Oneiriumas (2)

Klasifikavimo ir bruožų klausimai

Penkta signalinių sistemų grupė vadinama oneiriumu. Šis pavadinimas paimtas iš graikų kalbos ir jis kildinamas iš žodžio, kuris reiškia „sapnas“. Tačiau kadangi mūsų kalboje šis žodis turi nusistovėjusį skambesį, dažnai tapatinamą su menkinamu požiūriu, tai pavadinimu pasirinkau kitą žodį. Jis gali skambėti keistai, bet dar keisčiau skambėtų naujadarai iš vietinio žodžio „sapnas“.

Kodėl aš noriu pakalbėti apie sapnus? Pirmiausiai, tai įdomi tema, kuri psichologijoje nepakankamai naudojama ir moksle bei buityje – netinkamai interpretuojama. Todėl noriu pateikti savo teoriją, naudodamas signalinių sistemų modelį. Vien jau tai yra naujoviškas traktavimas, nes sapno reiškinys niekada kaip signalinė sistema šalia kitų nebuvo interpretuojamas.

Prieš pradedant gilintis, dar praverstų klasifikuoti signalines sistemas, kad geriau suprastume, kokia oneiriumo vieta visame signalinių sistemų modelyje. Signalinės sistemos yra nenutrūkstamo srauto, kaip juslinis pasaulis ir mąstymas, ir epizodinės, tokios kaip memoriumas (atmintis) arba oneiriumas (sapnavimas). Sapnavimas dažnai būna fragmentiškas ir epizodinis, bet taip yra greičiau todėl, kad susijęs su specifine sąmonės būsena, vadinama miegu. Sapnavimas epizodinis todėl, kad susijęs su specifiniais sąmonės prabudimo momentais, kurių metu įsijungia sapno sąmonė. Kadangi prabudimai epizodiniai, tai ir sapnai įgauna trumpesnių ar ilgesnių epizodų formą. Bet jeigu sapno sąmonė sukeliama kitais metodais (ne miegu, bet meditacija), tai epizodai gali būti pakankamai ilgi ir prilygti nenutrūkstamo srauto signalinių sistemų formatui.

Bet vis tiek įprastai oneiriumas nebūna patikimas ir stabilus, tai yra, kontroliuojamas. Todėl žmonės, neturintys sugebėjimo, dažnai šią signalinę sistemą menkina ir tai atsispindi visuomenės nerimtame požiūryje. Taip yra todėl, kad šiais laikais labai sunku turėti kokybišką miegą, o nuo miego kokybės priklauso sapnų kokybė. Tad tie, kas nori pakelti oneirumo kokybę pirmiausiai turėtų susirūpinti savo miego kokybe.

Toliau, signalinės sistemos skirstomos į visuotines ir asmenines. Visuotinės yra tos, kurios turi bendruomeninę vertę ir yra visuotinai pripažįstamos, o asmeninės turi tik asmeninę reikšmę. Tai priklauso ir nuo požiūrio į sapną, nuo to kaip jis traktuojamas, o tai yra laikmečio kultūros dalykas. Kad ir kaip būtų, šiais laikais sapnai daugiau turi asmeninę reikšmę ir kaip kolektyvo pagrindas – netraktuojami, nes mokslas komunikacinius arba transcendentinius sapnus atmeta, laikydamas, kad jų informacinis signalizavimo statusas visuomenėje – abejotinas. Tačiau sukūrus naują teoriją, naują požiūrį – į oneiriumą gali būti pradėta žiūrėti ir daug palankiau, ne tik kaip į hobio lygio domėjimosi objektą.

Tačiau kad ir kaip būtų, sapnų universalių nebūna, visi sapnai individualūs ir kokia jo reikšmė galima suprasti tik iš asmeninio konteksto – t. y., viso savo gyvenimo.

Ir paskutinis klasifikavimo akcentas – oneiriumas laikomas daugiau vidine signaline sistema, nes jis yra fragmentiškas ir labai panašus į atmintį, atminties epizodus ir vidinius fantazijų arba atsiminimų filmus. Kuo skiriasi sapnas nuo atsiminimo? Pirmiausiai tuo, kad sapno sąmonė kitokia nei atsiminimo būdravimo sąmonė; taip pat, sapne sąmonė labiau panirusi į vaizdinius, labiau su jais susiliejusi ir yra daug gilesnė nei atmintyje; ir paskiausiai, nors oneiriumas panašus į vidinę signalinę sistemą, jis gali turėti išorinės signalinės sistemos bruožų, nors tai pasitvirtina tik tada, kai sapno vaizdiniai išsipildo. Tai yra, mes apie išorinį signalą sužinome po tam tikrų faktų sensoriumo pasaulyje.

Taigi aš savo teorijoje oneiriumą laikau signaline sistema, turinčia ir vidinės, ir išorinės sistemos bruožų. Jis yra epizodinis, nes susijęs su sapninio prabudimo epizodais ir yra kitoks, kitas pasaulis, turintis savo žodyną ir oneiratyvo gramatiką. Bet ši dar nėra sukurta, tad aprašinėti teks naudojant įprastines kalbines priemones.

Sapnų rūšys

Kad suprastumėte mano oneiriumo sistemą, turite prisiminti minties ir vidinio pasaulio struktūros modelį. Yra vienas išorinis signalas, kuris skyla į dvi dalis ir viena atšaka sudaiktinama ir virsta daiktų pasauliu, supančiu žmogų, o kitas atsišakojimas informaciją sumentalina (angl. mind, mental). Šitas mentalinis kanalas yra svarbiausia dalis, kuri formuoja visą vidinį žmogaus pasaulį. Jis yra už sąmonės ribų (pasąmonėje) ir sapnai formuojasi šioje atšakoje. Į mentalinį kanalą dar įeina „vidinės saugyklos“ dalis, kur kaupiami mentaliniai įspūdžiai ir sielos atsišakojimas, kuris ateina iš vidinės transcendencijos.

Matome, kad yra mažų mažiausiai trys sapno rūšys, kurios atsiranda skirtingose mentalinio atsišakojimo vietose:

1) vidiniai sapnai,

2) komunikaciniai sapnai,

3) transcendentiniai sapnai.

Komunikacija čia suprantama siaurąja prasme, kaip išorinė komunikacija, nes bendresne prasme – visi sapnai yra komunikaciniai. Vidiniai sapnai yra tie, kurie informaciją semiasi iš vidinių saugyklų, iš visų memoriumų ir abstraktų kaupyklų, ir atspindi asmens bendrinę patirtį. Jie nori jam kažką pasakyti, bet daugiau ne apie kitus žmonės arba pasaulį, bet daugiau apie jį patį. Todėl šio tipo sapnai labiau atspindi vidinę signalinę sistemą, kokia yra nepriklausomas arba kaupiamasis informacijos apdorojimo mechanizmas. Tačiau tai ne vienintelis sapnų tipas, be šio tipo, jų yra dar mažų mažiausiai du.

Komunikaciniai sapnai – jau išorinė signalinė sistema, nors ji epizodinė ir dažnai labai supainiota ir simbolinė, todėl kiekvienas žmogus tokį sapną turi interpretuoti remdamasis savo patirtimi.

Kaip tokia išorinė komunikacija atsiranda? Tai nesunku suprasti, suprantant kaip apskritai sudaryta psichika. Pagrindinis principas yra informacijos filtravimas, siaurinimas ir išrinkimas, kuris reiškia, kad sąmonę pasiekia labai smarkiai apdorotas signalas, bet pačiose prieigose, pasąmonėje, informacijos apimtis daug platesnė. O komunikacinis sapnas signalui informaciją ima kaip tik iš šios vietos. Ir tarus kad pasąmonė žino daugiau nei sąmonė, tai seka išvada, kad sapne gali atsispindėti tai, kas iškrenta iš sąmonės konstravimo mechanizmo.

Žmogaus kūnas turi daug išorinių ir vidinių receptorių. Dalis receptorių informacijos – sąmoninama, dalis visada lieka pasąmonėje. Pavyzdžiui, tokie yra kūno organų sistemų receptoriai. Kūno organus valdo pasąmonė, bet sapnams ši receptorių informacija gali tapti prieinama ir savo simboline forma informuoti žmogaus sapno sąmonę apie gręsiantį sutrikimą, ligą, mirtį ir t.t. Tai taip pat yra komunikacinio sapno rūšis. Arba akies tinklainė, ausies sraigė suvokia daugiau, negu sukonstruoja sąmonė ir gali informuoti apie išorinę tikrovę tai, ko sąmonė nežino, bet kas vyksta arba gresia įvykti. Tai gali būti įvairūs perspėjimai, intuicija ir t.t. Tad komunikaciniai sapnai gali būti paprastieji, kurie kažką komunikuoja apie išorinį pasaulį, bet tai žino ir sąmonė. Čia dažnai būna mišrus vidinio ir komunikacinio sapno tipas. Ir sapnai gali būti pranašiški, kurie informuoja sąmonę apie tai, ko žmogus įprastiniu patyrimu nežino.

Ir trečia sapno rūšis yra transcendentinis sapnas. Kaip rodo pats pavadinimas, jis susijęs su anapusine informacija arba informacija apie šį pasaulį, bet gautą anapusiniais kanalais, per anapusinę sielą. Tai taip pat komunikacija, be to – tai išorinė komunikacija, bet jos esminis skirtumas tas, kad ji apeina įprastinius erdvės ir laiko kanalus, šį pasaulį ir yra „metafizinė“. Šie sapnai peržengia įprastinę erdvę ir laiką, šį pasaulį, susieja su anapusinėmis būtybėmis, gali pranašauti ateitį, teikti informaciją apie anapusinius pasaulius ir t.t. Kaip jau galima buvo suprasti – tai rečiausias sapnų tipas, nes tam reikia pakylėtos sielos būsenos, kuri pasiekiama tik po dvasinio augimo. Anapusinės būtybės turi žmogų išrinkti kaip kanalą ir tarpininką, o tam reikia, kad norėtų su juo komunikuoti, o tam reikia būti pakankamo dvasinio lygio žmogumi ir turėti tinkamas charakterio savybes.

Kyla klausimas, kaip patikrinti ar sapnas tikrai komunikacinis arba transcendentinis, nes išoriškai tokią formą gali turėti ir vidinis fantasmagorinis sapnas (o tokie bruožai sapnavimui apskritai labai būdingi). Aš žinau tik vieną būda. Sapnas turi pasitvirtinti ir išsipildyti ir tik po to galima šimtu procentų žinoti, kad suveikė išorinė oneiriumo signalizavimo sistema. Bet ne visi sapnai išsipildo ir dažnai jie būna tik vidiniai sapnai, kuriuose žmogus sprendžia savo vidines psichologines problemas, konfliktines situacijas, realizuoja troškimus bei aistras.

Sapnas ir oneiratyvo struktūros

Dabar pamėginsiu panagrinėti oneiratyvo pagrindinius struktūros bruožus. Pagrindiniai sudėtiniai elementai yra pasaulis, būtybės, erdvė ir laikas. Visi šie elementai gali būti žinomi, nors netikri ir svetimi. Pavyzdžiui, sapnuoti galima savo gimtą miestą arba visiškai svetimą realybę. Labai dažnai atrodo, kad sapnuoji žinomą vietovę, bet suvoki ją kaip nepažįstamą, neįprastą. Žmonės gali būti nežinomi, žinomi ir ne šios realybės. Erdvė ir laikas gali turėti įprastines savybes, o gali būti ir su iškraipymais, tokiais kaip teleportacija arba kelionės laiku. Visada reikia atkreipti dėmesį į santykį, tarp realybės laiko, kuris visada yra „dabar“ ir sapno laiko. Sapnas taip pat vyksta „dabar“, bet pagrindinio laiko atžvilgiu jis gali būti praeityje, dabartyje, ateityje, neapibrėžtame laike ir svetimame laike. Maždaug taip pat nagrinėjamos ir vietos: jos žinomos, svetimos, neapibrėžtos, fantastinės arba transdimensinės.

Sapnas dažnai būna su keblia situacija ir siaubu (ne siaubo filmo tipo). Su tuo susiję prabudimo momentai, kai kebli padėtis užaštrėja tiek, kad žmogus jaučia kad teks susidurti su kažkokia baisia situacija ir smegenys žmogų žadina, kad ištrauktų iš jos sąmonę. Tokie sapnai nėra pilnaverčiai, nes idealiausia situacija, kai sapnas išgyvenamas iki galo be nutraukimo prabudimu, bet tuo pačiu žmogus gerai atsimena ką sapnavo. Tam reikia labai geros kokybės miego ir geros kokybės sąmonės, kurie pasiekiami laikantis tinkamo režimo, mitybos, naudojant geram miegui skirtus natūralius preparatus. Tie, kas sapnuose dažnai prabunda, turėtų stengtis per sąmoningo sapnavimo technikas, sapną pratęsti ir susapnuoti visą „siaubą“ iki galo. Tada žmogus psichologiškai apsivalo geriausiai.

Norint vystyti oneiriumą, reikia atsiminti, kad tai yra grupė trijų signalinių sistemų ir kad reikia tobulinti visas tris. Tai pats oneiriumas, kaip priklausoma signalinė sistema; nepriklausomas oneiriumas (atitinka kognityvinį sugebėjimą), kuris yra sąmoningo sapnavimo sugebėjimas, tai yra sugebėjimas pačiam modeliuoti oneiriumo signalinę sistemą ir tiesiogine šio žodžio prasme – kurti sapnus, juose veikti, manipuliuoti prasmėmis, būsenomis, vaizdiniais ir t.t. Ir trečia signalinė sistema, kuri atitinka memoriumą, yra kaupiamasis oneirumas – tai gebėjimas įsiminti sapnus ir juos atgaminti, pavyzdžiui naudojimui analizei su kitomis signalinėmis sistemomis (kognityviumas).

Visa tai priklauso nuo geros smegenų būklės ir nuo mentalinio informacijos atsišakojimo stovio. Ar vidinis pasaulis išplėstas, ar ne; ar jis pakankamo ryškumo ir gilumo, ar susiaurintas ir nuslopintas? Jeigu teisingas pastarasis atvejis, tai pirmiausiai reikia siekti sąmonės apsivalymo ir išplėtimo. Tada galima tikėtis kokybiškos oneiriumo sistemos, net komunikacinių ir transcendentinių sapnų, kurie yra iš tikro pranašiški. Galima pradėti bendrauti su toli esančiomis būtybėmis ir žmonėmis ir gauti informaciją per sapnus. Kaip tai įmanoma? Vienas būdas priklauso nuo to, kad oneiriumas dažnai naudojamas kaip telepatijos nešėjas. Tad komunikaciniai sapnai gaunami per telepatiją tarp žmonių. Bet pačiam ryšį užmegzti – neįmanoma. Žmogus turi siekti, kad jį tokiam ryšiui išsirinktų ir kad per jį kažkas pradėtų komunikuoti. Tai yra vienas iš metodų, pakelti savo oneiriumo rangą į aukštesnį lygį ir iš vidinės signalinės sistemos paversti į išorinę, iš asmeninės – į visuotinę.

Tie kurių sapnai nėra ryškūs ir gilūs, greičiausiai numos ranka į oneiriumo stiprinimą ir bandymą susikurti savo oneiratyvo kalbą. Kitiems tai gali būti ganėtinai įdomu. Bet tai ne tik įdomu, tai ir naudinga, nes oneiriumas yra įvadas į kitą signalinę sistemą, kurią pavadinau transoriumu. Tie, kas nori išplėsti savo tarpdimensinę sąmonę, tai gali padaryti pradėdami nuo sapnų valdymo. Kuo daugiau išvystytų signalinių sistemų valdo žmogus tuo jis dvasiškai pranašesnis, tuo jis turi aukštesnį rangą, o nuo to priklauso ar nori su tavo siela bendrauti anapusinės būtybės.

Todėl tie, kas domisi savo oneiriumo signaline sistema, galėtų pradėti praktikuoti kažką panašaus į Tibeto sapnų jogą. Nekalbant jau apie tai, kad patartina turėti savo sapnų dienoraščius ir kitas specialias pagalbines priemones. Kad kiti nesuprastų, sapno užrašymui galima naudoti savo asmeninę sutrumpinimų arba kodų sistemą, tai pirmiausiai naudojant dėl geresnio atsiminimo.

Iliuminatų transhumanizmo samprata (2)

Biologinė matrica

Gyvybės transhumanizmavimas

Apibendrindami visas žmogaus mokslų teorijas, galime apibrėžti tokias kertines sąvokas kaip rūšis, individas ir gyvybė. Į klausimą kas yra rūšis atsakyti paprasta – tai yra tam tikra biologinė programa, koduojanti ir keičianti individualią rūšies kopiją. Individas yra iš šios programos susikuriantis biologinis organizmas ir sąmonė. Gyvybė apjungia abu aspektus, bet svarbesnis yra individas, nes jis, kaip organizmas, yra akivaizdus, o programa yra nematomi kvantiniai procesai molekuliniame arba submolekuliniame lygmenyje.

Pagrindinės informacijos formos (reprodukcinė informacija ir aplinkos susiejimo informacija) susijungia smegenyse, kur sukonstruojamas substratas, leidžiantis atverti sąmoningą ir suvokiančią tikrovės gelmę, įjungiant gnostinius laukus. Šias formas labai intensyviai tyrinėja mafijos mokslininkai, kurie svajoja susidievinti individualios kopijos (konkretaus žmogaus) lygmenyje ir dar labiau, akivaizdžios gyvybės forma, šitaip sekdami Iliuminatų pėdomis, tam naudojant klonavimą, kaip tos pačios „versijos“ reprodukciją.

Tačiau organizmo klonavimas turi minusą – žmogus yra ne organizmas, bet sąmonė, o klonuojant ji gaunama tuščia ir dėl to formuojasi nauja, t. y., kita, asmenybė – klonas nėra tas pat žmogus. Todėl transhumanistiniai dievai (Iliuminatai) siekia klonuoti ne tik organizmą, bet ir sąmonę. Kaip tai siekiama padaryti priklauso nuo sąmonės teorijos. Pagal transhumanistus, sąmonė yra a) abstrakti būsena, ir b) informacija. Tad norint ją klonuoti, reikia mokėti paimti visą konkrečią sąmonės informaciją (kaip DNR) ir mokėti dirbtinai sukurti suvokimo būseną. Tada, sujungus konkrečią asmenybės informaciją su abstrakčia būsena, galima atkartoti sąmonę arba asmenybę. Kadangi dirbtinai sukelti būseną ir laikyti informaciją lengviau dirbtinėmis priemonėmis, tai klonuotas organizmas netinka, nes, kad dirbtiniu būdu į smegenis būtų galima perkelti klonuotą informaciją, reikia išmanyti absoliučiai visas smegenų paslaptis ir turėti atitinkamas technologijas.

Todėl transhumanistai ir svajoja apie visokius „pakrovimus“ arba „perkėlimus“ į dirbtinį substratą, kuris šiuolaikiniais terminais vadinamas superkompiuteriu arba dirbtiniu intelektu, tačiau juo neapsiriboja, nes yra galimybės kurti palankias struktūras ir kitose branose, ne vien fizinėje.

Iliuminatų transhumanistinė sistema

Informacijų įvaldymas ir užgrobimas pirmiausiai rūpėjo Iliuminatų valdžiai. Jie siekė sudievinti savo sąmones, šį sudievinimą vadindami Pakilimu. Transhumanizme ir posthumanizme tai vadinama „pakrovimu“ (Uploading). Šitaip jie siekė išaukštinti individualumą, paneigdami pagrindinį tikrovės principą, kad programa svarbesnė už individą ir individas tarnauja programai.

Sukūrus tokias technologijas, atsigaminimo ir atsinaujinimo ciklai įstringa Iliuminato sąmonės vietoje, kuri tapusi pranašumu ir valdžia, sukuria visą biologinį rūšies organizmą pavergiančiu epicentru. Tai yra matricos kalėjimas, kai šita vieta pradeda šokdinti visą aplinką (rūšis, pasaulį) pagal save. Laisvas rūšies tapsmas baigiasi ir susiformuoja vis labiau plintanti vėžinė metastazė, kurią Iliuminatas suvokia kaip artėjimą prie dieviškumo. Šitaip žlunga visa biologinė įvairovė, kuri į Iliuminatų sukurtą sistemą įtraukiama kaip kibernetikos objektas, arba valdoma mašina.

Kaip jau sakiau, nei organizmo, nei sąmonės klonavimas netenkina. Organizmas klonavimo metu nors ir replikuoja tą pačią programą, bet tai nėra tas pats organizmas tikrąja šio žodžio prasme. Net klonavus sąmonę, tai nėra ta pati Iliuminato esybė. Tai tik pradinės kopijos arba originalo pakaitalai. Pakaitalai yra žemesnis rangas arba lygis, nors tai leidžia dauginti save kiekybiškai. Kiekybinis dauginimasis per informacijos atkartojimą, arba dvejinimą, nededa lygybės ženklo tarp kopijų ir originalo. Taip yra todėl, kad kopijavimas ir perkėlimas nėra tas pats.

Žinoma kopijavimą (klonavimą) galima „patobulinti“ telepatiniu ryšiu, visus klonus paverčiant Viena sąmone. Šitaip kuriasi aukštesnė sistema, turinti vieną ir bendrą patirtį, kai šitaip originalai po truputį atmiršta, ir yra pakeičiami kopijomis, kurie savo ruožtu tampa originalais kitoms kopijoms ir t. t. Šitaip Iliuminatas tampa tam tikra natūralios rūšies atauga arba polipu. Tačiau jos galimybės tokios, kad jis pavergia rūšies programą, kuri priverčiama tarnauti Iliuminato pasaulio ir veiklos „vizijoms“, pirmiausiai saviplėtai.

Šitaip Iliuminatas užgrobia realybę, kuri paverčiama matrica, kuriama Iliuminato valdomos programos, o Iliuminatas yra Vyriausias programuotojas. Biologinės vergų kastos valdomos nebūtinai vien technologine psichotronika ir telepatija. Iliuminatų technologijos pažengusios tiek, kad sąmonės valdymo sistemą geba įrašyti į DNR kodą, ir „čipai“ bei psichotronika yra biologinės formos. Tai taip pat yra kvantinė programa, turinti tam tikrą karkasą (kaip elektrodinis implantas), bet yra užmaskuota biologinėmis molekulėmis ir dedama ne į smegenis bet į pradines lytinių ląstelių programas ir „čipus“ smegenys „užsiaugina“ pačios. Šitaip galima kurti vergo, prižiūrėtojo arba gubernatoriaus programą, kuris kontroliuoja visą Iliuminato valdomą vergovinę sistemą. Informacijos virsmų sistemos tiek įvaldytos, kad jomis galima sukurti kokią nori biologinę tikrovę. Visos šios planetos rūšys yra šitaip užgrobtos.

Bet tai prieštarauja tikrovės tvarkai – tikrovė nesiekia išpūsti savo programos jokioje grandyje. Grandis su begaliniu to paties kartojimusi yra programos klaida – visos individualios programos praeina, svarbus tik begalinis Kitimo procesas. Iliuminato matrica yra įstrigusi „programa“. Tai įvyko kai tam tikru momentu istorijoje buvo sukurtos Pakilimo galimybės, tai yra, sąmonė tapo nepriklausoma nuo vienintelio substrato, kuriame ji gali egzistuoti. Šis pakilimas susijęs su tokiomis galimybėmis:

1) organizmo klonavimas (be sąmonės perkėlimo) perimant fizinių branų DNR,

2) sąmonės klonavimas perkėlus sąmonės branų DNR (informaciją) į naują substratą, nebūtinai priklausantį nuo fizinės branos,

3) pasaulio klonavimas (matricos DNR informacijos perrašymas), sukuriant naują, vis atgaminamą tą pačią kopiją. Tai yra pakilimo esmė ir pagrindinis tikslas.

Taip prasideda „varžybos“ su Dievu, sutrikdant natūralią (dievišką) pasaulio raidą, ir prikuriant realybėje Iliuminatinių ataugų. Koks yra gyvenimas tokioje ataugoje priklauso nuo a) Iliumintinės sistemos, kurioje replikuojama rūšinė informacija, ir b) nuo paskirtos „misijos“, kurią žino tik pats Vyriausiasis Programuotojas. Tokio pasaulio likimas priklauso nuo to, kokios yra DNR galimybės atstatyti natūralią rūšies tvarką, kurioje valdo pati originali biologinė programa, eliminuodama tokių įstrigusių realybių sistemą. Pavyzdžiui, gali įrašyti „išlaisvintojo“ programą, kuri sutaiso visas sutrikusias funkcijas, ir tikrovė pradeda tekėti natūralia savo vaga, kurioje fizinis individas – laikinas, o perkėlimo galimybės priklauso nuo sąmonės branų galimybių.

Šitokioje sistemoje gimusi apribota sąmonė auginama ant iliuzijų pasaulio, kuris neišvengiamai įtraukiamas į vidų. Informacija yra apribota ir daugelis paslapčių nežinomos. Todėl, susidūrus su matricos pasaulio tamsiąja puse, stimuliuojamos abejonės, nepasitikėjimo ir atmetimo reakcijos. Pvz., netikint, kad šioje planetoje yra grupės, kurios naudoja telepatinę bendravimo sistemą, kad galima valdyti visas smegenų funkcijas, jas išplečiant ar susiaurinant. Kad galimi „stebuklai“, aiškiaregystė, ekstrasensorika ir t. t. Tai įmanoma todėl, kad visa tikrovė – programuojama, tik tai prieinama ne kiekvienam individui.