Korporiumo signalinė sistema (1)

Siela su išorine ir vidine aplinka sąveikauja per signalines sistemas. Tos vietos, kurios yra svarbiausios, turi savo informacijos apdorojimo mechanizmus. Signalines sistemas skirstau į 5 grupes, kiekviena kurių turi 3 pogrupius. Bendrai tariant, yra išorinė, vidinė ir kaupiamoji signalinė sistema kiekvienoje grupėje. Aš žmoguje esu radęs tokias signalinių sistemų grupes: sensoriumo, korporiumo, telepatiumo, oneiriumo ir transoriumo.

Sensoriumas yra įprastinis juslinis aplinkos pažinimas, kuris perduodamas į sensoriumo protą ir čia modeliuojamas. Korporiumas yra signalinė sistema, susijusi su kūniškumo aplinka, susidedanti iš jos suvokimo ir valdymo. Telepatiumas yra T-Sensoriumo signalinė sistema, kuri geba atskleisti kito žmogaus vidaus pasaulį. Oneiriumas yra sapnų pasaulio signalinė sistema, kurios svarbiausias elementas yra sapno sąmonės epizodai, kurie gali būti vidiniai, komunikaciniai arba transcendentiniai. Ir paskutinę signalinę sistemą vadinu transoriumu, ir sieju ją su galimybe sielos pastangomis išeiti į vidinį anapusinį pasaulį.

Signalinių sistemų klausimas labai platus, tad viename įraše visų apžvelgti neišeis, todėl temas skaidau po vieną kiekvienai signalinei sistemai. Pradėsiu nuo korporiumo, kuris sudarytas iš išorinio kūno, jo valdymo sistemos ir su motorika susijusios atminties. Fiziškumas nebūtinai turi būti siejamas vien tik su fiziniu aktyvumu, nes korporiumas taip pat yra sąmonės forma, ir įmanomos ne tik aktyvumo, bet ir kontempliatyvios ir meditatyvios praktikos. Aš korporiumą sieju kaip tik su tokiomis veiklomis.

Geriausia, manau, pradėti nuo kūnų suvokimo struktūros. Kūnas suvokiamas ne kaip vienis, bet kaip daugialypė struktūra, ir visos teorijos, kurios paslepia šį daugialypumą, maskuoja tikrą žmogaus prigimtį. Iš dalies šie dėmenys yra patiriami, iš dalies suvokiami loginiu protu. Mano skirstymas yra šiek tiek kitoks, nei įprastinis skirstymas į subtiliuosius kūnus, nes aš remiuosi tik tuo, ką kiekvienas žmogus gali patirti pats. Tai yra, „teorinių“ kūnų pas mane nėra.

Savo sistemoje išskiriu du kūnų kompleksus, iš kurių vienas yra tiesioginis ir paprastas, o kitas yra įtarpintas sudėtingos Z struktūros. Pradėsiu nuo pirmo. Žmogaus kūniškumo pradžia turi būti a) kauzalinis kūnas, nuo kurio viskas prasideda, ir kuris yra žmogaus kūniškumo priežastis. Žinoma, visos tikrovės pirmoji priežastis yra Šaltinis, tad galima sakyti, kad kiekvieno kūno gilioji šakinis yra įsišaknijusi jame. Tada eina b) tapatybės kūnas, kuris yra atminties gebėjimas, išsaugantis kūno branduolio vientisumą ir pastovumą. Kauzalinis kūnas pereina prie c) semantinio kūno, kuris yra tas jausmas, kuris atsiranda kūną jaučiant be vaizdo pagalbos. Tai sąmonėje kaip ideali struktūra esanti kūno forma, kuri atsijusi nuo vaizdo ir valdoma atskirai. Pavyzdžiui, semantinio kūno dalį galima judinti, nejudinant regimo kūno. Ir paskutinis kūnas yra d) akių kūnas, kuris yra forma, kurią sukuria regos žievė.

Be tiesioginės struktūros yra netiesioginė, kuri turi Z raidės formą. Šioje įterptinėje kūno struktūroje kauzalinis kūnas ne tiesiogiai pereina į semantinį kūną, bet šoka į a) gnostinį kūną, kuris yra žmogaus proto konstruktas atėjęs iš aplinkos sandaros pažinimo. Gnostinis kūnas šoka į b) fizinį, vidinį kontinuumą ir tik tada pasiekia semantinį kūną, kuris transformuojamas pagal gnostinio kūno įsivaizdavimą. Pavyzdžiui, semantinį kūną galima matyti vidine akimi kaip energetinius kanalus, kuriais cirkuliuoja energijos srautai. Tada visas šis pavidalas aprengiamas akių kūno rūbais, kuris paslepia tai, ką sąmonė suvokia savo viduje. Žmogus įpratęs tapatinti save su akių kūnų, bet kad jis ne toks svarbus rodo tai, kad skausmą arba malonumą jaučia ne akių kūnas, bet semantinis. Tai matosi iš to, kad skausmas nepraeina net užsimerkus, nors kūno vaizdas išnyksta.

korpDabar visą šią kūnų struktūrą suprojektuojame į dviejų srautų sistemą, kur įeinantis išorinis signalinės sistemos kanalas skyla į dvi dalis ir vienas yra sąmonėje sudaiktinamas, o kitas mentalizuojamas. Daiktinis yra  tiesioginis kanalas: kauzalinis, semantinis ir akių kūnas; mentalinis yra Z struktūra: gnostinis kūnas, fizinis kontinuumas ir semantinio kūno jausmas, kuriame susijungia laksatas ir fiksatas. Visa ši sandara apgaubiama sąmonės lauko, kuri kuria luksorinų sraute atsirandantį suvokimą. Dar šiuos momentus galima vaizduoti kaip fiksatinį, nelankstų kūno ekraną ir laksatinį, lankstų kūno ekraną, kurie „Samonės aktyvumo ciklo“ sujungiami į vieną sistemą, kuri vadinama korporiumu.

Korporiumas skirstomas į dvi dalis: aktyvumo dalį ir meditatyvią dalį, kuri akcentuoja sąmoningą suvokimą ir dėmesio valdymą. Ši sistema labai gerai tinkama paaiškinti pavyzdžiui kūno meditacijos praktiką, kuri vadinama Kundalini joga. Jogos tikslas pažadinti kundalini energiją, kuri sukuriama Z struktūroje kūno komplekse, ir tada projektuojama į semantinį ir akių kūną, kurie sujungiami taip, kaip su pasauliu sujungiama mintis senso-kognityvinėje sintezėje. Fizinė dalis apima hatha jogos pratimus, kuriais realizuojama fizinė korporiumo dalis, pirmiausiai – semantinis kūnas su gnostinio kūno projekcijomis. Tada naudojama laya jogos meditacijos praktikos, kurių tikslas yra pažadinti stuburo pagrinde esančią latentinę kundalini energiją, kuri, kildama į viršų, vieną po kitos atidarinėja čakras.

Reikia neužmiršti, kad korporiumo vaizdai atsiranda difuzinėje realybėje tarp dviejų sluoksnių, ir pats kūnas, kas jis yra, mes iš tikro nežinome, turimos tik projekcijos į kūno pirminę tikrovę, kuri yra transcendencija. Tad tie vaizdai, kurie atsiranda ekranuose yra tik tam tikros sąmonėje atsirandančios suvokimo perspektyvos, ne tikras kūnas. Tikras kūnas yra Šaltinio energija, kuri apima ir fizinį, ir gnostinį aspektą bei per sąmoningą valdymą galima atidaryti kanalą į abu iš jų. Pagal įprastą principą, kuriame sąmonė dalinama į laksatą ir fiksatą, kūnas turi morfinį aspektą, kurį žmogus gali valdyti ir vaizdinius projektuoti į semantinį kūną, taip pat turi fiksuotą, objektyvų aspektą, kuris apima tiek tam tikras pastovias pasikartojančias būsenas, tiek akių kūno formas, kurias valdyti galima tik kaip judriąją motoriką.

Abu šie aspektai yra svarbūs ir jie susijungia senso-kognityvinėje sintezėje tuo pačiu principu, kaip mąstymas susijungia su pasauliu. Kaip kognityviumo mintis leidžia pažinti ir įvaldyti žmogų supantį pasaulį, taip korporiumo mintis leidžia tapti savo fizinio ir kitų kūnų šeimininku. Koks šio valdymo tikslas? Manau čia tegali būti du tikslai: fizinių žmogaus galimybių išplėtimas, pradedant joga, kovos menais ir kitomis sporto šakomis; ir, žinoma, sveikata, gera savijauta. Tą sveikatą galima pasiekti ne vien gyvenant sveiką gyvenimą, bet ir tam tikromis meditacijos praktikomis, kurios susietos su fiziniu aktyvumu. Svarbiausia, neužleisti šios savo signalinės sistemos, nes ji yra labai svarbi gero gyvenimo ir geros savijautos sudėtinė dalis.

Nors tai labiau įprasta profesionaliems sportininkams, tačiau net galima išmokti mąstyti savo kūnu, nes gnostiniai ir semantiniai konstruktai atitinka tas sielos dalis, kurios kognityviume vadinamos protu ir mąstymu. Yra įvairios meditacijos technikos, kurios susijusios su dėmesio valdymu arba dėmesio išvalymo nuo juslinių formų. Galima įsivaizduoti tokią meditaciją, kurioje dėmesio objektu tampa tam tikros Z struktūros dalys, kurios projektuojamos į semantinį kūną. Tos dalys pavyzdžiui, gali būti kundalini energijos spiralė, apsivyniojusi aplink stuburą, arba stuburo vertikalėje išdėstytos, energetiniame kūne esančios čakros. Tai – klasikinės korporiumo meditacijos technikos.

Kiek laisva Z struktūra galima pasitikrinti tokiu pratimu: priešais save įsivaizduoti kietą sieną ir pabandyti pereiti ją savo kūnu kiaurai, jeigu jaučiamas stabdymas arba stingdymas ir sienos pereiti neišeina, tai reiškia, kad uždarytas kundalini energijos kanalas, ir norint jį atidaryti, riekia pastoviai atlikti fizinius ir meditacijos pratimus.