Monthly Archive: spalio 2016

Sąmonė ir atmintis

Sąmonė ir atmintis yra du pagrindiniai psichotroninės technikos taikiniai. Kas mafiją domina pirmiausiai priklauso nuo to, koks jos tikslas – sąmonės užgrobimas naudojamas tada, kai norima valdyti žmogų (ir pvz. padaryti kokį nors nusikaltimą, kad po to jį būtų galima apkaltinti), o atmintis domina tada, kai, tarkime, tikslas yra sufabrikuoti bylą, t. y., prisiūti kam nors tai, kas yra padaryta kitų žmonių, tačiau su kažkuo konkrečiai yra noras susidoroti. Valstybės organizacijos, gavusios tokią techniką, įtvirtina savo valdžią visame pasaulyje, ruošdamosi su tokia psichotroninės vergovės sistema, valdyti šimtmečius. Teisė, teisingumas, demokratija išmetami į šiukšlyną, ir visoje planetoje prasideda nauja pasaulio tvarka.

Pagrindiniai atminties principai

Planetoje matoma vis daugiau požymių, kad buvo padarytas proveržis psichotroninės technikos srityje, kuris atveria iki šiol neregėtas žmogaus valdymo galimybes. Nederėtų menkinti pasekmių, kurios neišvengiamos, tokiai technikai atsidūrus valstybės ir, dar blogiau, mafijos rankose. Psichotroninė technika tampa persekiojimo ir susidorojimo priemone, kuriai neįmanoma niekaip realiai pasipriešinti, nes ji valdo pačią žmogaus sąmonę ir priešinimosi galimybę sunaikina pačiose smegenyse. Technologinė vergovė stovi ant slenksčio. Žinoma, galima manyti, kad spektakliai bus vaidinami dar ilgai ir psichotroninės technikos naudojimas bus kažkaip legitimuotas (įteisintas) ir bus vaizduojama, kad ji taikoma tik prieš žmones prasikaltusius sistemai, kuri bus į smegenis įkalta kaip absoliutus gėris. Tačiau ši iliuzija neapgaus nieko – faktas tas, kad psichotroninė technika yra absoliutus blogis ir jokių jos pateisinimų nėra, nes su ja sutrypiama žmogaus sąmonė ir su ja galima ypač sadistiškai išsityčioti iš žmogaus. O tai nėra joks gėris iš principo.

Kalbant apie tokios technikos pritaikymą teisėje, dėmesio centre atsiduria žmogaus sąmonės ir atminties sugebėjimas, tad norint turėti bent kokią galimybę priešintis agresijai, reikia išmanyti apie atmintį ir apie sąmonę.

Sąmonės laukas

Atmintis atgaminama sąmonėje, tad reikia bent šiek tiek nusimanyti, apie sąmonę aiškinančias teorijas. Sąmonės teorijos yra tik hipotezės lygio ir nei viena teorija iki galo nepaaiškina jos prigimties, tačiau jos atspindi bent kai kurias jos savybes. Sąmonė yra kognityvinių ir motorinių funkcijų pagrindas, nes valdo atmintį, mąstymą ir elgesį. Su psichotronine technika užvaldžius sąmonę, galima užgrobti visas šias jos funkcijas, paverčiant žmogų valdomu zombiu, kas paranku, pavyzdžiui, mafijai, kai su kuo nors norima susidoroti teisme.

Dauguma neuromokslo atstovų sutaria, kad sąmonės vieta yra smegenų žievėje, be kurios neįmanomas joks sąmoningas juslinio arba kognityvinio objekto suvokimas. Vieni jų remia tapatumo teoriją, kuri redukuoja sąmonės reiškinius į neurofiziologijos procesus, registruojamus su techninėmis priemonėmis. Dualistinė teorija šiuos du lygmenis išskiria, laikydama, kad neuronų fiziologija yra tik psichinių reiškinių substratas, kurie peržengia fiziologiją, ar kokį nors komputacinį funkcionalizmą, ir vyksta kitame realybės lygmenyje. Dualistinė teorija nebūtinai propaguoja spiritualizmą, laikydama, kad aukščiausia sąmonės forma yra ne materija, bet iš principo nuo jos skirtinga dvasia. Galimas ir kitoks dualizmas propaguojantis įvairias sąmonės lauko teorijas.

(daugiau…)

Išbaigto žmogaus teorija

Žmogui pradėjus gilintis į save, pirma suvokiama realybė būna jausmas, kad jis ne visas, ne išbaigtas žmogus. Šis jausmas jam rodo, kad jis yra kažkas daug daugiau negu duota šiuo momentu. Šio ribojimo kilmė iš pradžių atrodo mįslinga, tačiau rinkdamas informaciją jis pradeda suvokti, kad planetoje veikia žmogui nedraugiška slapta sistema, kuri kontroliuoja kiekvieno žmogaus galimybes ir jo vystymąsi. Tuomet atsiranda tikslas šį apribojimą įveikti ir susigrąžinti tikrą save, atsisakant būti tik kažkieno suformuota funkcija.

Šio tikslo siekiama ir signalinių sistemų teorija, kuri gerokai išplečia įprasto žmogaus paveikslą, papildydama jį trūkstamomis dalimis. Šią teoriją karūnuoja pakilimo koncepcija, kurios esmė yra realybės sluoksnių, kuriuose egzistuoja žmogus sujungimas ir dėmesio sutelkimas į aukštesnius pasaulius ir aukštesnes galimybes. Pakilimo priešybė yra nuopuolis arba „nusileidimas“, kai žmogaus dėmesys užsifiksuoja žemiausiame sluoksnyje ir žmogų vaizduoja iš šios perspektyvos. Tai yra nihilistinė nuostata, nors koks nors Nietzsche tam greičiausiai paprieštarautų, nes jis nihilizmą supranta priešingai.

Žmogus turi penkias signalinių sistemų grupes ir tris sąmones.

1) sensoriumas,

2) korporiumas,

3) telepatiumas,

4) oneiriumas, ir

5) transoriumas.

Pirmos trys grupės siejamos su pirmąja sąmone, kuri yra įprastinė kasdienė būdravimo būsena; oneiriumas yra antroji sąmonė, kuri prabunda miegant pirmajai; ir transoriumas yra trečioji sąmonė, kuri prabunda tada, kai žmogus išeina į vidinės transcendencijos pasaulį. Įprastinė žmogaus būsena – kai dominuoja pirmoji sąmonė, o kitos dvi miega. Žmogaus tikslas turėti visas tris pilnai funkcionuojančias sąmones. Tai galima pasiekti tada, kai įjungiami aukštesni sluoksniai ir jie tampa sąmonės burbule atvirais pasauliais.

(daugiau…)

Kam kuriami proto pavergimo ginklai?

Aklas mokslo teikiamos naudos garbinimas paslepia jame glūdinčius pavojus, kurie gali būti daug didesni už jo teikiamą naudą. Nauda užmaskuoja jo prigimtinį amoralumą, kurio esmė yra mokslo taikymas ne žmogaus labui, bet prieš žmogų, ir būtent šis amoralumas yra didžiausias mokslo keliamas pavojus. Amoralumo esmė yra ribų skiriančių žmones ir daiktus nepripažinimas, ir mokslas šį apibrėžimą atitinka puikiai. Bet jeigu žmogus ir daiktas mokslui ne riba, kurios nevalia peržengti, tai jis kelia grėsmę žmogaus egzistencijai ir be saugiklių naudojamas gali tapti pražūties priežastimi. Tad jo nauda nublanksta prieš tai, kuo jis tampa pamatytas šiuo aspektu: mokslas yra jėga, galinti šimtus ir tūkstančius kartų padidinti prigimtinį žmogaus amoralumą.

20 a. mokslo buvo peržengta labai svarbi riba – žmogaus proto fizinė riba, – pradėjus kurti proto pavergimo ginklus (mind control weapons). Šio proceso amoralumo nepaslėps jokios ideologinės priedangos ir bandymai išsisukinėti, stengiantis pateikti tai kaip teigiamą dalyką, kuriamą žmogaus labui. Iš tiesų, žmogui toks mokslo posūkis bus tik neovergovės priežastis. To nematyti yra neįmanoma ir visuomenės reakcijos nebuvimas yra tiesiog stulbinantis, atrodo, kad visuomenė nesuprastų, kas jai yra ruošiama. O ruošiamas visas komplektas priemonių, kurios padės laikyti kiekvieną žmogų už apynasrio, jei tik nebus imtasi atitinkamų priemonių. Tas komplektas yra labai paprastas – tai minčių bei vaizdinių fabrikavimo technika, minčių bei vaizdinių skaitymo technika ir šnekos perdavimo į galvą technika. Su tokia technika žmogaus prote galima daryti ką tik nori ir nėra jokių apsisaugojimo nuo to priemonių. Tai yra “didžiausias” 20 a. mokslininkų pasiekimas proto pavergimo technikos srityje.

(daugiau…)

Kalbos pinklės

Istorinė kalbos apžvalga

Pirma aplinkos susiejimo ir pažinimo sistema buvo vaizdinė. Buvo išmokta pamatyti ir suvokti. Labiau atsijusia pažinimo priemone tapo geometrija, kaip gebėjimas braižyti įvairias formas ir figūras, kurios buvo imamos iš savo gyvenimo ir aplinkos arba iš vidaus. Nuo to prasidėjo žmogaus kaip subjekto sąmonė.

Tada buvo pritaikytas gebėjimas išgirsti, suprasti ir pamėgdžioti. Iš pradžių buvo mėgdžiojami garsai, po to pradėta „mėgdžioti“ vaizdus, formas ir objektus. Taip atsirado kalbos užuomazgos, ypač tada, kai tuos garsus pradėta naudoti grupėse. Kolektyvinis garsų, paverstų ženklais naudojimas paklojo pamatus visoms kada nors egzistavusioms kalboms, kuri savo pradine forma buvo šnekamoji kalba. Šnekamoji kalba naudota dešimtis tūkstančių metų, nesivarginant ją išsaugoti kokia nors patvaresne forma. Tai buvo aktualus poreikis, tačiau žmogus kliovėsi savo atmintimi ir jokios pagalbinės priemonės neatrodė reikalingos.

Tačiau taip mąstė tik paskiri žmonės.

Individualiam žmogui raštas nereikalingas, bet jis reikalingas bendruomenei, nes naudojant vien šnekamąją kalbą, informaciją galima gauti tik iš vidaus, ištraukiant ją iš konkrečių žmonių atminties, o tai nėra patogu. Tad visuomet egzistavo poreikis turėti informaciją išoriniuose laisvai prieinamuose pavidaluose, kokiu tapo raštas. Tačiau jis radosi lėtai ir sunkiai, nors atkakliai ir sistemingai. Jis tapo svarbiu įvykiu, įsteigusiu pačią tiksliąją, nemitologinę istoriją, kuri anksčiau būdavo perduodama iš lūpų į lūpas. Atradus knygą, istorija buvo perduodama metraščiais iš knygos į knygą ir ji tapo priklausoma ne tiek nuo konkrečių žmonių, kiek nuo organizacijos ir jos archyvų.

(daugiau…)

Individas ir organizacija

Individas prieš Valstybės Organizaciją

Šiame įraše pažinimo ir vertinimo klausimas mus domina dviem aspektais, kurie yra individo laisvė ir valstybės organizacija, kaip pagrindinis galios centras, naikinantis individo esmę ir paverčiantis jį tik savo įrankiu. Šioje sandūroje kyla konfliktas tarp žmogaus prigimtinės esmės, kam jis skirtas jo paties požiūriu ir ką į jį bando įsprausti aplink esantys galios centrai. Tai, ką į individą bando įsprausti išorė turi būti laikoma iliuziniu žinojimu apie žmogų; o kas žmogus yra iš tikro, kas yra jo savastis, parodo pažinimas, kuris individą traktuoja visų pirma kaip duotą sau, bet ne organizacijai.

Individas ir organizacija nėra radikaliai skirtingi dariniai, nes organizaciją galima laikyti savotišku “megalo-individu”, kuris sudarytas iš kitų žemesnio rango individų. Ir čia klausimas tik toks: kaip normaliame pasaulyje turi būti tvarkomi santykiai tarp žmonių. Tam, pirmiausiai, turi būti žinoma kas yra kas, žmogaus esmė, o tada vertinimui galima rinktis kokią nors universalią vertinimo paradigmą. Manau, kad šie dalykai yra svarbūs, nes visas šis tinklaraštis skleidžiasi pažinimo ir vertinimo kontekste, kai iš vienos pusės bandoma pažinti supančią realybę, pirmiausiai valstybės organizaciją, ir kartais neapsieinama be vertinančių pasakymų, kurie subjektyviai apibendrina pažinimo procese nustatytas kai kurias valstybės organizacijos savybes. Trumpai tariant, šiame įraše apibendrinamas kelias, kuriuo siekiama aukštesnio žinojimo valstybės organizacijos ir laisvo individo santykiuose.

Pažinimo ir vertinimo etapai

Šios įžangos kontekste, panagrinėsime tai, kaip mes suprantame pažinimą ir vertinimą, ir tai, kaip jie leidžia pamatyti pasaulį naujos tiesos šviesoje, kuri atsiveria sugriovus visas iliuzijų uždangas, ir parodo tai, kas šiame pasaulyje yra tikra. Tiek kalbant apie pažinimą, tiek apie vertinimą, turimas galvoje tam tikras ryšys tarp subjekto ir objekto sąmonėje, nors šiuose skirtinguose kognityviniuose procesuose šis ryšys yra šiek tiek skirtingas. Pirmuoju atveju dominuoja objektas ir subjekto turi būti kiek įmanoma mažiau, o antruoju dominuoja subjektas, esantis svorio centru. Klasikinė pažinimo sandara pateikta I. Kanto “Grynojo proto kritikoje” ir jo sistemą mes pamėginsime pritaikyti pažinimo ir vertinimo struktūros nustatymui ir jų palyginimui. Pagrindinis skirtumas, aišku, yra žmogaus mąstymo būde (empirinės ir vertinančios sąvokos) ir pažinimo bei vertinimo rezultate (pažinimo rezultatas yra tiesa, o vertinimo rezultatas yra apibrėžta vertė).

(daugiau…)

Objektinio daiktiškumo sluoksniai

Fizinio pasaulio daiktų sandarą aiškina ne tik fizikos ir chemijos mokslai, bet ir filosofinis metodas, kuris yra šių disciplinų pagrindas. Mano žinoma teorija tiksliųjų mokslų metodą vadina kontinuumų metodu, kuriame yra sensorinis, fizinis ir matematinis kontinuumai, kurie teoriniame modelyje sujungiami į vieną sistemą. Tačiau ant šios struktūros galima uždėti ir kitą, kuri artimesnė filosofiniam mąstymui.

Kiekvieno daikto šaknis yra kauzalinis kūnas, kuris kaip sako pats pavadinimas yra „objekto“ priežastis, ta gilioji šakinis, kuri generuoja informaciją ir ją paverčią į substancialų daiktą. Kauzalinis kūnas realizuojamas dviem keliais: vienas kelias yra tiesioginio aktualizavimo ir sudaiktinimo ir antras yra aktualizavimas per dzetą-struktūrą. Pirmame variante kauzalinis kūnas virsta semantiniu kūnu, kuris yra tas jausmas, kurį objektas sukelia, kai žmogus susiduria su kūnu be regos tarpininkavimo. Ir galutinė stotelė, šiame variante, yra akių kūnas, arba tas apvalkalas, kuris uždedamas ant kauzalinio ir semantinio kūno, pagal akių interpretaciją.

Tačiau ne čia visas įdomumas. Su vaizduote daiktas sujungiamas per dzetą-struktūrą, kuri sudaryta iš gnostinio kūno ir daiktiško kontinuumo, kurie susiejami į vieną sistemą ir pervedami į semantinį kūną, kuris vėliau aprengiamas akių. Galima pridurti, kad tarp semantinio ir kauzalinio kūno yra grįžtamasis ryšys, kuris reiškiasi struktūros griovimo ir palaikymo galimybių vertinimu, kurios feedback‘inamos į kauzalinio kūno judrumo struktūrą ir daiktas arba siekia aktyvumo, arba priešinasi ardymui bei destrukcijai per savo reaktyvumą. Ir paskutinis struktūrinis mazgas yra atminties, arba tapatybės kūnas, kuris tapsme išsaugo patvarumą, stabilumą ir tapatumą, neleidžia daiktui iširti ir išnykti tapsmo procese. Dėka jos daiktas visada išlieka tas pats.

(daugiau…)

Kvantinė sąmonė

Apie informacijos sulaikymą

Suprantama, kad žmonėms informacijos reikia čia, dabar ir kuo greičiau. Laiko tempimas tiek metų gali atrodyti nesuprantamas. Juk jeigu informacija turima, tai, atrodo, ją reikia iš karto visą paviešinti ir padėti tiems žmonėms, kuriems ji aktuali. O jų daug, nes problemos mastas didelis. Dėl to, tariamas informacijos sulaikymas gali atrodyti įtartinas, nes žmogus neatverčia visų kortų iš karto dėl kokių nors rimtų priežasčių. Tačiau to, iš tikrųjų, nedaro niekas, tai kodėl reikėtų reikalauti iš kitų?

Informacijos yra daug, tad ją tenka skaidyti dalimis. Ji skirta mokymui, tad kaip kursas, pateikiama segmentais. Be to, informaciją naudoja ir tie, kuriems ji nėra skirta, nes tinklaraštis viešas, tad tokiems žmonėms priėjimą norima riboti. Šitai supratus, tampa aišku, kodėl viskas nepateikiama vienu straipsniu arba viena knyga, iš karto.

Galima paprieštarauti, kad informacijos ne tiek daug kaip atrodo arba ją lengvai įmanoma sukoncentruoti. Jeigu žinoma sąmonės paslaptis, užtektų parašyti ir paaiškinti jos lygtis ir darbas būtų baigtas. Tie kam jų reikia, iš karto atliktų savo tyrimus ir eksperimentus, patikrintų „teoriją“, ir galėtų kurti gynybines arba puolamąsias technologijas. Tačiau taip kalbantys žmonės nesupranta ką kalba. Visų pirma tai lengvabūdiškas požiūris, kuris nesuvokia, kad sąmonės mechanizmo viešinimas yra toks pats rizikingas kaip viešinti sprogmenų gamybos technologijas. Tai paprasčiausiai pavojinga, nes niekas nežino į kokias rankas pateks informacija, ją padarius vieša. Todėl geriau ją sulaikyti, riboti, sukurti bent minimalių apsaugų ir barjerų sistemą, vienas iš elementų kurios yra informacijos viešinimas tik nedideliais gabaliukais. Ją visą atskleisti galima tik patikimiems žmonėms, kai esi užtikrintas, kad ji bus tinkamai naudojama.

(daugiau…)

Socialinio neteisingumo šaknys

„Protas“ ir deficito priežastys

Kadangi neseniai prasidėjo nauji mokslo metai, norėčiau dar kartą pateikti savo mintis apie mokymosi paslaptis. Dauguma suaugusių žmonių jas žino, tačiau situacija su jaunimu yra šiek tiek kitokia. Kadangi jie vis dar yra apdirbimo stadijoje ir nežino kokia bus pabaiga, kokios įvairių metodų pasekmės, taip pat negali į visą šią sistemą pažiūrėti iš šalies, jie nemato kai kurių elementarių, bet labai svarbių niuansų. Taip yra todėl, kad turint ribotą priėjimą prie aukštesnio lygio dalykų, nežinant kaip atskiri elementai ir detalės sujungiamos į visumą, neįmanoma pamatyti panoraminio vaizdo, kuris parodo visas sistemos paslaptis (pirmiausia tai, kad niekada nebuvo sakoma visa tiesa).

Tačiau šios paslaptys tai nebūtinai kokių nors įstaigų ir jų personalo paslaptys, nes labai didelė tikimybė, kad jie patys nežino šitų dalykų ir paslapties autoriai stovi dar aukštesniame lygyje. Mažoje valstybėje tai gali būti visos valdžios aukščiausi vadovai ir lyderiai, kurie turi galimybę prieiti prie globalinių paslapčių. Tai nebūtinai kokios nors žinios, slapti projektai, politinės ar socialinės programos. Šios paslaptys susijusios su pačiu žmogaus prigimties užvaldymu, kuris yra fundamentalus, nes yra visa ko pagrindas. Šitaip valdant pagrindą, aukštesnėms dalims suteikiamas tam tikras laisvės elementas, kuris kai kuriems nesusipažinusiems žmonėms gali atrodyti kaip tikra realybė. Pavyzdžiui, mokyklos gali atrodyti liberalios, nes leidžia mokiniams pagal savo „gabumus“ rinktis profilį, dalykus, lygį ir t.t. Kas renkasi tiksliuosius mokslus, kas humanistiką, kas menus. Tačiau tai tik laisvės iliuzija, nes „gabumų“ kontrolė priklauso valdžiai. Tai yra, pats psichologiškai gali svajoti ką nori, bet jeigu tam dalykui neduoda gabumų, tai profesionalaus lygio nepasieksi niekada ir bus neįmanoma konkuruoti. Kitaip sakant, valdžios psichosocialinės inžinerijos sistema parenka gabumus ir tu neturi jokios laisvės, turi „rinktis“ tai, ką sugebi. Nesirinksi – pats kaltas, nes programos pagal svajones – nekuriamos. Taigi laisvas pasirinkimas yra tik pasirinkimas to, kas parinkta, nes tai atrodo „racionaliausias“ sprendimas.

Natūraliai turi kilti klausimas: „Kaip tai įmanoma?“, „Ką reiškia gabumų parinkimas?“. Gabumai valdomi su psichotronine lobotomija, kuri gali būti labai stipri, stipri, lengva arba visai nenaudojama. Kai lobotomija nenaudojama, turimas vunderkindo lygis, toliau su lengva lobotomija yra talentai, o visi kiti yra protingi, vidutiniški ir itin negabūs. Reikia suprasti pagrindinę paslaptį, kad visi šie lygiai yra ne natūralūs, ne paveldėti, bet sukurti dirbtinai tam, kad būtų lengviau valdyti visuomenę. Ir mokslai kurių mokomasi – netgi ne esminiai, nes jų turinys yra labai žemo lygio. Mokymasis 12 metų reikalingas ne tiek žinių įsisavinimui, bet psichologiniam dresavimui, kurio tikslas charakterį padaryti paklusnų, lengvai valdomą, prisitaikantį prie sistemos ir nustatytos disciplinos. O tai labai svarbi suaugusių pasaulio dalis, kuriame tenka dirbti vergiškomis sąlygomis, neturint jokių teisių arba nemokant už jas kovoti.

(daugiau…)

Nietzsches įžvalgos

Žmonės, bent kiek susipažinę su F. Nietzsches filosofija, nesunkiai supras, kodėl šis filosofas tiek svarbus aiškinant 20 ir 21 amžiaus globalinius procesus. Nors jo „teorijos“ tiems laikams kai jis rašė atrodo originalios ir naujos, iš tikro jis atskleidė seną kaip pats žmogus psichologinį/socialinį principą, kuris yra visų valdžios santykių pagrindinis mechanizmas. Bendrai žiūrint, jo filosofija nėra tokia jau originali, nes daug idėjų buvo išsakyta jau senovės graikų interpretacijose. Bet Nietzsches tekstai, kurie apibūdintini kaip radikalus subjektyvizmas, nes tvirtina, kad nėra jokios absoliučios tikrovės ar tiesos, yra tik galios santykių nulemtos iliuzijos, šiuos principus išreiškė išsamiausia ir įtaigiausia forma. Sąmonė jam buvo ne tiesos, bet iliuzijos vieta, todėl savaime jos statusas gerokai sumenksta lyginant su tuo, kaip sąmonė buvo aiškinta absoliutistų filosofijose. Tačiau šį sąmonės trapumą, netikroviškumą, Nietzsches manymu, gali išgelbėti fizinės galios sistema. Iliuzija virsta „tiesa“ tada, kai ją perteikia galios pranašumą turinti organizacija, kuri save, nors ir iliuziškai, bet linkusi tapatinti su „tikrove“.

Antras Nietzsches filosofijos aspektas yra naujoviškas silpnumo ir stiprumo traktavimas. Pagal šį skirstymą, jis konstruoja skirtingus silpnųjų ir stipriųjų mentalitetus, kurie reiškiasi tiek pavieniuose individuose, grupėse ir net didžiulėse socialinėse organizacijose, tokiose, kaip karalystės, imperijos, respublikos ir t. t. Daug nesiplečiant, jų esmė tokia: galingesnis mano, kad silpnesnis turi paklusti, nes tokios yra galios santykių nulemtos realijos ir priešintis beprasmiška, vienintelis kelias – susitarti; silpnesnis įsivaizduoja, kad galingesnis turi nepulti, gerbti teises ir autonomiją, net jeigu apginti ir įtvirtinti tų teisių nėra jokių galimybių. Pastaruoju atveju, einama iki to, kad silpnesnis pradeda perrašinėti tikrovę taip, kad galingesnis būtų šios tikrovės požiūriu neteisus ir net psichologiškai turėtų dėl savo pranašumo kentėti ir trokšti savo sunaikinimo. Tai yra, silpnesnis rezga gudrų planą, kaip galingesnio pranašumą atsukti prieš jį patį, kad negalėdami dėl savo silpnumo ir menkumo kito nugalėti, priverstų jį tai padaryti patį. Šis Nietzsches atskleistas silpnųjų planas retai pavyksta, bet tokių atvejų istorijoje yra buvę; ir, be to, bus tol, kol ši planeta bus pilna paliegėlių – svarbiausia valstybiniu lygmeniu.

Taigi, jeigu nėra tiesos, nėra tikrovės – kas tada yra? Pasak Nietzsches, yra tik subjektyvistiniai konstruktai, kurie išreiškiami tikrovės lingvistine, ženkline, vaizdine forma, nors yra tik įsivaizduojama ir trokštama realybė. Imant kalbinį lygmenį, iliuzinis turinys išreiškiamas būtiškomis kalbos priemonėmis, aiškinant kas buvo, kas yra ir kas turi būti. Nenorėdami susilpninti savo padėties, niekada nesako „atrodo“, „galbūt“, bet visada „yra“. Tačiau, kad galėtum įvertinti tokios būties būtiškumą, reikia suvokti visą filosofinę ir mokslinę ontologinę/gnoseologinę/etinę suvokimo teorijų gelmę ir būti teoriškai iki galo sąžiningu: galų gale niekas nežino kaip iš tikro viskas yra, ir iš tikro daug kas, kas yra įsivaizduojama kaip absoliuti būtis – tokia tik atrodo. Žinoma sąžiningumas, ypač silpnam žmogui, nėra didelis privalumas, nes ir taip silpną jis dar labiau susilpnina, todėl visos silpnos valstybės ir imasi įvairių „pranašumo“ konstruktų kūrimo, kuriuos neva suranda absoliučioje realybėje. Bet, kaip atskleidė Nietzsche, tai yra esamos arba įsivaizduojamos galios projekcijos, bet niekada ne tikrovė ir niekada ne tiesa, nors taip pat suvokiama, kad šis subjektyvumas privalo būti pateikiamas kaip tiesa.

(daugiau…)

Juodosios MK brigados teisėsaugoje

Manau, atėjo pats laikas paviešinti savo gyvenimo istoriją, kad mano veikla įgytų faktais pagrįstą kontekstą. Mano pagrindinis uždavinys yra tam tikrų nusikalstamų struktūrų, valstybės organizacijoje ir teisėsaugoje viešinimas, kurios vadinamos „Juodosiomis MK brigadomis“, veikiančiomis valstybėje už įstatymų ribų. Kaip priedangą savo veiklai  MK brigados naudoja psichiatriją ir teisėsaugą, manipuliuodami valstybės institucijomis. Šios brigados tokios galingos todėl, kad yra gerai finansuojamos mafijos ir turi proveržio technologijas, dar vadinamas transhumanistinėmis technologijomis, kurios leidžia užgrobti žmogaus smegenis ir valdyti jo elgesį. Tokiu pagrindu žmogų galima be įrodymų pašalinti, padaryti psichiniu ligoniu arba nusikaltėliu suklastojus bylą. MK išsišifruoja kaip „mind control“ ir asocijuojasi su CŽV projektu MK ULTRA.

Tiesiogiai su MK brigadomis susidūriau 2003 m., kuomet buvo pradėtas atviras persekiojimas, kuris sužlugdė mano gyvenimą, bet nepalaužė dvasiškai. Todėl dabar esu pasiryžęs viešinti visą surinktą informaciją, pradėdamas nuo savo biografijos faktų. Toliau pateiktame faile surinkti pagrindiniai mano biografijos momentai, pagrįsti dokumentais.

Darius Mockus – tikros biografijos faktai.pdf