyvų antspaudą. Abi šios sistemos yra panašios, ir iš esmės skiriasi tik antrame ir atitinkamai trečiame punkte. Pažinimo atveju objektas mąstomas empirinėmis pažintinėmis sąvokomis, o vertinime sąvokos yra vertinančios, bet ne objektyvios. Pavyzdžiui, empirinė sąvoka yra “didelis”, o vertinanti “geras”. Taigi pažįstant ir vertinant mąstoma skirtingomis sąvokomis ir naudojant skirtingus matus arba “šablonus” (metodus), tad tokių skirtingų mąstymo tipų rezultatas yra skirtingas.

Pažįstant tai yra tiesos žinojimas, o vertinant – vertės žinojimas, kurie sąmonėje subjekto jungiami su objektu.

Vertinimas turi objektyvų pažintinį elementą, kuris apibendrinamas vertinančia sąvoka, kuri veikia kaip subjekto traukos ar atostūmio signalas. Nepaisant šios obektyvumo inkrustacijos visa iniciatyva ir atsakymas priklauso subjektui – iš jo kyla ir į jį sugrįžta, sukeldama minėtas galimas reakcijas. Šis įsišaknijimas subjekte rodo vieną iš pagrindinių vertinančio mąstymo principų, kuris yra perspektyvizmas. Vertinimas yra dėl subjekto, o ne dėl objekto, ir vertinimo procese, subjektas objektą pasisavina, ypač utilitarinio vertinimo rėmuose. Kitas svarbus vertinimo momentas yra vertinimo principas, kuris yra pasirinktas vertinimo matas ir visa paradigma, kurios tas matas yra kuriamas. Matome, kas ateina iš subjekto pusės – tai yra a) perspektyva, ir b) vertinimo principas, arba matas. Iš objekto vertinimas išplėšia kokį nors objektyvų momentą ir pagal savo mąstymo paradigmą tą objektyvų momentą bando interpretuoti mąstyme vertinančia sąvoka.

Klaidingos paradigmos ir propaganda

Remiantis minėtais pažinimo etapais, nesunku matyti, kaip žinojimas gali virsti neadekvačiu, tiesą pakeisdamas iliuzija, atitrūkusia nuo tikrovės. Žmonės susitarę, kad objektyvaus pasaulio objektas nėra iliuzija ir kad tiek pragmatiniais, tiek kitais kriterijais juo galima pakankamai užtikrintai remtis. Tad iliuzija atsiranda aukštesniuose etapuose ir aukštesnėse pažinimo pakopose, pradedant nuo mąstymo ir jungimo sąvokose. Mąstymas gali neteisingai parinkti sąvokas ir klaidingai jas sujungti, kurios perėjusios į visą sąmonę ir virtusios žmogaus klaidingu žinojimu, sujungiamos su išoriniu objektu. Taip atsiranda “klaidinga” sąmonės būsena, kurioje objektas sąmonėje jungiamas su iliuzija su klaidingu žmogaus žinojimu. Negana to, šis klaidingas žinojimas kalboje gali būti perduodamas kitiems žmonėms. Tad žinojimo klausime visada iškyla tiesos ir iliuzijos dichotomija, kai svyruojama tarp teisingo ir klaidingo žinojimo. Tiesos-iliuzijos dichotomija svarbi ta prasme, kad turi būti siekiama tiesos ir turi būti griaunama iliuzija.

Įprastai tiriant empirinį objektą klaidingas žinojimas nėra dažnas, nes supratimo lygmenyje objekto pažinimas yra pakankamai gerai išvystytas ir žmogus savo aplinką geba pakankamai gerai pažinti. Tokios klaidos gali atsirasti aukštesnio lygio pažinime tokiame kaip filosofija ir mokslas, kai turima ir naudojama klaidinga teorija apie pasaulį. Iš visos istorijos, net jos gerai neišmanydami, mes žinome, kokius klaidingus pasaulio supratimus žmonės yra turėję, pradedant mitologijomis, ir baigiant bandymais “moksliškai” aiškinti pasaulį. Pavyzdžiu, visur matydavo dievus ir demonus, tikėjo, kad žemė yra visatos centras, apie kurią sukasi sferos ir t.t. Tokiuose iliuziniuose tikėjimuose taip pat “pažinimas” vyko nurodytais etapais – pirmiausiai būdavo įtraukiamas objektas, tas objektas pereidavo į mąstymą ir sąvokas ir t.t. Svarbiausia, kas su objektu atsitinka mąstyme jam pritaikius sąvokas, jeigu sąvokinis aparatas mitologinis, religinis, pseudomokslinis, mes gauname atitinkamą suvokimą ir klaidingą žinojimą, kuris primetamas objektui. Tai paradigmos nulemtas klaidingas žinojimas, kuris iki šių dienų atėjęs ideologinėmis “mokslinėmis” teorijomis, kurios pavyzdžiui, klaidingai bando aiškinti kas yra valstybės organizacija, kas yra individas ir kas yra individo laisvė.

Taigi vienas galimas klaidos ir iliuzijos šaltinis yra naudojamas sąvokinis žmogaus aparatas, kokiomis sąvokomis ir “teorijomis” žmogus sugeba mąstyti. Tačiau iliuzija priklauso ne vien nuo šių dalykų. Iliuzijos priežastis gali būti ir gaunama neteisinga informacija apie objektą, kuri imama ne iš paties objekto empiriniame patyrime, bet iš paruoštos naudojamos mąstymo paradigmos – mitologija, religija, pseudomokslas, ideologija ir t.t.

Žmogus buitiniame lygmenyje pažįsta ne tik pats rinkdamas informaciją, bet ir gaudamas ją iš kitų žmonių. Jeigu ši informacija apie kokį nors objektą yra klaidinga, pasiekiamas klaidingas ir iliuzinis žinojimas, tiek pažinimo procese, tiek vertinant. Mūsų pasaulyje, kalbant apie žmogų ir valstybę tai visų pirma klaidinanti valdančios klasės propaganda, kuri neva “išaiškina” kas yra šie dalykai – valstybės organizacija yra aukščiausia valdžia, kuriai atskiras individas turi besalygiškai paklusti, o individas yra tik valstybės organizacijos “turtas”. Matome, kad minėtas individo esmės ir vertės naikinimas gali reikštis laisvo individo esmę apibrėžiant kaip “mano turtas” ir įsivaizduojant, kad individas negali savo savastimi būti niekas daugiau. Ir tokių pseudo esmių primetamų individui yra begalė. Bet kaip jau buvo sakyta, visos jos yra ne tiesa, bet iliuzinis žinojimas, jėga įdedamas į laisvą individą. Tam, kad sugriautų tokias iliuzijas, žmogus turi bandyti pats pažinti tikrovę, remdamasis jau minėtais pažinimo ir vertinimo modeliais, siekdamas pažinti tiek pasaulį, tiek save patį.

Tiesa pažinime, ir vertė vertinime

Pažinimas bei vertinimas turi panašumų ir skirtumų. Juos jungia tai, kad šie procesai reiškiasi tame pačiame mąstyme, nors ir skirtingai, nes naudoja skirtingas sąvokas ir skirtingas mąstymo paradigmas. Pažinimui rūpi tik tiesa, o tiesa yra pats objektas; kuo daugiau pažinimo teorijoje, kuri aiškina objektą, objektyvumo, tuo daugiau tiesos. Ir vien pažinimo rėmuose daugiau niekas nedomina – tik tai, kas yra koks nors objektas tiesos ir esmės rėmuose. Žinoma pažinimas ypač mokslinis reiškiasi platesniame kontekste ir jis yra pajungiamas kitiems tikslams – vartojimui ir naikinimui. Ypač tai tinka kalbant apie šiuolaikinį mokslą. Mokslas reikalingas kiek jis teikia pragmatinę naudą ir vien teoriniu tiesos žinojimu neapsiriboja. Šiek tiek kitaip yra su filosofiniu pažinimu, bet ir šis dažniausiai atsiduria panašiame naudos kontekste.

Ir būtent čia pažinimas priartėja prie vertinimo, kuris kaip jau minėjome taip pat yra ryšys tarp objekto ir subjekto. Bet kokiame vertinime yra ir krislelis pažinimo, nes jis visada susijęs su objektyviomis objekto savybėmis, kurias subjektas turi bent elementariai pažinti, nors pažinimu vertinant neapsiribojama ir einama prie pagrindinio jo momento. Pavyzdžiui, galima tarti “gera kėdė” arba “geras žmogus”. Tai yra vertinimai, bet jie niekada nebūna gryni ir apriboti viena vertinančia sąvoka. Visada pasakoma, kodėl daromas toks ir toks vertinimas, tai yra vertinimo pagrindas būna ir kažkokia objektyvi savybė, dėl ko vertinime tam tikru laipsniu dalyvauja ir pažinimas. “Gera kėdė, nes ant jos man patogu sėdėti”. Kad patogu turi būti objektyviai patirta ir nustatyta. “Geras žmogus, nes visada padeda bėdoje”. Kad man padeda taip pat objektyviai nustatomas dalykas. Taigi vertinant visada pradedama nuo kažkokio objektyvaus elemento. Ir šis vertinant apibendrinamas vertinančia sąvoka –  “gera kėdė”, “geras žmogus”. Bet ar tai reiškia, kad “geras” yra objektyvi savybė: kitam kėdė gal netinka, arba koks nors žmogus kitam nepadeda. Tada jis “geras” tik subjektyviai ar ir objektyviai?

Tačiau svarbiausia kuo pažinimas skiriasi nuo vertinimo yra štai kas. Tiek pažinimas, tiek vertinimas yra subjektui, bet pažinimui pirmiausiai rūpi pats objektas, o vertinimui svarbiausia subjektas. Perėjus minėtas vertinimo pakopas, vertinimo veiksmas neužsibaigia ir jis daugiau susijęs su subjekto aktyvumu ir jo reakcija į vertinamą objektą. Prie kognityvinės dalies vertinant prisijungia ir papildomas subjekto judėjimas, kurio nėra pažinime – tai yra objekto traukimas link savęs, jeigu jis “geras” ir stūmimas nuo savęs jeigu jis “blogas”. Tad vertinimas veikia kaip šios traukos arba atostūmio signalas. Ir tai galioja bet kokiai perspektyvai ir bet kokiam vertinimo principui. Tokio vertinimo užuomazgų galima rasti primityviame patyrime, kuris nepakyla iki intelektualinio lygmens ir yra instinkto pavidalu – kas naudinga tas instinktyviai traukiama į save, o kas kenksminga – to instinktyviai vengiama. Šis instinktyvus gyvūno lygio vertinimas žmoguje intelektualizuojamas ir perkeliamas į proto konstruojamus vertinimo matus. Pavyzdžiui, metafiziniame vertinime tai, kas yra gėris traukiama į save ar prie savęs, o tai, kas yra blogis, tai nuo savęs šalinama. Tas pats tiek gyvūniško instinkto, tiek žmogiško intelekto atveju. Todėl subjektui reikalingas ne tik pažinimas, tai yra žinojimas, bet ir vertinimas, kuriame subjektas atlieka dėl savęs jau minėtus papildomus judesius. Tas pat principas galioja net jeigu iš tikro subjekto perspektyva perkeliama į neutralią vietą už kokio nors konkretaus objekto, ir šitaip šiek tiek suobjektyvinamas.

Vertinimo sistemos

Vertinimo sistema gali būti personalizuota arba depersonalizuota. Personalizuota vertinimo perspektyva yra koks nors subjektas, kuris vertinimo matą pritaiko pagal savo kriterijus. Depersonalizuota perspektyva renkasi neutralią vietą, kuri nesusijusi su jokiu konkrečiu individu ir atsieta nuo jo savivalės ir poreikių. Kad ir koks būtų vertinimas subjektyvus ar neutralus, todėl objektyvesnis, rezultatas priklauso nuo vertinimo principo, arba nuo vertinimo mato, kuriuos galima suskirstyti į tokia dvi pagrindines grupes: utilitarinis vertinimas ir metafizinis vertinimas. Savo kilme, greičiausiai vertinimas priklauso naudos perspektyvai, o metafizika yra vėlesnis, filosofų metafizikų sukurtas išradimas.

Ankstesniuose skyreliuose matėme, kad vertinimas yra subjektyvus, tai yra, vertinamas objektas gali turėti subjektyvią vertę arba jos neturėti priklausomai nuo vertinimo perspektyvos. Tai reiškia, kad vertė nėra objektyvi savybė, vertė yra tai, ką objektui priskiria subjektas; nors tai nereiškia, kad subjektui, tiek individualiam, tiek platesnės perspektyvos, vertinimas yra kažkas nerealu ir nereikšminga. Vertinimas yra reikalingas išgyvenimui, nes jis yra signalas kaip su vertinamu objektu turi elgtis subjektas: “blogis” yra atstumiamas, o “gėris” traukiamas į save. Minėtas subjektyvumas, realizuojamas pagal kažkokį kriterijų, ir pagal savo kilmę matyt, fundamentalus naudotas kriterijus buvo nauda. Nauda yra apibrėžtas Utilitarinis vertinimo matas, kurio esmė yra kokio nors subjekto poreikio patenkinimas. Kas patenkina poreikį, tai yra naudinga todėl vertinga. Matome, kad tokio vertinimo subjektyvumas pasireiškia pirmiausiai tuo, kad vertindamas subjektas objektą pasiima sau, jį pasisavina ir suvartoja. Todėl toks vertinimas skiriasi nuo pažinimo, kuris į objektą žiūri kaip esantį sau, atskleisdamas jo esmę, bet bent pažinimo rėmuose jo nepasisavindamas ir nevartodamas.

Utilitarinis vertinimas nėra vien tik personalizuotas, nes gali rinktis ir neutralią perspektyvą – depersonalizuotą subjektą, tačiau visi kiti bruožai išlieka tie patys. Tokia neutrali perspektyva gali būti visuomenė, valstybė, tauta ir t.t. Kad ir koks būtų subjektas, pagrindinis principas išlieka toks pats – nauda. Gėris ir Blogis interpretuojamas kaip naudingumas ir atitinkamai iš tokios perspektyvos tai, kas yra gėris priimama, o tai, kas yra blogis atmetama.

Metafizinis vertinimas ir metafizinė vertė yra šiek tiek kitokia ir ji konstruojama intelektualinėmis priemonėmis kuriant metafizinę realybę, iš kurios imamas metafizinio vertinimo kriterijus. Tokia metafizika ryškiausiai pasireiškia religinėje metafizikoje ir iš jos kylančiame moraliniame imperatyve. Tokia perspektyva galioja tik žmonėms ir jos esminis bruožas yra tas, kad toks vertinimas yra “objektyvus” nes atsietas nuo individualios savivalės ir depersonalizuotas. Bet subjektyvioji struktūra išlieka ta pati, nes objektui, dalyvaujančiam metafiziniame pasaulyje subjektas, metafizinė neutrali realybė, priskiria vertę objektui, t. y. žmogui. Taip pat šis aukštesnis pasaulis nuo savęs atstumia tai, kas yra blogis ir priima tai, kas yra gėris. Tad tas bruožas, kuris reiškiasi utilitariniame vertinime, galioja ir metafiziniam vertinimui.

Individo esmės/vertės klausimas

Gyvename pasaulyje, kuriame žmonės ar įvairios grupės kariauja tarpusavyje ne tik dėl išorinių dalykų, bet ir pats individas paverčiamas intelektualinių ir metafizinių kovų lauku. Kiekvienas laisvas individas, atsidūręs iš įvairių pusių ateinančios agresijos sankirtoje, yra naikinamas ir šiuo naikinimu atskiriamas nuo savęs, nuo savos savasties, kurią galima išreikšti žmogaus esme ir jo metafizine verte. Galios laukai, esantys aplink individą, kovoja dėl sau naudingo esmės apibrėžimo ir priskiria jam savo nustatytas savavališkas ir subjektyvias vertes. Kiekviename individe vyksta kova tarp to, ką jis turi realizuoti, kaip savo esmę ar vertę, ir to, ką į jį bando įsprausti kiti.

Tad galima sakyti, kad tiek pažinimui, tiek vertinimui galioja tam tikras perspektyvizmas. Esmės apibrėžimas galimas kaip esmės dėl savęs ir sau ir dėl kito apibrėžimas; taip pat vertės nustatymas ir įtvirtinamas galimas kaip vertės iš savo perspektyvos ir iš kito perspektyvos. Abiem atvejais vyksta konkurencija ir kova tarp dviejų perspektyvų, tarp individo savasties ir išorinių galios laukų, kurie siekia atskirti individą nuo savo vidinės esmės ir vertės ir pakeisti ją primesta savąja interpretacija. Akivaizdu viena, kiekvienas siekia atsakyti naikinimui ir savyje išsaugoti tą esmę, kurią į jį įdeda pati transcendencija, nepriklausoma nuo žmogaus ir visuomenės, kitaip sakant, nuo jokių išorinių galios centrų.

Ar turi žmogus ką vertingo savyje saugoti ir ko siekti, ar iš išorės ateinantis naikinimas, pavyzdžiui, bandant žmogų paversti kokiu nors vergu ar darbiniu gyvuliu, nesunaikina nieko tokio, kas žmoguje būtų aukščiau už šias išorinės galios, pavyzdžiui, valstybės organizacijos primetamas funkcijas. Ar be “fakto”, kurį į individą projektuoja aplinka, yra esmė ir vertė, kuri virš jo pakiltų, virš to, kas žmoguje yra tik išorinis factum? Ir kas galėtų mums atsakyti į šį klausimą? Be mokslo, pažinimas, esmė ir tiesa buvo visų pirma filosofijos klausimai ir šie dalykai nuo seno yra nagrinėjami filosofijos kontekste. Tad į klausimą ar individas turi faktą peržengiančią aukštesnę esmę ir kokia jo vertė savaime nepriklausomai nuo siaurų persepektyvų savivalės gali padėti atsakyti filosofija.

Orientyrai

Akivaizdu, kad žmogaus esmės klausimas turi susitelkti prie jo sąmonės klausimo, prie klausimo, kas yra sąmonė ir kokia jos paskirtis, kurią būtų galima nustatyti iš pačios sąmonės vidinės perspektyvos, kuri apsiriboja tuo, kas yra jos viduje ir nežengia žingsnio į transcendenciją, nes tam neturi pakankamai tvirtos atramos nei savo viduje, nei išorėje. Vertė taip pat turėtų savo orientyru laikyti žmogaus sąmonę, nes ji turėtų būti žmogaus vertingumo pagrindinis kriterijus. Šie klausimai gali būti mąstomi tiek iš vidaus, pačiam individui suvokiant savo esmę ir ją siekiant įtvirtinti, arba, dalyvaujant metafizinėje realybėje, iš šio natūralistinio pasaulio pakilti į aukštesnę, protu suvokiama realybę, suteikiant savo veiksmams metafizinę vertę. Taip pat galima pažinti bei vertinti iš išorės, tačiau neprarandant iš akių to svarbaus momento, kad kiekvienas individas visų pirma yra sau ir dėl savęs ir kad tiesa slypi šioje perspektyvoje, o ne subjektyvioje iš išorės primetamoje iliuzijoje. Gyvi padarai, natūraliai atsiradę gamtoje, formuojami ir vystosi būtent pagal tokį principą, o išorinis principas galioja tik tam, kas yra dirbtina, padirbta kažkieno ir kažkokiam tikslui.

Kalbant apie aukštesnę už faktą sąmonės esmę, ją galima apibrėžti kaip tiesos ir žinojimo siekimą. Tas žinojimas apima tiek save, tiek pasaulį ir artėdamas prie jo žmogus artėja prie absoliučios tikrovės, kurioje žmogui yra nustatyta kažkokia vieta, tačiau parodyti kurią jam gali tik tiesos žinojimas. Kalbant apie metafizinę vertę, sąmonė taip pat turi siekti įkūnyti savyje aukštesnio metafizinio pasaulio principus, kuris pakeistų prigimtinį natūralizmą, iš kurio žmogus pagal savo prigimtį išaugęs, nes turi sąmonę ir protą, ir kuris neatitinka žmogaus poreikių. Abiem atvejais, kaip tikroji esmė ir idealo siekimas, žmogaus paskirtis ir tikslas yra siekti aukštesnės sąmonės, nes kaip gyvūnas žmogus pasiekęs ribą, už kurios vystytis nėra kur, belieka siekti aukštesnės sąmonės, kurios pastangos tobulinti save, pirmiausiai pasiektu žinojimu, galėtų padėti sukurti ir tobulesnį šį pasaulį. Tačiau tokiame pasaulyje koks jis yra individas susiduria su tokiu agresyviu tamsumu, kuris atskiria žmogų nuo tokios jo esmės, ją sunaikina ir paverčia išorinės galios funkcija, nesugebančiu žmoguje pastebėti nieko, ko nerodo siaura iliuzinė vertinimo perspektyva ir subjektyvi savivalė pažinime.

Objektinio daiktiškumo sluoksniai

Fizinio pasaulio daiktų sandarą aiškina ne tik fizikos ir chemijos mokslai, bet ir filosofinis metodas, kuris yra šių disciplinų pagrindas. Mano žinoma teorija tiksliųjų mokslų metodą vadina kontinuumų metodu, kuriame yra sensorinis, fizinis ir matematinis kontinuumai, kurie teoriniame modelyje sujungiami į vieną sistemą. Tačiau ant šios struktūros galima uždėti ir kitą, kuri artimesnė filosofiniam mąstymui.

Kiekvieno daikto šaknis yra kauzalinis kūnas, kuris kaip sako pats pavadinimas yra „objekto“ priežastis, ta gilioji šakinis, kuri generuoja informaciją ir ją paverčią į substancialų daiktą. Kauzalinis kūnas realizuojamas dviem keliais: vienas kelias yra tiesioginio aktualizavimo ir sudaiktinimo ir antras yra aktualizavimas per dzetą-struktūrą. Pirmame variante kauzalinis kūnas virsta semantiniu kūnu, kuris yra tas jausmas, kurį objektas sukelia, kai žmogus susiduria su kūnu be regos tarpininkavimo. Ir galutinė stotelė, šiame variante, yra akių kūnas, arba tas apvalkalas, kuris uždedamas ant kauzalinio ir semantinio kūno, pagal akių interpretaciją.

Tačiau ne čia visas įdomumas. Su vaizduote daiktas sujungiamas per dzetą-struktūrą, kuri sudaryta iš gnostinio kūno ir daiktiško kontinuumo, kurie susiejami į vieną sistemą ir pervedami į semantinį kūną, kuris vėliau aprengiamas akių. Galima pridurti, kad tarp semantinio ir kauzalinio kūno yra grįžtamasis ryšys, kuris reiškiasi struktūros griovimo ir palaikymo galimybių vertinimu, kurios feedback‘inamos į kauzalinio kūno judrumo struktūrą ir daiktas arba siekia aktyvumo, arba priešinasi ardymui bei destrukcijai per savo reaktyvumą. Ir paskutinis struktūrinis mazgas yra atminties, arba tapatybės kūnas, kuris tapsme išsaugo patvarumą, stabilumą ir tapatumą, neleidžia daiktui iširti ir išnykti tapsmo procese. Dėka jos daiktas visada išlieka tas pats.

Visas šis modelis lengvai sujungiamas su pradžioje minėtu kontinuumų modeliu. Sensorinis kontinuumas yra semantinis ir akių kūnas, matematinis ir fizinis kontinuumas yra dzeta-struktūra. Kuri sukuria tą nematomą pagrindą arba karkasą, kurį į objektinį pasaulį įdeda žmogaus pažinimas. Fizinis kontinuumas yra aštuonių kategorijų sistema, sudaryta iš a) substancijos, b) erdvės, c) judėjimo, d) laiko ir e) energijos, f) informacijos, g) šablono ir h) suvokimo. Tai yra, kiekvienas daiktas turi, šia prasme, gnostinės branos sluoksnį ir fizinės branos sluoksnį.

Tiesioginė aktualizacija visada yra patiriamas kietas daiktas, o dzeta-struktūra yra ta lanksti sistema, kuri leidžia į fizinės tikrovės daiktus pažiūrėti kūrybiškai, pagal kūrybinius kontinuumų modelius, tai yra, galima į daiktą įdėti bet kokią teoriją ir tada apvilkti jį jusliniais rūbais. Kitaip sakant, ezoterinė ir mokslinė daikto interpretacija skiriasi būtent vidine jusliškai nematoma dzeta-struktūra, kuri gali vertinti aplinkinį pasaulį ir materialistinio mokslo, ir magijos požiūriu. Bet kokiu atveju, ši struktūra pagrįsta kontinuumų galimybėmis ir juose slypi visi įmanomi šio sluoksnio modeliai.

Dabar šį daiktišką objektyvumą galima sieti su dviejų atšakų teorija, pagal kurią signalas iš „kauzalinio kūno“ skyla į daiktišką ir mentalinį kanalą, kurie sujungiami sąmonėje ir vienoje pusėje rodo objektyvų, kietą pasaulį, vadinamą fiksatu, o kitoje, minčių ir vaizduotės pasaulį, kuris iš esmės yra laksatinės struktūros. Fiksatas yra atminties kūnas, kauzalinis kūnas, semantinis kūnas ir akių kūnas, o laksatas yra dzeta-struktūra, nes susiformuoja atspindžio sistema, kur mentalinis laksatas ir gnostinis kūnas yra vienas kito pratęsimas, kaip pirmyn ir atgal judantis kanalas, jungiantis minčių ir daiktų pasaulį. Aišku, teoriškai suvokiama, kad gnostinis kūnas yra objektyvi fiksatinė sistema ir proto uždavinys šią struktūrą išaiškinti. Bet tai grynu pavidalu retai pavyksta, tad visada gaunasi mentalinis-daiktinis mišinys.

Todėl galima sakyti, kad dzeta-struktūra yra laksato ir fiksato mišinys, kai pirmiausiai suformuluojami ekrane dėmenys, o tada naudojant juos bandoma paaiškinti patį ekraną, arba šiuo atveju – daiktišką, objektinę realybę.

Ši struktūra galioja ir fiziniam burbului, tai yra daiktiškam bei kūniškam pasauliui, bei gnostinei sielos teorijai. Ji gali būti atsukta į daiktiško kanalo ekraną ir aiškinti jo daiktus arba gali būti atsukta į mentalinį kanalą ir aiškinti mentalinius reiškinius. Vienas iš tokių reiškinių yra oneirinė realybė, kurioje šiuo modeliu galima interpretuoti sapno sąmonės fiksatą ir laksatą.

Kuo skiriasi pagrindinės realybės ir sapno realybės objektas. Visa sluoksnių sistema yra vienoda, skirtumas tik tas, kad yra skirtingos dzeta-struktūros, nes realiame pasaulyje ji formuojama objektyvumo filtro, o iškraipymas vadinamas fantastine laksatizacija; o sapno pasaulyje jį išforminama visose aštuoniose vietose. Tos aštuonios vietos yra deformuoti fizinio kontinuumo parametrai. Sapno siurrealizmas gali reikštis per laiką, erdvę, substanciją, judėjimą, energiją, informaciją, šabloną ir suvokimą. Kaip proporcijos ir struktūros matematiškai iškraipomos, tokios gaunamos dzeta-struktūros deformacijos.

Mįslingas yra sapno objekto kauzalumas, bet jo šaknies galima ieškoti energomorfiniame lauke, iš kurios kyla laksatas, tada mentaliniai vaizdiniai, mintys. Šios siurrealistinės struktūros pereina į gnostinį kūną ir sukuria neįprastą, tikram pasauliui svetimą logiką, galimybes, reikšmes, suvokinius ir vaizdinius. Toks pasaulis gali būti labai supainiotas, simbolinis, svetimas šiam pasauliui, bet tai tik dėl tam tikrų Z formos deformacijų kūno sluoksnių sistemoje, kaip jie suvokiami pažįstančios sąmonės.

Atmintis nėra tokia svarbi, nes logika gali būti labai įvairi ir nesikartojanti, tai yra, ji nekopijuojama, bet kūrybingai apdorojama.

Kauzalinis kūnas visada yra pirminė tikrovė, kuri gali siekti net realybės šaltinį, tai yra sluoksniuotoje kūno sąrangoje turėti labai gilią šaknį. Kontinuumas, semantinis kūnas ir akių kūnas yra antrinė tikrovė, kuri parodo sąmonei jos artimiausią aplinką per objektyvumo filtrą. Galų gale yra antrinės tikrovės toliausia vieta, kuri yra „mintis apie…“, kuri taip pat koreliuota su objektiškais sluoksniais, arba kūnais, ir yra sudėtinė šios sistemos dalis. Ji gali pereiti į pirminės tikrovės dzeta-struktūrą ir atspindėti laksatinę, racionalistinę sąmonės perspektyvą arba akcentuoti juslinį fiksatą, kurio paviršius laikomas vieninteliu svarbiu daikto sluoksniu, kuris paverčiamas pažinimo absoliutu.

Mokslas nuo ezoterikos skiriasi tuo, kad ezoterika panaši į filosofiją ir tenkinasi laksatine perspektyva, o mokslas siekia tirti, arba ieškoti dėmenų, ir objektyviai, eksperimentais, atradimus pritaikant efektyviai, veikiančiai praktikai. Taip pirminė, niekinė tikrovė meterializuojama ir paverčiama ontologine realybe, ne vien pažinimo konstruktu.

Kvantinė sąmonė

Apie informacijos sulaikymą

Suprantama, kad žmonėms informacijos reikia čia, dabar ir kuo greičiau. Laiko tempimas tiek metų gali atrodyti nesuprantamas. Juk jeigu informacija turima, tai, atrodo, ją reikia iš karto visą paviešinti ir padėti tiems žmonėms, kuriems ji aktuali. O jų daug, nes problemos mastas didelis. Dėl to, tariamas informacijos sulaikymas gali atrodyti įtartinas, nes žmogus neatverčia visų kortų iš karto dėl kokių nors rimtų priežasčių. Tačiau to, iš tikrųjų, nedaro niekas, tai kodėl reikėtų reikalauti iš kitų?

Informacijos yra daug, tad ją tenka skaidyti dalimis. Ji skirta mokymui, tad kaip kursas, pateikiama segmentais. Be to, informaciją naudoja ir tie, kuriems ji nėra skirta, nes tinklaraštis viešas, tad tokiems žmonėms priėjimą norima riboti. Šitai supratus, tampa aišku, kodėl viskas nepateikiama vienu straipsniu arba viena knyga, iš karto.

Galima paprieštarauti, kad informacijos ne tiek daug kaip atrodo arba ją lengvai įmanoma sukoncentruoti. Jeigu žinoma sąmonės paslaptis, užtektų parašyti ir paaiškinti jos lygtis ir darbas būtų baigtas. Tie kam jų reikia, iš karto atliktų savo tyrimus ir eksperimentus, patikrintų „teoriją“, ir galėtų kurti gynybines arba puolamąsias technologijas. Tačiau taip kalbantys žmonės nesupranta ką kalba. Visų pirma tai lengvabūdiškas požiūris, kuris nesuvokia, kad sąmonės mechanizmo viešinimas yra toks pats rizikingas kaip viešinti sprogmenų gamybos technologijas. Tai paprasčiausiai pavojinga, nes niekas nežino į kokias rankas pateks informacija, ją padarius vieša. Todėl geriau ją sulaikyti, riboti, sukurti bent minimalių apsaugų ir barjerų sistemą, vienas iš elementų kurios yra informacijos viešinimas tik nedideliais gabaliukais. Ją visą atskleisti galima tik patikimiems žmonėms, kai esi užtikrintas, kad ji bus tinkamai naudojama.

Kitas būdas informaciją padaryti nepavojinga yra jos tik filosofinio aspekto viešinimas, išimant visus techninius klausimus. Vieniems užtenka principo, o formules gali susikurti patys, kitiems tai neįveikiama kliūtis ir jie net žinodami esmę, žinių negali panaudoti piktais tikslais. Negana to, kad galingiausios mafijos psichotroniką jau dabar naudoja nusikalstamais tikslais, paskleidus informaciją, tai pradėtų daryti bet kas, visokios „balbieriškio mafijos“. Žmogui tiesiog būtų neįmanoma kvėpuoti – reikėtų galvoti apie efektyvias gynybos priemones kiekviename žingsnyje. O šiuo metu, tai prieinama tik valstybės organizacijos grupuotėms – bet ir to užtenka, kad gyvenimą padarytų nepakenčiamą.

Todėl kyla natūralus klausimas, nuo kurio pradėjau šį straipsnį – jeigu paslaptis atskleista, reikia smogti atsakomąjį smūgį. Tačiau tai ne taip paprasta, nes valstybė turi pranašumą ir atskleidus visas kortas, galėtų tokią galimybę lengvai užgniaužti. Tada informacijos negautų niekas ir neliktų galimybių organizuoti pasipriešinimo struktūrą.

Todėl laikysiuosi tokios taktikos, kokios laikiausi lig šiol. :Viešinti dalimis ir apriboti teoriją principais, filosofija, atsisakant nagrinėti klausimus, susijusius su konkrečiais techniniais sprendimais. Sąmonės formulės nepateiksiu, bet yra viešinamas principas, kuriuo remiantis galima prie tokių pagrindų prieiti. Neaiškinsiu psichotronikos technologinių charakteristikų, bet paaiškinsiu ką ir kokiomis priemonėmis sąmonėje galima daryti. Nebus ir konkrečių žmonių pavardžių, bet aiškinu kaip veikia organizacinė struktūra socialiniu aspektu, kuri šias technologijas naudoja savo tikslų siekimui; nes reikia prisiminti, kad tiesiogiai pats nukentėjęs žmogus praktiškai specifikacijų panaudoti negalės. Tai įmanoma tik specialistams, kurie turi priėjimą prie specialios technikos. „Paprastam žmogui“ užtenka žinoti teoriją, nes pats gynybos priemonių vis tiek nepasigamins, nes jos nėra tokios paprastos, kad jas būtų įmanoma susikonstruoti buitinėmis sąlygomis. Todėl geriau bet kam net nežinoti.

Taigi rašau tam, kad būtų bent kiek didesnis išprusimas. Klausimai:

  1. a) Kas yra sąmonė?,
  2. b) Kokie jos užgrobimo būdai?,
  3. c) Kaip nuo užgrobimo apsisaugoti?

Kas yra sąmonė tai pirmiausiai fizikos, matematikos, biofizikos, neuro-mokslo, kibernetikos klausimai.

Nuo ko prasideda sąmonės tyrinėjimas?

Į šį klausimą atsakyti labai paprasta – nuo metodų išaiškinimo. T. y., kelias prie atsakymo į klausimą „kas yra sąmonė?“ prasideda nuo „kaip?“. Turi būti išaiškinta, kaip keliausime, nes keliavimo būdų ne vienas, tad reikia rinktis ir, žinoma, tai, kas geriausia, kas kelionę daro greičiausia ir patogiausia.

Viskas prasideda nuo pažinimo problemos, atsakant į klausimą kas tai yra ir kaip jis įmanomas. Filosofijoje tai – gnoseologinis klausimas (gnosis gr. – pažinimas). Mano ir kai kurių kitų žmonių sistemoje pažinimo mechanizmas vadinamas telepatija, nes jo metu į šviesą iškeliama tai, kas paslėpta ir nežinoma. Mintys paslėptos, tas žmogus, kuris gali jas atskleisti vadinamas telepatu. Taip pat nežinoma tikrovės gelmė, todėl jos atskleidimas – tokia pati telepatija, nes čia parodoma tai, kas kitiems žmonėms nepasiekiama. Kaip tai įmanoma, atsakysime tik suklasifikavę telepatijos rūšis ir paaiškinę koks jų veikimo mechanizmas.

Telepatija yra a) fenomenologinė, kai struktūra matoma specifiniu jutimu, b) technologinė, kai fenomenologiją galima imituoti techniškai, tai yra struktūrą matoma galima padaryti techninėmis priemonėmis, c) kognityvinė, kai naudojamas racionalus numatymas ir projekcija.

Fenomenologinis pažinimas tai ypatingų žmonių, vadinamų genijais, sugebėjimas. Jie naudojasi įvairiomis sinestezijomis ir kitomis išplėstos sąmonės galimybėmis. Šis variantas – nelabai įdomus. Toliau, tokius žmones pakeičia matavimų technologijos, kurios imituoja technologinės telepatijos galimybes. Tačiau labiausiai paplitęs pažinimo būdas yra kognityvinė telepatija, kurioje pritaikoma žmogaus patirtis ir aprioriniai racionalumo principai, kurie leidžia pažinti tikrovę teoriškai. Tai suprasime nustatę, kuriose vietose vyksta šie procesai. Pirmiausia – galvoje ir už galvos. Galvoje turime mąstymą, vaizduotę, o už galvos – sensoriumą ir transcendenciją. Pažinimas yra ne kas kita, kaip visų šių vietų susiejimas sąmonėje, leidžiantis visose jose matyti tikrovės sandarą arba struktūrą.

Sensoriumo kontinuumas yra pasaulis, tikrovė; fizinis kontinuumas yra tikrovės modelis sukonstruotas vaizduotėje; matematinis kontinuumas – tai kiekybinė struktūra, kuri uždedama ant fizinio modelio ir tikrovės.

Matome, kad visose vietose, kurias turi sujungti telepatija (pirmiausia kognityvinė), randame tą patį darinį, kuris vadinamas kontinuumu. Suprantama, ši sąvoka ne visai tiksli, nes kontinuumas yra tik pradinė būsena, kuri pradedama skaidyti ir rekombinuoti, šitaip iš jo gaunant įvairias struktūras – matematines, fizines ir tikrovės. Pažinimo prielaida yra ta, kad kontinuumai ir iš jų gautos struktūros visose trijose vietose vienodi. Tad visiškai nesvarbu, kurioje vietoje vyksta pažinimas. Jis gali vykti ne tik pasaulyje, bet ir žmogaus galvoje, nes joje sustatyta sistema bus tokia pati ir pasaulyje, jeigu nustatomas atitikties faktas. Tad šiuolaikiniai fizikai gali dirbti ne būtinai išorinėje realybėje arba gamtoje. Daug patogiau šį darbą daryti savo vaizduotėje ir tik paskui „teoriją“ tikrinti ieškant atitikimo. Be to, įprastinėje būsenoje šie pasauliai yra sujungti ir judant informacijai švytuoklės principu, pirmyn-atgal struktūros susivienodina ir žmogus pradeda matyti pasaulio paslaptis net neišėjęs iš savo galvos. Tokia yra pažinimo esmė, kuri ypač svarbi kognityvinėje telepatijoje, kuri remiasi aprioriniais ir aposterioriniais proto principais.

Matematikoje viskas prasideda nuo skaičių sekų, o skaičius yra ne kas kita kaip kontinuumui pritaikytas kiekybės operatorius. Pati matematika savaime ne tiek svarbi, daug svarbiau jos praktinis pritaikymas fizikoje. O čia skaičius susietas su parametrais ir jų matavimo vienetais. Kitaip sakant matematikoje skaičius pasako tik „kiek“, o fizikoje – „kiek kokio nors matavimo vieneto dalių“. Panašiai kaip „penki“ ir „penki metrai“. Visos fizikos formulės ir lygtys naudoja šį principą ir juo galima apskaičiuoti kiek ko nors yra.

Pati fizika, kaip fizinis kontinuumas yra tikrovės modelis, kuris išreiškiamas fizikine sistema, turinčia savybes ir parametrus. Modelio pavyzdys gali būti atominė materijos teorija, įvairios laukų konfigūracijos, stygų teorija ir pan. Kiekvienas modelio elementas (atomas) turi savybes, kurios išreiškiamos kiekybiškai, skaičiais. Fizikinių teorijų esmių esmė – šias savybes sumodeliuoti kiekybiškai ir išaiškinti kaip vystosi laikui bėgant fizikinės sistemos. Kad tai pavyktų, jos turi būti įsivaizduojamos diskretiškos arba kaip kontinuumai.

Ir trečia dalis, kaip jau kelis kartus minėjau, yra eksperimentas pasaulyje, kurio metu duomenys paimami iš pačios tikrovės ir lyginama ar yra tarp kontinuumo struktūrų atitikimas.

Fizinis modelis jau buvo aiškintas. Tai yra substancija-erdvė-judėjimas-laikas, informacija-erdvė-judėjimas-laikas ir energija-erdvė-judėjimas-laikas. Svarbiausia trinarė struktūra substancija-informacija-energija ir ją papildo erdvė-judėjimas-laikas. Visos fizikinės sistemos konstruojamos šiuose rėmuose. Sąmonei svarbiausia yra informacija-substancija plius energija. Reikia neužmiršti, kad šios koncepcijos nėra vienalytės, nes jos turi turtingą vidinę struktūrą, tokią kaip laukai, kvantai ir pan. Iš to seka, kad siekiant sukurti sąmonės modelį reikia judėti šioje pamatinėje struktūroje: 1) sukuriamas modelis fizinėje vaizduotėje (laukas, kvantas, kompleksas), šis modelis 2) matematizuojamas matematinėmis struktūromis, ir galų gale 3) ieškoma mechanizmų eksperimentais, su matavimo prietaisais, detektoriais, veikiant sąmonę bangomis ir pan. Sąmonėje svarbios mikro-jėgos, kurios suformuoja struktūrą ir informaciniai procesai tokie, kaip erdviniai ir intensyvumo morfizmai, kurie atspindi aplinkos formas. Šis sąmonės principas vadinamas „ekrano paradigma“.

Žmonės, susipažinę su mano straipsniais, turėtų suprasti, kad sąmonės visi klausimai fizikos rėmuose atskleidžiami kvantinėje mechanikoje, kvantinio lauko teorijoje, dalelių fizikoje, kondensuotų medžiagų fizikoje ir stygų teorijoje; taip pat naudojant kibernetikos ir informacijos teorijas; neįmanoma apsieiti ir be matematikos esmės supratimo. Šiomis kryptimis ateityje ir judėsime.

Socialinio neteisingumo šaknys

„Protas“ ir deficito priežastys

Kadangi neseniai prasidėjo nauji mokslo metai, norėčiau dar kartą pateikti savo mintis apie mokymosi paslaptis. Dauguma suaugusių žmonių jas žino, tačiau situacija su jaunimu yra šiek tiek kitokia. Kadangi jie vis dar yra apdirbimo stadijoje ir nežino kokia bus pabaiga, kokios įvairių metodų pasekmės, taip pat negali į visą šią sistemą pažiūrėti iš šalies, jie nemato kai kurių elementarių, bet labai svarbių niuansų. Taip yra todėl, kad turint ribotą priėjimą prie aukštesnio lygio dalykų, nežinant kaip atskiri elementai ir detalės sujungiamos į visumą, neįmanoma pamatyti panoraminio vaizdo, kuris parodo visas sistemos paslaptis (pirmiausia tai, kad niekada nebuvo sakoma visa tiesa).

Tačiau šios paslaptys tai nebūtinai kokių nors įstaigų ir jų personalo paslaptys, nes labai didelė tikimybė, kad jie patys nežino šitų dalykų ir paslapties autoriai stovi dar aukštesniame lygyje. Mažoje valstybėje tai gali būti visos valdžios aukščiausi vadovai ir lyderiai, kurie turi galimybę prieiti prie globalinių paslapčių. Tai nebūtinai kokios nors žinios, slapti projektai, politinės ar socialinės programos. Šios paslaptys susijusios su pačiu žmogaus prigimties užvaldymu, kuris yra fundamentalus, nes yra visa ko pagrindas. Šitaip valdant pagrindą, aukštesnėms dalims suteikiamas tam tikras laisvės elementas, kuris kai kuriems nesusipažinusiems žmonėms gali atrodyti kaip tikra realybė. Pavyzdžiui, mokyklos gali atrodyti liberalios, nes leidžia mokiniams pagal savo „gabumus“ rinktis profilį, dalykus, lygį ir t.t. Kas renkasi tiksliuosius mokslus, kas humanistiką, kas menus. Tačiau tai tik laisvės iliuzija, nes „gabumų“ kontrolė priklauso valdžiai. Tai yra, pats psichologiškai gali svajoti ką nori, bet jeigu tam dalykui neduoda gabumų, tai profesionalaus lygio nepasieksi niekada ir bus neįmanoma konkuruoti. Kitaip sakant, valdžios psichosocialinės inžinerijos sistema parenka gabumus ir tu neturi jokios laisvės, turi „rinktis“ tai, ką sugebi. Nesirinksi – pats kaltas, nes programos pagal svajones – nekuriamos. Taigi laisvas pasirinkimas yra tik pasirinkimas to, kas parinkta, nes tai atrodo „racionaliausias“ sprendimas.

Natūraliai turi kilti klausimas: „Kaip tai įmanoma?“, „Ką reiškia gabumų parinkimas?“. Gabumai valdomi su psichotronine lobotomija, kuri gali būti labai stipri, stipri, lengva arba visai nenaudojama. Kai lobotomija nenaudojama, turimas vunderkindo lygis, toliau su lengva lobotomija yra talentai, o visi kiti yra protingi, vidutiniški ir itin negabūs. Reikia suprasti pagrindinę paslaptį, kad visi šie lygiai yra ne natūralūs, ne paveldėti, bet sukurti dirbtinai tam, kad būtų lengviau valdyti visuomenę. Ir mokslai kurių mokomasi – netgi ne esminiai, nes jų turinys yra labai žemo lygio. Mokymasis 12 metų reikalingas ne tiek žinių įsisavinimui, bet psichologiniam dresavimui, kurio tikslas charakterį padaryti paklusnų, lengvai valdomą, prisitaikantį prie sistemos ir nustatytos disciplinos. O tai labai svarbi suaugusių pasaulio dalis, kuriame tenka dirbti vergiškomis sąlygomis, neturint jokių teisių arba nemokant už jas kovoti.

Psichotroninė lobotomija yra priekinės smegenų žievės valdymo implantai, kurie kaktos srityje kuria įvairius slopinimo gradientus, su kuriais apribojamas arba visai ištrinamas žmogaus protas. Su stipria lobotomija ir visai „be proto“ žmonės vadinami „tuščiagalviais“ ne perkeltine ar menkinančia prasme, bet tiesiogiai, nes nuslopinus visą protą žmogus galvoje jaučia tuštumą, t. y., nėra jokių minčių ir jokių vaizdinių. Kaip tai padaroma jau yra techninis klausimas, į kurį neatsakinėsiu, nors panaršius šį blogą atsakymų galima rasti ir apie tai. Man įdomiau, kaip tai veikia psichologiškai ir kokias tai turi socialines pasekmes.

Judant toliau, galima preliminariai atsakyti į klausimą, kas yra mokymasis ir nuo ko jis priklauso. Mokymasis yra informacijos perkėlimas iš Sensoriumo į Kognityviumą. Jis priklauso nuo to, ar nesužalotos ir nesutrikdytos jungtys tarp šių žievių. Jeigu perkėlimas vyksta normaliai, tai išmokimas aukšto lygio. Bet jeigu su šiomis jungtimis kas nors padaryta ir nėra efektyvaus informacijos perkėlimo, tai mokymosi procesas sutrikdomas arba visai sustabdomas. Be abejo, svarbu ir tai, kaip vyksta procesai kiekvienos sistemos viduje, pavyzdžiui, ar nėra sutrikimų, dėl kurių atsiranda sumenkėjęs neuroninių jungčių pralaidumas. Ir paskutinis aspektas yra ar smegenų srityje nėra jokių trukdžių, kurie neleistų suformuoti normalų morfizmą atminties gnostiniame lauke, nes per struktūrą perleidus pašalinius laukų gradientus, morfizmas išardomas ir šitaip prarandama įrašyta informacija. Tad matome, kad šie procesai yra priešingi mokymosi tikslui, kuris siekia išugdyti įgūdžius arba žinias, kurie pirmiausiai įrašomi į atmintį. Jeigu ši vieta sudarkoma, žmogus negali išmokti nieko, o tai reiškia, kad jis nurašomas į žemiausią kastą, į kurią surenkami visi vidutinių ir menkų gabumų žmonės.

Žinant šią paslaptį ir pamačius kiek daug valstybės organizacijoje yra tokių žmonių, apima siaubas. Iki  70 %  žmonių yra su sutrikdytu Kognityviumu, kurį sudaro protas/mąstymas, protas/vaizduotė, atsiminimai, visų rūšių modeliavimas. Dėl neaiškių priežasčių silpnai perkeliama informacija iš Sensoriumo į Kognityviumą, silpnai įsimenami įgūdžiai ir žinios, labai netobulai veikia praktinio pritaikymo sistema tiek motorinė, tiek kognityvinė. Kyla klausimas ar įmanoma, kad ši situacija turėtų natūralias, savaimines priežastis. Visi žmonės turi tą patį kūną ir tas pačias organų sistemas ir čia nėra jokių variacijų. Taip pat yra vienodos smegenys ir vienodos kognityvinės smegenų funkcijos, kurių rinkinys turi būti visiems identiškas kaip ir organų sistemos. Jeigu tai būtų savaiminis reiškinys, tai 70 % žmonių būtų „proto invalidai“ iš prigimties. Kodėl tokių atvejų nematome nei su organizmu arba su sensorine smegenų žieve. Tarkime žinoma, kad tam tikras procentas žmonių gimsta su sutrikusiu arba silpnu regėjimu, bet tai niekada neviršija kelių procentų. Gali būti 5-7 %, bet niekada 70 %. Sensorinė žievė taip pat visų yra efektyvi ir veikia 100 % – nėra jokių regėjimo, girdėjimo talentų, nes tai kiek jie yra „intelektualūs“ daugiau priklauso nuo Kognityviumo, o ne nuo Sensoriumo. Bet viskas staiga katastrofiškai pasikeičia, kai iškyla Kognityviumo klausimas. Žmonės tampa iš esmės skirtingais ir tie skirtumai iš karto suskirstomi į pavaldumo kastas. Tam yra vienintelis paaiškinimas – ši stratifikacija yra dirbtinė, psichosocialinės inžinerijos pasekmė ir tai su prigimtimi neturi nieko bendra. Ši stratifikacija yra vergovinės santvarkos pagrindas, kurioje nėra jokio laisvo pasirinkimo, nes gyvenimas parenkamas nustačius tam tikrą gabumų lygį.

Gabumus vaizduojant labai primityviai, jie priklauso nuo kelių komponentų, iš kurių svarbiausias yra atmintis. Tai nėra paprasta atmintis, kurioje laikomi informaciniai vienetai, kuriuos reikiamu metu galima ištraukti ir sujungti. Atmintis yra modelis, asociatyvinė viso pasaulio holograma, kurios viduje yra visa panaudojimui reikalinga informacija, kurią galima perkelti į bet kokią formą. Kitas komponentas yra suvokimo apimtis, kuri natūraliai yra begalinė, tačiau valstybės organizacijos žemesnėje kastoje yra susiaurinta iki kelių elementų. Pavyzdžiui, nevedžiodamas akių žmogus gali suvokti tik kelis žodžius, nors pagal natūralų sugebėjimą turėtų matytis visas puslapis ir turėtų būti fotografinė atmintis. Nuo to, kiek šis sugebėjimas laisvas priklauso gabumų lygis, nes jis reiškia greitesnį informacijos įsisavinimą ir tobulą jos atgaminimą, priklausantį nuo skiriamosios gebos, t. y. ar atsimenama tik abstrakčiame temos lygyje ar galima atgaminti visas detales. Pagal tai atmintys būna semantinės, išskleidžiančios turinį arba ženklų, kai galima atgaminti ženklų sistemą, su kuria informacija koduojama. Be abejo, svarbu ne tik suprasti, bet ir atgaminti bei parodyti kitiems. O tai padaroma kalba. Kalbėjimo gabumai koduojami su pauze, kuri parodo kiek sakinių žmogus nesustodamas gali pasakyti. Šis gebėjimas nėra būtinai protas, nes svarbu ir tai, kas kalbama, tačiau be pauzės šnekantys žmonės natūraliai laikomi sėkmingesniais. Valstybės paslaptis ta, kad šis bendravimo aspektas valdomas taip pat kaip kiti gabumai, kurie tampa psichotroninio sutrikdymo taikiniais. Šitaip, su slopinimo implantais, žmogus padaromas „tuščiagalviu“, arba jeigu bent tam tikri sugebėjimai yra, tai jie pavaizduojami su įvairiais „defektais“. Tada sakoma, kad šis žmogus neturi ką pasakyti arba negali ir yra niekam nereikalingas ir neįdomus.

Nesunku pastebėti, kad tai yra viso pasauli bėda, ir šis klausimas kontroliuojamas visos planetos mastu. Gabumus reikia užsitarnauti arba turi pasisekti gauti didesnes kvotas visai valstybei. Be to, yra tam tikrų tautybių, kurios per visą istoriją šiuo klausimų turėjo daug privilegijų, nes jiems buvo leidžiama matyti platesnį panoraminį vaizdą savo vidinėje sąmonės dalyje. Tačiau, mano manymu, ši situacija neteisinga, nes protas yra žmogaus nuosavybė, o pasisavinimas, sužalojimas, arba ištrynimas yra nusikaltimas. Ir ypač didelis nusikaltimas tai yra, kai jis panaudojamas žmogaus sužlugdymui ir sunaikinimui. Šitaip globalinės mafijos žlugdomos ir valstybės, ir atskiri žmonės. Šios sistemos tikslas yra susikurti aptarnaujančių vergų sluoksnį, kad būtų galima naudotis jų fiziniu ar intelektualiniu darbu. Tai parazitiniai santykiai, kurių toleruoti negalima ir šią sistemą visomis priemonėmis reikia žlugdyti, siekiant išlaisvinti protą ir sąmonę, nes tai yra žmogaus socialinės laisvės pagrindas.

Vunderkindai ir gabumų mašinos

Šią temą galima dar labiau sukonkretinti, iškeliant klausimą „kas yra protas?“ ir „kokioje vietoje jis randamas?“. Tai ne kaukolės forma, ne kūno išvaizda, ne mimika, ne gestai, ne pliurpimas, ne drabužiai, ne mašina, ne praėjimas pro šalį ir t.t…. Ne “protingai pasakyta, nes ir aš taip galvoju”, „ne nieko nesuprantu, vadinasi tai turėjo prirašinėti labai protingas žmogus, nes tai, kas nesuprantama supranta tik „genijai““. Protas pirmiausiai yra patirtis, po to gebėjimas aprėpti ir pamatyti tai, ko nesugeba pamatyti kiti. Tačiau šį gebėjimą turi visi žmonės – kaip vienodi yra Sensoriumai, taip vienodi yra visų žmonių Kognityviumai. Jeigu kas nors ne taip – tai jau neleistinas įsibrovimas.

Proto turinys efektyviausiai atveriamas naudojant kalbą, bet pati kalba – nėra protas. Tai visiems būdinga forma, kuri naudojama pasaulio atvėrimui savo ir kito žmogaus sąmonėje. Kadangi smegenys turi keturias pagrindines funkcijas, tai kalba ir protas neišvengiamai su jomis susijęs. Kalba yra regoje, klausoje, motorikoje, emocinėse reakcijose. Rega mato iš figūrėlių sudarytą tekstą, arba ji mato tekstą, kuris yra figūrėlių rinkinys. Informacijos paėmimas iš šių figūrėlių vadinamas „skaitymu“. Protas yra figūrėlių suvokimo plotas, tai yra kokio dydžio gabalą akys ir regos žievė sugeba suvokti. Didesnis gabalas reiškia didesnio informacijos kiekio įsisavinimas (vadinamas greituoju skaitymu). Toliau tai yra regimosios informacijos įsiminimas turinio arba ženklų forma. Kuo didesnį gabalą paima ir kuo efektyviau įsimena, tuo didesnis protas. Yra įvairių figūrėlių (ženklų) rūšių: šnekamosios kalbos, matematikos ir fizikos kalbos, logikos kalbos, muzikos kalbos, programavimo kalbos. Visos jos pagrįstos tuo pačiu principu ir gali būti vienodai sėkmingai išmoktos. Klausa supranta kalbos garsus ir garsais perduodamą informaciją. Tad šis kalbos aspektas (garsinis supratimas) turi būti greta klausos žievės. Ji suformuoja neuronų modulius, kurių reikia kaip tik šių šnekamosios kalbos savybių suvokimui. Elementai yra fonemos (kalbos garsai), kurios skirstomos į balsius ir priebalsius, besiskiriančius tuo, kaip iš burnos išeina oras. Yra dviejų rūšių figūrėlės: raidės ir hieroglifai. Raidės naudojamos tada, kai reikšmės suprantamos per garsų ženklus. Tai yra pagal tai kokios raidės užrašytos, mes suprantame žodžio tarimą, o su tarimu asocijuota žodžio reikšmė. T. y. per raides regos žievėje iššifruojame garsus klausos žievėje, o ši asocijuota su reikšmėmis esančiomis semantinėje atmintyje. Arba kalbos, kuriose naudojami hieroglifai, ženklas (figūrėlė) tiesiogiai asocijuota su reikšme, o tarimas asocijuotas papildomai iš atminties arba koduojamas specialiais papildomais prie hieroglifo ženklais. Pirma rašto sistema vadinama fonografine, o antra ideografine. Pavyzdžiui, matematikoje daugiausiai naudojami ideografikos principais pagrįsti ženklai, kurių reikia mokytis taip, kaip mokomasi kalbos hieroglifų.

Vienas iš svarbesnių sugebėjimų yra proto parodymas oratoriaus sugebėjimais. Šie sugebėjimai daugiau susiję su motorine žieve, kuri turi kalbos pirminį motorinį centrą ir kalbos prieš-motorinę sistemą, kuri paruošia kalbėjimui reikalingą informaciją. Kaip žmogus kalba priklauso nuo motorinės žievės normalaus veikimo ir nuo to, kaip efektyviai surenkama informacija, kuri yra kalbos garsinių ženklų turinys. Ištrinant protą, padarant žmogų „tuščiagalviu“, pirmiausia blokuojama semantinė sąmonė, kuri saugo visus informacinius išteklius, „istorijas“. Toliau, valdant motorinę žievę, įvedama pauzės sistema, kuri nustato, kiek sakinių žmogus gali pasakyti „neužstrigdamas“. Kaip jau sakiau, tam reikia nestringančio informacijos srauto, ir laisvo burnos raumenų valdymo centro. Visi šie centrai paprastai nėra sutrikdyti, ir natūraliai informacija plaukia laisvu srautu, tačiau kad žmogus neatrodytų „per daug“ protingu, šis srautas slopinamas ir įvedamos tokios pauzės, „kad negali pasakyti net vieno sakinio“. Negali, nes su slopinimo gradientais ištrintas kalbos gabalas, kuriame sąmonės viduje vaizdinio pavidalu surinkta visa informacija, kuri po to linijiniu būdu perkeliama į lingvistinę sintaksę. Žmogus, pavyzdžiui, mato šimtą sakinių informacijos, o kalbėjime juos „skaitydamas“, vieną po kito įgarsina. Taip veikia įeinančios sekos, kurios virsta modeliu arba semantikos gabalu; išeinančios sekos, kurios proto gabalą paverčia tekstu ir vidinis mąstymas, kuriame surenkami vaizdiniai modeliai ir semantiniai gabalai.

Pabandykime panagrinėti muzikos vunderkindo protą. Viskas prasideda nuo sensorinio pasaulio, kuriame yra muzikos instrumentai. Kokio nors instrumento talentas sugeba sujungti fizinį objektą ir manipuliavimo juo motorinius judesius, o šie jungiami su skleidžiamais garsais. Kiekvienas muzikinis instrumentas turi tam tikrą išgaunamų natų diapazoną, kuris visas turi būti atmintyje. Žmogus sugebantis įsiminti muzikos kūrinį, parašytą muzikos ženklais, kurie jau yra Kognityviumo turinys, ir perkelti juos į motorinius judesius yra muzikos talentas. Jeigu ši sistema ypatingai efektyvi, nes sugeba sugroti motoriškai sudėtingas kompozicijas arba turi labai gerą muzikinę atmintį ar įvaldęs didelį skaičių muzikos instrumentų yra vunderkindas. Tokie sugebėjimai ypač svarbūs geriems kompozitoriams, kurie išmano instrumentų diapazonus, moka tarpusavyje sieti didelį skaičių instrumentų (kaip orkestre), muzikoje yra išskirtiniai žmonės. Tačiau tokiais galėtų būti visi, o to nėra todėl, kad valstybės valdovai nemano, jog organizacija, kurioje visi užsiima tuo pačiu darbu – efektyvi. Vieni groja, o kiti šluoja gatves, bet tik dėl tokio sprendimo („o kas šluos, jeigu visi gros?“). Muzika, be to, yra pramonė („muzikos industrija“), kuri gauna didelius pelnus. Ir šiai pramonei reikia “darbininkų”, muzikantų. Todėl mokyklose tam tikram procentui išrinktų vaikų, sukuriama muzikinių gabumų programa. Šie gabumai panašūs į kalbinius, nes grojimas panašus į šnekėjimą, tik vietoj kalbos padargų naudojami rankų judesiai, kurie garsus, kaip balso stygos, išgauna naudodami muzikos instrumentą. Ir čia yra tokia pat atmintis, semantinis garsinis gabalas su įeinančiomis ir išeinančiomis sekomis. Tarkime mato natų puslapį ir po to linijiniu būdu su instrumentu išgroja užrašytas melodijas.

Bet muzika yra riboto diapazono psichoakustika, kuri paklūsta fizikinės akustikos dėsniams. Kiekviena nata turi savo dažnį ir jų sąskambiai paklūsta fizikos dėsniams. Galima parašyti analizės algoritmą, kuriame pagal fizines charakteristikas kompiuteris surastų visus gražius sąskambius ir išrinktų iš jų mažorines arba minorines melodijas, kurios pagal psichoakustikos dėsnius daro emocinį poveikį žmogui. Pirmiausiai atskiriami blogi ir geri sąskambiai. Blogi suvokiami kaip nedarnus triukšmas, o geri – kaip graži muzika. Tada patyrinėjamos sekos ir surandama visa muzika, kurią su konkrečiu instrumento diapazonu galima išgauti. Taigi sujungus muzikinį talentą su šiuolaikinėmis technologijomis, galima sukurti labai gražią muziką, jeigu tik yra toks tikslas. Tačiau nebūtinai šio tikslo siekiama, nes per muziką valdomos masinės emocinės būsenos ir jeigu ji skirta žmonėms iš žemų kastų, tai muzika skiriama psichologiniam naikinimui. Atseit, tokia sąmonė „neturi teisės“ patirti nieko gražaus. Be to, jeigu muzika susieta su tekstais, tai jų turinys taip pat perduoda atitinkamą propagandą, su kuria žmonėms, ypač vaikams, plaunamos smegenys, jie emociškai hipnotizuojami patirti neigiamas sąmonės būsenas.

Baigdamas šį skyrelį dar noriu pridurti tai, kas irgi yra neviešinama su gabumais susijusi paslaptis. Kadangi turimos sukurtos psichotroninės SKS (smegenų-kompiuterio sąsajos) sistemos, tai yra galimybė išplėsti smegenų gebėjimus panaudojant idealią kompiuterinę informacijos saugojimo sistemą ir, sujungus ją su smegenimis, gauti „fenomenalią“ atmintį. Tad taip ir gaunasi, kad idealiai groja, idealiai tapo, idealiai kalba, idealiai skaičiuoja Superkompiuteris, o talentai yra tik bio-robotai. Aišku, tokio likimo nenorėtų niekas, net jeigu taip įgyjama šlovė arba susikraunami pasakiški turtai… Niekas nesako, kad nėra „natūralų“, bet kūrybinių industrijų poreikiai irgi daro savo, pirmiausiai dėl pelno…

Nietzsches įžvalgos

Žmonės, bent kiek susipažinę su F. Nietzsches filosofija, nesunkiai supras, kodėl šis filosofas tiek svarbus aiškinant 20 ir 21 amžiaus globalinius procesus. Nors jo „teorijos“ tiems laikams kai jis rašė atrodo originalios ir naujos, iš tikro jis atskleidė seną kaip pats žmogus psichologinį/socialinį principą, kuris yra visų valdžios santykių pagrindinis mechanizmas. Bendrai žiūrint, jo filosofija nėra tokia jau originali, nes daug idėjų buvo išsakyta jau senovės graikų interpretacijose. Bet Nietzsches tekstai, kurie apibūdintini kaip radikalus subjektyvizmas, nes tvirtina, kad nėra jokios absoliučios tikrovės ar tiesos, yra tik galios santykių nulemtos iliuzijos, šiuos principus išreiškė išsamiausia ir įtaigiausia forma. Sąmonė jam buvo ne tiesos, bet iliuzijos vieta, todėl savaime jos statusas gerokai sumenksta lyginant su tuo, kaip sąmonė buvo aiškinta absoliutistų filosofijose. Tačiau šį sąmonės trapumą, netikroviškumą, Nietzsches manymu, gali išgelbėti fizinės galios sistema. Iliuzija virsta „tiesa“ tada, kai ją perteikia galios pranašumą turinti organizacija, kuri save, nors ir iliuziškai, bet linkusi tapatinti su „tikrove“.

Antras Nietzsches filosofijos aspektas yra naujoviškas silpnumo ir stiprumo traktavimas. Pagal šį skirstymą, jis konstruoja skirtingus silpnųjų ir stipriųjų mentalitetus, kurie reiškiasi tiek pavieniuose individuose, grupėse ir net didžiulėse socialinėse organizacijose, tokiose, kaip karalystės, imperijos, respublikos ir t. t. Daug nesiplečiant, jų esmė tokia: galingesnis mano, kad silpnesnis turi paklusti, nes tokios yra galios santykių nulemtos realijos ir priešintis beprasmiška, vienintelis kelias – susitarti; silpnesnis įsivaizduoja, kad galingesnis turi nepulti, gerbti teises ir autonomiją, net jeigu apginti ir įtvirtinti tų teisių nėra jokių galimybių. Pastaruoju atveju, einama iki to, kad silpnesnis pradeda perrašinėti tikrovę taip, kad galingesnis būtų šios tikrovės požiūriu neteisus ir net psichologiškai turėtų dėl savo pranašumo kentėti ir trokšti savo sunaikinimo. Tai yra, silpnesnis rezga gudrų planą, kaip galingesnio pranašumą atsukti prieš jį patį, kad negalėdami dėl savo silpnumo ir menkumo kito nugalėti, priverstų jį tai padaryti patį. Šis Nietzsches atskleistas silpnųjų planas retai pavyksta, bet tokių atvejų istorijoje yra buvę; ir, be to, bus tol, kol ši planeta bus pilna paliegėlių – svarbiausia valstybiniu lygmeniu.

Taigi, jeigu nėra tiesos, nėra tikrovės – kas tada yra? Pasak Nietzsches, yra tik subjektyvistiniai konstruktai, kurie išreiškiami tikrovės lingvistine, ženkline, vaizdine forma, nors yra tik įsivaizduojama ir trokštama realybė. Imant kalbinį lygmenį, iliuzinis turinys išreiškiamas būtiškomis kalbos priemonėmis, aiškinant kas buvo, kas yra ir kas turi būti. Nenorėdami susilpninti savo padėties, niekada nesako „atrodo“, „galbūt“, bet visada „yra“. Tačiau, kad galėtum įvertinti tokios būties būtiškumą, reikia suvokti visą filosofinę ir mokslinę ontologinę/gnoseologinę/etinę suvokimo teorijų gelmę ir būti teoriškai iki galo sąžiningu: galų gale niekas nežino kaip iš tikro viskas yra, ir iš tikro daug kas, kas yra įsivaizduojama kaip absoliuti būtis – tokia tik atrodo. Žinoma sąžiningumas, ypač silpnam žmogui, nėra didelis privalumas, nes ir taip silpną jis dar labiau susilpnina, todėl visos silpnos valstybės ir imasi įvairių „pranašumo“ konstruktų kūrimo, kuriuos neva suranda absoliučioje realybėje. Bet, kaip atskleidė Nietzsche, tai yra esamos arba įsivaizduojamos galios projekcijos, bet niekada ne tikrovė ir niekada ne tiesa, nors taip pat suvokiama, kad šis subjektyvumas privalo būti pateikiamas kaip tiesa.

Tokie kūrėjai visada imasi gudrybės, kuri yra reikalavimas būti lėkšto fenomenologinio paviršiaus žmogumi, tai netgi vaizduojant kaip moralinį imperatyvą. Kodėl taip elgiamasi suvokti nesunku, juk visi paviršiai, netgi iliuzijos, gali atrodyti kaip tikrovė, bet fenomenologijos statusas išaiškėja, kai atveriamas šio paviršiaus maskuojamas falsifikavimo mechanizmas. Atskleisi mechanizmą – sugrius iliuzijų pasaulis, todėl tokie žmonės linkę nuo gelmės klausimo bėgti į intelektualinių iliuzijų ir falsifikacijų pasaulį. Maža to, tokie „filosofai“ imasi gąsdinimų, kad jeigu pažvelgsi toliau, ir pabandysi atskleisti kas po paviršiumi slepiasi – tapsi „blogio monstru“ ir pagal į savinaiką orientuotos psichologijos matricą turėsi pats save morališkai ir fiziškai sunaikinti. Tai ir yra pagrindinė taktika – į savo priešo sąmonę įterpti savinaikos virusą, matricą, programą arba bombą. Kiek tai pavyksta – kitas klausimas, tačiau neklystant galima pasakyti, jog tai yra tipiška taktika. Jeigu paliegėliai sugeba sustiprinti savo poziciją (tai irgi įmanoma), dažnai iš inercijos šią taktiką naudoja ir toliau, bet jau kaip galios projekciją ne į stipresnį, bet į silpnesnį ir tai yra sadistinio kankinimo pagrindinė technologija.

Vadinasi turime dvi taktikas. Viena yra įbūtinimas, o kita dekonstrukcionizmas. Visi save įbūtina kaip aukščiausią galią arba teisę, o mechanizimų ieško ir juos dekonstruoja tik priešų „absoliučios tikrovės“ vizijose, iš kurių jie semiasi psichologinių galių. Įbūtintojai yra tuo pačiu ir paviršininkai, o dekonstrukcionistai visada yra gelmininkai, kurių tikslas parodyti, kad „gėris“ nebūtinai toks jau geras. Dažniau tai būna paprasčiausias susireikšminimas, kuris save steigia kaip absoliutų tikroviškumo, tiesos kriterijų. Šios taktikos ypač ryškios šiuolaikinėse propagandos priemonėse, kai visos globalinės tikrovės atsiduria įvairiuose ekranuose, kurie savo prigimtimi yra konstrukciniai, ir technologiškai imituoja tokią pačią natūralių vaizdinių pasaulio pamatinį mechanizmiškumą, konstrukcionizmą. Taip, pavyzdžiui, naudojamos stovinčios ir judančios skaitmeninės grafikos, kurios „iliuziniai“ atvaizdai savo fenomenologiniu paviršiumi niekuo nesiskiria nuo tikrovės. Tačiau melą galima nustatyti patyrinėjus įvairias „gelmes“ – todėl dekonstrukcionizmo triumfas neabejotinas.

Toks pramatymas įmanomas net netechnologinėje sąmonėje, ypač kalbiniuose atvaizduose, kai sąmonė pasineria į lingvistinių mechanizmų pasaulį (gramatika, sintaksė), kuris įvaldytas tiek, kad gali sukurti kokią tik nori tikrovę ir atitikimas nėra privalomas. Taip kalbinė realybė pasiskirsto į gražius (grožinius, tiesos) paviršius, bet nemažesnė reikšmė skiriama ir psichologiniam/kognityviniam kalbos mechanizmų valdymui, kuris nėra jokia paslaptis ir yra bet kokios propagandos ir informacinio karo pagrindinė priemonė ir ginklas. Bet yra tam tikros kognityvinės funkcijos, kurios savo tikra sandara yra kalba (mechanizmas ir turinys), bet mechanizmas nuo suvokimo paslėptas kaip jusliniuose atvaizduose ir matome tik galutinį turinį. Tai yra, tokioje „kalboje“ bet kaip mechanizmu manipuliuoti draudžiama ir reikia pasikliauti pirmaisiais „kūrėjais“, kurie šią sistemą kūrė. Taigi kalba yra ir sensoriumas, tik manipuliavimas fiksato mechanizmu yra nesąmoningas ir anoniminis. Aišku, pažinus šią gelmę, sensoriumo kalbą įvaldyti įmanoma, bet tai jau tų žmonių, kurie įvaldę psichotronines technologijas, privilegija. Daugumai žmonių duota valdyti tik kalbą ir kūną, visa kita – tik nevaldomas fenomenologinis paviršius, kuriuo belieka pasikliauti.

Tai ką parašiau yra susiję su žmogaus psichikos sandara, bet tas pats principas galioja ir socialinėms struktūroms, kurios irgi naudoja socialinius informacijos tvarkymo (taip pat klastojimo) mechanizmus. Tai įvairūs informaciniai karai tarp skirtingų populiacijos sluoksnių arba tarp skirtingų populiacijos grupuočių, kurios gali būti vadinamos valstybėmis, tautomis ir t.t. Privilegijuota kasta visada valdo abu komponentus – mechanizmą ir fenomenologija, o nuo žemesnių sluoksnių, kad ši valdymo sistema atrodytų absoliučia tikrove – jis paslėptas. Visi demaskuotojai persekiojami ir gąsdinami skelbiant, kad jie siekia destruktyvių tikslų, nors tas tikslas – tik parodyti gražaus iliuzinio propagandos skleidžiamo paveiksliuko melagingumą ir iliuziškumą. ~Kaip tai turėtume vertinti? Ar žmogus turi teisę žinoti kaip viskas yra iš tikro ar turi būti ideologiniu mulkiu. Ir kaip juo padaryti žmogų, kuris iš tikro pats supranta visas paslaptis ir tokios fufelinės propagandinė tikrovės neperka? Aš už teisę žinoti. Jeigu yra balta – turi būti sakoma balta, o jeigu yra juoda – turi būti sakoma juoda. Ir ne tik apie kitus, bet pirmiausiai apie save. Blogiausia, kad juodas pasaulis save vaizduoja baltu, o visi kiti tampa „velniais“, nors patys tokie ir yra…

Tuo galima ir baigti šį trumpą samprotavimą, kuris pagrįstas Nietzsches teorija, kurios pagrindinė formulė yra tokia: tikrovė = galia + iliuzija. Kitokios tikrovės dažniausiai nebūna, nes visi socialiniai santykiai pagrįsti galios ir įtakos žaidimais, kuriuose sąžiningumas privalumu nelaikomas, nes reikia laimėti bet kokia kaina (asmeniškai ji būna labai didelė – visas gyvenimas), todėl žaidžiama rimtai. Iliuzija yra kalba, teorijos, atvaizdai, ekranai ir t. t. Toliau sensoriumas gali būti laikomas nepajudinamu pamatu, bet tik todėl, kad nuo sąmonės paslėptas sensorinės kalbos mechanizmas ir žmogus pats jo valdyti negali. Betgi šiais laikais mokslininkų atrastos ir tokios galimybės, tad šie atvaizdai taipogi gali būti tik mechanizminės klastotės arba kitaip – Matrica. Galia yra organizacija, psichologija ir technologijos (suvokimo manipuliavimo ir fizinės jėgos). Taigi ir turime Nietzsches išvadą – jokios tikrovės nėra vyksta tik galios žaidimai su propagandiniais fenomenologiniais konstruktais: „Stiprus vis tiek yra silpnas, o silpnas „iš tikrųjų“ yra neįveikiamas galios bastionas.“ Jau sakiau, kad tai gali suveikti, o gali ir ne – nuo to priklauso įvairių grupuočių galios žaidimų išdavos.

Bet kokiu atveju, galutinai atsakyti į nei vieną su tikrove susijusį klausimą neįmanoma, nors galima numatyti pamatinę problemą ar šiose formose, hologramose yra kokia nors absoliuti dalis, tik esanti, ar viskas yra kuriama galios santykių. Jeigu viskas kuriama, šios tikrovės viduje nėra jokio absoliutumo, tik kosminė iliuzinė holograma, kuri gali atrodyti tiek kaip drama, tiek kaip cirkas.

Juodosios MK brigados teisėsaugoje

Manau, atėjo pats laikas paviešinti savo gyvenimo istoriją, kad mano veikla įgytų faktais pagrįstą kontekstą. Mano pagrindinis uždavinys yra tam tikrų nusikalstamų struktūrų, valstybės organizacijoje ir teisėsaugoje viešinimas, kurios vadinamos „Juodosiomis MK brigadomis“, veikiančiomis valstybėje už įstatymų ribų. Kaip priedangą savo veiklai  MK brigados naudoja psichiatriją ir teisėsaugą, manipuliuodami valstybės institucijomis. Šios brigados tokios galingos todėl, kad yra gerai finansuojamos mafijos ir turi proveržio technologijas, dar vadinamas transhumanistinėmis technologijomis, kurios leidžia užgrobti žmogaus smegenis ir valdyti jo elgesį. Tokiu pagrindu žmogų galima be įrodymų pašalinti, padaryti psichiniu ligoniu arba nusikaltėliu suklastojus bylą. MK išsišifruoja kaip „mind control“ ir asocijuojasi su CŽV projektu MK ULTRA.

Tiesiogiai su MK brigadomis susidūriau 2003 m., kuomet buvo pradėtas atviras persekiojimas, kuris sužlugdė mano gyvenimą, bet nepalaužė dvasiškai. Todėl dabar esu pasiryžęs viešinti visą surinktą informaciją, pradėdamas nuo savo biografijos faktų. Toliau pateiktame faile surinkti pagrindiniai mano biografijos momentai, pagrįsti dokumentais.

Darius Mockus – tikros biografijos faktai.pdf

Agentūrų paslaptys

Įvadiniai operacijų schematizmai

Atliekant anti-agentūrinį tyrimą fenomenologinį mąstymą patogu pakeisti matematiniu. Fenomenologinis principas naudoja įprastines buitines įvaizdinimo ir vadinimo priemones. Pavyzdžiui, žmogus yra koks nors Grynas Grynaitis, jis gyvena Vilniuje, kažkokiame rajone, gatvėje, name ir bute. Jis kur nors buvo ir ką nors darė – vakar, užvakar, prieš metus arba 1968 metais. Tai gali būti žiema, ruduo, vasara arba pavasaris. Tokia fenomenologija yra gera ir įprastinėmis aplinkybėmis pakankamai tiksli, bet yra ir geresnių priemonių. Iš pavyzdžių matome, kad pirmiausiai yra erdvės aspektas, kuris bylose paprastai aprašomas minėtu fenomenologiniu principu. Taip pat yra laiko aspektas, kuris irgi dažnai įvardijamas labai neapibrėžtai ir nekonkrečiai. Tikslinti laiką įprastiniuose pasakojimuose yra nenatūralu ir visada atkreipia dėmesį.

Tačiau tiriant agentūrą būtina atlikti kelis pakeitimus: atsisakoma fenomenologinių aprašo priemonių ir vietoj jo naudojami matematiniai. :Erdvė – koordinačių sistema, o laikas – tikslus kalendorius. Pasirinkus visus atskaitos taškus, galima modeliuoti judėjimą, kuris vyksta už ir šiapus horizonto. Norint sumažinti neapibrėžtumą, būtina didinti skiriamąją gebą tiek erdvėje, tiek laike. Erdvėje nuo atskaitos taškų – kvadratinių kilometrų tikslumu arba dar smulkiau, jeigu reikia. Laikas ne metų, ne metų laikų, bet mėnesių, savaičių, dienų ir valandų tikslumu. Tam pasitelkiami antžeminiai ir palydoviniai biodetekcijos radarai. Šie gali nustatyti konkrečias trajektorijas, kurios projektuojamos į pagrindinį modelį, kuris yra žemės rutulys.

Tai yra išorinis modeliavimas. Kita vertus, yra ir vidinė struktūra, kuri įženklinta vardu, tokiu kaip Grynas Grynaitis. Tačiau čia tik neartikuliuotas paviršius ir jį reikia tikslinti kaip minėtus erdvės ir laiko aspektus. Šie parametrai, mąstant tiksliai, visada yra sąmonės vidinė struktūra, kuri padeda žmogui orientuotis aplinkoje arba identifikuoti save su kokiomis nors fenomenologinėmis schemomis. Erdvė sąmonėje virsta virtualiu žemėlapiu ant žemės sferos, ir su šiuo žemėlapiu siejamas kalendorius, leidžiantis fiksuoti įvykius judėjimo arba kitimo aspektu. Nėra nei jokio kaimo, gyvenvietės, miesto ar didmiesčio – yra tik fenomenologinis iliuzinis paviršius ir matematinis modelis. Nėra jokios neartikuliuotos laiko trukmės – tik pasirinktas atskaitinis momentas, kurio procesas skaidomas dalinant į tokius vienetus, kaip 24 val., 7 dienos, 1 mėnuo ir t.t. išreikštas grynais skaičiais. Pradžia – gali būti metų laikų kaita, taipogi dienos-nakties paros dalys ir t.t. Visa tai gali būti vaizduojama kaip 1 metai – 365 dienos, 12 mėnesių, 48 savaitės ir t.t. Galima rinktis išorinę arba vidinę atskaitos sistemą. Vidinė yra tokia, kai laikas skaičiuojamas individualiai, pragyventais metais. Tai vadinama „amžiumi“. Stambiausi dominantys blokai, vertinami dešimtmečiais, nes per juos įvyksta pagrindiniai biologiniai, psichologiniai ir socialiniai įvykiai. Tačiau tikslinant minėtais principais, dešimtmetį galima paversti dienomis. 10 metų yra 3 650 dienų, kurias galima fiksuoti su įvykiais erdviniame holograminiame žemėlapyje. Individualaus tyrimo metu, patogiau naudoti tą patį principą tik sumažintą iki 1 metų arba 365 dienų. Šie du aspektai visada išsiaiškintini, nes jie pasako kas, kur ir kada. Bet patogiausia kaip atskaitos sistemą naudoti organizacijos laiką, į kurį patalpintas individualaus žmogaus gyvenimas. Šiame kontekste įvykiai laiko atžvilgi yra vienetiniai, pasikartojantys, rutininiai arba laisvi (nepriklausomi nuo jokių socialinių funkcijų).

Vadovaujantis šiais principais, visą žmogaus gyvenimą ant žemės rutulio, galima nubrėžti viena kreive vieno kvadratinių metrų ploto ir vienos valandos trukmės tikslumu. Tada ieškomos aplinkoje esančių žmonių gyvenimo trajektorijos ir visa visuomenė atvaizduojama kompiuterinėje hologramoje, kurioje išryškėja pagrindiniai įvykiai ir žmonių sąsajos su jais. Tokia informacija renkama operatyvinėje išorinėje operacijoje arba pritaikant psichotroninę psichožvalgyba, kuri nuskenuoja visas biografinės žmonių atminties schemas valandų ir kvadratinių metrų tikslumu. Erdvėje galima nustatyti tik vietą arba judėjimą, kuris yra vietos kitimas. O laike yra ir įvykių/veikų pasikartojimas ir dažnis. Tai charakterizuoja žmogų arba rodo, kad jis priklausomas nuo kokios nors socialinės struktūros, pvz., darbovietės, kurioje dirba. Pavyzdžiui, klausimas „kas vaiko gyvenime kartojasi 180/365 tankiu“? Akivaizdu, mokyklos lankymas. Galima išdėlioti visus tankius šalia vienas kito ir pamatyti kas yra žmogus, pirmiausiai iš savęs, o paskui priklausomai nuo išorinių struktūrų. Toliau, jeigu ieškoma nusikaltimų, tai jie irgi gali būti išoriniai arba „nuo savęs“, pasikartojantys arba vienetiniai. Jeigu kartojasi, tai didelė tikimybė, kad yra kažkokia sistema arba veikia ne vienas žmogus. Vienetiniai nusikaltimai gali būti afektiniai arba apsvaigus ir nesiorientuojant, t. p. nesėkminga „karjeros“ pradžia.

Šitaip tiriamas vidus, atmintyje ieškant žemėlapio ir kalendoriaus; tada jie maksimaliai patikslinami, išsiaiškinant visas vietas, judėjimo tankius erdvėje ir įvykių tankius kalendoriuje. Iš tokio bendro vaizdo matomas visas žmogus ir galima vertinti ar jis yra, ir ar gali būti nusikaltėlis. Tarkime yra žmonės, gyvenantys nusikaltėlių gyvenimą („nusikaltėlių kasta“) ir yra žmonės iš normalios visuomenės, gyvenantys standartinį gyvenimą, kurį galima įtraukti į nusikaltimų kelią, priversti ar pakišti vietoj savęs. Toliau, be minėtų „tankio aspektų“, nusikalstamumą galima skirstyti į socialinį, psichologinį, kultūrinį ir sisteminį. Psichologiškai nusikaltimus daro įvairūs psichopatai; kultūrinis nusikalstamumas lemiamas aplinkos, kurioje išaugama, jeigu tai yra kriminalinio pasaulio aplinka; o sisteminiai, kai žmones nusikaltėliais verčia sistema, pavyzdžiui, kariuomenėje, kur žmogus yra „įteisintas žmogžudys“.

Turint visą šitą modelį, galima šiek tiek pagvildenti nusikaltimo esmės klausimą. Pirmiausiai, kad būtų nusikaltimai, turi būti teisė. Kažkada buvo bendruomenės arba liaudies teisė. Tačiau jau pakankamai seniai nusistovėjo institucializuota teisė, kuri užsiima vergų klasės teisine kontrole. Liaudžiai kažkas uždraudžiama, tada atsiranda galimybė šį draudimą pažeisti. Teisės esmė – gaudyti pažeidėjus ir juos bausti, turint vieną ar kitą tikslą: atkeršyti, pamokyti, „perauklėti“…

Galioja ir neinstitucializuota teisė kaip įgimti žmogaus sąmonės principai, kuriais apibrėžiamos kiekvieno žmogaus prigimtinės ribos. Tai yra teisė į gyvybę, laisvę, turtą, orumą ir svarbiausia – gintis nuo kėsinimosi. Tokia sistema paprastai būna nerašyta ir baudimo procesas – nekontroliuojamas. Tai gali privesti prie afektų užvaldyto linčo teismo, kuris dažnai baigiasi nekalto bet apšmeižto žmogaus mirtimi. Taip pat yra buvusios ir dabar yra giminės kraujo keršto sistema ir t.t. Šitaip sukuriamas kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykių vertinimo matas: vertikaliai brėžiama tiesi linija ir kairėje pusėje yra pliusas, o dešinėje – minusas; arba vienoje pusėje gėris, o kitoje – blogis. Tada paimama biografinė atmintis ir nuo pradžios brėžiama gyvenimo trajektorija. Su vertikalia tiese sutampa neutralus gyvenimas, bet toks žmogui neduotas, tai gali būti tik gyvūno arba biologinio roboto gyvenimas, kuris negali suprasti gėrio-blogio sąvokų arba negali laisvai rinktis. Visi žmonės krypsta į vieną ar kitą pusę, gėrį arba blogį. Kuo nukrypsta labiau, tuo gėrio ar blogio daugiau. Tačiau beveik nebūna, kad žmogaus gyvenimas būtų tik vienoje pusėje, įvykiai gali išsidėstyti tiek minuse, tiek pliuse. Normalių žmonių gyvenimuose gėrio pusėje didžioji dalis gyvenimo, nors ne vienas būna pridaręs įvairių klaidų, priversti arba atsitiktinai. Jeigu imtume nusikaltėlį, tai didžioji jo gyvenimo dalis turi mažesnį/didesnį tankį pasikartojimų blogio pusėje. Tas blogis yra teisinis blogis, vadinamas nusikaltimais. Šį tankį lemia psichologija, aplinka, sistema, aplinkybių susiklostymas. Pasikartojimai atsiranda tada, kai žmogus išstumiamas už organizacijos ribų ir nėra kitų būdų pragyventi.

Taip pat ir kalbant apie gėrį arba blogį, galima naudoti skiriamosios gebos sąvoką – didelis gėris – mažas gėris, didelis blogis – mažas blogis. Pavyzdžiui, mikrogėris yra penkių litų sušelpimas benamiui, pagalba žmonėms buityje, didesnis – susijęs su darbu ar kūryba ir taip toliau. Taip pat yra mikroblogis ir didelis blogis. Jeigu imsime prigimtinę teisę ir jos pagrindines vertybes (gyvybė, laisvė, turtas, orumas), tai jų pažeidimas būtų didelis blogis. Jeigu jos nepažeistos, tai žmogus visą gyvenimą gali pragyventi gėrio pusėje. Tačiau situacija tikslėja, didinant skiriamąją gebą ir suskaičiuojant visokius įvykėlius, kurie yra nanodydžio „blogiai“. Pvz., ką nors pasako, įžeidžia, pasityčioja ir t.t. Bet tokie mikroblogiai beveik niekada nebūna kriminaliniai nusikaltimai, už kuriuos teisinėje sistemoje būtų baudžiama realiomis bausmėmis.

Ankstesnėse pastraipose rašiau apie atskirus žmones, tačiau šį kriterijų galima taikyti ir grupėms, organizacijoms ir t.t. Šis nukrypimas gali būti vertinamas vieno žmogaus atžvilgiu, kai pavyzdžiui, teisės institucijos suklastoja bylą nekaltam žmogui ir visam gyvenimui uždaro į kalėjimą. Tai sugalvoti valstybės organizacijos sistemoje gali tik šėtono garbintojai, t. y., jie yra absoliutus traiškytinas blogis. Tas pats galioja ir organizacijoms: verslo, politikos, religinėms ir t.t. Todėl neretai ir tenka išgirsti žodžius „VSD yra banditų organizacija“ – tai tariant pritaikius minėtus įvykių surinkimo modelius ir jų teisinio/moralinio įvertinimo, kai žmogus gina savo gyvenimą, žinodamas apie organizacijos nusikaltimus iš savo egzistencinės patirties, kurios sau įrodyti – nebūtina. Suprantama, kai tai perteikiama kitiems žmonėms, reikia tirti nusikaltėlių atmintį arba aplinką. Ir, priklausomai nuo duomenų, nusikaltėliai turi būti teisiami ir baudžiami keršto, pamokymo ir perauklėjimo tikslais. Bet yra vienas svarbus aspektas – banditų mafija gali būti kiekybiškai ir technologiškai galinga ir tokio paprasto sprendimo gali nebūti, nors tai nereiškia, kad jo nėra visai. Pavyzdžiui, kas galėtų nubausti JAV už karo nusikaltimus prieš planetos gyventojus. JAV labai giliai nukrypę į „minuso“ pusę ir tam tikri išoriniai atributai rodo, kad jų nusikalstamumas prilygsta šėtono garbintojų lygiui. Tad teisiškai – jie yra traiškytinas blogis, nes kėsinasi į milijonų žmonių gyvybę, laisvę, turtą ir orumą.

Falsimuliakrinių operacijų sistema

Kadangi šio teksto tikslas yra neoperatyvinių agentūrų darbo tyrimas, reikalingi šiam tikslui pritaikyti principai. Aš tiriu agentūros darbo su „taikiniu“ metu daromus nusikaltimus prigimtinei ir institucializuotai teisei. Grėsminga situacija yra ta, kad toks darbas dažnai nukrypsta tiek toli į blogio pusę, kad galima net kalbėti apie sadistų ir velnio garbintojų sektą teisėsaugos sistemoje, kai susidorojama su niekuo dėtais žmonėmis, jiems prisiūnant pačios valstybės organizacijos padarytus nusikaltimus. Tai daroma dviem kryptimis: į praeitį, kai siūnami įvykiai iš erdviškai koreliuotos aplinkos; ir į ateitį, kai užvaldžius motorinę smegenų žievę daromi nusikaltimai, žmogų panaudojant kaip biorobotą. Mano įvertinimas ir siejimas su velnio garbintojais valstybės organizacijoje pagrįstas tuo, kad šitaip yra valdomi žmonės, kurie falsimuliakrinėje propagandos sistemoje yra koduojami kaip „maniakai“, nors iš tikro jie yra tik biorobotai, o tikri maniakai yra valstybės satanistinė valdžia.

Pirmiausiai paaiškinsiu kaip aš suprantu filosofinį terminą „falsimuliakras“. Pagrindas yra dvi sąvokos, surištos su dviem realybėmis – niekas ir pasaulėvaizdis. Kai atvaizdas kuriamas iš nieko, tikrovės schemas naudojant tik minimaliai, gaunamas nieko falsifikatas, nes ta schema yra niekas, tuštuma, bet atrodo kaip kažkas. Todėl šis kažkas yra nieko falsifikatas. Falsifikatas yra niekas atrodant kaip kažkas esantis arba buvęs. Iš kitos pusės turime pasaulį, pateikiamą sąmonei kaip pasaulėvaizdis. Nukopijavus kokią nors schemą, atitraukiant ją nuo realybės, gaunasi nerealus pakaitalas, kuris paklūsta įvairių rūšių manipuliavimui ir klastojimui, nes vien interpretuojant galima reikiama kryptimi pakeisti bet kokį pasaulėvaizdžio faktą. Ši kopija vadinama simuliakru. Dabar, sujungus falsifikatą ir simuliakrą į vieną terminą, gauname realybę, kuri yra visiškas niekas, pagamintas iš nulio; ir, naudojant tik digitalinės terpės haliucinacijas, sukuriamas atvaizdas, kuris atrodo kaip pati tikrovė. Toks yra iš nieko sukurtas, kompiuterinės grafikos sumodeliuotas, su jokia faktine realybe nesusietas „filmas“. Fenomenologijoje jis toks įtaigus, kad jo neįmanoma atskirti nuo tikrovės, nors iš tikro yra falsifikatas ir klastotė. Valstybės organizacijos agentūrinių matricų sistema, kaip tik tokia „nusikaltėlio gyvenimo“ falsimuliacija-filmu ir užsiima, pasakodami „istorijas“ apie žmogų, kurių niekada nėra buvę. Dar daugiau, agentūros ne tik klastoja bylą, bet klastoja ir visą įrodymų rinkimo ir tikrinimo procesą, kai užtenka, kad kas nors, koks nors „ekspertas“, tik parašytų ar pasakytų taip kaip „reikia“ ir vaizduojama, kad čia – „įrodyta“.

Kaip teoriškai demaskuoti falsimuliakrines bylas suprasti nesunku. Reikia tik suvokti, kad negalima pasikliauti jokiu fenomenologiniu paviršiumi, tuo kas tik atrodo šiame pačiame sekliausiame ir primityviausiame lygyje: laikraščio pranešime arba straipsnyje, tv šou, interneto žodienoje ir vaizdienoje ir t.t. Visada reikia atsiminti, kad už viso to stovi tam tikras mechanizmas ir kad jis visada falsimuliuoja, patiekdamas falsimuliakrinių haliucinacijų „pasaulį“. Tada apgauti žmonės reiškia vertinimus, emocijas, tyčiojasi iš to, ko niekur nėra ir niekada nėra buvę. Vis tiek manoma, kad yra „faktai“, kad ir haliucinuojančios sąmonės kliedesiuose, kurie, kadangi yra falsifikacija ir simuliacija, atrodo kaip tikras pasaulis. Nes yra nuotrauka (-montažas), filmas (-montažas) ir taip toliau. Taigi apibendrinam esmę. :Už fenomeno visada stovi kažkoks mechanizmas, tad norint sugriauti falsimuliakrinę sistemą, jį būtinai reikia įtraukti į prielaidų sąrašą. Tada suvokus fenomeno ir jo mechanizmo visumą, gaunama aiškiai suvokiama iliuzijos struktūra, kurios išaiškinti vien tik paviršiaus kontūrais – neįmanoma. Nes, su matricos kompiuteriu, kokį turi visos operatyvinės agentūros grupės, galima idealiai sufalsifikuoti nuotraukas, vaizdo arba garso įrašus ir žmogus, gyvenantis vien tik fenomenologiniame paviršiuje, tampa tiesos debilu.

Šitaip falsifikuojamas biografinės atminties fenomenologinis paviršius sąmonėje, į holograminius žemėlapius ir kalendorius įterpiant suklastotus įvykius per poveikį vaizduotei su psichotronine technika, kuris įsirašo į atminti ir tampa implantuotu prisiminimu. Šitaip suklastotą, nebuvusį, falsimuliuotą vaizdinį su savo prietaisais fiksuoja, nuskenuoja ir atvaizdus ekranuose rodo kaip „įrodymą“, nors tai yra 100 proc. klastotės.

Dabar galima pereiti prie bendros falsimuliakrų sluoksnių schemos, kurioje matome, kokiais lygiais yra falsifikuojama tikra, švari biografinė žmogaus atmintis.

Visų pakopų neanalizuosiu, bet noriu apžvelgti socialinio falsimuliakro principą, kuris yra neoperatyvinių ir operatyvinių agentūrų pagrindinė „darbo“ priemonė. Yra koks nors žmogus (tokie žmonės angliškai vadinami „targeted individuals“), kurį agentūra išsirenka susidorojimui. Tai galima padaryti paprastu nusikaltimu. Tačiau dažnai valstybė dar nori pasimėgauti sadizmu ir vietoj paprasto varianto renkasi rafinuotesnį, pvz. kokio nors įvykio padarymą/prisiuvimą, kad žmogų pavaizduotų nusikaltėliu ir surengtų naikinimo satanistinę orgiją. Tai kai kam iš agentūros žiurkienos gali būti ir „iniciacijos“ sistema. Pasiekti šiam tikslui kuriama matrica socialinėje aplinkoje, kurią galima vadinti socialiniu falsimuliakru, nes agentūra užima visas padėtis tam tikroje miesto teritorijoje, pagrindiniu žiedu apjuosiant visą kvartalą, ir vaidina paprastų žmonių visuomenės spektaklį. Galvoje būna implantai, bute pasiklausymo ir filmavimo įranga, skenavimas kiaurai sieną, gatvinės žvalgybos ir persekiojimo tinklas, GPS sekimas ir t.t. Šitaip visa agentūra, vaidinanti socialinį falsimuliakrą kuria žmogui situacijas ir aplinkybes, kurių tikslas terorizavimu, gąsdinimu įbauginti žmogų, išprovokuoti arba šiaip psichologiškai pakankinti. Ne kartą rašiau, kad tai yra kaltės ir gėdos jausmo prisiuvimas, su kuriais bandoma sukelti žmogaus baimę ir šitaip sulaužius valią valdyti kaip žaislą. Jeigu tai pavyksta, prasideda visas satanistinis spektaklis, haliucinozės, motorikos užgrobimai, forced speech klastotės, intelekto lobotomija, stingdymai ir t.t.

Jeigu nenaudoja motorikos, pagrindinis taikinys būna atmintys, kurių struktūrą jau aprašiau. Agentūros tikslas – subjauroti švarią atmintį ir paversti ją pagrindine kankinimo priemone. Tai daroma su psichotroniniu falsimuliakru – kai turimas klastojimo mechanizmas ir paviršiniai „tikroviški“ atminties duomenys, nors jie į nieką nenurodo. Bet žmonės juk netikrina, o tai ir neįmanoma, nes toks taikinys būna apsuptas keliais operatyvinės ir neoperatyvinės agentūros žiedais. Niekas neprieina prie žmogaus, negauna jokių dokumentų, o klastotes, jeigu reikia, naudoja tik „savi“. Šitaip praėjus pirmus falsimuliakrų sluoksnius, pradedamas trečias, kurį vaidina, sulaikiusi ir apsupusi žmogų mafija, vaidinanti teisinį procesą. Žmogus su niekuo negali kalbėti, nes niekas neprileidžiamas, negali skelbti jokių pranešimų ar duoti interviu, pateikti savo versiją ir pasakoti kas jis iš tikro yra. Visa tai izoliuojama, ekranuojama nuo galimų pavojų ir falsimuliuotas briedas platinamas tik iš vienos, t. y. valstybės organizacijos pusės. Laisva visuomenė, jeigu tokia yra, gauna tik propagandinius pranešimus, straipsnius, reportažus per TV ir t.t. Jeigu nesuvokia falsimuliakro principo ir mato tik patį pranešimo paviršių ir mano, kad čia yra absoliuti tiesa, tai praryja propagandinio šūdo dozę įsivaizduodami, kad tai saldainis ir ramiai užmiega ir pramiega taip visą gyvenimą. Šitaip gavnojiedų smegenys pamažu pakeičiamos į falsimuliacinį mėšlą, kurį visuomenėje raugina matricos agentūrų valdymo sistema.

Tuo tarpu Žmogus, lieka giliai paslėptas po išvardintais ir neišvardintais agentūrinės sistemos falsimuliakrų sluoksniais, kuriais tave savo fantazijų pasaulyje užkasa banditų organizacija: žvalgyba, kriminalinė žvalgyba, fekalinė žvalgyba ir t.t.