Monthly Archive: rugsėjo 2016

Genetikai ir gnostikai

Gnostinė ašis

Mūsų gyvenamo pasaulio pagrindiniai dėmenys yra žmogus ir visata. Abstrakčiau šie dėmenys išreiškiami kaip gyvybės forma ir būties forma. Būtis kuria žmogų kaip gyvybės atmainą, o šis būtį pažįsta, ją įprasmindamas ir pritaikydamas savo reikmėms. Pagrindinis būties vyksmas yra įbūtinimas per esmę ir egzistenciją. Šiame vyksme žmogus iš neišreikštos dalies iškeliamas į išreikštą, išorinę ir turi čia išgyventi. Pažindamas žmogus perkelia būtį į save, atverdamas ją kaip reprezentaciją, kuri yra žmogaus būties centras. Tiek save kaip gyvybę, tiek būtį kaip visatą jis atveria sau per vidinę formą, kuri sudaro tikrovės gnostinę ašį.

Visos žinių sistemos kuriamos orientuojantis į šiuos dėmenis. Žinios apibrėžia kas yra žmogus, atvertas iš reprezentacijos vidaus ir kaip per žmogų atsiveria visata. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad ši visata, kuri laikoma išorine realybe, iš tikro ir yra žmogus. Visata yra žmogaus kūrinys, per kurį žmogus suvokia save ir kuriame ieško savo vietos ir prasmės. Vyksta abipusis kūrimas, kurio eigoje atsiranda tarpinis pasaulis kaip išreikšta sąmonės akis.

Kiekvieno žmogaus esmė ir egzistencija apibrėžiama jo rangu, nustatomu per vertikalų tikrovės pjūvį, kuriame atveriami tikrovės sluoksniai. Žmonės, galintys atverti tikrovės Šaltinio gelmę, yra dievai, nes jiems yra žinomos tikrovės kūrimo paslaptys. Šaltinis įbūtinimu kuria visatą kaip pirminę tikrovę, kurios paslaptis atvėręs žmogus žino savo vietą visatoje ir gali dalintis šia išmintimi su kitais. Žmogaus vietą parodo tik jo paties sąmonė. Žemiausias rangas yra paprastas žmogus, kuris nežino nei kūrimo paslapties, nei savo vietos kūrinijoje, todėl ieško vadovaujančios žinių sistemos, vildamasis, kad ji parodys tikrą pasaulį. Tačiau tai tik ženklai, tekstai ir knygos, aiškinančios šio ir ano pasaulio paslaptis. Kitaip sakant, tai nėra tikra, gyvoji esatis.

Genetinė ašis

Gamtinį žmogų apibrėžia tokios sąvokos: rūšis, individas, gyvybė. Gyvybė yra pati bendriausia sąvoka, kuri inkorporuoja į save rūšį ir individą. Rūšis – tai ne kas kita kaip biologinė programa, o individas yra jos realizacija. Ši priklausomybė rodo, kad žmogus įtrauktas į jo ribas peržengiančią esaties formą ir jos apibrėžiamas. Atsiranda konfliktas tarp bendrumo ir atskirumo aspektų. Programa apjungia, tačiau individualumas supriešina, verčia ieškoti būdų atsikratyti šios priklausomybės. Panaši problema kyla ir gyvybės ryšyje su tikrove ir galų gale su jos pagrindu, kurį sąlygiškai vadiname Šaltiniu.

(daugiau…)

Vidinių kūnų sistema

Norint geriau suprasti save ir matyti kitus žmones, geriausias metodas yra vidinių ir išorinių kūnų modelio naudojimas. Šiuo modeliu galima paaiškinti daug žmogaus psichologijos subtilybių, kuris leidžia geriau suprasti gyvenimą. Šis modelis yra labai paprastas ir šiek tiek skiriasi nuo ezoterinio subtiliųjų kūnų modelio, nes jame nenaudojama niekas, ko žmogus negali pamatyti savo įprastinėje vidinėje patirtyje. Pavyzdžiui, nėra tokio dalyko kaip eterinis arba astralinis kūnas, nes jiems patirti reikia ypatingų sąlygų ar gebėjimų, o mano sistemoje, jokių gebėjimų nereikia, užtenka susipažinti su modeliu ir įsigilinti į savo vidinę patirtį.

Labai nesiplečiant su aiškinimais, viską galima pavaizduoti tokiu paprastu paveikslėliu, kuriame matome 7 plokštumomis pažymėtus kūnus. Visi šie kūnai dalinami į vidinius, kuriuos regi tik pats žmogus savo vidinėje patirtyje, ir įšorinį kūną, kurį, kaip jau daug kas žino, vadinu akių kūnu, todėl, kad jo vaizdas smegenyse suformuojama akių teikiamos informacijos. Matome, kad akių kūnas tik pats išoriškiausias sluoksnis ir kad už šio sluoksnio yra sudėtinga vidinė sistema, kuri pirmiausiai lemia žmogaus psichologiją ir savijautą. Žmogus gali turėti gražų ir sveiką išorinį kūną ir gali būti juo patenkintas, bet ar gyvenimas teikia džiaugsmą priklauso taip pat ir nuo to, kokios būklės yra vidiniai žmogaus kūnai. Ar jie sveiki, stiprūs, gerai suformuoti, neapimti ligų ir t.t.

mentalinis

Gebėjimas matyti vidinius kūnus vadinamas telepatija, su kuria galima atskleisti vidinį žmogaus pasaulį. Tačiau tai nėra paprasta ir dažniausiai tenka tenkintis įvairiais išoriniais signalais, žodžiais ir kognityviniu modeliavimu. Pavyzdžiui, lengva modeliuoti gnostinį kūną ir jo projekciją į vaizduotės kontinuumą, nes žmogus save suvokia, pažintine prasme, arba pagal įprastinę anatomiją ir fiziologiją, kaip organų rinkinį, arba kiti naudoja ezoterinius energetinius modelius, kurie vaizduotėj uždedami ant semantinio kūno ir žmogus save supranta kaip energijos srautų tinklą ir energetinius mazgus, vadinamus čakromis. Šiame vidiniame pasaulyje įmanomi įvairūs gnostiniai modeliai.

(daugiau…)

Juodasis transhumanizmas

Susidūrus su psichotroniniu persekiojimu, pirmas klausimas dažniausiai būna „kodėl?“ arba „kodėl aš?“. Kitas klausimas būna „kas už viso to stovi?“. Tačiau taip reaguojama tada, kai iš viso žinoma, kad vyksta užpuolimas; nes žmogus net gali nesuprasti, kas dedasi, ir kad su kokiais nors keistais gyvenimo įvykiais susiję kiti žmonės, kad tai nėra sutapimas, atsitiktinumas ir pan. Tai gali būti nelaimingas atsitikimas arba nusikaltimas, kai rankos ir kojos kažką daro, bet tai nėra pats žmogus, nėra jo valios. Jeigu „transhumanistai“ niekaip nepasirodo, tai neįmanoma pasakyti, kad čia veikia jie, nebent būtų susekti didesnės, jau konkrečiai prieš juos nukreiptos operacijos. Galima rasti prietaisus, ar bent jau signalų užuominas. Dažniausiai taip neatsitinka, nes tokie svertai yra rankose žmonių, kurie ir vykdo psichotroninius nusikaltimus.

Kokiuose kontekstuose ši begalinė valdžia gali būti naudojama suvokti nesunku. Tai yra darbo įrankiai, ypač tada, kai darbas nelabai švarus; arba „pramogų“ įrankiai – ir šiuo atveju tai dažnai būna susiję su okultinėmis praktikomis. Eilinį žmogų pastarasis paaiškinimas gali stebinti, tačiau žiniatinklis išplėtė bendravimo galimybes tiek, kad jame galima rasti bet kokios, tikros arba netikros, informacijos. Matome, kad turčiai labai mėgsta savo gyvenimo nuobodulį paįvairinti tikėjimais, dvasiniais judėjimais, ezoterika, okultizmu, įvairiomis sektomis. Ir šie žaidimai nėra tokie vaikiški, kaip gali atrodyti, nes tam naudojamos įvairios technologinės smegenų krušimo priemonės, jeigu tik turi pakankamai lėšų nusipirkti. Taip, su psichotronine technika galima apsimesti velniais, dievais, vykdyti apsėdimus, ar kaip nors kitaip tiesiogiai komunikuoti su sąmone.

Gal kiek banalesnė yra kita priežastis ir atsakymas į klausimą „kodėl?“ ir „kas?“. Tai yra darbas, susijęs su įtaka, turtais arba valdžia. Pavyzdžiui, kovojant prieš konkurentus, šalinant, susidorojant. Jeigu tai „žemesnė kasta“, baudžiant už „nepaklusnumą“. Vadinasi šitaip mąstant, galima išsiaiškinti psichotroninio užpuolimo priežastis. Jeigu neišeina suvesti galų ir suprasti kodėl, nes „nėra jokios priežasties“, tai dažniausiai aristokratų sektos pramoga arba bausmė už tai, kad esi ir mąstai. Jeigu gyvenime esi kam nors perbėgęs kelią dėl savo darbo, valdžios ar verslo, tai konkurentai gali būti pasamdę susidorojimo „ekspertus“, kurie niekaip neišaiškinami, nes jau vien psichotroninis žodynas stigmatizuotas – negalima kalbėti tokiais žodžiais, nes tada tave „uždarys“ kaip nepakaltinamą.

(daugiau…)

Žmogaus signalinės sistemos

Kadangi pasaulyje vis labiau pradeda skleistis tikrasis žmogaus veidas (žmogiškumas ne etine, bet prigimties prasme), manau atėjo pats laikas supažindinti su žmogumi iš egzobiologijos perspektyvos. Egzobiologija daro prielaidą, kad žmogus nėra vienintelė protaujanti būtybė visatoje, jį galima klasifikuoti gretinant su kitomis gyvybės formomis. Tai yra, nors egzobiologija aprašo nežemišką gyvybę, žmogus taip pat yra egzobiologijos subjektas, nes yra vienas iš daugelio. Egzobiologija apibrėžiama kaip mokslas, kuris tiria gyvybės visatoje formas.

Kitas svarbus terminas yra signalinė sistema, nes aš pasirinkau aprašymo būdą, kuris pagrįstas signalinių sistemų klasifikavimu. Kiekviena egzobiologijos aprašoma gyvybės forma turi savo unikalų signalinių sistemų rinkinį ir gali pagal jas būti klasifikuojamos. Signalinės sistemos terminą 1932 m. įvedė rusų mokslininkas Pavlovas, tačiau jis išskyrė tik dvi signalines sistemas: pirmąją ir antrąją. Tai yra labai primityvus modelis, kuris naudotas bihevioristinės (elgesio) psichologijos rėmuose, pirmoje 20 a. pusėje.

Tuo tarpu egzobiologiniu požiūriu žmogus turi 15 signalinių sistemų. Dalis jų yra žmonėms žinomos, tik psichologų mafijos ignoruojamos, menkinamos, o kitos yra visai naujos, nes žmogui latentinės arba nuslopintos. Visas šias signalines sistemas galima sugrupuoti į penkias grupes, kurių kiekviena turi tris pogrupius. Trys pogrupiai yra a) priklausoma signalinė sistema, b) nepriklausoma signalinė sistema ir c) kaupiamoji signalinė sistema. Priklausoma signalinė sistema yra tokia kuri priklauso nuo kažkokios išorinės realybės ir yra tos realybės signalas. Nepriklausoma signalinė sistema yra priklausomos signalinės sistemos modeliavimo vieta. Ir kaupiamoji signalinė sistema yra skirta signalų informacijos sukaupimui ir atgaminimui, kad ją būtų galima pavyzdžiui panaudoti nepriklausomoje signalinėje sistemoje.

(daugiau…)

Erdvinis skaitymas

Iš kitų žmonių savo protu išsiskirti galima žiniomis, įgytais įgūdžiais arba įgimtais gebėjimais. Žinias ir įgytus įgūdžius galima bandyti išlyginti atkakliu lavinimusi, o nuo sąmonės ir proto sandaros priklausantys gebėjimai – nepralenkiami. Pasauliui reikia abiejų pranašumo rūšių, nes kiekvienas yra vertingas savo laiku ir savo vietoje. Todėl natūralu, kad yra dvi sistemos. Vienoje varžomasi įdėtu darbu siekiant žinių, kitoje ieškoma lyderių pagal savo genetinį pranašumą. Pastarojoje sistemoje varžosi tikras elitas – talentai ir genijai, kurie priklauso 5 proc. geriausių protų kokiu nors duotu momentu per visą planetą. Kiti dirba mokydamiesi ir pritaikydami išmoktas žinias praktikoje. 5 proc. pasaulyje – reikalavimai labai aukšti ir įgimti gebėjimai taikomi labai rimtiems darbams. Kadangi šios sistemos nesusiliečia, gali atrodyti, kad tokių žmonių iš viso nėra. Tačiau tai klaidingas įsivaizdavimas. Įmanoma net suprasti kokia yra kokybinio pranašumo esmė.

Labiausiai vertinamos galimybės matyti lingvistinių simbolių pasaulį, pavyzdžiui, dirbant su tekstais; ir, be abejo, įdomūs yra gebėjimai susiję su tiksliuosiuose moksluose naudojamomis dirbtinėmis kalbomis, tokiomis kaip matematika, fizika ir pan. Su tekstais dirbama įvairiai: reikia mokėti juos skaityti ir suprasti. Tada, kai šis lygis pasiekiamas – reikia gebėti tekstus rašyti pačiam. Didžiojoje dalyje planetos lingvistinius tekstus skaito 95 proc. gyventojų, šiek tiek mažiau geba juos kokybiškai rašyti. Bet tai nereiškia, kad šie 95 proc. yra vienodi, nes skirtingi protai skaito ir suvokia skirtingai. Norėdami suprasti kuo skiriasi 5 proc. nuo 95 proc. reikia žinoti kaip tekstus skaito skaitymo genijai. Dauguma įsivaizduoja maždaug, kad „greitai įsisavina informaciją“, „turi gerą atmintį“, bet konkrečiai neturi supratimo, kokios tam reikia sąmonės ir kokių įgimtų gebėjimų.

Akivaizdu, kad įmanoma suprasti net neturint gebėjimo, panašiai kaip galima numanyti kaip skrenda paukštis pačiam neturint sparnų ir nesugebant skristi. Skaitymo rūšys yra dvi: viena vadinama linijiniu skaitymu, kurį naudoja 95 proc. žmonių, iš kurių dauguma net nežino, kad galima skaityti kitaip; kita rūšis vadinama erdviniu skaitymu, kurį naudoja kalbos genijai. Pirmuoju atveju, suvokimo apimtis apsiriboja vienu ar keliais žodžiais, ir norint skaityti tekstą, reikia akimis vedžioti nuo vieno žodžio prie kito, šitaip slenkant kiekviena eilute. Nesunku suprasti, kad toks skaitymas – labai lėtas ir pasaulyje, kur yra dideli informacijos srautai, su tokiu skaitymu išgyventi neįmanoma. Todėl ieškoma žmonių, kurie geba skaityti erdviniu skaitymu. Pagrindinė sąlyga – gebėjimas matyti kuo didesnį skaičių žodžių akimis nevedžiojant nuo vieno žodžio prie kito. Tai priklauso nuo gebėjimo matyti dideliais plotais arba „gabalais“.

(daugiau…)

Apšviestieji

Visas žmogus

Visi yra girdėję tokius žodžius kaip „dvasinis atgimimas“ ir „dvasinis pakilimas“, tačiau mažai kas žino, ką jie reiškia, mažai kas susimąsto apie šių žodžių tikrą prasmę. Tai nėra skaitymas ar žinojimas, tai net nėra principų ir taisyklių propagavimas ar jų laikymasis. Iš tikro atgimus, taisyklės kuriamos, o ne jų paklusniai laikomasi. Dvasinis atgimimas žmogų sustiprina, išlaisvina, iš žemesnės būties pakelia į aukštesnę, ir žemesnio pasaulio taisyklės paprasčiausiai negalioja, jos netinkamos. Toks žmogus žino visų „sistemų“ ir teorijų paslaptį ir niekas nėra paslėpta nuo tokio žmogaus akių. Jokių uždengtų tikrovės dalių nelieka, ji pamatoma tokia, kokia yra iš tikro. Toks žmogus žino kas jis yra, kokios jo galimybės ir šiame pasaulyje jam nekelia baimės niekas, nes niekas negali jam pakenkti, ar dar blogiau – sunaikinti. Pergalės prieš jį šiame pasaulyje nėra tikros pergalės, nes didybės jis siekia ne jame.

Dauguma žmonių nėra tikri, „pilni“ žmonės: jeigu kas nors jaučiasi įstatytas ir įkreiptas tik į šį fizinį pasaulį, tai nėra vienintelė teisinga sąmonės kryptis. Fiziniai žmonės ir fizinis pasaulis yra tik vienas iš sumos dėmenų. Net fizinis dualizmas neatstato tikros pasaulio tvarkos, nes protas, sąmonė, siela užpildyti tik šio pasaulio pavidalais, o jie yra iliuzija, pagaminta iš pergromuliuoto pasaulėvaizdžio. Apie kitokį pasaulį žmonės girdėję tik žodžius: tai yra kita realybė, dvasinis pasaulis, dangus ir t.t. Ši užuomina apmąstyta giliau turėtų paaiškinti, kad galima ir kita kryptis, tačiau kol užmerktos dvasinės akys, iš tikro suprasti kas tai yra neįmanoma. Reikia pačiam pamatyti ir pačiam patirti. Dvasinės akys rodo tikrą pasaulį, kuris yra kiekvieno žmogaus lemtis. Fizinis pasaulis įsiformina ir išsiformina, jame nėra nieko pastovaus, o gnostinė realybė veikia pagal kitokius dėsnius, nes čia žmogus yra kaip dvasinis kūnas, paklūstantis visiškai kitokiems dėsniams. Todėl natūralu siekti dvasinės amžinybės, o ne sudievinti kūną fiziniame pasaulyje ir padaryti jį nemirtingą.

Kol šios dvi paralelinės realybės susijungusios, kūną galima riboti ar treniruoti, bet dar svarbesnis yra dvasinis žinojimo „treniravimas“. Kūno istorija nelemia nieko už jo pasaulio ribų, nors jis yra pririštas prie dvasios kaip sunkus akmuo. Daug svarbesnė yra ta vieta, kurioje atsidaro „portalas“ tarp šių dviejų skirtingų realybių. Per jį į šį pasaulį įsiveržia begalinės vaizduotės galimybės, kurios leidžia jį pertvarkyti, pakeisti, pritaikyti savo reikmėms. Galima ir priešinga kryptis, kai šio pasaulio žmonės su fizinėmis technologijomis bando įsiveržti į dvasinį pasaulį, padaryti jį fizinio pasaulio vergu, nors tai iš principo neįmanoma. Šitaip vyksta kova tarp skirtingų pasaulių ir skirtingiems pasauliams priklausančių žmonių.

(daugiau…)

R. Duncan. Matrica iššifruota. 1 ištrauka

Proto kontrolės reiškinį geriausiai gali paaiškinti tie, kurie tiesiogiai su šiomis technologijomis susidūrę. Su tuo savo gyvenime susidurti galima keliais būdais: kaip taikiniui, kaip operatyvininkui arba kaip žmogui, kuris bent viename etape yra prisidėjęs prie technologijų kūrimo. Būtent toks žmogus yra dr. R. Duncan, parašęs šia tema kelias knygas, tarp kurių yra knyga „The Matrix Deciphered“. Nusprendžiau, kad naudinga būtų publikuoti bent kelias ištraukas iš šios knygos. R. Duncan yra tekę dirbti CŽV, Gynybos departamente, kol šių taikiniu tapo pats, remiantis jo paties tvirtinimu knygose. Toliau pateikiama pirma ištrauka.

>>>>>>

duncun

Istorija ir kontekstas

EEG pagrįsta kibernetinė kolektyvinė sąmonė

Norėdami išplėsti savo supratimą apie revoliucines technologijas ir jų kaip ginklo galimybes, turime apibrėžti sąvokas ir žodyną.

EEG reiškia elektroencefalograma. Tai smegenų elektrinio aktyvumo reprezentacija. Tradiciškai eleptroencefalogramos sukuriamos naudojant aplink galvą išdėliotus daviklius. Jie matuoja nedidelius tarpusavio skirtumus, kurie reprezentuoja smegenų aktyvumą daviklio vietoje. Pagal šiuos įtampos sensorius galima sudaryti smegenų žemėlapį. EKG, elektrokardiogramos, veikia tokiu pačiu principu, matuojant elektrines bangas nuo širdies. MEG reiškia magnetoencefalograma ir panašiai matuoja magnetinius laukus, kuriuos sukuria jonų srovės smegenyse. Šie metodai turi savo minusų matuojant ir lokalizuojant smegenų aktyvumą. Funkcinis MRT yra aktyvaus skenavimo metodas, naudojamas matuoti smegenų aktyvumą realiuoju laiku, o taip pat jų struktūrą. MRT reiškia magnetinio rezonanso tomografija. Ji naudoja magnetinį rezonansą fotonų sukūrimui, kurie reprezentuoja atomų tipus ir jų ryšių būkles. Kita panaši technologija vadinama ESR, elektrono sukinio rezonansas. Nemačiau nei vienos ligoninės, kurioje kurtų smegenų nuotraukas naudojant elektrono sukinio rezonansą. Elektromagnetinės bangos sukuriamos sukeliant perturbacijas elektriniuose ir magnetiniuose laukuose, kurie neša informaciją apie kampinio impulso būseną. Yra daug kitų smegenų tomografijos metodų, bet šie yra tradiciniai.

Daviklių naudojimas informacijos surinkimui turi apribojimų ne vien susijusių su mobilumu dėl prijungtų prie subjekto laidų. Jie surenka informaciją geriausiu atveju iš smegenų paviršiaus, tačiau ne jų gelmės, todėl prie galvos reikia prijungti tiek daug daviklių, kad aktyvumo paveikslas būtų tikslesnis.

(daugiau…)

Semantikos sąmokslas

Ženklas ir jausmelis

Didelė dalis komunikacijai naudojamų ženklų ne tik perduoda informaciją, bet ir išreiškia tam tikrą požiūrį į ją. Bendrai paėmus, tas požiūris gali būti teigiamas arba neigiamas. Šis konotacijos reiškinys atsiranda net pačiuose neutraliausiuose ir objektyviausiuose ženkluose, tokiuose kaip matematiniai. Skaičiai, ir kiti ženklai, semantiškai neutralūs ir nesusiję su jokiu emociniu požiūriu; tačiau užtenka prisiminti skaičius naudojamus vertinimo skalėje ir ši mintis pasidaro aiški. Vienetas arba dvejetas – ne tik paprasti skaičiai, bet turi ir emocinį krūvį, kuris gali būti ryškesnis ar menkesnis. Konotacijos ryškumas priklauso nuo daugelio dalykų.

Vienetas arba dvejetas yra blogai, nes šie skaičiai naudojami neigiamam įvertinimui. Šis pavyzdys su aritmetiniais ženklais parodo, iš kur ir kaip ženkle susiformuoja neigiamas arba teigiamas krūvis. Jis į ženklo semantiką perduodamas iš tos emocinės aplinkos, kurioje to ženklo ir jo prasmės buvo išmokta. Dvejetas, du, 2 – skaičius, išmoktas mokykloje, ir nurodo į neigiamą emocinę aplinką. Formuojantis šiam ženklui, atmintyje atsiranda negatyvus supratimas, kurį išgirdus patiriama emocinė įtaka. Kitaip sakant, ženklo prasmė, kaip emociją sukeliantis įspūdis, išreiškia tam tikrą požiūrį, kuris susiformuoja tada, kai emocija semantizuojama ir sujungiama su ženklo informacija.

Valdyti žmogų galima įvairiai, bet vienas iš tokių būdų yra sukelti teigiamas arba neigiamas emocijas. Nes žmogus siekia to, kas semantiškai teigiama ir vengia to, kas semantiškai neigiama. Tas pat ir su emocijoms: neigiamų emocijų vengiama, o teigiamų siekiama. Jeigu tokios emocijos semantizuotos ir užkoduotos žodžiuose, tai ir žodžiai savo socialinėje aplinkoje arba siekiami, arba vengiami, rodant situacijas tokias, kurios asocijuotos su teigiamais žodžiais ir vengiant susijusių su neigiamais. Šis pavyzdys parodo, kad žodžiais, sukeliančiais emocijas, galima manipuliuoti žmogaus elgesiu, valdyti. Pavyzdžiui, kad žmonės nepavadintų tinginiu, stengiamasi daugiau dirbti arba kad nepavadintų kvailiu, stengiamasi kalbėti ir elgtis protingai ir t.t.

(daugiau…)

Ezoterinės aiškiaregystės principas

Apie ateities numatymą jau esu rašęs. Pirmas apie tai rašytas įrašas yra „Aiškiaregystė“ (http://www.psytechnologijos.lt/ekstrasensorika/aiskiaregyste/), kur pagrindinė mintis yra, kad sąmonės turi skirtingą įvykių horizontą ir iš siauresnio horizonto perspektyvos platesnis horizontas gali atrodyti kaip ateities numatymas. Antras įrašas yra visai nesenas, pavadinimu „Instrukcija pranašui“ (http://www.psytechnologijos.lt/ateitis/instrukcija-pranasui/). Čia taip pat aptariu tas sąlygas, kurios grindžia ateities numatymo galimybę. Tai įmanoma todėl, kad kai kurie įvykiai yra cikliniai. O jeigu necikliniai, tai labai dažnai būna kaupiamieji, su kritiniu įvykio tašku. Ir retkarčiais pasitaiko atsitiktiniai įvykiai, kuriuos, nepažiūrėjus tiesiai į ateitį, numatyti labai sunku.

Pabandykime apibrėžti, ką reiškia numatyti ateitį. Tai reiškia – gauti apie ją kokią nors informaciją. Kokie tokios informacijos gavimo būdai? Vienas yra numatymas vadovaujantis savo protu ir logika, kitas – tiesioginis priėjimas prie informacijos šaltinių, kurių horizontas daug platesnis, nei įprastinio žmogaus. Jie iš savo aukštesnės padėties mato ir žino daug daugiau, nei įprastiniai žmonės ir dalinasi savo žiniomis laisvanoriškai arba ne. Informacijos gavimas įmanomas įprastiniais kanalais, siejant tokią galimybę su įvairių organizacijų insaideriais, apie kuriuos aš jau rašiau („Insaiderių klasifikacija“) (http://www.psytechnologijos.lt/insaideriai/insaideriu-klasifikacija/). Dar vienas kanalas yra ezoterinis, kuriuo ne visi tiki, bet nepaisant to, neretas pasidomi. Dažniausiai, aišku, dėl pramogos.

Aš asmeniškai, kaip visada domiuosi ne tiek tokios informacijos turiniu, nes neplatinu jokių ateities pranašysčių, bet teorija. Mane domina tokio „pranašavimo“ principas ir sąmonės bei pasaulio modelis. Kaip šį modelį interpretuoti, tikėti jo galimybėmis ar ne, palieku spręsti kiekvienam skaitytojui pačiam. Gal kas ras naudingos informacijos, kurią gali pritaikyti savo gyvenime geresniam tikrovės pažinimui ir supratimui.

Numatymas yra susijęs su laiku, tad būtina turėti tam tikrą modelį, kuris paaiškintų šios realybės laiko struktūrą. Pats laikas yra labai mįslinga tikrovės savybė ir jo paslapties įminti aš čia nesiruošiu, bet pamėginsiu pateikti veiksmingą modelį, kuris leis sutvarkyti ir sudėlioti visą turimą informaciją į vaizdžią sistemą.

(daugiau…)

Atsiliekančių griaustinių pasaulyje

1

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinių mokslų yra kvantinė kosmologija, kuris atlieka pirmosios filosofijos vaidmenį, nes paaiškina pagrindinius mus supančios realybės principus. Kvantinės kosmologijos pamatas yra kvantiniai laukai, kurie išplečiami iki kosminių mastelių, pretenduojant jais paaiškinti galutinę realybę. Kodėl kvantinis laukas turi tapti kosmologiniu – akivaizdu: jis yra vienas ir užpildo visą erdvę bei laiką. Pavyzdžiui, logiškai mąstant, visoje realybėje yra vienas elektronų laukas, nes jeigu jo savybės ir dėsniai tokie patys, ir jeigu jie susiję erdvėje, tai išskirti juos kaip skirtingus – nėra loginio pagrindo. Jeigu tartume, kad yra daug elektronų laukų, tai jie visą erdvę padengtų kaip iš lopinių sudaryta antklodė; tačiau kadangi visų lopinių savybės tokios pačios, tai laikyti juos skirtingais laukais – nėra priežasties. Todėl visi laukai yra kosminiai ir visos kvantinių laukų teorijos – kosmologinės. Tai priklauso nuo laukų veikimo mastelių.

Kad visa visata – vienalytė turėtų būti aišku net jos visos nepatikrinus. Elektronas Paukščių tako ir Andromedos galaktikoje yra tas pats, turi tas pačias savybes. Lokalizmas yra pasenęs mąstymas, kurį pakeitė kosmologinis globalizmas. Yra ne elektronai čia ir ten, atskirti vienas nuo kito neišmatuojama erdve, bet yra visur esantis laukas, o elektronai yra tik šio globalinio lauko sūkuriai. Kadangi laukas visa savo kosmine apimtimi yra vienas, tai ir ryšiai turi būti ne tik lokaliniai, bet ir globaliniai. Galima tyrinėti atskirus elektronus, o galima bandyti įminti ir viso lauko paslaptį. Visų laukų mįslės įminimas atskleistų ir žmogaus gyvenimo prasmės paslaptį.

Šiais laikais, ypač išpopuliarėjus kosminiams mokslams (anksčiau jie buvo vadinami gamtos mokslais), žmogaus akiratis labai pasikeitė ir norint neatsilikti reikia keisti savo mąstymą papildant jį naujais principais. Aristotelio sukurta pirmoji filosofija arba senovėje buvę populiarūs gamtos mokslai, dabar yra pasenę. Aišku, kosmoso teorija nėra iš principo nauja, nes ir Aristotelio teorija, vadinama pirmąja filosofija, taip pat buvo kosmologinė, tik jo modelis buvo klaidingas. Šiais laikais mokslas irgi turi būti pateikiamas kaip kosmologinis. Tame nėra nieko blogo, jeigu žmogus žinos, kad, pavyzdžiui, atomai Andromedos galaktikoje yra tokie patys kaip ir Žemėje arba kad ten gali egzistuoti šimtai milijonų kol kas nepasiekiamų gyvybės civilizacijų. Kai kurios gali būti atsilikusios, kitos, galbūt, gerokai pažengusios.

(daugiau…)