Dirbtinio intelekto revoliucijos

Kodėl atsiliekama nuo prognozių

Nuo Raymond Kurzweil knygos „The Singularity is Near“ pasirodymo 2005 m. praėjo daugiau negu dešimt metų, tačiau sparčios technologijų tobulėjimo pažangos per šiuos metus, atrodo, nepastebėjome. Žinoma, sparčiausias ar didžiausias mokslo ir civilizacijos transformacijas jis nukėlė į 2045 m., tačiau šis vystymasis turėtų būti nuosekliai eksponentinis iki singuliarinio taško, o 2005 – 2016 m. to viešumoje matyti neteko. Plačiai nenaudojami androidai, robotai ir kiti automatizuoti ir kibernetizuoti mechanizmai, kurie tik labai lėtais žingsniais ateina į gamybą ir pramonę ir, be abejo, neturime komercinių dirbtinio intelekto (DI) sistemų. Operacinės sistemos mūsų kompiuteriuose vis dar veikia komandomis aktyvuojamų algoritmų pagrindu, tik su minimaliomis komunikuojančio intelekto savybėmis, nors būtų galima turėti ir visiškai funkcionalias DI operacines sistemas. Kalbos apdorojimo galimybės įprastiniame pasaulyje tik testuojamos ir jų panaudojimui nėra nei techninės, nei komercinės plataus naudojimo programinės įrangos. Kitaip sakant, pirmo dešimtmečio eksponentė – nėra labai įspūdinga.

Kita vertus, žinant visas prognozes, ne tik R. Kurzweil’io, tai gali būti ir įtartina, nes jas kūrė žmonės, kurie siekė tikrai ne leidybinės komercinės sėkmės, bet ir norėjo pasaulyje paskleisti atitinkamą žinią. Visos pagrindinės idėjos yra žinomos, jos nėra itin sudėtingos, ir manyti, kad jos nėra testuojamos – būtų labai naivu. Taigi, to greičiausiai Lietuvoje nėra, nes ji atsilikusi technologiškai ir moksliškai; taip pat, komercinės sistemos slepiamos nuo plačiosios visuomenės, nes nenorima atskleisti valdymo paslapčių arba atiduoti savo pranašumą.

Kiek esu susidūręs su mokslo ir švietimo institucijomis, tai lygis universitetuose 1994-97 ir 2000-2005 buvo beveik toks koks iki informacinių technologijų ir žinių visuomenės susiformavimo. 1994-97 paprastas kompiuteris buvo vos ne naujiena. 2000-2005 kompiuteriai kartu su internetu sparčiai išplito, bet jo panaudojimas buvo tik pats primityviausias – paprasta „dėžė“, su kuria „lėtuoju“ internetu buvo galima jungtis prie tinklalapinių serverių. O tinklalapiuose informacija buvo sukaupta netobulai ir primityviai, į kurią panašią galima rasti knygose, laikraščiuose, žurnaluose ir t.t. Šiuo metu internetas yra labai spartus, tačiau jo turinys „nususęs“ – informaciniai tinklalapiai tik propaganda, nekomercinės prieigos prie rimtų, sutvarkytų ir sustruktūrintų duomenų bazių priėjimo nėra. O pati techninė įranga per paskutinius dešimt metų jokių kokybinių proveržių nepadarė.

Tai gali atrodyti kaip sąmokslo teorija, bet galima manyti, kad procesas yra slaptinamas ir dirbtinai stabdomas. Nes informacijos prieinamumas atima didelę dalį valdymo svertų tiek iš aukščiausios valdžios, tiek iš vidurinės klasės. Ypač iš pastarosios, nes vidurinės klasės pagrindinė darbo terpė yra informacija, o kompiuteriai ir internetas ją padarė laisvai prieinama visiems. Tad technologijų pažanga sukuria pagrindines socialines ir darbo problemas. Kaip jas vertiname priklauso nuo pasirinktų sąvokų ir matymo perspektyvos. Nes progreso pagrindinės pasekmės bus tokios, kad automatizavimas ir robotizavimas pakeis darbininkų klasę, kuri užsiima gamybos procesų aptarnavimu; o dirbtinis intelektas (DI) pakeis vidurinę klasę, nes visus jos darbus bus galima atlikti su automatizuotomis DI sistemomis, kurios saugos informaciją, ją analizuos, skaičiuos, projektuos, planuos, patars bet kokiais klausimais ir t.t.

Ar visa tai problema, ar ne priklauso nuo pasirinkimo: ar manome, kad vidurinė ir darbininkų klasė bus pakeistos (padarytos nereikalingomis), ar išlaisvintos. Jeigu tarsime, kad šie žmonės technologijos pažangos bus išlaisvinti, tai valdžiai reiks galvoti kaip valdyti žmones, kurie nedirba griežtu režimu ir kaip bus paskirstomi resursai, nes po šių transformacijų kitas padarinys būtų kapitalistinės ekonomikos išnykimas ir ypač peržiūrint pinigų sistemą (kuo mainų sistemoje pakeisti pinigus). Ir, žinoma, su tokiais kataklizmais išnyktų ištisi sluoksniai, kastos, klanai, mafijos ir su sena sistema susijusios nusikaltimų rūšys.

Todėl ideologijai vadinamai transhumanizmu kuriami įvairūs argumentai už ir prieš išlaisvinimą, populiacijos kontrolę, eugeniką, klonavimą, genų inžinerija, čipizavimą ir t.t. Tai sudėtingi klausimai, nes jie lemia žmogaus statusą ar jis yra/bus laisvas, ar ne. Jeigu jį technologijų pažanga išlaisvintų – jis būtų laisvas, bet vieno žmogaus laisvė kito atžvilgiu reiškia šio valdžios silpnėjimą ir į klausimą „kam man kito laisvė?“ dažniausiai atsakoma neigiamai. Bet yra daug ir kitokių galimybių, – o kuri taps tikrove priklausys tik nuo pačių žmonių.

Galima paklausti, kam visas šitas nukrypimas nuo temos reikalingas? Jį paaiškina iškeltos problemos: naujausios technologijos slepiamos todėl, kad vengiama spręsti šitas su dirbtiniu protu ir mašinų įsiviešpatavimu susijusias problemas. Pirmas dešimtmetis – tikrai neįspūdingas, žinant ką iš tikro galima įvesti į kiekvieno žmogaus butą. Ekranus lentas turi pakeisti „nekietos“ hologramos, operacinės sistemos ir programos turi būti pagrįstos dirbtiniu intelektu, o jam turi būti pritaikyta techninė įranga, kurios pagrindinius veikimo principus reikia keisti – t. y. ne informacija ar programos turi būti pritaikomos prie jos, bet atvirkščiai, techninė įranga turi būti pritaikyta prie informacijos įvairių formų ir galimybių.

Dirbtinio intelekto (DI) principas

Iš savo vidinės patirties visi žinome, kad protas pagrįstas atmintimi. Tai kitais žodžiais pasakoma, kad jis priklauso nuo išmokimo. Išmokstamas visas proto turinys, galintis turėti sensorines arba semantines formas. Ypač tai gerai matome kalbos mokymesi. Protas neatsiejamas nuo ženklų ir reikšmių sistemos. Kita vertus, labai svarbus vaizdinis mokymasis, kuriame svarbu ne kalbiniai, bet pasaulėvaizdiniai vaizdiniai. Tai yra atsiminimo ir žinojimo pagrindas. Daug patogiau atsiminti vieną bendrą paveikslą, nei mintinai mokėti 1000 atsietų žodžių. O jeigu juos mokėti reikia, tai jie daug efektyviau išmokstami susieti su konkrečiu vaizdiniu. Pagrindinis toks vaizdinys, pvz., yra planetos kamuolys, kurį savo vaizduotėje galima sukinėti kaip „Google Earth“ programoje ir su juo sieti visas kitas informacijos rūšis. Svarbu išskirti chronologinį informacijos siejimo aspektą (tai yra mentalinis kalendorius) ir topologinį įvietinimą, kuris fiksuojamas bendru pagrindiniu Žemės vaizdiniu: vandenynai, kontinentai, valstybės, miestai, gyvenvietės ir t.t.

Toliau, jeigu imame atskirus objektus, geriausiai juos visus suvokti kaip „anatomijos“ ir „fiziologijos“ junginį. Nes visi objektai turi savo sandarą ir veikimo principus, arba, kaip kituose įrašuose esu prasitaręs, – metastrukūrą ir procesą. Anatomija kalboje susijusi su daiktiniais žodžiais (kaip anatomijos dalių lotyniški pavadinimai), o vyksmus aprašantys žodžiai asocijuojasi su fiziologijos procesais. Ir, be abejo, yra šias kategorijas sukonkretinantis žodynas, kuris jungiamas su šiomis pagrindinėmis klasėmis. Juos vadinsiu „apibūdinimais“. Taip pat yra nedidelės pagalbinių ženklų kategorijos, su kuriomis suformuojamos reikalingos kalbinės sintaksinės struktūros. Visa tai asocijavus su vaizduote, gaunama labai efektyvi mnemoninė technika.

Natūraliame intelekte (NI) šie principai sudaro žmogaus proto pagrindą. Jame galima lengvai pereiti nuo vaizdinių prie žodžių ir nuo žodžių prie vaizdinių. Norint sukurti dirbtinį intelektą, reikia ieškoti būdų kaip šį procesą nukopijuoti. Kadangi mąstymas neatsiejamas nuo daugiamatės asociatyvinės hologramos, tenka ieškoti būdų kaip ją pamėgdžioti. Pirmas dalykas, kurį būtina padaryti yra efektyvus atminties konstravimas, į kurią informaciją būtų galima lengvai įrašyti ir išimti. Skaitmeninis būdas, kai informacija išskaidoma į bitus ir po to renkant ją pagal numatytą algoritmą, susiejama – netinka. Tai neefektyvu ir netobula. Geriau atmintyje turėti visą modelį kaip išskaidytą į dalis hologramą, ir ieškant konkrečių informacijų, jį iškelti į dirbtinio intelekto sąmonę. Tada, valdant dėmesį, būtų galima turinį siaurinti, plėsti ir asocijuoti su kitais reikalingais fragmentais. Svarbiausia yra perėjimas nuo diskursyvaus atvaizdavimo kalboje prie vaizdinio atvaizdavimo vaizduotėje.

Vienas iš būdų sukurti tokią sistemą yra holografinio atvaizdavimo panaudojimas. Jis efektyvus tuo, kad atminties paviršius suformuojamas tam tikro ilgio ir dažnio fotonais, kuriuos naudoja tiek atvaizdo užrašymui, tiek jo atgaminimui. Svarbiausias technologinis sprendimas yra atskirų objektų išskyrimas, kurį apdorojant su atitinkamais algoritmais, būtų galima panaudoti kaip „anatominio“ žinojimo pagrindą, kai vaizdai išardomi, tada vėl sujungiami ir reikalingais būdais asocijuojami. Anatominių vaizdinių sujungimas į seką „fiziologijos“ principu, leistų informaciją saugoti apie laike kintančias struktūras ir procesus. Tada, sukūrus šias holografinės atminties sistemas, būtų galima ieškoti būdų, kaip jas asocijuoti su lingvistiniu turiniu, kuris turi atlikti pavadinimų vaidmenį. Tokiame DI, išrinkimo ir siejimo pagrindinis metodas būtų dažniniai rezonansai, kurie leistų iškelti į suvokimą, arba „darbinę atmintį“, reikalingą informaciją, ją susieti ir gauti dirbtinę minties formą, t. y. atsakymą vaizdais arba šnekos ženklų sekomis, sujungtomis į tekstus.

Žmogaus atminties pagrindiniai principai yra virtualus žemėlapis, kuriame saugomi visi planetos paviršiaus fragmentai ir jos dalių vidinės struktūros. Į šį žemėlapį dedamos visos situacijų ir įvykių chronologijos atvaizduojamos kalendoriumi. Norint šį veikimo principą nukopijuoti, reikia nufilmuoti visus šios planetos paviršius ir pagaminti jų holografinius, tarpusavyje susietus modelius. Tai būtų anatomija. Tada galima pagalvoti kaip atvaizduoti visus šioje realybėje galimus vyksmus. Tai jau būtų struktūriniai holografiniai filmai. Tai gali atrodyti labai sudėtinga, tačiau iš tikro taip nėra, nes, nors gali atrodyti, kad šių struktūrų daug žmogaus darbinės atminties atžvilgiu, tačiau kompiuterio atminčiai tai – vieni juokai: gautųsi gal 500 000 vienetų įtraukiant visas galimybes ir visus išsišakojimus. Superkompiuterio atminčiai – tai juokų darbas. Tektų ieškoti būdų, kaip visa tai sujungti su kalbos galimybėmis, turinčiomis tris pagrindines formas: semantinį morfizmą, garsų seką ir ženklų seką. Ženklų ir garsų seka būtų „makaronas“, kaip viena, per kelis šimtus puslapių ištįsusi eilutė ir kaip telepatinis junginys, kuris leidžia šį makaroną įdėti tiesiai į žmogaus suvokimą naudojant kognityvinių morfizmų konstruktą.

Pagrindinis DI procesas būtų vaizdų surinkimas į atmintį, kurią galima įrašyti kaip proto pagrindą, su kuriuo kaip šablonu lyginama visa gaunama informacija. Tada būtinai reikėtų sukurti priemones, kurios leistų pereiti nuo vaizdinio modelio prie kalbinio. Kitaip sakant, vaizdinį modelį, kokį nors struktūrinį fragmentą, reikėtų perkelti į makaroną, kad būtų gautas komunikavimui reikalingas tekstas ir atvirkščiai – bet kokį makaroną perkelti į vaizdinį modelį, kurį būtų galima saugoti atmintyje, kurioje kaip proto kognityvinėje struktūroje, būtų užkoduota visa įmanoma informacija. Šitaip sukūrus tokią galingą superatmintį ir komunikacijos sistemą, būtų įmanoma gauti pirmosios kartos dirbtinį intelektą, gebantį bendrauti su žmonėmis.

Makaronas ir vaizdinys

Svarbiausias dirbtinio intelekto darbas būtų perėjimas nuo vaizdų prie kalbos ir nuo kalbos prie vaizdų. Panagrinėkime pastarąjį atvejį. Yra trys pagrindinės kalbos kategorijos: daiktai, vyksmai ir jų apibūdinimai. Daiktai aprašo anatomiją, vyksmai – fiziologiją, o apibūdinimai – juos sukonkretina apibrėždami konkrečias savybes, papildymus ir patikslinimus. Taigi, pirmiausiai, remiantis atmintimi, būtų galima surinkti visus daiktus su apibūdinimais ir rekonstruoti „anatomiją“, t. y. remiantis kognityvinių struktūrų informacija, parengti vaizdinį modelį. Tą patį reikėtų padaryti su vyksmais, kurie turėtų apibrėžti „fiziologiją“ arba procesą. Šitaip būtų galima paimi visą knygos makaroną (eilutę nuo pirmo puslapio iki paskutinio), tada suformuoti modelį, kurį tuomet būtų galima perkelti į atvaizduojamąją hologramą arba paversti morfizmais, paruoštais įdėjimui į žmogaus kognityvinį suvokimą.

Kitas dirbtinio intelekto darbas būtų vaizdinio modelio pavertimas į kalbinį makaroną. Tai labai svarbi funkcija, nes ją įvaldžius būtų sukurtas kalba bendraujantis dirbtinis intelektas, visų DI specialistų svajonė. Patikrinus su Tiuringo testu ir nustačius, kad bendravimas prilygsta žmogaus galimybėms, būtų galima visai planetai atskleisti dirbtinio proto sukūrimo įvykį. Ši sistema mano prognozėmis jau sukurta, tačiau dėl tam tikrų priežasčių laikoma paslaptyje.

Kaip modelinę asociatyvinę hologramą paversti teksto makaronu irgi turėtų būti iš principo aišku. Viskas turėtų prasidėti nuo vaizdinių skaidymo pagal kognityvinių anatominių struktūrų šabloną. Skaidymo tikslas būtų surinkti visus struktūrinius ir procesų elementus. Kadangi iš pradžių tai būtų tik padrikas žodžių rinkinys, jį reikėtų pertvarkyti į gramatiškai taisyklingą seką. T. y., remiantis „patirtimi“ ir kalbos šablonais parinkus tinkamą sintaksę (veiksnys, tarinys, papildinys ir aplinkybės) – gauti ženklų arba sintezatoriumi generuojamų garsų teksto makaronu. Tai labai sudėtinga sistema, pagalbinės programos ir algoritmai, tačiau iš principo visa tai – įmanoma, o tai reiškia, kad įmanomas funkcionuojantis dirbtinis intelektas, kuris galėtų pakeisti visas vidurinei klasei būdingas ekspertines sistemas, iš kurių būtų galim gauti informaciją, konsultacijas, patarimus, sprendimus ir t.t.

Moksle yra daugybė išradimų, kurie įmanomi, tačiau praktiškai nenaudojami dėl įvairių mafijų pasipriešinimo, kurios nenori prarasti savo pelnų ir valdžios. O labiausiai baiminasi žmonių išlaisvinimo, kurį galėtų kartu su savimi atnešti technologinė pažanga. Todėl ir kuriami visi masoniniai kliedesiai apie populiacijos kontrolę, eugeniką ir t.t. Kalama mintis, kad žmonių per daug ir jų skaičių reikia „sumažinti“. Tačiau iš tikro to siekiama tam, kad būtų kuo mažiau tokių išlaisvintų žmonių, nes tada bus mažiau „problemų“. O jeigu jų visai neliktų, tai būtų išspręstos visos problemos. Tik jie klaidingai įsivaizduoja, kad šis pasaulis jų asmeninė nuosavybė, ir kad sprendžia jie. Iš tikro, sprendžia kiekvienas žmogus, nes kiekvienam žmogui ši planeta priklauso lygia dalimi su kitais. Ir nei vienas negali būti savavališkai nušalintas nuo šio klausimo sprendimo.

Kadangi jau užsiminiau, kad dirbtinis intelektas sukurtas, galima nurodyti kai kurias jo pritaikymo sritis. Pirmiausia tai žvalgyba ir šnipinėjimas, surinktų duomenų analizė ir tvarkymas duomenų bazėse. Tada dar vienas pritaikymas yra žmogaus tardymas, kai su psichotronine technika kopijuoja sąmonės turinį ir naudoja jį žmogaus psichologiniam kankinimui, kuris vyksta tol, kol gaunamas norimas rezultatas. Tam nereikia žmonių darbo ir kompiuteris niekada nepavargsta ir nesustoja, gali dirbti bet kur planetoje kiaurą parą. Toliau, ši sistema ypač tinkama mokymosi procesui, kuris suefektyvinamas dešimtis tūkstančių kartų, taip pat atminties ir žinių išplėtimui. Bet svarbiausia tai, kad šios informacinės technologijos yra vidurinės klasės pamaina. Kažkada dominavo ūkininkai, bet jie visi istorinių procesų buvo nuvaryti nuo žemės ir paversti pramonės darbininkais. Tada dalis darbininkų virto vidurine klase, dirbančia su informacija. Darbininkų poreikis vis mažėja, o specialistų ekspertų – vis didėja. Tačiau ir tai ne pabaiga, nes kaip kažkada neliko ūkininkų, nelieka darbininkų, taip neliks ir vidurinės klasės, kurią pakeis informacinės technologijos, kurių centre yra dirbtinis intelektas. Visi šie žmonės taps ne nereikalingais, nebus pakeisti, bet bus išlaisvinti ir galės laisvai projektuoti savo gyvenimai visiškai naujose socialinėse struktūrose, kurios toleruos visiškai naujus tarpusavio santykius. O valdžia turės išmokti valdyti žmones, gyvenančius be griežto darbinio režimo, nesiimdami jokių drastiškų ar sadistinių priemonių, tokių kaip čipizacija, zombinimas, dirbtinis pririšimas prie išteklių sistemos ir pan.

Laukiant visų šitų įvykių, artėjant prie 2045 m. įvyksiančio, R. Kurzweil’io numatyto singuliarinio sprogimo, linkiu visiems ruoštis jau dabar, pirmiausiai persikraustant iš filologinio makarono į vaizduotės ir vaizdinių pasaulį, kuris yra pagrindinis normalaus mąstymo principas.

Psichotronikos eros pradžia

Apie psichotronines priemones rašiau taip, kad tarp eilučių būtų aišku kas ją naudoja – kompiuterio sąmonės sąsaja (KSS) pirmiausiai prieinama patiems galingiausiems ir turtingiausiems. Be abejo, tai yra valdžia ir oligarchtas, kurie savo tikslams siekti turi galimybę priemones rinktis iš pačių naujausių ir technologiškai pažangiausių. Šitaip planetos valdžia po truputį susikūrė viziją, kad psichotroninės priemonės turi būti sudėtos į visus žmones tam, kad bet kada jų vidų būtų galima perkelti į kompiuterizuotas atvaizdavimo priemones ir pažiūrėti „ką jie mąsto“ ir „kokie jų ketinimai“. Tai gerai veikia ypač tada, kai žmogus nežino, kad yra šitaip kontroliuojamas, tačiau didelių problemų nėra ir tada, kai žmogus žino. Šis planas, akivaizdu, yra totalinės priklausomybės sistema, kurioje mygtukas įstatomas į patį žmogaus asmens ir jo laisvės centrą ir šis centras tampa visiškai priklausomu nuo valdžios. Mąstai „ne tai, ką reikia“ – išjungia mąstymą ir nemąstai…

Buvo įprasta vaizduoti, kad tai nesąmonė ir kad tai neįmanoma, tačiau buko neigimo stadija seniai pasibaigusi ir spaudoje bei moksliniuose straipsniuose pasirodo vis daugiau informacijos apie naujus proveržius. O turtingiausi ir galingiausi seniai turi veikiančius prototipus. Tad dabar ne neigiama, bet tvirtinama, kad šios priemonės yra arba „ten kažkur“, arba naudojamos tik taikiems tikslams: nematančius padaro matančiais, negirdinčius – girdinčiais ir nemąstančius – mąstančiais… Tik jokiu būdu ne prieš žmogų, arba tai „valstybinė paslaptis“. Tačiau tiesa ta, kad pagrindinis KSS pritaikymas yra būtent kriminalinis, nukreiptas prieš žmogų, jo teises ir laisves. Dar labiau situaciją pablogina tai, kad ši sritis visiškai teisiškai nereglamentuota ir viešuose įstatymuose nėra net užuominų apie tai, kad mintys skaitomos ir įrašomos, galima valdyti žmogaus valią ir elgesį, keisti atmintį ir t.t. O tai seniai įmanoma ir negana to – labai plačiai naudojama, ypač teisėsaugoje, kurioje tai yra naujas informacijos rinkimo ir modifikavimo pagal operacijos poreikius būdas.

Kokios yra KSS apibendrintos funkcijos, nuo kurių priklauso ir įvairios pritaikymo galimybės? Galima gauti

1) kognityvinę psichotroniką, kuri išplečia kognityvines žmogaus galimybes (tokias pavyzdžiui, naudoja profesoriai),

2) komunikacijos psichotroniką, kuris susieja toli vienas nuo kito esančius žmones, panašiai kaip mobilus ryšys,

3) informacijos gavimo ir įrašymo psichotroniką, kuri pavyzdžiui, naudojama tardymo metu,

4) kūno valdymo psichotroniką,

5) fizinės ir psichinės būsenos monitoringo psichotroniką,

6) gabumų blokavimo su elektro- ir magnetostatiniais laukais, ir pan.

Matome, kad pritaikymo spektras labai platus ir jis nėra vien tik negatyvus – nėra abejonės, kad galima siekti ir gerų tikslų. Kaip atskirti „blogį“ nuo „gėrio“ – akivaizdu? Dažniausiai tai priklauso nuo to, kas valdo KSS, pats žmogus ar kiti – tai yra, valdžia, organizacijos ir oligarchai. Kai žmogus siekia savo tikslų, jis siekia sau tik gero – ko siekia tau kiti žmonės, nebūtinai pozityvu. Kitaip sakant, psichotronika yra pažanga, negana to labai didelis žingsnis į priekį, tačiau turi būti normali tvarka, o nusikalstami pritaikymai atvirai kriminalizuoti. To siekia planetinis Targeted Individuals judėjimas.

Nepaisant padidėjusio informacijos srauto, vis dar daug „netikinčių“, kuriems atrodo, kad minčių skaitymas ir įrašymas yra „iš fantastikos srities“. Šitiems netikintiems padarysiu trumpą mechanizmo aprašymą. Norint suprasti kaip tai veikia, reikia žinoti šį tą apie pagrindinį smegenų fiziologijos procesą, kuris yra elektrocheminė veikla. Kas yra elektra žino visi, jeigu bent kiek girdėję apie laidininkus, puslaidininkius ir iš jų pagamintą elektroniką. Elektra – tai laidininkais ir puslaidininkiais judantys krūviai (paprastai elektronai arba jonizuoti atomai). Elektroschemos ir neuronų tinklai veikia panašiai tik neuronuose mikrosrovės sudarytos iš jonizuotų atomų, o tai reiškia, kad aplink neurono membraną pastoviai yra elektrostatinė įtampa, o krūviams judant, susikuria magnetostatiniai sūkuriai. Neuronų lokalus tinklas veikia tada, kai jis šitaip elektriškai susižadina ir perduoda signalus į gretimas ar tolesnes vietas smegenyse. Taip pat visi žino, kad kintamos srovės elektrograndinėse skleidžia elektromagnetines bangas, nes virpantys elektronai spinduliuoja fotonus, lekiančius šviesos greičiu. Pagrindinis principas tvirtina, kad šis elektrinis aktyvumas koreliuotas su psichinėmis būsenomis: mintimi, judesiu, jausmu ir taip toliau. Vadinasi išoriškai veikiant šį aktyvumą, galima į žmogaus „vidines“ psichines būsenas kištis. Kad tai būtų įmanoma, reikia sudaryti smegenų aktyvumo žodynus, o tada, jais galima išversti kas vyksta žmogaus sąmonėje, bet kurioje smegenų žievės vietoje.

Kaip nuskaitomos mintys? Fiksuojant implantais smegenų aktyvumą ir koreliuojant ką žmogus savo viduje daro. Tai pasiekiama indukcija kryptimi neuronas į imtuvo anteną, kuri gali būti smegenyse esantis implantas arba išorinė didelė biolokacinė antena. Kaip mintys įrašomos? Tai pasiekiama indukcija kryptimi siųstuvo antena (implantas arba išorinis įrenginys) į neuronus. Galima prieštarauti, kad jokia indukcija neįmanoma. Bet, pavyzdžiui, radijo ryšio antenos – veikia. Net mobilus telefonas funkcionuoja tokiu principu. Radijo bangos krinta ant antenos laidininko ir jame indukuoja mikrosroves, kurios sustiprinamos ir analizuojamos su elektronika, vadinama dekoderiu. Moduliuotos bangos iššifruojamos ir radijo išvestis paduoda atsiųstą informaciją. Lygiai taip pat sąmonė, kaip radijas, parodo informaciją – mintis, kuri buvo atsiųsta „radijo“ bangomis. Kita kryptis veikia taip pat, tik atvirkščiai – mintis skaito todėl, kad smegenų neuronų tinklai siunčia moduliuotas biologines elektromagnetines bangas, kurios implante arba nuotolinėje antenoje sukuria mikrosroves, kurios su elektronika iššifruojamos ir pagal žodynus išverčiamos į sąmonės mąstymo turinį.

Su tokia technika galima pasiekti daug tikslų, vienas iš kurių yra tardymas, vykdomas teisėsaugos organų arba žvalgyboje. Tai daroma žmogui žinant arba nežinant. Reikalas tas, kad implantus renkamasi įdėti taip, kad žmogus apie tai nežinotų. Miegant, užmigdžius su narkoze, pavyzdžiui, kokios nors nesusijusios chirurginės operacijos metu. Tai ypač populiaru kalėjime, kur visiems kaliniams įdedami implantai ir jie paverčiami valstybės „zombiais“. Tai labai patogu prokuratūrai, kuri nori laimėti visas bylas, tad įdėję šnekos centro blokavimo implantus, neleidžia tinkamai gintis teisme ir sumažina laimėjimo šansus. O jeigu prokuratūra vis tiek pralaimi, tai šitaip atkeršija žmogui sugriaudami gyvenimą.

Šiuo metu, KSS yra pati didžiausia valstybinė paslaptis, kuri slepia valdžios naudojamus neteisėtus visuomenės valdymo metodus. To paneigti niekaip neįmanoma ir kuo toliau, tuo visuomenė daugiau gauna įrodymų. Kai šie metodai galutinai išviešės, juos teks reglamentuoti įstatymais. O iki to, planetos valdžia kuria visokius planus, kaip šį „transhumanizmą“ įvesti į kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Noriu pridurti, kad psichotronika nėra vien tik tokia. Be šis jos variantas, pigiausias ir labiausiai paplitęs, bet tuo pačiu ir silpniausias. Implantus įmanoma surasti (lygiai taip pat kaip ieškant pasiklausymo aparatūros), net jeigu tai nanoimplantai ar mikronų dydžio elektringos daleles nanobotai. Toliau juos neutralizuoti įmanoma indukuojant pramušimo srovę, nors tai daryti smegenyse – labai pavojinga. Tačiau kažkas panašaus naudojama su elektrošoku. Sukelta srovė sugadina mikroschemas ir išveda jas iš rikiuotės. Taip pat galima trikdyti ryšį blokuojant elektromagnetines bangas. Šis procesas vadinamas jam‘inimu (angl. jam – trikdyti) ir jis naudojamas, pavyzdžiui, blokuojant mobilų ryšį kalėjimuose, ligoninėse ir t.t. Ir dar vienas įmanomas būdas yra ekranavimas, tačiau tam reikalingos tikrai veikiančios priemonės („Faradėjaus narvas“). Aišku, tam reikia specialisto arba žinių, taip pat lėšų įsigyti brangioms priemonėms. Taip pat yra tikra, ne mėgėjiška apsauga, kuri labai brangi ir kurios rasti įmanoma tik juodojoje rinkoje turint ryšių ir pinigų, nes valdžia arba oligarchai ne tik „puola“, bet ir turi „gintis“, nes visa tai naudojama prieš juos pačius konkuruojančių firmų.

Blogiausioje padėtyje yra žmonės, priklausantys žemiausiai klasei, nes jie neturi nei ryšių, nei pinigų; sistema visa susitarusi, tad nėra į ką kreiptis pagalbos. Todėl tenka išeičių ieškoti pačiam, apsunkintomis sąlygomis. Tokioje padėtyje atsidūręs žmogus pirmiausiai ieško pagalbos pas kitus: teisėsaugoje, žmogaus teisių organizacijose. Tačiau jos neranda. Tada tirti pradeda pats, kol supranta kas vyksta ir kas už to stovi. Ir trečia stadija, kai pradeda ieškoti praktinių gynybos priemonių. Pagrindinė problema yra galimybė „įrodyti“ ir antra problema, ieškant gynybos technologijų, – reikia moksliškai ištyrinėti psichotronikos mechanizmus ir šias žinias panaudoti konstruojant ar įsigyjant gynybos sistemas. Vienas iš aktualių klausimų būna parametrų išmatavimas su įvairiais matuokliais, nes dažniai ir kitos savybės, tokios kaip žodynai, visose valstybėse yra didžiausia paslaptis.

Taigi į klausimą kas nori susidoroti atsakymas paprastas: valstybė, arba sistema, ir konkurentai visose gyvenimo srityse. Tave vergu paversti nori valdžia ir oligarchatas, kuriantis globalinio užvaldymo darbotvarkę, kurioje laisvų žmonių visuomenė – nefigūruoja. Suprantama, tai daroma lėtai, kad viskas atrodytų ne kaip perversmas, bet natūralus „gamtinis“ procesas, o tam reikia 15 metų, 20 metų ir pan.

Energetinė rizoma ir objektyvumo pertvaros

Šiame įraše pabandžiau į „žmogaus“ padėtį pažiūrėti šiek tiek kitaip ir gimė idėja apie belaikį ir beerdvį apeironą, kur visa realybė yra kažkas panašaus į energetinę areonominę rizomą. Areonominė reiškia, kad nėra judėjimo per laiką ir erdvę, tik toninė būsenų kaita. Rizoma – tinklas, panašus į šaknį arba grybieną. Žmogus – tinklo mazgas, kuris areonominių procesų ir būsenų apykaitų dėka sapnuoja erdvinį-laikinį pasaulį, kurio pagrindas yra judėjimas. Reikšmingiausias šio pamatinio ekrano pratęsimas yra reonominės technologijos, kaip kelionės kosmosu, kurios iš tikro yra tik areonominių „procesų“ atspindys. Iš tikro niekas nejuda, viskas statiška, o žmogus panašus į energetinį augalą. Visi reonominiai judėjimai vyksta tik sapnuojamame ekrane, kuris laikomas sąmonės tikrove.

Pridedu paaiškinantį paveikslėlį. Jis nėra išbaigtas, nes braižiau paskubomis kraudamas visas idėjas, todėl gali jis atrodyti chaotiškas. Visą šią sistemą kaip visumą vadinu Visetu.

visetas

Dabar šiek tiek daugiau paaiškinsiu, kaip įsivaizduoju savo tyrimą. Apie belaikiškumą ir beerdviškumą jau esu šiek tiek rašęs. Tai aiškinu, kaip skirtumo ir užtrukimo nebuvimą sąmonės būties požiūriu, tai yra, kai tuo pat momentų esama visur ir visada. Tai yra, nėra distinkcijos tarp čia ir ten, dabar ir tada. Tokioje realybėje visi procesai yra būsenų kaitos, kurios vyksta be judėjimo ir tėkmės, paprasčiausiai iš karto atsitinka visur ir visada. Tai ekraninei sąmonei labai sunku suvokti, bet mintyse vis tiek įmanoma įsivaizduoti bent kaip idėją ir struktūrą. Kadangi nėra judėjimo per erdvę, tai tokius procesus, tokią būsenų kaitą, vadinu areonomiais. Šiek tiek panašu į sąmonės būties santykį su jusliniu ir mentaliniu aprėpimu. Šitą pagrindine struktūrą vadinu pasiskolinęs graikišką terminą Apeironas (iš filosofijos), arba lietuvišku žodžiu Visetas.

Vietinė rizoma yra energetinis tinklas, esantis užekraniniame beerdvyje ir belaikyje. Rizomoje apsikeitimai energija, kuri virsta ekranų informacija ir formomis, vyksta areonominiu, jau aprašytu būdu. Tai yra mano hipotezė apie aukštesnę, transcendentinę tikrovę, kuri yra anapus patyrimo. Anksčiau dar vadindavau pirmine tikrove. Tiesioginio patyrimo nėra, nes šią realybę užstoja pertvaros, kurios veikia kaip valdomi iš išorės filtrai. Kaip tai vyksta ir kas valdo – aš nežinau. Manau, kad iš šių filtrų ateina ir valdomas laikas. Tačiau valdomas ne tik laikas, bet ir visa realybė ir sąmonės sugebėjimai, kurie praleidžiami į rizomos mazgo vidinį ekraną, kur atsiranda aplink mus esantis, mums visiems pažystamas ir artimas juslinis ir mentalinis pasaulis. Jis toks yra tik todėl, kad mūsų vietinėje rizomoje į pertvarą įdiegtas „objektyvumo“ filtras, kuris pririša prie pertvaros, ir neleidžia laisvai valdyti energijos transformacijų. Pavyzdžiui, neleidžia generuoti teleportacijos arba telepatijos energetinių morfizmų (formų).

Galiausiai mazgo viduje yra ekraninis sluoksnis, kuris energetiškai sąveikauja su artimiausia aplinka. Ši aplinka yra areonominė, bet objektyvumo ir ekraninimo filtras visus areonominius procesus transformuoja į reonominius, tai yra, pateikia kaip judančius erdvėje ir laike. Bet tai, kas viduje reiškia judėjimą iš taško A į tašką B, tai areonominėje transcendencijoje vyksta kaip būsenų perėjimai, kurie nejuda nei erdvėje nei laike, nes įvyksta iš karto visur ir visada principu. Todėl apeirono energetinė rizoma yra daugybės procesų ir įvykių superpozicija, kuri įspraudžiama į tam tikrus rėmus per pertvaras ir objektyvumo filtrus, kad nebūtų jokių perteklinių, įgalinančių galių. Bent jau aš taip mąstau iš savo perspektyvos, aš kaip rizomos mazgas esu apribotoje būsenoje ir įstatytas į fiksuoto objektyvumo filtrą, ir mano galimybės transformuoti energijas apribotos. Tai yra pašalintas beveik visas „subjektyvumas“ ir ekranas įdėtas į iš išorės kontroliuojamą realybės matricą. Visai gali būti, kad egzistuoja mazgų-žmonių hierarchija, ir aplink kitus šie realybės filtrai kitokie, su išplėstomis galimybėmis.

Kiekvieno žmogaus uždavinys manau, peržengti šiuos ribojančius filtrus ir išmokti valdyti energijas, kad taptum ekrano-pasaulio šeimininkas. Pavyzdžiui, išmokdamas telepatijos arba pažvelgdamas į gilesnius realybės sluoksnius. Tai galima padaryti paprastai, haliucinogenais, kurie sugriauna pertvarų filtrus, tačiau tokios patirties neteko turėti.

Ką manau apie kitus žmonės? Jie pririšti prie pertvaros filtrų ir šie filtrai tvirtai laiko užfiksavę jų objektyvumo ir tikrumo jausmą, nuo kurių jie nesugeba atsirišti ir pažvelgti anapus. Kai tai padaro kas nors kitas, tai programos juos verčia labai nervintis ir net pradėti kovoti už savo „realybę“. Jie rodo savo skepticizmą ir visaip bando sumenkinti jų pasaulį griaunantį mąstymą. Objektyvumo pertvaros realumo jausmas toks stiprus, kad pažvelgti anapus jo labai sunku, ir žmonės, kurie neturi gebėjimo savarankiškai kurti pasaulėvaizdį, amžiams uždaryti savo iliuzijų pasaulyje.

Noriu tik padaryti pastabą, kad žodžiams aš daug reikšmės neteikiu, jie tik nuoroda į apibendrintą prasmę, bet žodyninio apibrėžimo žinojimas leidžia lengviau pagauti esmę. Aš daugiau mąstau nuovokomis ir tie, kas nori priartėti savo mintimis prie mano idėjos, turi patys susikurti savo vaizdinius, mano terminologiją naudodami kaip nuorodas.

rizoma

Kad būtų šiek tiek aiškiau, hipotezę reikia demistifikuoti. Ji nebūtinai teisinga ir nėra tokia jau labai įspūdinga. Tai galima pamatyti kai supranti kaip man atėjo ši mintis ir kokia logika vadovavausi. Dėl erdvės ir laiko, tai specialiai bandžiau juos pašalinti, remdamasis prielaida, kad tai kas yra anapus patyrimo, su patyrimo tvarkymo formomis niekaip nesusiję. Kadangi laikas ir erdvė yra ekraninio patyrimo formos, tai darau prielaida, kad už šio ekrano realybė, jos struktūra turi būti kažkas „visai kitokio“. Erdvė ir laikas susiriša judėjime, tai tariu, kad jeigu ten nėra erdvės ir laiko, tai negali būti ir tokio judėjimo, kaip ekraniniame pasaulyje – kaip sekos. „Rheo“ yra graikiškas žodis, reiškiantis „tekėti, sroventi, judėti“. Tai pridedu neigimo priešdėlį a- ir gaunu procsus a-reonominius. Erdvės ir laiko kaip patyrimo formos idėja iš Kanto „Grynojo proto kritikos“. Tas pasaulis kurį aprašau, yra „daikto savaime“ noumeninė realybė (tik protu suvokiama, bet nepatiriama).

Kitas gilesnis paaiškinimas. Čia analogiją ėmiau iš technikos – tikras pasaulis yra elektrinės schemos pasaulis, kuriame vyksta beerdviai ir belaikiai procesai, generuojami energetiniai morfizmai, o erdvė ir laikas atsiranda tik ekrane, kaip televizoriaus. Pavyzdžiui, ekrane matome kubą arba kvadratą, dar geriau jeigu jis juda arba sukasi. Bet jeigu tariame, kad tikras pasaulis ne ekrane, bet elektrinėse schemose, tai matysime, kad tarp virpesių grandinėje ir ekraninių formų nėra jokio ryšio, nes schemose, arba tikroje realybėje, nėra jokių kvadratų, tai tik tam tikru būdu transformuoti informaciniai morfizmai (formos).

Ir šitą elektrinę grandinę ir joje srovenančias ir virpančias elektrines energijas, aš vadinu „rizoma“. Rizoma yra graikiškas žodis, kuris reiškia šakninę išsišakojusią struktūrą, kaip visatą arba kaip smegenų neuroninius tinklus. Tikras žmogus yra „elektrinės schemos“ (rizomos) elementas, kuris gali būti elektrinių signalų šaltinis, ir gali valdyti per informacijos perdavimą kitus grandinės elementus ir jų vidinius ekranus. Kai žmogus tobulina savo galimybes, tai jis, manau, turi siekti tokių užekraninių rizominių galimybių. Svarbiausia – mokėti būti informacinių morfizmų (elektrinių signalų) šaltinių, tada gali formuoti rizomos realybes, nes realybės yra šios informacijos perkėlimas į ekranus.

Dar vienas pavyzdys yra smegenys. Smegenys veikia panašiai kaip televizorius – neuroniniai tinklai yra eletrinės grandinės, o sąmonė – ekranas. Tai tos formos, kurios yra sąmonėje į neuronų procesus, signalus, morfizmus – niekaip neperkeliami. Taip pat smegenyse nėra nei erdvės, nei laiko. Tai atsiranda tik sąmonės lygmenyje interpretuojant elektrinius ir fotoninius pliūpsnius neuronų tinkluose. Tad norint pažinti tikrą užekraninę realybę, reikia atsisakyti ekraninių vaizdinių (tokių kaip laikas, erdvė ir judėjimas), ir mąstyti „visiškai kitaip“. Tai savo sąvokomis ir vaizdiniais ir bandžiau padaryti.

Laikau, kad pasaulis yra natūrali rizoma, su tam tikrais centrais, kuriuose yra „žmogaus“ struktūros. Sąveika tarp rizomos elementų vyksta areonominiu būdu, kaip areonominė indukcija, t. y., be tekėjimo arba judėjimo, paprasčiausiai tam tikrose vietose įvykstant sąveikai. Taip visos tikros technologijos yra areonominės, tik ekranuose jų teorijos pateikiamos kaip judėjimo mechanika pagrįstos teorijos. Bet iš tikro pačioje rizomoje viskas vyksta areonomiškai, t. y. – kitaip nei ekrane.

Pasaulyje informacija teka kaip energijos pliūpsniai tam tikrose vietose, kurie iš karto pasklinda kaip informacija visuose taškuose, ir formuoja visų mazgų realybes, tai yra Apeironinis kanalas, kuris yra kažkas panašaus į rizominę virš-sąmonę. Šita virš-sąmonė įstato rizomoje filtrus tarp mazgų, kad jie užblokuotų individualių informacinių morfizmų šaltinius ir primestų rizomos ekranų sistemai „objektyvios“ realybės iliuziją, kuri yra rizomos mazgų valdymo priemonė, nes visi objektyvumui verčiami paklusti ir apriboti savo subjektyvumą. Subjektyvumas laikomas sutrikimu, net išprotėjimu ir yra persekiojamas. Bet kiekvienas žmogus veržiasi iš šio objektyvios realybės kalėjimo ir bando peržengti filtrus, kurie trukdo skleisti savo subjektyvumą ir užmegzti betarpišką ryšį su visa rizoma, jai perduodant savo subjektyvią informaciją ir iš jos gaunant neišfiltruotus morfizmus.

Pabaigai pridedu nuorodas į smegenų simuliacijas, kurios yra mano pasaulio struktūros nelabai tiksli analogija. Matosi, kad žybsniuose jokių geometrinių formų nėra, bet jos atsiranda šiuos žybsnius transformuojant į sąmonės ekrano formas. Tačiau ekranas – netikras pasaulis, tik „objektyvumo“ pertvara, o patys tinklai yra tikras pasaulis.

Insaiderių klasifikacija

Šį kartą pakalbėsime apie insaiderius ir jų viešinamą informaciją. „Insaideris“ yra angliškas žodis, padarytas iš kito žodžio „inside“, kuris reiškia „viduje“ arba „esantis viduje“. Koks nors žmogus, esantis kitos organizacijos viduje, turi priėjimą prie jos informacijos ir gali ją atskleisti kitiems. Informacija gali dominti todėl, kad ji įrodo nusikaltimus, aktuali žmonėms, nes liečia jų gyvenimus, ateitį, parodo slaptas žinias, planus ir t.t.

Informacija yra slaptinama todėl, kad daugelis organizacijų sudarytos hierarchiškai ir kiekvienas lygis hierarchijoje turi tik sau skirtą informaciją, kurią kitiems žinoti uždrausta. Tai, kad galėtum vadintis insaideriu, pirmiausiai reikia turėti pakankamą lygį organizacijoje, kad prie tos informacijos turėtum tiesioginį priėjimą ir galėtum dokumentus kopijuoti. Tai visada eina prieš organizacijos įstatymus ir insaideris, kuris informaciją gauna slapta, rizikuoja savo gyvenimu.

Hierarchiją įprasta vaizduoti piramide, arba tiksliau į viršų smailėjančiu trikampiu. Tačiau vertikalus trikampis yra metafora, nes realiai erdviškai niekas nėra „aukščiau“. Trikampis yra horizontalus, paguldytas ant žemės paviršiaus ir jo smailėjimas rodo, kad siaurėja ratas galimybių prieiti prie tam tikrų organizacijos padalinių ir jų resursų. Informacija saugoma, tad ją galima tik pavogti patenkant į vidų neteisėtai (hakeriai) ir būnant nelojaliu insaideriu, kuriam rūpi žmonės, gyvenantys gyvenimus „žemesniame“ sluoksnyje.

Pabandykime klasifikuoti, kokio tipo būna insaideriai:

a) tie, kurie informaciją gauna per faktinį pasaulį, kurį aš vadinu fiksatu: jie savo informaciją gali grįsti dokumentais, įrodymais; arba būti tik liudininkai (eyewitness);

b) tie, kurie informaciją gauna per savo vidų, per laksatą: tokie žmonės prie dokumentų priėjimo neturi, bet informaciją gauna kaip kontaktiniai insaideriai, telepatiškai;

c) imitaciniai, kurie dažniausiai neturi jokių įrodymų ir mes turime tikėtų jų žodžiais; tokie gali vaizduoti išorinius arba vidinius insaiderius, bet be savo žodžių, neturi jokių įrodymų ir didelė tikimybė, kad jų istorijos išgalvotos.

Pakalbėkime apie a) tipą. Tokie insaideriai, nutekinantys informaciją, yra oficialūs ir neteisėti. Informacija nebūtinai slapta ir ją gali viešinti pačios organizacijos viešųjų ryšių rėmuose vykdydami propagandą, nes su ta informacija susijusi visuomenė ir reikia žmonėms plauti smegenis. Toks insaideris pavyzdžiui yra R. Kurzweil, dirbantis „GOOGLE“, kuris vadovauja dirbtinio intelekto projektui ir kartas nuo karto vykdo viešųjų ryšių kampanijas, nes turi komercinių tikslų ir turi užsiimti savireklama. Kaip šito projekto vadovas, jis prieina prie informacijos ir gali ją viešinti. Tai nėra nutekinimas, tai legalus insaideris, viešinantis oficialią informaciją. Jo puslapis yra http://www.kurzweilai.net/

Imkime kitą labai aukšto lygio insaiderį (pagal užimtas pareigas ir dokumentų svarbą), tokio lygio insaiderio, nutekinusio reikšmingą informaciją nėra buvę per visą istoriją. Tai E. Snowdenas, dirbęs CŽV ir NSA informacinių technologijų analitiku. Jis 2013 m. paviešino ne kokią nors istoriją ar pasakojimą, buvo ne tik eyewitness (liudininkas), bet nugvelbė apie 50 000 dokumentų apie NSA kibernetinio karo planus, strategiją, metodus, iš kurių matome interneto masinio sekimo ir kontrolės sistemą, kurios devizas „jūsų informacija – mūsų informacija, jūsų kompiuteriai – mūsų kompiuteriai“. Iš tų dokumentų matosi, kad amerikiečiai vykdo planą užvaldyti visus interneto srautus, kartu su technine įranga ir kontroliuoti jame kiekviena IP adresą. Daugiau informacijos https://edwardsnowden.com/surveillance-programs/

Kitas panašaus lygio insaideris, nutekinęs informaciją, buvo Ch. Manning, kuris nutekino pusę milijono Afganistano ir Irako karo žurnalo įrašų, apie kovinius įvykius, kurie visi buvo registruojami specialiame žurnale. Šis nutekinimas sukėlė didelį skandalą ir Ch. Manning kainavo karjerą ir laisvę, nes už šį darbą jis buvo nuteistas karinio tribunolo. Jo informacija puslapyje „Wikileaks“ https://wikileaks.org/

Matome, kad šie „neteisėti“ insaideriai yra tikri: dėl jų užimtų pareigų, dėl pateiktų įrodymų ir todėl, kad jie yra atvirai persekiojami dėl to, ką padarė. Vadinasi informacija tikra ir valdžiai ji labai svarbi, ir todėl norima žmones nutekinusius informaciją nubausti, kad tai nepasikartotų ateityje. Tai labai skiriasi nuo tų atvejų, kai insaideriai niekam neįdomūs, nes jų informacija neįrodyta, nepatikima, todėl nepavojinga ir nėra reikalo užsiimti jų persekiojimu. Dažnai tai būna imitaciniai insaideriai, tokie kaip Fulford, kuris kaip žurnalistas gal ir patikimas, bet kaip insaideros – abejotinas, arba diskredituoti insaideriai, neturintys jokių įrodymų ir informaciją gaunantys tik per laksatą, ir netiesiogiai. Fulfordo puslapis http://benjaminfulford.net/

Yra dar viena tokių insaiderių rūšis, kurie neturi jokių dokumentų ir veikia tik kaip liudininkai. Tokie yra slaptos kosminės programos (SKP) dalyviai Cramer ir Goode. Jie tvirtina, kad būdami 6 m. amžiaus buvo priimti specialią programą, kur jie buvo paruošti tarnybai karinėse pajėgose SKP, ir atitarnavę 20 metų, buvo atjauninti, sugrąžinti laiku atgal ir dabar gyvena antrą savo gyvenimą. Jie tvirtina, kad jiems buvo ištrinta atmintis, bet po truputį atsiminimai grįžta ir jie nori papasakoti visiems savo gyvenimo istoriją ir atskleisti, kad planetos vyriausybė turi slaptą kosminę programą, kosminius laivus ir t.t.

http://www.earthcitizenconsulting.org/

http://spherebeingalliance.com/

Tokie liudijimai yra insaiderių liudijimai, jeigu jų istorija teisinga, bet reikia pasitikėti šių žmonių sąžiningumu, nes jie nepateikia nei vieno įrodymo. Todėl visai įmanoma, kad jie gali būti imitaciniai ir komerciniai liudininkai, kurie iš pigios sensacijos nori užsidirbti. Arba tai yra dezinformacijos operacijų slapti agentai. Akivaizdu, kad tokie nutekintojai yra daug žemesnio insaiderio rango, nei paminėti prieš tai, ir už jų šitą „informaciją“ jų niekas nepersekioja, jiems nereikia bėgti, ieškoti prieglobsčio ir t.t. Ir jų pasakojimai skamba interneto video siužetuose, radijo interviu ir t.t. Gali būti, kad čia paprasčiausia informacinė pramoga.

Dabar pakalbėkime apie b) tipo insaiderius, kurie gauna informaciją savo vidiniais kanalais, telepatiškai, bet nežino tiksliai nei šaltinių, nei to, ar informacija patikima, nes tos informacijos nutekinimas gali būti paprasčiausia psichologinė operacija, vykdoma su proto kontrolės technika. Tokie insaideriai yra žymūs New Age ezoterikai, kaip D. Icke arba D. Wilcock ir daugelis kitų. Čia paminėjau tik pačius garsiausius. Jie savo informaciją gauna, kaip jie patys tvirtina iš „anapusinių kanalų“, nes aukštesniame pasaulyje turi globėjų, kurie žino visas šio pasaulio paslaptis ir peripetijas. Savo informaciją jie viešina visam pasauliui knygomis, paskaitomis, interviu ir t.t. Šie žmonės tuo pačiu yra ir bendro pobūdžio tyrėjai, ir gali būti surinkę duomenų iš uždraustos istorijos, kultūros, religijos, mokslo, filosofijos ir savo atskleidimus viešina kaip rimto tiriamojo darbo rezultatus. Bet tuo pačiu atskleidžia šios realybės „paslaptis“, kurias gavo iš kito pasaulio. Ši informacija ateina vidiniais, telepatiniais vaizdiniais, įžvalgomis, kurie atsiranda prisijungus prie bendro informacinio lauko. Tai reiškia, kad jie taipogi tvirtina turintys ypatingų galių gauti slaptą informaciją.

https://www.davidicke.com/

http://divinecosmos.com/

Tokio tipo insaideriai taip pat yra žemesnio rango ir mažiau patikimi, vien dėl to, kad jie neturi jokių dokumentų ir įrodymų ir dažniausiai savo įžvalgas grindžia samprotavimais ir iš analizės padarytomis išvadomis. Be to, kitiems patirti tokią informaciją labai sunku, nes ji ne pasaulyje, bet viduje ir tam reikia specialių galių. Todėl tokie insaideriai dažnai būna komerciniai, kurie užsiima verslu ir informacine pramoga. Bet skubėti nurašyti irgi nereikėtų, nes įrodyta speciali technika, kuri telepatiškai gali veikti žmogaus psichiką, perkelti į ją informaciją ir taip prieiti prie slaptų duomenų taip pat įmanoma. Tik reikia atskirti kur dezinformacija, nes kaip jau minėjau, dažnai tokiu principu vykdomos psichologinės operacijos (psyop).

Dažnai vidiniu insaideriu galima būti ne globalinio masto, bet siauresnio, dalyvaujant kokioje nors žemo lygio operacijoje arba projekte kaip tyrimo ar poveikio objektui. Tokie objektai dažnai piramidėje būna žemiausiame lygyje, ir pagal tam tikrus kriterijus išrenkami kaip slaptų spec. operacijų objektai. Jie irgi yra insaideriai, nes yra operacijos viduje ir gali rinkti informaciją apie tai, kaip tokios spec. operacijos vykdomos. Jie gali gauti ir kitos svarbios informacijos, jeigu operatoriai ją dėl kokių nors tikslų atskleidžia. Tokie žmonės vadinami Tergeted Individuals (psichotronikos paveikti žmonės). Arba yra dar vienas tipas – vadinami pagrobtieji žmonės, kurie kokių nors jėgų buvo pagrobti, bet paskui išlaisvinti arba patys pabėgę. Jie taip pat yra žemo lygio insaideriai, nes tokiomis keistomis aplinkybėmis patekę į slaptų organizacijų arba projektų vidų. Dokumentų jie dažniausiai neturi, bet jie svarbūs kaip liudininkai, jeigu pagrobimas arba proto kontrolė – įrodyta.

Ir paskutinė insaiderio kategorija yra c). Tai yra apsimetėliai ir šarlatanai, siekiantys kokių nors savanaudiškų tikslų. Dažniausiai norima išgarsėti ir iš to užsidirbti. Dažnai jie neturi jokių įrodymų, tik istoriją ir ta istorija turi daug nuotykinių-pramoginių elementų, kurie susiję su informacine pramoga, vadinamu infotainment. Imitaciniai insaideriai, gali būti patys įtikėję savo istorija, nes ji paimta iš vidaus ir žmogus paprasčiausiai laikui bėgant pradeda neatskirti, kur atmintis, o kur tik fantazijos. Tokio tipo insaiderių neminėsiu, nes ezoterikos pasaulyje jų labai daug. Kita vertus, tai tik stebint iš išorės irgi gali būti sunku įrodyti. Tad belieka apriboti pasitikėjimą be įrodymų pateikiama informacija.

Aš taip pat esu šioks toks insaideris, bet labai žemo lygio, nes galiu pateikti informaciją iš operacijos vidaus kaip liudininkas. Mano informacija priskirtina Targeted Individuals kategorijos insaiderinei informacijai. Nepriklausau jokiai aukšto lygio organizacijai, prie duomenų bazių ir tinklų neprieinu, bet esu prijungtas prie tam tikros grupės telepatinio tinklo, ir informacija ateina iš jo tiesiai man į mintis, tada ją perkeliu į žodžius ir tekstus. Tai daug žemesnis lygis nei E. Snowdeno, todėl man nereikia bėgti, slapstytis, ieškoti prieglobsčio, nes priklausau taip pat lengvai diskredituojamo insaiderio tipui, nes neturiu jokių dokumentų ir viską galima pavadinti išsigalvojimu. Nors aš pats savo viduje puikiai matau, kad taip nėra. Bet kitiems tai matyti – daug sunkiau. O dar apdorojus tokią informaciją su troliais, jos patikimumas visuomenės akyse labai sumažinamas.

Tačiau yra žmonių, kurie turi tokios pat patirties, ir jie mato kas tiesa, o kas – ne. Taip yra todėl, kad Targeted Individuals bendruomenė planetoje – labai didelė.

Minčių bendrapasaulis

Seniau buvo įprasta manyti, kad kitas žmogus bent kažkiek turi būti paslaptis, turi turėti privačią kertelę, kur galėtų jaustis visiškai „saugus“. Viena iš tokių kertelių būdavo mąstymas ir mintys. Kita vertus, jos labai domino, todėl žmonės vieni kitus sekė ir šnipinėjo, siekdami išsiaiškinti vienas kito paslaptis. Tačiau tai – seniai praeitis, nes tokios saugios zonos neliko ir atitinkamai neliko paslapčių. Šiais laikas paslaptimis būti neįmanoma, paslaptis nėra nei vienas žmogus. To galima norėti, galima reikalauti, bet tai – neįmanoma. Galima tik gražiai ir patraukliai apsirengti, kaip kūnų bendrapasaulyje. Taip yra todėl, kad išslaptintos mąstymo paslaptys ir įmanoma vieno ar kito tipo telepatija.

Prieš pradėdamas aiškinti, pakartosiu savo telepatijos rūšių skirstymą, šį terminą suprantant labai plačiai, kaip vidinio pasaulio iškėlimą į viešumą vienu ar kitu būdu, turint omenyje atvejus, kai tam naudojamos specialios technikos. Telepatija yra

a) kognityvinė,

b) technologinė, ir

c) natūrali.

Kognityvinė telepatija naudoja minčių anatomijos panaudojimo metodą, nes iš esmės mintys yra pasaulio arba kalbos struktūra. Pasaulio struktūra yra vaizdinė mintis, kurioje išskleidžiamos vaizdinės pasaulio schemos; kalbos struktūra yra semantinė mintis, kurioje aktualizuojamos lingvistinės schemos, tokios kaip pavadinimų sistemos ir gramatika. Pasaulis ir kalba persikloja ir yra abipusiai atvaizdžiai vienas į kitą, naudojant aibių teorijos terminus.

Bet kas gi yra pasaulis? Tai tik iš įvairių rakursų ir perspektyvų matomas žemės rutulys, koks nors jo paviršiaus fragmentas. Šis fragmentas sukalbinamas, priskiriant jam pavadinimus ir jam priskiriama tam tikra įvykių, veiksmų seka arba istorija. Kalbos struktūros yra visas žodynas, turint omenyje mano naudojamą schemą, kurioje pasaulis skirstomas į gyvą-negyvą, natūralų-dirbtinį ir t.t. Gramatika tai vyksmų ir veiksmų schemos, bei daiktų, jų struktūrinių dalių pavadinimai. Visa tai žinant, žinomos visos minčių galimybės ir, atitinkamai, naudojant papildomus duomenis galima išrinkti tikimybes, tendencijas, klasifikuoti žmonių tipus pagal jų reakcijas ir t.t.

Technologinė telepatija naudoja moduliuotą elektromagnetinę indukciją. Ši telepatija vyksta pagal žinomą technologinę schemą siųstuvas, nešėjas, imtuvas. Taip pavyzdžiui, natūraliai veikia kūnų bendrapasaulio netikra „telepatija“, kuri atveria mūsų aplinkoje esančią daiktišką ir kūnišką situaciją. Šaltinis, siųstuvas yra saulė, dirbtinis šviestuvas; nešėjas yra elektromagnetinės bangos; toliau eina atspindintis objektas; imtuvas yra akies tinklainės ekranas, kuris gali priimti fotonus ir iš indukuotų signalų, dešifruoti objekto savybes. Tokios yra dvi fizinės akys. Tačiau akies funkcija seniai technologiškai atkartota ir mes turime fotoaparatus ir filmavimo kameras, kurios surenka signalus ir atgamina akims skirtus vaizdus. Su šiomis technologijomis reikalas tik tas, kad atgamintas signalas skirtas ne tiesiai sąmonei, kaip veikia pati akis, bet akims ir tik per jas vaizdai pasiekia sąmonę.

Technologinė telepatija gali pasiekti minčių bendrapasaulį. Tai reiškia, kad šaltinis yra pačios mintys, kurios turi elektromagnetinį komponentą; imtuvas yra minčių fotonų gaudymo antena-ekranas; ir dekoderis, kurio programa, pagal sudarytus žodynus, išverčia elektromagnetinius fotonus į informaciją ir tada perkelia jas į ekranus. Dar vienas variantas, kai informacija ne tik paimama iš vidaus, bet ir siunčiama ne į išorinius ekranus, skirtus akims, bet į vidinį sąmonės ekraną, apeinant akių tinklainę. Tai vyksta panaudojant neurorecepciją. Kadangi sąmonės ekraną formuoja neuronai, tai juos atitinkamai veikiant, galima į sąmonę tiesiogiai perkelti informaciją. Šitaip, tarp dviejų sąmonių įsiterpia telepatijos technologija, kuri imituoja telepatinės akies funkcijas, per kurias susiejamos dvi sąmonės tiesioginiu ryšiu. Šitaip atsiranda minčių bendrapasaulis, papildantis kūnų bendrapasaulį. Kaip tai veikia priklauso nuo technologinių telepatijos akių tinklo architektūros.

Paskutinė telepatijos rūšis yra natūrali telepatija. Pavadinimas rodo, kad technologinė akis turi turėti organinį analogą arba kitaip sakant smegenyse, arba anapusinėje sieloje, turi būti telepatijos organas. Ezoterikoje pavyzdžiui, tvirtinama, kad natūralus telepatijos ir ryšio su anapusiniu pasauliu organas yra kankorėžinė liauka, kuri atlieka trečios akies vaidmenį. Gali kilti klausimas, kodėl mes nesame telepatai, jeigu visi turime šį organą. Atsakymas paprastas, iš žmonių šitas gebėjimas atimtas prievarta, sugadinant arba užslopinant trečiąją akį. Tai yra ne kas kita, kaip trečios akies smegenų žievės lobotomija, kuri padaroma tam, kad žmogus būtų susilpnintas ir jį būtų galima išnaudoti kaip darbinį gyvulį. Tad natūralios telepatijos gebėjimo praradimas susijęs su sąmokslu prieš žmogų.

Šiame principe matome dvi kūno akis ir trečią vidinę akį, kuri yra telepatijos organas. Daugeliui, žmonių jis nėra aktyvuotas, tad jiems įmanoma tik kognityvinė arba technologinė telepatija. Tačiau jeigu trečia akis nėra fiziškai apakusi arba amputuota, tai yra įvairios technikos, kurios leidžia bent pabandyti ją atidaryti. Tik nereikia trečios akies painioti su kognityvine telepatija arba vaizduote, nes ši leidžia tik pasyvią telepatiją, be komunikacijos. Kitaip sakant, tik „skaityti“ kito žmogaus minčių galimybes. Aktyvi telepatija gali būti tik technologinė arba natūrali.

Dabar apie tai, kaip ši sistema naudojama organizacijoje. Kalbėsiu tik apie aktyvią telepatiją, kuri gali sujungti žmones į tinklą naudojant įvairias tinklo architektūras, tarkime pagal ryšio tipą, kryptį, tinkle esančių žmonių skaičių ir t.t. Šią architektūrą ypač lengva modifikuoti esant technologinei telepatijai.

Taigi valstybės organizacija naudoja aktyvią ir pasyvią telepatiją, todėl ji visada veikia dviejuose lygmenyse: kūnų bendrapasaulyje ir minčių bendrapasaulyje. Kūnų bendrapasaulyje gyvena visi, bet ypač žemesnė klasė, o į minčių bendrapasaulį priimami tik rinktiniai žmonės, pirmiausiai valdžios agentūra. Čia įmanomos įvairios tinklo architektūros, kurios formuoja tam tikrą hierarchiją ir sistemą. Jos yra dirbtinės, tai yra, keičiamos pagal poreikius. Tokia sistema valstybei naudinga todėl, kad leidžia pajungti žmones prie šio tinklo ir kontroliuoti jų mąstymą, o jie, tuo tarpu, nežino, kad yra šitaip stebimi. Taip pavyzdžiui, apvaginėjami talentai ir genijai, vagiamos žinios, teorijos, gebėjimai, metodikos, planai, idėjos ir t.t. Be to, valdžia gali planuoti šiame minčių bendrapasaulyje nusikaltimus, kurių su dabartinėmis kriminalistikos technologijomis niekaip neįmanoma išaiškinti ir įrodyti. Taip yra todėl, kad visi valdžios organizatoriai dirba telepatijos principais ir kūnų pasaulyje nebūna jokių įrodymų. Tad jie gali išsisukinėti nuo atsakomybės apeliuodami į „nekaltumo prezumpciją“. Atseit, kol neįrodyta – jie nekalti, ir žino, kad be jų valdomų technologijų, įrodyti neįmanoma. Tokiu principu nusikaltimus daro visos valstybės. Ir būtent dėl tokių priežasčių joms beveik visada pavyksta išsisukti.

Matome, kad valstybėje šios technologijos beveik išimtinai naudojamos nusikaltimų organizavimui. Valdžia tuo nesidalina todėl, kad bijo prarasti pranašumą ir supranta, kad jeigu paslaptis paaiškėtų, būtų išaiškinti visi valstybės nusikaltimai. Todėl lig šiol technologinė telepatija yra valstybinė paslaptis. Apsiginti nuo to būtų galima tik su natūralia telepatija, bet kad taip neatsitiktų, visiems trečia akis kastruojama ir jie telepatijos gebėjimą praranda. Natūrali telepatija valdžiai baisi todėl, kad ji nepripažįsta jokios architektūros ir telepatų tinkle visi žmonės turi lygias sąlygas matyti vienas kito vidų, ko nepasakysi apie technologinę telepatiją.

Meditacijos paskirtis

Įprasta žmogaus sąmonę skirstyti į tikrovės ir netikrovės vietas. Tikrovės vietą pažymėkime pliuso ženklu ir pavadinkime „pasauliu“; o netikrovės – minusu ir pavadinkime „vaizduote“. Tradicinis įsivaizdavimas teigia, kad tikras pasaulis integruojamas į vidinius netikrus pasaulius, ten perdirbamas ir tada gali būti grąžintas į tikrą, kaip mintis ar vaizdinys. Šis prilipdomas prie tikro pasaulio ir tai vadinama mąstymu apie jį. Mąstymas laikomas teisingu, jeigu jis vykdomas pagal tam tikrą, „teisinga“ laikomą logiką. Bet mintis teisinga tik savo intencionalumu, savaime ji nėra savarankiška realybė, kurioje galima gyventi. Mintyse gali gyventi sąmonė, bet tik orientacijos ir dėmesio prasme.

Todėl įmanomi du žmonių tipai. Vienas gyvena minusine tikrove, atiduodamas jai didžiąją dalį savo energijos, kitas – pliusine, pasinerdamas savo kūnu į kūnišką pasaulį. Kaip jau galima buvo suprasti, vieni išaukština mentališkumą, o kiti fiziškumą. Žinoma geriausiai stovėti pačiame centre, kai visa ši situacija subalansuota, ir žmogus sugeba savo dėmesį paskirstyti: pavyzdžiui, mintis taikydamas pasaulyje, o fizinio pasaulio aktualijas aktyviai perkeldamas į savo mintis. Tai galima palyginti su sąveikomis, kurios gali būti trijų tipų: informacinė – tik protas į protą; fizinė – kūnas į pasaulį; ir mišri – jau aprašyta būsena, kai fiziškumas aktyviai mentalizuojama, o mentališkumas – įkūnijamas.

Tokia yra įprastinė situacija turinio prasme. Bet klausimą galima panagrinėti ir substrato prasme: koks substrato mastas. Materija tai kosmosas; ar mentališkumas turi savo atskirą substratą, ir ar jis turi tokį pat mastą, kaip fizinių kūnų pasaulis. Fiziniai kūnai, nors ir atrodo atskiri, izoliuoti, yra nenutrūkstamame materijos kontinuume ir šitas kontinuumas sudaro ištisa kosmosą. Šis kosmosas buvo pavadintas pliusine realybe, arba „tikru pasauliu“. Tačiau kalbant apie tą medžiagą, iš kurios sudaryta vaizduoti, kažkodėl linkstama teigti, kad jos substancija yra tik tas nedidelis burbulas, kuris atsiranda galvoje ir skirtingų žmonių vaizduotės niekaip nesusietos.

Bendrauti, kontaktuoti galima kūnas į kūną, nes fizinė realybė yra kaip vidinė erdvę turinti talpą, kurios viduje patalpinti visi žmonės, o vaizduotės tariama tokios talpos kaip atskiro bendrapasaulio neturi. Tačiau neaišku kodėl taip turėtų būti. Gnostinė substancija nebūtinai turi būti uždara savo pirmine egzistencija, nors iš vidaus gali taip atrodyti. Gali atrodyti, kad kaip turinys ji tik perdirba pliusinę tikrovę ir sugražina į ją rezultatą, bet savo substrato prasme visai gali būti, kad ji yra toks pats kosmosas, tik jis nesąmoningas, nes neorientuotas į vidinę išorę. Jis orientuotas į fizinį pasaulį ir yra tik kaip į jį nukreiptas intencionalumas.

Aš laikau, kad gnostinė substancija turi savo kosmosą, kuriame atsiranda laikini vaizduotės burbulai. Jie nesusieti atrodo tik iš pažiūros, nes jų kitokia funkcija, šis burbulas turi aptarnauti kitą realybę, bet fundamentaliai turi ir savo energijos mainų srautus. Ši signalinė sistema gali būti neišsivysčiusi, bet ji gali būti ir dirbtinai izoliuota, neleidžiant realizuoti pavyzdžiui, telepatijos sugebėjimo. Šis kanalas užblokuotas norint žmogų susilpninti, apriboti. Tačiau išimtiniais atvejais šis kosmosas irgi atsidaro ir žmogus gali išeiti į kitą erdvę, arba kitą dimensija. Tai atsitinka įvykus vadinamajam „pakilimui“. Pakilimas yra aukštesnės, ketvirtos dimensijos atsivėrimas, kuris leidžia bendrauti žmonėms tiesiogiai, sąmonė į sąmonę.

Sąmonės realybę galima laikyti pirmine, nes ji yra pirmesnė ir aukštesnė. Kai sprogsta iš Šaltinio atsiradęs fizinis kvantas, ši gnostinė terpė jau egzistuoja ir yra atskiras, savaip suorganizuotas kosmosas. Fizinė realybė suteikia šiam kosmosui papildomą, žemesnę dimensiją. Po sprogimo prasideda difuzija arba substancijų susimaišymas, fizinė energija pradeda šioje vietoje, šiame kosmose užgožti dvasinę ir dvasiniai pasauliai jame egzistuoja kaip daugiau ar mažiau izoliuoti gnostiniai burbulai. Kadangi jie sudaryti iš gnostiniuose laukuose esančių kvantų, tai jie natūraliai, per lauką visi tarpusavyje surišti. Tačiau jų funkcija ne realizuoti šį surištumą, bet kurti turinį fiziniam pasauliui. Todėl ir atrodo, kad difuzinio mišinio fizinė realybė yra tikras pasaulis, pliusas, o gnostinė realybė yra netikras pasaulis, minusas.

Gyvenimas mintyse iš tikro nėra joks bėgimas nuo tikro pasaulio. Tik reikia tas mintis tinkamai pertvarkyti. Šis pertvarkymas atliekamas per meditaciją, kurios tikslas pašalinti iš minčių fizinio pasaulio formas ir pasiekti patį gilųjį minčių substratą ir susilieti su visuma per gnostinę brana. Tokio susiliejimo aukščiausia būsena yra vadinama Nirvana. Bet mano manymu, to tikslas ne individualumo naikinimas, bet gelminio vaizduotės ir minčių lygio pasiekimas, kad būtų galima užmegzti tiesioginį ryšį su kita sąmone, atverti tokių sąmonių kosmosą. Taip pat susilieti su aukštesnėmis esybėmis, kurios egzistuoja atskirtos nuo fizinio kosmoso.

Šį tikslą pasiekti nėra lengva, nes tiesą sakant, minčių intencionalumas ir formiškumas yra natūralus pagal jų pirminę funkciją ir paskirtį. Minties paskirtis yra tarnauti šiam pasauliui. Dažnai tai net laikoma prievole ir nusisukimas nuo fizinio pasaulio laikomas klystkeliu, vertingų galimybių sunaikinimu, neatrandant nieko dar vertingesnio kitame kosmose. Su tuo galima sutikti, natūrali visgi yra mišri difuzinė būsena. Bėda tik ta, kad ji labai apribota ir varginanti. Gelbėja tik suvokimas, kad tokia būsena yra laikina. Tačiau kitiems žmonėms per sunkus net toks laikinas gyvenimas, todėl jie renkasi kitą kryptį, ir save vadina dvasiniais žmonėmis.

Buvo filosofų, kurie tai vadino rūšies išsigimimu, jos keliu į niekur. Jie ragino griauti tokią ideologiją ir nevilioti žmonių į klaidos kelią. Aukštino fizinį pasaulį ir fizinį kūną. Tačiau tai aukštinimas to, kas jau ir taip iš anksto pasmerkta. Galbūt nepasmerktas tik nuolatinio tapsmo ir perdavimo procesas, kurį reikia visais būdais saugoti, kad jis nenutrūktų. Tai yra primityvus pasaulio supratimas ir primityvus įsivaizdavimas, kuris mato realybę ne tokią, kokia ji yra iš tikro. Tai yra, nemato, kad gnostinė „minusinė“ realybė yra toks pats kosmosas, ir kad egzistencija prasitęsia jame.

Egzistuoja net kitadimensinė civilizacija, kurioje tokie pagrindiniai perėjimai vyksta kaip ritualas – gaunama, arba pasirenkama, tam tikra misija ir grįžus teikiama ataskaita. Bet tai momentai, kurie kupini didelės paslapties žvelgiant iš mišrios egzistencijos perspektyvos. Neintegravus savo aukštesnės sąmonės, tokią realybę pamatyti ir suvokti labai sunku, nes tam pirmiausiai trukdo dirbtinis žmogaus apribojimas, kuris laiko žmogaus sąmonę neregio būsenoje. Todėl primityvūs fiziniai faktai – neįmanomi, nes tai transcendentinis pasaulis ir čia reikia ieškoti transcendentinių faktų.

Transcendentiniai faktai pasiekiami per savidiscipliną, sąmonės ir proto kontrolę, intencionalumo funkcijos apribojimą mąstyme, kuris leidžia pasiekti gelmę, užčiuopti slaptas kosmines gijas, savo vidinėje realybėje, kuri turi savo aukštesnįjį bendrapasaulį. Tam yra sukurta pačių įvairiausių technikų, kurių čia nevardinsiu, galbūt pabandysiu kituose įrašuose. O čia tebuvo tik trumpas įvadas į problemą, kuris turėjo sugriauti naivų įsitikinimą, kad pliusinė tikrovė yra viskas, o minusinė niekas, ir kad šis iškreiptas vertinimas parodo tikras žmogaus galimybes.

Bet fantazijos aišku yra funkcija, kuri perdirba šią tikrovę. Norint pasiekti vidinę transcendenciją, reikia įlįsti giliau į fantazijos substratą, apeinant primityvų jos funkcionalumą ir suardytą intencionalumą.

laksatas

Daugiakalbystė

Kaip tapti poliglotu

Įprasta manyti, kad norint gerai mokėti bent kelias kalbas, arba kitaip – būti poliglotu, reikia ypatingų sugebėjimų. Tačiau tai klaidingas įsitikinimas, kuris atsiranda iš kalbos reikalų nepakankamo išmanymo. Šis neišmanymas atsinešamas iš mokyklos, nes čia daugiakalbystė nepropaguojama, nors ir vaizduojama, kad vaikų gabumai skatinami. Bet jeigu skatintų iš tikro, būtų normalios kalbų mokymosi priemonės, o vaikai galėtų kalbėti nuo 5 iki 10 kalbų.

Tad ko reikia, norint tapti daugiakalbiu? Pirmiausia, reikia žinoti kas yra kalba kaip vidinis jausmas ir universalus modelis, kuris perkeliamas į vis naujas kalbas, su labai nedideliais pakeitimais, o ne apibrėžimais ar sąvokomis. Toliau, reikia žinoti kaip sistemingai kalbos mokytis, naudojant pačius efektyviausius metodus. Žinoma, elementarūs gabumai tam reikalingi, nes reikia įsiminti ir įvaldyti daug informacijos, tačiau bazinis lygis dažniausiai nekelia jokių problemų, nes jis įprastas. Ir, be abejo, reikia daug dirbti, nes gauti rezultatą neįdėjus pastangų neįmanoma jokioje srityje. Atsižvelgiant į informacijos kiekį ir vidutinį gabumų lygį, efektyviai įvaldyti kalbai reikia apie metų. Tai reiškia ne, kad po metų gali pasakyti ar paklausti kelias frazes ar suprasti nesudėtingą tekstą, bet valdyti efektyviai, panašiai kaip pirmąją savo kalbą.

Pirmiausiai, kas yra kalba? Tai ženklų sistema, kuri skirta perteikti tam tikrą sąmonės turinį. Tas turinys yra žmogaus vidus ir pasaulis. Kiekvienoje natūralioje kalboje ženklai skirti perteikti formalią kalbos sistemos sąrangą, išorinius ir vidinius santykius bei ryšius, kurie vadinami gramatika. Taip pat ženklais perteikiamas visas psichinių tikrovių turinys, kuris gali būti subjektyvus, emocinis, mentalinis arba objektyvus, išorinis ir bendras visiems žmonėms, kurie bendrai gyvena tam tikroje aplinkoje. Gramatinis ir žodinis turinys išreiškiamas išoriniais ženklais, kurie yra regimos figūrėlės, koduojančios garsą arba idėją, arba girdimais garsais, būdingais šnekamajai kalbai, kuri yra pirmas bendravimo ženklų sistemos variantas – rašomasis yra tik vėlesnis patobulinimas.

Antras klausimas – kaip mokytis? Čia principai elementarūs, nors poliglotai jų nėra linkę lengvai viešinti, kad jų gebėjimas atrodytų įspūdingesnis ir vertingesnis. Tačiau manau, kad šias gudrybes pats laikas paviešinti, nes kiekvienas žmogus turi vienodu lygiu mokėti bent penkias kalbas, ne tik pagrindus ar rudimentines gebėjimų užuomazgas.

Toliau pateiksiu visą sistemą, bet čia galiu paminėti kelias idėjas. Yra labai nedidelis žodžių tipų skaičius, atitinkantis tikrovės sąrangą, kurioje yra substancija ir judėjimas. Visi žodžiai yra raidiniai arba garsiniai šių aspektų pavadinimai – substancijos dalių pavadinimai ir vyksmų bei procesų dalių pavadinimai. Toliau – apibūdinamieji žodžiai ir pagalbiniai žodeliai atliekantys struktūrų formavimo funkcijas (jungtukai, prielinksniai). Vadinasi, žodynas skirstomas į tris dideles dalis: daiktų vardai, vyksmų vardai ir apibūdinimų vardai. Iš to seka, kad visi didesni kalbos gabaliukai (makaronai) įvairiais aspektais atkartoja „Kas kas nors yra“ ir „Ką kas nors daro“: Kas yra žmogus?, Ką žmogus daro?, Kas yra pasaulis?, Kas pasaulyje vyksta? Šitaip susisteminta turi būti viskas, tada ir suvokti lengviau ir įsiminti nėra sudėtinga, nes tai nėra itin painios struktūros.

Trečias aspektas yra darbas. Dirbti reikia sistemingai, kiekvieną dieną, pagal iš anksto pasiruoštą arba iš kitur pasiskolintą planą. Tai ir viena iš priežasčių, kodėl kalbos mokymasis gali sunkiai sektis. Todėl, kad mokomasi nesistemingai, chaotiškai, bet jokio plano ir tvarkos. Todėl reikia suvokti arba išmokti kalbų esmę ir įsivesti mokymosi tvarką arba planą, kuriame būtų aiškūs tikslai ir net išmokimo terminai – kiek turi būti išmokta, iki kada.

Fonetika, kuri yra kokios nors konkrečios kalbos garsų tarimo sistema, ir gramatika išmokstama lengvai ir greitai, nes informacijos palyginti nedaug. Sakykime svarbiausių gramatikos paradigmų elementų gali būti virš 100. Skaičius tikrai nekeliantis jokios siaubo. Kitaip yra su leksiniu turiniu, arba žodynu. Gali tekti išmokti iki 100 000 leksinių vienetų. Tarkime paruoštas pradinis planas įsisavinti iki 50 000 žodžių. Jau sakiau, kad jie yra pagrindiniai ir pagalbiniai. Svarbiausi yra daiktavardžiai ir veiksmažodžiai. Tad visą šį žodyną reikia skelti į dvi dalis 20 000 daiktavardžių, 20 000 veiksmažodžių, 5 000 būdvardžių ir 5 000 prieveiksmių. Gaunasi 50 000 žodžių. Problema ta, kad abėcėliniai ir sinonimų žodynai nėra pritaikyti efektyviam mokymuisi, tad geriausiai pačiam susirašyti žodžių sąrašus ir išmokti juos mintinai. Tačiau tai reikia daryti ne bet kaip, bet remiantis į konkrečią pasaulio sandarą, kuri sudaryta iš dviejų dalių – daiktinės ir procesinės.

Tarkime norime išmokti senąją graikų kalbą. Pradedame nuo fonetikos ir gramatikos, kurios, kaip jau minėta, nėra labai sudėtingos kalbos dalys ir joms turi užtekti savaitės. Tačiau pagrindinis iššūkis yra 100 000 žodžių žodynas. Jį turime surūšiuoti paėmę abėcėlinį žodyną pagal minėtus žodžių tipus, o po to, pagal pasaulio sąrangą. Tarkime senovės Graikijoje ji buvo tokia:

a) dievų pasaulis, Olimpas,

b) Hadas, požemio karalystė, ir

c) šiems pavaldus žmonių pasaulis.

Dievų pasaulis turi kūrimo mitą ir dievų istoriją, dievų panteonus ir, be abejo, su tuo susijusį žodyną, nes yra būdingi substancialūs ir procesiniai žodžiai. Juos reikia išsirinkti ir susirašyti į grupę. Tas pats galioja ir vaizdiniams apie Hadą, arba požemių karalystę. Tačiau nėra abejonės, kad svarbiausias yra žmonių pasaulis, nes jis turiningiausiai atvaizduotas, nes ši senovės graikų kalba sukurta žmonių ir žmonėms. Kaip skaidomas žmonių pasaulis. Pagrindinės tokios dalys: sausuma, vanduo ir oras. Sausuma gali būti lyguma, kalnai, miškas, apgyventi plotai ir neapgyventi. Vanduo – tai įvairios telkinių rūšys tokios kaip vandenynas, jūra, ežeras, upė ir t.t. Oras – niekaip neskaidomas, bet gali būti žodžiai žymėti aukščiui, greičiui ir t.t. Čia išskiriam ir gyvą arba negyvą pasaulį. Gyvybė pagal rūšis laukinė, naminė ir žmonės ir t.t.

Visas žodynas, 50 000 turi būti sutvarkytas pagal visas šias rubrikas ir vaizduotėje išmoktas mintinai. Tai reiškia, kad reikia mokytis ne šiaip sąrašėlius arba korteles su žodžiais, bet su žodynu reikia labai rimtai padirbėti, nes abėcėlinis sąrašas – nepritaikytas efektyviam turinio įsisavinimui.

Visi poliglotai kalbų mokosi pagal sistemą ir jie su informacija rimtai dirba. Kokių sugebėjimų tam reikia, turėtų būti akivaizdų – geros atminties ir efektyvios vaizduotės. Vidutinio lygio žmogus visus šiuos sugebėjimus turi ir gali lengvai tapti daugiakalbiu, aišku, jeigu pats to nori. Vaikams tai gal nelabai tinkama, bet suaugęs poliglotas vienu metu gali mokytis kelių kalbų. Tai padeda suvokti pagrindinę kalbų paslaptį, – kad daugelis funkcijų ir sąvokų yra universalios visoms giminingoms kalboms ir kuo daugiau kalbų žinai, tuo lengviau išmokti naujų.

Pagal vakarietišką klasikinį išsilavinimą, pirmiausiai mokomasi (be pirmosios kalbos) senovės graikų ir lotynų kalbų; toliau eina romanų kalbos, tokios kaip italų, ispanų, prancūzų ir be abejo anglų bei vokiečių kalbos; paskiausiai, gali būti įdomios skandinavų kalbos, tokios kaip švedų, danų ir norvegų. Be to, labai turtingas yra slavų kalbų segmentas, nors kultūriškai jis gali būti labiau atsilikęs (išskyrus Rusiją).

Pagrindinės schemos

Kalba nėra tikrovės pagrindas, iš kurio galima viską išvesti, greičiau ji yra veidrodis, kuriame atspindimos išorinės kalbai realybės. Tos realybės yra Pasaulis ir Žmogus, kurias galima atspindėti kalboje kaip veidrodyje. Kalbą kuria žmogaus sąmonė, o pasaulis suteikia jai pagrindinį turinį. Žmogus retai kalbasi su savimi ir dar rečiau su negyvais daiktais – bendravimas vyksta tik tarp žmonių, nes tik jie ir gali suprasti kalbos turinį. Šitaip užkoduojamos pamatinės struktūros ir formos, turinčios ir socialinį, ir subjektyvų, ir objektyvų turinį. Fonetika yra ženklai, perteikimo forma, gramatika – santykiai ir ryšiai, leksika – pagrindinis adresatui perteikiamas turinys. Visi šie dalykai paprasti ir universalūs, tad išmokus juos, nesunku įsisavinti visas norimas kalbų sistemas.

Fonetika

Fonetika prasideda nuo abėcėlės raidžių, kuriomis koduojami pagrindiniai garsai, iš kurių sudaryti garsiniai ir vaizdiniai žodžių kodai. Reikia žinoti raidžių tarimą įvairiose aplinkose, kurios gali būti skiemenys, skirstomi į įvairius tipus (atviri, uždari ir t.t.). Visi garsai skirstomi į pagrindines kategorijas, vadinamas balsiais ir priebalsiais. Šie garsai skiriasi tuo, kaip išeina iš burnos oras ir yra akustinis reiškinys, kurį galima aprašyti išilginės bangos forma. Balsiai yra atviri ir orui iš burnos išeiti kliudoma mažiau, o priebalsiai uždari ir oro srovė iš burnos išeina su įvairiomis kliūtimis ir trukdžiais. Iš esmės, šnekamoji kalba yra ne kas kita kaip su turiniu susietas oro birbinimas. Tam yra naudojami kalbos organai, pagrindiniai kurių yra balso stygos, liežuvėlis, minkštasis gomurys, kietasis gomurys, liežuvis, dantys ir lūpos. Lūpos įgauna skirtingas formas, liežuvio galiukas liečia arba apatinius, arba viršutinius dantis, liežuvis užriečiamas į viršų, gali liesti gomurį, liežuvis juda ir horizontaliai ir vertikaliai, įgaudamas įvairias padėtis, galima vibruoti liežuvėlį ir t.t. Visi šie kalbos organų judesiai formuoja garso tipą, priklausantį balsių ar priebalsių kategorijai. Šitie garsai veikia ausį, o ausis veikia smegenis ir sąmonę.

Abėcėlių pavyzdžiai. Graikų kalbos:

graiku

Rusų kalbos:

rusu

Gramatika

Įsivaizduojant žmogaus psichinę sandarą kaip aibę, kalba šioje sistemoje būtų poaibis, nes ji kuriama žmogaus ir skirta sau arba kitiems žmonėms. Kalbos paskirtis išsaugoti ir perduoti informaciją ir tam reikalingas kūrėjas ir adresatas, taip pat reikalingas tam tikras perdavimo substratas. Mokantis gramatikos visos struktūros turi sudaryti vieną vaizdinį matomą rodomojoje sąmonėje, t. y., mąstyme. Įgijus tam tikrą patirtį, nesunku suvokti, kad kalbos turi universalias gramatikos struktūras ir vieną kartą išmokus schemą, ją šiek tiek pataisius galima perkelti į kitas kalbas, tereikia įsidėmėti naują ženklų ir garsų struktūrą. Visa kita yra bendras, virš 100 elementų turintis rinkinys, kurį galima suklasifikuoti į dar smulkesnes dalis.

Sudėtingiausi elementai yra veiksmažodis ir daiktavardis, visos kitos kategorijos – daug paprastesnės. Veiksmažodžio sistema tokia:

a) pasakotojo-adresato blokas,

pasakotojas

b) tikrovės-santykio blokas ir veikslo-laiko struktūrinis blokas.

veiksmazodis

Daiktavardžio sistema.

a) substancijos dalių vaidmenys vyksmo atžvilgiu

daiktavardis

Elementų tvarka junginyje (sakinys), vadinama sintakse, taip pat yra gramatikos dalis, tačiau galimybių čia daug nėra. Branduolys dažniausiai būna veiksmo grupė, o priekyje arba gale atsiduria subjektas arba objektas ir be abejo įvairūs apibūdinimai.

branduolys

Tai yra substancijos-vyksmo persipynimas, kuris perduoda pagrindinę informaciją. Daiktavardžiai be veiksmo yra tik vardai arba pavadinimai, o pasakojimas atsiranda tada, kai kas nors vyksta – tai yra pagrindinė tikrovė.

Leksika

Prie pateiktų schemų pridėjus būdvardžius įr prieveiksmius, sudėtingesnę sintaksę, gauname visą kalbos gramatiką (vadinamąją morfologiją ir sintaksę). Ji nėra sudėtinga, ypač žmogui mokančiam daugiau kalbų ir turinčiam supratimą apie tai, kas kalba yra ir kam ji naudojama. Bet yra ir sunkesnė dalis, reikalaujanti daugiau laiko ir darbo – tai yra žodynas. Apie jį šiek tiek užsiminiau, net galima sakyti, kad tai pati žodžių mokymosi esmė. Galiu pakartoti dar kartą. Kalbos branduolį sudaro daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, kurie dažniausiai derinami morfologiškai ir sukuria pagrindinę struktūrų prasmę. Daiktavardžiai yra pavadinimai arba vardai ir vien vardinant juos, nieko pasakyti neįmanoma. Toks galimas tik atsakymas į klausimą: Kas tai yra? O kas yra tai? Atsakyti galima taip: „mano namas“ arba „knyga“. Bet dažniausiai kalbama ne apie tai, kas kaip vadinasi, bet apie tai, kas vyksta. Tam reikalingi veiksmažodžiai. Jie taip pat atskirai nereiškia nieko (bendraties forma „skaičiuoti“, arba dalyvio forma „eidamas“). Reikšmė atsiranda tada, kai pradedama koduoti morfologiškai ir sintaksiškai, t. y., gretinant veiksmą su subjektu, arba veikėju. Dar labiau sistema išplečiama, prijungiant apibūdinimus, patikslinimus ir aprašymus su būdvardžiais arba prieveiksmiais.

Visa tai elementaru ir būtina žinoti, tačiau mokantis žodyno, dar svarbiau sieti jį su pasaulio vaizdiniu, pamatine jo schema. Mano tekstuose tai yra substancija, erdvė, judėjimas ir laikas. Yra sąvokos, kurios naudojamos aprašant substanciją savo bendriausia arba metafizine forma. Visų pirma, tai yra šitie jau išvardinti žodžiai: substancija – gali būti kontinuumai, materija, dvasia, būtis, egzistencija, Dievas, Šaltinis ir t.t. Jis begalinis arba baigtinis, atsiradęs arba neatsiradęs, pažinus arba nepažinus ir t.t. Naujausiais laikais sąvokos šiek tiek pasikeitusios: visa schema šiais laikais vadinama „Visata“ sudaryta iš gijų (filaments), galaktikų superspiečių, galaktikų spiečių, žvaigždžių spiečių, žvaigždžių, planetų ir t.t. O „Pasaulis“ tai tam tikra erdvė ant planetos paviršiaus, kur gyvena žmonės ir užsiima savo reikalais.

Sutvarkius visus šiuos klausimus, nuo bendriausių ir abstrakčiausių iki konkrečiausių, turimas visas žodyno turinys.

Žmogaus pasaulis yra svarbiausias, nes tarpusavyje apie Visatą arba galaktikas kalbama retai, dažniau apie save, savo pasaulį, savo gyvenimą, savo artimuosius ir t.t. Tai yra, turime protą ir emocijas, žinias, istorijas ir faktus, pasaulį, kitus žmones. Taip pat tai gali būti praeitis, dabartis ir ateitis, susieta su pasakotoju arba kitais žmonėmis. Taip mokytis yra daug lengviau. Svarbiausia, reikia iš karto susirinkti visą sąrašą, o ne rankiotis po vieną iš bet kur. Sąrašą susidaryti nesunku, nes kiekvienas žmogus tobulai žino bent vieną kalbą ir ją gali panaudoti žodžių surinkimui, tereikia sutelkti dėmesį į kokį nors objektą ir iš atminties surinkti visus žodžius, kuriuos žinai. Tada iš abėcėlinio žodyno surinkti visus vertimus. Tada, pasitelkus vaizduotę, galima visus kitos kalbos žodžius priklijuoti prie reikiamos vaizdinio vietos ir šitaip įsiminti. Šitaip galima susiklasifikuoti visą žodyną, net daugiau nei 100 000 žodžių. Nes visi jie priklauso kokiai nors tikrovės daliai ir pavadinimų grupei, kuri su šia dalimi asocijuota. 40 000 daiktavardžių, 40 000 veiksmažodžių, 10 000 būdvardžių, 10 000 prieveiksmių ir kt.

Per dieną sutvarkant 500 žodžių, visą žodyną išmokti galima per 200 dienų. Sudėjus viską – gautųsi metai, arba 365 dienos. Tikri talentai gali išmokti ir dar greičiau, bet tam reikia turėti visą medžiagą, visus žodynus paruoštus kitų žmonių, plius reikia turėti fenomenalią atmintį. Tada šis darbas tampa tarsi lengvas žaidimas. Pradedant nuo nulio, tai yra, visą medžiagą ruošiantis pačiam – užtrunka ilgiau, ypač abėcėlinio žodyno perrašymas. Nes nukopijuoti reikia virš 100 000 žodžių.

Tekstai

Dabar keli žodžiai apie tekstą. Apie jį reikalingas bent elementarus supratimas, nes gramatika ir žodynas reikalingi tik tekstų kūrimui, patys savaime jie beverčiai. Tekstai sakomi arba rašomi turint tikslą perteikti kokią nors informaciją, kuri yra arba pasaulio arba žmogaus vidaus turinys. Pasaulyje randame žmones, įvykius, reiškinius, procesus. Viduje jausmus, mintis, atsiminimus. Visa tai kartkartėmis norisi arba privaloma papasakoti kitiems ir tam pasitelkiama kalba (gramatika ir turinys).

Tekstai yra diskretiški, ne vientisi, nes juos pagal informaciją tenka skaidyti į gabalus. Tie gabalai yra tam tikri branduoliai, kurie turi sąlygiškai savarankišką statusą. Pavyzdžiui, tekstas skaidomas į sakinius, kurie pagrįsti veiksmažodžiu, kaip branduoliu. Į sakinį branduolių be galo sukrauti neįmanoma. Blogiausiu atveju, galima jungti į išvardintą grupę, į sudėtinius sakinius, arba kontrastuojant asmenuojamas veiksmažodžio formas su neasmenuojamomis (dalyviai). Toks branduolys yra veiksmažodis su visa aplinkybių sistema (kas?, ką?, kam? Ir t.t.). Toliau tie branduoliai jungiasi į didesnius kompleksus, kurie žymimi pastraipomis, scenomis, epizodais, skyriais, poskyriais, dalimis, knygomis ir pan.

Pagal pateiktą veiksmažodžio schemą, turime pasakotojo bloką ir laikų sistemą, pagal kuriuos išsiskiria tam tikri pamatiniai tekstų tipai. Jeigu imtume tiesioginę nuosaką ir veikiamąją rūšį, tai svarbiausi tipai klasifikuojami pagal laikus:

a) būtasis laikas – pasakojimas, istorija,

b) esamasis laikas – komentavimas (dabar), apibendrintos būties ir tikrovės konstatavimas,

c) būsimasis – ketinimai, planavimas, strategijos, numatymas, prognozė.

Gryni pavidalai pasitaiko retai, ir dažnai visos šios formos jungiamos viename tekste, tačiau šie tekstai dažniausiai priklauso kokiam nors grožinės literatūros žanrui. Pagal šį kriterijų, visi tekstai gali būti atpasakojamieji arba imitaciniai. Atpasakojami įvykiai, per istorijos knygas, metraščius, ataskaitas, memuarus. Imituojami tekstai, nėra tikrovės įvykių aprašymai, nors gramatika naudojama tokia pati kaip kalbant apie tikrus įvykius. Jie yra išsigalvojimai gerąja ir blogąja prasme. Išsigalvojimai gerąja prasme yra grožinė kūryba (literatūra kaip menas), blogąja prasme yra melas ir prasimanymai, kuriuos bandoma pateikti kaip tikrovę.

Kuo daugiau praeina laiko, tuo tekstai tampa nepatikimesni, nes iš tikrovės išnyksta visi kontekstai, kuriais galima vertinti teksto patikimumą. Pavyzdžiui, kokios nors Biblijos knygos, kurias galima skirstyti į autentiškas ir daug vėliau sukurtas klastotes. Kas žino, gal net nebuvo tokių pranašų, filosofų, mokslininkų, valdovų, karvedžių ir t.t. O visi tekstai, rezervatuose smegenų plovimui naudojamos klastotės. Iš tos padėties, kurioje esu aš, įvertinti neįmanoma. Kita vertus, visa tai yra tik kelios mintys apie senovinius tekstus. Svarbiausia kalbos paskirtis kitokia – ji yra galingas įrankis ir siektinas tikslas yra tapti jos valdovu. Tai atsitiks, kai išmoksi naudoti ją psichožvalgybai ir žmonių valdymui. Psichožvalgyba parodo žmonių mąstymą, valdymas tai gebėjimas įtikinti pritaikant įvairius kalbinius efektorius.

Kalba yra įeinanti seka (psichožvalgyba), tinklinis semantikos ir vaizdinių gabalas (analizė, modeliavimas), išeinanti seka (valdymas). Aktualiausia dalis yra išeinanti seka, kuri gali būti atvira ir uždara. Bet kam savo informaciją rodyti nepatartina. Beje, tai tinka ne tik tarpasmeniniam buitiniam bendravimui, nes visi tekstai, tokie kaip knygos ir straipsniai, taip pat yra psichožvalgyba. O tekstai, kuriuos parašai tokiu formatu yra valdymas, bet čia jau tikslu turint plačiąją auditoriją, ne vieną ar kelis žmones. Tokiame platesniame kontekste gali būti naudojamas puolimas tekstu, kaip agresyvus ir niekšiškas valdymas, kurio tikslas organizuoti neapykantą ir panaudoti socialinių efektorių sistemą. Todėl natūralu, kad tenka ieškoti gynybos nuo teksto priemonių. Daug čia prigalvoti neįmanoma ir efektyviausios priemonės yra psichožvalgyba pagal aprašytą analizės sistemą ir atsakomasis puolimas tekstu.

Toks yra gyvenimas, nors „paslaptis“ sužinoma tik pragyvenus nemažą jo atkarpą. Kaip tik dėl šios priežasties reikia siekti kuo anksčiau įvaldyti kalbą arba dar geriau kalbas – kuo jų daugiau, tuo esi stipresnis.