Monthly Archive: rugpjūčio 2016

Mokslas – ne galutinis atsakymas

Pabandykime panagrinėti klausimą, kodėl mokslas atrodo toks efektyvus, o visa kita laikoma arba metafizinėmis spekuliacijomis, arba dar blogiau – pasakomis. Šis mokslo efektyvumas verčia jį sureikšminti, visas kitas teorijas paverčiant dėmesio nevertu pseudomokslu, kuris žmogaus gyvenime neturi jokios reikšmės. Taip yra dėl labai lengvai suprantamų priežasčių, kurias norint išsiaiškinti pirmiausiai reikia prisiminti, kokios yra sąveikos rūšys.

Sąveikos rūšių nėra daug ir jas suklasifikuoti labai paprasta. Pirmas tipas yra materialios sąveikos, kuriose vienas materialus kūnas veikia kitą materialų kūną ir dėl šios sąveikos atsiranda lengvai apčiuopiami materialūs pokyčiai. Antras kraštutinumas yra informacinės sąveikos, kai informacija veikia informaciją ir šios sąveikos dėka įvyksta įvairūs persitvarkymai: informacija tiriama, kaupiama, pritaikoma, papildoma tolesniais tyrimais ir t.t. Toks tipas atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, protas veikia protą arba informacijos laikmena kokio nors žmogaus sąmonę. Ir trečias tipas yra mišri sąveika, kaip materija paverčiama informacija arba informacija – materija technologijų pavidalu.

Nors šie laikai yra informacijos amžius, tačiau grynos žinios arba teorijos be praktinio pritaikymo nelaikomos vertingomis, nes gyvenama pasaulyje, kuriame pirmenybė teikiama arba materialioms sąveikoms, arba geriausiu atveju – mišrioms. Grynos informacinės sąveikos, žinojimas dėl žinojimo, laikomas beverčiu. Iš dalies tai gal ir tiesa, bet pavyzdžiui filosofinės teorijos dažnai tiesioginės naudos neduoda, tačiau jos vis tiek laikomos labai svarbiomis civilizacijai netiesiogiai. Kita vertus, paskutiniu metu labai aršiai propaguojamas scientizmas, viską kas už praktinio mokslo ir mokslinių faktų ribų, priskiriant bevertei ezoterikai. Pažiūrėkime kodėl taip yra.

(daugiau…)

Proto paslaptys (3)

Kelios pastabos

Dabartinėje civilizacijoje protas laikomas vienu iš žmogaus sėkmės gyvenime garantų. Joje vidinės konkurencinės kovos vyksta būtent šiuo pagrindu. Protas yra sureikšmintas, paverstas žmogaus vertės matu ir net savotišku stabu. Tačiau mane domina ne propaganda, bet tai, kaip yra iš tikro. O tai nuo žmonių slepiama, teorijos cenzūruojamos. Nerodomi nei pasiekimai neuromoksle, nei kognityvinėje psichologijoje. Smegenų žievės žemėlapiuose į vadovėlius net nededamos pirminės ir antrinės mąstymo zonos vieta bei kokiais principais jos veikia. Visų šių išvardintų dalykų priežastis paprasta – protas naudojamas valdymui, todėl per didelis žmonių išmanymas laikomas žalingu – pradės neklausyti…

Nepaisant to, pradėjus ieškoti atsakymų gyvenime, iškyla ir šie klausimai: Kas yra protas? Kokios jo galimybės? Ir kiek ieškodamas atsakymų galiu juo pasitikėti? Prote nėra daug paslapčių. Tai, kas lieka paslėpta netrukdo suprasti šio žmogaus sugebėjimo esmę ir galimybes. Proto „paslaptys“ rašau tik perkeltine prasme ir su šiokia tokia ironija, nes iš tikro nėra jokių paslapčių, tik mistifikacijos, kad žmonės tikėtų ir aklai sektų paskui kitų protą, atsisakę patys naudotis jo galimybėmis. Tačiau mistifikacijų šydo nutraukimas neturi sukelti iliuzijos, kad protas menkavertis, nes jeigu žmogui ir lemta atskleisti tiesą pačiam, tai protas, vis dėlto, yra vienintelis kelias. Tačiau jis turi būti apvalytas nuo tamsos ir apgavysčių. Protas neturi būti nei pervertinamas, nei nuvertinamas.

Protas yra introjekcijos dalis, kurios pamatas yra žmogaus sąmoningumas. Introjekcija sąmonę vadinu todėl, kad ji iš esmės yra išorinės informacijos įtraukimas į sąmonės vidų. „Intro“ lotynų kalboje reiškia „į“, „į vidų“, o „iacere“ – „mesti“.

Introjekcija turi du pagrindinius elementus: substanciją, į kurią įtraukiama ir atvaizduojama informacija ir kuri kyla iš pačios tikrovės gelmės (siela) ir pats informacijos srautas, kuris perkeliamas į vidų ir perduoda duomenis aplinkos atvaizdo formavimui. Tad žmogaus sąmonės burbulas yra ne kas kita, kaip aplinkos informacijos įtraukimas ir jos toks pertvarkymas, kad žmogus galėtų išlikti ir judėti toliau.

(daugiau…)

Minties struktūra

Aptariant sąmonės ir mąstymo klausima, būtina pamėginti paaiškinti supratimą apie tai, kas yra mintis, kaip ji konstruojama arba kaip daroma informacijos sintezė. Tačiau tai aiškinti galiu tik pagal savo proto struktūrą, nes tik jį galiu tiesiogiai tyrinėti. Pagal mano suvokimą, mintis ateina iš juslinių organų, bet signalas skyla į dvi dalis, kurios keliauja per du filtrus: vienas filtras signalą sudaiktina – tai yra pasaulis-mintys (daiktiškos mintys), kitas filtras signalą mentalizuoja – tai yra semantinės mintys (vidinis pasaulis). Trečias etapas, šių dviejų atšakų sujungimas į bendrą sąmonės sistemą, vadinamą mąstymu apie pasaulį.

Paaiškinsiu kas yra mintis ir kaip ji atsiranda, savo SAC metodu (sąmoningo aktyvumo ciklas). Bet pasistengsiu nekartoti to, kas yra parašyta prieš tai. Mintis papildysiu ir išplėsiu, bet pasistengsiu neanalizuoti kaip tai įsivaizduoja filosofai arba mokslininkai, nes visos informacijos neturiu, ir šią jų sistemą galima sužinoti patiems, bendrinės filosofijos tekstuose. Sujungti (arba atmesti) su bendru modeliu palieku jums patiems. Žmonės skirtingi, kas tikrovė vienam, nebūtinai tikrovė kitam.

Pereidamas prie klausimo, pirmiausiai, išskiriu du SAC tipus: reaktyvusis tipas, kai dominuoja suvokimas, o žmogus yra pasyvus; aktyvusis tipas, kai dominuoja aktyvumo matrica, o suvokimas pasyvus, tik patiria žmogaus aktyvų poveikį. Suvokimą galima įsivaizduoti raudona plokštuma, kuri yra dvimatis masyvas matomas iš šono (kaip brūkšnys). Atitinkamai, protas žymimas mėlyna plokštuma, o fizinis aktyvumas – juoda plokštuma. Pats aktyvumo procesas bendrais bruožais yra plokštumų sujungimas, kuris yra SAC esmė. Šio sujungimo metu įvyksta persistatymai, kurie yra plokštumų sujungimo pagrindinis procesas – struktūrinių potencialų koreliacija.

(daugiau…)

Iliuminatų transhumanizmo samprata (3)

Pasaulis ir sąmonė

Informacijos teorija

Šiuolaikinės teorijos atskleidė, kad yra du pagrindiniai gyvybės komponentai: materialusis ir informacinis. Šios dvi dalys savo ištakose turi būti kuriamos tam tikros jėgos. Materija – įbūtinama, o informacija – užrašoma. Klausimas „kas kuria?“ per visą istoriją eina kaip pagrindinis motyvas. Materija yra amžina ir jos niekas nekuria arba ji kuriama Dievo iš nieko. Informacija užsirašo savaime, į materijos pasaulio vidų įtraukiant empirines formas, arba ją parašo kažkas. Jeigu gyvybės konstravimo mechanizmas įrašytas į materiją, tai jį greičiausiai sukūrė pats tikrovės pagrindas, t. y. Absoliutas įbūtinantis šią tikrovę.

16 a. sukurtas mokslinis metodas vis labiau artėjo prie šios minties – „materijos paslaptis žinoti gerai, nes tokios žinios duoda instrumentus ją valdyti, bet dar svarbiau išsiaiškinti informacijos paslaptis, nes jos duoda galimybę kurti“. Mokant programuoti molekules, galima kurti bet kokias gyvybės formas. Mokant valdyti branų samplaiką smegenyse ir žinant, kaip jose laikoma informacija, galima kontroliuoti bet kokias sąmonės formas. Šitaip įmanoma sukurti naują būtybę arba ateities žmogų, visais atžvilgiais gerokai lenkiantį dabartinį. Tai neišvengiamai ateina ir reikia spręsti kaip su šiuo nauju pasauliu tvarkytis. Technofobija nėra sprendimas, nes ji pakilusios upės vis tiek nesustabdys. Reikia žiūrėti kaip „tvariai“ būtų galima patobulinti save patį.

Todėl užvaldymo motyvų vedami mokslininkai ir braunasi į šią sritį, kuri vadinama materialios arba idealios informacijos teorija.

Viena teorija teigia, kad informacija nėra atskira būties forma šalia substancialumo. Greičiau tai įprastinės materijos savybė, kurią judėdama pati materija gali perkelti iš vienos vietos į kitą. Kitaip sakant, šitaip palaikoma informacijos substancialumo hipotezė. Šios teorijos šalininkai mano, kad informacija nėra idealybė arba dvasia.

(daugiau…)

Oneiriumas (2)

Klasifikavimo ir bruožų klausimai

Penkta signalinių sistemų grupė vadinama oneiriumu. Šis pavadinimas paimtas iš graikų kalbos ir jis kildinamas iš žodžio, kuris reiškia „sapnas“. Tačiau kadangi mūsų kalboje šis žodis turi nusistovėjusį skambesį, dažnai tapatinamą su menkinamu požiūriu, tai pavadinimu pasirinkau kitą žodį. Jis gali skambėti keistai, bet dar keisčiau skambėtų naujadarai iš vietinio žodžio „sapnas“.

Kodėl aš noriu pakalbėti apie sapnus? Pirmiausiai, tai įdomi tema, kuri psichologijoje nepakankamai naudojama ir moksle bei buityje – netinkamai interpretuojama. Todėl noriu pateikti savo teoriją, naudodamas signalinių sistemų modelį. Vien jau tai yra naujoviškas traktavimas, nes sapno reiškinys niekada kaip signalinė sistema šalia kitų nebuvo interpretuojamas.

Prieš pradedant gilintis, dar praverstų klasifikuoti signalines sistemas, kad geriau suprastume, kokia oneiriumo vieta visame signalinių sistemų modelyje. Signalinės sistemos yra nenutrūkstamo srauto, kaip juslinis pasaulis ir mąstymas, ir epizodinės, tokios kaip memoriumas (atmintis) arba oneiriumas (sapnavimas). Sapnavimas dažnai būna fragmentiškas ir epizodinis, bet taip yra greičiau todėl, kad susijęs su specifine sąmonės būsena, vadinama miegu. Sapnavimas epizodinis todėl, kad susijęs su specifiniais sąmonės prabudimo momentais, kurių metu įsijungia sapno sąmonė. Kadangi prabudimai epizodiniai, tai ir sapnai įgauna trumpesnių ar ilgesnių epizodų formą. Bet jeigu sapno sąmonė sukeliama kitais metodais (ne miegu, bet meditacija), tai epizodai gali būti pakankamai ilgi ir prilygti nenutrūkstamo srauto signalinių sistemų formatui.

Bet vis tiek įprastai oneiriumas nebūna patikimas ir stabilus, tai yra, kontroliuojamas. Todėl žmonės, neturintys sugebėjimo, dažnai šią signalinę sistemą menkina ir tai atsispindi visuomenės nerimtame požiūryje. Taip yra todėl, kad šiais laikais labai sunku turėti kokybišką miegą, o nuo miego kokybės priklauso sapnų kokybė. Tad tie, kas nori pakelti oneirumo kokybę pirmiausiai turėtų susirūpinti savo miego kokybe.

(daugiau…)

Iliuminatų transhumanizmo samprata (2)

Biologinė matrica

Gyvybės transhumanizmavimas

Apibendrindami visas žmogaus mokslų teorijas, galime apibrėžti tokias kertines sąvokas kaip rūšis, individas ir gyvybė. Į klausimą kas yra rūšis atsakyti paprasta – tai yra tam tikra biologinė programa, koduojanti ir keičianti individualią rūšies kopiją. Individas yra iš šios programos susikuriantis biologinis organizmas ir sąmonė. Gyvybė apjungia abu aspektus, bet svarbesnis yra individas, nes jis, kaip organizmas, yra akivaizdus, o programa yra nematomi kvantiniai procesai molekuliniame arba submolekuliniame lygmenyje.

Pagrindinės informacijos formos (reprodukcinė informacija ir aplinkos susiejimo informacija) susijungia smegenyse, kur sukonstruojamas substratas, leidžiantis atverti sąmoningą ir suvokiančią tikrovės gelmę, įjungiant gnostinius laukus. Šias formas labai intensyviai tyrinėja mafijos mokslininkai, kurie svajoja susidievinti individualios kopijos (konkretaus žmogaus) lygmenyje ir dar labiau, akivaizdžios gyvybės forma, šitaip sekdami Iliuminatų pėdomis, tam naudojant klonavimą, kaip tos pačios „versijos“ reprodukciją.

Tačiau organizmo klonavimas turi minusą – žmogus yra ne organizmas, bet sąmonė, o klonuojant ji gaunama tuščia ir dėl to formuojasi nauja, t. y., kita, asmenybė – klonas nėra tas pat žmogus. Todėl transhumanistiniai dievai (Iliuminatai) siekia klonuoti ne tik organizmą, bet ir sąmonę. Kaip tai siekiama padaryti priklauso nuo sąmonės teorijos. Pagal transhumanistus, sąmonė yra a) abstrakti būsena, ir b) informacija. Tad norint ją klonuoti, reikia mokėti paimti visą konkrečią sąmonės informaciją (kaip DNR) ir mokėti dirbtinai sukurti suvokimo būseną. Tada, sujungus konkrečią asmenybės informaciją su abstrakčia būsena, galima atkartoti sąmonę arba asmenybę. Kadangi dirbtinai sukelti būseną ir laikyti informaciją lengviau dirbtinėmis priemonėmis, tai klonuotas organizmas netinka, nes, kad dirbtiniu būdu į smegenis būtų galima perkelti klonuotą informaciją, reikia išmanyti absoliučiai visas smegenų paslaptis ir turėti atitinkamas technologijas.

(daugiau…)

Iliuminatų transhumanizmo samprata (1)

Slaptos transhumanizmo teorijos pagrindas yra gnostinių laukų teorija ir atskleisti realybės sluoksniai, kuriuose šie laukai atsiranda. Sistema yra tripakopė, pradedant nuo Šaltinio, pereinant prie Pirminės tikrovės, ir galiausiai Introjekcijos. Šios pakopos parodo žmogaus rangą ir esmę, kuri gali būti dieviška, jeigu įsišaknijusi Šaltinyje, arba redukuota, pagrįsta tik empiriniu pasaulio rezervatu, kuriame neįmanoma apibrėžti jokios aukštesnės žmogaus egzistencinės prasmės. Toliau kalbama apie biologinės rūšies pavergimo sistemą, kuri neleidžia pakilti žmogui iki savo dieviškos prigimties. Galų gale, kalbama apie transhumanizmą, kaip pagreitintą „evoliuciją“, pasiekiamą dirbtinėmis priemonėmis ir individualiai, pažeidžiant rūšies genetinės programos principus. Šis transhumanizmas, kuris, be to, kuria vergovinę sistemą, yra juodasis arba nusikaltėlių transhumanizmas.

Ezoterinis mokslas

Žengus žingsnį į ezoterinio mokslo pasaulį, laukia ilgas kelias absoliutaus žinojimo link. Šiame kelyje siūlau galimybę pakilti aukščiau dar viena pakopa. Ši pakopa atveria vis platesnę perspektyvą, kaip visada būna pakilus į tam tikrą aukštumą.

Šiais laikais labai madingas žodis „informacija“, kuris naudojamas kaip siejančioji ašis. Jis gali būti per daug apibendrintas ir abstraktus, o sukonkretintas reiškia kažką panašaus į teoriją, sampratą, supratimą, koncepciją ir t.t., kurios yra į žinojimą suformuota kognityvinė būsena. Visų pirma, visais atvejais tai yra tam tikri perduodami „duomenys“ apie Tikrovę. „Informacija“ reiškia „kažkas paimama, perduodama ir suformuojama į kokį galutinį pavidalą, kuris yra artimas ar bent susijęs su pradiniu šaltiniu“. Todėl ji yra tas pagrindas, ant kurio pastatytos teorijos, sampratos, koncepcijos ir aiškinimai.

Žmogaus pasaulyje viskas persipynę – religija, filosofija ir mokslas, visų pirma todėl, kad tai yra įvairios gnostinių/informacinių laukų formos. Persipynę todėl, kad juos sieja ta pati tikrovė – visata ir žmogus. Nors šios žinojimo sritys tikrovę interpretuoja skirtingai, tačiau akivaizdu, kad iš aukštesnio susiejimo perspektyvos, idėjos persikloja ir pasako kažką esmingo apie realybę, ir ši esmė, pasirodo, yra ta pati tiek religijoje, tiek filosofijoje, tiek moksle. Juos vienija transhumanizmo idėja.

Kodėl yra religinis pasaulio aiškinimas, filosofinis aiškinimas ir mokslinis aiškinimas? Šios sritys – be to, kad jas sieja informacija kaip pagrindas arba tai, kas perduodama – atspindi skirtingą požiūrį į tikrovę ir skirtingą jos traktavimą. Kiekvienu atveju traktuojant pasaulį arba žmogų naudojamas skirtingas metodas:

(daugiau…)

Antigravitacinė levitacija

Dvi gravitacijos paradigmos

Antigravitacinė levitacija laikoma viena iš archetipinių mokslinės fantastikos idėjų, kuri galėtų turėti begalę praktinių pritaikymų, išspręstų daugybę techninių klausimų. Manau nesuklysiu pasakęs, kad pati akivaizdžiausia panaudojimo sritis būtų transportas. Padarius technologiją pakankamai kompaktiška, būtų galima sukurti net asmeninius levitatorius, kuriuos naudojant joks aukštis nebūtų baisus.

Kodėl viso to neturime, kas trukdo sukurti tokią technologiją ir pažaboti gravitaciją? Situacija ne tokia akivaizdi, kaip gali atrodyti, nes yra daug požymių, kad šios technologijos naudojamos (NSO), negana to, kad jos buvo žinomos net senovėje ir naudojant jas buvo statomos Egipto piramidės, kiti sunkiasvoriai monumentai, kur reikėjo kilnoti daugelį tonų sveriančius blokus ir statulas. Tad kodėl mes to neturime savo įprastiniame gyvenime? Kodėl planetos valdžia slepia technologiją nuo žmonijos? Tai klausimai retoriniai ir aš į juos neatsakinėsiu, bet pabandysiu pasigilinti į tai, kaip fizikai supranta gravitaciją ir kaip įmanoma sukurti levitavimo nedideliuose aukščiuose priemones?

Yra dvi pagrindinės gravitacijos teorijos paradigmos. Vienai jų pradžią davė Niutonas su savo gravitacinio potencialo formule. Gravitacinio potencialo esmė yra masė (M) atvirkščiai proporcinga atstumo kvadratui, padauginta iš gravitacijos konstantos (G), t. y., kuo toliau nuo masės centro, tuo potencialas silpnesnis. Šioje formulėje Niutonas susiejo pačius akivaizdžiausius planetos parametrus, o visą nežinomą gravitacijos fiziką patalpino konstantoje (G), kuri koreguoja dalybos neatitikimą matavimams. Tai buvo pradžia judėjimo, kuris iš pradžių postulavo „action at a distance“ principą, o po to nematomą tarpą tarp nutolusių objektų užpildė jėga, turinčia energijos mainų formą.

(daugiau…)

Korporiumo signalinė sistema (1)

Siela su išorine ir vidine aplinka sąveikauja per signalines sistemas. Tos vietos, kurios yra svarbiausios, turi savo informacijos apdorojimo mechanizmus. Signalines sistemas skirstau į 5 grupes, kiekviena kurių turi 3 pogrupius. Bendrai tariant, yra išorinė, vidinė ir kaupiamoji signalinė sistema kiekvienoje grupėje. Aš žmoguje esu radęs tokias signalinių sistemų grupes: sensoriumo, korporiumo, telepatiumo, oneiriumo ir transoriumo.

Sensoriumas yra įprastinis juslinis aplinkos pažinimas, kuris perduodamas į sensoriumo protą ir čia modeliuojamas. Korporiumas yra signalinė sistema, susijusi su kūniškumo aplinka, susidedanti iš jos suvokimo ir valdymo. Telepatiumas yra T-Sensoriumo signalinė sistema, kuri geba atskleisti kito žmogaus vidaus pasaulį. Oneiriumas yra sapnų pasaulio signalinė sistema, kurios svarbiausias elementas yra sapno sąmonės epizodai, kurie gali būti vidiniai, komunikaciniai arba transcendentiniai. Ir paskutinę signalinę sistemą vadinu transoriumu, ir sieju ją su galimybe sielos pastangomis išeiti į vidinį anapusinį pasaulį.

Signalinių sistemų klausimas labai platus, tad viename įraše visų apžvelgti neišeis, todėl temas skaidau po vieną kiekvienai signalinei sistemai. Pradėsiu nuo korporiumo, kuris sudarytas iš išorinio kūno, jo valdymo sistemos ir su motorika susijusios atminties. Fiziškumas nebūtinai turi būti siejamas vien tik su fiziniu aktyvumu, nes korporiumas taip pat yra sąmonės forma, ir įmanomos ne tik aktyvumo, bet ir kontempliatyvios ir meditatyvios praktikos. Aš korporiumą sieju kaip tik su tokiomis veiklomis.

Geriausia, manau, pradėti nuo kūnų suvokimo struktūros. Kūnas suvokiamas ne kaip vienis, bet kaip daugialypė struktūra, ir visos teorijos, kurios paslepia šį daugialypumą, maskuoja tikrą žmogaus prigimtį. Iš dalies šie dėmenys yra patiriami, iš dalies suvokiami loginiu protu. Mano skirstymas yra šiek tiek kitoks, nei įprastinis skirstymas į subtiliuosius kūnus, nes aš remiuosi tik tuo, ką kiekvienas žmogus gali patirti pats. Tai yra, „teorinių“ kūnų pas mane nėra.

(daugiau…)

Kognityvinė telepatija (empatija)

Telepatijos rūšys

Telepatiją įprasta priskirti parapsichologiniams reiškiniams, kuriuos paprastai nurašo kaip pseudomokslą ir pseudoteoriją. Todėl bandoma primesti įsitikinimą, kad čia nėra ką tirti, nes šis sugebėjimas tėra šarlatanų prasimanymas. Nepaisant šio statuso, mano galva, telepatijos klausimas yra rimtas ir visai nesvarbu, kad ši tema dažniausiai sutinkama fantastiniuose filmuose ir fantastinėse knygose. Manau, kad galiu parodyti, jog tai – klaidingas įsivaizdavimas.

Pradėsiu nuo apibrėžimo: telepatija – tai informacijos gavimo būdas, kai objekto nėra tiesioginėje patirtyje arba kai informacija gaunama iš tos vietos, kurios įprastinėmis priemonėmis pasiekti neįmanoma (vidinis mąstymas). Telepatija, iš esmės yra ryšys, atsirandantis apeinant įprastus suvokimo būdus per juslinius organus. Pavyzdžiui, kūną galima pamatyti ir pamačius surinkti visą dominančią informaciją: kas yra, kur yra, kur link juda ir t.t. Tačiau šios informacijos telepatinis pajautimas, kai kūnas yra už suvokimo horizonto, jau yra telepatija. Arba: ką žmogus mąsto galima sužinoti iš jo žodžių, mimikų, kūno kalbos. Tačiau kai visa tai sužinoma be šių priemonių – tai jau yra telepatija.

Taigi dabar aišku, kad telepatija yra tam tikras informacinis ryšys, kuris apibūdinimas kaip „pajautimas“ (gr. pathos). Galima įsivaizduoti, kad tai fantastinis, parapsichologinis sugebėjimas, priklausantis tik nuo žmogaus. Įsivaizduojama, kad jis sukuriamas, išlavinamas, gaunamas iš tėvų ir t.t. Tačiau tai labai susiaurintas įsivaizdavimas, nes telepatija daugiau yra dalyvavimas telepatiniame pasaulyje, kuris yra „aukštesnis“ už tradicinį juslinį pasaulį, kurį taip pat galima vadinti telepatiniu „empiriniu“ pasauliu, kuris leidžia peržengti ribą tarp sąmonės ir fizinės tikrovės. Tai leido daugelio ypatingų fiziniu signalų įsisavinimas, kuris žemesnės pakopos atžvilgiu – irgi yra telepatija. Tačiau kadangi tai jau yra įprastas dalykas, sąmonėje turintis sensoriumo pavidalą, kurį turi visi aukštesnieji gyvūnai, tai telepatija laikoma tik tas ryšys, kuris yra virš-sensorinis.

Tas pasakymas, kad telepatija yra dalyvavimas tam tikrame pasaulyje, reiškia, kad žmogus turi turėti T-Sensoriumą (telepatinį sensoriumą), kuriame kuriamas telepatinio ryšio kanalais suvokiamas pasaulis. Kokios galimybės patekti į šį pasaulį – pateiksiu toliau. Tačiau dabar reikia išsiaiškinti, kokios yra telepatijos rūšys ir kokios galimybės ją įvaldyti. Bent tam tikras telepatijos rūšis gali įsisavinti visi žmonės, nors tai šiek tiek kitokia telepatija, be tiesioginio ryšio ir be persikėlimo į ypatingą pasaulį.

(daugiau…)