Mokslas – ne galutinis atsakymas

Pabandykime panagrinėti klausimą, kodėl mokslas atrodo toks efektyvus, o visa kita laikoma arba metafizinėmis spekuliacijomis, arba dar blogiau – pasakomis. Šis mokslo efektyvumas verčia jį sureikšminti, visas kitas teorijas paverčiant dėmesio nevertu pseudomokslu, kuris žmogaus gyvenime neturi jokios reikšmės. Taip yra dėl labai lengvai suprantamų priežasčių, kurias norint išsiaiškinti pirmiausiai reikia prisiminti, kokios yra sąveikos rūšys.

Sąveikos rūšių nėra daug ir jas suklasifikuoti labai paprasta. Pirmas tipas yra materialios sąveikos, kuriose vienas materialus kūnas veikia kitą materialų kūną ir dėl šios sąveikos atsiranda lengvai apčiuopiami materialūs pokyčiai. Antras kraštutinumas yra informacinės sąveikos, kai informacija veikia informaciją ir šios sąveikos dėka įvyksta įvairūs persitvarkymai: informacija tiriama, kaupiama, pritaikoma, papildoma tolesniais tyrimais ir t.t. Toks tipas atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, protas veikia protą arba informacijos laikmena kokio nors žmogaus sąmonę. Ir trečias tipas yra mišri sąveika, kaip materija paverčiama informacija arba informacija – materija technologijų pavidalu.

Nors šie laikai yra informacijos amžius, tačiau grynos žinios arba teorijos be praktinio pritaikymo nelaikomos vertingomis, nes gyvenama pasaulyje, kuriame pirmenybė teikiama arba materialioms sąveikoms, arba geriausiu atveju – mišrioms. Grynos informacinės sąveikos, žinojimas dėl žinojimo, laikomas beverčiu. Iš dalies tai gal ir tiesa, bet pavyzdžiui filosofinės teorijos dažnai tiesioginės naudos neduoda, tačiau jos vis tiek laikomos labai svarbiomis civilizacijai netiesiogiai. Kita vertus, paskutiniu metu labai aršiai propaguojamas scientizmas, viską kas už praktinio mokslo ir mokslinių faktų ribų, priskiriant bevertei ezoterikai. Pažiūrėkime kodėl taip yra.

Scientizmas atrodo nenuginčijamas todėl, kad ši ideologija pasirinko gudrią strategiją. Ši gudri strategija yra jo tariamo veiksmingumo pagrindas. Tačiau veiksmingas yra ne pats scientizmas, bet ta tikrovė, į kurią jis sutelkia dėmesį. Jeigu materialią tikrovę pavadintume arkliu arba vėju, tai mokslas būtų vežimas, kurį jis priverčiamas tempti arba burė, kurią stumia. Kadangi šiame procese viena materiali tikrovė veikia kitą materialią tikrovę ir visa tai vyksta sąmonės ribose, tai šios tikrovės atrodo „veiksmingos“. Jeigu į jas sutelktas teorinis protas, tai ir tos teorijos, kurios leidžia manipuliuoti šiomis jėgomis – atrodo „veiksmingos“.

Tuo tarpu dvasios kaip arklio nepasikinkysi, ji „netempia“, išskyrus kūną, šiame pasaulyje nėra materialių jos sąveikų. Todėl, net jeigu yra labai turininga vidinė fenomenologija, ir gerai išvystytos teorijos, ši sritis moksliškai laikoma neveiksminga, todėl iliuzine.

Pavyzdžiui, mokslas gali sukurti teoriją, kuri paaiškins nuo kokių sąveikų priklauso vėjo stumiamo laivo judėjimo savybės. Tam išskiriami veikiantys faktoriai: vėjo greitis, laivo hidrodinaminės savybės, masė, vandens pasipriešinimas, ir tada galima šias savybes įvairiai derinti ir netgi, matematizavus – kas būtų įvairiomis skirtingomis sąlygomis, tarkime kaip greitis ir kryptis priklauso nuo burės ploto arba pasukimo kampo. Visa tai atrodo labai praktiški ir apčiuopiami dalykai, kurių žinojimas teikia didelę naudą. Todėl tokios teorijos ir toks žinojimas paverčiamas žinojimo etalonu, ir kas jo neatitinka – netenka savo vertės.

Teorija, kurioje niekas nestumia ir netraukia, bet teigiama, kad vis tiek lemia likimus, pavyzdžiui, kosminės energijos – laikomos pajuokos objektu, jeigu tų energijų negalima išmatuoti jokiais prietaisais, apskaičiuoti formulėmis ir pritaikyti įrodomai praktikai. Visas žmogaus pasaulis nuskurdinamas iki materialaus empirinio pasaulio ir tiesioginės naudos.

Pasaulis lengviausiai skirstomas į tris dalis: objektyvi empirika, subjektyvi empirika ir transcendencija. Objektyvi empirika visada yra veikianti ir jos teorijos lengvai paverčiamos veiksmingomis; tiriama ir subjektyvi empirika, nes ji valdo kūną, savijautą, bet scientizmas ją dažniausiai traktuoja bihevioristiškai ir žiūri tik tai, kas reiškiasi išoriškai, elgesyje. Yra išorinis stimulas, juoda dėžė (psichika) ir išorinė reakcija. Visos kitos psichologijos dažniausiai nors ir laikomos „mokslu“ iš tikro yra filosofinės. Transcendencija scientizmo laikoma pasakų pasauliu, nes ji niekaip neveikia ir neįmanoma sukurti jokių veiksmingų jos teorijų. Laikoma, kad teorijas kurti įmanoma, bet kadangi jos neveiksmingos, tai jos priklauso metafizinių spekuliacijų sričiai.

Idealistinė filosofija remiasi ne veiksmingumu, bet žinojimu (mano supratimu), todėl jai tikrovė yra ir tai, kas neveikia materialiu veikimu. Taip yra todėl, kad tenkinamasi žiniomis apie šią peržengiančią objektyvią empiriką sritį. Taigi yra absoliuti tikrovė, iš jos kylanti subjektyvi tikrovė ir pati žemiausia empirinė tikrovė, kuri nors ir fiziškai veiksmingiausia, bet žinojimo prasme mažiausiai reikšminga, nes šios realybės pirmosios priežastys yra anapus jos, o šių priežasčių pažinimas – svarbiausias tikslas.

Galima sutikti, kad gyvenime yra daug praktinių klausimų, kuriuos būtina spręsti. Tačiau tokio pobūdžio klausimai, kurie atitinka materialias ir mišrias sąveikas, ne vieninteliai. Anksčiau informacija nevaidino tokio svarbaus vaidmens, bet dabar – ji yra pagrindinis faktorius. Ir nebūtinai tik tais atvejais, kurie nagrinėjami buko scientizmo, kuris nepripažįsta jokio anapus. Pirmą savo gyvenimo penktadalį visi žmonės mokosi, o ir vėliau mokymasis vaidina labai svarbų vaidmenį, o šis neatsiejamas nuo informacijos. Verslas veikia dinamiškame ir greitai besikeičiančiame pasaulyje, kurį reikia pastoviai sekti (rinkos nuotaikas), o tai irgi yra informacija. Ir čia pasitarnauja taip pat ir teorijos, kurios kalba ne vien apie materialius dalykus, bet ir tas priemones, kurios skirtos tyrinėti pačią informaciją, kaip atsietos idealybės sritį.

Tai svarbu ne vien dėl nurodytos priežasties. Nes svarbu ne tik mokėti apskaičiuoti laivo greitį, bet taip pat ir žinoti kas yra pasaulis, kas yra žmogus ir kokia jo gyvenimo prasmė. Nuo to priklauso teisingas globalinės gyvenimo strategijos pasirinkimas. Reikalas taip pat ir tas, kad tai, kas svarbiausia šiame pasaulyje yra niekaip neapčiuopiama ir nematerialu. Vadinasi taip pat reikia metodų tirti nematerialiems pradams. Ir tai daroma ne tiek dėl materialaus veiksmingumo, kiek dėl žinojimo, kuris reikalingas tam, kad žmogus galėtų priimti teisingus sprendimus net tais atvejais, kai niekas netraukia ir nestumia.

Objektyviai įvertinant galimybes, mokslas krauna į transcendenciją empiriniame pasaulyje nustatytus dėsnius, o metafizika mąsto visumą ir bando nustatyti tą santyki, kuriuo transcendentinė realybė susijusi su empiriniu patyrimo fragmentu. Tie, kas apie žinojimą mąsto tik materialiai, šį fragmentą ir jo faktus laiko svarbiausiais. Kiti žiūri iš visiškai priešingos pusės, pradeda nuo visumos ir laiko, kad šioje visumoje galima surasti tai, kas žmogui svarbiausia. Tačiau bėda ta, kad ši sritis visiškai nemateriali, galima pasakyti ji yra racionali ir loginė, o samprotavimai dažnai paniekinamai vadinami išvedžiojimais, kurie yra arba nesąmonės, arba niekam nereikalingi ir neįdomūs. Tačiau, kad yra ne visai taip, manau, jau parodžiau.

Sprendžiant metafizinio idealizmo ir scientizmo statusą reikia nustatyti kas svarbiausia: veiksmingumas ar žinojimas. Ir kokia materialiai neveiksmingų pradų (akivaizdžiai) pažinimo reikšmė. Jau sakiau, kad svarbūs yra abu dalykai, o tai reiškia, kad negalima nuvertinti nei vieno iš jų. Veiksmingumo problema ta, kad sritis, apie kurią ji kalba yra tiesioginė, ribota, fragmentiška, už kurios nesimato visumos. Teorijos, kurios tik siekia visumos pažinimo, dažnai atrodo nepraktiškos, tačiau vis tiek netiesiogiai leidžia spręsti labai daug, materialių ir nematerialių klausimų.

Dėl šių priežasčių ir manau, kad mokslas – ne visada galutinis atsakymas.

Proto paslaptys (3)

Kelios pastabos

Dabartinėje civilizacijoje protas laikomas vienu iš žmogaus sėkmės gyvenime garantų. Joje vidinės konkurencinės kovos vyksta būtent šiuo pagrindu. Protas yra sureikšmintas, paverstas žmogaus vertės matu ir net savotišku stabu. Tačiau mane domina ne propaganda, bet tai, kaip yra iš tikro. O tai nuo žmonių slepiama, teorijos cenzūruojamos. Nerodomi nei pasiekimai neuromoksle, nei kognityvinėje psichologijoje. Smegenų žievės žemėlapiuose į vadovėlius net nededamos pirminės ir antrinės mąstymo zonos vieta bei kokiais principais jos veikia. Visų šių išvardintų dalykų priežastis paprasta – protas naudojamas valdymui, todėl per didelis žmonių išmanymas laikomas žalingu – pradės neklausyti…

Nepaisant to, pradėjus ieškoti atsakymų gyvenime, iškyla ir šie klausimai: Kas yra protas? Kokios jo galimybės? Ir kiek ieškodamas atsakymų galiu juo pasitikėti? Prote nėra daug paslapčių. Tai, kas lieka paslėpta netrukdo suprasti šio žmogaus sugebėjimo esmę ir galimybes. Proto „paslaptys“ rašau tik perkeltine prasme ir su šiokia tokia ironija, nes iš tikro nėra jokių paslapčių, tik mistifikacijos, kad žmonės tikėtų ir aklai sektų paskui kitų protą, atsisakę patys naudotis jo galimybėmis. Tačiau mistifikacijų šydo nutraukimas neturi sukelti iliuzijos, kad protas menkavertis, nes jeigu žmogui ir lemta atskleisti tiesą pačiam, tai protas, vis dėlto, yra vienintelis kelias. Tačiau jis turi būti apvalytas nuo tamsos ir apgavysčių. Protas neturi būti nei pervertinamas, nei nuvertinamas.

Protas yra introjekcijos dalis, kurios pamatas yra žmogaus sąmoningumas. Introjekcija sąmonę vadinu todėl, kad ji iš esmės yra išorinės informacijos įtraukimas į sąmonės vidų. „Intro“ lotynų kalboje reiškia „į“, „į vidų“, o „iacere“ – „mesti“.

Introjekcija turi du pagrindinius elementus: substanciją, į kurią įtraukiama ir atvaizduojama informacija ir kuri kyla iš pačios tikrovės gelmės (siela) ir pats informacijos srautas, kuris perkeliamas į vidų ir perduoda duomenis aplinkos atvaizdo formavimui. Tad žmogaus sąmonės burbulas yra ne kas kita, kaip aplinkos informacijos įtraukimas ir jos toks pertvarkymas, kad žmogus galėtų išlikti ir judėti toliau.

Neuromokslas

Fundamentalūs akcentai

Išeities tašku laikant neuromokslą, galima išskirti kelis svarbius momentus, kurie toliau leis man vystyti proto „paslapties“ atskleidimo idėją. Proto procesas smegenyse vyksta tarp dviejų plotų, kurie vadinami sensorine ir kognityvine žieve. Sensorinė žievė yra pamatas, o kognityvinė – antstatas. Dėl labai paprastos priežasties: sensorinė žievė turi išorinį stimuliavimo šaltinį, o kognityvinė žievė arba sužadina pati save arba aktyvuojama anatominių sensorinių projekcijų. Todėl galima iškelti tokius pagrindinius neuromokslinius akcentus: stimuliavimas, koreliacija ir informacijos surinkimas. Kognityvinė žievė a) turi būti kažkaip stimuliuojama, b) ji turi būti koreliuota su sensorine žieve ir c) turi kažkur surinkti informaciją.

Į šiuos klausimus išsamiai atsakinėti nebandysiu ir juos pateikiu tik kaip ateities tyrimų perspektyvas ir medžiagą apmąstymams. Pamėginsiu tik padaryti tokius apibendrinamus.

1) Smegenys gali turėti autonominį sužadinimo mechanizmą, kuris pats save stimuliuoja ir yra asmens centras.

2) Koreliacijai labai svarbus momentas yra atmintis, kurioje paliekamas visos sensorinės žievės įspaudas, išsišakojantis į dvi atšakas:

a) semantinę (tai yra semantinė atmintis),ir

b) vizualinę (kuri yra juslinių vaizdinių kaupimo vieta).

3) Informacija surenkama sensorinėje žievėje ir, dar svarbiau, atminties kognityvinėse struktūrose, kurios formuojamos juslumo.

Net jeigu mokslininkai nerodo, kur smegenų žievėje yra pirminė ir antrinė mąstymo zona, šią informaciją galima pamėginti ekstrapoliuoti pačiam. Metodas paprastas: žinomi visi sensorinės žievės centrai (rega, klausa ir t.t.), motorinės žievės centrai, ilgalaikė atmintis, o visa likusi smegenų žievė ir bus kognityvinių funkcijų zona (svarbiausia – lieka „nepažymėta“ kaktos sritis).

Pirminė ir antrinė mąstymo zona

Žmogaus mąstymas turi būti skaidomas į dvi dalis pagal tuos etapus, kuriuos informacijos apdorojimas pereina formuodamas minčių srautą sąmonėje. Pirminė zona atlieka informacijos surinkimo funkciją, o antrinė – sintezės į sąmoningą minties fenomenologiją. Jau sakiau, kad informacija, aktuali kokiam nors dabarties momentui, surenkama sensorinėje žievėje. O visa kita informacija paimama iš atminties semantinių ir vizualinių struktūrų. Semantinės struktūros yra tam tikri mazgai, kuriuose semantine-lingvistine forma laikoma informacija apie išorinio pasaulio reiškinius, apie kuriuos žinomi tam tikri duomenys arba koks nors per visą gyvenimą susiformavęs ar suformuotas supratimas.

Sintezės zonoje ši informacija filtruojama ir jungiama į tam tikrą minties formą. Šie jungimai tik iš pažiūros gali atrodyti labai sudėtingi. Bet iš tikro informacija suskaidyta į elementarias dalis, kurios yra tema ir rema (lingvistikos terminai). Tema yra tai, apie ką kalbama (mąstoma), o rema yra nauja informacija, kuri pasakoma apie temą. Pavyzdžiui, „slėniu teka vingiuojanti upė“. „Slėniu“ yra sakinio tema, o „teka vingiuojanti upė“ yra rema, t. y., tai, kas pasakoma apie temą. Ir tai, ką turi padaryti protas yra paprastas procesas: jis išrenka iš informacijos saugyklų aktualią temą ir prie jos prijungia pagal kokią nors situacinę logiką remą, ir šitaip gaunamas minties turinys, tam tikra semantine forma.

Mąstymo fenomenologinėje dalyje formuojama pati mintis, kuri yra grynas informacijos pluoštelis, kuris sąmonėje jungiamas su objektu. Mąstymui svarbūs sugebėjimai yra kalba ir vaizduotė. Į kognityvinę minties semantiką galima pervesti kalbos formas, išskaidytas į temą ir remą, bet taip pat – vėl sujungtas mintyje. Taipogi į semantinę minties struktūrą galima pervesti vaizduotės santykių ir ryšių sistemą, pavyzdžiui, semantizuojant matematinių objektų vaizduotėje konfigūracijas. Šiame aukščiausiame kognityvinės sintezės taške mintys ir mąstymas yra trijų rūšių:

1) kalbos vaizduotė, kai įsivaizduojamas tam tikras garsinis kalbos juslumas ir žmogus savo sąmonėje „šneka“ pats su savimi;

2) suvokimai-sąvokos, kurios yra tikros semantinės mintys, kurios kognityviniame juslume atspindi sujungtas kalbines sąvokas arba vizualinius santykius ir ryšius;

3) ir paskutinis yra mąstymas schemomis, tai mąstymas susijęs su vaizduotės scheminėmis vizualizacijomis.

Kognityvinė psichologija

Pirmas kognityvinis šuolis

Nuo neuronų ir jų funkcinių ryšių pereisiu prie aukštesnio abstrakcijos lygmens, kuriame nekreipsiu dėmesio į smegenų anatomiją ir fiziologiją. Tai reiškia, kad bus kalbama apie struktūras, kurių sandara nesvarbi, bet svarbūs apibendrintų struktūrinių dalių ryšiai ir funkcijos, tarsi jie būtų vientisi organiniai psichologiniai dariniai, iš kažkokios abstrakčios psichologinės substancijos. Pavyzdžiui, tokia detaliai neartikuliuota „substancija“ yra protas. Protą galima nagrinėti kaip neuroanatominį arba neurofiziologinį darinį, bet galima laikyti ir vientisu psichologiniu junginiu, kurio vidinė sandara nesvarbi. Svarbus tik abstrahuotas modelis, kuriame neapibrėžiamas nei neuronų, nei jų tinklo vaidmuo.

Protas tai dvi minėtos neišskaidytos zonos, kurios turi dalis ir ryšius, suformuluotus abstrakčioje vaizduotėje kaip vientisus substancialius darinius. Pagrindinės zonos yra jau minėta sensorinė ir kognityvinė smegenų dalis. Griežtai kalbant, sensorika nėra protas, nors plačiąja prasme juslinis objektas taip pat konstruojamas „intelektualiai“. Tačiau protu juslumo nevadinsiu. Tiesiogine siaurąja prasme su protu yra susijusi kognityvinė smegenų dalis, į kurią įeina mąstymas, atmintis ir vaizduotė. Tačiau kognityvinė zona atskirta nuo kitų smegenų dalių neveikia. Ji yra vientisa sistema. Vien todėl, kad ji betarpiškai negauna iš aplinkos jokios informacijos. Visa informacija pirminiame pavidale ateina iš sensorinės smegenų dalies, o kognityvinė dalis atlieka aukštesnio lygio transformacijas, pervesdama informaciją į kitus modalumus: į mintį, į vaizdinį arba kalbinį garsą išorinėje kalboje.

Dar vienas svarbus momentas yra tas, kad kognityvinės dalies pagrindinės formos turi būti išmokstamos, pirmiausia mokantis kalbos, kurios sąvokos atlieka labai svarbų vaidmenį minties substancijoje. Todėl pirmas kognityvinis šuolis, apie kurį pradedu kalbėti šiame skirsnyje, prasideda ne tik sąsajoje vaizdai-protas, bet ir išorinė aplinkinių žmonių kalba, kuri per klausos sensorinę žievę pereina į darinį garsai-protas, ir šitaip formuoja vaizdinį-semantinį kognityvinį mazgą, kuriame visą gyvenimą kaupiama informacija, ir kuris yra ta vieta, iš kurios gali būti surenkama informacija, reikalinga mąstymui.

Tačiau abstrahuojantis nuo tokių išmokimo detalių, galima sakyti, kad pirmas kognityvinis šuolis vyksta tarp sensorinės ir kognityvinės smegenų dalies. Kognityvinė zona yra ta dalis, kurioje kristalizuojasi tam tikros semantinės struktūros, kuriomis žmogus gali manipuliuoti savo mąstyme. Šiame šuolyje „daiktas“ pereina į mintį. „Daiktas“ yra visi sensoriniai modalumai, ne tik atvaizdai, bet ir garsai, fiziniai pojūčiai ir t.t. Šios terpės yra skirtingos, bet jos akivaizdžiai koreliuotos, nes iš sensorikos ateina kažkokia dalis stimuliavimo ir informacija reikalinga mąstymui aukštesniame duomenų apdorojimo lygyje.

Pirmas kognityvinis šuolis yra pirma proto dalis, kurioje surenkama informacija iš aplinkos ir kristalizuojama kognityvinėmis struktūromis, kurias galima pritaikyti tikrovės aukštesnio lygio pažinimui.

Antras kognityvinis šuolis

Antras kognityvinis šuolis yra atvirkštinis pirmam kognityviniam šuoliui. Jame kognityvinė struktūra sugrįžta į tą vietą, iš kurios atėjo – į sensorinę smegenų dalį. Kitaip sakant, šiame procese mintis sugrįžta prie „daikto“, kuris prote suformavo minties atsiradimui reikalingas struktūras. Tai reiškia, kad, tam tikra prasme, koreliacija tarp sensorinės ir kognityvinės smegenų dalies yra dvipusė. Sensorika duoda neapdorotą žaliavą protui, šis gautą žaliavą pertvarko pagal savo vidinius principus ir galų gale sąmonė grąžina šią patobulintą informaciją atgal prie daikto, bet taip, kad šis grąžinimas virsta pasaulio supratimu.

Kaip pirmo kognityvinio šuolio esmė yra išmokimas ir patirties kaupimas, taip antro kognityvinio šuolio esmė yra pasaulio supratimas. Sujungus šiuos du procesus, galima sakyti, kad tai yra žmogaus pažinimo pagrindinis mechanizmas, kurį aptarsime vėliau.

Kuo šie du procesai skiriasi fenomenologiškai?

Pirmiausia tuo, kad išmokimas daugiau yra intuityvus, arba kitaip sakant, jis vyksta už sąmonės ribų, t. y. pasąmonėje. Į sąmonę iškeliama tik pirmo kognityvinio šuolio ledkalnio viršūnė. Kaip konkrečiai formuojasi kognityvinės struktūros, žmogus savo sąmonėje nesuvokia. Gali iškelti tik tam tikrus jausmus ir nuojautas. Tuo tarpu, antras kognityvinis šuolis vyksta sąmonėje. Žinoma, negalima sakyti, kad nėra ir pasąmoningo lygmens, tačiau žmogus supratimą suvokia kaip pagrindinę sąmoningo proto funkciją pažinimo procese.

Ši proto dalis sąmonėje reiškiasi kaip mąstymas, kuris įkreiptas į kažkokį objektą arba temą, apie kurią srautu yra įleidžiama informacija į sąmonę. Jau sakiau, kad mintyje informacija yra ne kas kita, kaip dviejų informacinių blokų sintezė minties semantinėje formoje. Šie blokai yra vadinami tema ir rema. Mintyje jie sujungti į vieną semantinį darinį, kuris yra sugrąžinamas prie objekto, kaip tam tikras jo supratimas, pažinimas, vertinimas ar interpretavimas.

Sensokognityvinė sintezė

Supratimą aš vadinu sensokognityvine sinteze. „Senso“ reiškia sensorinis arba juslinis, o „kognityvinė“ – susijusi su protu ir mąstymu. Sensokognityvinė sintezė yra žmogaus proto ir pasaulio junginys. Šiame junginyje žmogus perfiltruoja visą informaciją, kurią turi sukaupęs atminties kognityvinėse struktūrose (nebūtinai sąmoningai), ir išrinktus informacijos pluoštus įleidžia į sąmonę, kurioje ji sujungiama su tam tikra pasaulio dalimi, kuri išskiriama dėmesio pagalba.

Kaip tai įmanoma? Principas paprastas: ir subjektas, ir objektas yra sąmonės vidinės dalys. Pasaulis yra sąmonėje suformuotas tikrovės atvaizdas. Žmogaus asmenybė taip pat formuojama iš vidinių struktūrinių-informacinių smegenų elementų, kuriuose yra užrašyta tam tikra asmens, „charakterio“ programa. Kadangi šios dalys yra toje pačioje sąmonėje, tai ši tarp savo vidinių dalių gali formuoti ryšius ir santykius. Sensokognityvinė sintezė ir yra toks vidinis sąmonės ryšys tarp pasąmonėje esančio proto ir sąmonėje suformuoto tam tikro tikrovės fragmento, tarpininkaujant sąmoningam mąstymui.

Pažinimo ratas

Šitaip sujungus pirmą ir antrą kognityvinį šuolį, gaunasi į ratą panaši struktūra, kuri juda nuo daikto prie minties ir sugrįžta atgal nuo minties prie daikto. Tada sąmonė turi galimybę vertinti atitikimą ir pirmam kognityviniam šuolyje vėl koreguoti kognityvinę struktūrą ir t.t. Šis pažinimo ratas sukasi visą žmogaus gyvenimą ir kognityvinių struktūrų pavidalu kaupia „protą“, kuris yra žmogaus patyrimas veikiant tam tikroje aplinkoje. Žmogus gimsta be jokių kognityvinių struktūrų. Tačiau jos pradeda formuotis nuo to momento, kada praregi akys ir pragirdi ausys. Ir šitas pažinimo rato procesas sukasi iki žmogaus gyvenimo pabaigos.

Žmogus į mąstymo šablonus gali žiūrėti įvairiai. Intensyviausiai informacija formuojama ir keičiama jaunystėje, kai yra mokymosi laikotarpis. Vėliau pirmas kognityvinis šuolis sustabarėja, formuojasi įpročiai ir stereotipai. Tačiau bent minimaliai informaciją keisti, tai yra papildyti patyrimą, galima iki senatvės. Be to, pirmas kognityvinis šuolis svarbus tada, kai žmogus patiria ką nors naujo. Kaip tik tada atsiranda naujos struktūros ar naujos klasifikacijos.

Svarbiausias momentas protui yra per kokią terpę visą gyvenimą sukasi pažinimo ratas. Ratas gali suktis per paprastą juslinę tikrovę. Ji gali būti žmogaus buitis (šeima, darbas, pramogos) arba tai gali būti bandymas giliau suvokti tikrovės klausimus: kas ji yra ir kokia joje žmogaus vieta. Taip pat, šiuolaikinėje civilizacijoje, esant visuotiniam švietimui, pažinimo ratas sukasi per kultūrinę-mokslinę terpę, pirmiausiai per knygose užfiksuotą informaciją, kuriose yra kaupiamas kitų žmonių protas, kognityvinės struktūros, pažiūros ir patyrimas (mokslas, menai). Tai jau antriniai šaltiniai, kuriuose tiesiogiai užkoduota semantinė informacija.

Trumpai tariant, kokioje aplinkoje žmogus gyvena, toks ir susiformuoja jo protas, nes gimęs žmogus dar neturi jokių kognityvinių struktūrų, kadangi jos ateina per žmogaus akis ir ausis ir t.t. Čia yra dvi bendros galimybės: informaciją galima imti tiesiogiai iš pasaulio patyrimo ir iš antraeilių šaltinių, kurie yra kitų žmonių užfiksuotos sensokognityvinės sintezės, perteiktos kalba ir tekstais. Žmogus renkasi tarp kelių kultūrinių sluoksnių: mokslinis, filosofinis, religinis, techninis ar menų. Šitaip mokytis galima žinių ir praktinių įgūdžių.

Be šio vidinio pažinimo rato yra ir dar didesnis ratas – tai išorinė veikla, kuria keičiamas pasaulis, pagal suformuotus vidinius žmogaus proto supratimus apie tai, kas yra tikrovė ir ką joje turi daryti žmogus. Šitaip sukuriama išorinė civilizacija.

Svarbus klausimas yra sensokognityvinės sintezės užgrobimas smegenų krušimu ir žmogaus pastangos išsaugoti intelektualinę autonomiją. Sensokognityvinė sintezė priklauso nuo išorinės aplinkos, nes iš jos paimama didžioji dalis duomenų. Bet savaiminiai duomenų ryšiai negarantuoja, kad jie vienodins žmonių introjekcijas. Suvienodinimas yra labai svarbi valdymo priemonė. Vienodina pirmiausiai kažkoks juslinis socialinis pasaulis, toliau kultūros kūriniai, mokslas. Žemiausia kasta vienodinama masinio poveikio priemonių propagandos ir įvairiomis pramogomis, iš kurių labiausiai paplitusi televizinė pramogų industrija. Visi šie centrai yra kryptingai valdomi ir jų tikslas užgrobti sesnokognityvinę sintezę. Todėl galima tik paraginti žmones, kad jie saugotų savo intelektualinę autonomiją, nes ji kuria teisingiausią paradigmą, geriausią pačiam žmogui.

Filosofija

Vertinimo paradigmos

Šiame skirsnyje pereinu prie dar aukštesnio abstrakcijos lygmens, kurį sąlygiškai vadinu filosofija. Ši „filosofija“ yra analitinė, nes jos tikslas parodyti tam tikrų procesų vidines struktūras ir principus, bet ne „organų“ tipo, nes tuo užsiima mokslas. Protas apie kurį rašiau kognityvinėje dalyje, kažkaip reiškiasi ir realiame pasaulyje ir sukuria tam tikrus reiškinius, į kuriuos galima žiūrėti ir filosofiškai. Šiame įraše laikausi tokios krypties, kad pamatą duoda mokslai (neuro-mokslas, kognityvinė psichologija), o aukštesnio lygio apibendrinimai yra filosofinio pobūdžio. Protas žemiausiuose savo lygmenyse aptartas moksliškai (išnagrinėtas labai apibendrintai, nes kitaip neleidžia formatas), o aukštesniame lygmenyje – filosofiškai, nes ji yra tinkamas būdas apžvelgti didesnę panoramą: tiek erdvinę, tiek laike.

Pradedu nuo prote labai svarbaus sugebėjimo vadinamo vertinimu. Vertinimus, vertes ir t.t. nagrinėja filosofijos šaka, vadinama aksiologija. Šiame skirsnyje yra tokios dalys: vertinimo paradigmos pritaikymas ir vertinimo paradigmos kūrimas iš naujo. Pritaikymas turi tokį mechanizmą:

1) objekto ar tam tikrų objektyvių savybių išskyrimas,

2) pasirenkamas paradigmos matas ir perspektyva,

3) atliekamas tam tikras palyginimas ir ieškoma atitikimo,

4) vykdomas klasifikavimas (moralus-amoralus ir t.t.),

5) ir atitinkamo elgesio pasirinkimas (naikinimas, pritarimas ir t.t.).

Kodėl vertinimas toks svarbus? Dėl labai paprastos priežasties. Žmogus pasaulyje užsiima tam tikra veikla ir turi nuolat daryti sprendimus ir pasirinkimus, kurie yra arba geresni, arba blogesni. Todėl rinkdamasis žmogus turi vertinti, nes geriausiai renkasi tada, kai remiasi tuo, kas turi tam tikrą vertę ir nesirenka to, kas vertės neturi.

Toliau. Naują vertinimo sistemą sukurti – nėra lengva, nes beveik visos nišos yra užimtos. Aišku, yra galimybė išlaikyti formą, bet pakeisti turinį.

Pavyzdžiui, sukurti naujus, netradicinius moralės principus. Nors forma būtų ta pati, bet turinys būtų pakeistas neatpažįstamai.

Paradigmų nėra daug. Pagrindinės būtų tokios:

1) Juslinės:

a) estetinė b) hedonistinė …

2) Proto:

a) utilitarinė (naudos)

b) moralinė …

Nauja paradigma kuriama kažkam priskiriant vertę ir sukuriant šiam vertės priskyrimui tam tikrą teorinį sisteminį pagrindimą ir logiką. Pavyzdžiui, moralinės paradigmos logika yra paprasta: etikos principų reikia laikytis, nes liepia Dievas, arba Protas. Ir iš to išvedama visa metafizinė sistema, kuri įrodo, kad taip yra iš tikro. Kuriant naują paradigmą, pavyzdžiui, Galios, kaip bandė padaryti F. Nietzsche, gali būti naudojami tokie argumentai. Galios kaupimui vertė priskiriama todėl, kad tokia yra pasaulio tvarka (valia viešpatauti ir amžinas to paties sugrįžimas) ir, neakcentuojant šio paaiškinimo, – galia yra efektyviausia ir visada nugali, net tai kas yra teisinga ir teisėta. Kitaip sakant, gali daryti ką nori, joks protas nedomina…

Vertybė yra objektas sujungtas su kokios nors paradigmos verte. Moralinė vertybė, utilitarinė vertybė, estetinė-kultūrinė vertybė ir t.t.

Ir, aišku, yra neparadigminiai vertinimai, kurie labiausiai paplitę. Kai klasifikuojama arba vertė priskiriama tam tikra subjektyvia, ar paprastais argumentais pagrįsta logika. Bet nėra jokios metafizikos, idėjų sistemos ir t.t.

Sukantis pažinimo ratui, tam tikros paradigmos išmokstamos iš tekstų, masinio poveikio priemonių arba tam tikros socialinės aplinkos. Gyvenimui bėgant susiformuoja struktūros prote, pvz., prioritetinės perspektyvos ir palyginimo šablonai, pagal kuriuos vertinama aplinka ir pagal vertinimą kažkaip elgiamasi.

Žinojimas, supratimas ir mokymai

Žinių, žinojimo sistemos tyrinėjamos epistemologijos. Žinios prote formuojamos savaime iš paprasto aplinkos patyrimo, arba naudojamas organizuotas specialus tikrovės tam tikro fragmento mokslinis tyrinėjimas, kurio tikslas, kaupti duomenis, supratimus ir galų gale pasiekti rezultatą, sukuriant kokią nors mokslinę ar filosofinę teoriją, su kuria galima būtų paaiškinti tam tikrą tikrovės dalį. Epistemologijos tikslas paaiškinti, kokiais principais toks žinių, žinojimo kaupimas vyksta. Epistemologijos pagrindinis mechanizmas buvo aptartas kognityvinės psichologijos dalyje, kurioje buvo rašoma apie pažinimo ratą. Šis ratas kuria žinojimą, supratimus, o šiuos apibendrinus – tam tikras teorijas ir mokymus, kurie peržengia vien žinojimo sritį ir formuoja elgesį, socialines struktūras, kūrybą ir t.t.

Civilizacijai didžiausią įtaką daro ne savaiminis išmokimas ir duomenų kaupimas, bet specializuoti įvairių tikrovės dalių tyrinėjimai, kuriant ir pritaikant įvairių rūšių metodus. Metodas svarbiausias moksliniuose tyrinėjimuose. Tam tikra prasme yra ir humanitariniai metodai, pagrįsti humanitarinėmis teorijomis, kurios naudojamos kultūrinių sričių tyrinėjimams. Tokie specialūs tyrinėjimai skaido tikrovę (juslinę, kultūrinę) į dalis, ir teorijos virsta šablonais, kurie uždedami ant tikrovės supratime, arba sensokognityvinėje sintezėje. Taip, bėgant laikui, kaupiasi kultūrinė terpė, kuri tampa pagrindine „tikrove“ per kurią sukasi pažinimo ratas, apie kurį kalbėjau prieš tai.

Fiziniai mokslai tyrinėja pačia juslinę tikrovę; nors tai nėra vienpusis veiksmas, tarsi pirmame kognityviniame šuolyje į kognityvinę smegenų dalį ateitų juslinis objektas, ir taptų protu vienas prie vieno t. y. be kognityvinių iškraipymų. Tokiuose tyrinėjimuose kognityvinėse struktūrose jau yra tam tikros preliminarinės teorijos, ir pagal jas formuojami supratimai, kuriuos sujungus su metodais ir teorijomis gaunamas žinojimas apie pasaulį.

Istorija ir jos vartotojai

Kultūrinė terpė ir tikrovė: idėjų istorijos

Vystosi ne tik tikrovė, bet ir kultūrinė terpė. Nes sukantis pažinimo ratui, vis daugiau žmonių siekia savo „atradimus“ užfiksuoti tekstais ar kitais kultūriniais kūriniais. Šitaip atradus tokią galimybę pritaikyti protą, kultūra ir tekstai vystosi ir iš to atsiranda idėjų istorija, kurią taip pat galima tyrinėti. Pavyzdžiui, mokslas tyrinėja tikrovę su savo techniniais ar intelektualiniais metodais, ir šie duoda vis geresnius rezultatus ir vis „teisingesnes“ teorijas apie pasaulį arba tikrovę. Šitaip atsiskiria dvi tokios proto veiklos dalys: santykis su pačia tikrove, bet įtarpintas proto kognityvinių struktūrų. Ir atsiranda santykis su antriniais šaltiniais, kurie dažniausiai turi tekstų pavidalą. Šis turinys ir jo istorinė raida pats tampa tyrinėjimų objektu. Šiuolaikinėje civilizacijoje tokia terpė yra laikoma labai svarbia ir jos tyrinėjimas – intelektualų užsiėmimas.

Šios kultūrinės mokslinės terpės plėtimosi pavojus yra tas, kad ji vis labiau nutolsta nuo pačios tikrovės ir sukuria tuštumoje pakibusią sritį, kuri egzistuoja kaip vis aukštesnio laipsnio tos pačios žaliavos perdirbimas, kai rašomos knygos apie knygas ir istorijų istorijos, visiškai nesidomint tuo, kas vyksta pačioje tikrovėje. Kai intelektualai savo sensokognityvinėje sintezėje bando šias kognityvines struktūras pritaikyti tikrovei, nelieka jokio atitikimo, tik haliucinacijų ir kliedesių pasaulis, kuris su tuo kaip yra ant žemės neturi nieko bendro.

Toks vis intensyvėjantis šios terpės perdirbimas praranda bet kokią prasmę ir vertę ir yra laiko, pastangų ir lėšų švaistymas.

Revoliucijos

Revoliucijomis vadinsiu radikalesnius pačių introjekcijų ir paradigmų pokyčius, kurie tariamai atveria tobulesnio vystymosi galimybes, naujas perspektyvas ir tiesas žmonių protuose. Intelektualai, įsivaizduodami, kad jie yra genijai, pretenduoja valdyti žmonių introjekcijas ir kuria tokius perversmus, kuriais nori pakeisti arba pačios introjekcijos struktūras, kaip pavyzdžiui, religijose (kartais – filosofijoje), arba keičia paradigmas, introjekcijas palikdami nedaug pakitusiomis, tik nušviestomis naujų idėjų šviesa.

Introjekcijos revoliucijos pavyzdys gali būti budizmas, kuriame budistas turi dvasinio mokytojo sukurtas metodologijas, kuriomis galima transformuoti savo introjekcijos struktūras ir pakilti į aukštesnį lygį, arba net į aukštesnį pasaulį. Budisto tikslas tam tikra etika ir meditacijos metodika pasiekti dvasinę Nirvaną, kuri laikoma kiekvienos introjekcijos svarbiausiu tikslu ir tobuliausiu pasiekimu. Tokio mokymo sukūrimas ir išplitimas niekaip nesuderinamas su šiuo pasauliu, nes žmogus atsisako veiklos jame ir socialinių-etatistinių struktūrų išlaikymo, vaidinant socialinį spektaklį. Valstybės organizacija Nirvanai yra tik kliūtis, todėl valstybė apleidžiama arba visai sunaikinama (jeigu tai įmanoma).

Kitos religinės revoliucijos daug švelnesnės, ir jos susijusios su skirstymu tarp šio pasaulio ir kito pasaulio, arba dangaus karalystės. Tai praktiškai yra skirtumas tarp empirizmo ir metafizikos, vienaip ar kitaip perstumiant svorio centrą nuo šio pasaulio į aną pasaulį arba nuo ano pasaulio prie šio pasaulio. Anas pasaulis gali būti politeistinės religijos dievų buveinė, arba monoteistinės religijos metafizinė transcendentinė sritis, kurioje egzistencija ne fizinio, kūniško pobūdžio, bet dvasinė.

Tokiam metafiziniam skirstymui kyla įvairios filosofinės reakcijos, kurių tikslas atskirti fizinį nuo metafizinio, ir remtis tik šiuo pasauliu. Vakarų civilizacijoje metafizinę sistemą įkūnija kriščionybė ir viena iš radikalesnių reakcijų prieš tokį tikrovės traktavimą buvo F. Nietzsches filosofija, kuri siekė introjekcijos revoliucijos, pašalinant dangaus karalystės pasaulį ir visa protą perkeliant į šį pasaulį, kuris aiškinamas kaip valios viešpatauti ir amžinojo sugrįžimo sklaida, o pagrindinis tikslas – sukurti antžmogį, nepripažįstantį jokių iš iliuzinių tikėjimų kylančių apribojimų.

Lietuviškas introjekcijos revoliucijos variantas yra sukurtas A. Šliogerio, kuris siekė nupjauti introjekcijoje pirmo ir antro kognityvinio šuolio ryšius tarp sensorinės ir kognityvinės smegenų dalies, užmigdyti kognityvinę žievę, ir visą sąmoningumą perkelti prie juslinio pasaulio ir juslinio daikto, šiek tiek išsaugant kognityvinio juslinio estetizmo jausmą. Arba jeigu kognityvinės žievės teisės ir pripažįstamos, tai tik buitiniame lygyje, kuris dar nenutolęs nuo pasaulio-šiapus-juslinio-horizonto, ir kuris nenaikina sensorikos sukurtų objektų sąmonėje bei realiai fizinėje veikloje, pačiame pasaulyje. Nepaisant to, jo revoliucijos tikslas yra kognityvinių procesų numarinimas, lobotomija ir tik „laukinės“ sąmonės propagavimas, kurios pagrindinis ryšys yra grynas suvokimas ir juslinis daiktas. Proto sąvokos ir struktūros išmetamos, nes jos neleidžia jusliniam pasauliui būti tuo, kas jis yra.

Moksle introjekcijų performuoti meditacijomis nesiekiama, jis tik sureikšmina tas sritis smegenyse, su kuriomis labiausiai susijusi mokslinė kūryba. O tai yra protas, kurio struktūras aprašiau prieš tai. Moksle ryškiausios paradigmos revoliucijos, kurios nekuria jokios naujos introjekcijos, tik atranda naujas idėjas ir naujus supratimus, kuriais aiškinamas šis pasaulis. Mokslas iš visų kultūrinių paradigmų yra jauniausias, bet jis irgi turi savo pamatinius tekstus ir teorijas, kurios istorijoje išsidėsto tam tikra idėjų raida, kuri taip pat yra mokslinio tyrimo objektas, kaip mokslinių teorijų vystymasis šiuolaikinėje civilizacijoje. Revoliucijas savo teorijomis kėlė Niutonas, Einšteinas ir t.t.

Pagrindinis skirtumas tarp religijos ir mokslo yra tas, kad religija yra uždara sistema, o mokslas – atvira. Religijoje visa idėjų sistema yra duota žmogui pranašo, pačiam kurti nieko nereikia, ir nuo savęs reikalaujama pridėti tik energingą tikėjimą kokia nors pranašo ar Dievo istorija, ir laikytis išmoktų etikos reikalavimų. Mokslas bendrai tariant yra atvira sistema, nes joje žmogus turi mąstyti pats (jeigu jis mokslininkas) ir kurti savo teorijas apie šį pasaulį. Mokslą pavertus uždara sistema jis taptų panašus į religiją ir nustotų vystytis.

Analitikai, ekspertai ir intelektualai

Tokioje šiuolaikinės civilizacijos žodienos terpėje atsiranda žmogaus tipas, kokio ankščiau nėra buvę. Tai yra analitikas, ekspertas ir apskritai intelektualas. Jų uždavinys yra virškinti savo srities kultūrinę terpę ir senesnes sensokognityvines sintezes paversti naujomis savo sensokognitivinėmis sintezėmis. Rašomos analizės, tyrimai, studijos, knygos apie knygas, istorijos apie istorijas ir taip toliau. Šie žmonės gyvena bibliotekose, archyvuose, duomenų bazėse. Jie svajoja savo galvoje sutalpinti visą Mažvydo biblioteką. Pragyvenimui jie užsidirba pardavinėdami savo sensokognityvines sintezes, kurios susiformuoja jau prieš tai minėtais principais.

Žurnalistai analitikai visi yra propagandos ministerijos darbuotojai ir dirba priešiško mąstymo ardymo, dekonstravimo darbą, bei stengiasi užgrobti skaitytojų sensokognityvinę sintezę, ją vienodinti po savo ideologijos antspaudu. Nors vykdoma slapta vienarūšė propaganda, spektaklio pavaidinimui leidžiama tam tikra aprobuotų ideologijų įvairovė. Analitikai yra kairieji, dešinieji, liberalai, konservatoriai ir t.t. Jie nesibodi naudoti smegenų krušimo metodų, kad sudorotų „priešus“ ir patrauktų „auditoriją“ į savo pusę. Niekas nesistengia būti „objektyvus“ ir savo analitiniuose opusuose nevengia jokių emocionalistinių priemonių. Vienas iš emocionalizmo būdų yra paniekos ir neapykantos demonstravimas kokioms nors grupėms arba savo ideologiniams priešams.

Svarbiausia, emocionalizmas laikomas intelektualia priemone, kai parodai kam nors savo panieką, o paskui logiškai ją įrodai ir pagrindi.

Įvairūs intelektualai įsitvirtinę ilgam, nes sukurta kultūrinė-mokslinė terpė ne tik nemažėja, bet ir kiekvieną dieną auga ir darbo bus dar ilgam… Belieka tik įtikinti kitus žmones, kad jie už šį virškinimą mokėtų gerus honorarus.

Pasirinkimas

Tokioje situacijoje galima rinktis identifikuotis su kokia nors nepasauline terpe. Tarp galimybių yra uždara sistema, tokia kaip kokia nors religija arba ideologija. Ir „šviestis“, propaguoti savo ideologiją, šiame pasaulyje būti kažkuo, kažkaip apsibrėžti egzistenciją, nes nebuvimas niekuo – netoleruojamas. Taip pat galima bandyti išsaugoti ir savo intelektualinę autonomiją, pačiam ieškoti atsakymų, pirmiausiai pačioje tikrovėje, o knygas, kitų sensokognityvines sintezes, laikyti tik antraeiliu šaltiniu ir jų per daug nevertinti. Ir būti labiau atviro tipo mąstymo, nes galutinio atsakymo kas yra ši tikrovė ir kuo geriausia joje būti, greičiausiai neturi niekas, net jeigu uždarose sistemose toks įsitikinimas ir propaguojamas.

Minties struktūra

Aptariant sąmonės ir mąstymo klausima, būtina pamėginti paaiškinti supratimą apie tai, kas yra mintis, kaip ji konstruojama arba kaip daroma informacijos sintezė. Tačiau tai aiškinti galiu tik pagal savo proto struktūrą, nes tik jį galiu tiesiogiai tyrinėti. Pagal mano suvokimą, mintis ateina iš juslinių organų, bet signalas skyla į dvi dalis, kurios keliauja per du filtrus: vienas filtras signalą sudaiktina – tai yra pasaulis-mintys (daiktiškos mintys), kitas filtras signalą mentalizuoja – tai yra semantinės mintys (vidinis pasaulis). Trečias etapas, šių dviejų atšakų sujungimas į bendrą sąmonės sistemą, vadinamą mąstymu apie pasaulį.

Paaiškinsiu kas yra mintis ir kaip ji atsiranda, savo SAC metodu (sąmoningo aktyvumo ciklas). Bet pasistengsiu nekartoti to, kas yra parašyta prieš tai. Mintis papildysiu ir išplėsiu, bet pasistengsiu neanalizuoti kaip tai įsivaizduoja filosofai arba mokslininkai, nes visos informacijos neturiu, ir šią jų sistemą galima sužinoti patiems, bendrinės filosofijos tekstuose. Sujungti (arba atmesti) su bendru modeliu palieku jums patiems. Žmonės skirtingi, kas tikrovė vienam, nebūtinai tikrovė kitam.

Pereidamas prie klausimo, pirmiausiai, išskiriu du SAC tipus: reaktyvusis tipas, kai dominuoja suvokimas, o žmogus yra pasyvus; aktyvusis tipas, kai dominuoja aktyvumo matrica, o suvokimas pasyvus, tik patiria žmogaus aktyvų poveikį. Suvokimą galima įsivaizduoti raudona plokštuma, kuri yra dvimatis masyvas matomas iš šono (kaip brūkšnys). Atitinkamai, protas žymimas mėlyna plokštuma, o fizinis aktyvumas – juoda plokštuma. Pats aktyvumo procesas bendrais bruožais yra plokštumų sujungimas, kuris yra SAC esmė. Šio sujungimo metu įvyksta persistatymai, kurie yra plokštumų sujungimo pagrindinis procesas – struktūrinių potencialų koreliacija.

Antra, įdomiausia SAC dalis yra minties susiformavimas. Visa informacija ateina iš išorės, per juslinius organus, bet galima išskirti akis, nes jos svarbiausios. Be to, modelis taip supaprastinamas ir jį lengviau braižyti ir suprasti. Akių signalas (informacija) skyla į dvi dalis, į du kanalus. Vienas formuoja daiktišką pasaulio vaizdą, o kitas, antras kanalas formuoja mentalinį pasaulio vaizdą (bet pasąmonėje). Kaip konstruojami daiktų suvokimai, neanalizuosiu, nes čia domina tik mintys. Svarbus tik antras, daugiausiai pasąmonėje esantis kanalas.

Taigi signalas (pasaulis) teka mentaliniu kanalu ir pereina įvairius filtrus bei pertvarkas. Pagrindiniai filtrai yra a) dėmesys ir susiaurinimas, kuris išrenka tik kažkokią vieną pasaulio dalį, ir b) kalba, kur pasaulio dalis, kuri buvo išskirta – filologinama. Tada per šiuos filtrus išsisunkia semantinė struktūra, kuri vadinama – semantiniu lašu. Semantinis lašas ir yra mintis. Šis semantinis lašas sujungiamas į vieną sistemą sąmonėje su daiktiniu lašu, kuris yra visas aplink žmogų esantis pasaulis, ir gaunama struktūra – „mintis apie objektą“.

Žmogaus struktūra iš tiesų yra ne kas kita, kaip dvi viena kitą matančios mintys. Jos suduriamos viena su kita, ir viena kitą apibrėžia: daiktiška mintis – mentalinę mintį ir mentalinė mintis – daiktišką mintį. Tokia akistata yra ir suvokimo, ir pažinimo pagrindas. Daiktiška mintis yra atraminė ir ji sukuria pagrindą orientacijai, o mentalinė mintis skirta analizei ir sintezei, tai yra, ji šią aplinką pažįsta, atlieka su ja manipuliacijas. Visos teorijos – mitologinės, religinės, filosofinės, ezoterinės ir mokslinės – yra šios sistemos viduje vykstantis žaidimas, kurio metu viena minčių struktūra žaidžia su kita minčių struktūra. Ir pagal tai, kaip žmonės žiūri į šias dalis ir šį žaidimą, formuojasi filosofinės mokyklos.

Svarbiausia pamoka iš to, kas čia pasakyta yra ta, kad viskas, kas yra aplink tave, visas pasaulis ir jame veikiantys žmonės – esi tu pats, tai yra tavo daiktiškos, substancinės mintys, kurias susikūrė tavo daiktinis mąstymas (ne mąstymas apie daiktus). Tas kietas, tvirtas, solidus pasaulis esi tu pats, tai tavo protas užfiksuota, susitingusia forma. Tačiau šis fiksavimas ne absoliutus, nes didele dalimi priklauso nuo žmogaus požiūrio. Keisti galima ne tik semantinį, filologinį mąstymą, bet ir daiktinį, nors tai daug sunkiau. Todėl ir sakoma, kad savo pasaulį žmogus susikuria pats, turint galvoje ne pasakų kūrimą. Viskas priklauso nuo to, kaip į aplinką žiūrime savo sąmonėje.

Ezoterikoje dažnai sutinkamas terminas „sąmonės, mąstymo išplėtimas“. Tai nesunkiai galima paaiškinti naudojant šią schemą. Mąstymas išsiplečia tada, kad atfiksuojamas dėmesys nuo konkrečių fragmentų, pašalinamas užsiciklinimas, tada tas vidinis, pasąmonėje esantis filtras pradeda praleisti didesnį kiekį informacijos, tai yra, praleidžia didesnį semantinį lašą į galutinę suformavimo vietą. Tada sakoma, kad žmogus į gyvenimą žiūri iš „platesnės perspektyvos“. Bet taip atrodo ir realiai, nes mintys pasidaro labai didelės, apimančios didelius sąmonės plotus. Taip pat, galima matyti visą kokios nors kalbos žodyną ir visą gramatiką – viename paveikslėlyje ir su savo dėmesiu galima po jį laisvai vaikščioti ir rinktis dominančias vietas. Pirmiausiai plečiamos sudaiktintos mintys, per bandymą pamatyti tai, kas yra „anapus“, nematoma. Tada išvalomas ir padidinamas mentalinio pasaulio filtras.

Toks požiūris gyvenime ir kasdienybėje vadinamas filosofiniu.

Trečia, galima paaiškinti kaip vyksta matricų sujungimas. Matricos tai įvykių gardelės arba masyvai. Aš šiuos masyvus vaizduoju kaip plokštumas, todėl juos dar galima vadinti ekranais. Pirmas procesas yra chaotiškas masyvų užpildymas, atskirai 1) suvokimo, 2) proto ir 3) fizinio aktyvumo. Tada tie masyvai sujungiami ir koreliuoja, kaip aprašyta prieš tai. Svarbiausias masyvas yra suvokimas, kuris perstato visus kitus masyvus, t. y., proto ir aktyvumo, kitaip sakant, betvarkę arba neatitikimą pertvarko pagal savo struktūrą. Todėl daiktinis pasaulis vadinamas atraminiu, nes jis koordinuoja visas kitas aktyvumo matricas. Taip pat, jis užtikrina bent minimalų atitikimą tarp žmogaus proto aktyvumo ir išorinio pasaulio, apie kurį, be šio, sąmonėje esančio vaizdo, daugiau nieko pasakyti negalime.

Toks yra mano SAC įsivaizdavimas, pačiais bendriausiais bruožais. Šiek tiek konkrečiau pavaizduota minties atsiradimo sistema, ir pagrindinis proceso elementas yra ne kas kita kaip sujungimas.

Manau, kad dabar aiškiau kaip aš įsivaizduoju savo mintį. Mintis – tai per antrą mentalinį kanalą ateinantis visas pasaulis (kaip akyje), bet mentaliniame kanale, jis susiaurinamas, išfiltruojamas, koreliuojamas su dėmesio išskirta sritimi, sukalbinamas ir gaunamas iš viso pasaulio vaizdo tik mentalinis, arba semantinis, lašas, kuris yra tam tikras elektrinis aktyvumas, sužadinantis kokio nors pasaulio fragmento mentalinį suvokimą, kuris gali būti ateinantis iš išorės arba iš atminties.

Iliuminatų transhumanizmo samprata (3)

Pasaulis ir sąmonė

Informacijos teorija

Šiuolaikinės teorijos atskleidė, kad yra du pagrindiniai gyvybės komponentai: materialusis ir informacinis. Šios dvi dalys savo ištakose turi būti kuriamos tam tikros jėgos. Materija – įbūtinama, o informacija – užrašoma. Klausimas „kas kuria?“ per visą istoriją eina kaip pagrindinis motyvas. Materija yra amžina ir jos niekas nekuria arba ji kuriama Dievo iš nieko. Informacija užsirašo savaime, į materijos pasaulio vidų įtraukiant empirines formas, arba ją parašo kažkas. Jeigu gyvybės konstravimo mechanizmas įrašytas į materiją, tai jį greičiausiai sukūrė pats tikrovės pagrindas, t. y. Absoliutas įbūtinantis šią tikrovę.

16 a. sukurtas mokslinis metodas vis labiau artėjo prie šios minties – „materijos paslaptis žinoti gerai, nes tokios žinios duoda instrumentus ją valdyti, bet dar svarbiau išsiaiškinti informacijos paslaptis, nes jos duoda galimybę kurti“. Mokant programuoti molekules, galima kurti bet kokias gyvybės formas. Mokant valdyti branų samplaiką smegenyse ir žinant, kaip jose laikoma informacija, galima kontroliuoti bet kokias sąmonės formas. Šitaip įmanoma sukurti naują būtybę arba ateities žmogų, visais atžvilgiais gerokai lenkiantį dabartinį. Tai neišvengiamai ateina ir reikia spręsti kaip su šiuo nauju pasauliu tvarkytis. Technofobija nėra sprendimas, nes ji pakilusios upės vis tiek nesustabdys. Reikia žiūrėti kaip „tvariai“ būtų galima patobulinti save patį.

Todėl užvaldymo motyvų vedami mokslininkai ir braunasi į šią sritį, kuri vadinama materialios arba idealios informacijos teorija.

Viena teorija teigia, kad informacija nėra atskira būties forma šalia substancialumo. Greičiau tai įprastinės materijos savybė, kurią judėdama pati materija gali perkelti iš vienos vietos į kitą. Kitaip sakant, šitaip palaikoma informacijos substancialumo hipotezė. Šios teorijos šalininkai mano, kad informacija nėra idealybė arba dvasia.

Kaip ir bet kokiai materijai būdinga, informacija juda, pernešama, keičiasi; įrašoma ir trinama, įforminama ir išforminama ir t. t. Tai reikštų, kad priimamas materijos pirmumo statusas. Jeigu pirmesnė būtų Informacijos idealybė (informacija kaip Dievas), tai ji būtų tas šaltinis, kuris materijai sukuria ontologines formas. Šitaip Šaltinis, susijungdamas su substancija, permesdamas jai „algoritmus“ kurtų visatą.

Taigi substancija arba pati kuria informaciją, implozijos būdu įtraukdama empirines materialaus pasaulio situacijas, arba informacija yra egzistencijos forma, kuri įsisupdama į materijos debesį kuria dėsniais pagrįstą Pasaulį. Dėsnis, tikima, kyla iš „informacijos“ turinio, kuris apibrėžia tam tikrų santykių kompleksą.

Kadangi informacija yra viena pagrindinių esaties formų, kyla klausimas „kas ją užrašo?“. Kaip buvo minėta, yra tokios teorijos: redukcionistinė, teigianti, kad informacija susikuria pati, veikiant materialiems veiksmams (tai yra savikūros teorija, pagal kurią lemiamą vaidmenį vaidiną gamtos dėsnių sistema, egzistuojanti savarankiškai ir amžina); pagal kitą teoriją, ji yra parašoma aukštesnės „gyvybės“ formos, kuria gali būti „kosminis protas“, būtiškąsias formas kuriantis savo „valios“ aktu.

Ši sritis neištyrinėta ir žmonės tik gali kelti teorijas ir spekuliuoti.

Sąmonės struktūra

Kaip paaiškėjo pirmame skirsnyje, materija ir informacija gali būti du vienas kitą persmelkiantys laukai. Materija gali būti persmelkta empirinių santykių ir situacinių konfigūracijų, formuojančių substancialią informacijos sistemą. Tai būtų santykinė informacijos kilmės galimybė. Arba informacija gali būti laikoma idealybine terpe, kuri įsisuka į materialios substancijos debesį ir jame suformuoja dėsniais pagrįstą pasaulį.

Einat toliau, sąmonės sandara gali būti panaši, tačiau nebūtinai tiesmukai kopijuojanti tikrovės karkasą. Žmogaus gnostinio pasaulio pagrindas yra tekantis šablonas, brėžiantis laiko evoliucijos vektorių. Šis šablonas yra iš vidaus ar išorės paimta ir suformuota informacija, kuri yra sąmonės pavidalų provaizdis. Šis šablonas iš tikro yra tvarus holograminis provaizdis, kuris sujungiamas su sąmonės lauku ir suformuoja jame tam tikrą daugiadimensinę perspektyvą, kuriame veikia asmens tapatybę turintis informacinis pavidalas.

Šablonas yra „atraminis laukas“, kuris į sąmonės struktūrą perduoda informaciją. Sąmonė yra substancijos būsena, atsirandanti iš gnostinės materijos „pažinimo“ arba informacijos susiejimo galimybių. Juslinis pasaulis ir jusliniai daiktai yra sąlyčio taškai tarp grynai informacinio šablono provaizdžio, ir sąmonės substancijos, sukuriančios vidinį vektorių ir vidinę perspektyvą, kurioje gyvena žmogus. Žmogus visada juda, arba teka, o šio tekėjimo atramos yra tik „lėtesnės“ struktūros, kurios pagal vidinio greičio perspektyvą pasirodo kaip stabilumo salos.

Visas šis vidinis/išorinis pasaulis yra sukurtas, įbūtintas idealybinės informacijos galimybių, kurios į šio pasaulio substanciją įrašo algoritmo kodavimo priemones ir materialius dėsnius.

Pasaulis, kuriame gyvena žmogus yra ta vieta, kurioje susiliečia du gnostinės materijos laukai. Šablonas yra tam tikras vidinis karkasas, kurį apgaubia sąmonės laukas kaip tam tikra gnostinės materijos būsena, kuriai atsirasti sudaro prielaidas visa materiali ir nemateriali realybė, koduojama idealybinės informacijos lauko, kurį galima vadinti tikrove. Ši tikrovė tik atrodo tvirta, stabili, kieta. Tačiau tokių ryšių sistema yra tik tam tikra informacijos forma užkoduota santykinė sistema.

Tai reiškia, kad jeigu tikrovėje yra užkoduotos psichikos ir kūno valdymo natūralios gnostinės galimybės, tai nėra jokių fizinių apribojimų sukurti ir dirbtines galimybes, kurios imituoja natūralų žmogaus valdymą.

Gnostinė materijos teorijos prielaidos

Gnostinės materijos paskirtis yra gauti informaciją, ją atvaizduoti ir suvokti. Aš šį procesą įsivaizduoju kaip gnostinių laukų susijungimą, kuris sukuria žmogų ir žmogaus vidinį pasaulį. Šio pasaulio galimybės apibrėžia žmogaus rangą.

Iliuminatų tikslas buvo – surasti tikrą žmogaus centrą, tą vietą, kurioje yra sukaupta visa jo esybė, kuri yra kažkas daugiau nei tik suvokimas ir informacija. Nes juos domina informacijos pernešimas į kitą substratą. Kaip jau sakiau, su informacijos pernešimu yra susijusios problemos, nes jis kuria kopiją, bet ne padaro sąmonę amžina. Jeigu padarius kopiją, originalo galimybės nepasikeičia, tai nėra tikras dieviškumas. Jeigu kopijuojama, arba dvejinama, viskas, tai nėra prasitęsimas, net jeigu sukuriamas telepatinis ryšys. Kopijuojant, dalis turi būti dvejinama, o kažkoks branduolys tiesiogiai perkeliamas į naują substratą. Jeigu tokio branduolio žmogus neturėtų, tai jis iš esmės būtų tik holograminė iliuzija.

Gnostinių laukų teoriją kurti sudarė galimybes matematinių eksperimentinių mokslų atsiradimas, kurie leido juos aprašyti, modeliuoti ir valdyti. Matematika, pavyzdžiui, aprašo galimybes atskleisti struktūrą, apskaičiuoti nežinomuosius, atlikti dėsningas transformacijas, kurios persikelia į fizinę ir sąmonės braną. Nesuklysiu pasakęs, kad pagrindinė matematinė forma yra lygtis, leidžianti surasti nežinomuosius parametrus ir juos transformuoti. Su matematika susijęs:

1) diskretiškų objektų,

2) kontinuumo dalių,

3) būsenų transformacijų skaičiavimas, naudojant įvairių rūšių laukus.

Su fiziniu pasauliu susiję jų modeliai, kurie yra

1) atominis modelis,

2) laukų modelis.

Atominiame modelyje naudojami diskretiški arba kontinuumų skaičiavimai, o laukų modelis pagrįstas būsenų transformacijomis (tai yra kvantinė mechanika arba kvantinio lauko teorija). Atominis modelis susijęs su klasikiniu materialiu pasauliu, o laukai aprašo ir užatomines realybes, be kurių būtų daug neįmanomų fenomenų. Pvz., užatominė yra šviesa, gravitacija, tamsioji medžiaga arba sąmonė. Akivaizdu, kad gnostinė materija gali būti aprašyta tik naudojant laukų modelius. Konkrečiai aš ją įsivaizduoju kaip kelių laukų susijungimą, kuris įgauna gnostinio debesies formą, kurio viduje atsiranda suvokiamas pasaulis ir žmogus.

Norint daryti psichotroninį poveikį reikia lauko pernešimo įrangos, kuri į gnostinį sujungimą gali prijungti papildomos pakeičiančios arba iškreipiančios informacijos. Suvokimo gnostinis laukas su informacijos atraminiu šablonu sąveikauja dėsningai. Tad prisijungus prie atraminio „debesies“, galima atidaryti psichotroninio poveikio kanalą, kuris sąmonėje virsta haliucinacijų srautu.

Kvantiniame lauke susikuria medžiagos sistema, sudaryta iš substancijos kvantų ir jėgų tarp jų, kurios atsiranda išspinduliavus ir sugėrus sąveikos kvantus. Dėl apsikeitimo kvantais tarp substancijos kvantinių sistemų atsiranda traukimo arba stūmimo jėgos. Įprastinė medžiaga yra kietos sutrauktų substancijos kvantų sistemos, formuojančios atominių gardelių junginius. Visi kiti „tamsieji“ dariniai gali būti nesąveikaujančios branos, tų branų kvantai, kvantų junginiai arba nesąveikaujantys atomai. Pavyzdžiui, nematomų fotonų spektras yra tamsioji materija, nes ji nematoma akims. Tačiau matoma matavimo prietaisams. O yra tokie nematomos materijos kvantai, kurie ne tik nematomi akims, bet nefiksuojami ir matavimui prietaisais, tad jie yra iš tikro „tamsūs“.

Šita tamsioji materija gali būti įvairių formų, tai nebūtinai yra nežinomos formos „atomai“, nes materija gali nebūtinai būti atominė ir nebūtinai turėti kietą sąveiką. Tai gali būti tamsiosios dujos, skysčiai, plazma ir t.t. sąveikaujanti gravitaciniais ryšiais.

Šitokia „tamsi“ gali būti ir sąmonė, turinti fizinį komponentą – atominę sandarą, klasikinius laukus ir nematomųjų tamsiųjų branų sąveiką. Šiose branose atsiranda gnostiniai laukai, kuriuose kopijuojamas aplinkinis „kietas“ (su stipria sąveika tarp biologinio organizmo ir daikto) pasaulis. Sąmonė kaip laukas yra apsikeitimas sąmonės branų kvantais tarp kietų molekulių, kuris sukuria suvokimo būseną. Į šią būseną įvedamas informacinis atraminis laukas, kuris yra aplinkinio pasaulio provaizdis, atsiveriantis sąmonės lauko suvokimo būsenai.

Formulėmis ši sistema gali būti aprašyta kaip indukcijos sąveika. Toks diferencialinės lygties principas naudojamas dažnai: elektromagnetiniai dėsniai, Einšteino gravitacijos lygtys, net analitinės mechanikos judėjimo lygtis. Vienoje lygties pusėje yra materijos krūvio tankis, o kitoje su tuo krūvių asocijuoti laukai. Arba vienoje pusėje materialus impulso energijos tenzorius, o kitoje indukuojamas fizinės branos iškreivio tenzorius. Taip ir smegenyse – elektromagnetinių laukų sistema ir jų indukuojami gnostiniai laukai, surišti su procesais fizinėje smegenų branoje.

Tuo pačiu principu veikia ir psichotroninė technika, kuri indukuoja išorinio poveikio sukeltus gnostinius laukus, įterpiamus į normalią sąmonę. Tai gali vykti kaip kažkas panašaus į Einšteino aprašytą fotoelektrinį efektą, kaip atomai apspinduliuojami fotonais, kurie padidina elektronų energiją, leidžiančią jiems ištrūkti iš atomų ir sukurti elektros srovę. Taip ir psichotroninės bangos išmuša psichinius kvantus iš sąmonės substancijų karkaso ir sukuria psichonines „sroves“, kurios generuoja gnostinius laukus smegenyse. Sąveikaudami tarpusavyje, šie laukai sukuria psichotroninį objektą, kuris gali būti mintis, vaizdinys ir t.t.

Ši sistema matematiškai gali būti aprašyta kontinuumų parametrais kaip „klasikinis pasaulis“ (fotonų, gravitonų laukai) arba kaip kvantinis pasaulis (kuriame iš lauko atsiranda, išnyksta ir keičia savo formą įvairios mikrodalelės). Kvantinis pasaulis aprašomas operatoriais, kurie išreiškia įvairias sąveikas tarp substancijos ir jėgos kvantų.

Šitokia sistema, leidžianti užmegzti telepatinį ryšį tarp smegenų, pagrįsta technologijų galimybėmis. Juodajame transhumanizme svarbiausias siekinys yra užgrobimas arba užvaldymas, kurio tikslas priversti žmogų paklusti arba primesti savo valdžią. Toks sujungimas yra įmanomas, net naudojamas kiekvieno žmogaus smegenyse skirtingų pusrutulių sujungimui. Kiekvienas pusrutulis turi savo atskirą receptorių sistemą ir atskirą pasaulį, tačiau aukščiausiame taške ši pusrutulių informacija yra integruota. Tą patį galima padaryti ne tik tarp vieno žmogaus pusrutulių, bet ir tarp skirtingų žmonių smegenų, kai daugelio sąmonių sistema integruojama į vieną visumą ir gali būti valdoma iš vieno centro.

Juodasis transhumanizmas šiuo pagrindu kuria vergovės sistemą, iš žmonių atimdami individualios egzistencijos galimybę.

Nusikaltėlių transhumanizmas

Artimiausiais laikais tai, kokios kieno teisės ir kokie apribojimai bus pagrindinė problema. Juolab kad šiuo metu šioje srityje visiškas chaosas ir anarchija. Iki tokio laipsnio, kad psichotroninės Iliuminatų technologijos prieinamos nusikalstamoms tarptautinėms grupuotėms, veikiančioms visos planetos mastu ir turinčioms savo kišenėje net silpnesnes vyriausybes.

Tokią informaciją būtina viešinti, nes savo „naują žmogų“ siekia susikurti ir nusikaltėlių mafijos, kurių svajonė užgrobti visos žmonijos ateitį.

Čia paliečiama dar beveik netyrinėta tema kuri vadinama „nusikaltėlių transhumanizmu“ (criminal transhumanism), kurio pagrindinis principas yra vergovinių santykių tarp žmonių atkūrimas ir savo psichopatinių sąmonių sudievinimas. Nes kuo didesnis atstumas tarp „seno“ ir „naujo“ žmogaus, tuo galingesnė vystosi paniekos ar net neapykantos energetinė struktūra.

Matau tokį iškilusį pavojų, kurio esmė yra ta, kad valdžios transhumanistiniai siekiai susivienija su nusikaltėlių transhumanizmu (ypač per jėgos struktūras valstybėse). Ir šį kartą jau taip pavojingai, kad reikia skubiai konsoliduotis ir įsitvirtinti visose strateginėse vietose, nuo kurių priklauso visuomenės gyvenimo valdymas.

Esmė ta, kad viską valdo pinigai, o mafijos bosai pinigų nestokoja. Tad turint atitinkamas lėšas, galima kurti nusikalstamą sistemą ne tik organizacinėmis priemonėmis, psichologija, jėga, smurtu ir prievarta, bet ir naudojant atitinkamas technologijas, kurios pasiekiamos valstybės mafijos juodojoje rinkoje. Valstybės pirmiausiais šias technologijas naudoja visuomenės valdymui, sukuriant su psichosocialine inžinerija kastų sistemą visuomenėje. Ilgalaikes tradicijas turinčios nusikalstamos grupuotės, kurios kažkada buvo mafija ir banditais, o dabar yra „juodieji aristokratai“, investuoja savo turtus į naująjį, juodąjį arba nusikalstamą transhumanizmą. Šis juodasis transhumanizmas dabar gali turėti net religinės sektos ar gnostinio agregoro formą. Yra išvystyta Iliuminatinė ir masoninė sistema, kuri turi savo žinių sistemą, hierarchiją, rangų struktūrą ritualus ir apeigas; švenčia „šventes“ ir atlieka simbolinius veiksmus, kurie gali būti pagarbos išraiška lyderiui „dievui“, pvz., sukeliant kančią ar aukojant žmogų ir t. t.

Kadangi užvaldžius informaciją, žmogaus sąmonei daryti poveikį nėra jokių apribojimų, tai visuomenė, padalinta į agentūrinių grupių valdomą sistemą, tampa nusikaltėlių organizacijos dalimi, kuri vykdo aukštesnės kastos įsakymus ir kenkdami žmogui gauna psichotroninį pastiprinimo signalą. Jaučia galią, pasitenkinimą, neapykantą, panieką ir t. t., kai suformuojamas patologinės būsenos provaizdis šablone, psichopatinį elgesį paverčiant „norma“ ir susikuriant psichologinio „pranašumo“ jausmą.

Šitaip net visa valstybė gali tapti psichopatų sekta, svajojančia užgrobti planetą ir „dar daugiau“. Todėl būtina labai atidžiai tyrinėti šį efektą, kai siela, vis labiau artėdama prie Šaltinio, darosi vis tamsesnė, kol galų gale tampa dievu kaip blogio įsikūnijimu. Tad ne veltui nusikaltėlių transhumanizmas dažnai turi satanistinių bruožų.

Naujoji Pasaulio tvarka yra ant slenksčio stovintis satanistinis transhumanizmas.

Pasipriešinimo galimybės

Sąmonėje turi būti užkoduotos galimybės priešintis vergovei. Sąmonės būsena/substancija, atsirandanti gnostinėse branose nėra totaliai priklausomos nuo informacinio kanalo. Nepriklauso nei nuo vidinės, nei nuo išorinės formos. Šitą savybę galima naudoti kaip netechnologinę gynybinę priemonę. Tai aišku yra tik „zen budizmas“, tačiau jis leidžia nepasinerti į visišką tamsą ir susikurti tokią strateginę vietą tikrovės sąrangoje, kuri nepasiekiama jokiems satanistams.

 

Oneiriumas (2)

Klasifikavimo ir bruožų klausimai

Penkta signalinių sistemų grupė vadinama oneiriumu. Šis pavadinimas paimtas iš graikų kalbos ir jis kildinamas iš žodžio, kuris reiškia „sapnas“. Tačiau kadangi mūsų kalboje šis žodis turi nusistovėjusį skambesį, dažnai tapatinamą su menkinamu požiūriu, tai pavadinimu pasirinkau kitą žodį. Jis gali skambėti keistai, bet dar keisčiau skambėtų naujadarai iš vietinio žodžio „sapnas“.

Kodėl aš noriu pakalbėti apie sapnus? Pirmiausiai, tai įdomi tema, kuri psichologijoje nepakankamai naudojama ir moksle bei buityje – netinkamai interpretuojama. Todėl noriu pateikti savo teoriją, naudodamas signalinių sistemų modelį. Vien jau tai yra naujoviškas traktavimas, nes sapno reiškinys niekada kaip signalinė sistema šalia kitų nebuvo interpretuojamas.

Prieš pradedant gilintis, dar praverstų klasifikuoti signalines sistemas, kad geriau suprastume, kokia oneiriumo vieta visame signalinių sistemų modelyje. Signalinės sistemos yra nenutrūkstamo srauto, kaip juslinis pasaulis ir mąstymas, ir epizodinės, tokios kaip memoriumas (atmintis) arba oneiriumas (sapnavimas). Sapnavimas dažnai būna fragmentiškas ir epizodinis, bet taip yra greičiau todėl, kad susijęs su specifine sąmonės būsena, vadinama miegu. Sapnavimas epizodinis todėl, kad susijęs su specifiniais sąmonės prabudimo momentais, kurių metu įsijungia sapno sąmonė. Kadangi prabudimai epizodiniai, tai ir sapnai įgauna trumpesnių ar ilgesnių epizodų formą. Bet jeigu sapno sąmonė sukeliama kitais metodais (ne miegu, bet meditacija), tai epizodai gali būti pakankamai ilgi ir prilygti nenutrūkstamo srauto signalinių sistemų formatui.

Bet vis tiek įprastai oneiriumas nebūna patikimas ir stabilus, tai yra, kontroliuojamas. Todėl žmonės, neturintys sugebėjimo, dažnai šią signalinę sistemą menkina ir tai atsispindi visuomenės nerimtame požiūryje. Taip yra todėl, kad šiais laikais labai sunku turėti kokybišką miegą, o nuo miego kokybės priklauso sapnų kokybė. Tad tie, kas nori pakelti oneirumo kokybę pirmiausiai turėtų susirūpinti savo miego kokybe.

Toliau, signalinės sistemos skirstomos į visuotines ir asmenines. Visuotinės yra tos, kurios turi bendruomeninę vertę ir yra visuotinai pripažįstamos, o asmeninės turi tik asmeninę reikšmę. Tai priklauso ir nuo požiūrio į sapną, nuo to kaip jis traktuojamas, o tai yra laikmečio kultūros dalykas. Kad ir kaip būtų, šiais laikais sapnai daugiau turi asmeninę reikšmę ir kaip kolektyvo pagrindas – netraktuojami, nes mokslas komunikacinius arba transcendentinius sapnus atmeta, laikydamas, kad jų informacinis signalizavimo statusas visuomenėje – abejotinas. Tačiau sukūrus naują teoriją, naują požiūrį – į oneiriumą gali būti pradėta žiūrėti ir daug palankiau, ne tik kaip į hobio lygio domėjimosi objektą.

Tačiau kad ir kaip būtų, sapnų universalių nebūna, visi sapnai individualūs ir kokia jo reikšmė galima suprasti tik iš asmeninio konteksto – t. y., viso savo gyvenimo.

Ir paskutinis klasifikavimo akcentas – oneiriumas laikomas daugiau vidine signaline sistema, nes jis yra fragmentiškas ir labai panašus į atmintį, atminties epizodus ir vidinius fantazijų arba atsiminimų filmus. Kuo skiriasi sapnas nuo atsiminimo? Pirmiausiai tuo, kad sapno sąmonė kitokia nei atsiminimo būdravimo sąmonė; taip pat, sapne sąmonė labiau panirusi į vaizdinius, labiau su jais susiliejusi ir yra daug gilesnė nei atmintyje; ir paskiausiai, nors oneiriumas panašus į vidinę signalinę sistemą, jis gali turėti išorinės signalinės sistemos bruožų, nors tai pasitvirtina tik tada, kai sapno vaizdiniai išsipildo. Tai yra, mes apie išorinį signalą sužinome po tam tikrų faktų sensoriumo pasaulyje.

Taigi aš savo teorijoje oneiriumą laikau signaline sistema, turinčia ir vidinės, ir išorinės sistemos bruožų. Jis yra epizodinis, nes susijęs su sapninio prabudimo epizodais ir yra kitoks, kitas pasaulis, turintis savo žodyną ir oneiratyvo gramatiką. Bet ši dar nėra sukurta, tad aprašinėti teks naudojant įprastines kalbines priemones.

Sapnų rūšys

Kad suprastumėte mano oneiriumo sistemą, turite prisiminti minties ir vidinio pasaulio struktūros modelį. Yra vienas išorinis signalas, kuris skyla į dvi dalis ir viena atšaka sudaiktinama ir virsta daiktų pasauliu, supančiu žmogų, o kitas atsišakojimas informaciją sumentalina (angl. mind, mental). Šitas mentalinis kanalas yra svarbiausia dalis, kuri formuoja visą vidinį žmogaus pasaulį. Jis yra už sąmonės ribų (pasąmonėje) ir sapnai formuojasi šioje atšakoje. Į mentalinį kanalą dar įeina „vidinės saugyklos“ dalis, kur kaupiami mentaliniai įspūdžiai ir sielos atsišakojimas, kuris ateina iš vidinės transcendencijos.

Matome, kad yra mažų mažiausiai trys sapno rūšys, kurios atsiranda skirtingose mentalinio atsišakojimo vietose:

1) vidiniai sapnai,

2) komunikaciniai sapnai,

3) transcendentiniai sapnai.

Komunikacija čia suprantama siaurąja prasme, kaip išorinė komunikacija, nes bendresne prasme – visi sapnai yra komunikaciniai. Vidiniai sapnai yra tie, kurie informaciją semiasi iš vidinių saugyklų, iš visų memoriumų ir abstraktų kaupyklų, ir atspindi asmens bendrinę patirtį. Jie nori jam kažką pasakyti, bet daugiau ne apie kitus žmonės arba pasaulį, bet daugiau apie jį patį. Todėl šio tipo sapnai labiau atspindi vidinę signalinę sistemą, kokia yra nepriklausomas arba kaupiamasis informacijos apdorojimo mechanizmas. Tačiau tai ne vienintelis sapnų tipas, be šio tipo, jų yra dar mažų mažiausiai du.

Komunikaciniai sapnai – jau išorinė signalinė sistema, nors ji epizodinė ir dažnai labai supainiota ir simbolinė, todėl kiekvienas žmogus tokį sapną turi interpretuoti remdamasis savo patirtimi.

Kaip tokia išorinė komunikacija atsiranda? Tai nesunku suprasti, suprantant kaip apskritai sudaryta psichika. Pagrindinis principas yra informacijos filtravimas, siaurinimas ir išrinkimas, kuris reiškia, kad sąmonę pasiekia labai smarkiai apdorotas signalas, bet pačiose prieigose, pasąmonėje, informacijos apimtis daug platesnė. O komunikacinis sapnas signalui informaciją ima kaip tik iš šios vietos. Ir tarus kad pasąmonė žino daugiau nei sąmonė, tai seka išvada, kad sapne gali atsispindėti tai, kas iškrenta iš sąmonės konstravimo mechanizmo.

Žmogaus kūnas turi daug išorinių ir vidinių receptorių. Dalis receptorių informacijos – sąmoninama, dalis visada lieka pasąmonėje. Pavyzdžiui, tokie yra kūno organų sistemų receptoriai. Kūno organus valdo pasąmonė, bet sapnams ši receptorių informacija gali tapti prieinama ir savo simboline forma informuoti žmogaus sapno sąmonę apie gręsiantį sutrikimą, ligą, mirtį ir t.t. Tai taip pat yra komunikacinio sapno rūšis. Arba akies tinklainė, ausies sraigė suvokia daugiau, negu sukonstruoja sąmonė ir gali informuoti apie išorinę tikrovę tai, ko sąmonė nežino, bet kas vyksta arba gresia įvykti. Tai gali būti įvairūs perspėjimai, intuicija ir t.t. Tad komunikaciniai sapnai gali būti paprastieji, kurie kažką komunikuoja apie išorinį pasaulį, bet tai žino ir sąmonė. Čia dažnai būna mišrus vidinio ir komunikacinio sapno tipas. Ir sapnai gali būti pranašiški, kurie informuoja sąmonę apie tai, ko žmogus įprastiniu patyrimu nežino.

Ir trečia sapno rūšis yra transcendentinis sapnas. Kaip rodo pats pavadinimas, jis susijęs su anapusine informacija arba informacija apie šį pasaulį, bet gautą anapusiniais kanalais, per anapusinę sielą. Tai taip pat komunikacija, be to – tai išorinė komunikacija, bet jos esminis skirtumas tas, kad ji apeina įprastinius erdvės ir laiko kanalus, šį pasaulį ir yra „metafizinė“. Šie sapnai peržengia įprastinę erdvę ir laiką, šį pasaulį, susieja su anapusinėmis būtybėmis, gali pranašauti ateitį, teikti informaciją apie anapusinius pasaulius ir t.t. Kaip jau galima buvo suprasti – tai rečiausias sapnų tipas, nes tam reikia pakylėtos sielos būsenos, kuri pasiekiama tik po dvasinio augimo. Anapusinės būtybės turi žmogų išrinkti kaip kanalą ir tarpininką, o tam reikia, kad norėtų su juo komunikuoti, o tam reikia būti pakankamo dvasinio lygio žmogumi ir turėti tinkamas charakterio savybes.

Kyla klausimas, kaip patikrinti ar sapnas tikrai komunikacinis arba transcendentinis, nes išoriškai tokią formą gali turėti ir vidinis fantasmagorinis sapnas (o tokie bruožai sapnavimui apskritai labai būdingi). Aš žinau tik vieną būda. Sapnas turi pasitvirtinti ir išsipildyti ir tik po to galima šimtu procentų žinoti, kad suveikė išorinė oneiriumo signalizavimo sistema. Bet ne visi sapnai išsipildo ir dažnai jie būna tik vidiniai sapnai, kuriuose žmogus sprendžia savo vidines psichologines problemas, konfliktines situacijas, realizuoja troškimus bei aistras.

Sapnas ir oneiratyvo struktūros

Dabar pamėginsiu panagrinėti oneiratyvo pagrindinius struktūros bruožus. Pagrindiniai sudėtiniai elementai yra pasaulis, būtybės, erdvė ir laikas. Visi šie elementai gali būti žinomi, nors netikri ir svetimi. Pavyzdžiui, sapnuoti galima savo gimtą miestą arba visiškai svetimą realybę. Labai dažnai atrodo, kad sapnuoji žinomą vietovę, bet suvoki ją kaip nepažįstamą, neįprastą. Žmonės gali būti nežinomi, žinomi ir ne šios realybės. Erdvė ir laikas gali turėti įprastines savybes, o gali būti ir su iškraipymais, tokiais kaip teleportacija arba kelionės laiku. Visada reikia atkreipti dėmesį į santykį, tarp realybės laiko, kuris visada yra „dabar“ ir sapno laiko. Sapnas taip pat vyksta „dabar“, bet pagrindinio laiko atžvilgiu jis gali būti praeityje, dabartyje, ateityje, neapibrėžtame laike ir svetimame laike. Maždaug taip pat nagrinėjamos ir vietos: jos žinomos, svetimos, neapibrėžtos, fantastinės arba transdimensinės.

Sapnas dažnai būna su keblia situacija ir siaubu (ne siaubo filmo tipo). Su tuo susiję prabudimo momentai, kai kebli padėtis užaštrėja tiek, kad žmogus jaučia kad teks susidurti su kažkokia baisia situacija ir smegenys žmogų žadina, kad ištrauktų iš jos sąmonę. Tokie sapnai nėra pilnaverčiai, nes idealiausia situacija, kai sapnas išgyvenamas iki galo be nutraukimo prabudimu, bet tuo pačiu žmogus gerai atsimena ką sapnavo. Tam reikia labai geros kokybės miego ir geros kokybės sąmonės, kurie pasiekiami laikantis tinkamo režimo, mitybos, naudojant geram miegui skirtus natūralius preparatus. Tie, kas sapnuose dažnai prabunda, turėtų stengtis per sąmoningo sapnavimo technikas, sapną pratęsti ir susapnuoti visą „siaubą“ iki galo. Tada žmogus psichologiškai apsivalo geriausiai.

Norint vystyti oneiriumą, reikia atsiminti, kad tai yra grupė trijų signalinių sistemų ir kad reikia tobulinti visas tris. Tai pats oneiriumas, kaip priklausoma signalinė sistema; nepriklausomas oneiriumas (atitinka kognityvinį sugebėjimą), kuris yra sąmoningo sapnavimo sugebėjimas, tai yra sugebėjimas pačiam modeliuoti oneiriumo signalinę sistemą ir tiesiogine šio žodžio prasme – kurti sapnus, juose veikti, manipuliuoti prasmėmis, būsenomis, vaizdiniais ir t.t. Ir trečia signalinė sistema, kuri atitinka memoriumą, yra kaupiamasis oneirumas – tai gebėjimas įsiminti sapnus ir juos atgaminti, pavyzdžiui naudojimui analizei su kitomis signalinėmis sistemomis (kognityviumas).

Visa tai priklauso nuo geros smegenų būklės ir nuo mentalinio informacijos atsišakojimo stovio. Ar vidinis pasaulis išplėstas, ar ne; ar jis pakankamo ryškumo ir gilumo, ar susiaurintas ir nuslopintas? Jeigu teisingas pastarasis atvejis, tai pirmiausiai reikia siekti sąmonės apsivalymo ir išplėtimo. Tada galima tikėtis kokybiškos oneiriumo sistemos, net komunikacinių ir transcendentinių sapnų, kurie yra iš tikro pranašiški. Galima pradėti bendrauti su toli esančiomis būtybėmis ir žmonėmis ir gauti informaciją per sapnus. Kaip tai įmanoma? Vienas būdas priklauso nuo to, kad oneiriumas dažnai naudojamas kaip telepatijos nešėjas. Tad komunikaciniai sapnai gaunami per telepatiją tarp žmonių. Bet pačiam ryšį užmegzti – neįmanoma. Žmogus turi siekti, kad jį tokiam ryšiui išsirinktų ir kad per jį kažkas pradėtų komunikuoti. Tai yra vienas iš metodų, pakelti savo oneiriumo rangą į aukštesnį lygį ir iš vidinės signalinės sistemos paversti į išorinę, iš asmeninės – į visuotinę.

Tie kurių sapnai nėra ryškūs ir gilūs, greičiausiai numos ranka į oneiriumo stiprinimą ir bandymą susikurti savo oneiratyvo kalbą. Kitiems tai gali būti ganėtinai įdomu. Bet tai ne tik įdomu, tai ir naudinga, nes oneiriumas yra įvadas į kitą signalinę sistemą, kurią pavadinau transoriumu. Tie, kas nori išplėsti savo tarpdimensinę sąmonę, tai gali padaryti pradėdami nuo sapnų valdymo. Kuo daugiau išvystytų signalinių sistemų valdo žmogus tuo jis dvasiškai pranašesnis, tuo jis turi aukštesnį rangą, o nuo to priklauso ar nori su tavo siela bendrauti anapusinės būtybės.

Todėl tie, kas domisi savo oneiriumo signaline sistema, galėtų pradėti praktikuoti kažką panašaus į Tibeto sapnų jogą. Nekalbant jau apie tai, kad patartina turėti savo sapnų dienoraščius ir kitas specialias pagalbines priemones. Kad kiti nesuprastų, sapno užrašymui galima naudoti savo asmeninę sutrumpinimų arba kodų sistemą, tai pirmiausiai naudojant dėl geresnio atsiminimo.

Iliuminatų transhumanizmo samprata (2)

Biologinė matrica

Gyvybės transhumanizmavimas

Apibendrindami visas žmogaus mokslų teorijas, galime apibrėžti tokias kertines sąvokas kaip rūšis, individas ir gyvybė. Į klausimą kas yra rūšis atsakyti paprasta – tai yra tam tikra biologinė programa, koduojanti ir keičianti individualią rūšies kopiją. Individas yra iš šios programos susikuriantis biologinis organizmas ir sąmonė. Gyvybė apjungia abu aspektus, bet svarbesnis yra individas, nes jis, kaip organizmas, yra akivaizdus, o programa yra nematomi kvantiniai procesai molekuliniame arba submolekuliniame lygmenyje.

Pagrindinės informacijos formos (reprodukcinė informacija ir aplinkos susiejimo informacija) susijungia smegenyse, kur sukonstruojamas substratas, leidžiantis atverti sąmoningą ir suvokiančią tikrovės gelmę, įjungiant gnostinius laukus. Šias formas labai intensyviai tyrinėja mafijos mokslininkai, kurie svajoja susidievinti individualios kopijos (konkretaus žmogaus) lygmenyje ir dar labiau, akivaizdžios gyvybės forma, šitaip sekdami Iliuminatų pėdomis, tam naudojant klonavimą, kaip tos pačios „versijos“ reprodukciją.

Tačiau organizmo klonavimas turi minusą – žmogus yra ne organizmas, bet sąmonė, o klonuojant ji gaunama tuščia ir dėl to formuojasi nauja, t. y., kita, asmenybė – klonas nėra tas pat žmogus. Todėl transhumanistiniai dievai (Iliuminatai) siekia klonuoti ne tik organizmą, bet ir sąmonę. Kaip tai siekiama padaryti priklauso nuo sąmonės teorijos. Pagal transhumanistus, sąmonė yra a) abstrakti būsena, ir b) informacija. Tad norint ją klonuoti, reikia mokėti paimti visą konkrečią sąmonės informaciją (kaip DNR) ir mokėti dirbtinai sukurti suvokimo būseną. Tada, sujungus konkrečią asmenybės informaciją su abstrakčia būsena, galima atkartoti sąmonę arba asmenybę. Kadangi dirbtinai sukelti būseną ir laikyti informaciją lengviau dirbtinėmis priemonėmis, tai klonuotas organizmas netinka, nes, kad dirbtiniu būdu į smegenis būtų galima perkelti klonuotą informaciją, reikia išmanyti absoliučiai visas smegenų paslaptis ir turėti atitinkamas technologijas.

Todėl transhumanistai ir svajoja apie visokius „pakrovimus“ arba „perkėlimus“ į dirbtinį substratą, kuris šiuolaikiniais terminais vadinamas superkompiuteriu arba dirbtiniu intelektu, tačiau juo neapsiriboja, nes yra galimybės kurti palankias struktūras ir kitose branose, ne vien fizinėje.

Iliuminatų transhumanistinė sistema

Informacijų įvaldymas ir užgrobimas pirmiausiai rūpėjo Iliuminatų valdžiai. Jie siekė sudievinti savo sąmones, šį sudievinimą vadindami Pakilimu. Transhumanizme ir posthumanizme tai vadinama „pakrovimu“ (Uploading). Šitaip jie siekė išaukštinti individualumą, paneigdami pagrindinį tikrovės principą, kad programa svarbesnė už individą ir individas tarnauja programai.

Sukūrus tokias technologijas, atsigaminimo ir atsinaujinimo ciklai įstringa Iliuminato sąmonės vietoje, kuri tapusi pranašumu ir valdžia, sukuria visą biologinį rūšies organizmą pavergiančiu epicentru. Tai yra matricos kalėjimas, kai šita vieta pradeda šokdinti visą aplinką (rūšis, pasaulį) pagal save. Laisvas rūšies tapsmas baigiasi ir susiformuoja vis labiau plintanti vėžinė metastazė, kurią Iliuminatas suvokia kaip artėjimą prie dieviškumo. Šitaip žlunga visa biologinė įvairovė, kuri į Iliuminatų sukurtą sistemą įtraukiama kaip kibernetikos objektas, arba valdoma mašina.

Kaip jau sakiau, nei organizmo, nei sąmonės klonavimas netenkina. Organizmas klonavimo metu nors ir replikuoja tą pačią programą, bet tai nėra tas pats organizmas tikrąja šio žodžio prasme. Net klonavus sąmonę, tai nėra ta pati Iliuminato esybė. Tai tik pradinės kopijos arba originalo pakaitalai. Pakaitalai yra žemesnis rangas arba lygis, nors tai leidžia dauginti save kiekybiškai. Kiekybinis dauginimasis per informacijos atkartojimą, arba dvejinimą, nededa lygybės ženklo tarp kopijų ir originalo. Taip yra todėl, kad kopijavimas ir perkėlimas nėra tas pats.

Žinoma kopijavimą (klonavimą) galima „patobulinti“ telepatiniu ryšiu, visus klonus paverčiant Viena sąmone. Šitaip kuriasi aukštesnė sistema, turinti vieną ir bendrą patirtį, kai šitaip originalai po truputį atmiršta, ir yra pakeičiami kopijomis, kurie savo ruožtu tampa originalais kitoms kopijoms ir t. t. Šitaip Iliuminatas tampa tam tikra natūralios rūšies atauga arba polipu. Tačiau jos galimybės tokios, kad jis pavergia rūšies programą, kuri priverčiama tarnauti Iliuminato pasaulio ir veiklos „vizijoms“, pirmiausiai saviplėtai.

Šitaip Iliuminatas užgrobia realybę, kuri paverčiama matrica, kuriama Iliuminato valdomos programos, o Iliuminatas yra Vyriausias programuotojas. Biologinės vergų kastos valdomos nebūtinai vien technologine psichotronika ir telepatija. Iliuminatų technologijos pažengusios tiek, kad sąmonės valdymo sistemą geba įrašyti į DNR kodą, ir „čipai“ bei psichotronika yra biologinės formos. Tai taip pat yra kvantinė programa, turinti tam tikrą karkasą (kaip elektrodinis implantas), bet yra užmaskuota biologinėmis molekulėmis ir dedama ne į smegenis bet į pradines lytinių ląstelių programas ir „čipus“ smegenys „užsiaugina“ pačios. Šitaip galima kurti vergo, prižiūrėtojo arba gubernatoriaus programą, kuris kontroliuoja visą Iliuminato valdomą vergovinę sistemą. Informacijos virsmų sistemos tiek įvaldytos, kad jomis galima sukurti kokią nori biologinę tikrovę. Visos šios planetos rūšys yra šitaip užgrobtos.

Bet tai prieštarauja tikrovės tvarkai – tikrovė nesiekia išpūsti savo programos jokioje grandyje. Grandis su begaliniu to paties kartojimusi yra programos klaida – visos individualios programos praeina, svarbus tik begalinis Kitimo procesas. Iliuminato matrica yra įstrigusi „programa“. Tai įvyko kai tam tikru momentu istorijoje buvo sukurtos Pakilimo galimybės, tai yra, sąmonė tapo nepriklausoma nuo vienintelio substrato, kuriame ji gali egzistuoti. Šis pakilimas susijęs su tokiomis galimybėmis:

1) organizmo klonavimas (be sąmonės perkėlimo) perimant fizinių branų DNR,

2) sąmonės klonavimas perkėlus sąmonės branų DNR (informaciją) į naują substratą, nebūtinai priklausantį nuo fizinės branos,

3) pasaulio klonavimas (matricos DNR informacijos perrašymas), sukuriant naują, vis atgaminamą tą pačią kopiją. Tai yra pakilimo esmė ir pagrindinis tikslas.

Taip prasideda „varžybos“ su Dievu, sutrikdant natūralią (dievišką) pasaulio raidą, ir prikuriant realybėje Iliuminatinių ataugų. Koks yra gyvenimas tokioje ataugoje priklauso nuo a) Iliumintinės sistemos, kurioje replikuojama rūšinė informacija, ir b) nuo paskirtos „misijos“, kurią žino tik pats Vyriausiasis Programuotojas. Tokio pasaulio likimas priklauso nuo to, kokios yra DNR galimybės atstatyti natūralią rūšies tvarką, kurioje valdo pati originali biologinė programa, eliminuodama tokių įstrigusių realybių sistemą. Pavyzdžiui, gali įrašyti „išlaisvintojo“ programą, kuri sutaiso visas sutrikusias funkcijas, ir tikrovė pradeda tekėti natūralia savo vaga, kurioje fizinis individas – laikinas, o perkėlimo galimybės priklauso nuo sąmonės branų galimybių.

Šitokioje sistemoje gimusi apribota sąmonė auginama ant iliuzijų pasaulio, kuris neišvengiamai įtraukiamas į vidų. Informacija yra apribota ir daugelis paslapčių nežinomos. Todėl, susidūrus su matricos pasaulio tamsiąja puse, stimuliuojamos abejonės, nepasitikėjimo ir atmetimo reakcijos. Pvz., netikint, kad šioje planetoje yra grupės, kurios naudoja telepatinę bendravimo sistemą, kad galima valdyti visas smegenų funkcijas, jas išplečiant ar susiaurinant. Kad galimi „stebuklai“, aiškiaregystė, ekstrasensorika ir t. t. Tai įmanoma todėl, kad visa tikrovė – programuojama, tik tai prieinama ne kiekvienam individui.

Iliuminatų transhumanizmo samprata (1)

Slaptos transhumanizmo teorijos pagrindas yra gnostinių laukų teorija ir atskleisti realybės sluoksniai, kuriuose šie laukai atsiranda. Sistema yra tripakopė, pradedant nuo Šaltinio, pereinant prie Pirminės tikrovės, ir galiausiai Introjekcijos. Šios pakopos parodo žmogaus rangą ir esmę, kuri gali būti dieviška, jeigu įsišaknijusi Šaltinyje, arba redukuota, pagrįsta tik empiriniu pasaulio rezervatu, kuriame neįmanoma apibrėžti jokios aukštesnės žmogaus egzistencinės prasmės. Toliau kalbama apie biologinės rūšies pavergimo sistemą, kuri neleidžia pakilti žmogui iki savo dieviškos prigimties. Galų gale, kalbama apie transhumanizmą, kaip pagreitintą „evoliuciją“, pasiekiamą dirbtinėmis priemonėmis ir individualiai, pažeidžiant rūšies genetinės programos principus. Šis transhumanizmas, kuris, be to, kuria vergovinę sistemą, yra juodasis arba nusikaltėlių transhumanizmas.

Ezoterinis mokslas

Žengus žingsnį į ezoterinio mokslo pasaulį, laukia ilgas kelias absoliutaus žinojimo link. Šiame kelyje siūlau galimybę pakilti aukščiau dar viena pakopa. Ši pakopa atveria vis platesnę perspektyvą, kaip visada būna pakilus į tam tikrą aukštumą.

Šiais laikais labai madingas žodis „informacija“, kuris naudojamas kaip siejančioji ašis. Jis gali būti per daug apibendrintas ir abstraktus, o sukonkretintas reiškia kažką panašaus į teoriją, sampratą, supratimą, koncepciją ir t.t., kurios yra į žinojimą suformuota kognityvinė būsena. Visų pirma, visais atvejais tai yra tam tikri perduodami „duomenys“ apie Tikrovę. „Informacija“ reiškia „kažkas paimama, perduodama ir suformuojama į kokį galutinį pavidalą, kuris yra artimas ar bent susijęs su pradiniu šaltiniu“. Todėl ji yra tas pagrindas, ant kurio pastatytos teorijos, sampratos, koncepcijos ir aiškinimai.

Žmogaus pasaulyje viskas persipynę – religija, filosofija ir mokslas, visų pirma todėl, kad tai yra įvairios gnostinių/informacinių laukų formos. Persipynę todėl, kad juos sieja ta pati tikrovė – visata ir žmogus. Nors šios žinojimo sritys tikrovę interpretuoja skirtingai, tačiau akivaizdu, kad iš aukštesnio susiejimo perspektyvos, idėjos persikloja ir pasako kažką esmingo apie realybę, ir ši esmė, pasirodo, yra ta pati tiek religijoje, tiek filosofijoje, tiek moksle. Juos vienija transhumanizmo idėja.

Kodėl yra religinis pasaulio aiškinimas, filosofinis aiškinimas ir mokslinis aiškinimas? Šios sritys – be to, kad jas sieja informacija kaip pagrindas arba tai, kas perduodama – atspindi skirtingą požiūrį į tikrovę ir skirtingą jos traktavimą. Kiekvienu atveju traktuojant pasaulį arba žmogų naudojamas skirtingas metodas:

Religiniai tekstai yra senovinio tipo ryšys su tikrove. Tam reikia kokio nors žmogaus arba grupės žmonių, kurie pamato pasaulio provaizdį pagal tam tikrą smegenims būdingą esmę ir išreiškia tą esmę ženklais, sudėtais į tekstą. Nėra jokio tikrinimo, griežto metodo, tik turi būti priimtinai perteiktas religinis turinys ir tokios grupės lyderis turi būti autoritetas bei turėti galią. O iš kitos pusės, turi būti tamsūs ir silpni „šventų tekstų“ skaitytojai.

Filosofija pradeda ieškoti griežtesnio metodo, o taip pat bando tyrinėti teisingo pažinimo prielaidas. Šitaip sukuriama logika ir metodo užuomazgos. Iškeliamas individualumas, savarankiškumas, laisvas mąstymas, susiaurinantis autoriteto vaidmenį, t. y., nepaklusimas autoritetui nelaikomas mirtina nuodėme ir negresia bausmės. Šitaip filosofija tampa žmogaus išlaisvinimo būtina sąlyga, nes priimama, kad visi intelektualiniai sugebėjimai prieinami kiekvienam žmogui ir tai sudaro jo orumo pagrindą, pavyzdžiui, sukuriant prielaidas požiūriui, kad visi žmonės turi tokią pačią sielą, galinčią persikelti į anapusinius pasaulius.

Sukūrus tokiais principais pagrįstą civilizaciją, atsirado sąlygos tyrinėjimams. Nes prieš tai, mitologijoje ir religijoje reikėjo tik įsiminti ir paklusti. Pavyzdžiui, dievų arba Dievo pasaulį „tyrinėti“ būtų buvę laikoma dideliu įžūlumu, galinčiu „supykdyti“ dievus, ir dėl to laukė didelės bausmės. Filosofija performavo šį pagrindą, apribojo dievų pasaulių įtaką sąmonėms ir tyrinėjimas įgavo teises, nors pirmieji mokslininkai labai aštriai konfliktavo su Bažnyčia ir už Švento rašto neatitinkančių „teorijų“ propagavimą grėsė kankinimai ir mirtis ant laužo.

Šią situaciją išnaudojo nuo 16 a. besiformuojantis šiuolaikinis mokslas, kuris iš pradžių reiškėsi kaip „reformacija“, bet paskui sujungė visas mitologines, religines, gnostines sistemas į vieną ezoterinę sistemą, kuri tapo slaptu planetos valdovų grupės ideologiniu pagrindu ir absoliučios valdžios užgrobimo priemone.

Iš pradžių arba ribotame variante mokslas tik atveria akis į pasaulį, tačiau aukštesniame, transhumanistiniame lygyje jis naudojamas tik kaip galios įrankis, leidžiantis iš galios pozicijų į pasaulį įvesti kulto ar gnostines/filosofines formas ir įdiegti į jį „religiją“ su mokslo teikiamomis galimybėmis. Pavyzdžiais gali būti technologinė telepatija, Dievo balsas, išplėstos sąmonės ir vaizdiniai, nušvitimai, ir galų gale Iliuminatų svajonė – Pakilimas, kuris yra sąmonės išlaisvinimas iš fizinio substrato apeinant „mirties“ mechanizmą, kai žmogus „pakyla“ nemirdamas, bet naudodamas transhumanistines technologijas.

Tikrovės samprata glaustai

Įbūtinimas ir konstravimas

Pagrindiniai principai, kuriais visą laiką vadovavausi, buvo visumos apibrėžimas ir sąvokų bei konteksto išplėtimas, kad būtų lengviau matyti, kaip yra iš tikrųjų. Mano apibendrinamoji schema leidžia įvertinti bet kokias žmogaus pastangas šiame pasaulyje ir nustatyti šių pastangų vietą. Ši vieta parodo arba kad pasaulyje yra kokia nors prasmė, arba kad jame jokios prasmės nėra. Ir kaip prasmė įsirėmina kraštutinėmis realybėmis, kurios yra Šaltinis ir žmogaus Dvasia. Tai pagrindinės sąvokos, kurias pagal poreikį galima keisti į panašias sąvokas – Absoliutas, Dievas arba Sąmonė, Protas ir t. t.

Absoliutas steigia tam tikrą tvarką ir „Dieviškąjį planą“; o žmogaus esmė yra savęs ir ribų peržengimas, kuris vadinamas transhumanizmu (religiniu, filosofiniu ir moksliniu).

Transhumanizmo idėjos užvaldyto žmogaus siekis yra peržengti save etiškai, intelektualiai arba technologiškai. Etika turi sutramdyti laukinę žmogaus prigimtį. Protas perkelti žmogų iš nežinojimo būklės į žinojimo. O technologijos – perdaryti žmogų fiziškai ir dvasiškai.

Žmogus ir Šaltinis sąmonėje yra atsiję. Sąmonė ištremta į būties paribį, kuriame gyvenimas negali apibrėžti savo aukštesnės prasmės (Antrinė tikrovė). Taip pat, iš žmogaus atimti sugebėjimai ir galimybės. Todėl per visą istoriją Žmonija kūrė civilizacijas, kurių tikslas buvo šią tamsą ir atskirtį tarp Antrinės tikrovės ir Šaltinio pašalinti. Ši situacija per visą istoriją vertė žmogų transcenduoti, t. y., plėsti savo ribotas galimybes, peržengti savo nežinojimą. Šis siekis neišvengiamai persikelia į ženklų terpę ir šios terpės pagimdytas technologijas. Technologijos yra pagrindinė žmogaus gnoseologinės (pažinimo) prigimties išraiška.

Atvirkščiai, Šaltinis kuria tikrovę, kurią įprasta vadinti Būtimi. Šis kūrybinis aktas visų pirma yra ontologinis (įbūtinimo) aktas, kuris sukuria pasaulį, kurio dalis yra žmogaus sąmonė. Tad Absoliutas kuria pasaulį kaip gamtą, o žmogus jį pamėgdžiodamas kuria technologinę visatą, kuria nori pakeisti, perdaryti, perkurti dievišką tvarką ir dievišką planą.

Ši situacija civilizacijoje sukuria Sugrįžimo motyvą, ir tai atsispindi kultūrinėje jos sklaidoje. Šis motyvas yra žmogaus pagrindinio gyvenimo dėsnio atspindys, perkeltas į platesnį istorinį Žmonijos vystymąsi.

saltinis1

Žmogaus galimybės ir koncepcijos

Čia įmanomos tokios galimybės: žmogus yra kažkas daugiau nei apie save žino, t. y. turi kokių nors neišnaudotų galimybių; arba yra natūraliai (tikroviškai) apribotas, ir šios ribos nebus įmanoma peržengti niekada. Iš pateiktos schemos matosi, kokiuose sluoksniuose jis gali būti įsišaknijęs:

1) redukcionistinis automatas yra tik empirine tikrove (Antrinės tikrovės sluoksnis) apibrėžiamas mechaninis robotas;

2) nematomoje transcendencijoje atsirandanti pirminės (Dieviškos) substancijos būsena (Pirminė tikrovė);

3) aukščiausia žmogaus galimybė yra kilmė iš pačios šios realybės šaknies, kuri buvo šios visatos tikroji Pradžia.

Šios galimybės skleidžiasi tiek tikrosios žmogaus prigimties klausimo kontekste, tiek koncepcijų kontekste, suvokiant, kad žmogus gali gerokai pervertinti savo galimybes (arba nuvertinti).

Pirma galimybė kuriama empirinio redukcionistinio mokslo. Antra galimybė yra ezoterinis mokslas. Ir trečia galimybė yra Dieviškas mokslas. Bet kokiame lygyje šių galimybių siekiama gnoseologinėse pastangose. Paprastas mokslas yra primityvus, mechanistinis; o peržengiantis įprastas galimybes vadinamas Transhumanizmu. Žmogus pažįsta pirminę tikrovę ir Šaltinį, ir iš šio pažinimo kuria technologinę civilizaciją, atspindinčią šias tikrovės struktūras.

Perkėlus įvardintas galimybes į teorijas ar fantazijas, kuriama civilizacijos struktūra, kuri atitinka minėtus sluoksnius. Pagal tikrovės sluoksnį, iš kurio atsiranda žmogus yra tokie tipai:

1) dievas įsišaknijęs Šaltinyje;

2) žynys, žmogus bendraujantis su dievais;

3) tyrinėtojas, žmogus žinantis pirminės tikrovės paslaptis;

4) paprasti žmonės, gyvenantys valstybės organizacijoje ir vaidinantys socialinį spektaklį: nuo politiko, mokslininko, verslininko iki darbininko (žmogaus samprata pagal trečią redukcionistinį žmogaus modelį, pvz., bihevioristinę psichologiją).

lygiai

Istorinis procesas

Vienas iš pagrindinių žmogaus pasaulio bruožų yra tai, kad jis ne stovi vietoje, bet vystosi. Šis vystymasis pirmiausiai yra biologinė evoliucija, kurios metu tobulėja gnostinės materijos galimybės. Naujos rūšys formuosis ne kūno sandaros pagrindu, bet sąmonės galimybių pagrindu. Kitaip sakant, biologinė evoliucija virs dvasine evoliucija, per vidinį ryšį Asmuo-Pirminė tikrovė. Socialinė evoliucija atspindi pasiektą primityvų proto ir technologijų lygį. Tai yra socialiniai santykiai, ekonominės formacijos ir t.t. Ir iš kitos pusės ateina besivystančio mokslo galimybės, kurios transformuoja tiek ekonominę bazę ir antstatą, tiek per transhumanistines technologijas keičia organizmą ir protą.

Prie Pirminės tikrovės tyrinėtojams yra du keliai: per pasaulio pažinimą ir jo struktūrų arba dėsnių atskleidimą; ir per žmogaus vidaus tyrinėjimą, kurį paaiškinti įmanoma tik pasiekus atitinkamą fundamentalų tikrovės sluoksnį ir sukūrus gnoseologinę (pažinimo) to sluoksnio teoriją. Šita pastanga matosi net žemiausiame socialiniame sluoksnyje, kuriame propaguojamas mokslinis lavinimas. Tačiau reikia skirti žmonių tipus, kurie tik siekia ir kurie jau pasiekę, kurie tik nori būti ir kurie yra, kurie tik vaidina spektaklį ir kurie jau gyvena aukštesnėje realybėje. Šitas pasaulis (rezervato lygio) yra aukštesnio Iliuminatų pasaulio pamėgdžiojimas ir kopija.

(bus tęsinys)

Antigravitacinė levitacija

Dvi gravitacijos paradigmos

Antigravitacinė levitacija laikoma viena iš archetipinių mokslinės fantastikos idėjų, kuri galėtų turėti begalę praktinių pritaikymų, išspręstų daugybę techninių klausimų. Manau nesuklysiu pasakęs, kad pati akivaizdžiausia panaudojimo sritis būtų transportas. Padarius technologiją pakankamai kompaktiška, būtų galima sukurti net asmeninius levitatorius, kuriuos naudojant joks aukštis nebūtų baisus.

Kodėl viso to neturime, kas trukdo sukurti tokią technologiją ir pažaboti gravitaciją? Situacija ne tokia akivaizdi, kaip gali atrodyti, nes yra daug požymių, kad šios technologijos naudojamos (NSO), negana to, kad jos buvo žinomos net senovėje ir naudojant jas buvo statomos Egipto piramidės, kiti sunkiasvoriai monumentai, kur reikėjo kilnoti daugelį tonų sveriančius blokus ir statulas. Tad kodėl mes to neturime savo įprastiniame gyvenime? Kodėl planetos valdžia slepia technologiją nuo žmonijos? Tai klausimai retoriniai ir aš į juos neatsakinėsiu, bet pabandysiu pasigilinti į tai, kaip fizikai supranta gravitaciją ir kaip įmanoma sukurti levitavimo nedideliuose aukščiuose priemones?

Yra dvi pagrindinės gravitacijos teorijos paradigmos. Vienai jų pradžią davė Niutonas su savo gravitacinio potencialo formule. Gravitacinio potencialo esmė yra masė (M) atvirkščiai proporcinga atstumo kvadratui, padauginta iš gravitacijos konstantos (G), t. y., kuo toliau nuo masės centro, tuo potencialas silpnesnis. Šioje formulėje Niutonas susiejo pačius akivaizdžiausius planetos parametrus, o visą nežinomą gravitacijos fiziką patalpino konstantoje (G), kuri koreguoja dalybos neatitikimą matavimams. Tai buvo pradžia judėjimo, kuris iš pradžių postulavo „action at a distance“ principą, o po to nematomą tarpą tarp nutolusių objektų užpildė jėga, turinčia energijos mainų formą.

Kitai paradigmai pradžią davė Einšteinas. Jo lygtis yra daug sudėtingesnė ir ji pagrįsta geometrijos idėja. Masė su mase ne apsikeičia energija, bet iškreipia aplinką, aplink esantį erdvėlaikį, todėl jame atsiranda geometrija pagrįsta jėga. Ji gali atrodyti mistiška todėl, kad ši geometrija nematoma akiai ir atrodo, kad tarp masyvių objektų nieko nėra. Šios geometrijos šaltinis yra įtempio-energijos tenzorius. Šioje matricoje surikiuoti: energijos tankis, impulso tankis ir impulso srautas. Visi šie parametrai, sujungti su gravitacijos konstanta (G), Einšteino lygtyje yra erdvės-laiko kreivumo šaltinis. Šis kreivumas aplink materijos-energijos sankaupą sukuria gravitacinį potencialą, su jėgos vektoriumi žemyn.

Jeigu nebūtų potencialo, nebūtų traukos; jeigu potencialą būtų galima keisti, būtų galima valdyti traukos jėgą. Kai tarp kūnų turinčių masę nėra traukos, jie gali judėti nepriklausomai vienas nuo kito su savo propulsijos sistema. Kitas variantas, ne pašalinti potencialą, bet suteikti jam priešingą kryptį ir šias dvi potencialo kryptis įvairiai balansuoti. Tai daug naudingesnė situacija, nes jeigu gravitacija būtų visiškai pašalinta, tai objektas paprasčiausiai nevaldomai varomas išcentrinės jėgos išskristų į kosmosą, nes traukia ne tik planeta, traukia taip pat ir kosminė erdvė.

Gilesnis gravitacijos suvokimas

Mano straipsniuose fizikos sistema jau buvo parodyta. Ji sudaryta iš dviejų parametrų blokų: substancija-energija-informacija ir erdvė-judėjimas-laikas. Niutono teorija grindžiama pirmu bloku, o Einšteinas naudoja antrą. Gravitacija atsiranda kai substancijos sankaupos apsikeičia energija, energijos srautais arba kai iškreipiamas erdvėlaikis, kuris yra judėjimo scena.

Niutono teoriją galima tiesiogiai sieti su kvantinių laukų teorija, Standartiniu modeliu ir atitinkamai kvantine gravitacija. Tai reiškia, kad šios paradigmos substancija dalinasi į laukus, o šie į atskirus kvantus, ir kad realybė yra ne vientisa, bet diskretiška. Tai yra, kai kvantinis laukas granuliuojasi, už jo daugiau nelieka jokios realybės ir tas lauko ir kvantų „anapus“ yra niekis. O materiją sukabintą laiko ne erdvėlaikis, bet energijos mainai tarp kvantų, kurie sukuria tarp substancijos granuliuotų sankaupų trauką arba stūmimą. Pagal šį modelį, substancija yra sluoksniuota ir šis diskretiškumo-vientisumo principas, skirtinguose sluoksniuose gali būti skirtingas. Vienas laukas linkęs labiau kvantizuotis, kitas mažiau. Tie laukai, kurie kvantizuojasi mažiau, vadinami jėgos laukais ir jie riša kaip pagrindas tuos laukus, kurie labiau diskretizuojasi.

Pagal šį modelį, gravitacija yra vienas toks mažiau diskretizuotas sluoksnis, kuris riša visą įprastą materiją visatoje, per apsikeitimą kvantizuota energija. Koks viso to mechanizmas – dar nėra galutinai išaiškinta, bent tai neviešinama žmonėms.

Einšteino teorija labiau susijusi su erdve-judėjimu-laiku. Pagal šią teoriją – yra nenutrūkstantis kontinuumas, kuris labai elastingas ir jeigu turi diskretiškumo aspektą (padalintas į dalis arba kvantus), tai jis nėra šimtaprocentinis kontinuumo sutraukymas į smulkius fragmentus. Vadinasi, didelės energijos sankaupos erdvėlaikį ištempia, dėl ko pasikeičia jo vidinės savybės, kurias galima vadinti pralaidumo arba tankio gradientu. Dėl to jame atsiranda jėgos vektoriai, nukreipti į kreivumą sukuriančią masę. Erdvėlaikis gali būti savarankiškas sluoksnis, tai gali būti koks nors kvantinis laukas arba tai gali būti laukų visuma tose vietose, kur energija minimali, bet lieka fundamentali, permatoma „laukų“ struktūra. Pagal šį principą, gravitacija tėra geometrinė kinematika (judėjimas).

Vadinasi, norint sukurti galutinę gravitacijos teoriją, reikia išsiaiškinti kreivumo (geodeziko) priežastį. Jeigu geodezikas netiesus, tai todėl, kad kreivas paviršius, arba todėl, kad judėjimas vyksta stipriame potenciale. Teorijos skiriasi tuo, ar tarp substancijos fizinių sistemų įsiterpia tarpininkas, ar ne. Tai yra, ar energija tiesiogiai veikia energiją, ar energija veikia erdvę, o erdvė kreipia substancijos sankaupos trajektoriją. Tai yra tiesioginė arba netiesioginė sąveika. Energija – erdvė – energija arba energija – energija.

Kaip sukurti antigravitacinę levitaciją

Įdomiausias klausimas, kokios galimybės abiem atvejais sukurti levitaciją. Yra du teoriniai variantai: neutralizavimas ir kompensacija. Neutralizavimas, tai tam tikroje ribotoje zonoje, netoli žemės paviršiaus, energijos srauto arba geodeziko pašalinimas. Tam reikia, kad atsirastų specialios rūšies substancija, kuri nesąveikauja su gravitacine energija arba geodeziku (tarpininkaujančia erdve). Viena iš problemų tokiu atveju yra levitatoriaus valdymas, nes jam kontroliuoti reikėtų specialios propulsijos sistemos, kadangi jis pasidarytų visiškai nepriklausomas nuo planetinės masės ir elgtųsi kaip tuščioje kosminėje erdvėje. Kompensavimas yra priešingo vektoriaus sukūrimas. Jeigu trauka veikia žemyn, tai reikėtų sukurti priešpriešinę jėgą, kuri veiktų aukštyn. Tai reaktyvinių arba Archimedo jėgų pavidalu yra daroma, bet antigravitacija reiškia, kad šis tikslas pasiekiamas kvantinių laukų lygmenyje, sukuriant tam tikras kvantinio lauko (substancijos) būsenas. O galbūt įmanoma skirtingų ženklų gravitacija, tik reikia surasti šio proceso fizikinį mechanizmą.

Erdvės kreivumas nereiškia, kad nėra būdų jo kompensuoti. Vienas iš tokių būdų – yra geodeziko užpildymas. Galima įsivaizduoti taip. Kreivumas yra dvimatė įduba, o jos viduje, masės rutulys. Neturint papildomos energijos, rutuliui „išlipti‘ iš šios įdubos neįmanoma. Bet tarkime, kad įduba užpildoma vandeniu, o rutulys vandenyje plūduriuoja. Tai būtų metaforiškas mechanizmas kaip kompensuoti įdubos trauką žemyn. Tereikia peržiūrėti visas fizikos materijos teorijas ir surasti būdų, kaip geodeziko įdubimą užpildyti. Arba galima sukurti kažką panašaus į „oro pagalves“, kurios yra egzotiška substancijos būsena, kurios neveikia geodeziko trauka ir kurios pakelia įprastinę sąveikaujančią materiją.

Taip pat labai naudinga patyrinėti gravitaciją sluoksnis po sluoksnio ir pažiūrėti, koks skirtingo sluoksnio vaidmuo. Ar elektromagnetinis laukas kuria gravitaciją, ar jis atskirai gali turėti jai įtaką? Taip pat – kiti laukai, tokie kaip elektronai, kvarkai, gliuonai, W bozonai ir t. t.? Labai naudinga pasiaiškinti, kokią įtaką gravitacijai turi substancijos įvairūs parametrai: tarkime sukinys; arba skilimais ir reakcijomis, struktūromis sukurti tokias būsenas, kurios įgytų gravitacinį neutralumą taip, kaip įmanomas elektrinis neutralumas.

Žmones antigravitacinė levitacija žavi ne be reikalo. Tai realizavus praktiškai, civilizacija pereitų į kokybiškai naują lygį ir atsivertų iki šiol daug nematytų galimybių. Pirmiausiai – atpigtų transportas, arba bent pasidarytų nepriklausomas nuo tam tikrų energijos išteklių, būtų nustota teršti aplinka, atsivertų neregėtos galimybės statyboms ir inžinerijai. Taip pat egzotiškos pasidarytų individualių kelionių galimybės.

Ir paskutinis štrichas yra klausimas, kokios technologijos matomos įvairių NSO pasirodymų metu? Juk jos labai panašios į antigravitacijos technologijas…

Korporiumo signalinė sistema (1)

Siela su išorine ir vidine aplinka sąveikauja per signalines sistemas. Tos vietos, kurios yra svarbiausios, turi savo informacijos apdorojimo mechanizmus. Signalines sistemas skirstau į 5 grupes, kiekviena kurių turi 3 pogrupius. Bendrai tariant, yra išorinė, vidinė ir kaupiamoji signalinė sistema kiekvienoje grupėje. Aš žmoguje esu radęs tokias signalinių sistemų grupes: sensoriumo, korporiumo, telepatiumo, oneiriumo ir transoriumo.

Sensoriumas yra įprastinis juslinis aplinkos pažinimas, kuris perduodamas į sensoriumo protą ir čia modeliuojamas. Korporiumas yra signalinė sistema, susijusi su kūniškumo aplinka, susidedanti iš jos suvokimo ir valdymo. Telepatiumas yra T-Sensoriumo signalinė sistema, kuri geba atskleisti kito žmogaus vidaus pasaulį. Oneiriumas yra sapnų pasaulio signalinė sistema, kurios svarbiausias elementas yra sapno sąmonės epizodai, kurie gali būti vidiniai, komunikaciniai arba transcendentiniai. Ir paskutinę signalinę sistemą vadinu transoriumu, ir sieju ją su galimybe sielos pastangomis išeiti į vidinį anapusinį pasaulį.

Signalinių sistemų klausimas labai platus, tad viename įraše visų apžvelgti neišeis, todėl temas skaidau po vieną kiekvienai signalinei sistemai. Pradėsiu nuo korporiumo, kuris sudarytas iš išorinio kūno, jo valdymo sistemos ir su motorika susijusios atminties. Fiziškumas nebūtinai turi būti siejamas vien tik su fiziniu aktyvumu, nes korporiumas taip pat yra sąmonės forma, ir įmanomos ne tik aktyvumo, bet ir kontempliatyvios ir meditatyvios praktikos. Aš korporiumą sieju kaip tik su tokiomis veiklomis.

Geriausia, manau, pradėti nuo kūnų suvokimo struktūros. Kūnas suvokiamas ne kaip vienis, bet kaip daugialypė struktūra, ir visos teorijos, kurios paslepia šį daugialypumą, maskuoja tikrą žmogaus prigimtį. Iš dalies šie dėmenys yra patiriami, iš dalies suvokiami loginiu protu. Mano skirstymas yra šiek tiek kitoks, nei įprastinis skirstymas į subtiliuosius kūnus, nes aš remiuosi tik tuo, ką kiekvienas žmogus gali patirti pats. Tai yra, „teorinių“ kūnų pas mane nėra.

Savo sistemoje išskiriu du kūnų kompleksus, iš kurių vienas yra tiesioginis ir paprastas, o kitas yra įtarpintas sudėtingos Z struktūros. Pradėsiu nuo pirmo. Žmogaus kūniškumo pradžia turi būti a) kauzalinis kūnas, nuo kurio viskas prasideda, ir kuris yra žmogaus kūniškumo priežastis. Žinoma, visos tikrovės pirmoji priežastis yra Šaltinis, tad galima sakyti, kad kiekvieno kūno gilioji šakinis yra įsišaknijusi jame. Tada eina b) tapatybės kūnas, kuris yra atminties gebėjimas, išsaugantis kūno branduolio vientisumą ir pastovumą. Kauzalinis kūnas pereina prie c) semantinio kūno, kuris yra tas jausmas, kuris atsiranda kūną jaučiant be vaizdo pagalbos. Tai sąmonėje kaip ideali struktūra esanti kūno forma, kuri atsijusi nuo vaizdo ir valdoma atskirai. Pavyzdžiui, semantinio kūno dalį galima judinti, nejudinant regimo kūno. Ir paskutinis kūnas yra d) akių kūnas, kuris yra forma, kurią sukuria regos žievė.

Be tiesioginės struktūros yra netiesioginė, kuri turi Z raidės formą. Šioje įterptinėje kūno struktūroje kauzalinis kūnas ne tiesiogiai pereina į semantinį kūną, bet šoka į a) gnostinį kūną, kuris yra žmogaus proto konstruktas atėjęs iš aplinkos sandaros pažinimo. Gnostinis kūnas šoka į b) fizinį, vidinį kontinuumą ir tik tada pasiekia semantinį kūną, kuris transformuojamas pagal gnostinio kūno įsivaizdavimą. Pavyzdžiui, semantinį kūną galima matyti vidine akimi kaip energetinius kanalus, kuriais cirkuliuoja energijos srautai. Tada visas šis pavidalas aprengiamas akių kūno rūbais, kuris paslepia tai, ką sąmonė suvokia savo viduje. Žmogus įpratęs tapatinti save su akių kūnų, bet kad jis ne toks svarbus rodo tai, kad skausmą arba malonumą jaučia ne akių kūnas, bet semantinis. Tai matosi iš to, kad skausmas nepraeina net užsimerkus, nors kūno vaizdas išnyksta.

korpDabar visą šią kūnų struktūrą suprojektuojame į dviejų srautų sistemą, kur įeinantis išorinis signalinės sistemos kanalas skyla į dvi dalis ir vienas yra sąmonėje sudaiktinamas, o kitas mentalizuojamas. Daiktinis yra  tiesioginis kanalas: kauzalinis, semantinis ir akių kūnas; mentalinis yra Z struktūra: gnostinis kūnas, fizinis kontinuumas ir semantinio kūno jausmas, kuriame susijungia laksatas ir fiksatas. Visa ši sandara apgaubiama sąmonės lauko, kuri kuria luksorinų sraute atsirandantį suvokimą. Dar šiuos momentus galima vaizduoti kaip fiksatinį, nelankstų kūno ekraną ir laksatinį, lankstų kūno ekraną, kurie „Samonės aktyvumo ciklo“ sujungiami į vieną sistemą, kuri vadinama korporiumu.

Korporiumas skirstomas į dvi dalis: aktyvumo dalį ir meditatyvią dalį, kuri akcentuoja sąmoningą suvokimą ir dėmesio valdymą. Ši sistema labai gerai tinkama paaiškinti pavyzdžiui kūno meditacijos praktiką, kuri vadinama Kundalini joga. Jogos tikslas pažadinti kundalini energiją, kuri sukuriama Z struktūroje kūno komplekse, ir tada projektuojama į semantinį ir akių kūną, kurie sujungiami taip, kaip su pasauliu sujungiama mintis senso-kognityvinėje sintezėje. Fizinė dalis apima hatha jogos pratimus, kuriais realizuojama fizinė korporiumo dalis, pirmiausiai – semantinis kūnas su gnostinio kūno projekcijomis. Tada naudojama laya jogos meditacijos praktikos, kurių tikslas yra pažadinti stuburo pagrinde esančią latentinę kundalini energiją, kuri, kildama į viršų, vieną po kitos atidarinėja čakras.

Reikia neužmiršti, kad korporiumo vaizdai atsiranda difuzinėje realybėje tarp dviejų sluoksnių, ir pats kūnas, kas jis yra, mes iš tikro nežinome, turimos tik projekcijos į kūno pirminę tikrovę, kuri yra transcendencija. Tad tie vaizdai, kurie atsiranda ekranuose yra tik tam tikros sąmonėje atsirandančios suvokimo perspektyvos, ne tikras kūnas. Tikras kūnas yra Šaltinio energija, kuri apima ir fizinį, ir gnostinį aspektą bei per sąmoningą valdymą galima atidaryti kanalą į abu iš jų. Pagal įprastą principą, kuriame sąmonė dalinama į laksatą ir fiksatą, kūnas turi morfinį aspektą, kurį žmogus gali valdyti ir vaizdinius projektuoti į semantinį kūną, taip pat turi fiksuotą, objektyvų aspektą, kuris apima tiek tam tikras pastovias pasikartojančias būsenas, tiek akių kūno formas, kurias valdyti galima tik kaip judriąją motoriką.

Abu šie aspektai yra svarbūs ir jie susijungia senso-kognityvinėje sintezėje tuo pačiu principu, kaip mąstymas susijungia su pasauliu. Kaip kognityviumo mintis leidžia pažinti ir įvaldyti žmogų supantį pasaulį, taip korporiumo mintis leidžia tapti savo fizinio ir kitų kūnų šeimininku. Koks šio valdymo tikslas? Manau čia tegali būti du tikslai: fizinių žmogaus galimybių išplėtimas, pradedant joga, kovos menais ir kitomis sporto šakomis; ir, žinoma, sveikata, gera savijauta. Tą sveikatą galima pasiekti ne vien gyvenant sveiką gyvenimą, bet ir tam tikromis meditacijos praktikomis, kurios susietos su fiziniu aktyvumu. Svarbiausia, neužleisti šios savo signalinės sistemos, nes ji yra labai svarbi gero gyvenimo ir geros savijautos sudėtinė dalis.

Nors tai labiau įprasta profesionaliems sportininkams, tačiau net galima išmokti mąstyti savo kūnu, nes gnostiniai ir semantiniai konstruktai atitinka tas sielos dalis, kurios kognityviume vadinamos protu ir mąstymu. Yra įvairios meditacijos technikos, kurios susijusios su dėmesio valdymu arba dėmesio išvalymo nuo juslinių formų. Galima įsivaizduoti tokią meditaciją, kurioje dėmesio objektu tampa tam tikros Z struktūros dalys, kurios projektuojamos į semantinį kūną. Tos dalys pavyzdžiui, gali būti kundalini energijos spiralė, apsivyniojusi aplink stuburą, arba stuburo vertikalėje išdėstytos, energetiniame kūne esančios čakros. Tai – klasikinės korporiumo meditacijos technikos.

Kiek laisva Z struktūra galima pasitikrinti tokiu pratimu: priešais save įsivaizduoti kietą sieną ir pabandyti pereiti ją savo kūnu kiaurai, jeigu jaučiamas stabdymas arba stingdymas ir sienos pereiti neišeina, tai reiškia, kad uždarytas kundalini energijos kanalas, ir norint jį atidaryti, riekia pastoviai atlikti fizinius ir meditacijos pratimus.

Kognityvinė telepatija (empatija)

Telepatijos rūšys

Telepatiją įprasta priskirti parapsichologiniams reiškiniams, kuriuos paprastai nurašo kaip pseudomokslą ir pseudoteoriją. Todėl bandoma primesti įsitikinimą, kad čia nėra ką tirti, nes šis sugebėjimas tėra šarlatanų prasimanymas. Nepaisant šio statuso, mano galva, telepatijos klausimas yra rimtas ir visai nesvarbu, kad ši tema dažniausiai sutinkama fantastiniuose filmuose ir fantastinėse knygose. Manau, kad galiu parodyti, jog tai – klaidingas įsivaizdavimas.

Pradėsiu nuo apibrėžimo: telepatija – tai informacijos gavimo būdas, kai objekto nėra tiesioginėje patirtyje arba kai informacija gaunama iš tos vietos, kurios įprastinėmis priemonėmis pasiekti neįmanoma (vidinis mąstymas). Telepatija, iš esmės yra ryšys, atsirandantis apeinant įprastus suvokimo būdus per juslinius organus. Pavyzdžiui, kūną galima pamatyti ir pamačius surinkti visą dominančią informaciją: kas yra, kur yra, kur link juda ir t.t. Tačiau šios informacijos telepatinis pajautimas, kai kūnas yra už suvokimo horizonto, jau yra telepatija. Arba: ką žmogus mąsto galima sužinoti iš jo žodžių, mimikų, kūno kalbos. Tačiau kai visa tai sužinoma be šių priemonių – tai jau yra telepatija.

Taigi dabar aišku, kad telepatija yra tam tikras informacinis ryšys, kuris apibūdinimas kaip „pajautimas“ (gr. pathos). Galima įsivaizduoti, kad tai fantastinis, parapsichologinis sugebėjimas, priklausantis tik nuo žmogaus. Įsivaizduojama, kad jis sukuriamas, išlavinamas, gaunamas iš tėvų ir t.t. Tačiau tai labai susiaurintas įsivaizdavimas, nes telepatija daugiau yra dalyvavimas telepatiniame pasaulyje, kuris yra „aukštesnis“ už tradicinį juslinį pasaulį, kurį taip pat galima vadinti telepatiniu „empiriniu“ pasauliu, kuris leidžia peržengti ribą tarp sąmonės ir fizinės tikrovės. Tai leido daugelio ypatingų fiziniu signalų įsisavinimas, kuris žemesnės pakopos atžvilgiu – irgi yra telepatija. Tačiau kadangi tai jau yra įprastas dalykas, sąmonėje turintis sensoriumo pavidalą, kurį turi visi aukštesnieji gyvūnai, tai telepatija laikoma tik tas ryšys, kuris yra virš-sensorinis.

Tas pasakymas, kad telepatija yra dalyvavimas tam tikrame pasaulyje, reiškia, kad žmogus turi turėti T-Sensoriumą (telepatinį sensoriumą), kuriame kuriamas telepatinio ryšio kanalais suvokiamas pasaulis. Kokios galimybės patekti į šį pasaulį – pateiksiu toliau. Tačiau dabar reikia išsiaiškinti, kokios yra telepatijos rūšys ir kokios galimybės ją įvaldyti. Bent tam tikras telepatijos rūšis gali įsisavinti visi žmonės, nors tai šiek tiek kitokia telepatija, be tiesioginio ryšio ir be persikėlimo į ypatingą pasaulį.

Yra tokios telepatijos rūšys:

a) fenomenologinė, arba natūrali, telepatija,

b) kognityvinė telepatija, ir

c) technologinė telepatija.

Fenomenologinė telepatija reiškia, kad turimas natūralus, įgimtas T-Sensoriumas, kuriame atvaizduojamas ryšys, išeinantis už įprastinio horizonto ribų. Tai yra pajautimas, kuris sąmonėje atvaizduojamas natūralia fenomenologija. Kognityvinė telepatija pagrįsta protu ir žiniomis, t. y., ji remiasi patirtimi, kuri susijusi su praeitimi. Tai galimybė pakartotinai pajausti tai, kas kažkada jau buvo pajausta, ypač žinant, kad situacijos ir reakcijos į jas – kartojasi. Telepatas žino ‚kas yra pasaulis‘ ir ‚kas yra žmogus‘ ir gali atsakyti į klausimus net neturėdamas objekto tiesioginiame patyrime. Dažnas variantas yra tas, kai kognityvinė telepatija susimaišo su natūralia, ypač tada, kai vietoj T-Sensoriumo naudojamas kognityviumas kaip telepatinio ryšio turinys, kuris atvaizduojamas minčių formomis. Tad reikia skirti patiriamąją ir žinojimo telepatijas. Ir paskutinė telepatijos rūšis yra technologinė, kai „pathos“ sukuriamos technologinėmis priemonėmis, panašiai kaip radijo ryšys, tik informacija perkeliama ne į elektroninį įrenginį, ne į radiją, bet kai radijas įstatomas į žmogaus galvą. Tai taipogi leidžia sukurti „pathos“ su objektais, kurie yra už įprastinio patyrimo horizonto.

Kognityvinė telepatija ir kalba

Šiame įraše mane labiausiai domina kognityvinė telepatija, nes tai paprasčiausias būdas patekti į telepatų pasaulį, neturint įgimtų fenomenologinės telepatijos sugebėjimų, kai nėra natūralių transcendentinio ryšio užmezgimo galimybių. Jau sakiau, kad kognityvinė telepatija pagrįsta žinojimu. Tas žinojimas yra pasaulio ir žmogaus žinojimas. Tam reikalingi paminėti dviejų rūšių kognityviniai konstruktai, įaugę į žmogaus kognityvinę žievę. Pagal šį principą telepato lygis tiesiogiai proporcingas gyvenimo patirčiai. Kuo daugiau patirties – tuo tikslesnė ir galingesnė telepatija (empatija). Būtent šia prasme ir reikia suprasti tvirtinimą, kad tam tikrų telepatijos formų galima išmokti.

Kognityvinė telepatija neatsiejama nuo kalbos, nes kalba yra pagrindinė sąmoningo mąstymo forma, kuri uždeda antspaudą ant visų informacijų. Iš esmės, nėra tokio turinio, kurio nebūtų įmanoma išreikšti kalba, o tai reiškia, kad kalboje yra visas žmogaus sąmonei pasiekiamas tikrovės turinys. Ypač svarbi kalbos forma yra tiesioginės nuosakos būtasis laikas, kuris pasakojimais išreiškia viską, ką žmogus yra patyręs praeityje. Tad turima tokia schema: perėjimas iš sensoriumo pasaulio į kognityviumą, kur visa patirtis sukeliama į kalbos sąmonę ir leidžia ją valdyti; tada, įeinant į telepatinio kognityvinio „transo“ būseną, ši praeitis žinių pavidalu projektuojama į objektą, kurį bandoma „pajausti“. Kai kam tai „atspėjimas“, o kai kam – telepatija.

Bandant patarti žmonėms, kurie domisi šia tema, galima atkreipti dėmesį į kalbą (kalbas), kurią pažinus, pažįstama vidinė žmogaus forma, kuri yra sąmonės viduje. T. y., akimis pažįstamas pasaulis, o kalba – žmogaus vidus. Kadangi kognityvinė telepatija pagrįsta patyrimu, tai taipogi reikalingas ypatingas dėmesys patyrimo tvarkymui.

Taigi dabar priėjome klausimą, kokios yra kalbinės komunikacijos pamatinės struktūros. Viskas prasideda nuo koduotojo ir dekoduotojo pagrindinių vaidmenų. Tai reiškia, „aš koduoju“, o „tu-jūs dekoduojate“. Taip gaunama pasakotojo-adresato-temos struktūra. Pasakotojas yra „aš pasakoju“ sąmonė; adresatas yra „aš dekoduoju“ sąmonė. Tema, kurią pasakotojas koduoja, o adresatas dekoduoja, yra „aš pasakoju apie save“, „aš pasakoju apie jį/ją-juos/jas“ ir „aš pasakoju apie tave-jus“. Taip būna monologiniuose pasakojimuose. Dialoguose vaidmenys keičiasi, kai pasakotojas tampa adresatu, o adresatas tampa pasakotoju.

Visa tai elementaru, tačiau viskas atrodo dar paprasčiau, kai suvoki, kokios ribotos yra pasakojimo temų galimybės, nuo kurių priklauso pasakojimų turinys. Pasakojimo subjektas gali būti asmuo arba pasaulis. Todėl koduojama ‚kas asmuo yra‘ ir ‚ką asmuo daro‘; taip pat ‚kas pasaulis yra‘ ir ‚kas pasaulyje vyksta‘. Dažniausiai pasakojama apie trečią asmenį, nors galima ir pirmo asmens struktūra, kai kalbama apie save. Rečiau pasitaiko antro asmens pasakojimas, kai adresatas ir tema sutampa, nors tokia kryptis taip pat visai galima. Pavyzdžiui, šiame įraše rašau trečiuoju asmeniu, o tema yra tam tikras komunikacijos fenomenas, vadinamas „telepatija“. Adresatai yra visi šio tinklaraščio skaitytojai. Apie temos struktūrą galima pasakyti tiek: čia atskleidžiama, kas telepatija yra, ir kas vyksta telepatinio ryšio užmezgimo metu arba kaip tai įvyksta.

Galima paklausti kam visa tai reikalinga. Pirma, dekoduojant gaunama informacija apie pasakotojo vidų. T. y., čia vyksta psichožvalgybos aspektas, kuris leidžia kažką sužinoti apie subjekto asmenį, žinias. Taip pat sužinoma apie temą – jis/ji, valstybės organizacija, asociacija, firma, partija ir t.t. Jeigu adresatas ir tema sutampa, galima šį tą sužinoti apie save. O jeigu sutampa pasakotojas ir tema – gaunama informacija apie pasakotoją. Norint nebūti mulkinamais, visada būtina vengti nemąstančio pasinėrimo į kalbos struktūras bei formas ir siekti išsaugoti distanciją. Tam reikia savo mąstyme tematizuoti minėtą pasakojimo struktūrą ir daugiau pasidomėti pasakotoju arba pasakojimo objektu, kad būtų galima spręsti kiek pasakotojas patikimas ir kiek atskleista tema atitinka bendras, bendro pasaulio galimybes.

Kalba yra ne tik psichožvalgyba, bet ir valdymas. Aišku, valdymas taip pat gali būti psichožvalgybos dalis, kai informaciją gauti bandoma aktyviomis priemonėmis. Atvirai tai daroma užduodant klausimus arba netiesiogiai pradedant kokią nors reikalingą temą, į kurią subjektas turi reaguoti ir atskleisti savo vidų. Tai reikia daryti labai subtiliai, nes kitas žmogus taip pat stebi ir tokiomis formomis provokuotojas išduoda save, savo turinį ir bendravimo tikslus. Kitas netaikytinas būdas yra valdymas sadistiškai, kai žmogaus elgesį bandoma paveikti sadistiniais efektoriais ir tyčiojimusi, aiškinant „kas žmogus yra“ (koks nors nemalonus, neskanus daiktas), jeigu nepaklūsta man, valdžiai ir t.t.

Morfologinė sąmonė

Nekartą tvirtinau, kad „atspėjamoji“ telepatija (empatija) įmanoma todėl, kad visi patiria tą patį pasaulį, kuris yra sensoriniai žemėlapiai, suformuoti iš įvairių patyrimo struktūrų, su kuriomis sąmonė susiduria ant žemės rutulio paviršiaus. Taip pat, kiekvienas žmogus turi vienodą morfologinę sąmonės formą, pateiktą žemiau, kurioje patyrimo procesus tvarko ta pati kalba, kuri sukuria vienodą visiems kalbinę sąmonę.

telepTai reiškia, kad kuo geriau žmogų pažįsti, tuo lengvesne tampa telepatija, nes žinai jo pasaulį, pažiūras, įpročius, gyvenimo planą ir t. t. Kalbant paprastai, ką žmogus turi savo akyse ir ausyse, tai ir tampa jo vidiniu turiniu. Tam, kad žmonės negalėtų kognityvinių struktūrų formuoti savarankiškai, sukurta „švietimo sistema“, kurios tikslas įdiegti vaikams masinę sąmonę, kad paskui politinė valdžia galėtų žaisti psichologinius-ideologinius žaidimus. Tam yra pasakojama istorija, aptariami kultūros bruožai, santvarka, filosofija, siekiant masinio rezonavimo su tam tikromis aktualiomis temomis.

Norint nepasiduoti įtaigai, reikia išlaikyti distanciją tarp koduojamos informacijos ir savęs, naudojant jau minėtus pasakojimo struktūrinius elementus: kas pasakoja, kam pasakoja, apie ką pasakoja. Stengiantis įžvelgti tikslą, kaip pasakotojas bando savo turiniu ir stilistinėmis priemonėmis konstruoti adresato psichologiją, ir kaip žiūri į temą – teigiamai, neigiamai ir pan. Reikia ieškoti alternatyvių pasakojimų ir vertinti ar patikimi įrodymai, kuriais grindžiami pasakojimo teiginiai. Nes tokia telepatija, kaip valdymo dalis, yra efektorių, iliuzijų apribojimo laipsnių parinkimas.

Ne kartą aiškinau, kaip pasaulis ir kalba sukuria bendrą rezonansinę struktūrą, kuri perduodama į kalbą, o po to iš kalbos – į pasaulį. Kas yra žmogus, kas yra pasaulis išreiškiama daiktavardžiais. Toliau, ką žmogus daro ir kas pasaulyje vyksta – išreiškiama veiksmažodžiais. Tada veiksmažodis valdo visas daiktavardines „aplinkybes“ išreiškiamas skirtingais linksniais. Tai yra visų teorijų ir visų mokslinių paradigmų pagrindas, sukuriamas sensoriumo ir kalbos mišinio viduje.

Taigi aišku, kaip telepatijai pasitarnauja ši morfologinė sąmonės (žmogaus) struktūra: sensoriumas – vienodas, kūnai – vienodi, motorika – vienoda, emocijos – vienodos, kalba – vienoda. Individuali yra atmintis ir konkrečios mąstymo formos, nors teoriškai jos visos paimamos iš perdirbtos išorinės realybės.

Kodavimo-dekodavimo lingvistinę sistemą atvaizduoti galima naudojant išeinančių sekų, įeinančių sekų, ir rezonansinių minčių abstraktų sistemą. Koduojama rezonansinius minčių abstraktus perkeliant į išeinančią seką; dekoduojama su įeinančia seka generuojant reakcijos, arba priėmimo, semantinių abstraktų struktūrą, kuri vadinama supratimu: kas pasakoja, ką pasakoja ir kam pasakoja.

Kadangi fenomenologiniai psichologiniai faktai glaudžiai susiję su nefaktinėmis struktūromis, tampa įmanoma tai, ką pavadinau kognityvine telepatija, arba nuotoliniu pajautimu. Kadangi tam tiesioginio kontakto šiapus horizonto nereikia, tai šis praeitimi, arba patirtimi, pagrįstas ryšys įmanomas esant bet kokioje planetos vietoje. Filosofiškai arba moksliškai žinant ‚kas yra pasaulis‘ arba ‚kas yra žmogus‘, apie juos galima pasakyti labai daug. Visas šis procesas vyksta žmogaus mąstyme, kuris atlieka T-Sensoriumo funkciją ir leidžia telepatijos turinį perkelti į vaizdines smegenų priemones, kurias galima vadinti biologiniais ekranais. Šitaip „parapsichologinė“ pseudoteorija tampa visai įmanoma, faktais patvirtinama realybe.

Kai koks nors žmogus sako, kad „aš tave permatau kiaurai“, tai reiškia, kad jis yra įsisavinęs kognityvinės telepatijos sistemą. Vienas kitą kiaurai permatyti gal nėra taip sudėtinga ir įdomu, bet yra didesnis iššūkis – pabandyti permatyti kiaurai visas globalines ideologijas ir propagandas, kurios, pavyzdžiui, turi kultūros ar propagandinės kultūros formą, kokia tarkim yra Holivudas. Čia irgi yra kolektyvinis pasakotojas, kuris visai planetai užkoduotomis formomis perteikia kažkokį turinį apie save, apie „juos“ arba „apie mus pačius“. Kokių tikslų siekia ir kokį mūsų vaizdą bando sukonstruoti ir psichologiškai primesti.

Slaptos fizikos principai

Fizikos mokslas apima daugybę teorijų, tarp kurių galima pasimesti ir labai sunku viską įsivaizduoti kaip vieną, bendrą paveikslą. Jeigu išeitų sukurti tokią bendrą schemą, matytume visus šiuolaikinės fizikos pasiekimus, skirtumą tarp slaptos ir viešos fizikos ir galėtume įžvelgti tai, ko šiuolaikinei fizikai trūksta ir kokia jos perspektyva. Mums rodoma ne viskas, ką žino mokslininkai, ir toks paveikslas būtų raktas į fizikos ezoteriką.

Išeitis yra. Ir tos išeities pavadinimas – vadinamoji „Feynmano diagrama“, kuri buvo atrasta amerikiečių fiziko Richardo Feynmano ir pradėta naudoti 1948 m. kvantinio lauko teorijoje. Ši diagrama sudaryta iš tiesių ir vingiuotų linijų, kurios naudojamos žymėti elementarių kvantų judėjimui erdvėje ir laike. Tačiau norint matyti visą fiziką, reikia fragmentuotas, atskiras diagramas sujungti į visumą, kurioje vienu metu matytųsi visi žinomi kvantai ir sąveikos. Toks bendras vaizdas ir būtų visa fizika.

Feynmano diagramoje materijos kvantas žymimas viena vientisa linija, o jėgos arba sąveikos kvantas vingiuota. Pati diagrama vaizduoja vieną kvantą, bet atskirų kvantų nebūna, yra tik kvantinis laukas. Negana to, visi kvantiniai laukai yra kosminiai. Tai reiškia, kad viena linija iš tikro žymi kosminių mastų lauką, kurio viename taške įvyko atskirų kvantų sąveika, pavyzdžiui, elektronas išspinduliavo fotoną.

Šitas metodas taip kaip aš pateikiu, fizikų nenaudojamas. Taip yra arba todėl, kad visa diagrama labai sudėtinga ir ją sunku patalpinti į knygos puslapį, arba todėl, kad nuo visuomenės slepiamas bendras fizikos vaizdas,  kuris suskaidomas ir fragmentuojamas. Taip pat, tokia schema leidžia lengvai matyti tas fizikos dalis, kurios yra slaptinamos – tam paprasčiausiai reikia Feynmano diagramą papildyti naujais išsišakojimais ir naujomis sąveikomis. Aišku, mokslas yra tik tai, kas yra patvirtinta eksperimentiškai ir laikoma faktu, tačiau toks principas leidžia numatyti labai daug logiškai pagrįstų galimybių.

Paprastos dviejų kvantų diagramos atrodo taip:

diagramos

Tačiau šitaip atskirai vaizduojant kelis kvantus, paslepiamas bendras vaizdas, ir užmaskuojama visa įmanoma įžvelgti ezoterika. Visas vaizdas turi prasidėti nuo Šaltinio kvanto, iki paties žemiausio skilimo ir išsišakojimo produkto, jeigu tokiems išsišakojimams yra pabaiga. Logiška, kad turi būti kažkokia pradžia ir kažkokia pabaiga, nes turinio prasme pasaulis turi būti baigtinis. Pirmas kvantas vadinamas Šaltiniu, kiti kvantai tikrovės sluoksniais arba dimensijomis. Kaip šie kvantai skilimo ir sąveikų metu išsišakoja, tokie gali atsirasti kosmosai, paralelinės visatos, skirtingos dimensijos ir t. t. Kosmosas atsiranda tame bendros Feynmano diagramos fragmente, kuriame tarp kvantų (laukų) yra aktyvios sąveikos, o jeigu sąveikos labai silpnos, tai formuojasi paralelinės skirtingo tankio visatos.

Pačia diagramą tiksliai nubraižyti yra sunku ir reikalauja daug darbo, tad šiame straipsnyje pateikiu tik pavyzdį, kad skaitytojus supažindinčiau su bendru principu. Šis principas naudingas tuo, kad jį naudojant galima paaiškinti visus „paranormalius“ reiškinius. Tam tereikia įvesti naujus kvantinius laukus ir naujas sąveikas, nes pagrindinis šios fizikos teorijos postulatas yra, kad visa tikrovė sudaryta iš kvantinių laukų, kurie yra kosmosai.

Trys paraleliniai pasauliai galėtų atrodyti taip:

paraleliniai

Matome, kad kuo žemiau išsišakojime, tuo pasauliai labiau izoliuojasi, o aukštesniame lygyje visi pasauliai ateina iš bendros šaknies. Parodytame paveikslėlyje, trečias pasaulis yra aukščiausias, arčiausiai Šaltinio, vadinasi turintis daugiausiai jo savybių ir tampriausius ryšius. Toliau eina pirmas pasaulis, kuris išsišakoja į viršų ir yra taipogi iš bendro Šaltinio išėjusi visata, kuri netgi gali turėti savo gyvybės formas ir civilizacijas. Antras pasaulis yra mūsų tikrovė, kuri išsišakoja žemiausiai į apačią ir yra žemiausias, nors šioje netikslioje schemoje turtingiausias pasaulis, nes turi daugiausiai kvantų tipų.

Kokias paslaptis galima įžvelgti turint tokį fizikos vaizdą. Pirmiausiai, kad tarp paralelinių visatų galima atverti kanalus, kuriuos įprasta vadinti portalais. Yra dviejų tipų portalai: informacinis ir fizinis. Kad būtų įmanomas informacinis kanalas, turi būti kvantinė jungtis, kažkoks skilimo produktas, kuris sąveikauja su mūsų realybės kvantiniais laukais. Turi būti jungiantis atsišakojimas. Fizinis portalas reiškia, kad į paralelinę visatą patekti galima fiziškai, savo kūnu. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu tarp kvantinių laukų yra energetinis suderinamumas ir yra sąveika. Nes priešingu atveju kūnas paprasčiausiai išnyktų sureagavęs su netinkama materija. O tam reikia mokėti keisti fizinio kūno kvantų tipą, priskirti jam tam tikrų savybių arba mokėti sukurti apsauginį lauką.

Ši sistema atveria labai daug galimybių, nes leidžia pagal analogiją su mūsų pasauliu, kurti atominės sandaros modelius, nes sudėtingų kvantų struktūrų galimybės yra ribotos. Pavyzdžiui, gali būti kompleksinės dalelės tik branduolio tipo, gali būti branduolio su apvalkalais, taip pat iš jų gali formuotis įvairūs molekuliniai kristalai ir t.t. Taip pat šios sąveikaujančių laukų struktūros turėtų būti pavaldžios fazinių būsenų kitimui, nuo plazminės iki kietos. Bet fazinės būsenos yra sąlygiškas dalykas, nes priklauso tik nuo to, kaip kvantai tarpusavyje sąveikauja. Jeigu sąveikos nėra, vienoje dimensijoje kieta medžiaga, kitoje gali būti pereinama kiaurai.

Kitas dalykas, mūsų visata rodo, kad substancija gali suformuoti gyvybės būsenas. Sąveikos gali būti palankios gyvybei – gyvybės juostose, nepalankios gyvybei – ekstremaliose kosminėse būsenose, ir dirbtinės – mėgdžiojančios pirmą ir antrą juostą. Gyvybė substancijoje formuojasi pagal Hėgelio nustatytą dialektinį metodą, kuris yra toks: tezė – antitezė – sintezė. Tezė yra primityvi nediferencijuota materijos būsena; antitezė atsiranda tada, kai materijoje susiformuoja būsenos, kurios sugeba sukurti objekto priešstatą informacijos apdorojimo principu. Antitezinėje būsenoje atsiranda sąmonė, kuri išskaidyta į fiksatą – aplinkinis pasaulis ir laksatą – vidinis mąstymas. Sintezė yra laksato ir fiksato susijungimas visos visatos mastu ir super-proto susiformavimas.

Tokią evoliuciją substancija gali praeiti visuose paraleliniuose pasauliuose ir suformuoti jame gyvų, protauti galinčių būtybių civilizacijas. Ir visa tai matosi kaip galimybė iš bendrų Feynmano diagramos principų.

Mūsų visatą aš vadinu mišria, difuzine realybe, kurioje gyvena būtybės sudarytos iš fizinių ir dvasinių kūnų. Kūnai priklauso fizinei branai, o sielos – gnostinei branai. Feynmano diagramos modelis atrodytų taip:

difuzinis

Viršuje matome sielų pasaulio Feynamo diagramos principą, apačioje kūnų pasaulio, kurį dalelių fizikoje aprašo „Standartinis modelis“. Pagrindiniai materijos kvantai yra leptonai ir kvarkai ir yra 5 jėgos sąveikos. Visų jų čia tiksliai nežymėjau, bet pateikiu kaip principą. Žemiau fizinio pasaulio yra tamsiosios materijos brana, kuri šiuo metu intensyviai tyrinėjama ir bandoma surasti tamsiosios materjos fundamentalius kvantus ir nustatyti kaip jie sąveikauja su mums žinimu pasauliu.

Matome, kad tarp sielos ir kūno kvantų turi būti jungtis, kuri pagrįsta kvantinės energijos mainais. Fizikai šios teorijos visuomenei nerodo, bet ji, akivaizdu yra labai aktyviai kuriama ir naudojama psichotroninių prietaisų konstravime. Gnostinės branos atomus aš vadinu gnostiniais kompleksais, kurie turi savo sudėtingą sandarą, ir svarbiausiai yra ne trimatėje, bet keturmatėje erdvėje. Pagal mano hipotezę, sąmonės kvantai yra luksorinai, kurių srautas sukuria hologramos suvokimo sugebėjimą. Toks sugebėjimas būtinas toje substancijos evoliucijos stadijoje, kurią Hėgelis vadina antiteze ir kuri žymima dviguba U forma. Pagal šią hipotezę, yra du kosmosai: dvasinis ir fizinis. Ir žmogaus mirtis reiškia, kad atsiskiria siela nuo kūno ir keliauja į savo dvasinį kosmosą, kurį vadinu gnostine brana. Viso kosmoso evoliucija artėja prie sintezės būsenos, kuris vadinamas Omega tašku, pagal Teilhard de Chardin (1881-1955) filosofinę hipotezę.

Šis visos fizikos vaizdavimo būdas naudingas tuo, kad juo galima paaiškinti įvairius keistus reiškinius. Vienas reiškinys yra keistos skrendančios plazminės sferos. Plazminė sfera, tai paralelinėje kvantinėje realybėje esanti struktūra, kuri turi išsišakojimą į mūsų pasaulį, per fotonų kanalą. Vykstantis procesas, jeigu jis turi daug energijos, iš paralelinio pasaulio skleidžia intensyvią elektromagnetinę radiaciją, kuri sukuria atmosferoje jonizuotos plazmos kamuolius. Tai gali būti kamuolinis žaibas, arba net paralelinio pasaulio techninis skraidantis aparatas, kuris per portalą į mūsų realybę skleidžia energiją ir ji atmosferoje virsta plazmos kamuoliu. Pavyzdžiui, tokia reakcija gali vykti skraidančio aparato variklio degimo kameroje, kurioje vyksta procesas, apimantis kelias dimensijas.

Kitas paranormalus fenomenas, kai nufilmuojama kaip žmonės vaikšto kiaurai sienas, arba staiga dingsta. Tai irgi susiję su paraleliniais pasauliais, kuriuos paaiškinau Feynmano diagramų pavyzdžiais, kai iš kitos realybės padaroma į šį pasaulį vienkryptės hologramos projekcija, kuri šiame pasaulyje veikia, o mūsų pasaulis į hologramą neturi kietos įprastinės sąveikos. Tai leidžia vaikščioti kiaurai įvairias kietas kliūtis. Visus šiuos atsakymus leidžia surasti mano aprašytas metodas su pilna sujungta Feynmano diagrama, kurią įmanoma išplėsti net į perspektyvoje numatomas fizikos galimybes.

Ir pabaigai keli „Youtube“ filmukai su keistais reiškiniais:

<>

Minčių skaitymo technologija

Nors minčių skaitymo technologijos sukūrimas būtų didelis proveržis į priekį, pats principas yra elementarus ir visiems žinomas. Daugiau problemų yra ne sukurti tam skirtą prietaisą, bet pasiekti tą tikrovės terpę, kurioje mintys atsiranda. Mokslo pasiekimai jau leidžia modeliuoti šitą tikrovę, bet rezultatai, manau, dar gan ilgai bus slaptinami. Koks šios tikrovės pagrindas atskleidžia fundamentalūs fizikos mokslai, kurie viską aiškina kvantinių laukų modeliu. Tai reiškia, kad mintys yra arba kvantiniai laukai, arba tų laukų savybė.

Kaip tvirtina „Standartinis modelis“ laukuose vyksta sudėtingi kvantiniai procesai, reakcijos, energijų mainai ir taip toliau. Kad mintys yra sukuriamos sąveikų rodo tai, jog joms turi iš aplinkos būti patiekta informacija, kuri praeina sudėtingą apdorojimo procesą ir tik tada suformuojama į patyrimo fenomenologiją. Visi šie procesai turi daug šalutinių produktų, tarp kurių yra energijos išspinduliavimas į aplinką. Šiuos produktus galima panaudoti minčių iššifravimui.

Mintys yra informacijos projekcija į kognityvinį ekraną, kuriame atvaizduojama iš proto paimta, su aplinka susieta informacija. Tos mintys nuo išorinių objektų skiriasi tuo, kad jos yra ne tam tikrą erdvę gaubiančios formos, bet skleidžiasi iš vidaus į išorę, kaip semantinės gėlės. Daikte svarbu išorinė forma ir paviršius, o mintis yra turinys ir daikto idealizacija, neturinti formos. Šį minčių turinį jau galima iššifruoti su psichotroninėmis technologijomis, problema tik su atvaizdavimu išoriniuose prietaisuose. Ekranuose minčių informaciją galima atvaizduoti žodžiais arba vaizdais. Yra ir dar viena galimybė – perkelti informaciją į kito žmogaus galvą ir jis ją atvaizdavęs savo vidiniame ekrane, gali perteikti žodžiais.

Matome, kad atvaizdavimo problema išsprendžiama nesunkiai, daug sunkiau pasiekti tą tikrovės gylį, kuriame yra mintis ir ištraukti ją į paviršių. Tam turi būti kažkoks kontaktas, energijų mainai, vykstantys per apsikeitimą kvantais. Tarp minties ir skaitymo prietaiso antenos turi būti tarpininkas, palaikantis ryšį. Pavyzdžiui, radijo ryšyje tarpininkas yra elektromagnetinės bangos. Jos taip pat paaiškintos tik prieš kelis šimtus metų, nors elektriniai ir magnetiniai reiškiniai stebimi ir net naudojami labai seniai. Nebūtų nuostabu, jeigu tokių „fotoninių“ stebuklingų galimybių yra daug daugiau mus supančioje aplinkoje, nei mus sako valdžia.

Suradus galimybes užmegzti ryši su nauju radiacijos lauku, žmogus įgytų dar vienas akis, galėtų matyti tai, ką sugeba pasiekti šie nauji nežinomi kvantai. Juk pagal tai, ką mes žinome apie fotonus, galime pasakyti, kad jie, kaip vektoriniai bozonai, susiję su daugeliu materialių kvantų, tarp kurių jie perduoda sąveiką. Tai yra tokios spinduliuotės niekada nebūna vienos ir izoliuotos, jos visada rodo turtingas kvantines sąveikas ir sudėtingą laukų struktūrą. Vadinasi, atsivertų ištisi nauji pasauliai. Dar daugiau, būtų visai nenuostabu, jeigu minčių ekranas irgi būtų tokio sudėtingo laukų komplekso dalis.

Naudojant analogiją su „Kvantine elektrodinamika“, mažų mažiausiai turėtų būti atrasti gnostiniai elektronai (kaip gnostinio, minčių lauko dalis) ir jie turėtų būti gnostinių fotonų šaltinis, tarp kurių galėtų vykti abikryptė sąveika, kai gnostiniai spinduliai judina gnostinius kvantus ir sukuria sroves, o judančios gnostinės srovės būtų natūralus gnostinių fotonų šaltinis. Ši sistema būtų idealus technologinės telepatijos mechanizmas. Daug požymių, kad mokslininkai kažką panašaus jau yra atradę ir sukūrę, bet nenori su visuomene dalintis. Maža to, naudoja nelabai gražiems darbeliams.

Kad tai nėra laužta iš piršto, galiu pasakyti iš savo kaip insaiderio patirties grupėje, kuri prieš mane vykdo operaciją su telepatinės komunikacijos technika. Ši operacija vyksta jau labai ilgai, ir per tą laiką turėjau galimybę surinkti daug informacijos iš pirmų lūpų.

Visą šitą sistemą aš vaizduočiau tokiu paveikslėliu, į kurį sudėtos visos pagrindinės galimybės.

eegŠioje schemoje pavaizduota sistema, turinti dvi dalis: viena natūrali, kita – techninė. Pati telepatija turi daug galimybių sąveikoms įvairiomis kryptimis, bet čia paimtas tik vienas svarbiausias atvejis, vadinamas minčių skaitymu. Svarbiausia sistema yra radiacija, sklindanti nuo minčių struktūrų. Nesunku suprasti, kad mintys yra energetinis darinys, kuris sujungtas su informacine forma, ir nuo šito energetinio darinio atsiskiria kvantai, kuriuos pavadinau gnostiniais (gnosis gr. – pažinimas). Šita sistema turi net tris galimybe: 1) gnostiniai fotonai nuo minčių sklisti gali natūraliai, kaip natūrali radiacija; 2) jie gali atsispindėti atėję nuo natūralių šaltinių (kokie pavyzdžiui yra žvaigždės); ir 3) juos galima gauti mintis apšvitinus dirbtiniais gnostiniais fotonais ir iššifruojant jas surinkus atspindį.

Čia nėra nieko nuostabaus, juk akims pavyzdžiui, nėra skirtumo ar daiktus apšviečia lempa ar saulė, jie matomi vienodai. Tas pats būtų su mintimis, tik visas problema yra gnostinio fotono mechanizmo įvaldymas.

Antra, techninė dalis iš principo yra elementari, bet reikalaujanti fundamentalių atradimų. Kodėl taip yra. Todėl kad elektronai, kurie naudojami mikroschemose, surandami metaluose. Bet čia įprastos „Kvantinės elektrodinamikos“ teorija, kuri įvaldyta. Tačiau gnostiniai elektronai, įprastiniuose Mendelejevo lentelės elementuose – nerandami. Tad norint sukurti bent anteną, reikia naujo tipo medžiagų, kuriose būtų galima generuoti gnostines sroves, tokias kokios smegenyse sukuria sąmonę. Kas iš įprasto pasaulio mums sako, kad tai nėra rožinė svajonė? Pirmiausiai pati „žmogaus“ technologija, kuri atsiranda smegenyse. Mes matome, kad čia atsiranda taip visų mokslininkų išsvajota Jungtis. Maža to, šioje jungtyje sąmonė tiesiogiai neuronuose sąveikauja su atomais, elektriniais ir magnetiniais laukais, bei fotonais. Belieka surasti mechanizmą kaip smegenų terpė sugeba visa tai padaryti ir tada bus lengvai galima pamėgdžioti, tas smegenų dalis, kurios veiks kaip „gnostinis metalas“, reaguojantis su gnostiniais fotonais, kurie dalyvauja informacijos formavimo procesuose į žmogaus vidinę fenomenologiją.

Vadinasi, įprasti metalai su laisvais elektronais netinka, reikia naujos terpės, kuri būti ir radiacijos šaltinis, bei šių spindulių moduliuojama informacinė terpė, kuri būtų tiesiogiai koreliuota su mintimis. Tai reiškia, kad sukurti psichotroninę anteną, reikia šiek tiek daugiau nei Mendelejevo cheminių elementų lentelė ir „Kvantinė elektrodinamika“, bet akivaizdu taip pat ir tai, kad šiuo metu mokslas nėra jokioje aklavietėje šiuo klausimu. Ir telepatinė technika ne tik ne „už kalnų“, bet jau šiuo metu turima ir naudojama. Deja naudojama tik žvalgyboje ir kariniais tikslais.

Matėme, kad pagrindinė problema yra antenos sukūrimas, kita problema – kodo iššifravimas visa kita, dekoderis ir psichotroninis televizorius sukuriamas įprastinėmis elektronikos priemonėmis. Kitaip sakant, psichotronika yra hibridinė gnostinė-elektroninė. Svarbiausia dalis – iš smegenų paimta „gnostinio laidininko“ technologija, kuris tiesiogiai sąveikauja su nuo minčių sklindančia energija.

Gali kilti toks klausimas: kodėl žmogus nėra telepatas, jeigu viskas taip paprasta ir gražu? Bet to mes šimtu procentų irgi nežinome. Ypač daug abejonių kyla tiems, kurie gyvena žemesniame sluoksnyje, nes jie sistemos apriboti ir klaidinami. Kodėl tuo gali naudotis aukštesnė klasė? Todėl, kad jie mažiau ribojami, o turtingesni laisvę gali nusipirkti. Ir apskritai šį klausimą viešinti draudžiama ir tie, kas turi galimybę skaityti kitų mintis, šio savo gebėjimo niekur neafišuoja, nes tai paprasčiausiai netikslinga. Gebėjimas galingiausias tada, kai jis slaptas.