Genetikai ir gnostikai

Gnostinė ašis

Mūsų gyvenamo pasaulio pagrindiniai dėmenys yra žmogus ir visata. Abstrakčiau šie dėmenys išreiškiami kaip gyvybės forma ir būties forma. Būtis kuria žmogų kaip gyvybės atmainą, o šis būtį pažįsta, ją įprasmindamas ir pritaikydamas savo reikmėms. Pagrindinis būties vyksmas yra įbūtinimas per esmę ir egzistenciją. Šiame vyksme žmogus iš neišreikštos dalies iškeliamas į išreikštą, išorinę ir turi čia išgyventi. Pažindamas žmogus perkelia būtį į save, atverdamas ją kaip reprezentaciją, kuri yra žmogaus būties centras. Tiek save kaip gyvybę, tiek būtį kaip visatą jis atveria sau per vidinę formą, kuri sudaro tikrovės gnostinę ašį.

Visos žinių sistemos kuriamos orientuojantis į šiuos dėmenis. Žinios apibrėžia kas yra žmogus, atvertas iš reprezentacijos vidaus ir kaip per žmogų atsiveria visata. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad ši visata, kuri laikoma išorine realybe, iš tikro ir yra žmogus. Visata yra žmogaus kūrinys, per kurį žmogus suvokia save ir kuriame ieško savo vietos ir prasmės. Vyksta abipusis kūrimas, kurio eigoje atsiranda tarpinis pasaulis kaip išreikšta sąmonės akis.

Kiekvieno žmogaus esmė ir egzistencija apibrėžiama jo rangu, nustatomu per vertikalų tikrovės pjūvį, kuriame atveriami tikrovės sluoksniai. Žmonės, galintys atverti tikrovės Šaltinio gelmę, yra dievai, nes jiems yra žinomos tikrovės kūrimo paslaptys. Šaltinis įbūtinimu kuria visatą kaip pirminę tikrovę, kurios paslaptis atvėręs žmogus žino savo vietą visatoje ir gali dalintis šia išmintimi su kitais. Žmogaus vietą parodo tik jo paties sąmonė. Žemiausias rangas yra paprastas žmogus, kuris nežino nei kūrimo paslapties, nei savo vietos kūrinijoje, todėl ieško vadovaujančios žinių sistemos, vildamasis, kad ji parodys tikrą pasaulį. Tačiau tai tik ženklai, tekstai ir knygos, aiškinančios šio ir ano pasaulio paslaptis. Kitaip sakant, tai nėra tikra, gyvoji esatis.

Genetinė ašis

Gamtinį žmogų apibrėžia tokios sąvokos: rūšis, individas, gyvybė. Gyvybė yra pati bendriausia sąvoka, kuri inkorporuoja į save rūšį ir individą. Rūšis – tai ne kas kita kaip biologinė programa, o individas yra jos realizacija. Ši priklausomybė rodo, kad žmogus įtrauktas į jo ribas peržengiančią esaties formą ir jos apibrėžiamas. Atsiranda konfliktas tarp bendrumo ir atskirumo aspektų. Programa apjungia, tačiau individualumas supriešina, verčia ieškoti būdų atsikratyti šios priklausomybės. Panaši problema kyla ir gyvybės ryšyje su tikrove ir galų gale su jos pagrindu, kurį sąlygiškai vadiname Šaltiniu.

Gyvybė kaip rūšis – taip pat individas, kuris skiriasi nuo kitų rūšių individų. Individas išsiskiria iš visumos ir siekia ją paneigti, tačiau tai įmanoma tik tiek, kiek leidžia pati visuma. Matome, kad iš individualių perspektyvų vyksta žiaurus karas su gamta, kuri šiame lygmenyje sudaryta iš kolektyvinių individų. Jis vyksta rūšių viduje ir tarp rūšių.

Matome, kad šis karas iš bendros programos perkeliamas į kiekvieną atskirą individą ir yra susijęs su jo išgyvenimo galimybėmis. Karas yra naikinimas, išnaudojimas, perkūrimas, silpninimas, pažinimas ir t.t. Jis įrašytas į kūno ir visatos reprezentacijos sandarą, įeina į individo esmę ir suteikia formą egzistencijai. Tai yra, programos galimybės priklauso nuo individualių galimybių ir programos tikslas apdovanoti individą šiam karui reikalingais sugebėjimais. Individas yra visuotinio karo forpostas, nuo kurio galimybių priklauso kolektyvinio individo įsitvirtinimas.

Tačiau perėjus į aukštesnes pakopas, kai lemiamą vaidmenį pradeda vaidinti gnostinio sujungimo gebėjimai, kūnas velkamas per istoriją kaip našta, neleidžianti pasiekti dar aukštesnių gyvybės egzistencinių pakopų, kurios jau būtų susijusios su žmogaus dvasia.

Žmogaus galimybės

Žmonių kolektyvinis individas yra triuškinanti pergalė kitų kolektyvinių individų atžvilgiu. Tačiau atsiranda vidinė grėsmė, kuri sugriauna dalį rūšies galimybių, nes žinios ir galia atsiduria netinkamose rankose. Ši dalis gali būti tokia svarbi, kad gali grėsti ir visos rūšies išnykimas. Nes agresyviai formuojamas porūšis (tipas), kuris įsivaizduoja, kad jo iškilimo vienintelis kelias yra motininės rūšies sunaikinimas. Kristalizuojantis porūšiams, kyla toks pats karas kaip gamtoje vyksta tarp kolektyvinių individų (rūšių), kurie gyvena vienas kito sąskaita.

Kiekvienas žmogus įsišaknijęs biologiniame bendrume, tačiau šis bendrasis aspektas nesprendžia klausimų tokiu principu kaip žmogaus protas, t. y., mintimis. Programa mąsto kitaip ir šis mąstymas trunka tūkstantmečius. Todėl einamuoju momentu pagrindinis sprendėjas yra individas, kuriam rūšis suteikia visus lėmimo įgaliojimus. Todėl šioje egzistencijoje svarbą įgyja gnostinis pasaulis, kuriame kiekvienas žmogus susieja tą aplinką būties viduje, kurioje turi išgyventi. Todėl atsiranda ne gamtinis, bet dvasinis porūšis, išsiskiriantis ne organizmo požymiais ir biologiniais „ginklais“, bet protu. Protas lemia viską.

Gnostinis kolektyvinis individas

Kaip gamtoje biologinė programa sukuria kolektyvinį individą vadinamą rūšimi, taip sąmonėje kalba sukuria gnostinį kolektyvinį individą vadinamą tauta. Šiam tautiniam individui galioja tie patys principai kaip ir rūšies biologinei tikrovei. Pati tauta, kaip tam tikras bendrumo aspektas, pasaulyje nesireiškia niekaip, kaip nėra kalbos be kalbėtojo, kuriuo gali būti, pavyzdžiui, žmogus arba knyga. Tautos „programa“ visa individualizuota. Ir kiekvienas žmogus gali būti pilnavertis šio kolektyvinio individo atstovas, kuris įgaliotas lemti lygiai taip pat kaip ir bet kas kitas. Šitaip vidurūšinė kova tarp rūšies individų pakyla į aukštesnį lygį ir vyksta tarp kalbinių kolektyvinių individų, kurie kariauja tarpusavyje taip, kaip gamtoje kariauja viena prieš kitą biologinės rūšys. Rūšis lemia kūno forma, o tautas – reprezentacijos forma, kurią apibrėžia kalbos ženklų sistema.

Žinoma, tarp šių kolektyvinių individų yra skirtumas: tautą (tautas) sunaikinus – lieka rūšis, o rūšį (rūšis) sunaikinus – nelieka nieko išskyrus „negyvą“ pasaulį. Sunaikinus visas rūšis – nelieka gyvybės. Sunaikinus būtį, nelieka pasaulio ir t.t. Todėl yra tokia būtiška hierarchija: Absoliutas, Visata (-os), Gyvybė (-ės formos), Rūšys, Žmonija (Homo Sapiens), Rasė, Tauta. Visais atvejais yra tam tikras bendrumo pamatas ir iš jo išsiskiriantis individas. Individą kaip F. Nietzsches Antžmogį išaukštinti galima tik visiškai jį atsiejus nuo pamato ir padarius jį nepriklausomu, t. y., neatsirandančiu ir neišnykstančių dievu, kuris negali būti apribotas nei silpnu kūnu, nei silpnu protu. Tik tada jis galėtų atmesti visas artimiausias bendrumo formas ir kolektyvinius individus, tokius kaip tauta ir biologinė rūšis. Galbūt net tokius kaip įprastinės gyvybės formos. Iš Šaltinio ir Pirminės tikrovės rastųsi esatis, gerokai pranokstanti tipišką gyvybės sampratą.

Iš kokio pamato tokia kiltis įmanoma? Tauta tai yra tik netiesiogiai, kiek ji leidžia tinkamus rūšies tapsmo procesus. Bet realiai genetiškai šiuos klausimus reguliuoja biologinė programa (rūšis). Ir ne tik kaip mechaniška „atranka“, bet ir kaip tam tikras rūšies kvantinis protas, galintis perkurti rūšies programą, sukurti porūšius ir naujas rūšis.

Bendrumo formų transformacijos

Sunaikinus kalbą – sunaikinama tauta, sunaikinus genus – sunaikinama rūšis. Tai yra ir Žmonijos istorinio proceso dalis, ir gamtinė realybė, kurioje jau išnykę milijonai gyvybės rūšių. Tai, kaip šis nyksmas nuteikia žmogaus sąmonę, šiam procesui neturi jokios įtakos.

Naikinimas galimas kaip degradavimas, kaip karas ir kaip evoliucija. Tenkinti gali tik paskutinis variantas, nes substratas išlieka tas pats ir ant jo statomas antstatas. Degradavimas yra vidinis procesas, naikinantis kolektyvinį individą dėl vidinių priežasčių, kurios dėl kokių nors veiksnių tampa valingam apsisprendimui nepavaldžiu nykimu. Karas tarp kolektyvinių individų buvo gamtos dėsnis, kuris dabar matomas tarprūšiniuose santykiuose (tarprūšinis kanibalizmas), hierarchijoje ir pasiskirstyme biosferoje. Tai yra konkurencija dėl išteklių arba genetiškai užkoduota psichologinė neapykanta kitokiai formai. Evoliucija – tai žengimas į priekį, kuriame inkorporuojamos ankstesnės pakopos, tik dabar daug kartų tobulesnės.

Toks procesas galimas dvejose vietose. Bendrinančio faktoriaus masėje, kai programa laipsniškai keičia pati save arba tai gali būti greita individualizuota revoliucija, kuri sugeba patraukti paskui save masę.

Įprastinės gnostinės ašies formos individe yra psichologija, kalba, visuomenės sandara. Kalba yra kolektyvinės psichologijos dalis, o ši kolektyvinė psichologija virsta socialiniais santykiais. Čia įsiterpia kultūra, mokslas, ekonomika, politika ir t.t. Šitaip kinta rūšys ir tautos.

Globalinis procesas

Terminas, kuris apibūdina šiuo metu vykstantį globalinį procesą, visiems gerai žinomas – tai „integracija“. Karinė integracija NATO forma vyksta aplink JAV centrą, o politinė ir ekonominė integracija – aplink Europos Sąjungą. Iš kitos pusės, tokia pati „integracija“ vyksta aplink Rusijos Federaciją, kuri svajoja ne tik atgauti savo buvusias teritorijas, bet jas dar labiau išplėsti. Tai nėra joks tabu, kadangi tą patį JAV ir ES darė visą 20 a. RF sustiprėjo tiek per paskutinius dešimtmečius, kad gali pradėti strateginio mėgdžiojimo procesą.

Pagal aprašytus kolektyvinio individo principus, rūšis viena, tačiau padalinta į tautinius kolektyvinius individus, kurių pagrindas yra kalba. Galima sakyti, kad pirmiausiai tauta yra savita unikali kalbos sistema, kuri grindžia suvokimo ir mąstymo formas. Bet kalbą galima sunaikinti, tuo pačiu sunaikinant ir tautą. Tai reiškia, kad tauta yra kartu su kalba išmokstamas dalykas, ir perkėlus į kitą socialinę lingvistinę terpę, atsiranda kitos tautos individas. Šis ištautinimo procesas visada vyksta kaip virsmas į kitą tautą per asimiliacijos procesą. Nes jeigu tauta užmiršta savo kalbą, ją pakeisti turi kita kalba, nes žmogus be kalbos gyventi negali. Todėl kiekvienos tautos pagrindinis interesas yra saugoti savo kalbą. Tai nebūtinai reiškia, kad turi būti stabdomas vystymasis, reikia siekti, kad šis vystymasis nepereitų į kitos tautas galios lauką.

Tai reiškia, kad prieš kelis dešimtmečius prasidėjęs globalinis procesas labai glaudžiai susijęs su asimiliacija, kuri didžiausią grėsmę kelią mažoms tautoms. Šalia asimiliacijos proceso pirmiausiai eina individualizmo propagavimas, kai žmogus paverčiamas tik žmonijos nariu, labai dažnai tik biologiniu subjektu, priklausančiu tam pačiam gamtiniam kolektyviniam individui, kuriam sudaromos individualaus vystymosi sąlygos. Tačiau tuo pačiu, didžiosios tautos išsitautinti lingvistiškai nesiruošia ir nepastebimai ruošia asimiliavimo prielaidas. Ir, kadangi žmogus be kalbos negali gyventi, ir yra patalpintas į galingą svetimos tautinės įtakos sferą, jis paprasčiausia pakeičia savo kalbą į kitą – vietinę arba oficialią, reikalingą darbui aukštesnėse politinėse ar ekonominėse struktūrose.

Daugiakalbiškumas greitai neišnyksta, bet dažniausiai lieka tik žemiausiuose sluoksniuose; o norint daryti bent mažiausią karjerą, asimiliacija daroma būtinybe. Tokiame kontekste atsiranda „globalios valstybės“ projektas. Jo galutinis rezultatas – kitos tautos išmokimas arba dar tolimesnis – naujos tautos sukūrimas. Juk kažkaip kalbėti vis tiek reikės, ir viena kalba reikš naują vieną tautą.

Tauta gali egzistuoti dvejomis formomis: kaip teritorinis vienetas ir kaip organizacinis vienetas. Istorija rodo, kad organizacinių tautų buvę labai mažai, nes savos teritorijos neturėjimas tautą labai susilpnina. Stipriausias variantas yra kai tauta turi viską – kalbą, organizaciją, teritoriją ir norint stabdyti globalizacinius procesus, turi saugoti šiuos egzistencijai lemiamus veiksnius.

Šis ir kitas pasaulis

Pažiūrėjus į žmonijos istoriją matosi, kad ji, kaip individų kaita, perėjo du etapus: gamtinio žmogaus ir kultūrinio žmogaus. Tikra istorija prasideda kartu su kultūriniu žmogumi, kurio pagrindinė egzistencijos forma yra civilizacija. Pagal gnostinio kalbinio kolektyvinio individo principą civilizacija vystėsi lygiagrečiai su tautų vystymusi. Todėl istorijoje egzistavo vienatautės ir daugiatautės civilizacijos. Žmogus šiose terpėse dažniausiai buvo masės žmogus, kurio individualumas buvo slopinamas. Šios masės buvo rūšies biologinės programos masė ir kultūros masė, kuri buvo neatsiejama nuo kalbos. Individualybės išsiskyrimas būdavo unikalus įvykis ir tokie individai buvo laikomi „genijais“. Nors dažnai tai buvo sutinkama kaip išsigimimas arba iškrypimas.

Gamtoje rūšys egzistuoja milijonus metų ir palyginus su atskiru individu šis laikas yra beveik amžinybė. Tai yra amžinybė genetine prasme ir ją išpažįsta „genetikų“ grupuotė, kurie save laiko genetinės programos saugotojais. Kartu su kūnu laikina ir dvasia, kuri taip pat trokšta turėti tokią „amžinybės“ terpę kaip ir kūnas. Tačiau šiame pasaulyje tiesiogiai tai neduota (nors iš esmės tiesiogiai neduota ir rūšis). Šitaip atsiranda tikėjimo kitu pasauliu kultūra, būdinga visoms išsivysčiusioms civilizacijoms. Šis tikėjimas yra gnostinės ašies pagrindinis klausimas, kurios paslaptys saugomos „gnostikų“ grupuotės. Šis žinojimas duotas išrinktiesiems, o masės slapta valdomos vienos ar kitos grupuotės, priklausomai nuo to, kuri iš jų dominuoja.

Žmonės gauna ženklus, tekstus, knygas, bet prie tikros, gyvos esaties neprileidžiami. Tad jiems belieka viena galimybė – laukti kol baigsis šis trumpas gyvenimo kelias, trunkantis 100 planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Iš gamtos ir kultūros kelio išeiti sunku, tačiau žmonės vis daugiau domisi išplėstomis galimybėmis, su kuriomis galėtų įveikti kolektyvinių masių trauką ir susikurti savo pasaulį. Žinoma, tam priešinasi civilizacija, kultūra, mokslas, visuomenė, gamta, būtis, visata ir netgi Dievas.

Vidinių kūnų sistema

Norint geriau suprasti save ir matyti kitus žmones, geriausias metodas yra vidinių ir išorinių kūnų modelio naudojimas. Šiuo modeliu galima paaiškinti daug žmogaus psichologijos subtilybių, kuris leidžia geriau suprasti gyvenimą. Šis modelis yra labai paprastas ir šiek tiek skiriasi nuo ezoterinio subtiliųjų kūnų modelio, nes jame nenaudojama niekas, ko žmogus negali pamatyti savo įprastinėje vidinėje patirtyje. Pavyzdžiui, nėra tokio dalyko kaip eterinis arba astralinis kūnas, nes jiems patirti reikia ypatingų sąlygų ar gebėjimų, o mano sistemoje, jokių gebėjimų nereikia, užtenka susipažinti su modeliu ir įsigilinti į savo vidinę patirtį.

Labai nesiplečiant su aiškinimais, viską galima pavaizduoti tokiu paprastu paveikslėliu, kuriame matome 7 plokštumomis pažymėtus kūnus. Visi šie kūnai dalinami į vidinius, kuriuos regi tik pats žmogus savo vidinėje patirtyje, ir įšorinį kūną, kurį, kaip jau daug kas žino, vadinu akių kūnu, todėl, kad jo vaizdas smegenyse suformuojama akių teikiamos informacijos. Matome, kad akių kūnas tik pats išoriškiausias sluoksnis ir kad už šio sluoksnio yra sudėtinga vidinė sistema, kuri pirmiausiai lemia žmogaus psichologiją ir savijautą. Žmogus gali turėti gražų ir sveiką išorinį kūną ir gali būti juo patenkintas, bet ar gyvenimas teikia džiaugsmą priklauso taip pat ir nuo to, kokios būklės yra vidiniai žmogaus kūnai. Ar jie sveiki, stiprūs, gerai suformuoti, neapimti ligų ir t.t.

mentalinis

Gebėjimas matyti vidinius kūnus vadinamas telepatija, su kuria galima atskleisti vidinį žmogaus pasaulį. Tačiau tai nėra paprasta ir dažniausiai tenka tenkintis įvairiais išoriniais signalais, žodžiais ir kognityviniu modeliavimu. Pavyzdžiui, lengva modeliuoti gnostinį kūną ir jo projekciją į vaizduotės kontinuumą, nes žmogus save suvokia, pažintine prasme, arba pagal įprastinę anatomiją ir fiziologiją, kaip organų rinkinį, arba kiti naudoja ezoterinius energetinius modelius, kurie vaizduotėj uždedami ant semantinio kūno ir žmogus save supranta kaip energijos srautų tinklą ir energetinius mazgus, vadinamus čakromis. Šiame vidiniame pasaulyje įmanomi įvairūs gnostiniai modeliai.

Kita vertus, savijautos pagrindas yra kauzalinio ir semantinio kūno būsena. Kauzalinis kūnas tai žmogaus aktyvumo pagrindas, kuris ateina iš kūnų realybės gelmės ir gali siekti net pati realybės Šaltinio sluoksnį. Kauzalinis kūnas yra visų kitų kūnų pagrindinė priežastis. Jeigu kauzalinis kūnas geros būklės, žmogus labai aktyvus, energingas, veiklus ir jo veikla yra pilnavertė ir turininga. Semantinis kūnas yra savijautos pagrindas, nes jame yra visi už akių kūno esantys pojūčiai ir jutimai. Skausmas, malonumas, nuovargis, silpnumas, stiprumas ir t.t. Semantinio kūno malonumo ir skausmo sistema turi grįžtamąjį ryšį į kauzalinį kūną ir valdo žmogaus aktyvumą pagal skausmo-malonumo reguliatorių.

Šiuos kūnus tiesiogiai pamatyti be vidinio žmogaus telepatijos labai sunku, bet galima vertinti iš išorinio žmogaus elgesio, taip pat projektuojant į kitus žmones savo asmeninės patirties modelius, nes kūnų sistemos žmonių yra vienodos, tereikia turėti turtingą gyvenimo patirtį, kad galėtum suprasti visus žmogaus elgesio ir savijautos niuansus. Žmogų vertinti arba save vertinti vien tik pagal akių išorinį kūną netinkamas požiūris, nes iš lygties išimama labai daug svarbių subtiliosios psichologijos dėmenų, kurių nežinant, neįmanoma pilnai suprasti nei savęs, nei kito žmogaus.

Pavyzdžiui, visuomenėje yra įprasta žmonės skirstyti į tinginius ir darbščius žmonės. Bet suprantant subtiliųjų kūnų anatomiją ir fiziologiją, akivaizdu, kad šis skirstymas atitinka į skirstymą į fiziškai stiprius ir silpnus žmones. Kadangi tingumas yra kauzalinio ir semantinio kūno netinkamos būsenos atspindys, o ta būsena gali būti paveldėtas genetiškai kūno silpnumas arba atsirasti dėl kokios nors to subtilaus kūno ligos, kuri sekina jėgas, išsiurbia žmogaus energiją ir tai atsiliepia jo aktyvumui. O varinėti „tinginį“ yra tas pats kaip versti dirbti ligonį arba luošį, nesuprantant, kokias tam žmogui kančias tai sukelia. Kad to nebūtų, būtina išmanyti subtiliųjų kūnų teoriją ir mokėti gydyti vidinių žmogaus kūnų sutrikimus. Nes visų žmonių normali būklė yra sveikas stiprus kūnas, tačiau žmogų gali užpulti liga, kuri kūną susilpnina. Tačiau bet kokią ligą galima išgydyti tik reikia išsiaiškinti jos priežastis.

Yra dar vienas niuansas, kurį irgi labai svarbu aptarti. Tai žmogaus kankinimas, luošinant jo vidinius kūnus, kuomet kančia sukeliama nesužalojant fizinių žmogaus organų. Su šia problema dažniausiai susiduria vadinamieji psichotronikos paveikti žmonės, kurių gyvenimas griaunamas veikiant būtent šią vidinę sistemą ir iš išorės vaizduojant, kad nieko nevyksta, o žmogus pats yra kažkoks „nenormalus“. Tačiau tai apgaulė ir dezinformacija. Dar vienas būdas susigadinti gerą savijautą yra netinkamų vaistų naudojimas, kurie turi neigiamus šiems kūnams šalutinius poveikius. Taip vaizduojama, kad vaistais gydomas fizinis žmogaus kūnas, bet tuo pačiu suluošinami vidiniai subtilieji žmogaus kūnai ir žmogus jaučiasi netinkamai, išsekęs pavargęs, pasyvus, neveiklus ir pan. Todėl visus vaistus ypač psichotropinius reikia vartoti labai atsargiai.

Matant, kad žmogus turi problemų su savo vidiniais kūnais, reikia elgtis labai išmintingai ir stengtis padėti išspręsti problemą, o ne ją dar pabloginti ieškant konflikto kiekviename žingsnyje. Bet žinoma ir pats žmogus turi siekti gyventi sveiką gyvenimo būdą visų kūnų atžvilgiu, užsiimti sportu, kuris treniruoja vidinius kūnus, pavyzdžiui naudojant jogą ir psichologines treniruotes, kurių įprasta forma yra meditacija. Ir, aišku, reikia rūpintis sveiku bei kokybišku maistu.

Pati įdomiausia dalis turbūt yra mentalinio kūno įtraukimas į visą vidinių kūnų sistemą. Tačiau pasigilinus į savo vidų, akivaizdu, kad mentalinis, arba minčių, kūnas labai glaudžiai susijęs su semantiniu kūnu ir vaizduotės kontinuumu. Tai galima pamatyti užsimerkus ir pažiūrėjus kokioje semantinio kūno vietoje yra minčių centras (galvos sritis), ir kad šis vidinis pasaulis, vidinė mentalinio-semantinio kūno sistema yra apgaubta vidinės sąmonės burbulo, kuris turi kiaušinio formą ir formuoja vidinę erdvę, kurioje minčių ir kiti subtilieji kūnai sudaro vieną sistemą. Bet tai ne tik viena sistema, bet ir vidinių sąryšių sistema, kurioje vienas kūnas įtakoja kitą kūną, todėl būklė vidiniame pasaulyje taip pat priklauso ir nuo minčių, nuo to ar jos pozityvios, ar negatyvios. O tai veikia vidinę žmogaus būseną.

Žinoma norėtųsi kitame žmoguje visas šias būsenas matyti, kad būtų pilnas vaizdas, ir ne tik mintis, bet ir kitus kūnus. Tai galima padaryti naudojant kognityvinį modeliavimą, projektuojant savo asmeninę patirtį ir renkant apie kokį nors artimą žmogų visą aktualią informaciją. Tikra telepatija arba gebėjimas pajausti vidų per atstumą yra unikalus sugebėjimas, kuris be technologinių instrumentų yra išskirtinis, unikalus ir labai retas. Tačiau net jo neturint, daug yra vien žinoti visą, pilną žmogaus vaizdą ir mokėti kitą žmogų vertinti įtraukiant visus reikalingus dėmenis.

Paskutinė tema, kurią norėčiau paliesti yra gebėjimas subtiliuosius kūnus gydyti. Suprantu, kad gydyti galima šviečiant žmogų ir skatinant jį gyventi sveikai, bet apie ezoteriniais gebėjimais pagrįstą gydymą aš esu skeptiškas. Nes dažniausiai gydantis žmogus, gydūnas paprasčiausiai naudoja savo gnostinį kūną įterptą į kūno vaizduotės kontinuumą, kuriame vyksta kažkoks procesas, tačiau tas vidinis procesas niekaip nepersiduoda į kito žmogaus kauzalinį arba semantinį kūną ir atitinkamai tas gnostinis procesas yra neveiklus, net jeigu gydančio žmogaus viduje atrodo, kad jis daro teigiamą poveikį. Todėl geriausias metodas yra šviečiamasis, mokant pačiam tuos kūnus išsigydyti, jeigu jie nėra pažeisti negrįžtamai, ir nevaizduoti jokių neegzistuojančių gebėjimų, nes tai yra žmonių apgaudinėjimas.

Juodasis transhumanizmas

Susidūrus su psichotroniniu persekiojimu, pirmas klausimas dažniausiai būna „kodėl?“ arba „kodėl aš?“. Kitas klausimas būna „kas už viso to stovi?“. Tačiau taip reaguojama tada, kai iš viso žinoma, kad vyksta užpuolimas; nes žmogus net gali nesuprasti, kas dedasi, ir kad su kokiais nors keistais gyvenimo įvykiais susiję kiti žmonės, kad tai nėra sutapimas, atsitiktinumas ir pan. Tai gali būti nelaimingas atsitikimas arba nusikaltimas, kai rankos ir kojos kažką daro, bet tai nėra pats žmogus, nėra jo valios. Jeigu „transhumanistai“ niekaip nepasirodo, tai neįmanoma pasakyti, kad čia veikia jie, nebent būtų susekti didesnės, jau konkrečiai prieš juos nukreiptos operacijos. Galima rasti prietaisus, ar bent jau signalų užuominas. Dažniausiai taip neatsitinka, nes tokie svertai yra rankose žmonių, kurie ir vykdo psichotroninius nusikaltimus.

Kokiuose kontekstuose ši begalinė valdžia gali būti naudojama suvokti nesunku. Tai yra darbo įrankiai, ypač tada, kai darbas nelabai švarus; arba „pramogų“ įrankiai – ir šiuo atveju tai dažnai būna susiję su okultinėmis praktikomis. Eilinį žmogų pastarasis paaiškinimas gali stebinti, tačiau žiniatinklis išplėtė bendravimo galimybes tiek, kad jame galima rasti bet kokios, tikros arba netikros, informacijos. Matome, kad turčiai labai mėgsta savo gyvenimo nuobodulį paįvairinti tikėjimais, dvasiniais judėjimais, ezoterika, okultizmu, įvairiomis sektomis. Ir šie žaidimai nėra tokie vaikiški, kaip gali atrodyti, nes tam naudojamos įvairios technologinės smegenų krušimo priemonės, jeigu tik turi pakankamai lėšų nusipirkti. Taip, su psichotronine technika galima apsimesti velniais, dievais, vykdyti apsėdimus, ar kaip nors kitaip tiesiogiai komunikuoti su sąmone.

Gal kiek banalesnė yra kita priežastis ir atsakymas į klausimą „kodėl?“ ir „kas?“. Tai yra darbas, susijęs su įtaka, turtais arba valdžia. Pavyzdžiui, kovojant prieš konkurentus, šalinant, susidorojant. Jeigu tai „žemesnė kasta“, baudžiant už „nepaklusnumą“. Vadinasi šitaip mąstant, galima išsiaiškinti psichotroninio užpuolimo priežastis. Jeigu neišeina suvesti galų ir suprasti kodėl, nes „nėra jokios priežasties“, tai dažniausiai aristokratų sektos pramoga arba bausmė už tai, kad esi ir mąstai. Jeigu gyvenime esi kam nors perbėgęs kelią dėl savo darbo, valdžios ar verslo, tai konkurentai gali būti pasamdę susidorojimo „ekspertus“, kurie niekaip neišaiškinami, nes jau vien psichotroninis žodynas stigmatizuotas – negalima kalbėti tokiais žodžiais, nes tada tave „uždarys“ kaip nepakaltinamą.

Galima visai realistiškai pasakyti, kad spec. tarnybų įvykdytas valstybės organizacijos užvaldymas, gaunant finansavimą ir naujausias technologijas „iš užsienio“. Užvaldyti reikia ir visus bendrai, tai yra sukurti bendrą transhumanistinę valdymo kultūrą, pritaikant smegenų plovimo ar propagandos priemones, formuojant sau palankų diskursą. Taip pat reikia svertų leidžiančių kontroliuoti kiekvieną žmogų atskirai. Tai daroma susidorojimo baime, ir nuolat parodant pavyzdžių „kaip būna“, jeigu nepaklūsti. Tas pranašumas, aišku, yra psichotroninė telepatija, kuri leidžia kontroliuoti kiekvieno žmogaus sąmonę ir nepadeda net gynybinės technologijos. Tarp grupuočių valstybėje vyksta psichotroniniai „karai“. Toks yra naujasis transhumanistinis pasaulis, ta šitaip laukta „pažanga“.

Visai nesunku juodąjį transhumanizmą vadinti kriminaliniu transhumanizmu, o tuos žmones, kurie psichotroninėmis priemonėmis naudojasi – valdžia, aristokratija, oligarchatas – vadinti nusikaltėliais, nes tai, ką jie daro yra nusikaltimas, net jeigu ir labai sunkiai įrodomas. Naudojant jų žargoną, jie žmones ištrauko, ištampo ir sudoroja. Ir tai ne vien pavieniai asmenys, lyderių vaidmenyje, bet žmogus arba grupė, apsupta zombių agentūros, kuri aplinkoje vaidina socialinį spektaklį bandydama sudoroti žmogų aktoriniais sugebėjimais, t. y., patalpindama jį/juos į spektaklį arba suvaidintą tikrovę. Pasiekę rezultatą jie dingsta ir niekaip neįrodomi, o žmogus, su visomis savo problemomis – lieka.

Matome, kad perpuvusi visa visuomenė, kuri sudaryta, iš zombių, darbinių jaučių, agentūros, hierarchinės valdžios sistemų, kuriems įstatymas – „negalioja“. Problemų būna tik tada, kai žmogus gauna įrodymų. Kol „neįrodoma“, agentūra įstatymus pažeidinėja kiek tik nori ir dar tyčiojasi. Tyčiojasi betampydami „teoriją“, vaizduodami, kad čia jų pergalė. Rezultatą svarbu ne pasiekti, bet suvaidinti, todėl dažnai nevyksta net duomenų rinkimas, vyksta tik rinkimo vaidyba, nes duomenis pagamina moduliuojamos smegenys.

Galima pasakyti ir dar griežčiau: toks požiūris yra bendra valstybės organizacijos politika kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Pagalvojimas „o kodėl aš?“ – labai naivus. O kodėl tu turi pasą, gal esi koks nors išskirtinis? Kad būtum valdomas – išskirtiniu būti nereikia, priešingai, turi kaip tik būti neišskirtinis. Tad logika – priešinga. Tu todėl, kad esi neišskirtinis ir, vadinasi, niekam neįdomus. Valdžia paprasčiausiai „dirba“; ir šis darbas jau buvo apibūdintas – tai nusikalstamo transhumanizmo įvedinėjimas, arba psichotroninės eros artinimas. Tai bus tokia nauja planetos tvarka, kuri turės galimybes su kompiuteriu piešti tavo sąmonę.

Bet tai yra kelio pabaiga; tuo tarpu nemažai žmonių laisvoje visuomenėje stovi šio kelio pradžioje ir vis kelia savo naivius klausimus.

Informacinės technologijos pamažu užvaldo visą visuomenę ir primeta šiai visuomenei savo žodyną, kuris po to taikomas ir aiškinant žmogaus būklę šiame pasaulyje. Žiniatinklio kertiniai mazgai yra tinklalapių serveris, kur sukaupta visa žmonių informacija; ir asmeninis kompiuteris, duomenų tvarkymui turintis naršyklės programą. Tas turinys yra kabeliu arba oru atskrendantis skaitmeninio kodo srautas, kuris naršyklės programos paimamas ir pagal instrukcijas suformuojami vaizdai ekrane. Visas kodas yra tarp ženklų <html> <body>lorum ipsum…</body></html>. Yra kintamas turinys ir yra statiška struktūra. Tai rašau todėl, kad gyvybės biologija – ekraniška, todėl biologiniam ekranui galima pritaikyti tuos pačius principus kaip naršyklei. Ateina srautas, kuris psichotroninės programos suformuojamas žmogaus ekrane ir rodo ten ne tikrovę, bet žmogaus arba DI parašytą programą.

Tikroviškumas tikrinamas labai paviršutiniškai, lyginant su tuo, kas sukelia sąmonėje tvirtumo, patikimumo įspūdį. Tačiau niekaip neįmanoma patikrinti, ar šis įspūdis taip pat nėra iliuzija. Jeigu užgrobtas visas plotas, žmogus nežino kur yra. Šitaip, okultinėse praktikose, manipuliuojama sąmone, naudojant įrėminimo metodiką, kai žmogui pasimaišo protas ir jis pradeda elgtis neadekvačiai. To nusikaltėliai ir siekia – savo pramogai išvesti žmogų iš proto ir pamatyti jo vidaus „paslaptį“, ištraukyti išprotėjimo informaciją, sunaikinti žmogaus ne išorinį apvalkalą, bet sąmonę. Kai tai praeini, ir esi jeigu ne kelio pabaigoje, tai bent viduryje, tai naivių klausimų nelieka, sąmonė žino visus pagrindinius taikinius.

To neturėtų būti, bet valstybės organizaciją valdžia svaigina, o valdžios darbelius galima perpiešti taip kaip nori, pasamdžius kokį nors „talentą“, kuris turi tikrovės žudymo gabumų, jeigu tai daro sudėtingai, rafinuotai su polėkiu. (– Kokie jie sau gražūs…net ašara ištrykšta…) Tokio mąstymo pasekmė ta, kad turinio jokio nelieka, galvojama tik kaip sužadinti įspūdį… O tiesa veikia ne todėl, kad ji įspūdinga, bet todėl, kad taip yra.

Naivaus klausimo „kodėl?“… nelieka, kai gerai pagalvoji. Toks yra pasaulis, kai pasižiūri tarp spektaklio eilučių.

Iš karto pasakau: nežinau, kur gauti gynybos priemonių, galiu tik patarti, kaip elgtis su sąmonę pasiekiančia informacija, ypač kai operacija būna užmaskuota. Informaciją reikia teisingai interpretuoti ir panaudoti savo naudai. Pirmas požymis, kad kažkas ne taip yra negebėjimas valdyti savo kognityvinių arba kūno funkcijų. Dėl to žmogus skyla į dvi dalis, viena yra jis pats, o kita – svetima. Psichotroninė operacija pirmiausiai tokios būsenos ir siekia – priversti smegenis kovoti su savimi, vidinėje sąmonės dalyje. Svetimoji dalis, valdoma operatorių, provokuoja, o kita dalis, ta kuri yra pats žmogus – kovoja ir priešinasi.

Imituojant nusikaltimą, valstybės pasamdyti operatoriai valdo kūną, tačiau tas valdymas žmogui fenomenologiškai niekaip nesusekamas, yra tik beformis jausmas arba būsena. Tad reikia sekti technologiškai – ieškoti intervencijos požymių, gaudyti technologinius signalus. Tačiau su signalais bėda ta, kad jie veikia tol, kol daromas nusikaltimas. Kai operacija baigiama signalas išjungiamas ir jokių įrodymų nelieka. Žmogus būna tik su svetimos jėgos intervencijos jausmo arba būsenos atmintimi; o technologinė intervencija tokia subtili, kad ją sunku ne tik užfiksuoti, bet ir įrodymais susieti su kriminalinio transhumanizmo mafija.

Būtent dėl šios priežasties jie „nieko nebijo“…

Bet jeigu žmogui lieka tik jausmas, kaip galima žinoti, kad tai tyčinė išorinė intervencija. Pirmiausiai todėl, kad tai ne vieno žmogaus problema, ir atvejų yra įvairių: su vienais šneka, su kitais ne; vieniems rodo paslaptis, kitiems nerodo; vieniems išduoda savo kėslus, o kitiems ne; vienų kančios trumpos, o kitų trunka dešimtmečius ir t.t. Šitaip sukaupiama didelė duomenų bazė, leidžianti daryti apibendrinimus ir išvadas. Remiantis šia informacija, galima užtikrintai pasakyti, kad daugelis rezonansinių nusikaltimų labai įtartini, nes panašu, kad juose pakišti niekuo dėti žmonės, valdant elgesį su psichotronine technika. Teisėsaugos struktūros, veblena, lemena, bet realiai jos vaidmuo pridengti nusikalstamo transhumanizmo sektas. Jie tai daro arba todėl, kad patys joms priklauso, arba yra prispausti, jau minėtomis priemonėmis, ir pasipriešinti nesugeba.

Kadangi žinome, kad su sektomis susiję žmonės būna psichiškai nesveiki, tai tokia perspektyva nieko gero nežada… Dar blogiau, kai nesveika psichika susiejama su turtais ir perima technologines galimybes, užvaldo organizacijos struktūras ir ieško visuomenėje terpių, kuriose galėtų realizuoti savo psichopatinį mąstymą.

…Žmogus dirba savo darbą, nesidomi jokia ezoterika, sektomis, scientizmu, ir staiga pradeda viena dieną bendrauti su demonais… Paaiškinimas paimamas iš standartinio repertuaro: tai – smegenų sutrikimas, nes viduje šnekėti negali niekas; reikėtų pasirūpinti smegenų sveikata ir vaistukais. Pasigydo vaistukais, bet nepadeda; ir tik tada sąmonėje pradeda brėkšti teisingas supratimas, kad klausimą spręsti reikia ne mediciniškai. Pirmas žingsnis būna kreipimasis į teisėsaugą, tačiau pamato, kad niekas nekreipia dėmesio, ignoruoja, išjuokia… Paaiškėja, kad jie irgi pakabinti, veikia išvien su nusikaltėliais… Žmogus lieka vienas, nes visi nuo jo nusisuka, lieka tik tokie patys kaip jis, jo likimo draugai. Kaip tik tada ir prasideda tikra kova.

Klausiama: Kas yra sąmonė?, Kaip ją įmanoma valdyti?, Koks mokslas pajėgus išspręsti šią problemą?, Ar vieša fizika yra tikras fizikos vaizdas?, Visuomenės valdymas, toks kaip vaizduojamas, ar tikri metodai taikomi slapta?.. Iškyla labai daug klausimų; čia pateikti tik keli iš jų. Pradedama domėtis ne tik savimi, bet ir kitais, svarstant, o kas jeigu visi užgrobti, jeigu neužgrobti – ką daryti, kad žmogus būtų išgelbėtas; jeigu dar tik pradžia – ką daryti, kad nusikaltėlių transhumanizmas nelaimėtų? Ateina ištisa lavina informacijos, kurios vandenyne gali pasimesti, tad reikia pagalvoti apie priemones, kuriomis galima būtų ją sutvarkyti. Reikia turėti galvoje, kad žiniatinklyje veikia visi, net ir nusikalstamo transhumanizmo propagandistai, kurių tikslas painioti, dezinformuoti, meluoti, šmeižti ir t.t. Todėl ir aiškinau, kaip tarp žiniatinklio ir PC veikia ryšys: yra serveris, tavo PC ir kabeliai arba oras, per kuriuos keliauja skaitmeninis kodas. Kai šis pasiekia naršyklę, programa jį sutvarko kaip tinklalapį.

Mano mintis tokia: Tas šaltinis, iš kurio ateina informacija ir vadinamas serveriu – nėra jokia tikrovė, todėl be įrodymų pasitikėti skaitmeniniu kodu lekiančiu kabeliais – negalima. Reikia kitų priemonių. Šią informaciją tvarko serverių administratoriai, o informaciją talpina žmonės – pavieniai asmenys arba organizacijos. Jie bando ekranu pakeisti gyvenimą sau naudinga kryptimi, tad į žiniatinklį deda tokią informaciją, kokios jiems reikia.

Ekranų ir vaizdų pasaulyje reikia ieškoti atramos, ir daug labiau reikia, nei to reikėjo Dekartui, ar Budai… Vienintelė atrama yra pats žmogus, jo vidinis jausmas, jo EGO. Tai ne pasaulis, ne kiti žmonės, bet Tu pats. Visa informacija sąmonėje dažnai jau būna, tačiau ji veikia kaip intuicija, o tai reiškia, kad ji pakankamai nuodugniai neapmąstyta. Nuo tokių dalykų ir reikėtų pradėti – išskleisti šį sąmonės turinį, kuris joje visą gyvenimą buvo užrakintas septyniais užraktais…

„Kodėl aš?“ reiškia tik kad susikirto keliai ir laukia nuožmi dvikova. Vienoje pusėje TU, o kitoje kriminalinis transhumanizmas…

Žmogaus signalinės sistemos

Kadangi pasaulyje vis labiau pradeda skleistis tikrasis žmogaus veidas (žmogiškumas ne etine, bet prigimties prasme), manau atėjo pats laikas supažindinti su žmogumi iš egzobiologijos perspektyvos. Egzobiologija daro prielaidą, kad žmogus nėra vienintelė protaujanti būtybė visatoje, jį galima klasifikuoti gretinant su kitomis gyvybės formomis. Tai yra, nors egzobiologija aprašo nežemišką gyvybę, žmogus taip pat yra egzobiologijos subjektas, nes yra vienas iš daugelio. Egzobiologija apibrėžiama kaip mokslas, kuris tiria gyvybės visatoje formas.

Kitas svarbus terminas yra signalinė sistema, nes aš pasirinkau aprašymo būdą, kuris pagrįstas signalinių sistemų klasifikavimu. Kiekviena egzobiologijos aprašoma gyvybės forma turi savo unikalų signalinių sistemų rinkinį ir gali pagal jas būti klasifikuojamos. Signalinės sistemos terminą 1932 m. įvedė rusų mokslininkas Pavlovas, tačiau jis išskyrė tik dvi signalines sistemas: pirmąją ir antrąją. Tai yra labai primityvus modelis, kuris naudotas bihevioristinės (elgesio) psichologijos rėmuose, pirmoje 20 a. pusėje.

Tuo tarpu egzobiologiniu požiūriu žmogus turi 15 signalinių sistemų. Dalis jų yra žmonėms žinomos, tik psichologų mafijos ignoruojamos, menkinamos, o kitos yra visai naujos, nes žmogui latentinės arba nuslopintos. Visas šias signalines sistemas galima sugrupuoti į penkias grupes, kurių kiekviena turi tris pogrupius. Trys pogrupiai yra a) priklausoma signalinė sistema, b) nepriklausoma signalinė sistema ir c) kaupiamoji signalinė sistema. Priklausoma signalinė sistema yra tokia kuri priklauso nuo kažkokios išorinės realybės ir yra tos realybės signalas. Nepriklausoma signalinė sistema yra priklausomos signalinės sistemos modeliavimo vieta. Ir kaupiamoji signalinė sistema yra skirta signalų informacijos sukaupimui ir atgaminimui, kad ją būtų galima pavyzdžiui panaudoti nepriklausomoje signalinėje sistemoje.

Toliau išvardinsiu pagrindines signalinių sistemų grupes, bet prieš tai noriu paaiškinti kai kuriuos momentus. Terminai nėra galutiniai, jie sąlygiški, nes sistema nebaigta ir yra daugiau kaip pavyzdys. Toliau, pavadinimai gali skambėti keistai ir neįprastai, bet tik todėl, kad tai žodžiai paimti iš kitų kalbų (lotynų ir graikų kalbų). Ir norint juos suprasti reikia žodžius išsiversti.

Taigi penkios grupės yra:

a) sensoriumas – yra juslinio pasaulio signalinė sistema,

b) korporiumas – yra kūno signalinė sistema,

c) telepatiumas – yra kitų sąmonių telepatinė signalinė sistema,

d) transoriumas – yra kito realybės sluoksnio signalinė sistema,

e) oneiriumas – yra sapnų tikrovės signalinė sistema.

Egzobiologijos požiūriu, svarbiausia signalinė sistema yra telepatiumas ir transoriumas. Kas yra telepatiumas dauguma žino, taip pat žino, kad yra pasyvi ir aktyvi telepatija. Ji klasifikuojama pagal tai, su kuria signaline sistema komunikuojama. Transoriumas yra mažiau žinomas. Aš šį pavadinimą pasirinkau todėl, kad jis yra susijęs su dviem žodžiais: lotynišku „trans“ – anapus, ir žodžiu „transas“. Keliuose savo įrašuose apie tokias galimybes esu rašęs, bet to neįvardijau kaip signalinės sistemos. Iš esmės ši signalinė sistema atsiranda tada, kaip sąmonėje apsukami realybės sluoksniai, ir pakylama į aukštesnį realybės lygmenį, kuris yra priklausomos signalinės sistemos pagrindas.

Oneiriumas gali atrodyti kaip kokia keistenybė, bet kai kurių žmonių, ypač pažengusių, ši signalinė sistema taip pat labai aktyvi. Ji daugiau susijusi su sapnų ir sąmoningo sapnavimo pasauliu, kuris irgi yra besivystanti signalinė sistema. Ją išskirti svarbu todėl, kad šitai padarius, galima koncentruoti didesnį dėmesį į jos lavinimą.

Dabar pabandysiu suvesti viską į vieną sistemą.

Pirmos trys signalinės sistemos:

a) sensoriumas – 1 signalinė sistema,

b) kognityviumas – 2 signalinė sistema,

c) memoriumas – 3 signalinė sistema.

Reikia dar kiek daugiau paaiškinti memoriumas. Suprasti kas tai yra labai paprasta, jei kas žino anglišką žodį „memory“ – atmintis. Tai signalinė sistema todėl, kad atmintis yra atskira signalizavimo vieta, kuri skiriasi nuo kitų vietų.

Kitos trys signalinės sistemos:

a) korporiumas – 4 signalinė sistema,

b) nepriklausomas korporiumas – 5 signalinė sistema,

c) kaupiamasis korporiumas – 6 signalinė sistema.

Matosi, kad čia daugiausiai naudojamas aprašomasis arba aiškinamasis vadinimas, nes kalboje tam nėra tinkamų žodžių ir reikėtų sugalvoti naujus. „Nepriklausomas korporiumas“ yra kažkas panašaus į kūno mąstymą, kuris ypač svarbus sporte, kovos menuose ir t.t. Kaupiamasis korporiumas yra šios signalinės sistemos atmintis, t. y., k-memoriumas.

Trečia signalinių sistemų grupė:

a) telepatiumas – 7 signalinė sistema,

b) nepriklausomas telepatiumas – 8 signalinė sistema,

c) kaupiamasis telepatiumas – 9 signalinė sistema.

Šiai grupei galioja viskas, ką rašiau apie prieš tai buvusias grupes. Telepatija yra aktyvi ir pasyvi ir skirstoma pagal tai, su kokia signaline sistema dirba. Taip pat ji gali būti kolektyvinio signalo telepatija ir individualaus signalo telepatija, kai išskiriamas konkretus žmogus. Telepatiumas yra kitaip – telepatinis bendrapasaulis, kur susitinka skirtingos sąmonės. Iš egzobioogijos požiūrio, skirtingų rūšių telepatijos nebūtinai suderinamos, nes telepatijos gali naudoti skirtingus mechanizmus ir skirtingus signalo išvertimo žodynus.

Ketvirta signalinių sistemų grupė:

a) transoriumas – 10 signalinė sistema,

b) nepriklausomas transoriumas – 11 signalinė sistema,

c) kaupiamasis transoriumas – 12 signalinė sistema.

Transoriumas daugumoje žmonių yra latentinė signalinių sistemų grupė, bet ji pasiekiama meditacijomis arba specialiomis cheminėmis medžiagomis.

Ir paskutinė grupė yra

a) oneiriumas – 13 signalinė sistema,

b) nepriklausomas oneiriumas – 14 signalinė sistema,

c) kaupiamasis oneiriumas – 15 signalinė sistema.

Oneiriumas yra tokia priklausoma signalinė sistema, kuri ištraukia astralinę realybę į suvokimą ir pateikia tam tikrus astralinius signalus. Nepriklausomas oneiriumas labai glaudžiai susijęs su sąmoningo sapnavimo technikomis, kuris yra gebėjimas šią realybę valdyti. O-memoriumas yra talentas atsiminti savo oneiriumo vizijų pasaulį ir jį panaudoti. Oneiriumas taip pat yra latentinis, besivystantis sugebėjimas, todėl daugelis žmonių gali naudotis tik labai ribotomis galimybėmis, bet yra ir oneiriumo tikrų talentų, kurie gerai įvaldė šią signalinių sistemų grupę.

Šitaip egzobiologiškai išplėtus žmogų, tenka konstatuoti faktą, kad dabartinis žmogus labai apribotas, bet pirmiausiai propagandiškai. Be abejo, svarbus ir technologinis ribojimas, kuriam pasipriešinti beveik nėra galimybių. Taip pat matome, kad kalba, kurią mokame – nėra pilna kalba, nes jos gramatika ir žodynas neatspindi viso signalinių sistemų rinkinio. Todėl kalba turi būti atstatyta į savo normalią padėtį. Aš čia visos sistemos nerekonstruosiu, bet noriu atkreipti dėmesį į kai kuriuos momentus.

Geriausia tai ką sakau iliustruoti su nuosakomis. Lietuvių kalboje žinoma tiesioginė, tariamoji ir liepiamoji nuosakos. Lotyniškai yra tokie pavadinimai kaip presumptyvas (prielaidos nuosaka), konjunktyvas (tariamoji nuosaka), optatyvas (geidžiamoji nuosaka) ir t.t. Bet pagal išvardintas signalines sistemas būtina įtraukti kaip minimum:

a) telepatyvą – telepatinių nuosakų sistemą (pagal aktyvumą, modalumą ir t.t.),

b) transoratyvą – nuosakų sistemą 10-13 signaliniam pasauliui,

c) oneiratyvą – sapno nuosakas ir visą sapno gramatiką, nes ji kitokia nei tiesioginės nuosakos.

Iš šios paviršutiniškos apžvalgos matosi, kad žmogus labai daug savo dalių apleidęs ir apie jas beveik nekalba. O jeigu kas kalba ribotos kalbos priemonėmis, nesugeba išreikšti savo minčių ir tampa pajuokos objektais. Tačiau pats metas prisiminti save ir pamatyti visą giliąją perspektyvą. Intelektualumas, kuris pagrįstas trimis pirmomis signalinėmis sistemomis – seniai yra atgyvena. Tad egzobiologinis modelis leidžia pagilinti žmogaus sampratą, pažvelgti į jį iš šalies ir palyginti su kitomis gyvybės rūšimis. Matome, kad žmogus paslėptas pats nuo savęs ir neišnaudoja visų savo galimybių.

Kita vertus, kitos gyvybės formos taip pat turi labai sudėtingą signalinių sistemų struktūrą ir jų gali turėti kelis kartus daugiau nei žmogus.

Gali žmonės paklausti: „O iš kur tu visa tai žinai?“ Bet kad galėčiau atsakyti į šį klausimą, nėra kalbos priemonių, nes tam kad suprastumėte, turėtumėte žinoti telepatyvo, transoratyvo ir oneiratyvo gramatikas. Kol to nėra, tol patenkinamas paaiškinimas – neįmanomas.

signalinės sistemos

Erdvinis skaitymas

Iš kitų žmonių savo protu išsiskirti galima žiniomis, įgytais įgūdžiais arba įgimtais gebėjimais. Žinias ir įgytus įgūdžius galima bandyti išlyginti atkakliu lavinimusi, o nuo sąmonės ir proto sandaros priklausantys gebėjimai – nepralenkiami. Pasauliui reikia abiejų pranašumo rūšių, nes kiekvienas yra vertingas savo laiku ir savo vietoje. Todėl natūralu, kad yra dvi sistemos. Vienoje varžomasi įdėtu darbu siekiant žinių, kitoje ieškoma lyderių pagal savo genetinį pranašumą. Pastarojoje sistemoje varžosi tikras elitas – talentai ir genijai, kurie priklauso 5 proc. geriausių protų kokiu nors duotu momentu per visą planetą. Kiti dirba mokydamiesi ir pritaikydami išmoktas žinias praktikoje. 5 proc. pasaulyje – reikalavimai labai aukšti ir įgimti gebėjimai taikomi labai rimtiems darbams. Kadangi šios sistemos nesusiliečia, gali atrodyti, kad tokių žmonių iš viso nėra. Tačiau tai klaidingas įsivaizdavimas. Įmanoma net suprasti kokia yra kokybinio pranašumo esmė.

Labiausiai vertinamos galimybės matyti lingvistinių simbolių pasaulį, pavyzdžiui, dirbant su tekstais; ir, be abejo, įdomūs yra gebėjimai susiję su tiksliuosiuose moksluose naudojamomis dirbtinėmis kalbomis, tokiomis kaip matematika, fizika ir pan. Su tekstais dirbama įvairiai: reikia mokėti juos skaityti ir suprasti. Tada, kai šis lygis pasiekiamas – reikia gebėti tekstus rašyti pačiam. Didžiojoje dalyje planetos lingvistinius tekstus skaito 95 proc. gyventojų, šiek tiek mažiau geba juos kokybiškai rašyti. Bet tai nereiškia, kad šie 95 proc. yra vienodi, nes skirtingi protai skaito ir suvokia skirtingai. Norėdami suprasti kuo skiriasi 5 proc. nuo 95 proc. reikia žinoti kaip tekstus skaito skaitymo genijai. Dauguma įsivaizduoja maždaug, kad „greitai įsisavina informaciją“, „turi gerą atmintį“, bet konkrečiai neturi supratimo, kokios tam reikia sąmonės ir kokių įgimtų gebėjimų.

Akivaizdu, kad įmanoma suprasti net neturint gebėjimo, panašiai kaip galima numanyti kaip skrenda paukštis pačiam neturint sparnų ir nesugebant skristi. Skaitymo rūšys yra dvi: viena vadinama linijiniu skaitymu, kurį naudoja 95 proc. žmonių, iš kurių dauguma net nežino, kad galima skaityti kitaip; kita rūšis vadinama erdviniu skaitymu, kurį naudoja kalbos genijai. Pirmuoju atveju, suvokimo apimtis apsiriboja vienu ar keliais žodžiais, ir norint skaityti tekstą, reikia akimis vedžioti nuo vieno žodžio prie kito, šitaip slenkant kiekviena eilute. Nesunku suprasti, kad toks skaitymas – labai lėtas ir pasaulyje, kur yra dideli informacijos srautai, su tokiu skaitymu išgyventi neįmanoma. Todėl ieškoma žmonių, kurie geba skaityti erdviniu skaitymu. Pagrindinė sąlyga – gebėjimas matyti kuo didesnį skaičių žodžių akimis nevedžiojant nuo vieno žodžio prie kito. Tai priklauso nuo gebėjimo matyti dideliais plotais arba „gabalais“.

Genijų skaitymui minimalus reikalavimas matyti vieną eilutę, nes tada galima skaityti akimis vedant per puslapį iš viršaus į apačią. Toliau eina kelios eilutės, visa pastraipa ir maksimali apimtis – visas puslapis. Turint tokį išplėstą erdvinį matymą, puslapį perskaityti galima per 3-5 sekundes. Nesunku apskaičiuoti, kad 500 psl. knyga perskaitoma per 1 valandą (suapvalinus arba su pertraukėlėmis). Skaitant įprastiniu skaitymu ir „dirbant“ bent po 4-5 valandas per dieną, reikia iki savaitės. Daug žino nebūtinai tas, kuris daug skaito ir turi „labai gerą atmintį“. Kitokia yra visa sąmonės sandara, kitaip suvokiamas aplinkinis pasaulis, o taip pat ir ženklų sistemos. Panašiai kaip talentingi dailininkai turi meninį pasaulio suvokimą ir supratimą. Vien tik gera atmintis leidžia būti lyderiu vertinant iš minėtų 95 proc. perspektyvos, tačiau 5 proc. pasauliui priklauso tik mokantys skaityti erdviškai. Dažnai šitoks skirtumas lieka tik vidiniame pasaulyje. Kadangi daugumai jis nepasiekiamas, tai gali net atrodyti, kad žmogus niekuo neišsiskiria – tokios pačios rankos, kojos, galva ir pan. Bet neretai tai matosi iš to, kaip žmogus bendrauja, nes mato didelius kiekius informacijos ir gali „daug pasakyti“, nes „viską žino“. Viso to pagrindas – išplėsta sąmonės būsena.

Pačiam pasitikrinti kokios apimties suvokimas – labai paprasta. Reikia paimti tekstą su normaliu šrifto dydžiu, sutelkti žvilgsnį į pastraipos vidurį ir žiūrėti, koks plotas aplink pagrindinį suvokiamą žodį. Daugumai matosi vienas žodis. Gali būti du, trys ar keturi. Tai reiškia, kad erdviniam skaitymui suvokimo apimties nepakanka, nes sakiau, kad minimalus reikalavimas yra viena eilutė, o eilutėje yra 12 – 15 žodžių. Vadinasi tiek būtina matyti, norint priklausyti aukštesniam pasauliui. Kita vertus, net tokiu atveju galima suprasti ir matyti, kaip tokia sąmonė veikia ir koks tokio pranašumo principas. Pagrindinis įspūdis – daug informacijos, bet jos daug todėl, kad padidintas suvokimo plotas arba aprėptis. Su tuo susijusi sąmokslo teorija, kad didelė sąmonė yra natūrali žmogaus būsena, bet kadangi žmogus valdomas, kad būtų mažiau problemų, šis gebėjimas dirbtinai susiaurinamas iki minimalaus lygio, neleidžiant pasiekti net eilutės apimties. Šis susiaurinimas vadinamas psichotronine sąmonės lobotomija.

Kaip veikia sąmonė erdvinio skaitymo metu? Tekstas yra viena po kitos išdėstytos eilutės, kur kiekvienai jų priklauso vienas sakinys (iki taško). Erdvinis matymas reiškia, kad visos 11 pastraipos eilučių matomos vienu metu. Tai reiškia, kad galima skaityti lygiagrečiai 11 sakinių iš karto. Protui didelį plotą patogiausia skaityti konstrukciniu suvokimu arba kitaip – grupuojant vienarūšes sakinių dalis. Tai yra, pirmiausiai sujungiami visi subjektai (dažnai sakinių pradžios). „Sujungiami“ reiškia, vizualiai ir semantiškai sukonstruojamas modelis, kuris perkeliamas į mąstymą ir paskui į atmintį. Tada sujungiami vyksmai ir veiksmai, kurie kylą iš sukonstruoto veikėjų modelio, atspindint bendrą vaizdą. Galiausiai kiekviename sakinyje yra Subjekto atliekamų veiksmų objektai, patiriantys poveikį. Ši dalis irgi sugrupuojama ir gaunam didelio teksto gabalo vizualizuota struktūra. Šitaip einant nuo vienos pastraipos prie kitos, sukuriamas viso puslapio apibendrintas modelis, kuris atspinti teksto informaciją arba turinį.

Norint skaityti erdviniu skaitymu, sąmonėje reikia mokėti išlaikyti iki 20 žodžių reikšmių, susietų su ženkliniu turiniu ir vaizduotėje esančiu pasaulio modeliu. Šis procesas vyksta naudojant semantinę ir vizualinę vaizduotę, kuri mato ir susieja didelius informacijos kiekius erdviniu būdu. Pagrindinis klausimas iš kur atsiranda išplėsta suvokimas. Vienas iš atsakymų – jis užblokuotas, kad žemesnės klasės žmonės negalėtų konkuruoti. Bet oficiali versija – tai priklauso nuo tinklainės sandaros: atseit, tinklainės centre tankiau išsidėstę akies receptoriai, o pakraščiuose jie retesni, todėl aiškinama, kad centre vaizdas ryškesnis, o periferijoje – susilieja. Tačiau galiu užtikrintai pasakyti, kad tai – melas. Aš esu „sąmokslo teorijos“ šalininkas. Yra dar vienas dalykas. Jeigu propaganda bent iš dalies teisi, tai galima ieškoti technologinių suvokimo išplėtimo būdų, pavyzdžiui, ant akių uždedant lęšiukus, kurie perfokusuoja vaizdą į tinklainę, kad periferijoje būtų didesnis signalo intensyvumas.

Šitaip pasiekiama, kad informacijos įsisavinimas pasiektų aukštesnį gebėjimų lygį.

Norint skaityti erdviniu skaitymu (tam turint reikalingus gebėjimus), reikia sutelkti dėmesį į visą pastraipą, sufokusuojant jį į visą plotą. Turi matytis tekstas kaip visuma ir kiekvienas žodis atskirai. Tada išskiriama 11 subjektų arba veiksmo atlikėjų; jiems priskiriami veiksmai, kurie visi įvedami į modelį, vienu metu ir bendrai, ir kiekvienas atskirai. Sugrupuojami visi objektai su išplėstiniais aprašymais ir pagrindinių, branduolinių veiksmų aplinkybės erdvėje ir laike. Šitaip, „pažiūrėjus“ į pastraipą 2 sekundes, suformuojamas visas jos modelis, įsisavinant tekste užkoduotą informaciją. Tai turi matytis kaip atskiras pasaulis, kuris į sąmonę perkeliamas iš ženklų suvokimo sensoriume sugebėjimo.

Skaitymo esmė – informacijos perkėlimas iš sensoriumo į kognityviumą (iš sensorinės žievės, projekcijomis į kognityvinę žievę). Jeigu informacija neperkeliama, reiškia, kad mokymosi kanalas užblokuotas. Tai galima pasitikrinti tokiu būdu: tam tikrą laiką žiūrėti į sakinį arba kelis sakinius; atitraukti dėmesį nuo teksto ir patikrinti, koks sakinio suvokimas lieka atmintyje ir apskritai kognityviume. Kuo vaizdas ryškesnis, kuo daugiau aprėpiama elementų, tuo laisvesnės projekcijos ir tuo daugiau šansų informaciją valdyti perkeliant iš rodomosios į kaupiamąją sąmonę. Šis gebėjimas priklauso nuo projekcijų į kognityvinę žievę pralaidumo. Visa gabumo „esmė“ yra anatomijos matymas ir mąstymas. Kalba taip pat turi savo semantinę anatomiją, kurią galima išmokti. Tekstas geriau suprantamas tada, kai sąmonė ne slysta fenomenologiniu paviršiumi, bet įlenda į teksto vidų. Šis įlindimas vyksta žmogaus prote. Be šio sugebėjimo neįmanomas joks rimtas teksto supratimas. Tai gali atrodyti nepriimtina priemone, panašiai kaip bendraujant su žmonėmis matyti ne patį žmogų, bet jo anatomiją. Bet tokia yra išsilavinimo ir specialisto darbo esmė. Visi savo srities specialistai yra „anatomai“, tai reiškia – visa vidurinė klasė; nors gali siekti šį principą užmaskuoti.

Apibendrinkime. Norint skaityti erdviniu mąstymu, žodžius reikia jungti ne tiek eilute, t. y., horizontaliai, bet pirmiausia vertikaliai. Tai daroma skaitant iš viršaus į apačią. Jeigu sakiniai surikiuojami į sąrašą po vieną kiekvienoje eilutėje, skaityti geriausiai nuo kairiojo krašto. Jeigu eilutės nesurikiuotos sakiniais, tai jo pabaiga gali būti bet kurioje eilutės vietoje – pradžioje, viduryje arba gale. Tada geriausiai skaityti per vidurį, žvilgsnį vedant iš viršaus į apačią. Vedant žvilgsnį vertikaliai, tuo pačiu metu grupuojamos visos sakinio dalys ir vienu metu skaitomi visi 11 sakinių (jų tiek pastraipoje). Grupavimas ir jungimas reiškia, kad vaizduotėje kuriamas vizualinis modelis, kuris žodžius paverčia vaizdais arba semantinėmis struktūromis, kurios dedamos į atmintį. Informacija atgaminama tokiu pačiu principu ir ją galima panaudoti įtaigiam kalbėjimui.

Šitaip, 500 psl. knygą perskaitant per 1 valandą, per dieną galima perskaityti 5 – 7 knygas. Tie, kas nori suprasti kas yra genijus, tegul pabando įsivaizduoti pagal savo vidinę sąmonę ką tai reiškia ir ar pavyktų šį skaičių pakartoti. Aišku, tekstų vivisekcija – neprivaloma, bet tokių žmonių ieškoma ir jie gyvena 5 proc. žmonių pasaulyje. Dažnai būna, kad akys neleidžia aprėpti tokio ploto, bet yra galimybė išplėsti savo vidinę sąmonę ir joje atlikti manipuliacijas su tekstais. Tiems, kas domisi saviugda, tai kelias, kuriuo einant būtų galima išplėsti savo gebėjimus. Tiems, kas to nesiekia, užtenka žinojimo kas yra erdvinis skaitymas ir kaip veikia žmonių, kurie taip skaito sąmonė. Tai gali pasitarnauti analizėje, nes atmeta įsivaizdavimą, kad visi žmonės realybę suvokia vienodai. Tai tikrai nėra tiesa.

Apšviestieji

Visas žmogus

Visi yra girdėję tokius žodžius kaip „dvasinis atgimimas“ ir „dvasinis pakilimas“, tačiau mažai kas žino, ką jie reiškia, mažai kas susimąsto apie šių žodžių tikrą prasmę. Tai nėra skaitymas ar žinojimas, tai net nėra principų ir taisyklių propagavimas ar jų laikymasis. Iš tikro atgimus, taisyklės kuriamos, o ne jų paklusniai laikomasi. Dvasinis atgimimas žmogų sustiprina, išlaisvina, iš žemesnės būties pakelia į aukštesnę, ir žemesnio pasaulio taisyklės paprasčiausiai negalioja, jos netinkamos. Toks žmogus žino visų „sistemų“ ir teorijų paslaptį ir niekas nėra paslėpta nuo tokio žmogaus akių. Jokių uždengtų tikrovės dalių nelieka, ji pamatoma tokia, kokia yra iš tikro. Toks žmogus žino kas jis yra, kokios jo galimybės ir šiame pasaulyje jam nekelia baimės niekas, nes niekas negali jam pakenkti, ar dar blogiau – sunaikinti. Pergalės prieš jį šiame pasaulyje nėra tikros pergalės, nes didybės jis siekia ne jame.

Dauguma žmonių nėra tikri, „pilni“ žmonės: jeigu kas nors jaučiasi įstatytas ir įkreiptas tik į šį fizinį pasaulį, tai nėra vienintelė teisinga sąmonės kryptis. Fiziniai žmonės ir fizinis pasaulis yra tik vienas iš sumos dėmenų. Net fizinis dualizmas neatstato tikros pasaulio tvarkos, nes protas, sąmonė, siela užpildyti tik šio pasaulio pavidalais, o jie yra iliuzija, pagaminta iš pergromuliuoto pasaulėvaizdžio. Apie kitokį pasaulį žmonės girdėję tik žodžius: tai yra kita realybė, dvasinis pasaulis, dangus ir t.t. Ši užuomina apmąstyta giliau turėtų paaiškinti, kad galima ir kita kryptis, tačiau kol užmerktos dvasinės akys, iš tikro suprasti kas tai yra neįmanoma. Reikia pačiam pamatyti ir pačiam patirti. Dvasinės akys rodo tikrą pasaulį, kuris yra kiekvieno žmogaus lemtis. Fizinis pasaulis įsiformina ir išsiformina, jame nėra nieko pastovaus, o gnostinė realybė veikia pagal kitokius dėsnius, nes čia žmogus yra kaip dvasinis kūnas, paklūstantis visiškai kitokiems dėsniams. Todėl natūralu siekti dvasinės amžinybės, o ne sudievinti kūną fiziniame pasaulyje ir padaryti jį nemirtingą.

Kol šios dvi paralelinės realybės susijungusios, kūną galima riboti ar treniruoti, bet dar svarbesnis yra dvasinis žinojimo „treniravimas“. Kūno istorija nelemia nieko už jo pasaulio ribų, nors jis yra pririštas prie dvasios kaip sunkus akmuo. Daug svarbesnė yra ta vieta, kurioje atsidaro „portalas“ tarp šių dviejų skirtingų realybių. Per jį į šį pasaulį įsiveržia begalinės vaizduotės galimybės, kurios leidžia jį pertvarkyti, pakeisti, pritaikyti savo reikmėms. Galima ir priešinga kryptis, kai šio pasaulio žmonės su fizinėmis technologijomis bando įsiveržti į dvasinį pasaulį, padaryti jį fizinio pasaulio vergu, nors tai iš principo neįmanoma. Šitaip vyksta kova tarp skirtingų pasaulių ir skirtingiems pasauliams priklausančių žmonių.

Žmogaus lemtis yra būti tokiu hibridu. Todėl jis negali pasinerti tik į vieną realybę ir likti gryna dvasia, arba grynas kūnas. Abiem atvejais įvyksta trūkis tarp paralelinių pasaulių, užsiveria portalas ir nelieka žmogaus, kuris virsta arba gyvūnu, arba angelu. Tačiau jis neturėtų norėti nei vienos, nei kitos baigties savo gyvenimo rėmuose. Be abejo, šis susijungimas yra laikinas, viskas atsistato savaime, pasibaigus gyvenimo laikui, tačiau kiekvienas žmogus šioje realybėje turi susirasti savo misiją ir ją išpildyti. Viena iš jų gali būti pamatyti save tikrą, visą ir perduoti tai kitiems.

Žmogus numetamas į šį pasaulis ir praeina dešimtmečiai kol suranda save, pamato, kas jis yra iš tikro. Jis turi siekti sugrįžti ir pirmiausiai sugrįžti į save. Savo vaikystėje žmogus išeina į pasaulį ir klaidžioja jame tol, kol pamato kur yra visa tiesa – ne išoriniame pasaulyje, bet jame pačiame. Kad tai suprastum, gali tekti apkeliauti visą žemės rutulį, bet galiausiai pamatai, kad jame nėra jokios paslapties, jokio žmogaus mįslės įminimo ir kad iš tikro nereikia iškeliauti niekur.

Todėl ir kyla klausimas kas yra šio pasaulio ir ne šio pasaulio išmintis. Išmintis, kuri pagrįsta prisirankiotais šio pasaulio fragmentais yra vadinama pasaulio išmintimi, o tai, kas paimta iš dvasinių kelionių yra ne žemiška, ne šio pasaulio išmintis. Gali apeiti visą pasaulį, dešimt kartų apvažiuoti ar apskristi šį rutulį – bet jame nerasi nieko svarbaus. Todėl tokia išmintis ir kelia juoką, ji neatskleidžia nieko, tik sukuria žinojimo pilnatvės jausmą pažinusiam „šį pasaulį“. Tokia išmintis kartais vadinama filosofine išmintimi arba šiais laikais redukciniu mokslu, į kurį neįtraukiami dvasiniai klausimai. Galvojama, kad mokslas ir dvasia jau yra scientologija, kažkoks hibridinis darinys sujungiantis nesujungiamus dalykus.

Tad natūraliai kyla klausimas, kaip atverti trečią akį, kaip dvasines akis padaryti reginčiomis. Dirbtinis artėjimas per minčių ir veiksmų programą – netinka. Tai paprasčiausias kūno ir sąmonės treniravimas daug labiau reikalingas šiam pasauliui. Atgimimas ir pakilimas nėra joks treniravimas, tam reikia kitokių priemonių galbūt „pašaukimo“. Ši kita kryptis, į kurią esi pakviečiamas, nėra joks stebuklas, nėra antgamtiškas, mistinis pasaulis, tai paprasčiausiai kita realybė, turinti savo pasaulius ir savo kūnus. Skirtumas tik tas, kad dvasiniai kūnai sąveikauja tik tarpusavyje, su fizinėmis branomis tokios sąveikos nėra, ji įmanoma tik žmogaus smegenų „portale“.

Kai atsiveria dvasinės akys, žmogus pamato, kas jis yra iš tikro: jis yra sąmonė, kurioje sujungta informacija iš dviejų pasaulių: fizinio ir gnostinio. Fizinė kryptis yra pasaulėvaizdis ir pasaulio protas; o gnostinė kryptis yra sielovaizdis ir dvasinis protas. Protai susijungia sąmonės vidinėje dalyje į vieningą viso žmogaus proto, kaip asociatyvinės hologramos kamuolį. „Išoriniai“ pasauliai yra sensoriumai atveriantys fenomenologinį atvaizdą iš savo krypties. Dauguma žmonių lavina fizinio pasaulio kryptį ir net neįsivaizduoja, kad yra ir kita kryptis. Nes ši dirbtinai uždengta, paslėpta ir įprastai žmogui nepasiekiama. Žmogus šitaip pririšamas prie šio pasaulio, jo išnaudojamas ir gyvenimą pragyvena nesuvokdamas tikros žmogaus paslapties. Nors fizika ir tiria fizines branas ir žino jos paslaptis arba su redukcionistiniu smegenų mokslu tyrinėja žmogaus galvą, jie neperžengia šio pasaulio išminties paradigmų. Aukščiausiu autoritetu tampa mokslininkas, turintis teisę duoti atsakymus į klausimus, tik naujausiame pasaulyje jau formulėmis.

Fizinė ir gnostinė brana

a) Fundamentali analogija

Šiuolaikinė fizika yra kvantinių laukų fizika, kuriais bandoma paaiškinti visą realybę. Iš tiesų, žmogaus sąmonei sudėtinga įsivaizduoti ką nors fundamentalesnio už šias esatis, kurioms priklauso lauko, kvanto, energijos ir masės fundamentalios savybės, iš kurių sudarytas visas fizinis pasaulis. Dėl šios priežasties kyla klausimas ar jų (esačių) neužtektų norint paaiškinti ir tuos pasaulius, kurie nepasiekiami fiziniams jutimo organams. Žinome kūnų pasaulį, jį ištyrinėję esame tiek, kad matome beveik visas fizines galimybes. Todėl tampa reikalinga ir kita, svarbiausia pasaulio fundamentali realybė, kurią atveriame kopijuodami tai, ką žinome iš šio pasaulio formų.

Fizinis pasaulis sudarytas iš 34 laukų, iš kurių pagrindiniai yra tie, kurie suformuoja A struktūrą. Be jų turi būti tamsioji materija, tamsioji energija, kurių teorijos išsamiai galėtų paaiškinti pasaulėvaizdyje pasirodančius matomus ir nematomus reiškinius.

Bet kiekvienas savyje suvokia kitą realybę, kuriai fizinio pasaulio dėsniai negalioja. Tai yra sąmonės pasaulis, kurio sukūrimui reikalingi gnostiniai laukai. Kiek jų, 16, 23 ar 51 nežinoma. Taip pat mįslė yra jų struktūra, savybės, dėsniai. Neaišku, ar jiems galioja tradicinė triada substancija-erdvė-laikas plius informacija. Jie gali turėti savo laiką, erdvę, substantyvinę sandarą, savo formas, procesus, egzistencijos būdus. Jeigu remsimės prielaida, kad tai yra nematerialūs laukai, tai reikš tik tai, kad tarp fizinių ir gnostinių laukų nėra vektorinių jėgos sąveikų, tad jie egzistuoja lyg paraleliniai pasauliai. Tačiau savo viduje jie gali turėti turtingą sąveikų sistemą. Vien dėl to, kad juose atsiranda sudėtingi dvasiniai kūnai, galima manyti, kad yra net ištisas pasaulis, kurį pamatome šiuos laukus suprojektavę į fizinių branų erdvę. Tai būtų kažkas panašaus į kosminį gnostinį lauką, kuriame yra savitas informacijos sąveikomis pagrįstas pasaulis, kuriame gyvena dvasiniai kūnai, panašiai kaip fiziniame pasaulyje gyvena fiziniai kūnai.

Mūsų kūnų pasaulyje karaliauja pusiausvyros atominės struktūros, iš kurių sudarytos biologinės gyvybės formos. Gnostinėse branose tokie junginiai taip pat įmanomi, nes sunku būtų patikėti, kad gnostinės branos neturi jokios struktūros. Bet istorinį terminą „atomas“ perkelti nesinori, ir vietoj jo aš renkuosi žodį kompleksai, kuriuos galima įsivaizduoti kaip stabilias laukų sampynas, kurios sudaro gnostinių kūnų struktūrinius elementus.

Esminė šitų branų paskirtis įvaizdinti informacines sąveikas, kurios leidžia priimti ir išsiųsti duomenų paketus. Tai vyksta ir fizinėse branose, bet šis procesas fiziniame pasaulyje yra šalutinis, o pagrindas yra tik biologinėse sistemose, kur informacija ir kibernetika vaidina svarbiausią vaidmenį, bet turbūt todėl, kad biologija neatsiejama nuo gnostinių galimybių, kurios fiziniam kūnui padeda pažinti aplinką. O pernaša ir formavimas yra labai primityvūs, nes susijęs su substancijos savybėmis, o substancija yra kvantai, kuriais keičiasi stabilios materijos sankaupos. Informacijos valdymas šiame pasaulyje pagrįstas abipusiu moduliavimu, kai a) informacija moduliuoja substanciją ir b) substancija moduliuoja informaciją. Pirmas atvejis smegenyse paaiškinamas taip: informaciniai procesai smegenyse atsispindi laukų struktūrose, kurias paskleistas aplinkoje galima surinkti ir iššifruoti. Kitu atveju, smegenų viduje vykstančius informacijos procesus apšvitinus substancijos kvantais, galima keisti informacijos formą. Tai yra psichotroninės technikos esmė.

Tačiau gnostinėse branose informacijos sąvoka turėtų būti kitokia, primityvi analogija čia netinka. Bet turi būti metastruktūriniai kompleksai, kurių paskirtis formuoti stabilias vientisas gnostines sankaupas, kurias jau pradėjau vadinti „kūnais“. Toliau, būtinas informacinis procesas, kuriam reikalingos specifinės terpės, tokios kaip jutimų laukai, iš kurių kuriamos reprezentacijos ir formos. Šitas procesas labai svarbus ir jis sudaro morfinių dvasios galimybių pagrindą, kai smegenys surenka fizinius substancija-informacija pagrįstus morfizmus ir perkelia juos į sensorinius ir kognityvinius morfizmus. Tas pats turi vykti ir iš priešingos pusės, iš gnostinio pasaulio, kurį pavaizdavau kaip gnostinius laukus įdėtus į fizinę erdvę.

Taip gautųsi visas pasaulis, kosmosas ar visata, bet sudaryta grynai iš dvasinių (gnostinių) pavidalų. Tai pasaulis, kuriame svarbiausia yra informacija, kuri siurbiama iš įvairių „paralelinių fizinių realybių“. Tikras žmogus nėra kūnas, greičiau jis yra dvasia, į save įtraukusi fizinių pasaulių formas, iš kurių kuria pasaulėvaizdį, leidžiantį kūnui juose išgyventi. Bet turi būti ir kita pusė, nuo kurios sąmonė dirbtinai atskiriama ir sugrįžimui arba susijungimui reikia viso gyvenimo. Tai yra sąmokslo prieš žmogų esmė, kuris yra neviešas iki šių dienų. Kadangi žmogus nežino kas jis iš tikro yra ir iš kur atėjęs, jis šioje planetoje turi pragyventi į fizinį pasaulį įstatyto gyvūno gyvenimą.

Vadinasi, sielovaizdžio atvėrimas žmogui yra aktualiausias klausimas, kurio sprendimas leistų pažiūrėti ir į kitą pasaulį, tą iš kurio jis kaip dvasia yra atėjęs. Šitai žinodamas jis jau negalėtų gyventi vien kaip gyvūnas, nes to neleistų platesnio realybės vaizdo suvokimas.

b) Judėjimas ir jėgos

Fundamentalus fizinės realybės principas atitinka kvantinių laukų struktūrą, kurią ne kartą minėjau, bet čia dar kartą noriu pakartoti: kvantiniai laukai yra skirstomi į fermionus ir bozonus. Fermionai sudaro medžiagą, o bozonai formuoja sąveikas tarp fermionų arba tarpusavyje. Tai atsispindi net paprastoje mechanikoje, kurioje turime kinetinę energiją ir potencialinę energiją. Kinetinę jėgą ir potencialinę jėgą. Kinetinės energijos visada yra tiek, kiek yra potencialinės energijos. Taip yra todėl, kad visa medžiaga juda potencialiniuose laukuose, dėl to, šios dvi judėjimo rūšys visada susijusios. Pirmiausiai, masė juda gravitaciniame lauke; krūvis juda elektriniame arba magnetiniame lauke; kvarkai juda gliuonų lauke; visi fermionai juda higgso lauke ir formuoja masės potencialą ir t.t. Toks judėjimas visada vyksta prieš jėgą ir kvanto kinetinė energija išsenka, pradeda veikti priešinga atstatančioji potencialinė jėga; tai reiškia, kad visi kinetiniai judėjimai kompensuojami ir atstatomi į pradinę būseną, nebent būtų atliekamas papildomas darbas. Todėl kol yra pusiausvyra, nėra nei kinetinio, nei potencialinio judėjimo. O kai atliekamas koks nors darbas ir atsiranda kinetinė energija, atitinkamai tiek pat sukaupiama potencialinės energijos, o tai reiškia, kad kinetinė ir potencinė energija visada lygios.

Šis principas naudojamas analitinėje mechanikoje, suformuluotoje Lagranžo ir Hamiltono. Lagranžo lygtyje yra dviejų tipų judėjimas, skaičiuojamas dviejų tipų išvestinėmis: laiko atžvilgiu ir erdvės atžvilgiu. Laiko atžvilgiu skaičiuojamas judėjimo erdve greitis, o erdvės atžvilgiu reikšmės kitimo gradientas. Čia turime jau minėtas dvi energijos ir jėgos rūšis. Šitaip visada skaičiuojamos pusiausvyros būsenos ir nukrypimai nuo jų; kad atsirastų nukrypimas nuo pusiausvyros, reikalingas darbas, o darbui reikalinga energija. Tad visose kvantinio lauko lygtyse, kuriose naudojamas Lagranžo lygties modelis, figūruoja trijų rūšių nariai: laisvas fermionų laukas, vadinamas spinorių lauku; laisvas bozonų laukas vadinamas vektoriniu arba skaliariniu lauku; ir šių dviejų laukų sąveika, kuri aprašoma krūvio sąvoka. Krūvis yra surištas kinetinis ir potencialinis laukas. Žinomi tokie krūviai: spalvinis krūvis; aromato krūvis; elektrinis krūvis; gravitacinis krūvis ir masės krūvis.

Tokia yra fizinių branų pasaulio esmė, kurioje gnostikos fizikai bando ieškoti gelmės: kažkur ten turi būti visos tikrovės pagrindas, toje gelmėje paslėptos visos paslaptys ir žmogaus bei jo gyvenimo esmė. Vien fizinės branos, kaip jas aprašo šiuolaikinis fizikos mokslas didelių galimybių nežada, bet tai tik įrodymas, kad be jų turi būti kažkas daugiau ir šita mintis veda prie hipotezės, kad turi būti ir kitokia, labiau informacijos apdorojimui skirta tvarka, kurią galima vadinti gnostiniu pasauliu. Gnostinių galimybių esmė yra morfinių laukų galimybės, kurios pritaikomos fizinės informacijos suformavimui jos įvaizdinimui. Būtent dėl šių galimybių fizinėse branose atsirandantis pasaulis, kuris visai nebūtinai yra forminis, atsiranda gnostiniai pavidalai, kurie yra tas būdas, kuriuos fizinė informacija paverčiama reprezentacijomis. Fizinėje sistemoje yra tik fotonų atspindžių pagautas išorinio pasaulio geometrinis morfizmas, kuris suvokime virta fenomenu arba daiktu.

Tai yra visa empirinio „šio pasaulio“ esmė ir visa jo išmintis, kuri surinkta į kalbinių ženklų sistemą tampa žinių sistema, kurią galima vadinti mokslu arba mokymu. Tačiau tokia išmintis tėra iliuzija, nes gali kad ir dešimt kartų apkeliauti žemės rutulį, ir jokių paslapčių tokioje empirinėje pasaulio išmintyje nesurasi. Paslaptys yra viduje ir dvasiniame tikrovės vektoriuje, kuris gali atsakyti į klausimą kokia yra žmogaus „gyvenimo“ prasmė; gyvenimo – tai reiškia šios dvilypės hibridinės egzistencijos, kai gnostinės branos susiurbia informaciją iš fizinių pasaulių, bet tuo pačiu padeda kūnui jame išgyventi, pateikdamos morfines vizualizacijas, kurios dvasiškai atkartoja tai, kas šioje išorinėje realybėje yra.

c) Fiziniai ir gnostiniai fotonai

Fizinė brana nėra pritaikyta sudėtingiems informacijos perdavimo sąryšiams, nes realiai yra tik vienas informacinis laukas, vadinamas elektromagnetiniu lauku, kuris turi biologinės reikšmės galimybę. Šio lauko struktūra tokia, kad turi būti natūralus arba dirbtinis šaltinis; turi būti sąveikaujantys objektai sugerties-spinduliuotės veidrodžiai ir turi būti veidrodis surinkėjas-analizatorius. Ši struktūra QGF ir LF struktūrose apsikeičia sąveikomis, kurios perduodamos į gnostinius laukus ir paverčiamos reprezentacijomis.

Tokių sistemų gali būti daug, ne vien fizinėse branose, prie kurių pririštas fizinis žmogaus protas. Galimybė pažvelgti į tikrovės gelmę, surasti joje kitus, paralelinius pasaulius priklauso nuo tokių informacinių laukų. Gnostinis pasaulis yra toje pačioje talpykloje kaip ir fizinis, remiantis ta sąlyga, kad yra ne daugybė „erdvių“, bet viena. Paralelinis reiškia, kad sąveikų nėra arba jos labai silpnos, nors laukai egzistuoja vienoje erdvėje. Tačiau smegenyse sąveika įrodyta, vadinasi turi būti galimybė šias branas sujungti ir iškelti neaprėpiamą gelmę į tą pasaulį, kuris regimas fizinėmis kūno akimis. Tai reiškia – į fotoninius ekranus. Tai būtų kito pasaulio, gnostinio, dvasinio arba „dangaus“ atėjimas į žemę. Tačiau turi egzistuoti ir turi būti įvaldyti gnostiniai fotonai.

Principas analogiškas fizinei sistemai: reikia dirbtinio gnostinių fotonų šaltinio, kuris apšviestų daiktą arba kūną, žmogaus dvasią ir jos struktūras gnostiniame pasaulyje; surinkti atspindžiai rodytų gnostinę aplinką, gnostinius daiktus; ir paskutinis punktas yra veidrodis analizatorius, kuris surinkęs gnostinius spindulius, šviesą, galėtų juos išanalizuoti ir paversti ekrane rodomais modeliais. Tai yra gnostinė šviesa, šviesos pasaulis, apie kurį kalba mistikai arba ribines būsenas patyrę žmonės.

Pagal šiuos principus, atmintis taip pat yra gnostinis kūnas, kurį galima būtų apšviesti ir pamatyti jo „išvaizdą“, t. y. turinį. Taip veikia moderniausia psichotronika, kuria galima nuskaityti visą sąmonės informaciją, ir perkelti ją į savo sąmonę arba fizinius ekranus, kur informacija paverčiama fiziniais pavidalais. Toks principas galbūt yra tik kopija mums visiems žinomų priemonių, tačiau tai vienintelis kelias, kuris atveria parapsichologines žmogaus galias, išplėsdamas fizinių branų galimybes sąveikauti su aplinkiniu pasauliu. Į šitą pasaulį žmogaus nenorima įsileisti, nors jis šiam pasauliui priklauso iš prigimties.

Taigi ši sistema pagrįsta veidrodžio principu, kuris yra tikrovės gelmės ištraukimo simbolis, kuo geresnis veidrodis, kuo daugiau šviesos rūšių gali surinkti – ne tik fizinius ir gnostinius fotonus, bet dar „gilesnius“ – tuo daugiau tikrovės atveria. Surinkus visus veidrodžius ir sukūrus galimybes paversti į pagrindinį informacinį lauką sudarytą iš fizinių fotonų, būtų galima atverti visus aplink žmogų esančius paralelinius, tamsius, nežinomus pasaulius. Veidrodis surinkėjas ir veidrodis analizatorius yra pagrindinis simbolis, kuris naudojamas ezoterinėje mistikoje. Tačiau jo sąvoka ne įprastinė, kalbanti ne apie fizinę šviesą, bet ir dvasios šviesą, per kurią galima pamatyti „anapusinę“ realybę, kuri apšviečiama dirbtiniais ar natūraliais gnostiniais fotonais.

Kolektyviniai ir individualūs

Dabar pakalbėkime apie tarpusavio ryšius fiziniame ir dvasiniame pasaulyje. Fizinis pasaulis kuria klonų ir zombių sistemas, kuriose viskas tarnauja jėgos išplėtimui, nes fizinio pasaulio pagrindinė būsena yra karas. Todėl visi turi būti vienodi ir visi turi mąstyti ir veikti lyg vienas individas, nes skelbiam kad vienybė yra jėga. Kiekvieną atskirai perlaužti lengva, o visų kartu – neįmanoma arba sunku. Todėl visos organizacijos šį principą ir naudoja. Karui reikia kariuomenės ir zombių, ir tas pats yra visose srityse, ne tik tiesiogiai susijusiose su kariavimu.

Tokios „vienos sąmonės“ sistema gali būti atvaizduota šitokia formule: turime kodinį pavadinimą vardą GRYNAS, turime jėgos matą, išreiškiamą skaičiumi, pvz., 16 850, ir turime kokybes, tokias kaip K – kariuomenė, J – jėga, I – intelektas, A – administravimas, P – patarnavimas, G – gamyba ir t.t. Taigi kolektyvo, kuriam priklauso žmonės, kodas nenumato jokios asmeninės įvairovės, jokio individualizmo, išsiskyrimo ar savarankiško mąstymo. Mąstyti galima tik taip, kaip liepia kodas, o visi išsiskiriantys, „griaunantys“ sistemą – išmetami. Tad pagal šį kodą, galime sukurti tokį kolektyvinio individo formulę, pagal kurią elgiasi ir mąsto visi vienetai. GRYNAS 16 850 KJ. Tai reiškia, kad kiekvienas egzempliorius turi mąstymo šabloną GRYNAS, kurio savybės karinė struktūra ir ypač jėgos panaudojimas. Jeigu koks nors G1520 bando išsiskirti, jis griauna vidinę sistemą ir turi būti taisomas, baudžiamas ar šalinamas.

Pagal šią formulę 16 850 = 1. Jeigu kolektyvinis individas pradeda skaidytis, atsiranda daugiau vienetų, kurie turi savarankiškumo momentą. Tai gali būti 16 850 = 3, 16 850 = 8 ir t.t. Bet tai jau irimo ir skaidymosi į „grupuotes“ principas, kurios turi savo „lyderius“. Sistemos dažniausiai mafijos kuriamos tokios, su galva, nes be galvos efektyvumas mažesnis. Tačiau per didelis susiskaidymas kenkia efektyvumui, jėgai, todėl yra šalinamas. Anarchistai ir libertarai siekia, kad būtų 16 850 = 16 850, kiekvienam pripažįstant individualumo, asmenybės teisę. Vien dėl to, kad žmogus iš prigimties negali pakelti zombio mąstymo ir gyvenimo ir tokiu jį galima padaryti tiktai prievarta. Tad šie du požiūriai ir turi standartinius argumentus: kad esą „informacinės atakos“ ardo sistemą, silpnina ir t.t., o jėgos sumažėjimas yra didis pavojus, todėl tokius „anarchistus“ reikia gaudyti ir šaudyti ir t.t. O anarchistai atsako, kad tokio gyvenimo nereikia, tik būti G526, todėl galite užsikrušti.

Kartais gali būti iliuzija, kad individualumą turėti teisę turi „intelektualai“, kurie turi turėti laisvą mąstymą, kad galėtų dirbti savo darbą, tačiau vis tiek tai tik paviršinis įspūdis ir visi jie yra intelektualai priklausantys INTEL 10 560 IA, ir tik dirba savo darbą. Kiekvienas INT681 yra toks pats zombis kaip G690.

Būtent iš tokio mąstymo ir atsiranda pareiškimai, kad vykdomos informacinės atakos, griaunama vienybė, todėl nuo šiol, pamačius šį pavojų, šių atakų vykdytojai bus baudžiami, arba kitaip sakant į zombių sistemas bus įvesta cenzūra.

Sujungimo galimybė ir dvasinis pasaulis

Anarchizmo idėja yra tas kelias, kuriuo einant atsiveria kita galimybė ir kitas pasaulis, nutviekstas gnostine šviesa. Dvasiniame pasaulyje nėra jokių zombių, kolektyvinio gyvenimo būdo ir visi yra tai, kas jie yra pagal savo dvasine prigimtį. Čia 16 850 = 16 850 visi yra savimi ir niekas negali būti daugiau nei 1. Nei 1 = 5, nei 1 = 68 ir t.t. Tačiau norint suvokti tokią galimybę, reikia gebėti pamatyti visą pasaulį, reikia atverti dvasią, kuri yra pasaulio, egzistuojančio gnostinėse branose simbolis.

Šie tikslai žinoma vienas kitam prieštarauja, nes fizinis pasaulis primeta vienas taisykles, o gnostinis visai kitas. Tad tenka rinktis. Ir tai padaryti sunku. Kaip pavyzdžiui zombiui įrodyti, kad jis žmogus, atėjęs čia iš kito pasaulio, kai dvasinės akys kietai užmerktos ar netgi sužalotos? Kaip pasiekti sujungimą, kaip atidaryti užstrigusį „portalą“? Pirmiausiai reikia sugriauti G840 arba INT 324 mąstymo šabloną, išmokti suvokti ne tik organizaciją, bet ir save kaip atskirą vektorių, turintį savo kryptį. Bet tai vadinama „anarchija“, „betvarke“ ir griežtai persekiojama, todėl šitas klausimas labai sunkus. Bet yra galimybė save dėl aukštesnio tikslo aukoti, kas nelabai skiriasi ir nuo klonuoto zombio mąstymo, nes kolektyvuose aukojimasis yra įprastinė būsena, nes be kolektyvo G ar INT yra „niekas“.

Puikiai suprantu, kad šio pasaulio aplinkybės gali būti tokios, kad pakeisti situacijos tiesiog neįmanoma. Tad galima tenkintis vien Žinojimu ir ruoštis susitikimui su tikru pasauliu, nes žmogaus gyvenimas čia – labai trumpas, tik 1 200 mėnesių, arba Mėnulio apsisukimų aplink Žemę. Be to, dabartiniame pasaulyje iš tikro toks požiūris yra leidžiamas ir zombių sistema nėra tokia griežta ar bent jau vaidinamas liberalumo spektaklis. O juo galima pasinaudoti.

Paralelinių pasaulių sujungimas yra tikro žmogaus gimimas, parodantis visą jo galimybių spektrą. Tačiau tam reikia dviejų dalykų: atmerktų akių ir laisvo proto (aš tai vadinu anarchija). Bet mąstyti ne vien kaip pasaulio filosofui, prisirankiojusiam fizinio pasaulio „išminties“, bet matančiam VISKĄ. Šio pasaulio menkumą ir laikinumą ir visos tikrovės didybę ir savo perspektyvą joje (kiekvienam vektoriui – savo). Gali atrodyti, kad kai yra keletas galimybių ir tenka rinktis, kažkuri būtinai nukenčia, nes visų pasirinkti neįmanoma. Tačiau tai netiesa. galima rinktis viską, sujungiant į vieną kryptį visus pasaulius ir einant per juos taip, tarsi tai būtų viena koordinačių sistema, kurioje dimensiją galima jungti brėžiant įžambias trajektorijas. Tačiau tai jau kiekvieno asmeninis reikalas, priklausantis nuo to, ką mato savo sąmonėje ir prote.

Mano darbas tik pastatyti kelio ženklą, kad kiti bent pamatytų tokios krypties galimybę, nes visą darbą reikia padaryti pačiam nuo pradžios iki galo.

Apšviestieji

Apšviestieji yra tie, kas pasirinko VISO ŽMOGAUS kelią, ypač tie, kas sugeba matyti gnostinę šviesą ir perkelti ją į šį pasaulį. Tokie žmonės vadinami genijais ir jiems atsirasti zombių sistemoje leidžiama labai retai, sakoma, kad genijui duodamas kelias tik kartą per 1 200 mėnesių. Bet žiauri tiesa yra ta, kad tokiu genijumi yra kiekvienas žmogus, tik zombiai atpjauti nuo tikro savo sąmonės pasaulio ir nesugeba regėti tiesos. Vietoj jos pakišami pasaulėvaizdžio simuliakrai arba falsimuliakrai ir sukuriamas vergo, bio-roboto, zombio, kognityvinės mašinos mąstymo šablonas, kurio jėga didinama plečiant šį šabloną kiekybiškai. Tai yra, prisigaminant biologinės medžiagos ir apdorojant protą tol, kol gaunamas INTEL 10 560 IA kolektyvinis individas, kuris tik turi daryti savo darbą, kovoti prieš anarchiją arba prieš kitus, priešiškus kolektyvinius individus. Nes pagrindinė šio pasaulio būsena yra niekada nesibaigiantis karas, kuris tęsis iki visiškos pergalės. Kovojama ir aukščiausioje lygoje ir kiekvieno žmogaus pasaulyje, kuriam bando primesti vienokią ar kitokią išnaudojimo matricą, šitaip sunaikinant jo tikrą žmogiškąją prigimtį.

Užbaigdamas primenu kas yra apšviestieji. Tai tokie žmonės, kurie mato ne tik šio pasaulio šviesą, bet ir kitas Šviesas. Žmogui pagrindinė yra Gnostinio pasaulio šviesa, kuri leidžia žinoti ne tik, kas yra čia, bet ir tai, kas yra anapus.

R. Duncan. Matrica iššifruota. 1 ištrauka

Proto kontrolės reiškinį geriausiai gali paaiškinti tie, kurie tiesiogiai su šiomis technologijomis susidūrę. Su tuo savo gyvenime susidurti galima keliais būdais: kaip taikiniui, kaip operatyvininkui arba kaip žmogui, kuris bent viename etape yra prisidėjęs prie technologijų kūrimo. Būtent toks žmogus yra dr. R. Duncan, parašęs šia tema kelias knygas, tarp kurių yra knyga „The Matrix Deciphered“. Nusprendžiau, kad naudinga būtų publikuoti bent kelias ištraukas iš šios knygos. R. Duncan yra tekę dirbti CŽV, Gynybos departamente, kol šių taikiniu tapo pats, remiantis jo paties tvirtinimu knygose. Toliau pateikiama pirma ištrauka.

>>>>>>

duncun

Istorija ir kontekstas

EEG pagrįsta kibernetinė kolektyvinė sąmonė

Norėdami išplėsti savo supratimą apie revoliucines technologijas ir jų kaip ginklo galimybes, turime apibrėžti sąvokas ir žodyną.

EEG reiškia elektroencefalograma. Tai smegenų elektrinio aktyvumo reprezentacija. Tradiciškai eleptroencefalogramos sukuriamos naudojant aplink galvą išdėliotus daviklius. Jie matuoja nedidelius tarpusavio skirtumus, kurie reprezentuoja smegenų aktyvumą daviklio vietoje. Pagal šiuos įtampos sensorius galima sudaryti smegenų žemėlapį. EKG, elektrokardiogramos, veikia tokiu pačiu principu, matuojant elektrines bangas nuo širdies. MEG reiškia magnetoencefalograma ir panašiai matuoja magnetinius laukus, kuriuos sukuria jonų srovės smegenyse. Šie metodai turi savo minusų matuojant ir lokalizuojant smegenų aktyvumą. Funkcinis MRT yra aktyvaus skenavimo metodas, naudojamas matuoti smegenų aktyvumą realiuoju laiku, o taip pat jų struktūrą. MRT reiškia magnetinio rezonanso tomografija. Ji naudoja magnetinį rezonansą fotonų sukūrimui, kurie reprezentuoja atomų tipus ir jų ryšių būkles. Kita panaši technologija vadinama ESR, elektrono sukinio rezonansas. Nemačiau nei vienos ligoninės, kurioje kurtų smegenų nuotraukas naudojant elektrono sukinio rezonansą. Elektromagnetinės bangos sukuriamos sukeliant perturbacijas elektriniuose ir magnetiniuose laukuose, kurie neša informaciją apie kampinio impulso būseną. Yra daug kitų smegenų tomografijos metodų, bet šie yra tradiciniai.

Daviklių naudojimas informacijos surinkimui turi apribojimų ne vien susijusių su mobilumu dėl prijungtų prie subjekto laidų. Jie surenka informaciją geriausiu atveju iš smegenų paviršiaus, tačiau ne jų gelmės, todėl prie galvos reikia prijungti tiek daug daviklių, kad aktyvumo paveikslas būtų tikslesnis.

Tyrinėjau žmogaus protą didžiąją savo gyvenimo dalį neuromokslo, kognityvinio modeliavimo ir dirbtinio intelekto požiūriu.

Tai #1 paslaptis, kuri slepiama dėl tamsuolių įtakos valdžioje. Yra registruotas patentas, kurį minėsiu per visą šią knygą, dėl jo ypatingos svarbos. Jis įdėtas į „Priedų“ skyrių pabaigoje. 1974 m. Robert Malech, dirbęs Dorn & Margolin Inc. (kuris buvo pagrindinis radarų inžinerijos subrangovas, dabar valdomas EDO Korporacijos, kuri yra dar didesnis elektroninio karo subrangovas) sukūrė gana paprastą radarą, kuris galėjo perskaityti visų smegenų elektrinį aktyvumą dideliu atstumu. Jo pranašumas tas, kad nereikia laidų ir gaunamas pilnas elektrinis smegenų aktyvumas, ne tik taškų ant kaukolės paviršiaus. Jis atrado ir ištobulino būdą panaudoti paprastus elektromagnetinius virpesius nuo 100 MHz iki 40 Ghz smegenų bangų skaitymui apšviečiant smegenis ir jų elektrinį konduktyvumą, tada nuskaitant grįžtamąjį signalą. Tomografijos metodas stebi dažnio rezonanso, amplitudės ir fazės pokyčius, kurie reprezentuoja neuronų depoliarizacijos būsenas visose smegenyse.

#2 paslaptis. Tačiau žiūrint dar toliau, jis nustatė, kad galima veikti smegenų bangas, jeigu jos tiksliai suderintos su grįžtamuoju poveikio signalu. Jis neturėjo supratimo, kad tą akimirką istorijoje jis atsitiktinai sugriovė demokratiją, kaip ji buvo suprantama. Karinė ir žvalgybos bendruomenė iš karto pasiėmė patentą ir po trijų metų perprogramavo komunikacijos ir sekimo palydovus, bei antžeminius fazinius masyvus pagal naujas idėjas. Greitas technologijos pritaikymas įvyko todėl, kad reikėjo tik pakeisti programinę įrangą jau egzistuojančiuose radaruose, filmavimo ir komunikacijų antžeminėse lėkštėse ir palydovuose. Buvo paleista daug papildomų palydovų siekiant sustiprinti sistemą. Taigi 1976 m., šios didžios tautos dviejų šimtų metų proga, gimė sistema vadinama TAMI. TAMI yra akronimas reiškiantis „Thought Amplifier and Mind Interface“ (minčių stiprintuvas ir sąmonės sąsaja). Buvo sukurta neregėto masto privatumą pažeidžianti „Didžiojo brolio“ technologija ankščiau nei išpranašauti George Orwell‘o 1984 metai.

#3 paslaptis.  Nesusekama RADAR technologija pirmą kartą užregistruota stebint rusų mikrobangomis spinduliuotą JAV ambasadą Maskvoje. Naudojant aukšto galingumo valdomus fazinius masyvus ir sufokusuotą spindulinę energiją iš dviejų šaltinių šalia vienas kito, galima sukurti beveik nesusekamas „skaliarines“ bangas arba destruktyvią interferenciją norimame taške. Net esant mažiausiai energetinei sąveikai, interferuojantys spinduliai atšoka su dideliu signalo-triukšmo santykiu ir gali būti vėl surinkti prie šaltinio. Tai leidžia sukurti efektyvius atvaizdavimo metodus net labai dideliais atstumais. Todėl skenavimui atstumas tampa nesvarbus, ar tai būtų RADAR, MRT ar ESR tomografija.

Tuo pat metu rusai atrado ir ištobulino panašias galimybes. Tai sukėlė slaptas ginklavimosi varžybas, kurios tęsiasi iki šios dienos. Per paskutinius 30 metų tyrimai ir galimybės nuėjo ilgą kelią. Net neturint tiesioginės prieigos prie sekimo galimybių informacijos, galima laike projektuoti trisdešimt metų vystytas technologijas, kurių galimybės augo eksponentiniu greičiu. Tuo pat metu karinės struktūros pademonstravo galimybes skaityti automobilių numerius iš palydovinių nuotraukų.

Tam, kad paslėptų ir nepritrauktų dėmesio prie minčių skaitymo radaro, buvo sukurta visa parapsichologinių reiškinių ir paranormalios psichologijos sritis, norint suklaidinti civilinę visuomenę apie tai, kas vyksta. Rusai pademonstravo savo gebėjimus kai pradėjo švitinti JAV ambasadą Maskvoje su mikrobangomis, 60-ųjų antroje pusėje, taip pat su 7-iais rusų „Wood Pecker“ (genys) siųstuvais, kurie pradėjo veikti 1976 m., nukreipti į JAV. Deja, dėl šio naujo ginklo prigimties, reikia daugybės protų, specifinių smegenų savybių duomenų bazės sukūrimui, kad būtų padidintas efektyvumas vis didesnei ir didesnei visuomenės daliai. Šios operacijos vadinamos „Katalogizavimo ir klonavimo operacijomis“. Šiame kontekste tai ne kūno klonavimas, bet EEG klonavimas. Daug kas neteisingai interpretavo šį faktą, o tada tai buvo išpopuliarinta TV seriale „X failai“. Šios klonavimo operacijos yra pagrindinė žmonijos nelaimių priežastis, nes kiekviena šalis jaučia poreikį turėti šį ginklą, kuriam išvystyti reikia kankinti ir žudyti didelį skaičių žmonių.

EEG klonavimas reiškia kieno nors smegenų bangų kopijavimą kitam asmeniui. Robert Malech padarytas atradimas leidžia tai padaryti bevieliu būdu bet kur pasaulyje. Atsirado naujas karinis dalinys vadinamas „Psy karo dalinys“ iš pradžių bazuotas Pentagone, bet vėliau greičiausiai buvo prijungtas prie Psichologinių operacijų, Elektroninio karo ir Informacinio karo dalinių. Iš pradžių tai tapo puikiu žvalgybinių duomenų rinkimo įrankiu. Psichologinis žmonių sąmonių šnipinėjimas tapo neįtikėtinu įvykiu.

Termino EEG klonavimas dažnai nenaudoju, nes jis nurodo tik į labai specifinį taikinio proto stebėjimą. Tai tik vienas technologijos aspektas. Malech atrado, kad daryti poveikį smegenims taip pat paprasta, kaip skaityti mintis. Taigi kitas kraštutinumas yra tas, kad psy karys gali nuklonuoti savo EEG bangas ir uždėti jas ant taikinio. Tai simbolizuojama filme „Matrica“, kur agentai užgrobia atsitiktinių piliečių kūnus, persekiodami herojus. Teisinga terminologija norint aprašyti sritį tarp dviejų kraštutinumų yra EEG maišymas (heterodinas). Heterodinas yra inžinerijos terminas, kuris reiškia – signalų maišymas. Todėl EEG klonavimas yra tik specialus EEG maišymo (heterodino) atvejis.

EEG kibernetinė kolektyvinė sąmonė yra kitas terminas, naudojamas EEG maišymui apibūdinti, kuris taikomas ne kariniuose eksperimentuose. Tai yra žmonių kolektyvai, kurie turi bendrą smegenų bangų rinkinį. Juokaudami, prievartinį įjungimą į kolektyvą vadina “Borginimu”, o tai yra nuoroda į kiborgų civilizaciją iš filmo „Star Trek“. Jie tyrinėja ilgalaikį buvimo tokiame kolektyve poveikį ir kaip tai panaudoti taikinio kontrolei, sekimui, nukenksminimui arba nužudymui. Jie taip pat tyrinėja ryšį arba organizavimą be šnipinėjimo priemonių bet kokioms sinchronizuotoms misijoms.

Nauja sritis, kuri susikerta su psichologijos fizika vadinama „psichofizika“. Proto dinamika yra gerai aprašoma redukcionistinio neuromokslo metodu. Dirbtiniai neuroniniai tinklai tyrinėjami jau pusę šimtmečio. Tačiau naujas iššūkis yra sukurti subjektyvių sąmonės patirčių žemėlapius surišančius su organinio intelekto fizika, informacinių signalų apdorojimu, įskaitant biocheminius ir elektromagnetinius. Žodis „psichofizika“ turi papildomų konotacijų, kurios ganėtinai gerai atitinka faktą, kad ši sritis buvo išvystyta slaptose planetos laboratorijose. Psichofizikos įrankiai vadinami psichotronika.

Visoms konspiracijos teorijoms apie Naujos Pasaulio Tvarkos  psichoteroristus, slaptų organizacijų kišimąsi, proto kontrolę ir satanistinius kultus pradžią davė šie tyrimai. Proto kontrolės ginklai yra superginklo šventasis gralis, ir davė pradžią blogiausiai pagarsėjusiems, sociopatiškiems mokslininkams, kurie pasmerkė baisiausioms kančioms ištisą kartą žmonių, kurias kada nors teko iškęsti dėl ginklų bandymų.

Pirmas dokumentuotas minčių skaitymo RADAR’o panaudojimas

Tam, kad sumažintų JAV ambasados Maskvoje švitinimo mikrobangomis poveikį, jie uždėjo mikrobangų ekranus ant pastato langų. Tačiau tai turėjo priešingą poveikį, padidinant mikrobangų intensyvumą viduje. Tai atsitikti gali vienu atveju, jeigu prieš ambasada buvo naudojama interferometrija. Kai užblokuoji interferuojamų, arba maišomų, bangos forntų kelią, gali sumažinti destruktyvią interferenciją, bet tuo pačiu padidini matuojamą energiją. Tai pirmas dokumentuotas taip vadinamų „skaliarinių ginklų“ panaudojimas.

Semantikos sąmokslas

Ženklas ir jausmelis

Didelė dalis komunikacijai naudojamų ženklų ne tik perduoda informaciją, bet ir išreiškia tam tikrą požiūrį į ją. Bendrai paėmus, tas požiūris gali būti teigiamas arba neigiamas. Šis konotacijos reiškinys atsiranda net pačiuose neutraliausiuose ir objektyviausiuose ženkluose, tokiuose kaip matematiniai. Skaičiai, ir kiti ženklai, semantiškai neutralūs ir nesusiję su jokiu emociniu požiūriu; tačiau užtenka prisiminti skaičius naudojamus vertinimo skalėje ir ši mintis pasidaro aiški. Vienetas arba dvejetas – ne tik paprasti skaičiai, bet turi ir emocinį krūvį, kuris gali būti ryškesnis ar menkesnis. Konotacijos ryškumas priklauso nuo daugelio dalykų.

Vienetas arba dvejetas yra blogai, nes šie skaičiai naudojami neigiamam įvertinimui. Šis pavyzdys su aritmetiniais ženklais parodo, iš kur ir kaip ženkle susiformuoja neigiamas arba teigiamas krūvis. Jis į ženklo semantiką perduodamas iš tos emocinės aplinkos, kurioje to ženklo ir jo prasmės buvo išmokta. Dvejetas, du, 2 – skaičius, išmoktas mokykloje, ir nurodo į neigiamą emocinę aplinką. Formuojantis šiam ženklui, atmintyje atsiranda negatyvus supratimas, kurį išgirdus patiriama emocinė įtaka. Kitaip sakant, ženklo prasmė, kaip emociją sukeliantis įspūdis, išreiškia tam tikrą požiūrį, kuris susiformuoja tada, kai emocija semantizuojama ir sujungiama su ženklo informacija.

Valdyti žmogų galima įvairiai, bet vienas iš tokių būdų yra sukelti teigiamas arba neigiamas emocijas. Nes žmogus siekia to, kas semantiškai teigiama ir vengia to, kas semantiškai neigiama. Tas pat ir su emocijoms: neigiamų emocijų vengiama, o teigiamų siekiama. Jeigu tokios emocijos semantizuotos ir užkoduotos žodžiuose, tai ir žodžiai savo socialinėje aplinkoje arba siekiami, arba vengiami, rodant situacijas tokias, kurios asocijuotos su teigiamais žodžiais ir vengiant susijusių su neigiamais. Šis pavyzdys parodo, kad žodžiais, sukeliančiais emocijas, galima manipuliuoti žmogaus elgesiu, valdyti. Pavyzdžiui, kad žmonės nepavadintų tinginiu, stengiamasi daugiau dirbti arba kad nepavadintų kvailiu, stengiamasi kalbėti ir elgtis protingai ir t.t.

Pavadinus šiais žodžiais, galimos dvi reakcijos: 1) susigūžimas ir smūgių laukimas arba 2) aktyvus atsakymas su apsuktomis konotacijomis ir negatyviomis prasmėmis. Čia tas pat kaip muštynėse: viskas priklauso nuo žmogaus statuso ir jėgos panaudojimo galimybių. Nes jėgos gali būti lygios arba nelygios. Pavyzdžiui, valdžiai atsakyti semantine jėga vengiama, nes pagal socialines procedūras už tai gali grėsti susidorojimas, sukeliantis daug nemalonių emocinių išgyvenimų.

Semantika ir valdžia

Šitoks ženklų apdorojimas neatsiejamas nuo vertinimo sistemos. Nuo to priklauso kokie ženklai – negatyvinami ir kokie – pozityvinami. Pozityvinama tai, kas organizacijai arba visuomenei turi vertę ir negatyvinama tai kas žalinga arba nenaudinga. Pasirinkimas ir apsisprendimas priklauso nuo grupės tikslų ir vizijos, kokia turi būti socialinė tikrovė. Pavyzdžiui, pagrįsta kastomis, atskirtimi ir jėga; protu ir argumentais; arba moraliniais žmonių tarpusavio ryšiais visuomenėje.

Praktiškai visos vertinimo paradigmos paremtos tokiomis konotacijomis ir jos valdo būtent su tokiu semantizuotų emocinių situacijų „jausmeliu“. Įstatymų arba moralės principų pažeidėją, pavyzdžiui, vadina nusikaltėliu. Šis žodis turi labai ryškų neigiamą atspalvį. Pagal aprašytas situacijas žodžio „nusikaltėlis“ prasmė atsiranda iš socialinės aplinkos, kuri persekioja žmones, pažeidinėjančius įstatymus. Įdomu tai, kad ši negatyvi konotacija atsiranda, išmokstama, net tada, kai žmogus niekada nebuvo nusikaltėliu ir niekas jo nepersekiojo. Toks ženklo jausmelis susiformuoja vien iš supratimo, grasinimų, ir pavyzdžių, su kitais žmonėmis. Vaikas, po to paauglys ir suaugęs žino „kaip būna“.

Tokio žodžio panaudojimas priklauso nuo tikrovės. Ar žmogus iš tikro ką nors pažeidė, ar su juo, naudojant negatyvią semantika, norima susidoroti. Yra galimybės duoti atsakymus, kai jėgos lygios ir jėgos nelygios. Bet kokiu atveju, kai žmogus susiduria su semantiniu puolimu, jis gali gintis arba bėgti. Pranašesnis ir lygus atsako jėga arba įrodymais, silpnesnis atsako argumentais ir protu, iškeliant tikrovės klausimą. Nes pasakyti galima bet ką, net tai, kas netikra. O žmonės nesiaiškina. Todėl, kad neturi galimybių ar todėl, kad tikrovė net nedomina, pvz., jeigu žmogus sistemoje laikomas „mažaverčiu“, o susidorojimą organizuoja koks nors sistemos „kietiakas“. Todėl įrodymo klausimas vis dar laikomas vertingu, visai iš šios situacijos nešalinamas.

Svarbiausia, kad jėgos žodžiai veiktų, turi būti išankstinis smegenų paruošimas. Kaip tai vyksta – jau rodžiau. Pirmiausiai, semantika formuojama pagal emocines situacijas, kurios perduodamos į žodžio struktūrą atmintyje, arba stengiantis žodžio kognityvines dalis pervesti į tą plotą, kur kaupiami negatyvūs žodžiai ir šiaip visokie „keiksmažodžiai“, kurių arsenalą kaip semantinės kovos priemones turi sukaupęs kiekvienas žmogus. Šitai atliekama per socialinį paskatinimą arba baudimą naudojant emocinę įtaką. Emocijų centrai gali sukelti sąmonėje įvairias būsenas, kurios paprastai yra dvispalvės, baltos arba juodos, teigiamos arba neigiamos.

Kad suaugęs žmogus turėtų tokią vergo semantiką įkaltą į galvą, vaikystė turi pereiti per ištisą kalbinio muštro ir dresiravimo sistemą. Ne veltui organizacijoje svarbų vaidmenį vaidina „auklėjimo“ sistema.

Švietimas, auklėjimas gali būti formalus ir neformalus. Formalus – per mokyklos discipliną, neformalus – per kultūrinę ir socialinę aplinką. Aišku, nereikia užmiršti, kad semantinė asmenybė nėra vien tik socialinis konstruktas, nes negatyvas ir pozityvas žmoguje (emocijos) – ne išmokstamos, bet užkoduotos genetiškai ir genai sudaro sąlygas formuoti įvairias emocines kalbos, ir ne tik kalbos, ženklų konotacijas.

Propaganda ir informacinis karas

Šią smegenų savybę plačiausiai išnaudoja propaganda, kurios pagrindas teigiamų ir neigiamu jėgos žodžių naudojimas. Viskas, kas teigiama sutraukiama į save, o viskas, kas neigiama – projektuojama į priešą. Arba kitu atveju, kai plaunamos smegenys, teigiamus ir neigiamus (skatinančius ir baudžiančius) žodžius naudoja vergų psichikos manipuliavimui. Propagandos pagrindinis su jėgos žodžiais siekiamas tikslas yra neapykantos/paniekos/patyčių organizavimas ir nukreipimas. Ir aukštinimo/garbinimo tikslinis organizavimas bei valdymas. Kaip sakiau, pozityvas projektuojamas į save, o negatyvas į priešą.

Atvira propaganda dažnai maskuojama; ir semantika valdoma netiesioginiais būdais, sukaupiant jėgos žodžius potekstėje, sumažinant proporcijas tarp neutralaus ir emocionalistinio teksto, kad reaguodamas į semantinį smūgį, žmogus turėtų „kontratakuoti“ tekste ir tai, kas jame yra neutralu arba teigiama, ir būtų galima visada turėti kabliuką, žmogų darant „amžinu durniumi“.

Neturintis galios žmogus tokiuose žaidimuose priverstas išlikti pasyvus. Su tokiu žmogumi valdžia elgiasi dviem būdais – arba emociškai naikina ir gniuždo, pvz., jeigu jaučia kosminę panieką ir neapykanta. Jeigu žmogus reikalingas, tada juo manipuliuojama naudojant skatinimų ir baudimų sistemą. Toks žmogus reaguoti gali tik pasyviai, pavyzdžiui, tik savo elgesiu pritraukdamas tas emocines socialines situacijas, kurios sukelia valdžiai teigiamas konotacijas. Gniuždomas pasyvus žmogus gali, pavyzdžiui, būti privedamas prie savižudybės, kai valdžia siekia būtent tokios letalinės baigties. Bet čia labai svarbus klausimas būna, ar žmogus nusipelno organizuotos neapykantos jėgos žodžių, ar ne. Jeigu ne, tai jis keliauja į dangų kaip kankinys.

Taip pat galimos tokios situacijos, kai žmogus atsiduria organizuotos neapykantos semantinio smūgio smaigalyje, bet turi galimybę išlikti aktyvus, aktyvios reakcijos nešėjas. Pavyzdžiui, turintis galią arba pranašesnį intelektą. Tarkim, gali pradėti informacinį karą, arba smogti realius karinius smūgius. O taip ir atsitinka, kai priešo jėgos žodžiai būna per daug nachališki ir įžūlūs. Norint, kad tai pavyktų, pirmiausiai galvoje turi būti ne vergo semantika. Bet laisvas žmogaus neišdresiruojamas paklusti, pavyzdžiui, dėl įgimtų lyderio charakterio savybių, kurios leidžia pačiam nustatinėti vertes, organizuoti neapykantas arba adoracijas.

Semantikos sąmokslas

Yra tokia versija, kad tikras žmogus – dažnai būna nepriklausomas nuo tokio manipuliavimo arba bent jau turi daugiau aktyvių negu pasyvių galimybių. Net jeigu žmogus-vergas pasyvinamas nuo vaikystės, pavyzdžiui, dresiravimu. Visada galima išmokti aktyviai reaguoti į tokias semantines „atakas“, naudojamas lygiavertės aplinkos arba valdžios. Tačiau paslaptis dar būna ir ta, kad tokia vergo sąmonė formuojama ne tik socialinės-emocinės aplinkos įtakos, bet ir technologiškai. Visiškai neaišku ar kalbos žodžių žievėje iš tikro yra keiksmažodžių ir visokių kitokių negatyvių žodelių plotai. Gali būti, kad tokios kognityvinės savybės ir plotai yra psichotroninės matricos, uždedamos ant smegenų žievės, turint tikslą valdyti visuomenę „kultūringai“, ne vien tik primityvia jėga.

Geras pavyzdys yra jėgos žodis „teroristas“, kuris propagandos ir informacinio karo į sąmonę buvo įkaltas net suaugusiems žmonėms, nenaudojant jokių ypatingų muštro priemonių, kurios turėtų būti vykdomos nuo ankstyvos vaikystės. Tai rodo arba kad negatyvaus emocinio krūvio įsisavinimas nėra toks sudėtingas, arba gali būti, kad šis žodis buvo įdiegtas per psichotroninę matricą, transliuojamą per valstybės valdymo techniką. Technika išsprendžia daug klausimų ir žymiai palengvina vergo semantikos suformavimą – tokį, kuriam įprastinėmis priemonėmis žmogus pasipriešinti neturi galimybės. Jeigu žmogus turi aštrų protą, dresiravimo programą gali sugriauti. Aišku, tada susiduria su organizuotos neapykantos išorine sistema, kuri sukuria negatyvią emocinę aplinką. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis jis gali išsaugoti savo pranašumą.

Organizuota neapykanta (banditas) arba patyčia (idiotas) visuomenėje naudojama ne tik tiesiogiai valdžios, bet pirmiausiai per tarpininkus, kurie visuomenėje veikia kaip agentūrai priklausantys aktoriai, kurie kuria valdžiai naudingas emocines įtakas, semantiškai organizuodami savo grupę prieš išsirinktus taikinius, kuriuos nori sunaikinti arba šiaip daro visuomenei bendro pobūdžio emocinį poveikį – alkoholikams, bomžams, tinginiams, pašalpiniams, globalistams, tolerastams ir t.t.

Ezoterinės aiškiaregystės principas

Apie ateities numatymą jau esu rašęs. Pirmas apie tai rašytas įrašas yra „Aiškiaregystė“ (http://www.psytechnologijos.lt/ ekstrasensorika/aiskiaregyste/), kur pagrindinė mintis yra, kad sąmonės turi skirtingą įvykių horizontą ir iš siauresnio horizonto perspektyvos platesnis horizontas gali atrodyti kaip ateities numatymas. Antras įrašas yra visai nesenas, pavadinimu „Instrukcija pranašui“ (http://www.psytechnologijos.lt/ateitis/instrukcija-pranasui/). Čia taip pat aptariu tas sąlygas, kurios grindžia ateities numatymo galimybę. Tai įmanoma todėl, kad kai kurie įvykiai yra cikliniai. O jeigu necikliniai, tai labai dažnai būna kaupiamieji, su kritiniu įvykio tašku. Ir retkarčiais pasitaiko atsitiktiniai įvykiai, kuriuos, nepažiūrėjus tiesiai į ateitį, numatyti labai sunku.

Pabandykime apibrėžti, ką reiškia numatyti ateitį. Tai reiškia – gauti apie ją kokią nors informaciją. Kokie tokios informacijos gavimo būdai? Vienas yra numatymas vadovaujantis savo protu ir logika, kitas – tiesioginis priėjimas prie informacijos šaltinių, kurių horizontas daug platesnis, nei įprastinio žmogaus. Jie iš savo aukštesnės padėties mato ir žino daug daugiau, nei įprastiniai žmonės ir dalinasi savo žiniomis laisvanoriškai arba ne. Informacijos gavimas įmanomas įprastiniais kanalais, siejant tokią galimybę su įvairių organizacijų insaideriais, apie kuriuos aš jau rašiau („Insaiderių klasifikacija“) (http://www.psytechnologijos.lt/insaideriai/insaideriu-klasifikacija/). Dar vienas kanalas yra ezoterinis, kuriuo ne visi tiki, bet nepaisant to, neretas pasidomi. Dažniausiai, aišku, dėl pramogos.

Aš asmeniškai, kaip visada domiuosi ne tiek tokios informacijos turiniu, nes neplatinu jokių ateities pranašysčių, bet teorija. Mane domina tokio „pranašavimo“ principas ir sąmonės bei pasaulio modelis. Kaip šį modelį interpretuoti, tikėti jo galimybėmis ar ne, palieku spręsti kiekvienam skaitytojui pačiam. Gal kas ras naudingos informacijos, kurią gali pritaikyti savo gyvenime geresniam tikrovės pažinimui ir supratimui.

Numatymas yra susijęs su laiku, tad būtina turėti tam tikrą modelį, kuris paaiškintų šios realybės laiko struktūrą. Pats laikas yra labai mįslinga tikrovės savybė ir jo paslapties įminti aš čia nesiruošiu, bet pamėginsiu pateikti veiksmingą modelį, kuris leis sutvarkyti ir sudėlioti visą turimą informaciją į vaizdžią sistemą.

Tarkime, kad laikas juda vertikaliai ir kiekvienas esinys, sąmonė, fizinis kūnas ar daiktas, judėdamas laike brėžia vertikalią liniją. Taip pat yra tokių vertikalių linijų hierarchija, nes smulkesnė būtybė visada įkomponuota į didesnę iki pat galaktikos, galaktikų spiečių ir visatos, kuri taip pat brėžia vertikalią liniją laike, nes buvo toks momentas, kai ji atsirado, praėjo tam tikra evoliuciją ir dabar pasiekusi tam tikrą šios evoliucijos stadiją. Kiekvienas šiuo metu egzistuojantis esinys yra įsirėmęs į bendrą didžiąją Dabartį, kurią žymėsime kaip horizontalią tiesę. Visos sąmonės, kurios su šia tiese susiliečia, yra gyvos, o jeigu yra tarpas, tai sąmonės mirusios ir perėjusios į kitą realybę. Kuo tarpas nuo dabarties didesnis, tuo toliau į praeitį nueina tokios sąmonės, arba kito daikto, egzistencija. Kadangi visata nesibaigusi, tai ji su dabartimi susiliečia ir aišku vystysis į ateitį. Bet gali būti kad egzistavo ankstesnės išnykusios visatos. Tai jos yra atkarpos praeityje, kurios su dabarties momentu niekaip nesusiliečia ir yra jau išnykusios.

Bet čia yra tik fizinis pasaulis ir fizinė brana. Tuo tarpu aš aiškinu, kad šios realybės sandara mažų mažiausiai dvisluoksnė, ir kad kiekvienas šio pasaulio daiktas turi savo komponentą taip pat ir gnostinėje branoje. Žmogaus atveju – tai anapusinė siela. Kitų esinių atvejų tai gali būti kitokios energetinės struktūros, kurios gali būti sąmoningos arba ne. Pavyzdžiui, kai kurie ezoterikai teigia, kad sielą turi ir Žemė, ir Saulė, kitos žvaigždės, netgi visa galaktika. Bet tai tik reiškia, kad, jų įsitikinimu, šios fizinio kosmoso struktūros turi komponentą anapusiniame kvantinių laukų sluoksnyje. Aišku, planetos sąmonė kitokia negu žmogaus, bet jeigu vyksta koks nors informacinis procesas, informacijos surinkimas, apdorojimas, tai galima tikėti, kad šie fiziniai dariniai turi „sąmoningą“ anapusinį komponentą gnostinėje branoje. Vadinasi, ta fizinio kosmoso hierarchinė struktūra turi savo veidrodinį atspindį gnostinėje branoje, ir kad ten yra panaši, bent koreliuota kosminė hierarchija.

Tai reiškia, kad savo schemą iš vertikalių laiko brūkšnių iki dabarties horizontalės galime perkelti ir į gnostinę braną, čia ją šiek tiek papildydami, nes joje egzistuoja ne tik mišrios, bet taip pat ir grynos arba laisvos energetinės struktūros, vadinamos dvasinėmis būtybėmis. Kalbant apie žmogų reikia pabrėžti, kad kai jo laikas fizinėje realybėje užsibaigia, kai jis miršta, jis neišnyksta, bet pereina į kitą dimensiją ir egzistuoja čia gryna energetine forma. Bent jau taip tvirtina įvairūs ezoteriniai mokymai.

Šiame pasaulyje sąmoningumas pirmiausiai reiškia informacijos susiejimą. Bet informacija turi tam tikrą materialų substratą. Reikšmingiausias substratas yra elektromagnetinės bangos arba kitaip šviesa. Tačiau kaip įrodė Einšteinas, šviesos greitis yra konstanta. Tai reiškia, kad kuo toliau yra įvykių šaltinis, tuo labiau jis vėluoja. Tad jeigu imtume informacinę dabartį, tai ji ne atitinka egzistencinės dabarties horizontalę, bet yra pasvirusi tam tikru kampu žemyn į praeitį. Kitaip sakant, tai, ką žiūrėdami į visatos tolius matome dabar, iš tikro yra ne visatos dabartis, bet praeitis. Kuo toliau žiūrim (teleskopais), tuo tolimesnę praeitį matome.

Tas pats galioja ir gnostinei branai, nes ji irgi yra kosmosas, turi savo hierarchiją ir savo informacijos surinkimo mechanizmą per laksatą, tai yra vidinę sąmonės dalį. Tačiau gnostinis elektromagnetinis laukas nebūtinai lygus šviesos greičiui. Tarkime kad greitis tris kartus didesnis. Tai reikštų, kad per anapusinį komponentą apie įvykius iš praeities (informacinė dabartis) galime sužinoti tris kartus greičiau. Tai garantuoja daug platesnį horizontą ir tai reiškia, kad tų atžvilgiu, kurie mato mažiau, galima būti „aiškiaregiu“. Tik bėda ta, kad beveik visiems žmonėms gnostinė visatos pusė yra uždaryta ir jie gyvena tik informacinės dabarties fizinio kosmoso pasaulyje. Tai reiškia, kad tolimesnių visatų vietų net dabartinio momento nemato, nes tai apriboja informacijos gavimo greitis. Jeigu būtų galima prisijungti prie aukštesnės sąmonės, kuri turi didesnį realybės plotą, kaip planeta, žvaigždė ir t.t., tai šis suvokimas būtų visiškai kitoks. Bet tai pasiekti beveik neįmanoma, nes tarp skirtingų sąmonių kompleksų yra įstatytos pertvaros ir jos žmogų izoliuoja nuo aukštesnės aplinkos.

Tarus, kad informacinį procesą turi visa visata, per visą dabarties horizontalės plotą, tai prisijungus prie šio proceso būtų galima matyti visą realybę, nors laikas, laiko suvokimas čia būtų visiškai kitoks. Ir nesvarbu ar tai būtų padaroma per šiapusinį ar anapusinį pasaulį.

Kita vertus, grįžtant prie ateities numatymo galimybės, įmanoma įsivaizduoti procesą, kuris formuoja informaciją paimdamas ją ne iš dabarties, bet iš pačios ateities. Šiuo metu toks procesas mokslui nežinomas, bet struktūrinė galimybė tokia yra. Tokią galimybę mūsų schemoje galima pavaizduoti kaip įstrižą brūkšį, kuris nuo dabarties sąmonės įstrižai kylą į viršų,  kirsdamas dabarties horizontalę. Tai, kad šis brūkšnys įstrižas ir jis nuo dabarties yra toliau, kuo hierarchija kylama labiau į viršų reiškia, kad didesnio kosminio darinio informacinis procesas aprėpia didesnį realybės, o taip pat ir ateities plotą. Šis informacinės ateities brūkšnys yra ne tik fizinės branos pusėje, bet ir gnostinės ir jo pasvirimo kampas turi būti kitoks todėl, kad šiame pasaulyje galioja kitokie fizikos dėsniai ir veikia kitokie informacinės ateities procesai.

Norint matyti ateitį, reikia žinoti visą šitą struktūrą ir vystyti paranormalius savo sąmonės gebėjimus. Viskas išskyrus raudonais lankais pažymėtą vietą yra paranormalu, o tai reiškia – neduota normaliam suvokimui. Todėl aiškiaregystės negalime laikyti normalia. Kita galimybė yra išsiugdyti ne sąmonės unikalius gebėjimus, bet tam tikras technologijas, kurios leistų atverti naujus informacijos kanalus ir pakeistų informacinės dabarties ir ateities galimybes.

Manau svarbiausias dalykas yra atverti visoje realybėje naują dimensiją, kuri leistų pažiūrėti į kiekvieno esinio anapusinį komponentą. Šį langą atverti įmanoma per vidinę savo sąmonės dalį, kuri vadinama vaizduote. Tačiau tai turi būti ne įprastinis fantazavimas, bet čenelingas. Kiekvienas savo fantaziją nuo tikrovės atskiriame pagal tai, kad žinome jog patys esame vaizdinių autoriai. Bet yra vaizdiniai, kuriuos jaučiame kaip tikrus, pavyzdžiui, atmintį ir puikiai žinome, kad jie neišfantazuoti ir atspindi tikrovę. Taigi norint tapti šio anapusinio pasaulio kanalu, reikia laukti informacijos, kuri sukuria tokį patį ar panašų jausmą, kaip atmintis. Jeigu tokios informacijos patirti neteko, reikia tam ruošti savo vidinį pasaulį susikuriant viso gnostinio kosmoso hierarchinę struktūrą, nuo visos visatos, stambių kosminių darinių, iki žvaigždžių ir planetų atitikmenų anapusiniame pasaulyje. Taip pat reikia neužmiršti, kad gali egzistuoti ne tik mišrios, bet ir grynos struktūros, laisvos dvasinės būtybės, kurios gyvena savo pasauliuose ir taip toliau. Kadangi žmogaus sąmonė turi anapusinį komponentą, tai su šiuo pasauliu turi būti įmanomas kontaktas. Tą kontaktą reikia ruoštis aktualizuoti vaizduotės vaizdiniais, bet turint tokį jausmą, kaip ką nors atsimenant.

Galima šioms struktūroms net teikti pavadinimus arba vardus, tam kad lengviau būtų identifikuoti ir atsiminti, taip pat tvarkyti informaciją. Šiuos žodžius gali pateikti pats anapusinis pasaulis arba galima sugalvoti ir pačiam bei naudoti sutartinai, visada, aišku, pasakant ar tas vardas sutartinis ar gautas čenelingu. Būtybės turi turėti hierarchiją, technologijas, būti susigrupavusios. Grupuotės gali konkuruoti, gali vystytis koks nors siužetas pagrįstas kokiais nors įvykiais ar vidiniais konfliktais ir t.t. Kai kalbėjau apie insaiderius, kurie informaciją gauną per vidinį savo kanalą, aš turėjau galvoje panašią sistemą. Vidinis kanalas gali būti užgrobtas ir žemietiškomis telepatijos technologijomis, ir kartais anapusinėmis būtybėmis apsimeta spec. tarnybos. Bet įmanomas ir tikras ezoterinis čenelingas. Tai galiu patvirtinti ir aš, nes pats esu kažką panašaus patyręs. Čenelingas, kad ir kokia kilmė jo būtų – yra tikras dalykas.

Ir pabaigai apibendrinta schema tos sistemos, kurią bandžiau glaustai paaiškinti šiame įraše. Noriu tik dar pridurti vieną galimybę. Tiek fizinėje, tiek gnostinėje branoje yra periodiniai ir cikliniai procesai, ne vien kaupiamieji, ir žinant šiuos ciklus, kuriuos galima žymėti ant vertikalių brūkšnių kaip periodiškai pasikartojančias atkarpas, galima numatyti jų konfigūracijas į tolimą ateitį. Ciklai svarbūs todėl, kad kartojasi energetinės dienos ir nakties, būdravimo ir miego būsenos, kurių žinojimas kosminiais masteliais labai svarbus.

frontas

Atsiliekančių griaustinių pasaulyje

1

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinių mokslų yra kvantinė kosmologija, kuris atlieka pirmosios filosofijos vaidmenį, nes paaiškina pagrindinius mus supančios realybės principus. Kvantinės kosmologijos pamatas yra kvantiniai laukai, kurie išplečiami iki kosminių mastelių, pretenduojant jais paaiškinti galutinę realybę. Kodėl kvantinis laukas turi tapti kosmologiniu – akivaizdu: jis yra vienas ir užpildo visą erdvę bei laiką. Pavyzdžiui, logiškai mąstant, visoje realybėje yra vienas elektronų laukas, nes jeigu jo savybės ir dėsniai tokie patys, ir jeigu jie susiję erdvėje, tai išskirti juos kaip skirtingus – nėra loginio pagrindo. Jeigu tartume, kad yra daug elektronų laukų, tai jie visą erdvę padengtų kaip iš lopinių sudaryta antklodė; tačiau kadangi visų lopinių savybės tokios pačios, tai laikyti juos skirtingais laukais – nėra priežasties. Todėl visi laukai yra kosminiai ir visos kvantinių laukų teorijos – kosmologinės. Tai priklauso nuo laukų veikimo mastelių.

Kad visa visata – vienalytė turėtų būti aišku net jos visos nepatikrinus. Elektronas Paukščių tako ir Andromedos galaktikoje yra tas pats, turi tas pačias savybes. Lokalizmas yra pasenęs mąstymas, kurį pakeitė kosmologinis globalizmas. Yra ne elektronai čia ir ten, atskirti vienas nuo kito neišmatuojama erdve, bet yra visur esantis laukas, o elektronai yra tik šio globalinio lauko sūkuriai. Kadangi laukas visa savo kosmine apimtimi yra vienas, tai ir ryšiai turi būti ne tik lokaliniai, bet ir globaliniai. Galima tyrinėti atskirus elektronus, o galima bandyti įminti ir viso lauko paslaptį. Visų laukų mįslės įminimas atskleistų ir žmogaus gyvenimo prasmės paslaptį.

Šiais laikais, ypač išpopuliarėjus kosminiams mokslams (anksčiau jie buvo vadinami gamtos mokslais), žmogaus akiratis labai pasikeitė ir norint neatsilikti reikia keisti savo mąstymą papildant jį naujais principais. Aristotelio sukurta pirmoji filosofija arba senovėje buvę populiarūs gamtos mokslai, dabar yra pasenę. Aišku, kosmoso teorija nėra iš principo nauja, nes ir Aristotelio teorija, vadinama pirmąja filosofija, taip pat buvo kosmologinė, tik jo modelis buvo klaidingas. Šiais laikais mokslas irgi turi būti pateikiamas kaip kosmologinis. Tame nėra nieko blogo, jeigu žmogus žinos, kad, pavyzdžiui, atomai Andromedos galaktikoje yra tokie patys kaip ir Žemėje arba kad ten gali egzistuoti šimtai milijonų kol kas nepasiekiamų gyvybės civilizacijų. Kai kurios gali būti atsilikusios, kitos, galbūt, gerokai pažengusios.

2

Žmogaus pagrindinis suvokimo mechanizmas pagrįstas elektronų ir fotonų fizika, vadinama kvantine elektrodinamika (KED). Jeigu nebūtų fotonų ir jie neturėtų tokių savybių kokias turi, tai kosminės realybės, ir ne tik – nematytume. Tada būtume kaip kokios amebos energijų vandenyne, kurios reaguoja tik į pačią artimiausią aplinką. Tačiau pagrindiniai kosminiai kūnai – pradedant nuo mūsų žvaigždės, Saulės – yra energetiškai aktyvūs (t. y., nepusiausviri), nes juose vyksta reakcijos ir tos reakcijos skleidžia fotonus. Šie reaktoriai gali būti labai toli, o gali būti ir čia pat. Bet kokiu atveju, pasitelkę teleskopus, matome žvaigždes ne tik savo galaktikoje, bet ir gretimose. Suvokimas atsiranda tada, kai iš Andromedos galaktikos atskrenda fotonų srautas ir sureaguoja su fotoreceptoriais akių tinklainėse. Šie receptoriai sukuria vidines sroves, kurios tam tikru būdu, gnostiniuose laukuose virsta reprezentacija, tokia kaip spindintis taškelis, vadinamas žvaigžde.

Su tokia kosmine realybe yra viena problema. A. Einšteinas atskleidė, kad „šviesos“ greitis yra konstanta, t. y., turi ribą. O tai reiškia, kad kuo nutolusi tikrovė toliau, tuo ji labiau vėluoja. Mes visada matome praeitį. Be abejo, yra tolima praeitis, kurios dar nepamatėme, bet kada nors pamatysime, o kai ko galime nepamatyti niekada. Kadangi šviesa juda fiksuotu greičiu, o vietiniai procesai nelaukia, tai kosminėje kvantinio lauko teorijoje mūsų realybė netiksli arba iškreipta. Viskas tampa ir keičiasi ir to, kas kokį nors akimirksnį buvo – dabar jau nėra.

Šitą principą suvokti nėra sunku. Mes netgi turime analogiją žaibo ir griaustinio pavyzdžiu. Žaibas yra fotonai, o griaustinis – garso bangos. Kadangi šviesa daug greitesnė už garsą, tai visada pirma pamatome žaibą, o tik po to išgirstame griaustinį. Tad apytiksliai galime sakyti, kad žaibas yra tiksli tikrovė, o griaustinis yra ta pati tikrovė, tik daug kartų vėluojanti. Žinant koks garso greitis, net galima apskaičiuoti atstumą iki žaibo, suskaičiavus tarp jų laiko skirtumą apytikslėmis sekundėmis. Pavyzdžiui, tarus kad garso greitis yra 330 m/s ir praeina 5 s, tai atstumas iki žaibo bus 330 x 5 = 1650 m (1,65 km). Tas pats yra ir su nutolusia galaktika: tik žaibas, kuris yra pati tikrovė, nematomas, nes nėra greitesnių info-fotonų, o šviesa yra maždaug kaip vėluojantis griaustinis. Kosmose, mes gyvename vėluojančių griaustinių pasaulyje.

3

Dar Aristotelio laikais, kosmologinė teorija neapsiėjo be pirmojo judintojo, kuris tiek graikų, tiek kitose tautose, atstovavo Dievo vaidmenį. Tai buvo loginis konstruktas, kurį perėmė krikščionių teologija ir filosofija. Kad išvengtume begalinės regresijos, turime vis toliau nukeliamą „judantį judintoją“ sustabdyti, paversdami jį nejudančiu, bet judinančiu visas kitas „žemesnes“ sferas iki pat Žemės pasaulio centre. To reikia ir mūsų laikais, nes šita loginė ir ontologinė problema galutinai neišspręsta. Pirmas judintojas yra Didysis sprogimas, o sudarytas jis iš kvantinių laukų, užimančių visą erdvę ir visą laiką. Dabar juda ir judinami yra fundamentalūs laukai, iš kurių sudaryta visa mus supanti aplinka.

Mažiau dinamiškose sistemose atsisakoma Didžiojo sprogimo teorijos ir vietoj jo į realybės modelį įrašomas Šaltinis, kaip pagrindinių ontologinių laukų kvintescencija. Yra Šaltinis (pirmasis judintojas), iš kurio viskas kyla, net patys laukai. Kadangi tikima, kad Šaltinis „iškelia į šviesą“, arba „kuria“, tai tokios mokslinės ar pseudomokslinės teorijos labai artimai siejasi su teologija. Ir šita teologija ateina iš „seno“ pasaulio, beveik visai nepasikeitusi. Žmogui čia reikės dar daug padirbėti. Turėsime gryną mokslą, be pseudo-religinių priemaišų ir galime gauti teologizuotą mokslą, kuris labiau tinkamas religinei sektai su savo tikėjimais ir įsivaizdavimais; tai toli gražu ne grynas mokslas.

Visur kur tik pradedama kalbėti apie ribinę kosmologiją, iš paskos ateina kokia nors sektantiška religija arba teologija.

4

Kadangi visa žmonių populiacija suburta į kalbinius kolektyvus, kuriuose priimta keistis informacija, tampa svarbus bandymas šias galutines tikroves aprašyti. Tai daroma ir savo artimiausioje aplinkoje, ir, informacinio globalizmo epochoje, platinama visai planetai. Vienokią kalbą turi mokslas, kitokią filosofija ir dar kitą – religija. Iš esmės, filosofija arba mokslas atsirado tada, kad buvo išmokta įvairiomis priemonėmis užrašyti informaciją. Tai, be abejo, daroma ženklais, kurie yra garsų arba idėjų simboliai. Todėl simbolinis mąstymas yra mokslinio mąstymo prielaida.

Yra du pagrindiniai ženklų tipai: fonografinis, kai ženklas žymi garsą, ir ideografinis, kai ženklas žymi idėją. Svarbu pažymėti, kad ideografinės gali būti ne tik natūralios, bet ir dirbtinės, virš-etninės kalbos, tokios kaip logika arba matematika. Šiose dirbtinėse kalbose svarbiausia išreikšti loginę struktūrą, o ne būti nuoroda į išorinį arba vidinį daiktą ar santykį. Esmė ta, kad bet kokiu atveju visada išlieka bendros kalbos savybės, kurių pagrindinė išsaugoti ir perduoti informaciją.

Tyrinėjant galutinę realybę, taip pat ieškoma informacijos perteikimo kalbos. Pirmas pasirinkimas buvo natūrali kalba, kuri naudota tiek prozine, tiek poetine savo forma. Turime kosmogonines poemas, eilėraščius, traktatus, mitus ir t.t. Išreikšti nejudantį pirmą judintoją buvo bandoma palyginimais, metaforomis, simboliais. „Įrodinėjimai“ buvo poetiniai, turintys grožinės literatūros bruožų. Tačiau, pirmiausiai senovės Graikijoje, buvo sukurta logikos kalba, kurią naudojo filosofai ir kurie senus kosmo-teo-gonijos klausimus bandė performuluoti logiškai griežta ir net matematine kalba. Tačiau pati kalba, kaip ženklų rinkinys ir kaip tekstas, neturi jokių paslapčių. Svarbiausia tai, ką sugeba suvokti žmogaus sąmonė. Iš dalies tai atsispindi kalboje, tačiau daug kas lieka ir už teksto arba minties gabale, kuris niekaip neperkeliamas į kringelių seką.

Pati sudėtingiausia kada nors sukurta aprašymo ir aiškinimo kalba yra matematika. Tai pirmiausiai ideografinis raštas, kurio ženklai siejami su matematinėmis „idėjomis“ arba struktūromis. Toks pavyzdžiui, yra integralo arba sumos ženklas, riba, išvestinė ir t.t. Kalba turi ir materialų pagrindą, vadinama skaičiaus operatoriumi, kuris teoretizuojant pakeičiamas raidėmis, nes konkretus kiekis nedomina, domina tik skaičių santykių struktūra. Pradėjus matuoti ir matavimuose taikyti matematikos teorijas, iš gamtos filosofijos atsirado fizikos mokslas, kurio pradininkais buvo G. Galilėjus (16 a.) ir I. Niutonas (17 a.).

Viskas prasidėjo kaip klasikinė mechanika, o dabar turime kosmologinę kvantinio lauko teoriją, kuri pakeitė mitologinius ir religinius bandymus paaiškinti galutinę realybę. Kadangi pradininkai ir pirmieji mąstytojai turėjo genijų protus, tai daugelis senų klausimų panašiais pavidalais iškyla ir šiuolaikinėse, mokslinėse kosmogonijose.

5

Didžioji informacijos dalis yra prieinama laisvai, todėl susipažinti su ja yra dvi galimybės. Galima matuoti ir tirti pačiam, naudojant įvairius empirinius arba teorinius metodus, o galima naudotis ir kitų sukurtais bei į knygas sudėtais kalbiniais veidrodžiais. Gali kilti klausimas „Kam to reikia?“, dirbi savo darbą, gauni atlyginimą ir daugiau niekas nedomina. Domėtis, žinoma, niekas neverčia, bet taip pat žinios nepakenkė niekam, ypač kai šias žinias galima gauti beveik veltui. Kita vertus, juk visada įdomi psichologija, kuri leidžia pažinti save ir kitus žmones, prie to galima pridėti tiksliuosius mokslus, kuriais bandoma aprašyti sąmonės struktūras ir veikimo principus. Klausimai: „Ar esi toks koks turi būti?“, „Ar pasaulis yra teisingas?“, „Koks šios vidinės ir išorinės realybės statusas?“, nedomina tik visiškai abejingų savimi ir pasauliu žmonių. Dar viena kliūtis galėtų būti negebėjimas suprasti sudėtingų ženklų struktūrų, nes ant smegenų uždėta gabumų slopinimo programa.

Tokia programa įjungta daug kam, tačiau žmonės kovoja ir nemaža jų dalis pasiekia pergalę, pradeda matyti visas šios tikrovės paslaptis, kurios jiems atsiveria sąmonėje ir prote. Svarbiausia suvokti, kad visų žmonių galimybės vienodos, o gabumai yra valdoma matrica. Išmokimas yra ne kas kita, kaip morfizmo perkėlimas iš sensoriumo į kognityvinę žievę, kur įgauna kognityvinio juslumo formą. Jeigu skaitai tekste formulę ir net po kelių minučių išorinio studijavimo šis turinys neperkeliamas į kognityvinį juslumą, tai reiškia, kad uždarytas ryšio tarp sensorinės ir kognityvinės žievės kanalas.

6

Tai, kad pasaulis ir žmogus egzistuoja stebuklas ne tik senosios filosofijos prasme, bet ir pagal pačią naujausią fiziką. Jeigu būtų kitokios bent kelios konstantos arba kvantinio lauko savybės, tokia visata nebūtų susiformavusi, o tai reiškia, kad nebūtų ir žmogaus sąmonės. Vadinasi, pagal kvantinę kosmologiją suvokimas apie tai, kad mes esame stebuklas yra būdingas ir fizikos moksle. Mus supančios struktūros atsirasti gali tik dėl tam tikrų fundamentalių simetrijų pažeidimo, kurie leidžia atsirasti stabiliam atomui, kuris turi gebėjimą pritraukiant gretimus atomus ir suformuoti įvairias substancijas. Juk galėtų nebūti ne tik žvaigždės ir planetų, bet ir kosminių dulkių, dujų debesų ir kitų tamsiųjų materijos formų, kurių savybės sudaro galimybes formuotis kosminei sistemai. Tai planetų sistemos aplink žvaigždę, žvaigždžių sistemos galaktikose, ir galaktikų super-spiečiai.

Pagal kvantinio lauko teoriją, fizikos procesai visur vienodi ir yra tik vienas protingos gyvybės atsiradimo algoritmas, kuris, jeigu tam yra sąlygos, realizuojamas visose planetų sistemose, net galaktikose, kurios yra už milijonų šviesmečių nuo Žemės. Jeigu tos gyvybės formos turi kūnus, tai jie turi būti panašūs į Žemės gyvūnijos pavyzdžius; jeigu yra sąmonė, tai ji taip pat turi turėti tą patį fizikinį substratą ir panašiai gebėti sieti informaciją apie supančią aplinką.

Kita vertus, fizika nerealizavusi daug perspektyvių galimybių, susijusių su sąmonės, proto ir pažinimo mokslais. Aš šias galimybes vadinu gnostinės branos terminu. Šis terminas ir ši realybė modeliuojama pagal fizinių laukų analogiją, tik čia jau pereinama į dvasinius pasaulius, kuriuos, manau, galima pažinti tokiomis pačiomis priemonėmis kaip ir fizinis pasaulis. Čia reikia įvesti daug naujų idėjų, bent terminologijos lygiu ir labai gerai patyrinėti, be abejo, gerbiant žmonių teises. Taip pat empiriškai, kad struktūros būtų ne tik postuluojamos teoriškai, bet būtų patvirtintos eksperimentais. Tai būtų pagrindinis įrodymas, kad teorijos teisingos ir kad technologijos – veikia.

Tai akivaizdi problema, nes mafijose egzistuoja nusikalstamo transhumanizmo sąmokslas. Tačiau nesunku įsivaizduoti ir pozityvų šių technologijų pritaikymą, kurio esmė – žmogaus proto galimybių išplėtimas.

Aš rašau ne šiuo tikslu, bet žinau, kad šis klausimas labai aktualus.

7

Pamėginkime panagrinėti teiginį, kad klasikinis mokslas deterministinis, todėl jis į žmogaus pasaulį atneša nelaisvę. Ir priešingai pats moderniausias mokslas, kvantinis, žmogų išlaisvina, nes jame tikrovė priklauso nuo stebėtojo. Iki šio mokslo, stebėtojas priklausė nuo tikrovės, o dabar – atvirkščiai. Kadangi žmogus laisvės trokšta, laisvė yra vertybė, kuriai teikiama pirmenybė prieš nelaisvę, tai vertybinis pasirinkimas turėtų būti labai paprastas: atsisakome to, kas nevertinga ir renkamės tai, kas vertinga. Tai pateikiama kaip receptas seno mokslinio kalėjimo sugriovimui. Natūraliai kyla klausimas – O ką gauname mainais? Kas yra ta nauja vertybė? Tai yra kūrybinė laisvė, tik kadangi kol kas realiai taip tikrovės valdyti neišeina, nes ji fiksuota, yra fiksatas, tai pradedama tampyti savo vaizduotę, nes ji, kaip laksatas, iš tikro visiškai pasiduoda bet kokiai kūrybai. Bet ar to mes norime? Ir ar toks paaiškinimas ir pažadas padaryti dievais mus tenkina?

Apie vaizduotę žino visi, bet taip pat ir savo vidinėje sąmonėje puikiai natūraliu jausmu atskiria kas tikra, o kas tik fantazijos. Fantazijų laisvė nėra tai, ko siekia žmogus. Pavyzdžiui, galiu įsivaizduoti, kad banke turiu milijardą eurų, bet nuo to nei kiek nepraturtėju, nes įsivaizdavimas – ne tikrovė. Tas pats ir su mokslinėmis teorijomis. Pavyzdžiui, galiu įsivaizduoti, kad sukurta mokslinė teleportacijos teorija, bet jeigu tai tik fantazijos, tai tokios „teorijos“ vertė tokia pat kaip ir įsivaizduojamo milijardo banko sąskaitoje.

Taipogi priimta tvirtinti, kad kadangi mokslas deterministinis, jis niekaip nesuderinamas su laisve. Visi turi paklusti gamtos dėsniams, o tai yra paklusimas teorinei tironijai. Mums atrodo, kad mokslas atima laisvę ir uždaro į dėsnių kalėjimą.

Tačiau mokslo vertė atsiranda kaip tik dėl priešingos savybės: pažinę tikrovę, galime ją valdyti. Moksle laisvė atsiranda būtent dėl valdymo galimybės. Valdymas vadinamas paprastu žodžiu „technologija“. Iš tikrųjų, gravitacijos dėsniui, suformuluotam I. Niutono paklūsta visi, tačiau mokslo dėka žinodami kas tai yra, galime kurti dėsnio įvaldymo technologiją. Turime sukurtas raketas ir kitokias kosmines mašinas, su kuriomis dėsnį galima įveikti ir pakilti į orbitą. Dėsnis gali atrodyti gniuždantis, gali atrodyti, kad nėra būdų jį apeiti, tačiau tai neįmanoma ypač tada, kai trūkta pažinimo duomenų, kurie leistų šią problemą išspręsti. Ir tokią laisvę nuo determinizmo dovanoja ne kas kita, kaip mokslas. Yra begalė tokių pavyzdžių, įrodančių, kad mokslas ne tik kalėjimas, bet jame užkoduotas kelias į išsilaisvinimą per tikrovės pažinimą ir technologiją.

Galimas ir jau minėtas „išsilaisvinimas“, kai tikrovė ne įvaldoma bet „sukuriama“ tokia, kokios nori. Bet šis procesas daugiau vyksta laksato terpėje, kuris glaudžiai susijęs su vaizduote. Šioje terpėje taip pat norisi laisvės, nes tikrovę pažinti sunku, dar sunkiau sukurti technologiją. Bet jos galimybės irgi gali būti ribotos. Tada gali atrodyti, kad iš kietos išorės geriau sugrįžti į vidų ir čia susikurti savo vidinį pasaulį, kuriame viskas galima, kuriame nereikia nieko pažinti, o dar labiau – išradinėti kažkokias technologijas. Iš tikrųjų, tai sunku, technologijoms reikia begalinio intelekto, o fantazijos prieinamos bet kam…

Bet manau, kad sąmonė į dvi dalis buvo padalinta ne veltui. Tai buvo kompromisas: tai kas žmogui nepriklauso, nepriklauso taip pat ir sąmonėje. Ši dalis vadinama fiksatu. O tai, kas žmogus yra, padaryta jo nuosavybe, kurią valdyti galima kaip nori. Tai yra laksatas. Mano manymu taip viską ir reikėtų palikti. Negerai, kai fiksatas užvaldo vaizduotę ir ji pavirsta nuotrauka, nevaldomu monolitu, bet taip pat negerai norėti laksatu paversti visą išorinį pasaulį, nes taip galima labai prisidirbti, jeigu sąmonė nerodys, kas pasaulyje vyksta iš tikro, ir vietoj to bus pakišta kokia nors haliucinacija…

8

Kadangi mus domina kvantinė kosmologija, norėčiau dar pakalbėti apie visatos mastu labai svarbų principą, kurį atskleidė A. Einšteinas. Glaustai jo „Specialioji reliatyvumo teorija“ aprašoma taip: dėsniai nepriklauso nuo perspektyvos; šviesos greitis – konstanta; esant reliatyvistiniams greičiams matavimai gauna paklaidas: laikas lėtėja, ilgis trumpėja, o masė didėja. Norint šiuos principus suvokti, svarbu išsiaiškinti kas kosmose yra laikas. Tam visu pajėgumu reikia įjungti savo laksatą ir sujungti jį su fiksuota tikrove. Šioje vietoje, kai atradimai paverčiami ženklais, atsiranda vadinamasis „deterministinis“ klasikinis mokslas.

Kaip atrodo paprastas mechaninis laikrodis žinome visi. Yra padalomis sugraduotas ciferblatas, taip pat turima rodyklė, kuri parodo, kokioje vietoje yra procesas ir vidinis mechanizmas. Esmė ta, kad šią sandarą galima perkelti ir į išorinį pasaulį, susiejant jį su laikrodžio dalimis. Ciferblatas yra erdvė, kurią galima matuoti; rodyklė yra fotonas, kuris juda erdvėje ir jeigu erdvė padalinta į dalis, fotono judėjimu galima matuoti bet kokio judėjimo procesą. Tai yra ne kas kita kaip laiko matavimas, kuris užkoduotas net pačioje tikrovės sandaroje. Procesai tikrovėje yra dviejų rūšių – vykstantys akimirksniu ir užtrunkantys kažkiek laiko. Kiek laiko procesas užtrunka, galima išmatuoti laikrodžiu. Ir įmanomas absoliutus bei fundamentalus laikrodis, kuris yra pati tikrovė, nes fotonas arba šviesa juda baigtiniu greičiu, kurio viršyti negali. Tai reiškia, kad visatoje visi signalai užtrunka, nes jie vyksta ne akimirksniu, kadangi ribotas laikrodžio greitis ir milžiniškas atstumas tarp dviejų įvykių.

Pagal A. Einšteiną, per vieną sekundę fotonas gali nuskrieti ribotą maksimalų atstumą. Norint atstumą ilginti, reikia daugiau laiko, t. y. pradedamos skaičiuoti papildomos sekundės, bet niekaip neįmanoma padidinti greičio. Gali atrodyti, kad greitis didinamas turėtų būti iki begalybės. Tačiau kadangi fotono greitis ribotas, vadinasi ribota materijos ryšio energija, kuri pagrįsta elektromagnetiniu lauku, tai viršijus šią ryšio energiją, suyra visa iš atomų sudaryta substancija. Pagal SRT šitaip suyra laikrodis, sudarytas iš erdvės ir fotono, kuris nebegali matuoti laiko. O išnykus laikrodžiui, išnyksta ir laikas, ir apskritai – subyra visa tikrovės sąranga. Tik reikia neužmiršti, kad tai galioja fizinei branai, bet gali negalioti kitoms branoms, kuriose veikia kitos konstantos ir kiti greičiai.

9

Per technologijas įveikus šias problemas ir apribojimus, prieš žmoniją atsivers didinga kosminė perspektyva, kuri bus iššūkis, kurį ji privalės įveikti. Jeigu tai nepavyks, ši nesėkmė bus didelis smūgis. Keliauti galima laksatu – tai yra vidinė perspektyva ir keliauti galima fiksatu, tai yra reali galimybė. Kelionė laksatu iš esmės yra iliuzija, nes žmogus keliauja tik savo galvoje, o kūnas pririštas prie tos pačios konkrečios vietos. Galima ir apgaulė, kai kūno perspektyva pašalinama iš suvokimo, viskas paverčiama laksatu ir atrodo, kad šios kelionės – tikros. Tai virtualios realybės esmė – technologijų, kurios irgi labai intensyviai kuriamos. Realios galimybės atsiveria tada, kai sukuriamos technologijos, leidžiančios keliauti kūnu, o tuo pačiu ir visa savo sąmone. Tai daug sunkiau, ir tokioms technologijoms reikia begalinio intelekto. Gal todėl intelektas virsta savotišku stabu, nes tik jis gali atverti tokią galimybę.

Tai yra amžina istorija. Žmogus gali likti sėslus arba gali tapti kosminiu nomadu, arba klajūnu. Akivaizdu, kad toks žmogus, koks yra dabar – kosminiu nomadu būti negalės niekada. Žmogus turi būti pakeistas. Dėl šios priežasties ir kilo transhumanistinis ažiotažas. Pirmiausiai reikia daug didesni proto ir pažangesnio suvokimo, reikia sustiprinti fiziškai ir fiziologiškai ir svarbiausia – prailginti amžių šiame fiziniame pavidale. Sėslūnams toks įsibrovimas į žmogų kelia siaubą, tačiau jie nesuvokia kam to reikia, nes nesiruošia keisti savo gyvenimo ir priimti jokių kosminių iššūkių. Jie atsisako pažangos arba pažangą įsivaizduoja kitaip nei klajūnai, prieš kuriuos atsivėrusi kosminė perspektyva su beribėmis galimybėmis.

Be abejo, reikalingas ir milžiniškas mokslo šuolis, nes šitoks mokslas, koks yra dabar nesvarbu klasikinis ar kvantinis, tokių galimybių nesuteikia. Laisvė kyla tik iš technologijų. Kol technologijų nėra, galima tenkintis vaizduotės galimybėmis arba užsidėti kokį nors technologinį arba natūralų „Oculus Rift“. Tačiau keliausi neišeidamas iš savo kambario. Tai tas pats kaip burgsti sėdint ant kėdės ir įsivaizduoti, kad važiuoji su „Formule-1“.

Mokslas sako, kad išorine erdve skristi galima tik pritaikius reaktyvinę arba potencialinę jėgą. Reaktyvinė jėga sukuriama išmetant materiją vienam kosminio laivo gale ir judant dėl impulso tvermės dėsnio priešinga kryptimi. Dar viena galimybė – potencialinės jėgos. Tai reiškia, kad reikia sukurti įtempio diferencialą ir šį įtempi panaudoti kaip varomąją jėgą. Tam, žinoma, reikia atrasti mechanizmą – kuris turėtų būti panašus į lanko ir strėlės įtaisą, tik daug kartų sudėtingesnis, nes tam reikia fundamentalios tikrovės pažinimo proveržių, o proveržiams reikia proto. Geriausiai protas tarpsta logikoje, matematikoje ir fizikoje. Gali pasitarnauti ir meninės fantazijos, bet tik kaip pagalbinė priemonė, su kuria šį pasaulį būtų galima pavaizduoti estetiškai patrauklų.

10

Žmogus yra gyvybės forma ir jam galioja visi tie principai, kurie būdingi bet kokiai gyvybei. Tai, ką aprašiau prieš tai reiškia, kad kosminiam proveržiui reikalingas didelis šuolis rūšies prasme, nes dabartinė rūšis prie kosminių kelionių neprisitaikiusi. Tačiau ir laukti, kol kosminė rūšis atsiras savaime – nėra laiko. Todėl ir reikalingas transhumanizmas, su kuriuo galėtų pagerinti rūšį, pritaikyti nomadiškam gyvenimui. Be abejo, tai susiję su labai skaudžiais klausimais ir net dramomis, nes „senos versijos“ žmogus gali būti padarytas netinkamu arba pasenusiu. Kils netgi konfliktai ir vyks kovos dėl valdžios. Tačiau procesas alternatyvų neturi.

Žmogaus biologinė sistema tokia. :Yra rūšies programa ir individuali realizacija, kurie bendrai yra gyvybės forma. Visuomet egzistavo įtampa tarp kolektyvinio bendrumo, kuris yra programoje užkoduotas kolektyvizmas, nes rūšis egzistuoti gali tik kaip kolektyvas ir kiekviena individuali realizacija turi aukoti dalį savo individualumo. Bet kita vertus, individas taip pat svarbus, nes dėl būvio kovoja pats, programos tam suteiktos visos priemonės, kad išgyventų aplinkoje, pirmiausiai kaip individas. O tam reikia ne tik fizinės ištvermės, bet ir sumanumo. Rūšiai svarbus sąmonės klausimas, kurį kitur aš vadinu „gnostine ašimi“. Kiekvienas turi kovoti už save, net būdamas tik bendros programos konkrečia realizacija.

Iš to matosi, kad svarbiausia – žmogaus kodas, kuris aprašo tiek fizinę, tiek gnostinę ašį ir per jį rūšį galima pakeisti. Tai visų transhumanistų didžiausia svajonė. Per šią vieta, manau, ir bus kuriama nauja kosminė rūšis, kurie bus vadinami kosminiais nomadais – ir bus daug pažangesni už dabartinius žmones. Tai yra visokiausių baimių priežastis, ir svarbiausia baimė – tapti antrarūšių, nors iki tol buvai planetos valdovu. Ši dilema neišsprendžiama. Įsivaizduoju, kad bus bandoma sudarinėti sutartis ar ką nors panašaus. Bet pirma vieta priklauso čempionui – tai yra teisingumas.

11

Įprasta manyti, kad mokslas – tai matrica kurią reikia sugriauti, ypač dėl prieš tai minėtų priežasčių. Tačiau aš įsitikinęs, kad problema daug sudėtingesnė. Matrica yra ne mokslas, bet mokslo nebuvimas, neleidimas įsisavinti tikrų mokslinių paslapčių ir neleidimas tapti mokslo kūrėju, paslepiant visas tokios laisvos kūrybos priemones. Kai paslėptas mokslas, tai nėra galimybių sukurti naujas išlaisvinančias technologijas. Mokslas slepiamas – jis tikrai ne kalėjimas. Slepiama matematikos ir fizikos kalba, uždedama lobotomija ant proto ir šis nežinojimas arba nesupratimas tampa kalėjimu.

Kitas mokslo slėpimo nuo žmonių būdas yra neveikiančios „alternatyvos“ pakišimas, kai aiškinama, kad nereikia dirbti, nereikia nieko studijuoti ir tyrinėti, užtenka išlaisvinti vaizduotę iš kurios išeina visi keliai į laisvę. Atseit atveria kelius ir atidaro duris ne technologijos, bet fantazijos. Bet kas yra fantazija? Tai irgi tam tikra vidinė technologija, tik jai nereikia jokio proto ar sugebėjimų. Dėl šios priežasties, ši galimybė gali atrodyti patraukli, nes į ją investuoti nereikia nieko ir nereikalauja jokių pastangų. Atsisėdi ant fotelio, paimi į rankas baranką ir burzgi kaip „Formulė-1“. Gali netgi įsivaizduoti, kad visada gauni pirmą vietą ir čempiono titulą.

Tikrovė žymiai sudėtingesnė. Čia reikia kovoti ne prieš mokslo kalėjimą, bet siekti įtikinti tuos „iliuminatus“, kurie iš tavęs pavogė tavo protą, atėmė mokslą ir išsilaisvinimo technologijomis galimybę. Tačiau sėdėdamas ant fotelio to nepasieksi. Net jeigu ant akių uždės kokį nors „Oculus Rift“ – vis tiek nepasieksi, nes visa ši iliuzija veikia tik galvoje, o galvoje per daug palaido ir nesutvarkyto laksato.

Nauja nemokama knyga

 

virselisŠiame puslapyje platinamas idėjas jau galima skaityti atskira el. knyga kompiuteryje arba patogioje skaityklėje – NEMOKAMAI. Knyga yra išleista .epub formatu, kuriam skaityti yra didelis kiekis programų, ir kuris palaikomas daugumoje skaitymo prietaisų.

Knyga vadinasi „Psy technologijos, ezoterika ir fizika“, išleista 2016 m. tinklalapio www.psytechnologijos.lt. Kas domisi mano idėjomis, gali įsivaizduoti kokios šioje el. knygoje atskleidžiamos pagrindinės temos: pasaulio ir žmogaus sąmonės sandara, psichotroninės technologijos, technologijų pagrinde esančios fizikos idėjos, išdėstytos paprasta kalba, telepatija, ekstrasensorika, išėjimo į aukštesnę dimensiją technikos ir t.t.

Knyga NEMOKAMAI platinama www.lulu.com puslapio internetinėje parduotuvėje, kuri yra saugi ir patikima. Taip pat knygą galima gauti tiesiai iš manęs, susisiekus el. paštu.

Pasižiūrėti ir NEMOKAMAI gauti galima paspaudus nuorodą

„Psy technologijos, ezoterika ir fizika“

Support independent publishing: Buy this e-book on Lulu.

Toliau pateikiamas knygos turinys:

  1. Universali personos struktūra.
  2. Viso žmogaus modelis.
  3. Operacija „Pasipriešinimas“.
  4. Juodasis transhumanizmas.
  5. Neuronuose paslėpta vergovė.
  6. Didžiausia valstybės paslaptis.
  7. Psichotronikos eros pradžia.
  8. Kibernetika naiviu žvilgsniu.
  9. Psichotroniniai ekranai.
  10. Minties fizikos principai.
  11. Tvėrimas pagal fizikus.
  12. Kaip suprasti fiziką?
  13. Fizika kaip pirmoji filosofija.
  14. Gnostinio lauko teorijos prielaidos.
  15. Ezoterinė telepatija.
  16. Minties fenomenologija.
  17. Kaip pamatyti žmogų?
  18. Psichikos anatomija.
  19. Kaip „užsiauginti telepatinį lauką?
  20. Telepatinis žmogaus skenavimas.
  21. Apie šviesą tamsoje.
  22. Tikrieji žmonės.
  23. Minčių bendrapasaulis.
  24. Kaip dekonstruoti slaptą planą.
  25. Aiškiaregystė.
  26. Tardymo lervų taktikos.
  27. Lervų holokaustas.

Mentalizmo darbo pagrindas

Apžvalga

Pirmoje dalyje mentalisto ir telepato darbo pagrindiniai principai buvo apibendrinti kaip psichožvalgyba ir valdymas. Psichožvalgyba turi atskleisti sąmonės turinį per stereotipines reakcijas, kurių sistemą turi kiekvienas žmogus. O žmogaus valdymas pagrįstas lingvistinių efektorių sistema, kuri tuo geresnė, kuo didesnis semantinio iškreipimo koeficientas. Pagrindiniai efektoriai yra žodžiai, nors šiam tikslui galima panaudoti ir vaizdus bei ženklus, pvz., karikatūras, šaržus ir t.t. Toks poveikis pagrįstas iliuzija, kuri yra manipuliavimo pamatas.

Psichožvalgyba ir valdymas naudojami informaciniuose karuose ir propagandoje, kurių tikslas su iliuzijų sistema užgrobti žmogaus sąmonę ir nukreipti ją norima linkme. Be to, šios priemonės naudojamos agentūrų operacijose ir įvairiuose „netiesioginiuose“ susidorojimuose.

Tam, kad poveikis būtų sėkmingas svarbiausia žinoti ir valdyti turinį, kuris patogiausiai išreiškiamas kalba. Kalba tuo pačiu metu ir ištraukia informaciją, ir atlieka efektoriaus vaidmenį. Šis turinys yra vidinis procesas, kurį sukuria tam tikra metastruktūra arba vidinis psichinis „karkasas“. Šį karkasą aš vadinu morfologine sąmonės teorija, kurią atskiruose įrašuose jau esu išdėstęs, bet čia noriu sujungti viską į vieną tekstą. Visa tai yra „mentalisto“ darbo pagrindas. Šiame darbe svarbiausia atskirti sandarą, elementus ir įvykius, kuriuos galima vadinti faktais.

Iš neuromokslo žinome, kad smegenys turi keturias pagrindines sritis, apimančias visas psichikos funkcijas: sensorinę, motorinę, kognityvinę ir limbinę. Sensorinė skirstoma į dalis pagal juslumo rūšį; kognityvinė turi atminties, mąstymo ir įsivaizdavimo psichines formas; motorinė skirstoma pagal judėjimo sekų tipą. Yra tarpiniai variantai, pvz., šnekėjimas (motorinis-kognityvinis-garsinis), rašymas (motorinis-kognityvinis-vaizdinis). Limbinė dalis susijusi su teigiamomis ir neigiamomis emocijomis.

Čia yra standartinė kognityvinė psichologija, tačiau viešuose tekstuose smulkiau aiškinti žmogų vengiama, kad būtų išsaugota paslaptis, ar bent kad ji būtų riboto prieinamumo. Tai daroma todėl, kad nenorima atiduoti per daug didelės manevro laisvės ir tam, kad žmogus būtų totaliai kontroliuojamas.

Bendra sistema

Pati bendriausia šios žmogaus dalies paskirtis yra aplinkos informacijos susiejimas vidiniuose gnostiniuose laukuose, kad žmogus galėtų joje išlikti. Šis susiejimas apima tris pakopas. Schemoje matome, kad visos šios pakopos apima dvi perspektyvas, kurias sąlygiškai vadinu „asmeniu“ ir „pasauliu“. Asmuo yra iš vidinės krypties išeinanti esatis, o pasaulis sąlygiškai laikomas išorine ir objektyvia tikrove. Ši sistema reikalinga bendram vaizdui, kad būtų glaustai sujungta visa filosofinė žmogaus ir tikrovės struktūra.

Absoliuto ar Pirminės tikrovės klausimai mentalistui dažniausiai neįdomūs ir telepatinis tyrimas susiduria tik su trečio lygmens redukcionistiniu pasauliu, kurį apima „asmuo“ ir „objektyvi realybė“, kuri aprėpia sąmoningą ir nesąmoningą introjekcijos dalį.

Taip pat šį principą galima panaudoti atvaizduojant horizontalų pjūvį. Čia matoma viskas, kas pateikta vertikaliame pjūvyje, tik be gelmės momento. Žmogus yra mažiausia dalis, vadinama antrine tikrove, apgaubta sąmoningo suvokimo sritimi, į kurią įeina „pasaulis“ ir žmogaus „vidus“. Ši introjekcija atsiranda išorinėje realybėje, kurią vadinu transcendencija. O visa realybė kaip introjekcijų sistema transcendencijoje yra įbūtinama Absoliuto, kurį kitaip dar galima vadinti šios realybės Šaltiniu.

Vidiniai gnostiniai laukai apgaubia visą introjekciją, tačiau arčiausiai būties gelmės yra siela kaip energomorfinis darinys, iš kurio atsiranda visos žmogaus aktyvumo rūšys. Tradiciškai aktyvumas reiškiasi kognityvinėje ir motorinėje smegenų žievėje. Nepaisant to, kad tai skirtingos funkcijos, jos kyla iš jau minėto vidinio šaltinio įsisupusio į pačią būties gelmę.

Vidinė struktūra

Visi psichiniai procesai susiję su energija. Energija reikalinga susiejant ir „asmenį“, ir „pasaulį“.

Pastaruoju atveju problemų jokių nekyla, nes energija gaunama iš išorės stimuliuojant receptorius. Per juos smegenys gauna informaciją ir reikalingą stimuliavimą. Tačiau su vidine dalimi situacija kitokia: nei kognityvinė, nei motorinė žievė receptorių neturi. Tad stimuliavimą bei informaciją turi gauti iš vidinių smegenų resursų. Tie resursai yra sensorinė žievė ir vidinė smegenų energija, atsirandanti gnostiniuose laukuose. Šie laukai ir yra tai, kas vadinama siela, kuri „gamina“ energiją ir informaciją, kuri po to išsišakoja į kognityvinį ir motorinį aktyvumą.

Sielą galima vadinti energomorfine sistema, kuri veikia kaip žmogiško pasaulio psichinis „varikliukas“ ir kaip informacijos kūrimo gebėjimas. Informacija paverčiama formomis (morphe gr. – forma) ir perkeliama į mąstymą, vaizduotę, bei judesius.

Mentalisto darbas yra vertinti žmogaus vidines galimybes, kurias galima apibūdinti iš enerogmorfinės struktūros gaunamais gebėjimais. Iš išorinio elgesio, šnekos ir rašto galima nustatyti aktyvumo lygį, kuris priklauso nuo energetinės sielos dalies. Vertinant šią savybę, informacijos dalį galima atsieti ir palikti ją kitų aspektų vertinimui, tokių kaip mąstymas, vaizduotė ir prisiminimai.

Vidinės dalies pagrindiniai požymiai yra surinkimas, koreliacija ir stimuliavimas. Tad aišku, kad tam turi būti pritaikyta aktyvumo sistema. Mano teorija, aiškinanti surinkimą yra į atmintį įrašyta asociatyvinė holograma, kurios fragmentai jungiami į protinį smegenų aktyvumą. Gali būti įvairios hologramos, priklausomai nuo to, kokiam aktyvumui tarnauja. Viena holograma yra judėjimui, o kita mąstymui. Be asociatyvinės hologramos, dar turi būti morfiniai gebėjimai, kurie labiausiai reiškiasi vaizduotėje, kurioje kuriamos įvairios perdirbtos asociatyvinės hologramos formos.

Tad sielos elemente išsiskiria rinkimo ir jungimo bei formų deformacijų sistema, kuri gali keisti atvaizdų išvaizdos parametrus – dydį, proporcijas, spalvą. Šis sugebėjimas yra vaizduotės asociatyvinis aktyvumas, saugantis pasaulio atvaizdų parametrus, kuriuos gali panaudoti savo morfizmuose.

Visa ši sistema gali būti vadinama autonomine aktyvumo sistema (AAS), kuri yra asmens pamatas, apimantis ir laisvės, ir kūrybiškumo galimybes.

Dirbant psichožvalgybinį darbą, labai svarbu atkreipti dėmesį į ypatingą smegenų gebėjimą, kuris vadinama šnekėjimu. Kaip jau buvo nurodyta, jis apima visas smegenų galimybes: raumenų gerklėje valdymas yra motorinė dalis; turinys yra kognityvinio surinkimo rezultatas; o garsų seka, pasiekianti ausis yra garsinio juslumo supratimo sistema. Analogiškas sugebėjimas yra rašymas, tačiau jis šnekėjimui nusileidžia tuo, kad balso savybės gali perteikti daug daugiau nelingvistinės informacijos negu raštas. Aišku, kartais raštas taip pat pasitarnauja atliekant asmenybės profiliavimą.

Šnekos ir proto sąryšio galimybės tokios: protas didelis (be lobotomijų) ir šneka jam adekvati; protas didelis, bet šneka neparodo, nes sutrikdytos tam tikros tarpinės sistemos perėjimo iš proto į šneką; paskutinė galimybė – protas nedidelis, bet šneka savo išorinėmis charakteristikomis normali; mažas protas ir neįspūdinga šneka. Neturint technologinės telepatijos priemonių, tenka rinkti netiesioginę informaciją ir ją analizuoti. Pavyzdžiui, galima lyginti šneką su rašytiniais tekstais – būna taip, kad šneka nekokybiška, bet per rankas išeinantis protas rodo aukštą supratimo lygį.

Išorinė struktūra

Išorinė struktūra taip vadinama tik sąlygiškai, nes ji yra vidinės sistemos, kurią aš vadinu introjekcija, dalis. Tačiau ji yra išorinė pagal tai, kaip atrodo sąmonei, kuriai pasaulis yra objektyvi realybė.

Šis pasaulis yra paprastesnis už vidinius asociacijų tinklus ir vaizduotės formavimo galimybes, nes jam tereikia paruošti ir atskleisti juslinį pavidalą. Šį darbą atliekanti sensorinė sistema sudaryta iš šablono, kokybių ir suvokimo. Formavimo procesas prasideda nuo šablono sukūrimo, kuris pats yra gnostinė substancija, formuojanti informaciją ir perduodanti ją sąmoningam suvokimui.

Šablonas yra tekanti struktūra, nes iš išorės ateinanti informacija keičiasi milžinišku greičiu ir šabloną smegenims tenka visą laiką perrašinėti, kad atitiktų išorę. Tai yra sąmonės laiko struktūra. Perrašymas sudaro sąlygas atvaizduoti judėjimą ir kvantines transformacijas, kurios vadinamos kitimu. Visų pasaulio dalių transformacijų pagrindas yra šablono kitimas, kuris persiduoda kokybių ir suvokimo kitimui. Iš to galima spręsti, kad laikas yra subjektyvus, nes jis formuojamas šablono, atsirandančio vidiniuose gnostiniuose laukuose. Tai priklauso nuo to kiek iškreipta koreliacija tarp suvokimo ir šablono. Jeigu šablonas daro šuolį, pavyzdžiui, išimant arba suliejant, laiko suvokimas pakinta.

Be laiko suvokimo, žinoma yra ir erdvės suvokimas, nes vidinis ir išorinis pasaulis suvokiama kaip tam tikras psichinis arba realus kontinuumas. Kontinuumo atvaizdavimas taip pat yra iškarpytas, nes jame yra tik tai, kas sąveikauja su receptoriais, o visi kiti realybės sluoksniai yra nematomas arba „tamsusis“ pasaulis. Toks yra, pavyzdžiui, visas elektromagnetinis spektras, kurio suvokiama tik nedidelė dalis.

Išorės požiūriu, tekantis šablonas nėra pastovus, nes jis nuolat keičiasi priklausomai nuo stimuliavimo. Tačiau sielos požiūriu šis pasaulis yra nekeičiamas, todėl jį galima vadinti fiksatu. Jį iškraipyti galima tik su intervencinėmis priemonėmis, tokiomis kaip elektromagnetinis stimuliavimas, haliucinogenai ir t.t.

Taigi su šia trumpa santrauka galima apibendrinti, kaip veikia fiksatas pagal aukščiau išvardintus kriterijus: energija ateina iš išorinio receptorių stimuliavimo; informaciją surenka išoriniai ir vidiniai receptoriai; išorės vidaus koreliacija pagrįsta sužadinimo formomis ir informacijos analize jusliniuose anlizatoriuose, kurie veikia kaip struktūrinė atmintis, pritaikyta kurti pasaulio reprezentaciją.

Sujungimas

Vidinės ir išorinės struktūros blokai vaizdžiai sujungiami kaip paveikslėlyje, kuriame matome, kad tiek sensoriumas, tiek kognityviumas turi tą patį principą, tik autonominė aktyvumo sistema (AAS) daug sudėtingesnė. Joje šablonas yra priešpaskutinė sluoksnių dalis, į kurią projektuojami koreliacijos ir surinkimo iš asociatyvinių hologramų rezultatai. Šie apipavidalinami su kokybių sistema, kuri pasiskolinta iš jutimų (yra likutinis semantizuotas juslumas) ir galų gale perduodami į suvokimo sistemą: minčių laukai, vaizdiniai iš sensoriumo, atminties arba fantazijų.

Protas yra pasąmonė, o ta sąmoninga dalis, kuri duota sąmoningam suvokimui yra vadinama mąstymu, kuris atveria tik tai, kas duotu momentu yra aktualu.

Svarbiausia šio vaizdinio dalis yra sąmonė, kuri apjungia sensoriumo fiksatą ir asociatyvinį protą, kuris vadinamas laksatu. Sensoriumas pagrįstas struktūrine smegenų atmintimi, o visas protas – išmokstamas plius turi struktūrinės atminties komponentą. Šiame išmokime ir formuojamos stereotipizacijos, kurios svarbios mentalisto darbe. Kitur aš šį procesą esu aprašęs kaip pažinimo ratą, kuris vyksta tarp sensorinės ir kognityvinės žievės ir kaupia informaciją per pirmo kognityvinio šuolio mechanizmą, ir pritaiko praktikoje per antrą kognityvinį šuolį. Šis pritaikymas mintyje arba vaizdinyje yra ne kas kita kaip sensokognityvinės sintezės, kurios yra svarbiausi kognityvinės veiklos elementai.

Mentalisto darbas

Psichožvalgybai naudojama psichotroninė telepatija gali formuoti arba atskleisti sandarą ir psichinius įvykius, kuriuos galima laikyti psichiniais faktais. Šios galimybės atsirado įminus sąmonės fizikos paslaptis. Tai yra gnostinių laukų teorija, kuri parodo, kaip smegenyse atsiranda psichinė substancija, vadinama žmogumi.

Mentalisto darbas šiek tiek kitoks. Pirmiausiai jis naudoja sąmonės morfologinės sandaros teoriją, kuri parodo jos vidinę struktūrą ir sąveikas su aplinka arba savimi. Ši sąveika stereotipizuota ir valdo mąstymo ir elgesio charakterį, kurie yra labai robotizuoti. Robotizuoti net „intelektualai“, tik jų stereotipizacijos išreiškia kitokį turinį. Šiuo principu tikrų faktų nustatyti negalima, tik jų tikimybę. Arba jeigu vidinis turinys verbalizuotas, galima bandyti tikimybę padidinti. Tačiau to pilnai pakanka, nes visų žmonių mąstymas ir elgesys šabloniški, kaip refleksai. Žmogus net skatinamas apsibrėžti ir šią apsibrėžtą formą parodyti visiems per išorinę kalbą.

Faktas trunka kelias sekundes ir nueina į atmintį arba išnyksta. Likusi žmogaus dalis yra gerokai didesnis sąmonės laukas, stebintis mąstymo burbulo formų kitimą. Žmogus yra sąmonė, neturinti jokios formos ar kokybės ir išreiškiama tik per būties atributą. Tačiau ši būtis įstatyta į sudėtingą vidinio pasaulio struktūrą, kuri yra asociatyvinės hologramos ir įvairūs vaizduotės morfizmai.

Tiksliai žinoti mąstymo burbulo turinį mentalistas negali, jis tik iš sukauptos informacijos nustato tendenciją ir stereotipizacijas. O šios susiformuoja veikiamos vienarūšės standartinės aplinkos, arba pasaulio. Visi žmonės gyvena vienoje realybėje, kuri įdeda į protą vienodą turinį. Kita stereotipizacijos priežastis yra viena kalba, kurios struktūros yra šabloniškos ir invariantiškos visiems žmonėms. Todėl, kaip paaiškinau pirmame įraše, svarbu išmanyti kalbos psichologiją, nes ji vienas iš pagrindinių žvalgybinių zondų. Šias priemones papildžius padidintu pastabumu ir gebėjimu aprėpti kuo didesnį detalių skaičių ir jas susieti į visumą, sukuriamas mentalisto psichožvalgybos ir poveikio metodas.

Šitą sistemą galima panaudoti prieš agentūrą, pirmiausiai agentų ir informatorių išaiškinimui. Arba, jeigu psichotroniką valdanti operatyvinė grupė vykdo operaciją – kovai prieš psichotroninį terorizavimą.

Agento požymiai:

a) tembras sodrus, skardus, žemas ir nebanguojantis (nes su implantais nėra atpalaiduojamos balso stygos, dėl ko atsiranda duslus ir silpnas balsas);

b) šneka be pauzės, monologo atveju gali nesustodamas kalbėti kelias valandas;

c) kalbėjimo tempas pasakojant labai didelis ir jeigu reikia laisvai reguliuojamas nuo lėto iki labai greito;

d) turi informacijos, kurios neįmanoma gauti neturint specializuotų šaltinių, tokių kaip valstybės organizacijos duomenų bazės; tai informacija tiek apie kitus žmones, tiek apie žmogų, prieš kurį vykdoma agentūrinė operacija;

e) kalbant pastebimi psichožvalgybos požymiai;

f) elgesys pasitikintis savimi, mėgsta prisiimti lyderio vaidmenį ir valdyti kitus žmones;

g) veikia grupe, kuri yra agentūrinė „kuopelė“;

h) mėgsta tyčiotis ir turi sadisto bruožų.

Jeigu vykdoma psichotroninio susidorojimo operacija, mentalisto sistemą galima naudoti gynybai ir informacijos rinkimui. Informaciją surinkti nesunku, nes ji ateina iš griežtai organizuotų struktūrų, policijos, prokuratūros, teismo, spec. tarnybų. Tad galima laisvai surinkti informaciją apie vadovus, vykdytojus, sieti institucijas ir t.t. Pavyzdžiui, nustatant kaip švietimo sistema bendradarbiauja su kriminalinės žvalgybos įstaigomis ir taip toliau. Tai elementaru, nes visas tokias operacijas vykdo valstybės organizacija, kuri visa yra agentūrinė struktūra.

Puolimo metu bandoma sukelti baimės, kaltės arba gėdos jausmą ir taip kankinti žmogų, siekiant palaužti jo valią. Tam pasipriešinti galima su mentalisto analizės sistema, kurią reikia nukreipti ne į save (tai būna didžiausia klaida), bet į savo priešus. Priešų kėslai ir kėsinimasis atveria kelius, kurie leidžia veikti iš teisės ir teisėtumo pozicijų, net jeigu jėgų proporcijos nepalankios.