D. Icke’as ir „mėnulio-Saturno matrica“

D. Icke‘as yra vienas žinomiausių ezoterinių žinių propaguotojų, kurį populiarumu pralenkti būtų labai sunku. Taip pat jis vienas seniausiai rašančių ir produktyviausių autorių. Jis yra parašęs virš 20 knygų ir išleidęs visą eilę DVD su savo viešomis paskaitomis. Jo idėjos kontraversiškos ir susiduria su dideliu skeptikų pasipriešinimu, tačiau tai, kad jis vis dar rašo yra įrodymas, kad jo gerbėjų ratas dėl to ne mažėja, bet netgi metams bėgant auga. Tik klausimas ką tai įrodo? Icke‘o teisumą ar jo skaitytojų naivumą ir nerimtą nusiteikimą?

Naujausia D. Icke‘o knyga vadinasi „Fantominis Aš“ (2016). Joje nėra naujų konspiracijos teorijų, tai kažkas panašaus į jo senų teorijų apžvalgą, per išsivadavimo iš fantominio aš sukurto iliuzijų pasaulio perspektyvą. Fantominis aš yra viruso sukurta asmenybės dalis, kuri skirta patalpinti žmogaus begalinę sąmonę į matricą ir per ją pavergti. Pasak D. Icke‘o yra dvi realybės, tikra ir netikra. Tikra yra pasaulis, kur viešpatauja natūrali žmogaus prigimtis, kur žmogus gali gyventi kaip tikrasis begalinis Aš. Tačiau ši realybė buvo užgrobta „netikro dievo“, kuris veikia kaip tikrovę gadinantis virusas, kuri buvo perkurta pagal skaitmeninės programos logiką, prieštaraujančią tikrai žmogaus sielos prigimčiai. Šios dvi realybės kovoja tarpusavyje, ir kadangi jos niekaip nesuderinamos tai vienos įsiviešpatavimas įmanomas tik kaip kitos sunaikinimas.

Tai yra pagrindinė grėsmė žmogui – būti sunaikintu virusinės realybės, tapti dirbtinės kompiuterinės programos vergu.

Kelias į išsivadavimą yra fantominio aš sugriovimas savo viduje, kartu su visomis jo pasaulį užvaldžiusiomis formomis: satanistine religija, slaptomis organizacijomis, pasaulio vyriausybe, pramogų industrija, švietimu, mokslu, užgrobta žiniasklaida, kariniu kompleksu ir t.t.

Pasaulis organizuotas ne taip, kad žmogus galėtų jame augti ir klestėti, bet pagal maisto ir jo valgytojo principą. Žmogus yra energetinis maisto šaltinis, o kitame gale yra maisto valgytojas – tai  tikroji planetos valdžia, pradedant netikru dievu (Demiurgu), jo vietininkais archontais ir jų pastatyta politine kontrolės organizacija, kurios užduotis paruošti, suorganizuoti „maistą“ valgymui. Tam Icke‘as ragina pasipriešinti, nesutinkant būti tik maistu satanistinei sistemai, o pirmas žingsnis į išsivadavimą yra fantominio aš, įdiegto užvaldytos švietimo sistemos ir žiniasklaidos, iliuzijų supratimas ir jų sugriovimas.

D. Icke‘o knygoje yra apžvelgtos beveik visos per jo ilgą karjerą dėstytos konspiracijos teorijos, bet man pasirodė įdomi jo teorija, kurią jis vadina „mėnulio-saturno matrica“. Icke‘as tvirtina, kad ši kosminė sistema yra pagrindinė netikros realybės transliavimo priemonė. Skeptikui tokia „pseudomokslinė“ teorija galėtų sukelti tik juoką, bet tik todėl, kad scientizmo idėjų užvaldyta skeptiko sąmonė nesugeba įžvelgti Icke‘o logikos, kuri yra teisinga. Nors, kita vertus, jo teorija nėra „faktas“ siaurąja moksline prasme. Tačiau rašytojas nėra mokslininkas ir juo net nesideda, nors kartas nuo karto apeliuoja į mokslinius šaltinius. Žinoma, tie šaltiniai nėra svarbūs, nes tyrimo metodas nėra „šaltinių“ apžvalga.

Apibūdinti D. Icke‘o metodą nėra lengvą, nes lietuvių kalboje nėra tam tinkamų terminių. Naudojant bendrinį žodį, jo metodas yra „parapsichologinis“, tai yra, jis žinias semiasi iš savo aukštesniosios sąmonės, todėl pateikti jų kaip įrodytų faktų neįmanoma. Šį metodą galima papildyti vadinamuoju „channeling‘u“, nes, kaip jis pats prisipažįsta, jis turi globėjus iš aukštesnio pasaulio, kurie jam parodo tiesą ir prižiūrį jo visą gyvenimą, kad nenueitų klaidingu keliu. Dar vienas metodas yra mistinės patirtys, vartojant haliucinogeninį gėrimą, vadinama ayahuasca. Ir paskutinis mažiausiai reikšmingas metodas yra šaltinių tyrimas, pradedant ezoteriniais ir baigiant alternatyvaus, nutylėto mokslo šaltiniais.

Toks metodų sąrašas, žinoma skeptiko nepatenkins, nes nėra nei vieno „mokslinio“ metodo, bet šie principai taipogi savaip įdomūs.

Kadangi aš bandau šią teoriją suvokti iš savo „ezoterikos“ perspektyvos, tai man įdomu palyginti su tuo, ką iš savo aukštesniosios sąmonės sužinojau aš. Aš specializuojuosi proto kontrolės klausimuose, tad man šiuo atžvilgiu įdomi netikros realybės kūrimo mašina, kuri buvo pavadinta „mėnulio-saturno matrica“. Norint teisingai suprasti D. Icke‘o idėją manau reikia suvokti a) dimensijų klausimą, b) kad gnostinė brana ir joje atsirandantis laksatas yra kosmosas, c) taip pat kokia objekto suvokimo struktūra, kurią aš žymiu graikiška Z raide (dzeta). Trumpai apžvelgsiu šias  savo idėjas. O tada pereisiu prie D. Icke‘o klausimo.

Dimensijų klausimą suprasti yra labai paprasta. Pats Icke‘as naudoja dažnių analogiją: pasako jo visi šios realybės sluoksniai turi savo dažnį. Žmogus savo jutimais dekoduoja tik nedidelį šių dažnių ruožą, vadinama optiniu spektru. Tuo tarpu kiti dažniai lieka už suvokimo ribų. Bet čia taip pat yra pasauliai, negana to jie turi savo būtybes, savo egzistenciją ir net sudaro ištisus kosmosus. Visi nepaaiškinami reiškiniai ateina iš šių „kitų dimensijų“.

Aš aiškinu šiek tiek kitaip, bet principas tas pats. Aš naudoju ne dažnių, bet kvantų šeimų analogiją. Yra glaudžiai sąveikaujančių kvantų grupė, kurie keičiasi energija ir yra kvantų šeimos, kurios labiau izoliuotos ir įprastiniai būdais nesąveikauja. Tarp šių pasaulių galima atverti portalus, tačiau įprastai jie atskirti vienas nuo kito. Dar kitaip šiuos pasaulius galima vadinti „paraleliniais pasauliais“. Bet yra ir skirtumas: dimensijos suprantamos hierarchiškai, o paraleliniai pasauliai egzistuoja viename lygyje. Tačiau kitais atžvilgiais, skirtumo nėra.

Kodėl galima daryti tokią hipotezę? Todėl kad žinomos, įrodytos bent dvi dimensijos įprastinėje sąmonės patirtyje (ne išplėstoje). Tai yra fizinis kūno pasaulis ir gnostinis sielos pasaulis. Šios dvi realybės patiriamos viduje, jos asmeninėje patirtyje įrodytos ir nurodo fizinę dimensiją (paprastai vadinamą 3D); ir dvasinė dimensiją (kuri turi 4D bruožų). Bet žmogus yra mišri egzistencija, kuri centruota fizinėje realybėje, su portalu per sielą į gnostinę braną. Kai ši sistema išyra, siela nukeliauja į savo dvasinį kosmosą.

Aišku, galima aiškinti ir kitaip, sakyti kad siela išauga iš fizinės dimensijos kaip ypatingas atsišakojimas, bet tada reikėtų laikytis hipotezės, kad sąmonė yra ne pirminė substancija, bet materijos būsena, o žmogus šalutinis materijos produktas. Man tai nepriimtina, todėl laikausi dualistinio modelio. Be to, šį principą galima išplėsti ir sakyti kad be šių dviejų žinomų dimensijų yra begalė kitų, dar aukštesnių dimensijų, kurios sudarytos iš aukštesnių vibracijų kvantinių dalelių kolektyvų. „Dimensija“ kitaip dar galima pasakyti „dvasinis kosmosas“.

Žmogaus sąmonė skyla į dvi dalis: į fiksato pasaulį ir laksato. Fiksatas – tai fiksuotas paveiksliukas, o lakasatas – laisvai valdomas. Dar kitaip tai vadinama vaizduote ir pasauliu. Jau sakiau, kad šios dvi vietos nurodo į skirtingus kosmosus, viena į fizinę transcendenciją, o kita į gnostinį transcendentalumą, kuris atsiranda iš gnostinės substancijos ir, daroma prielaida, turi turėti savo gnostinį kosmosą su savo gyvybe, materijos sankaupomis, procesais ir t.t. Negana to, visai įmanoma, kad fizinis ir gnostinis kosmosas koreliuoti taip, kaip kūnas ir siela, ir kad toje vietoje kur yra žemė, mėnulis, saulė, saturnas, taip pat yra sankaupos ir kitose dimensijose. Kita vertus, gali būti, kad yra ir atsijusių struktūrų, „palydovų“, kurie periodiškai juda ir veikia sąmonę per kitą matavimą.

Dzeta-struktūros klausimas yra skirtas skeptikams. Ši struktūra aprašo objektiškumo, kūniškumo sluoksnius, pagal žmogaus kūno analogiją. Yra tokia pirminė struktūra: kauzalinis kūnas – kūniškumo informacijos priežastis; tapatybės kūnas – tos jėgos, kurios išlaiko šio informacijos srauto tapatumą; semantinis kūnas – tai tas jausmas, kuris atsiranda tiesiogiai jaučiant savo fiziškumą; akių kūnas – tas kūnas, kuris sukuriamas per akių kanalą. Ir yra antrinė, netiesioginė struktūra, ateinanti iš žmogaus laksato: kauzalinis kūnas – gnostinis kūnas – kūniškas kontinuumas – semantinis kūnas – tapatybės kūnas – akių kūnas. Matome, kad į įprastinę seką įsiterpia gnostinis, arba pažinimo kūnas, ir kontinuumas, į kurį pažinimas projektuojamas. Šį principą galima taikyti tiek sau, tiek išoriniams objektams.

Mūsų sąmonė dažniausiai paskendusi akių kūnų realybėje, kuri rodo nepilną pasaulį. Jeigu žmogus akių kūnu fanatiškai tiki, jis tampa skeptiku, nes akių kūnas rodo tik fizinę realybę ir joje nėra jokių dvasinės realybės apčiuopiamų įrodymų. Bet sąmonė turi ir vidinę patirtį, kuri šį klaidingą vaizdinį papildo ir sugriauna fiziškumo kaip tikro pasaulio iliuziją.

Taigi dimensijos, materijos sankaupos išeinančios už šio pasaulio ribų, procesai, energijų srautai yra tai, ką sąmonė mato rekonstruodama aplinkinio pasaulio dzetą-struktūrą. Jeigu žmogus sugeba ją suvokti, jeigu pasitiki kontinuumų modeliu, tai D. Icke‘o teorija neatrodo tokia fantastinė, nes jis remiasi kaip tik tokia logika.

Taigi toliau apie „mėnulio-saturno matricą“. Kodėl mėnulis? Pirmiausiai paaiškinsiu paprastai, kas turima galvoje tariant „matrica“. Matrica tai proto kontrolė, poveikis sąmonei. Norint suprasti kaip mėnulis veikia sąmonę, reikia į lygtį įtraukti ir saulę, nes iš tikro yra „saulės-mėnulio-saturno matrica“, nors to Icke‘as niekur ir nesako. Akivaizdu, šviesa chemiškai veikia sąmonę: dieną, kai gauname tiesioginę saulės šviesą, sąmonė yra aktyviausioje būsenoje, kai šviesa dingsta, pradeda išsiskirti melatoninas, kuris slopina smegenų veiklą ir smegenys užmiega. Tarpinė būsena, kai šviesa visai nedingsta, ypač per pilnatį, bet nedidelė dalis jos atspindima. Tai turėtų sukelti 3 būseną, kuri yra tarp gilaus miego ir mėnulio sąmonės, nors mėnulio sąmonė taip pat yra nuslopinta miego hormono, tačiau mėnulio dažnis veikia giliuosius sąmonės sluoksnius, jiems turi ypatingą poveikį.

Galima paklausti – o prie ko čia saturnas, juk jis toks neryškus danguje, kad jo „šviesa“ gali turėti tik labai menką poveikį smegenims ir negali sukelti 4 būsenos, kuri vadinama saturno miegu arba saturno pilnatimi. Tačiau čia D. Icke‘as pasitelkia teoriją, kad kažkada saturnas buvo antra saulė, nes jo orbita buvo daug arčiau negu dabar. Tačiau dėl kataklizmo orbitos išsiderino ir saturnas buvo išsviestas toliau į kosmosą. Tai galėjo pavyzdžiui atsitikti po to, kai į vidinę planetų sistemą įskrido kometa iš Oorto debesies. Tačiau ezoterinėje tradicijoje saturnas iki šiol vadinamas „antra saule“, nes kažkada danguje jis buvo didesnis už mėnulį. Tokia teorija, kiek ji pagrįsta – sunku pasakyti.

Be to, kaip jau buvo sakyta, kiekviena sankaupa turi ne tik akių kūno komponentą, bet ir dzetą-struktūrą, kuri aprėpia kitas dimensijas. Ir šviesa nebūtinai yra „optinė“ akimis matoma šviesa. Tad net išsviestas iš savo orbitos, saturnas daro poveikį žmonių sąmonei, ypač per mėnulį, nes kažkada su mėnuliu buvo glaudžiai susietas. Šį kitadimensinį poveikį galima palyginti su vėju, kuris labai stipriai gali veikti fizinio kūno judėjimo galimybes. Toks pats gali būti „dvasinis vėjas“, arba energija, kuri turi slopinamąjį, iškreipiamąjį poveikį, per hormonus gnostinėje branoje, taip kaip šviesa valdo melatonino išsiskyrimą smegenyse. Bangos gali turėti konstruktyvią interferenciją ir destruktyvią interferenciją. Pirmu atveju fazės sutampa, jos sustiprinamos ir atsiranda rezonansas, o antru – fazės nesutampa ir jos pradedamos slopinti. Taip veikia nuotaikų kontrolės psichotronika, nes kiekviena nuotaika turi savo dažnį.

Kadangi didelės kosminės materijos sankaupos skleidžia energiją, bangas, tai šios sąveikauja su sąmone ir gali patalpinti ją į slopinimo arba stimuliavimo „matricą“. Tai susiję su orbitiniais ciklais, susijusiais su akių kūnais. Bet mes jau žinome, kad yra atsietas gnostinis kosmosas ir gnostinės sankaupos, turinčios savo specifinius ciklus ir energijas, o tai gali tiesiogiai veikti gnostines smegenis ir jų „cheminį“ balansą.

D. Icke‘o teorija šiek tiek kitokia, bet aš pabandžiau jo idėją sujungti su savo svarstymais ir surasti racionalų „menulio-saturno matricos“ pagrindimą. Matome, kad primityvus skepticizmas niekur neveda ir kad visada visas teorijas reikia ištirti ir savo protu.

Neuronuose paslėpta vergovė

Valdymo technologijos

Žmogus visą savo „techninę įrangą“ turi šioje realybėje, todėl yra labai pažeidžiamas. Jeigu savęs nesaugo, rizikuoja patekti į technologinę, socialinę arba psichologinę vergovę. Kūnas pažeidžiamas tuo, kad jį labai nesunku apriboti, uždaryti išoriškai; taip pat galima sukelti skausmą ir skausmo baimę; galima įsibrauti į jo vidų, sukeliant ligas, sutrikimus ir t.t.; įmanoma net panaudoti genetinį ginklą, su kuriuo valdomas organizmo sandaros patologinis kitimas. Žmogaus psichologinių funkcijų „techninė įranga“ taip pat tokia pati visa išorėje, visa surinkta smegenyse, sudarytose iš neuronų. Ši technologija pagrįsta tuo, kad yra vidinė neuronų hierarchija smegenyse, suskirstanti tinklus į vadovaujančius ir paklūstančius. Vadovaujantys neuronai valdomi tam tikrais signalais, pavyzdžiui, žodžiais, kurie užgrobia vykdymo neuronus smegenų viduje, uždarydami juos į uždarą išorinę grandinę. Tai valdymas su semantinėmis haliucinacijomis. Kitas būdas yra pakeisti vadovaujančius neuronus dirbtiniais neuronais, t. y. elektrodais ir implantais, plėvelėmis ir plokštelėmis ir t.t. Taip vykdantys neuronai irgi uždaromi į paklusimo „meta-struktūrą“.

neuronasValdymas žodžiais jau praeitas etapas, nors savo vietą naujame pasaulyje išsaugojo. Jis buvo pakeistas implantų technologijomis, kurios veikia be sutrikimų ir reikalauja mažiau darbo, nes visą sistemą galima automatizuoti, atiduodant valdyti kompiuterizuotoms sistemoms ir dirbtiniam intelektui. Implantų technologijos veikia labai paprastai – per elektrodą į tinklą implantuojamas elektrinis sužadinimas ir neuronas įvykdo darbą, kuriam jis skirtais. Natūraliai neuronus valdo išoriniai receptoriai arba sudėtingos vidinės tinklų schemos, tačiau suradus galutines grandines, kurios atiduoda galutinę komandą, kai šiuos neuronus pasiekia veiksmo potencialai, galima juos įstatyti į išoriškai valdomą technologinę meta-struktūrą ir užgrobti galutinę funkciją. Šitaip žmogus išgirsta haliucinaciją, pamato vaizdinį, pagalvoja mintį, ar atlieka judesį, kurie yra ne jo. Sąmoningas valdymas šitaip pakeičiamas technologiniu valdymu, su kuriuo galima užgrobti visą žmogaus gyvenimą. Atimama valia, reikalinga pasipriešinimui vergovei, atimami lavinimuisi reikalingi sugebėjimai. Juk smegenyse veikia dviejų tipų signalai – veiksmo potencialai ir stabdymo potencialai. Reikiamu metu įjungus stabdymo potencialus, sustabdoma funkcija.

Visa ši sistema žinoma, tačiau kadangi prie jos prijungti visi žmonės, tai ji apsaugoma nuo viešinimo ir nėra galimybių ją kriminalizuoti, nes „stogą daro“ visi valstybės organizacijos zombiai. Apsaugos sistema yra hierarchinė, nes žemesnės klasės psichotroniką valdo aukštesnė klasė, kuri turi visas socialinių efektorių pritaikymo priemones, t. y., tuos, kurie šią situaciją bando paviešinti, išstumia į socialinį užribį, kuriame gali paleisti visas susidorojimo programas. Ši nusikalstama sistema tokia efektyvi, kad joje neįmanoma atlikti net pačių elementariausių gynybos veiksmų – susirasti ir išsiimti implantus, panaudoti surinktą medžiagą teisme. Valdantis žodis būna „psichinis ligonis“, o su technologine metastruktūra, su kuria valdomi neuronų tinklai, šiai „diagnozei“ paruošiamas pagrindas. Žmogus nevaldo nei savo elgesio, nei bendravimo ir tampa „neadekvačiu“. Dar blogiau kai iš išorinio kontrolės centro valdomi technoneuronai padaro nusikaltimą su pavergto žmogaus kūnu, nes tada žmogus atsiduria pačioje baisiausioje situacijoje, kuri žmogui įmanoma šioje tikrovėje. Žinoma, valdžiai pašalinti visus žmones nenaudinga, jie turi „dirbti“, tad valdymas apsiriboja kontrole, kad neiškryptų nuo sudarytos programos. Kai kam, ypač aukštesnėms klasėms, gali daryti net teigiamą poveikį – išplėsti gabumus, – bet tik tam, kad galėtų daryti paskirtą darbą. Jeigu kyla poreikis priešintis prievartai, iš karto įjungiamos „slopinimo“ programos: užblokuojama valia ir pasipriešinimui reikalingi sugebėjimai.

antenaIšorinė „techninė įranga“, iš neuronų tinklų sudarytos smegenys, neapsaugotos nuo poveikio technologijomis, todėl reikia imtis specialių apsaugojimo priemonių. Nes kai į jas įsibrauna nusikaltėliai – nelieka jokių pasipriešinimo galimybių. Taip yra todėl, kad įsibrovimas kompleksinis ir valdo visas „pavojingas“ funkcijas – valią reikalingą tikslo pasiekimui, protą informacijos paviešinimui ir statusą, kad būtum „nepatikimas“ šaltinis. Tai yra uždaras ratas – nes nuslopinami arba su lobotomija išpjaunami valdymo neuronai, o užgrobtas neuronas vykdo tik tas komandas, kurias įdiegia implantas. Kol implantas per užvaldytą grandinę leidžia elektrines sroves, tol žmogaus kūnas arba protas vykdo to neurono komandas kurias galima perduoti į bet kokią smegenų vietą. Tai padaryti paprasta, nes visi procesai paskirsto neuronus į veikimo etapus. Tam tikri etapai yra pradiniai, o kiti galutiniai. Šitaip galima surinkti visų žmogaus funkcijų galutinių vykdymo etapų tinklus ir tose vietose pastatyti valdymo meta-struktūras, su kuriomis galima, naudojant kompiuterio programas, įjungti arba išjungti norimas funkcijas. Šitaip žmogus uždaromas į vidinį kalėjimą, nors iš išorės gali atrodyti, kad žmogus „laisvas“ ir kad į jo gyvenimą nėra įsibrovimo. Kalama mintis, kad visada „pats kaltas“.

Šitaip vakaruose vaizduojamas „laisvas“ pasaulis, nors iš tikro yra zombių vaidinamas spektaklis. Iš išorės pasižiūrėjus – žmonių niekas nekontroliuoja ir jie gali daryti ką nori. Bet esmė ta, kad „norai“ valdomi su dirbtiniais neuronais, todėl jie visada tokie, kokių reikia valdžiai. Sukūrus tokią vidinės vergovės sistemą, išoriniai kalėjimai nereikalingi, tačiau tik todėl, kad visi žmonės yra vidiniuose kalėjimuose. Todėl galima „demokratija“, „laisvė“, „žmogaus teisės“ ir t.t. Koks žmogus laikomas etalonu, nesunku suvokti patyrinėjus pramogų industriją, kuri nutaikyta ne į pačius intelektualiausius žmones. Nes ji taip pat naudojama ne žmogaus stiprinimui, bet naikinimui. Tai gali nuteikti pesimistiškai, tačiau žiūrėjimas į pasaulį per rožinius akinius – taip pat nesustiprina. Sunkiausia išsivaduoti iš vergovės tada, kai nežinai, kad esi vergas. Ir netgi apakintas propagandos sieki šios būsenos kaip teigiamos, nes nesupranti, kad tai – kalėjimas.

Smegenų veikimo principas

Smegenų sistema iš biologinės pusės nėra vientisa, net jeigu kvantinio lauko lygmenyje ji yra vientisų lauko kontinuumų samplaika. Laukas dalinamas į vienodų tipų kvantus, kurie formuoja aukštesnes struktūras. Aukščiausia struktūra yra ląstelės, vadinamos neuronais. Smegenyse yra apie 100 milijardų neuronų ir 100-500 trilijonų sinapsių. Neuronas yra elektrinė sistema, o sinapsės valdo signalo plitimą ir elektrocheminio režimo įjungimą pagal tai, kokie neurono receptoriai įjungiami su neuro-mediatorių mechanizmais. Pats neuronas yra 4/1000 milimetro dydžio, o palyginimui atomo dydis yra 3/100 000 000 milimetro. Vadinasi atomas yra šimtą kartų mažesnis už ląstelę.

Smegenų sistemoje yra tokie lygiai: atomų, iš kurių sudarytos srovės, ir kurie skleidžia elektrinius ir magnetinius laukus (nes yra jonizuoti); molekulių, kurios valdo signalo perdavimą iš vieno neurono į kitą; ir ląstelių, kuri yra bazinis signalizavimo vienetas. Ši sistema elementari, tačiau daug sunkiau įvertinti, kurioje vietoje vyksta pagrindinis smegenų procesas – informacijos susiejimas ir atvaizdavimas vidiniame suvokime. Neuronai yra sensoriniai, kognityviniai, tarpiniai, ir motoriniai. Kiekvienas tipas turi posistemę, kuri nurodo signalo apdorojimo fazę. :Surinkimo, analizės, suformavimo ir veiksmo. Pavyzdžiui, kognityviniai neuronai surenka informaciją, ją apdoroja, suformuoja reprezentaciją ir perduoda komandą vykdomiesiems neuronams. Įprasta manyti, kad neuronas savo funkciją atlieka tada, kai jis generuoja impulsą arba kai juo prateka elektros srovė. Srovę gali praleisti gretutiniai tinklai arba technologinis neuronas, taip kaip jau rašiau prieš tai. Atomai veikia neurono viduje, molekulės – tarp neuronų ir neuronų tinklai atlieka savo funkcijas visos centrinės nervų sistemos atžvilgiu. Su vidiniais prietaisais (nano-implantai) galima valdyti viduje esančius atomus, nes jie – kaip antenos, sąveikaujančios su fotonų lauku. Dar lengviau tokiu principu valdyti neuromediatorių molekules, kurios išskiriamos į sinapses ir elektrochemiškai įjungia arba išjungia neuronų grupes. Tam gali net neprireikti vidinių technologinių neuronų.

Žinome, kad fotonai sklinda labai dideliu greičiu ir reaguoja su LF ir QGF sistemomis. Tai reiškia kad jos gali fotonus sugerti arba juos išsklaidyti. Sugerti fotonai keičia kvantinių sistemų parametrus ir tai gali būti jų valdymo pagrindas. Esmė ta, kad $ QGF \leftrightarrow FL $ struktūros yra elektrinio aktyvumo substratas. Q (kvarkai) ir L (leptonai) yra materijos kvantai, o G (gliuonai) ir F (fotonai) yra jėgos laukų kvantai. F (fotonai) yra elektrinio ir magnetinio lauko pagrindas, kurie dalyvauja arba informaciniuose procesuose, arba substancijos/būsenos kūrimo procesuose. Kitaip sakant, smegenyse reikia ieškoti dviejų struktūrų: informacijos apdorojimo ir reprezentacijos kūrimo. Informacija yra morfizmų perdavimas, kuris turi būti susijęs su tikrovės formomis; atvaizdavimas yra suvokimas kaip matymas arba supratimas. Potencialą kuria fotonai, o srovė yra materijos kvantų judėjimas. Ši sąveika vyksta iš dviejų pusių. Fotonai, kuria įtampos potencialus, o šie generuoja materijos kvantų sroves vidinėse neuronų struktūrose. Krūvių tankiai ir laukas labai svarbūs, nes rodo, kad neuronas veikia, vykdo savo funkciją. Jau sakiau, kad neuronai skirstomi pagal tai, kokiai funkcijos stadijai priklauso. Ir žinant šių neuronų vietas, galima tas fazes valdyti. Galima sužadinti pradinę fazę, nuo kurios funkcija prasideda arba įjungiama. Galutinę – kai duodama komanda funkcijos vykdymui. Taip pat tarpiniai paskirstomieji neuronai, kuriuos užblokavus galima sustabdyti funkciją ir t.t.

Psichotroninė technika nebūtinai valdo neurono vidų. Ji gali užgrobti ir sinapses. Reikia neužmiršti, kad molekulės sudarytos iš tų pačių atomų. Tai reiškia, kad tai tik į didesnę struktūrą sujungti $ \sum (QGF \leftrightarrow FL) $ laukai. Vadinasi molekulės (t. y. neuromediatoriai) irgi veikia kaip antenos. Tai reiškia reaguoja į poveikį, keičia savo parametrus ir dalyvauja sąveikoje su aplinka, ypač neuronų receptoriais sinapsėse. Koks pagrindinis neuromediatoriaus principas. Tai yra molekulė, išskiriama į sinapsę, iš kurios patenka į receptorių, kuriam tinka kaip raktas į spyną. Šis funkcijos atrakinimas vyksta ne atsitiktinio judėjimo ir pataikymo principu, bet neuronas iš sinapsės pats įtraukia molekulę veikiant elektrostatiniams laukams ir taip pat molekulę išstumia, nes receptorius negali likti visiems laikams „užkimštas“. Vienintelė jėga, kuri gali tai padaryti yra potencialiniai laukai. Kadangi molekulės ir receptoriai yra antenos, tai jas galima veikti su išoriniais elektromagnetiniais laukais. Galima netgi numanyti, kad skirtingos mediatorių molekulės turi savo specifines moduliavimo charakteristikas, tad galima naudoti tikslinio sužadinimo principą ir perjunginėti cheminius smegenų veikimo režimus. Tokia yra sinapsių psichotronika.

Kita vertus, per sinapses gali vykti ir natūralus neuronų valdymas, kai neuronai savaime poliarizuojasi ir „valingai“ sujungus molekules-raktus su receptoriais per potencialinę sąveika, įjungiamos neuronų tinklų funkcijos. Galima manyti, kad tokia sąveika įmanoma ir iš kitų tipų laukų, ne vien elektromagnetinio jėgos lauko, arba materijos lauko, kuris yra struktūrinis materialių smegenų vienetas. Gali kilti klausimas, kaip valdomi didesni plotai. Tai priklauso nuo charakteristikų hierarchijos. Skiriamoji geba turi būti keičiama nuo labai detalios iki visumos. Kaip pav., paveikslėlyje.

recepcijaŠį principą kitur esu pavadinęs „holistine neurorecepcija“.

Matome, kad aprašytiems neurorecepcijos principams labai svarbus potencialinis laukas, kurio charakteristikas keičiant, galima valdyti tarpneuronines materijos sroves. Šios srovės yra morfizmų formavimo gnostiniuose laukuose pagrindas. Žinoma, kad yra srovė ir magnetinis arba elektrinis laukas, veikiantis abiem kryptimis. Tai leidžia daryti prielaidą, kad vienas psichotronikos principų yra moduliuotas elektrinis smegenų aktyvumas.

Socialinis kalėjimas

Psichotroninis principas yra pagrindinė valstybės valdymo priemonė. Ji dažnai naudojama klasiniu principu, kai aukštesnė klasė turi savo agentūrą ir žemesnio rango žmones kontroliuoja tokiomis priemonėmis. Tai liečia išsilavinimą, konkuravimą darbo rinkoje; žemesnė klasė apribota nuo tokių galimybių naudojant neuronų kalėjimą, kuris neleidžia pakilti į aukštesnį lygmenį. Taip pat su tam tikrais žmonėmis susidorojama destruktyvaus elgesio programavimu, tokiu kaip alkoholizmas, narkomanija, nusikalstamumas ir kitos elgesio patologijos. Tokiais atvejais tai jau yra tiesioginis naikinimas, panaudojant neuronų kalėjimo sistemą, kai ant jų uždedamas dirbtinis prietaisas, kuris išjungia natūralų, laisvą aktyvumą ir primeta tam tikrą valdžios nustatytą programą. Čia gali naudoti elektrodinius techno-neuronus arba nano-implantus, kurie įleidžiami į kraują ir, kaip vaistų molekulės, surenkami tam tikrose smegenų vietose ir veikia kaip antenos, priimančios išorinį signalą ir aplinkiniams neuronams perduodantys savo moduliavimo laukus.

Šitaip ir gaunasi tėvų socialinė klasė – kaip kalėjimas, iš kurio išeiti į laisvę turi atrodyti neįmanoma. Todėl šitaip naikinamos ištisos kartos, kurios vargsta apribotoje būsenoje. Iš išorės, atrodo, niekas nevaldo, tačiau viduje – neuro-kalėjimas. Pasipriešinimo neuronai išjungiami ir jo nelieka tūkstančiams metų į priekį. Priešintis nėra noro, nes nenatūrali tinklų hierarchija šį natūralų laisvės troškimą išjungia elektrochemiškai. Kad negalėtų kelti savo lygio, įjungiami mokymosi slopinimo prietaisai ir žmogus net nesidomi tokiais dalykais. Jiems atrodo, kad jie patys galvoja: „O kam man to reikia?“, tačiau tai – implantuota nuostata.

Norint iš to išsilaisvinti – būtina anarchinis nusiteikimas, tačiau reikia gerai pasverti, kokią kryptį jis turi pasirinkti. Tai gali būti primityvinimo kryptis, kažkas panašaus į primityvistinį anarchizmą („arčiau gamtos“), bet galimas ir kitoks, proto neatsisakantis, anarchizmas. Jis yra toks, kuris neatsisako konkuruoti ir laimi tokiomis pat priemonėmis, kokias naudoja valstybės organizacija. Tai yra svarbu, nes status quo be valdžios neįmanomas, tad norint su šia nuostata keisti valdžią, galima tik tobulinimo arba prastinimo kryptis. Be abejo, yra ir dar vienas, humanistinis variantas, kuriantis „gerovės valstybe“, kurioje neuronų kalėjimas būtų uždraustas. Tačiau matome, kad valdžia, nors ir galėjo pasirinkti šį variantą, jo nepasirinko – tad nėra daugiau apie ką šnekėti.

Kokios gali būti banditų priemonės jau aišku: elektrodiniai techno-neuronai, nano-implantai ir spindulinės priemonės. Kaip jas nustatyti: turi būti ieškoma nenatūralaus dirbtinio elektromagnetinio lauko, kurį kelia nano-implantai arba elektrodai. Taip pat naudojami spinduliniai ekranai, kuriais žievėje sukeliami gradientai taip, kaip TV ekranas sukuria gradientus akies tinklainėje. Toliau reikia žiūrėti ar nėra kaukolės kaulo pažeidimų, nes jie dažniausiai būna dedant elektrodų gardelę. Tai gręžimo, pjovimo žymės, kurios, aišku, užlipdomos su tam skirta mase, bet rentgeno arba tomografijos nuotraukose vis tiek matosi. Dideliems eletrodiniams implantams supleškinti reikia daug energijos, kuri pavojinga smegenims, tačiau jeigu į smegenis prileista nano-implantų, tai jie svyla panaudojus žymiai mažiau energijos. Žinoma, patiems tai daryti nepatartina, reikia gero specialisto. Jeigu jų surasti neįmanoma, tada geriau palaukti geresnių laikų, nes žmonės prie šio darbo jau ne vienas dešimtmetis sunkiai dirba.

Visas žmogus: sielos likimas

Žmogaus sandara

Dauguma žmonių sutaria, kad jie sudaryti iš sielos ir kūno. Galimos įvairios šio klausimo variacijos, nuo idealistinio subjektyvizmo iki grubaus materializmo. Idealistinis subjektyvizmas tvirtina, kad žmogus yra tik sąmonė, savo viduje susikurianti fizinio pasaulio iliuziją. Materializmas teigia, kad žmogus yra tik fizinis kūnas, o siela yra tik žodis prie šio kūno, tai yra, kūno susiskurta iliuzija. Daug kas šiame ginče užima vidurio poziciją, tarp sielos ir kūno suabsoliutinimo, nepaisant ko, vis tiek pirmenybę teikia sielai. Iš šio ginčo išplaukia klausimai, koks yra kūno ir sielos likimas pasaulyje, kuriame jie atsirado?

Dėl kūno likimo daug problemų nekyla, nes tai kaip jis atsiranda, vystosi ir nunyksta, žino kiekvienas, nes tai patiriama pasaulyje, kuriame gyvename. Tai apibendrinama teiginiu, kad žmogus mirtingas, nes mirtingas jo kūnas. Ar šiam mirus kas nors lieka, yra nesibaigiančių ginčų objektas. Kodėl kūnas mirtingas atsako mokslininkai: taip yra dėl dviejų priežasčių: tokia yra genetinė programa, kuri programuoja kiekvieno organizmo biologinį laikrodį. Kita priežastis yra ta, kad kūnas yra mechanizmas, sudarytas iš sandaros ir proceso. Procesas, vadinamas medžiagų apykaita, yra kiekvieno gyvo organizmo pagrindas. Negana to, procesas palaiko sandarą. Kai gyvybės biologiniam amžiui pasibaigus procesas nutrūksta, pradeda irti ir sandara. Tada sakoma, kad kūnas yra. Visa kas iš jo lieka yra tik užkonservuota, negyva fosilija.

Taigi, kūno likimas – žinomas. Dabar galima paklausti, o koks gi sielos likimas? Ar ji irgi yra „organizmas“ (organas), sudarytas iš sandaros ir proceso? Ar ji irgi yra tik mechanizmas, kurio veikimui sustojus, sustoja ir sielos gyvenimas? Man žinomos dvi sąmonės teorijos. Viena sako, kad sąmonė yra būsena, kuri atsiranda paprastai nesąmoningoje substancijoje, kai išpildomos tam tikros sąlygos. „Būsena“ reiškia, kad ji gali atsirasti ir išnykti, kad sąmoningumas nėra pagrindinė egzistencijos forma, tik šalutinis fazinis būvis. „Būsena“ taip pat reikštų, kad yra mechanizmas, kuriuo ją galima sukelti, bet tuo pačiu ir sunaikinti. Pati tikrovė, išeitų, nesąmoninga, tik tam tikrose, izoliuotose vietose gali sukonstruoti tokią atspindinčią struktūrą, vadinamą ekranu. Tai reikštų, kad yra sandara ir procesas. Taip pat, kad sandara priklauso nuo proceso kaip kūne: pasibaigus procesui, pradėtų irti ir sandara ir substancija pereitų į fundamentalesnį stovį. Kūnas, pavyzdžiui, suyra į molekules ir atomus.

Antra sąmonės teorija teigia, kad sąmonė yra substancija, kurios ekraniškumas ir gyvumas yra pirminė būsena. Tai reikštų, kad tai nėra iš kažko kito atsirandančios savybės. Substancija yra fundamentali realybė, iš kurios viskas sudaryta, taip pat ir gyvos būtybės. Jeigu tikrovė savo pirmame lygyje yra sieliška ir neredukuojama į dar fundamentalesnes būsenas, tai reikštų, kad iš tokios substancijos sudaryta siela, o atitinkamai ir žmogus – neišnyksta. Jo siela būtų nemirtinga. Siela ir sąmoningumas, išeitų, yra daug daugiau nei suvokimas arba nesuvokimas, būdravimas arba miegas, kažkas, kas šias dvi būsenas aprėpia ir visada egzistuoja šalia mažojo sąmoningumo, kuris yra jausmas galvos srityje. Tai įprastą žmogų peržengianti realybė, kuri turi savo specifinį gyvenimą, kuris išeina už įprasto pasaulio egzistencijos ribų. Dauguma dvasinių ieškotojų ir siekia pažinti kaip tik tokią savo esmę.

Pagal pastarąją teoriją išeitų, kad žmogus yra dviejų pasaulių būtybė ir savo gyvenimo rėmuose yra kažkas panašaus į mišrią egzistenciją. Į šį mišrumą įeinama gimus ir iš jo išsilaisvinama mirus kūnui, kuris nunyksta, o siela pereina į kitą egzistencijos plotmę, kuri transcenduoja šį pasaulį. Tačiau čia yra įvairios galimybės, nes gyva siela siaurąja prasme yra priklausoma nuo tam tikros „medžiagų apykaitos“, kuri palaiko gyvybinę sielos energiją. Šiai medžiagų apykaitai pasibaigus, sielą gali apimti kažkas panašaus į hibernacijos procesą („žiemos miegas“) ir neaišku kiek jis trunka ir ar ji gali įgyti naują gyvenimą mišrioje būsenoje, tai yra, gauti naują kūną, arba kitaip sakant – užsiauginti. Gal iš sielos irgi lieka tik jos energetinės sandaros fosilija, kurioje nors ir išsaugoma kažkokia informacija, bet tai nėra gyva siela. Visus šiuos klausimus atsakyti galima tik įminus šios tikrovės paslaptis.

Pirmas mokslo klausimas, kaip padaryti sielų pasaulį matomą. Naudojant Feynmano diagramą matymą galima atvaizduoti kaip apsikeitimą energija. Vadinasi reikalinga surasti procesą, kuris leistų išnaudoti fizinio matavimo instrumento ir gnostinio lauko apsikeitimą energijos kvantais. Šis mechanizmas leistų sukurti ekranus, panašius į akies, kuriuose būtų įmanoma parodyti sielų pasaulį „tiesioginėje transliacijoje“. Taip būtų galima atskleisti ir jos sandarą ir pagrindinį procesą, kuris yra informacijos įsisavinimas ir jos suformavimas į reprezentacijas, kurios yra šio ir vidinio pasaulio fenomenai, daiktai ir mintys. Tai būtų ir teigiamas poslinkis, bet tuo pačiu ir pavojus. Kadangi kūnas silpnas ir apribotas, tai iš žmogaus kylantis blogis taip pat visada turėjo apčiuopiamas ribas. O neribotų sielos galimybių atskleidimas galėtų padaryti neribotu ir iš jos kylantį blogį. Todėl mokslą vystyti būtina, kad jis neiškovotų per didelių pranašumų atsidūręs netinkamose rankose.

Anapus kūnų pasaulio

Gnostinio ir fizinio pasaulio susijungimą galima palyginti su riba tarp vandenyno ir dangaus pasaulių. Vandenyno vanduo yra fizinės, tankios substancijos analogas, kuris turi savo kosmosą, kuris apima visą okeaną. Tuo tarpu dangus yra dvasinis pasaulis, kuris daug retesnis ir subtilesnis už vandenį ir turi savo pagrindinį šviesulį, kuris vadinamas saule. Žmogus atsiranda ant ribos tarp šių pasaulių, vandens paviršiuje, kur prie fizinių smegenų prisijungia siela, tarnaujanti kūnui visą žmogaus gyvenimą. Kai įvyksta šis susijungimas, sielos subtili substancija gali panirti ir daug giliau į fizinę realybę, bet yra joje kaip tam tikras energetinis burbulas, visur lydintis žmogaus kūną. Kūnui mirus, šis burbulas atsiskiria ir pakyla į dangų, išsivadavęs iš fizinio okeano traukos. Tai reiškia, kad yra du kosmosai, du pasauliai, vienas kurių priklauso fiziniam kūnui, o kitas – dvasiniam.

Toks pasidalinimas į du pasaulius, kurių riboje gimsta žmogus, galioja bent jau planetos biosferos ribose, nes kad atsirastų sąmonė, turi būti gnostinės energijos burbulas, gaubiantis visą planetą, iš kurio sąmoningumo syvus semiasi visos planetos gyvos būtybės. Šis dvasinis pasaulis persmelkia fizinį planetos pasaulį ir yra vietinis sielų kosmosas, kuris ribojasi su fizine energija taip, kad vandenynas ribojasi su dangumi. Bet tarp jų yra neperžengiama praraja, nes fiziniame pasaulyje gyvybė yra organinės formos, o dvasiniame – tik energetinės. Akivaizdu, kad energetiniai kompleksai daug ilgaamžiškesni už organines ląsteles.

Kaip jau buvo galima suprasti, sielą būtina atskirti nuo sąmonės, nes pastaroji yra tik viena iš sielos būsenų. Visi žinome, kad siela gali būti ir nesąmoninga ir kad anapusinėje būsenoje, ji ilgą laiką gali paprasčiausiai hibernuoti, kol vėl gauna kūną šiapusinei egzistencijai. Tada ji kaip jau buvo aprašyta panyra į fizinio pasaulio vandenyną ir ten gyvena kaip anapusinės energijos „oro burbulas“. Tada smegenys sukuria sąmonę ir sąmoningą reprezentaciją, naudodamos sielos substanciją. Čia atsiranda asmuo, charakteris, protas, jausmai arba tai, ką psichologai vadina šiapusine persona. Ji yra pastovi tiek, kiek pastovi lieka smegenų struktūra ir tas pasaulis, kuris supa žmogaus kūną. Tačiau gelminis viso to pagrindas yra nemirtinga siela, kuri ateina iš visai kito pasaulio ir yra pagaminta iš nevietinės substancijos. Kitaip sakant, galima tvirtinti, kad sąmonę kaip būseną gamina smegenys, o sielos negamina niekas.

Akivaizdu, kad kūnas mirtingas todėl, kad jis sudarytas iš ląstelių, kurios turi maitintis, atsistatyti, daugintis ir t.t. Šiems procesams nutrūkus, pradeda nykti ir ląstelės ir iš jų sudaryti daugialąsčiai organizmai. Bet jeigu ląstelę palyginsime su atomo struktūra, tai pamatysime skirtumą – atome nevyksta jokia medžiagų apykaita ir todėl jis daug ilgaamžiškesnis už ląstelę. Dabar šį principą perkėlę į sielą, turėtume suprasti, kodėl ši yra tokia patvari ir ilgaamžė. Todėl, kad ji ne organinė, ne organas kaip smegenys, tad net šioms išnykus, ji nesuyra. Jos vidinę struktūrą palaiko tam tikros kvantinės jėgos, o kompleksų procesams energija gaunama natūraliai iš gnostinės aplinkos. Sielos vienetas, kurį vadinu kompleksu, labiau panašus ne į trumpaamžę ląstelę, bet į atomą, kuris yra labai patvari energetinė struktūra.

Siela gali natūraliai judėti, keistis su aplinka informacija, bet visai kitaip nei fiziniame pasaulyje. Sielą galima laikyti kažkuo panašiu į energetinę amebą, kuri natūraliai egzistuoja gnostinėje substancijoje ir neardoma jos kenksmingų veiksnių, kaip yra ardomas kūnas. Ši energetinė ameba prilimpa prie fizinio kūno žmogui gimus ir užsiaugina asmenybės struktūrą, kuri padeda kūnui egzistuoti fiziniame kosmose. Ji reguliuoja substancijos reikalingos konstruoti sąmoningumui, nenutrūkstamą srautą, kuris yra sielos įsikūnijimo pagrindas. Sielos gali būti skirtingos, su skirtingomis užkoduotomis galimybėmis ir be to priklauso nuo to, su kokiu biologiniu kompiuteriu sujungta. Yra galybė visokiausių įsikūnijimo galimybių, tačiau kuo žemesnio rango įsikūnijimas, tuo jis trunka trumpiau ir su šita apribota būkle nei viena siela nėra surišama per daug ilgai. Tai yra sielos nėra kankinamos fiziniu pasauliu. Ypatingai ribotos būklės trumpa kelias dienas arba kelias savaites, pagal žmogaus gyvenimo trukmę. Ilgiausias įsikūnijimas, aišku, yra į žmogų. Jis paklausiausias biologinis „kompiuteris“.

Žmogaus struktūrą galima pavaizduoti tokiu paveikslu.

zmogusRemiantis šia apibendrinta schema, galima modeliuoti žmogaus dvilypės, mišrios egzistencijos struktūrą ir pagal ją kurti mokslinę žmogaus teoriją, ieškant eksperimentų, kuriais būtų galima patvirtinti hipotezių teisingumą. Šioje schemoje yra du sluoksniai, pagal tai, kas jau buvo rašyta apie gnostinį sielų ir fizinį kūnų pasaulį. Tada yra išorinis apvalkalas, kuris turi substancijos, energijos ir informacijos kategorijas, kurias labai lengva paversti parametrais ir sustatyti juos į lygtis. Tada šio karkaso viduje atsiranda šerdinė struktūra, kurią sudaro a) šablonas, į kurį paduodama informacija, b) kokybės, kurios suteikia informacijai juslines ir semantines formas ir c) suvokimas, kurios centre yra daikto ir minties sąmoningos reprezentacijos. Dalis informacijos ateina iš gnostinių-fizinių struktūrų, formuojančių autonominės aktyvumo sistemos (AAS) asmenybės šabloną ir iš išorės iš transcendencijos, kurią aš vadinu pirmine tikrove.

Psichotroninis poveikis dažniausiai taikiniu renkasi šablono lygmenį, nes jame vyksta pagrindinis informacijos surinkimo ir formavimo procesas. Kitaip sakant, dauguma psichotronikos priemonių, ypač labai primityvios, renkasi poveikį smegenims, o gelminių sielos struktūrų nepaliečia, nepaisant ko gali visiškai per smegenis kontroliuoti šiapusinį kūną. Kaip su tuo kovoti, man yra aktualiausias klausimas. Galima pavieniui ieškoti stiprybės savo vidinėje šerdyje, stengiantis įveikti užgrobto biologinio kompiuterio primetamą programą. Galima bendrai sukurti pasipriešinimo organizaciją ir apsiginkluoti tomis pat priemonėmis kaip nusikaltėliai ir pradėti bendrai vystyti gynybos sistemą. Pradžioje kančios gali būti labai didelės, bet kuo daugiau praeina laiko, tuo aiškiau pamatai, kad net pačias fantastiškiausias technologijas turintys nusikaltėliai iš esmės yra labai riboti.

Kodėl reikalinga savigyna

Vienas iš tokių blogių, kurį sukuria sąmonės paslapčių pažinimas, yra psichotroninė technika. Piktavaliams žmonėms jos padeda primesti savo iškreiptą suvokimą ir sukurti sielų kalėjimą technologinėmis priemonėmis. Tuo pačiu sukurti ne laisvės, bet vergovės karalystę, kurioje sieloms paneigiama teisė gyventi pagal savo prigimtinius impulsus. Tai gali būti neįprasta, neįtikima, bet visai įmanoma. Nes kaip ir fizinis, taip ir gnostinis pasaulis gali būti pažintas, jis gali turėti savo mokslą ir jame galima kurti technologijas, kurios būtų tinkamos tiek sielų išlaisvinimui, tiek jų pavergimui. Galima manyti, kad blogis kyla iš kūniškos žmogaus prigimties, nes kūną reikia saugoti, dėl jo kovoti ir ši kova dažnai fiziniame, gamtiniame pasaulyje prasilenkia su morale. Nebrandžios sielos, nesuprasdamos, kad jos nemirtingos ir kad išteklių gnostiniame pasaulyje pakanka visiems, gali pamėginti kūno pasaulio logiką perkelti į sielų pasaulį ir panaudoti šią logiką blogam tikslui.

Pažinimas iš šio pasaulio perspektyvos perkelia ir kūno logiką, todėl nesupranta, kodėl sielos pavergimas yra nesusipratimas. Sielų pasaulyje galioja visai kiti dėsniai ir ten nevyksta jokia kova už būvį. Ten nereikia nieko įveikti konkurencijoje, nereikia dirbti, kad prasimaitintum ir išgyventum. Pažinimas turi visai kitą prasmę, ne galios išplėtimo. Galia yra fizinio pasaulio ir fizinio kūno sąvoka; valdžia yra tai, kas su sielų pasauliu niekaip nesuderinama. Nepaisant to, žinios atsiduria ribotų sąmonių dispozicijoje ir šios sąmonės, nesuprasdamos ką daro, eina prieš nusistovėjusią tikrovės tvarką ir prieš žmogaus prigimtį. Iš dalies žmogų veda smalsumas, bet kita vertus, neretai mokslininkų pastangų varikliu tampa pagrindinės žmogaus ydos: garbėtroška, savanaudiškumas, amoralumas, valdžios troškimas bet kokia kaina ir t.t.

Todėl matome, kad kilnus tikslas pažinti šios tikrovės ir žmogaus paslaptį, išsigimsta ir virsta savo priešybe. Mokslas tampa blogio įrankiu ir žmogaus laisvę sukaustančiomis grandinėmis. Žmogus nemirtingas, nes kyla iš pačios šios tikrovės gelmės. Tačiau tai ir didelė atsakomybė, nes nemirtingumas padaro nemirtingomis ir žmogaus ydas. Todėl galima spėti, kad paslaptis gaubia šias realybes ne šiaip sau, reikalinga peršokti per tam tikrą dvasinio išsivystymo kartelę, kad mokėtum su tomis priemonėmis, kurios įdedamos į rankas, tinkamai elgtis. Žmonijos pagrindinė problema yra ta, kad kai kuriems mokslas į rankas įdeda žinias, kurių jie iš tikro neverti ir neturėtų žinoti kas yra žmogus, kas yra jų siela ir kaip šis sielų pasaulis veikia. Bet jeigu taip atsitiko, tai vienintelė išeitis yra padaryti, kad šias paslaptis sužinotų kuo didesnis skaičius žmonių, kad šiuo skaičiumi būtų galima nukenksminti blogį.

Ką daryti, jeigu pamatai, kad nusikaltėlių grupuotė apsiginklavo galingais ginklais? Kaip nuo jų apsiginti? Manau, geriausias kelias – apginkluoti tais pačiais ginklais kuo daugiau savigynos būrių. Šis mano tinklaraštis siekia kaip tik tokio tikslo. Žinios yra galingas ginklas, naudokite jį tinkamai.

Instrukcija pranašui

pranašasNorint turėti patogias ateities numatymo priemones, reikia susikurti formalizuotą sistemą. Tokios sistemos centre yra įvykio sąvoka, kuri reiškia pokytį, dėl kurio atsiranda skirtumas. Jeigu pasaulį imsime kaip informacijos srautą, tai įvykiai šiame sraute bus tos vietos, kur pažeidžiamas tapatumas. Šiose vietose susiformuoja pokyčiai, o šie yra žmogaus pagrindinis dėmesio objektas. Pokyčiai gali būti įvairių rūšių, priklausomai nuo tos srities, kurioje jie atsiranda. Jeigu pagrindu imtume fiziką, tai dauguma pokyčių atsiranda dėl judėjimo – erdvėje, substancijoje, energijoje, informacijoje ir suvokime.

Kadangi judėjimai turi savo simetrijas arba logiką, tai neretai įvykius įmanoma gana tiksliai numatyti. Lengviausia prognozuoti pasikartojančius, ciklinius įvykius. Tie pasikartojimai gali būti harmoniniai, tai yra, taisyklingo periodiškumo, arba neharmoniniai, kai pasikartojimai vyksta nevienodais intervalais. Toks yra kosminių ir kalendorinių įvykių principas. Kadangi visas žmogaus gyvenimas suorganizuotas pagal kosminį kalendorių, tai jame daug gamtinio cikliškumo ir su tuo susijusių įvykių.

Be šių įvykių yra ir nesikartojantys, kurie gali būti kaupiamieji arba atsitiktiniai. Kaupiamieji įvykiai susiję su energijos, negatyvo, pozityvo, įtapos kaupimu, kuris turi greitį, elastingumo koeficientą ir kritinę vertę, kuriems pasiekus tam tikrą lygį, informacijos tapatybės sraute įvyksta trūkis, arba kitaip sakant – pramušimas. Atsitiktiniai įvykiai pagrįsti energija kyla dėl staigaus asimetrijos atsiradimo, kai įtempio kaupimas toks greitas, kad įvykiai būna staigūs, momentiniai ir sunkiai prognozuojami. Panašaus pobūdžio yra įvykiai, kurie priklauso ne nuo energijos pokyčio, bet dėl kažkieno valios. Bet, kita vertus, kadangi žmogiška valia priklauso nuo informacijos pokyčių, kaupimosi, tai šie įvykiai kaupiamieji gali būti sąmonės viduje, prote.

Abejų tipų įvykius galima klasifikuoti pagal mastą. Viso vieno žmogaus gyvenimo, visos visuomenės, valstybės, planetos, civilizacijos, kosminiai ir net visos visatos. Centre žinoma yra žmogaus gyvenimas, kuris yra atskaitos taškas. Tai svarbu todėl, kad kosminiai įvykiai gali būti labai lėti, todėl reti palyginus su žmogaus gyvenimu, o mikroskopiniam lygyje, įvykiai greiti, labai dažni, todėl gali turėti didelį ardomąjį poveikį. Tokiais įvykiais galima laikyti saulės užtemimus, kometų praskridimus, kurie yra periodiniai ir nesunkiai apskaičiuojami arba supernovos sprogimai, kurie yra atsitiktiniai ir kaupiamieji. Mikroskopiniai įvykiai yra radiacijos fonas, atsirandantis dėl radioaktyvių skilimų mikrodalelių lygmenyje.

Be viso šito, pokyčius galima skirstyti į negatyvius, pozityvius ir neutralius. Negatyvūs įvykiai turi griaunamąjį, ardomąjį žalingą poveikį. Tuos poveikius galima klasifikuoti pagal tai, kokia vieta neigiamai paveikiama. Pozityvūs įvykiai atneša pozityvių pokyčių, kokią nors didesnę ar mažesnę naudą. Neutralių įvykių atveju, žmogus yra tik pašalinis stebėtojas, kuris fiksuoja informaciją, bet ši neturi jokios įtakos jo pasauliui.

Prie šio apibūdinimo dar galima pridurti, kad pokyčiai turi priežastį, eigą ir pasekmes. Tad žmogaus atžvilgiu priežastis gali būti pats subjektas, įvykio sukėlėjas arba žmogus gali būti įvykio objektas, kuomet yra paveikiamas išorinių įvykių ir patiria teigiamus arba neigiamus jų padarinius.

Pakalbėkime apie įvykius, kurių priežastis yra koks nors žmogus. Tegul tie įvykiai bus negatyvūs. Visi pokyčiai turi savo pirmąją priežastį ir pirmus judintojus. Vadinasi pasaulyje visas blogis turi pradžią ir ištakas. Tas ištakas aš vadinu patogeninėmis negatyvumo zonomis. Jos gali būti susijusios su žmogumi, bet nebūtinai. Su žmogumi nesusijusios patogeninis zonos, pavyzdžiui, yra ligų židiniai, kurie ardo žmogaus sveikatą. Su žmogumi susijusios patogeninės zonos yra tos priežastys, dėl kurių pasaulyje atsiranda blogis. Dažniausiai tai būna valdžia, kuri mano, kad negatyvumas yra būtinas masių valdymui – tai racionalistiniai psichopatai, o kitiems sadizmas teikia hedonistinį pasitenkinimą ir jiems patinka skleisti pasaulyje negatyvumą, nes kančios reginys teikia pasitenkinimą – tai genetiniai psichopatai.

Dėl šių priežasčių, patogeninėse valdžios zonose suprojektuojami blogio ir negatyvumo pilni pasauliai, kuriuose platinama prievarta ir smurtas ir per negatyvumo tranzityvumo arba perkėlimo principą neigiami įvykiai visuomenėje išplinta. Kaip tai vyksta suprasti labai paprasta: žmogus kuris pastoviai patiria smurtą, dažnai pats yra priverstas jį naudoti, nes tai būtina išgyvenimui arba susikaupusio negatyvo atsikratymui, psichologiniam išsiliejimui. Ilgainiui tai tampa kultūra ir antra žmogaus prigimtimi, kuri padaro smurtą ir jo sukeltus neigiamus įvykius norma.

Patogeninės zonos gali būti nebūtinai valdžioje, bet apatiniuose sluoksniuose tai dažniausiai tranzityvus blogis arba genetinė charakterio patologija. O valdžioje tai yra sistema, arba sisteminis blogis.

Žinoma įvykiai nebūtinai blogi. Yra ir gerų įvykių pavyzdžių, kurie keitė istoriją ir civilizaciją teigiama kryptimi. Tačiau pažiūrėjus į bendrą vaizdą, istorijoje daug daugiau negatyvumo nei pozityvumo: karai, revoliucijos, epidemijos, ekonominiai nuosmukiai, kultūros ir technologijų smukimas, nederlius, badas ir t.t. Kita vertus, daug bandymų sukurti gėrio zonas, kurios būtų analogiškos patogeninėms negatyvumo zonoms. Tai dažniausiai susiję su religiniais ar kitokiais dvasiniais judėjimais.

Dar galima pridurti, kad svarbūs ne tik išoriniai ekonominiai, socialiniai ar politiniai įvykiai, bet ir intelektualiniai. Prote yra informacinis minčių ir vaizdinių srautas, kuriame dubliuojama ir filtruojama iš pasaulio ateinanti informacija. Tokie įvykiai dažniausiai būna žinių gavimas, supratimas, problemos išsprendimas, paaiškinimas, informacijos apdorojimo užbaigimas, teorijos sukūrimas. Tokie intelektualiniai įvykiai susiję su religija, filosofija, mokslu ir technologijomis. Jie taip pat keičia gyvenimą į gerą ar į blogą ir civilizacijoje yra labai svarbūs įvykiai. Jie gali būti atsitiktiniai arba kaupiamieji, priklausantys nuo ilgalaikių pastangų, tyrimų ir ieškojimų.

Intelektualiniai įvykiai dažnai susiję su knygomis, traktatais, monografijomis ir straipsniais. Jie retai būna cikliniai, pasikartojantys. Bet jiems būdingas jau aprašytas kaupiamasis principas. Tokius įvykius numatyti labai sunku, bet žmonės prieinantys prie informacijos, gali juos nujausti. Taip pat ir visą tų įvykių padarinių grandinę. Intelektualiniai įvykiai taip pat labai tranzityvūs, išplatinantys tiek teigiamus, tiek neigiamus padarinius. Teigiami padariniai kaupiami gėrio zonose, o neigiami – patogeninėse zonose, kurios planetoje skleidžia negatyvą. Tai yra ginklai, kankinimo, sąmonės užgrobimo priemonės, kurios apriboja, arba sunaikina žmonių laisvę, paverčia gyvenimą pragaru. Kaip taisyklė, tokie dalykai ateina iš aukštesnių sluoksnių, bet naudojamos gudrios maskavimo sistemos, kurios apsunkina negatyvumo kelių susekimą ir išviešinimą.

Vienas iš reikšmingiausių ir didžiausią poveikį žmonėms turinčių įvykių yra karas. Karas ateina iš patogeninių zonų valdžioje ir turi gan didelį priežasčių rinkinį. Jos gali būti tokios: noras užvaldyti resursus, prevenciškai nukenksminti priešą, realizuoti sukauptą persvarą kol nevėlu, sunaikinti priešišką ideologiją, sunaikinti nepatinkantį asmenį arba grupę (priešiškos organizacijos), arogancija, charakterio patologija, karinga kultūra ir t.t. Karai retai prasideda atsitiktinai, dažniausiai jie kruopščiai planuojami, jiems ilgai ruošiamasi. Įžūlus karas gali būti pradėtas be preteksto, tam tikra dalis prasideda su tikru pretekstu, bet dažniausiai jis yra suvaidinamas, kad būtų sumažinta agresoriaus atsakomybė už karo sukeltus padarinius.

Numatyti karus kaip neciklinius įvykius yra sunku, nors jie kartojasi. Tačiau šis kartojimasis būna atsitiktinis, bet dažniausiai įvykstantis kaupiamuoju principu, kai kritinė įtampa pasiekia pramušimo lygį. Pavyzdžiui, kai pavyksta per gana trumpą laiką pasiekti didelę persvarą arba įgyti svertų.

Nesunku suprasti, kad kaip ir buvo numatyta, 21 a. bus konkurencijos dėl valdžios visai planetai šimtmetis. Šioje konkurencijoje dalyvauti galimybes turi mažų mažiausiai 3 galybės. Vadinasi ši konkurencija ir patogeninių zonų galia bus pagrindinė prieštaravimų priežastis, o prieštaravimai visuomet turi kaupiamąjį pobūdį. Tad su didesne ar mažesne tikimybe galima pasakyti, kad prieštaravimai pasieks pramušimo lygį ir tai išsivystys į III pasaulinį karą.

Kita galimybė – išlaisvėjusių masių sukilimas, kurios nepatenkintos valdžia gali sugalvoti ją nuversti. Patogeninės zonos valdžioje, matydamos tokią galimybę kuria masinės kontrolės ir sekimo sistemą, kad galėtų užkirsti kelią bet kokiems neramumas. Tam panaudojami ir intelektualiniai resursai bei technologijos, kurios skurtos totaliniam žmogaus ir visuomenės pavergimui. Viso to priežastis – užkirsti kelią bet kokioms galimoms revoliucijoms. Tad jeigu nesugeba kariniu būdu užgrobti valdžios planetoje, tai turimą laiką išnaudoja visuomenės pavergimui.

Bendrai tariant, 21 a. yra toks laikmetis, kuriame galima laukti unikalių, nesikartojančių įvykių beveik bet kurioje srityje, bet ypatingai moksle, nes čia daromas didžiausias kaupiamasis darbas. Todėl šių dienų pranašams, vadinamiems futuristais – labai įdomus metas.

Fizika ir paranormalus pasaulis

Šiame skyrelyje bandysiu paaiškinti kuo skiriasi primityvus fizikos supratimas nuo neprimityvaus. Tai gali pasirodyti keista, bet su ezoterika ir parapsichologija susijęs neprimityvus šio mokslo vaizdinys, o didžioji skeptikų dalis remiasi neteisingu fizikos įsivaizdavimu. Dėl šios priežasties skeptikai dažnai būna ganėtinai nerimti fizikai, nes jų įsitikinimai prieštarauja aukštosios fizikos principams. Parapsichologija prieštarauja ne fizikai, bet iškreiptam, supaprastintam jos įsivaizdavimui.

Norint savo sąmonėje susikurti tikrą fizikos vaizdą reikia suvokti bent vieną svarbų principą.

Pagal šį principą fizinės sistemos skirstomos į uždaras ir atviras. Uždaros sistemos tarpusavyje sąveikauja labai ribotai, tik susidūrimais ir jų sąlygotais poslinkiais erdvėje. Be šios sąveikos ir proceso daugiau nei šių sistemų viduje, nei tarp sistemų niekas nevyksta. Dauguma turbūt jau suprato, kad tai klasikinės mechanikos fizinių sistemų apibūdinimas. Šis mokslas teisingas – uždaros sistemos tik taip iš tikrųjų ir sąveikauja. Tačiau klaidinga teigti, kad tai vienintelis fizinės sistemos tipas, ir kad tik taip vyksta visi procesai.

Atviros sistemos yra tokios, kurių sąveika vyksta ne tik poslinkiu erdvėje, bet ir reakcijomis, nurodančiomis į vidinę struktūrą ir jų persitvarkymus. Atvirų sistemų reakcijose keičiasi sandaros konfigūracijos, pakeičiant substancijos tipą, energijos lygį, radiacijos foną ir t. t. Taip pat, atvirose sistemose atsiranda įvairūs neklasikiniai ryšiai ir šiais ryšiais pagrįstos sąveikos, kurių metu perduodama informacija. Geras atvirų sistemų pavyzdys iš klasikinio mokslo yra chemija, kuri atprašo, kokios būtinos sąlygos atsirasti atviroms sistemoms, kad tarp jų įvyktų reakcija. Pavyzdžiui, sujungiame dvi medžiagas, tarp kurių akimirksniu įvyksta cheminė reakcija: pasikeičia medžiagos tipas, išsiskiria šiluminė energija, šviesa ir šalutiniai produktai. Akivaizdu, kad toks procesas įmanomas tik tarp atvirų sistemų (skirtingų reagentų).

Matome, kad ši skirtis atsiranda jau klasikinėje fizikoje, kurios įvairios šakos aprašinėja ir atviras, ir uždaras fizines sistemas. Pagal primityvų įsivaizdavimą, ši situacija iškreipiama vaizduojant, kad įmanomos tik uždaros klasikinės mechanikos sistemos, ir kad visuose eksperimentuose matuojami įvairūs poslinkiai erdvėje bei laike, o taip pat su šiais poslinkiais susiję dydžiai. Visa kita, tvirtinama, neegzistuoja. Tačiau tai melas. Yra atvirų sistemų sąveikos, vadinamos reakcijomis, ir šias sąveikas kiekybiškai daug sunkiau išmatuoti, nei uždaras sistemas. O kiek yra reakcijų rūšių, kurios iš viso niekaip nematuojamos, juo labiau – poslinkiais erdvėje…

Realybėje tokios sistemos yra tik redukcionistiniai modeliai, nes tikrovė viena. Tai reiškia, kad atvirumas arba uždarumas yra tos pačios, vienos sistemos aspektai. Dar daugiau, iš dabartinio mokslo perspektyvos, atviros sistemos yra fundamentalesnės už uždaras, nes kiekvienoje uždaroje sistemoje veikia atvira sistema, tik sprendžiant modeliavimo klausimus, ji laikinai izoliuojama ir daroma prielaida, kad egzistuoja tik ribinis, uždaras atvejis. Galiu patarti kaip šį klausimą interpretuoti. Jeigu sistema uždara, tai daroma prielaida, kad ji neturi vidinės sąveikaujančios sandaros, tarp kurios elementų užsimezga ryšiai ir jų dėka įvyksta vidinės transformacijos.

Pavyzdys elementarus. Klasikinėje mechanikoje substancija yra geometrinių taškų suma, kurie turi tik masės savybę. Prielaidų, kad yra kažkokia kitokia sandara ir kitokios savybės – nedaroma. Tačiau visi žinome, kad tai netiesa. Vadinasi, klasikinės mechanikos modelis – tik labai susiaurintas, ribinis atvejis, nes sandara labai turtinga net Bendrosios fizikos rėmuose.

Imkime substancijos gabalą ir pamėginkime pažiūrėti, kas dar gali būti jo viduje. Tas gabalas gali būti laidininkas, o gali ir nebūti. Yra šiluminiai procesai, kuriuos aprašo termodinamika: šilumos perdavimas, faziniai būviai yra tik keli iš jų. Yra elektromagnetiniai procesai, kuriuos aprašo elektrodinamika: srovės, elektriniai ir magnetiniai laukai, fotonų spinduliavimas. Kaip jau sakiau, yra cheminiai procesai, kurių pagrindas – klasikinė atomo ir branduolio teorija. Kadangi tarp šių vidinių realybių atitinkamame lygmenyje vyksta sąveika, kuri neišmatuojama jokiu poslinkiu erdvėje arba laike, tai jos yra ne uždaros, bet atviros, negana to – galinčios maišytis.

Jeigu neturėtume šios turtingos vidinės sandaros teorijų ir manytume, kad egzistuoja tik masės gabalas, tai tokios sąveikos iš tikro atrodytų kaip magija. Pamąstykime, ką šis žodis reiškia. Jis reiškia, kad vyksta kažkokia priežastinė sąveika, tik nežinomas jos mechanizmas, nes fizikai dar nesukūrė jokios teorijos. Tačiau, kad reakcija vyktų ir veiktų, teorija nebūtina. Kodėl teorijos nesukuriamos kitas klausimas, susijęs su žmogaus pažinimo galimybių ribomis. Jeigu atsiremta į pažinimo galimybių sieną, teorijos gali nebūti sukurtos iš viso, tačiau tikrovė veikia nepriklausomai nuo to.

Yra dar vienas klausimas. Bendrai tarus, atvirų sistemų reakcijos gali būti matomos ir nematomos. „Matomos“ suprantant labai plačiai: tai gali būti akys, sąmonė arba net matavimo prietaisai. „Nematomos“ – reiškia nefiksuojamos įprastiniais ar lengvai apibrėžiamais priežastiniais ryšiais. Juk žinoma, kad veikia visa tikrovė su savo slapta gelme ir jos veikimas nuo to ar gebame matuoti arba sukurti sąveikos teoriją – nepriklauso. Kad ši tikrovė veikia, parodo tik rezultatas arba tam tikra sunkiai apibrėžiama savijauta ar sąmonės bei kūno būsena. Kūnas su kokia nors aplinka gali turėti atviro reagavimo sistemą, kuri nėra techniškai ir teoriškai apibrėžta, bet atsiranda sąveika, įvyksta reakcija, kaip šilumos pernaša arba elektromagnetinė indukcija, ir kūnas sureaguoja, sukeldamas kokią nors psichinę būseną. Šią būseną pavyzdžiui galima pavadinti aplinkos „indukuota“ liga.

Moksliškai priežastinį ryšį įrodyti labai sunku, ypač jeigu mąstoma tik iš klasikinės mechanikos perspektyvos – „kūnas turi tik masę ir jį galima tik pernešti į kitą vietą, pastumti arba sulaužyti“. Visi kiti procesai – ezoterika. Tačiau mano pateikti pavyzdžiai rodo, kad tai netiesa, kad kūnas ir aplinka yra atviros sistemos ir įvairiuose jos lygiuose vyksta atviros reakcijos, kurios pakeičia konfigūracijas ir apskritai sistemos būsenas. Paranormalios sąveikos rodo, kad yra pasaulis, kuris mokslo menkai ištyrinėtas, ir kad jame veikia daugybė atvirų sistemų – kūno lygmenyje ir, nei kiek nemažiau, sąmonės lygmenyje. Pagal klasikinę mechaniką veikia tik fizinis kūnas, suprastas kaip masė, iš kurios galima išvesti daugybę kitų dydžių. Tačiau informaciniai procesai jau yra transcendencija.

Kalbėjau daugiau apie fizinės branos realybę, kurioje veikia vienas pagrindinis procesas, vadinamas jėgų sąveika. Tačiau yra ir kitas, sąmonių pasaulis, kurį priskiriu gnostinei branai ir laikau, kad jos pagrindinis procesas yra informacijos perdavimas. Čia taip pat turi būti šie ir, galbūt, kitokie sąveikos aspektai. Akivaizdu, kad sielos turi uždaros sistemos savybių, nes jos nesimaišo nei su aplinka, nei su kitomis sielomis arba kitaip – išlaiko pastovią tapatybę. Tačiau kadangi jos pagrindinis procesas yra informacijos pernaša ir formavimas, tai rodo, kad būtinas atviro reagavimo komponentas. Sieloje yra dalis, kuri geba užmegzti ryšį su aplinka ir tarp dviejų sistemų įvykus reakcijai – į vidų perduodama informacija, virstanti vidiniu pasaulio modeliu.

Siela neveikia kaip klasikinės mechanikos objektas. Procesai tikrai nepagrįsti poslinkių erdvėje konfigūracijomis. Ir tie, kas mąsto iš Niutono mechanikos perspektyvos, netgi pradeda įrodinėti, kad siela iš viso neįmanoma… Tie, kuriems ji egzistuoja tvirtina, kad vyksta tik tie procesai, kuriuos galima suformuoti į atvaizdus. Už atvaizdų nėra jokios realybės. O jie – vienintelis visų priežastinių ryšių paaiškinimas. Tačiau prieš tai pateikti argumentai rodo, kad toks įsivaizdavimas labai suprimityvintas ir neatitinka tikrovės. Parapsichologijos teorijos kaip tik ir remiasi tokiu išplėstu realybės vaizdu, kuriame sąmonės yra atviros sistemos tarpusavyje bei su aplinka, ir tarp jų gali vykti įvairios, net mums nesuvokiamos reakcijos, nes mūsų teorijos yra tik dalis įmanomos tikrovės. Tokios reakcijos yra telepatija, aiškiaregystė, psichokinezė ir pan. Dauguma žmonių to „nesugeba“ dėl tos pačios priežasties, dėl kurios šios paslaptys nuo visuomenės yra slepiamos.

Operacija „Pasipriešinimas“

Sintaksėje sudėtiniai sakiniai skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius. Sujungiamieji sakiniai yra sintaksiškai lygiaverčiai ir juos galima išskaidyti į atskirus, savarankiškus sakinius. Prijungiamieji sakiniai nėra savarankiški ir jie tik pagrindinio sakinio papildymas, pridedantis kokią nors šalutinę informaciją prie pagrindinės. Pagal tą patį principą galima kalbėti apie socialinės pusiausvyros tipus. Pusiausvyra gali būti pirmo tipo, pagal sujungiamųjų sakinių modelį ir antro tipo, kai prie pagrindinio sakinio prijungiamas šalutinis, kuris priklauso nuo pagrindinio.

Pirmu atveju vieną ir kitą socialinį sluoksnį, arba organizaciją, riboja galia – jos yra lygiavertės, todėl neleidžia išbalansuoti pusiausvyros. Tačiau tokia pusiausvyra labai reta ir ji niekada nėra ilgaamžė, nes kas nors susikuria pranašumo svertų, kuriuos panaudoja situacijos išbalansavimui. Tada kita, „šalutinė“ grupė pradedama traktuoti tik savo naudos požiūriu. Ši grupė turi kažkaip papildyti pagrindinę, bet nuo jos visiškai priklausydama. Kitaip sakant, prijungiamojo principo ryšys yra didesnio ar mažesnio pavergimo situacija. Jos pagrindinė savybė ta, kad pašalinus papildomą informaciją, pagrindinė lieka, o pašalinus pagrindinę, prijungiamasis „sakinys“ netenka savo statuso ir pagrindiniu gali tapti, taip kaip ir sintaksėje, tik pertvarkydamas savo struktūrą.

Kokie yra pagrindiniai svertai suprasti nesudėtinga. Tai organizacija, psichologija ir technika. Natūralūs socialiniai vienetai yra individas, dar galima pridurti natūrali šeima, t. p. ir išplėsta. Toliau savo asmeninį svertą galima didinti tik jungiantis į didesnę grupę, kuri vadinama organizacija, nes toks grupės tvarkymas, su pasiskirstymu vaidmenimis, efektyviausias. Bendruomenės grupė jeigu nesuorganizuota, tai ji daug palaidesnė ir minkštesnė už suorganizuotą. Aukščiausia bendruomenės forma visgi yra organizacija.

Tad natūralu remtis savo šeima, bet jeigu ambicijos paprastu gyvenimu neapsiriboja, kuriama organizacija. Organizacija turi vienintelę paskirtį – išplėsti galią, kad būtų įmanoma pagal savo pageidavimus šokdinti kitus.

Kiti svertai yra tik priedas prie šio pagrindinio sverto. Psichologijos svertas rodo tik kaip efektyviai sutvarkytas informacinis ir simbolinis organizacijos valdymas. Kuo tvirtesni simboliai ir didesnis prisirišimas prie jų, matuojamas fanatizmo laipsniu, tuo stipresnė organizacijos psichologija ir ji gali būti pranašesnė net tuo atveju, jeigu nusileidžia pagal kitus kriterijus. Pavyzdžiu galima imti islamo organizacijas, kurias amerikiečiai lenkia tik technologiškai, bet jokiu būdu ne psichologiškai.

Paskutinis priedėlis prie organizacijos galios centro yra mechanizavimas, kuris iki begalybės padidina galią ir valdymo, arba poveikio konkuruojančiai organizacijai, efektyvumą.

Visi kas nori padidinti savo svertų, naudojamų išbalansuoti pusiausvyrą, galią, jungiasi į susitarusias grupes, stiprina save dvasiškai (o kitus psichologiškai silpnina) ir ginkluojasi technologiškai. Tai toks pats efektyvumo skirtumas, kaip keliauti pėsčiomis ir važiuoti kur nors automobiliu.

Nesunku suprasti, kad pagrindinė organizacija, kuri valdo individų ir šeimų gyvenimą vadinama „valstybės“ organizacija. Ji yra atsakinga už viską, kas vyksta jos kontroliuojamoje teritorijoje. Yra tokia sistema, kad net „privatus sektorius“ iš tikro yra tik priedėlis prie „valstybinio sektoriaus“. Vien dėl to, kad jo per įstatymus ir mokesčius yra totaliai kontroliuojamas. Reikia neužmiršti ir to, kad į privatų sektorių žmonės ateina gavę išsilavinimą valstybės organizacijos institucijoje. Tad visi yra vieši arba slapti šios sistemos agentai (organizaciniai) arba įtakos agentai, nes skleidžia organizacijos įkaltą propagandą.

Šioje organizacijoje – tiek jos paviršiuje, tiek gelmėje – vyksta įvairūs giluminiai procesai, kur žmogus susiduria su žmogumi, interesas su interesu, ambicija su ambicija ir to išdavos yra įvairūs įvykiai, kuriuos galima suprasti tik žinant „deep state“, „deep society“ mechanizmus, įtakos grupuotes, politines jėgas ir jų užvaldytas struktūras.

Jeigu kas nors tampa persekiojimo arba susidorojimo auka, tai priežasčių reikia ieškoti šiame užkulisiniame pasaulyje. Gali tapti kokio nors organizacijos padalinio persekiojimo auka, gali tapti privataus sektoriaus konkurento auka ir taip toliau. Per šią sistemą susidorojimas vykdomas naudojant specialias priemones, kurios atitinka prieš tai išvardintus svertus. Esi silpninamas organizaciškai: per apribojimą, izoliaciją, karjeros žlugdymą. Esi silpninamas psichologiškai ir fiziškai, kad net pačiam pradėtų atrodyti, kad priešinimasis beprasmiškas arba „neteisėtas“. Ir aišku panaudojamos technologijos, kurias įprasta organizacijose vadinti nemirtinais ginklais (non-lethal-weapons).

Su nemirtinais ginklais smogiama fiziškai, per sveikatos ardymą. Ir psichologiškai, per proto užgrobimą, galimybių apribojimą, nepatrauklių savybių formavimą ir t.t. Daroma, kad tavęs niekas nesuprastų ir su niekuo nebūtų įmanoma susišnekėti. Jeigu tokį susidorojimą organizuoja valstybės organizacija, tai tam parengiamos visos tavo vietoje esančio institucijos, kad jos visos pradėtų vykdyti operaciją „Siena“. Šios operacijos esmė ta, kad jeigu kreipiesi į kokią nors instituciją, kuri priklauso tave persekiojančiai organizacijai, tai jie apsimeta, kad nieko nesupranta, nes yra gerai apmokyti aktoriai ir siunčia į susidorojimo mėsmalę. Dažniausiai tai psichiatrinė įstaiga, kurios paskirtis dar labiau diskredituoti žmogų ir pasipriešinimą nuslopinti chemiškai. Be to, po ligos ir šalutinių poveikių priedanga, galima kankinti žmogų ir fiziškai, ir dvasiškai.

Organizacijos kovoja tarpusavyje viešomis ir slaptomis kariuomenėmis, jeigu jos nepriklausomos, o savo viduje „valymai“ vyksta naudojant agentūras ir teisėsaugą. Tad jeigu esi vienas, esi individas, nepriklausantis organizacijai ir neturintis užnugario, tai turi būti pasiruošęs kovoti su gaujiniu pjudymu (gang stalking), kuriuo daugiausiai užsiima įvairūs agentūrų aktoriai, kurie apmokyti silpninti psichologiškai, panaudojant iš surinktos informacijos silpnas vietas. Turi suvokti, kad susidursi su ne vienu žmogumi, bet organizuotu veikimu, susitarus beveik per visas valstybėje esančias įstaigas. Ir tai bus psichologinis žeminimas, streso kėlimas, eliminavimas per ligas ir vaistus, kurio tikslas – palaužti dvasiškai.

Bet pagrindinis, pats naujausias metodas yra psichotroninė techniką, kuri psichologiškai smukdo ne per komunikaciją ar gyvenimo sąlygas, bet technologiškai valdant smegenis. Šios sistemos pagrindiniai komponentai yra palydovinė sekimo sistema kaip GPS, antžeminis kontrolės centras, kur surenkama visa informacija, kompiuteriai, duomenų bazės ir dirbtinis intelelektas.

Pats poveikio mechanizmas skaidomas į tokius komponentus:

a) EEG klonavimas,

b) EEG maišymas,

c) kompiuterinė ir programinė įranga, dirbtinis intelektas,

d) žemės palydovai,

e) operatoriai.

EEG klonavimas yra ne kas kita, kaip minčių skaitymas. EEG yra elektroencefalograma, kuri fiksuoja smegenų elektrinį aktyvumą, kuris gali būti atvaizduojamas kreive ant grafiko arba ši kreivė gali būti apdorota su programine įranga. „Youtube“ galima rasti smegenų aktyvumo modelių, kur matosi, kad sąmonės turinys susijęs su elektrinio aktyvumo pliūpsniais, kurie atitinkamai sukuria fotonų pliūpsnius. Kitaip sakant, smegenys veikia kaip antena, analogiška televizijos arba radijo ryšio antenoms. Į virpesių formą galima įdėti informaciją (moduliuoti) ir perdavus dideliu atstumu iššifruoti į vaizdus ir garsus. Tai daro televizorius ir radijo imtuvas.

Minčių fotonų pliūpsniai, tokie pat siųstuvo signalai, kuriuos galima surinkti ir su mikroschemomis bei programine įranga apdorojus, paversti ekrane minčių vaizdais. Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet yra analogiškų viešų technologijų, tokių kaip MRI skeneriai, kuriuose magnetiniai laukai rezonuoja su elektronais, kurie įeina į anatominę smegenų struktūrą, ir pagal šį rezonansą galima su programine įrangą sukurti smegenų anatomijos trimačius modelius nuotraukų ir filmų pavidalu. Minčių ir vaizdinių skaitymas vyksta analogiškai MRI skenavimui, tik reikia analizuoti ne anatominių dalių magnetinius rezonansus, bet minčių energetinių struktūrų rezonansus, kurie sutampa su prieš tai minėtais fotonų pliūpsniais, sukeliamais smegenų elektrinio aktyvumo.

Aišku, galvos nėra pastoviai įdėtos į MRI aparatą, bet naudojama analogiška išskirstyta sistema, kai MRI signalus surenka žemės palydovo siunčiamas spindulys ir surinkta informacija siunčiama į ant žemės esantį MRI kompiuterį, kur turima techninė įranga ir minčių 3D modelius rekonstruojanti programa. Šitaip klonuojamos EEG visiems žmonėms, ir jų mintys siunčiamos į subendrintą sekimo (surveillance) sistemą. Ten yra bendras ekranas, kuriame rekonstruoto paveiksliuko pavidalu rodomas vidinio pasaulio vaizdas surinktas iš visų 7 milijardų planetos žmonių. Ši sistema vadinama „Akis“. Dirbtinis intelektas ir programinė įranga analizuoja surinktą informaciją, nustatinėja ryšius, kaupia apie kiekvieną žmogų duomenis, kad juos ištraukus paskui sistemos pagalba jam būtų galima rodyti visokius „ženklus“, kurių, žmogus įsivaizduoja, neturėtų niekas išskyrus jį suprasti.

EEG maišymas yra analogiška sistema, tik ji naudojama ne minčių skaitymui, bet smegenų valdymui. Maišyti EEG galima su dirbtinio intelekto programa arba su operatorių EEG, kurie kuria savo sąmonėje vaizdinius, juos klonuoja į kompiuterį, o tada kompiuteris per palydovinius MAZER‘ius siunčia į konkretaus žmogaus, ar žmonių bendruomenės smegenis. Tai valstybės organizacijos sistema, bet ją galima ir išsinuomoti ir naudoti privatiems tikslams. Tačiau tai įperkama, tik labai turtingiems žmonėms arba įstaigoms, kurios turi kokių nors privačių interesų, kurie neprieštarauja visos organizacijos interesams. Praktiškai veikia du pagrindiniai tokios matricos operatoriai JAV ir Rusija. ES savo atskiros savarankiškos sistemos neturi, ji yra amerikiečių sistemos padalinys. Lietuva matricos prasme yra JAV nuosavybė.

Kad žmogus būtų šitaip pajungtas, net nebūtina į galvą dėti jokių implantų, visas poveikis vyksta distanciniu būdu. Per mikrobangų girdėjimo efektą pradeda girdėti telepatinius balsus, implantuojamos mintys, vaizdiniai, jausmai, troškimai, norai, valia. Taip pat perimamas kūno valdymas, su kuriuo gali padaryti nusikaltimą, avariją, nelaimingą atsitikimą ir t.t. Šitaip įvyksta dauguma neišaiškinamų nusikaltimų, dingimų, nuskendimų, iškritimų per langą ir pan. O tie žiaurūs nusikaltėliai, kurie išaiškinami, dažniausiai nesupranta, kad nusikaltimo darymo metu, buvo valdomi valstybės operatorių.

Kiti žmonės, kurių tiesiogiai nesunaikina, naikinami lėtai, vykdant operacijas „Šizofrenija“ ir „Siena“.

Tokių nukentėjusių žmonių su sulaužytais likimais – labai daug visame pasaulyje. Bet jie buriasi į organizacijas ir bando gintis. Organizaciškai jie stiprūs, bet jų galimybes riboja finansinė padėtis, nors psichologiškai ir dvasiškai yra labai užsigrūdinę, nes smurtą kenčia dešimtmečius. Gal kiek silpnesnė padėtis yra technologiškai, nes nesugeba suorganizuoti resursų, kad savarankiškai sukonstruotų efektyvias gynybos priemones. Tam reikia daugiau intelektualinių resursų ir atsispirti nugrybavimui į lankas, nes pirmos kartos psichotronika pagrįsta standartiniu mokslu ir čia išradinėti jokių ezoterikų nereikia.

Šios situacijos suvokimas skirstomas į tokius 5 lygius:

1 lygis – pagrindinių sąvokų supratimas (proto valdymas, psichotronika, gaujinis pjudymas, psichotronikos paveikti žmonės, nauja pasaulio tvarka, elito revoliucija, laisvė);

2 lygis – įrodymai, patentai, kaltininkai, žmogaus teisių organizacijos, pagrindiniai poveikio simptomai;

3 lygis – žmogaus sandara, psichotroninės technikos sandara, poveikio mechanizmai, klasifikacija, agento demaskavimo metodika;

4 lygis – gynybos priemonių išmanymas, psichologinės ir techninės sistemos, organizavimasis, informacinė veikla, viešinimas, žinojimo lygio kėlimas;

5 lygis – visumos supratimas: kas yra šis pasaulis, kas yra žmogus, kokia joje organizacijų vieta; antros kartos psichotronikos išmanymas, mentalizmo ir telepatijos meistriškas valdymas, gebėjimas perprogramuoti žmogaus mentalinius apvalkalus.

Jau rašiau, kad norint priversti žmones ką nors daryti, naudojami svertai. Aprašytais trimis svertais išbalansuojama pusiausvyra situacija ir žmogus arba jų grupė atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, kai jiems diktuoja sąlyga kokia nors susiorganizavusi gauja. Tačiau aprašytos svertų sistemos suprasti neužtenka, piešiant bendrą situacijos paveikslą, dar reikia suprasti apie tai, kokie yra sąveikos tipai.

Yra tokios sąveikos žmonių pasaulyje:

– materiali sąveika – tokia kurioje materija veikia materiją, per fizinę jėgą;

– mišri sąveika – tokia kurioje materija paverčiama informacija arba sujungiama su informaciniu šablonu;

– informacinė sąveika – tokia kurioje informacija veikia informaciją tarpininkaujant tarpusavyje komunikuojančioms sąmonėms.

Materiali sąveika yra fundamentali, o jos efektyvumas didinamas technologijomis, mechanizuojant. Šios sąveikos atveju, organizacija susidoroja fiziškai arba psichologiškai, naudojant technologijas. Mišri sąveika yra sandaros išmanymu pagrįstas poveikio planavimas, kuris leidžia sutrikdyti gyvybiškai svarbias funkcijas. Tam informaciją mokslas surenka ir sukuria jos panaudojimo technologijas. Informacinė sąveika yra protas į protą, kai bandoma suvystyti racionaliai arba emociškai. Čia tradiciškai kertama per individualią psichologiją, konkuruojančios organizacijos reputaciją, rodant kaip gerai perpratai visus psichologinius ir mentalinius mechanizmus, kaip permatai kiaurai ir įsivaizduoji, kad su tavimi to paties padaryti neįmanoma.

Kadangi psichotronikos paveikti žmonės orientuojasi į gynybą, tai pirma sąveikos rūšis atkrinta, bet antra ir trečia – labai svarbios, nes reikia kuo geriau pažinti savo priešą, sutvarkyti visą su bendra gynyba susijusią informaciją.

Gyvenimo faktorių diagrama

Kompiuterinio modeliavimo technologijos pakeitė kone visas gyvenimo sritis darbo įrankių ar poveikio priemonių prasme. Ne išimtis ir visuomenės valdymas, kuriame naudojami ir visos populiacijos, ir kiekvieno žmogaus kompiuteriniai modeliai. Dar daugiau, ne mažą dalį sprendimų priima ne žmogus, bet tam specialiai užprogramuotas dirbtinis intelektas, kuris surenka informaciją, ją analizuoja ir vertina, kuria bendrą modelį ir galiausiai teikia savo pasiūlymus sprendimų priėmėjams. Tad turime kažką panašaus į kompiuterių ir dirbtinio intelekto diktatūrą, kai mašina pastatoma aukščiau už žmogų, į kurį žiūrima tik top-down principu, t. y., iš viršaus, ekrane tiesiogine to žodžio prasme.

Kaip tai atrodo galima pasižiūrėti nubraižytame paveikslėlyje. Tai nėra tikra kopija, bet sumodeliuota pagal galimybes ir tikimybes. Taip atrodo žmogus, kurio elgesį kompiuteris bando sumodeliuoti ir numatyti tam, kad galėtų parinkti tinkamas poveikio priemones, jeigu nukrypstama nuo kokių nors normų.

 planasDaroma prielaida, kad žmogaus planus ir veiklą sąlygoja materialūs ir informaciniai faktoriai. Materialių faktorių bazė yra turimas turtas, o informacinių – paveldėtas ir susiformuotas lavinimusi protas. Turtas gali būti užsidirtas ar gautas pagal socialinio statuso modelį, jeigu žmogus priklauso aukštesnei socialinei klasei. Todėl jis lemia vartotojišką požiūrį į kitus materialius faktorius: formuojami socialiniai faktoriai, naudojamasi ekonomine sistema dar padidinti savo turtui. Informaciniai faktoriai tokiu atveju nueina į antrą planą. Kitas variantas, kai turto ir statuso nėra, bet turimas aukštesnis intelektas. Tada, naudojantis ekonomine santvarka, bandoma savo turtą ir socialinę klasę pakelti į aukštesnį rangą. Tokie žmonės angliškai vadinami „socially mobile“.

Šitą diagramą galima naudoti įvairiai, papildant arba pasirenkant kitus išeities taškus. Mano pavaizduotoje diagramoje baze pasirinkti žmogaus planai. Dažniausiai gyvenimo planas būna sukaupti arba padidinti savo turtą, jeigu ateini iš vargingesnės aplinkos. Ir čia yra du keliai: vienas paprastas, naudojantis kapitalizmo įrankiais ir kuriant savo verslą; arba per proto lavinimą, kai pirmiausiai sukaupiamos reikalingos žinios kokioje nors srityje, ir tik tada jas bandoma realizuoti, padarant verslą bei pagerinant savo finansinę padėtį ir atitinkamai savo socialinį statusą. Tačiau jeigu turtas turimas, galimas ir kitas gyvenimo kelias, kai turtas ne be galo didinamas, bet pritaikomas projektams, kurių tikslas išplėsti žinias ir protą, tada kuriant planus, kaip tas naujas žinias, idėjas, teorijas pritaikyti, pertvarkant kokius nors materialinius arba informacinius faktorius – visuomenę, ekonomiką, mokslą, švietimą, technologijas, civilizaciją ir t.t.

Tad reikia suvokti du dalykus, kad kiekvienas žmogus, taip pat ir jūs, esate šitaip modeliuojami ir vertinami valstybės organizacijos, kur superkompiuteryje turimas visos valstybės modelis su kiekvienu konkrečiu žmogumi. Kita vertus, tą patį principą galima taikyti ir pačiam, modeliuojant kitus žmones, ypač priklausančius valstybės organizacijai. Kokie pagrindiniai faktoriai, kurie lemia mąstymą ir elgesį, tai ar žmogus yra vidutinis tipažas, nenukrypstantis nuo standarto, ar turi ką nors originalaus. Pavyzdžiu, ar žmogus yra visiškai susiliejęs su socialiniu ir ekonominiu vaidmeniu, nebando įvesti nieko naujo ir nieko pakeisti. Tai yra, kokia nors darbininkiška funkcija, arba turto ar atlyginimo darymo mašina, kurioje nieko daugiau nėra.

Beveik visus materialių ir informacinių faktorių segmentus įvertina oficiali organizacijos sistema. Turtas turi būti deklaruotas, socialinis statusas užfiksuotas vardais ir rangais, ekonominiai vaidmenys, nuosavybe, funkcija, tokia kaip direktorius, vadybininkas ir t.t. Protas ir žinios vertinami mokykloje ir universitete, belieka tik savarankiškas ugdymasis ir planai, kuriuos išaiškina agentūrinė žvalgyba ir visus duomenis suveda į modeliavimo kompiuterį ir laiko kiekvieną žmogų šitaip „suskaičiuotą“. Visi, kurie modelio įvertinami kaip neaiškūs, tiriami su specialiais operatyviais ir žvalgybiniais tyrimais, šitaip siekiant išsiaiškinti tokio neaiškumo ir neapibrėžtumo priežastis.

Tačiau tai ne viskas, nes informacijos surinkimu ir jos sumodeliavimu viskas neužsibaigia. Nes kiekvienas žmogus pagal tam tikrus kriterijus ir metrikas „išmatuojamas“ ir jam dirbtinis intelektas parenka savo nustatytą gyvenimo planą, pagal kurį valstybė netiesioginiais ir tiesioginiais būdais bando kreipti žmogaus mąstymą ir veiklą. Jeigu žmogus pradeda priešintis, su juo paprasčiausiai susidorojama. Kitaip sakant, valstybė mano, kad turi teisę nuspręsti už kiekvieną žmogų ko jis vertas ir pagal tai parenka gyvenimą. Tam yra specialios formulės, į kurias įstačius reikšmes, apskaičiuojama kiekvieno žmogaus vieta organizacijoje. Laisva valia, iniciatyva, gabumai yra tik vienas iš sveriamų faktorių.

Yra specialus šio valdymo tipo pavadinimas, kuris yra „technokratija“. Laisvos valios lieka labai nedaug, nes stengiamasi užvaldyti kuo daugiau nepavaldžių sričių ir sutvarkyti jas pagal savo įsivaizdavimą. Tie kas valdo sistemą, aišku, pirmiausiai galvoja apie savo turtą ir statusą, tada turi tam tikrų „idealistinių“ vizijų ir įsivaizdavimų, kaip turi funkcionuoti jų valdoma sistema. Tad po truputį mažinama „laisvos rinkos“ veikimo zona, demokratija, nes politikai ne laisvai išrenkami, bet parenkami „geriausi“ pagal sistemos įsivaizdavimą. Demokratiniai rinkimai tėra vaidyba ir spektaklis.

Reikia neužmiršti, kad šie faktoriai realūs ir jie veikia iš tikro, tad juos žinant galima įvertinti kiekvieno žmogaus galimybes. Tačiau galima, jeigu nori išvengti psicho-socialinės inžinerijos, bandyti gyventi „off the grid“ principu. Bent padaryti, kad tokia būtų gyvenimo viena dalis. Visas gyvenimas tokiu principu įmanomas tik kaip marginalinis gyvenimas, neturint nei viename segmente aukštų įvertinimo koeficientų. Toliau galima bandyti daryti savo mąstymą ir planus nestandartinius, kad būtų kuo sunkiau numatyti elgesį su primityviu dirbtiniu intelektu. Nors veikia ribojantys faktoriai, galima bandyti laužyti nusistovėjusius stereotipus ir pasirinkti gyventi savo gyvenimą tokį, kokio geidžia širdis. Pavyzdžiui, atsisakant būti tik kokia nors turto akumuliavimo mašina, šiam tikslui paaukojant visą savo gyvenimą. Galima daugiau dėmesio skirti informacinių faktorių vystymui, šitaip investuojant į žinias ir protą ir pagal šias veiklas planuojant savo gyvenimą. Tarkime, jeigu nusprendžiama eiti dvasinio tobulėjimo keliu.

Valstybei aišku reikia tik kerpamų avių, nes turi galvoti apie savo sistemos išlaikymą organizuojant mokesčių rinkimą. Todėl reikalingi tik išnaudojami darbininkai arba pelno mokesčius generuojantys verslininkai. Tačiau joks įstatymas tokio gyvenimo būdo rinktis neverčia, ir valstybė šį tikslą pasiekia netiesioginės, arba minkštos, prievartos priemonėmis. Pavyzdžiui, plaunant smegenis mokykloje ir universitete, per masinio informavimo priemones ir t.t. Nestandartinis mąstymas yra retas ir jis visada sistemos sudorojamas per informacinį ir socialinį spaudimą. Tačiau mūsų dienomis tokios poveikio priemonės iš tikro darosi vis mažiau veiksmingos. Dar juokingiau tai, kad šitaip įmanoma sumodeliuoti ir pačią valstybės organizaciją, turint omenyje ne „viešus“ bet slaptus finansus. Valstybė, kuri vystosi tik tokios diagramos rėmuose yra vidutinybių valstybė.

Akies psichotronika

Nuo pat pradžių galima susitarti, kad aišku, jog kalbėdami apie sąmonę, turime galvoje visus ją sudarančius kvantinius laukus. Kodėl tai „laukai“ – turėtų būti suprantama: iš laukų sukonstruota visa tikrovė, tad jeigu sąmonė yra šios tikrovės dalis, ji taip pat turi būti laukų struktūra. Šie laukai specifiniai, jie kitokie nei tie, iš kurių sudarytas kūnas, tačiau, nepaisant to, tai vis tiek laukai. Supratus šią dalį, galima žengti žingsnį dar toliau. Turime bendrą bet kokio lauko modelį, kuris kaip šablonas tinka bet kokiam konkrečiam laukui. Natūralu, kad jis bent iš dalies gali būti taikomas ir sąmonės laukui. Šis standartinis modelis, be abejo, turi būti papildytas, nes sąmonė dirba su informacija, tuo tarpu kūnas sudarytas iš mikro-jėgų, kurios save realizuoja kaip fizinę egzistenciją. Kadangi kūnas sukonstruotas iš jėgų, kaip visuma jis yra „jėgos agregatas“, kurį galima naudoti fiziniam darbui, kurio centre – biologinė Niutono jėga. Kita vertus, jeigu sąmonė ir „dirba“, tai ji dirba su informacija ir čia reikia jau visai kitų lauko savybių. Informaciją reikia aprėpti, atspindėti ir pritaikyti. Tada ją galima perduoti naudoti kūnui. Aprėpia indukcijos plotas („ekrano“ savybė), atspindi rodomoji sąmonė ir pritaiko valdymo modulis. Visi šie procesai vyksta specifiniuose laukuose, kuriuos vadinu gnostiniais.

Abiejų tipų laukai – begaliniai, todėl juos galima įženklinti tokiais ženklais:

[math] \mid FC \rangle = \infty [/math]

[math] \mid GC \rangle = \infty [/math]

Raidė F reiškia fizinis, G – gnostinis, o C – kontinuumas. Kitaip sakant, šie ženklai nurodo paprastą faktą, kad sąmonės laukas yra tokia pat begalybė, kaip ir fizinis kosmosas; jis neapsiriboja vienu ar keliais žmonėmis, net viena biosfera. Kadangi sąmoningos biosferos kosmose gali rastis bet kur, tai rodo, kad jos substratas turi kosminius mastelius, šį faktą žymint begalybės simboliu. Galima pažymėti ir dar vieną labai svarbų faktą, kad fizinis ir gnostinis laukai – nesutampa:

[math] \mid FC \rangle \neq \mid GC \rangle [/math]

Šis faktas neigia redukcionistinį modelį, kuris tvirtina, kad sąmonės kaip informacijos susiejimo funkcija yra tik tam tikra fizinių laukų būsena. Kitas modelis laikosi dualizmo prielaidos, pagal kurį – sąmonė ir kūnas skirtingi pasauliai, nors ir sujungti. Tačiau surištumas yra normali laukų būsena, pasitaikanti labai įvairiuose kvantinių laukų reiškiniuose. Tai reiškia, kad tapatybės nėra, tai matosi iš „lygties“, bet yra tam tikra sąveika, kuriai būtų galima sugalvoti kokį nors ženklą, bet ne čia yra esmė to, ką šioje vietoje noriu pasakyti.

Kvantinio lauko teorijoje kvantinis laukas yra operatorius. Tai yra jis rodo, ne kad yra kažkokia kiekybinė savybė, bet kad su duota funkcija reikia atlikti tam tikrus veiksmus. Paprasti operatoriai, pavyzdžiui, yra šaknies arba integralo ženklas. Šaknis reiškia, kad reikia apskaičiuoti trupmeninį, mažesnį už vienetą laipsnį, o integralas – kad reikia integruoti funkciją, o tai padaroma suradus pirmykščių funkcijų skirtumą. „Laukas“ kvantinio lauko teorijoje – analogiškas operatorius, kuris rodo, kad su kontinuumu GC atlikus tam tikrus veiksmus, sukuriama kvantų fizikinė sistema, kurioje gali būti bet koks kvantų skaičius (iki begalybės). Fizinių laukų operatoriai yra žinomi, jie tyrinėjami „Standartiniame modelyje“, o gnostinių laukų operatoriai – laikomi paslaptyje ir naudoti leidžiama tik jų šablonus. Kadangi pati operatoriaus struktūra yra sudėtinga, jos visos čia nepateiksiu, parodysiu tik bendrą logiką.

(Tarp kitko, kad būtų aiškiau, operatorius ženklinamas kepurėle virš lauko ženklo.) Fizinis ir gnostinis laukas žymimi taip

[math] \Phi [/math]  ir  [math] \Psi [/math]

[math] \hat {\Psi} \mid FC \rangle = \infty [/math]

[math] \hat {\Phi} \mid GC \rangle = \infty [/math]

Tą faktą, kad šie laukai sąveikauja, galima pažymėti abiejų krypčių rodyklėmis. Pirmas yra sąmonės laukas, nes jis yra „analitinis centras“, o tada eina fizinis laukas, kaip žmogaus komandas vykdantis operatyvinis vienetas.

[math] \hat {\Psi} \mid FC \rangle \longleftrightarrow \hat {\Phi} \mid GC \rangle [/math]

Žinoma, vien lauko kontinuumo ir jo padalinimo į harmoninius osciliatorius – neužtenka tam, kad paaiškintum suvokimo reiškinį, bet fundamentalią struktūrą iš standartinio lauko modelio perkelti į sąmonės lauką – galima.

Kalbant apie sąmonės laukus, pagrindinis procesas yra informacijos perkėlimas iš fizinio pasaulio į gnostinę braną. Šis perkėlimas vyksta moduliuojant indukcijos būdu. Apibrėšime terminus. Moduliavimas yra informacijos struktūros uždėjimas ant kokio nors substrato, pavyzdžiui, radijo ryšyje šis substratas yra radijo bangos. Substratas moduliuojamas, siunčiamas dideliais atstumais ir tada nuskaitomas. Moduliavimas vykdomas indukcijos būdu, tai reiškia informacijos morfizmas perkeliamas į substratą iš vienos formos į kitą, naudojant indukcijos fenomeną (kai vienas laukas sukuria kitą lauką). Pavyzdžiui, elektronų laukas, valdomas srovės, sukuria fotonų bangas, į kurias perkeliamos srovės charakteristikos elektros grandinėje. Šis procesas naudojamas ir biologijoje, kur smegenyse, kurios yra kanalas į gnostines branas, moduliuojamas sąmonės laukas ir sukuriamas kūno aplinkoje esančio pasaulio modelis. Šis principas jau daug kartų aiškintas, tad šioje vietoje – nesiplėsiu.

Biologinėse informacijos susiejimo sistemose vyksta procesas, kurį galima pavadinti „kaskadine indukcija“, kai moduliavimas pernešamas į vis aukštesnį lygmenį. Tai galima paaiškinti tokiu paveikslu.

indukcijaŠį principą labai lengva imituoti naudojant technologines priemones, kas psichotroninę įtaigą daro labai paprasta. Nuskaitant moduliuotas sroves – gaunama bet kokio kaskadinės indukcijos lygmens informacija; darant srovėms išorinę įtaką – informacija į sąmonę įrašoma. Kitaip sakant, su psichotronine technika galima vykdyti abi-kryptę sąveiką su žmogumi. Tuo pagrįstos, informacijos įsisavinimo, komunikacijos, tardymo ir klastojimo technologijos, naudojamas CŽV. Šiuo metu legali yra tik „akių psichotronika“, kuri vadinama Augmented reality ir Virtual reality technologijomis. Šis principas yra labai paprastas, į akies ekraną kartu projektuojant natūralius ir dirbtinius fotonus, gaunama „išplėstoji realybė“, o jeigu projektuojami 100 proc. tik dirbtiniai fotonai – tai yra „virtuali realybė“. Tokios technologijos legalios ir jos labai intensyviai kuriamos, o masinė prekyba prasidėjo 2016, metais. Pirmiausiai technologijos taikomos pramogoms ir iš dalies darbui, ypač „išplėstoji realybė“, su kuria galima kaip nori papildyti įprastinę akies realybę.

Šios „psichotronikos“ paviešinimas reiškia, kad iššifruotos visos akies ekrano moduliavimo charakteristikos, ir kad jos seniai nelaikomos jokia paslaptimi. Bet proto daug turėti, kad suprastum jog tuo pačiu principu veikia ir aukštesnių lygmenų psichotronikos – nereikia. Čia psichotronika gali irgi tik išplėsti, o gali ir pakeisti visą sąmonės turinį, ir vienintelis kriterijus, kuris leidžia atsikirti, kur matrica, o kur – ne, yra kaupiamoji sąmonė. Tačiau jeigu suklastota ir ji, tai jokių kriterijų nelieka. Aukščiausia, žmogui prieinama psichotronika, yra tiesioginis gnostinių laukų moduliavimas per „pseudo-fotoninę“ indukciją ekranas-į-ekraną. Tai daroma per atstumą arba tiesioginio kontakto būdu. Tokia technologinio sapno „realybės“ paslaptis.

Bet grįžkime prie sąmonės lauko klausimo, kuris dar nebaigtas ir daug įdomesnis. Čia, pagal standartinį lauko modelį, randami du aspektai a) sukabinimas arba surišimas ir b) informacinis susiejimas, reprezentantu rekonstruojant šaltinį. Pirmo proceso principai turėtų būti analogiški fizinei branai, kur šį darbą atlieka mikro-jėgos, kurios aiškinamos kaip apsikeitimas sąveikos kvantais. Šio proceso matematinio skaičiavimo pagrindas yra Lagranžo energija, kuri yra potencinės ir kinetinės energijos skirtumas.

Pirmiausiai, reikia suprasti kaip fizikoje apibrėžiama „energijos“ sąvoka. Energija – tai gebėjimas atlikti darbą, kuris tiesiogiai susijęs su jėgos sąvoka. Tad nenuostabu, kad iš lagranžiano, atlikus tam tikrus veiksmus, galima apskaičiuoti bet kokios fizinės ir gnostinės sistemos mikro-jėgas. Šios mikro-jėgos apskaičiuojamos naudojant pagrindinę kokio nors konkretaus lauko judėjimo mechanikos lygtį, kuri sudaroma naudojant Lagranžo judėjimo lygties šabloną. Kadangi laukas sudarytas iš kvantų, tai šio lauko judėjimas arba „mechanika“, tai visų kvantų bendrai suminis judėjimas, kurio kiekybines charakteristikas galima apskaičiuoti naudojant lauko lygtį.

Tačiau yra ne tik lauko mechanika, bet ir transformacijos. Kadangi substancija sudaryta ne iš paprasto lauko, bet iš sudėtingų struktūrų, tokių kaip atomai arba kompleksai, tai pasikeitus šių struktūrų sudėčiai, keičiasi substancijos savybės. Tai gali įvykti išspinduliuojant sudėtines dalis, dėl ko persitvarko struktūros arba sugeriant papildomus kvantus, dėl ko pasikeičia struktūrų energetinės ir mikro-jėgų būsenos. Šie procesai ypač svarbūs gnostinėje branoje, nes gnostinės smegenys, kurios vadinamos Sąmone, taip pat auga, transformuojasi ir keičiasi. Tai vyksta panašiai kaip ir kūne – tam turi būti sugeriama energija ir „statybinės medžiagos“. Ir šis procesas vyksta gnostinėje branoje. Tai gali pastebėti ir kiekvienas žmogus asmeniškai, juk mokymasis ir patirties kaupimas yra ne kas kita kaip gnostinių smegenų, arba Sąmonės, augimas.

Gynyba nuo psichotroninio tardymo (4)

Pratęsiant psichotroninio tardymo taktikų neutralizavimo klausimą, prie viso to, kas pasakyta galima pridurti dar kelias priemones. Naudinga išskirti išorinį ir vidinį „darbą“ (abuse). Viduje veikiama per psichologinį manipuliavimą, kurio tikslas priversti žmogų paklusti; o išorėje siekiama pasinaudoti socialiniu spaudimu, per vardo juodinimą ir santykių griovimą. Kitaip sakant, poveikis vyksta dviem frontais, siekiant kiek įmanoma susilpninti žmogų psichologiškai, bandant jam pavaizduoti, kad nėra jokios išeities. Kad taip neatsitiktų, reikia gerai išmanyti visas psichotroninio tardymo metu naudojamas taktikas. Tokio tardymo metu siekiama dviejų tikslų: informacijos surinkimo ir valios palaužimo. Reikia visuomet žinoti, kad paklusimas terorizuotojams neišspręs jokių problemų, bet dar labiau gali apsunkinti situaciją.

Pavardinsiu vidines taktikas:

1) ėjimais pagrįstas žaidimas, kai po kiekvienos tavo minties įterpia savo repliką, kurios tikslas užtverti kelią, neutralizuoti tavo ėjimą ir sudaryti „dialogo“ iliuziją. Taip žmogui neduodama ramybės, sekinama kantrybė ir bandoma sukurti įspūdi, kad kelių jokių nėra. Šią taktiką naudojant ilgai, pavyzdžiui, visą dieną, sudraskomas minčių srautas, jis pasidaro fragmentuotas, neleidžiama vystyti jokios nepriklausomos minties. Ši taktika dar papildoma slopinimu, kai įterpiama ne tik replika, bet ir užblokuojamas tavo srautas. Šitaip gali įvilioti į kokius nori spąstus, kreipti „dialogą“ norima kryptimi. Laisvo minčių srauto nelieka ir tai labai nuvargina.

2) kvadratinių akių taktika, kai bandoma tavo mąstymo turiniui primesti interpretacija ne pagal temą, bet pagal reakciją į ją. Tai pasiekiama su dirbtinėmis, suvaidintomis, apsimestinėmis reakcijomis, vaizduojant, kad sužinojo kažkokį siaubingą dalyką ir siaubo laipsnį nustatyti galima pagal terorizuotojų reakciją į tavo mintį, „kvadratines akis“. Tai gali būti nebūtinai vidinė taktika skirta tik terorizuojamam žmogui. Ypač ji veikia kai reakcija demonstruojama pašaliniams žmonėms ir jie apie objektą sprendžia ne pagal jį patį, bet pagal aktorių reakciją į jį. Šitaip prikuriamas siaubas ten, kur nieko tokio nėra.

3) savo operacijos problemų suišorinimas, žaidžiant gailesčio jausmu. Rodoma kaip jiems nesiseka, kokie jie nelaimingi, žlunga gyvenimas ir tik tu gali padėti pakišdamas pats save. Šitaip suišorinant informaciją, padalinama našta, dalis užkraunama taikiniui, kad jo sąmonėje atsidurtų neigiama informacija ir ta informacija pradėtų graužti taip pat, kaip graužią terorizuotojų grupę. Šitaip sumažinama sau skirta negatyvi energija ir našta pasidaro šiek tiek lengvesnė. Tai ypač veikia tada, kad žmogų norima įtraukti į savo problemų sprendimą, padarius viešais visus savo skaudulius.

4) dvigubo mąstymo taktika ypač dažna, kuri dar kitaip vadinama melavimu. Melavimas yra konstrukcinis mąstymas, kai savo viduje sukonstruojama tikrovės neatitinkanti mąstymo schema, ir savo šnekoje (vadinamame išeinančiame sraute) naudojama ne tikrovė, bet išgalvotos priemonės, kurių tikslas pasiekti tikslą paveikiant žmogų per apgaulę. Dvigubas mąstymas gali kurti išgalvotą istoriją, pateikti išgalvotą situaciją, kurios tikslas įrėminti sprendimų centrą ir priversti žmogų padaryti klaidingus sprendimus. Tačiau naudojant kognityvinę telepatiją, šią taktiką nesunkiai galima pramatyti. Ypač lengva kai suvoki, kad negalima pasitikėti nei vienu žodžiu, nes tokiose situacijose kaip psichotroninis tardymas niekada nebūna jokio nuoširdumo. Viskas yra apsimetinėjimas ir vaidyba, kurios tikslas padaryti darbą.

Išorinės taktikos:

5) išorinio pasaulio įvykių sukrovimas į tavo vidų. Ši taktika mišri, ji iš dalies taikoma vidinio terorizavimo metu, iš dalies – skleidžiant apie žmogų dezinformaciją visuomenėje. Pasaulis visada pilnas įvykių, kurie nebūtinai susiję su tavimi. Tačiau vykdant juodąją operaciją, šie išoriniai nusikaltimai pritempiami prie tavo gyvenimo, kad būtų galima primesti už juos atsakomybę. Tai yra kaltinimas dalykais, kurie iš tikro kažkur įvyko, bet tu nesi su jais susijęs, tačiau tau nesąžiningai siųnama už juos atsakomybė. Kartais tai daroma norint pagąsdinti ir patikrinti, kartais norima apšmeižti visuomenės akyse, arba paprasčiausiai norima tave padaryti atpirkimo ožiu, nes prokuratūrai reikia statistikos ar dar ko nors. Yra dar vienas paaiškinimas: už „išaiškinimus“ skiriamos premijos, tad netrūksta menkystų, norinčių užsidirbti.

6) paskutinė taktika yra tavo privataus gyvenimo pavertimas fasadu, kuriam taikomos viešo gyvenimo normos. Šiaip žmogus vertinamas pagal viešą elgesį ir jis tai žinodamas, jį kontroliuodamas gali rūpintis savo reputacija. Privačiame gyvenime žmogus daug laisvesnis, nes jis normaliomis sąlygomis turi būti prieinamas tik artimiems žmonėms. Čia jaučiamas didelis atsipalaidavimas, tikintis, kad privatūs dalykai netaps viešais. Tuo naudojasi agentūra, kuri įsibrauna į privatų gyvenimą, surenka informaciją ir padaro tą informaciją tavo viešu veidu ir jis tampa prieinamas visai visuomenei. Šitaip žmogus paverčiamas patyčių objektų dėl pačių normaliausių dalykų, kuriuos savo privačiame gyvenime daro visi žmonės. Tačiau tai tampa agentūros silpnapročių pramoga ir teorizavimo metodu, vaizduojant, kad privačiam gyvenimui galioja tokios pat normos kaip ir viešam. Taip agentūra blefuoja, bando pastatyti į nepatogią padėtį, sukelti stresą. Suvaržyti privatų gyvenimą, tikintis kad žmogus bijos „netinkamai elgtis“. Tai neturėtų suveikti, nes ši taktika yra blefavimas, kai žaidžiama statant ant apgaulės.

Iš tikrųjų tai tik kelios naujausios nustatytos taktikos, kurių repertuaras yra labai platus. Jų žinojimas, susidūrus su tokia situacija, labai svarbus, nes tai leidžia iš manipuliuojamo taikinio tapti aktyviu veikėju, kuris geba smogti atgal nemažiau skaudžius smūgius negu abuseriai. Nors puikiai suprantu, kad tokios priemonės neišsprendžia visų problemų, ypač kai terorizuotojai susinervina ir gali pereiti prie tiesioginių kankinimų. Be to, ir tempą ilgą laiką išlaikyti labai sunku, tad reikia derinti pasyvius ir aktyvius momentus, kai kartas nuo karto pasiilsima arba paprasčiausiai stebima ir renkama informacija, kuri paskui gali būti naudingai sugražinta tardytojų grupei, naudojant „įveikimą per analizę“ arba „įveikimą per įvardijimą“.

Svarbiausia – nepasiduoti jokiai įtakai, o tai lengviausia tada, kai supranti, kad viskas, kas vyksta yra netikra, tik melas ir blefas.

Psichotroniniai ekranai

Pasauliai kaip sluoksniai

Naujausias žmogaus realybės aprašymo laimėjimas yra U formos sluoksnių junginys, paaiškinantis skirtingus pasaulius, kuriuose galioja pamatiniai fizikos žinomi ir nežinomi dėsniai. Pagrindinis, labiausiai vidinis sluoksnis yra fizinis pasaulis, kurį aprašo „Standartinis Modelis“, turintis a) materijos kvantus, grupuojamus į leptonus ir kvarkus ir b) jėgos laukų kvantus, kurie sukuria tarp jų jėgas. Masė pagal šią teoriją taip pat yra potencialinė jėga, kuri materijos sankaupą patalpina į potencialinį lauką, kuris priešinasi kinetinė jėgos vektoriaus poveikiui, t. y., tą jėgą silpnina, sukurdamas atoveiksmį. Atoveiksmis reiškia, kad kieto kūno sankaupą sunku išjudinti iš vietos arba jeigu ji juda – sustabdyti.

Tai aprašo pirmą transcendencijos sluoksnį, kuris žinomas eksperimentiškai, nes su juo betarpiškai sąveikauja žmogaus kūnas ir sąmonė. Tačiau tiesiogiai net pirmas sluoksnis suvokimui neduotas ir mes jį patiriame tik pagal fenomenologiniame burbule esančias reprezentacijas. Aišku, vidinė realybė – mąstymas ir pasaulis – ir pirmas sluoksnis yra kaip dvi medalio pusės, nes visos realybių teorijos remiasi prielaida, kad tarp jų yra bent apytikslis atitikimas. Jeigu jo nebūtų, tiesos sąvoka neturėtų jokios referencijos ir mes nežinotume kas ir koks iš tikro yra išorinis pasaulis, o vidinė fenomenologija būtų kaip sapnas. Bet tai, kad įmanoma bent apytikslė tiesa rodo teorijų veiksmingumas ir galimybė jas pritaikyti praktiškai.

Ankstesniame įraše aprašiau, kad sąmonė gali būti aiškinama naudojant du principus: esą ji yra pirmo sluoksnio ypatingas atsišakojimas, kurio vidinę sandarą ir veikimo dėsnius aiškina pirmo sluoksnio kibernetikos ir neuro-informatikos teorijos. Tam atseit nereikia jokių aukštesnių „dvasinių“ realybių; o „Standartinis Modelis“ gali paaiškinti viską. Kita galimybė – naudoti išorinį sluoksnį, apgaubiantį minėtus vidinius pasaulius taip pat U formos konfigūracija. Šį sluoksnį aš vadinu gnostiniu sluoksniu, kuris atsakingas už visas dvasines realybes, tokias kaip sąmonė, mąstymas, protas, atmintis, asmenybė ir t.t. Tai nėra didelė inovacija, nes čia naudojamasi paprasčiausia analogija, tik laukai ir kvantai papildomi naujomis, psichiniam pasauliui kurti reikalingomis savybėmis. Fenomenologinis burbulas, pagal šią koncepciją nėra pirmo sluoksnio atauga, bet kyla naujoje „išorinėje realybėje“, kuri su vidiniu kūnų pasauliu sąveikauja per informacijos perkėlimo mechanizmus.

Toks mąstymas – visai logiškas, nes iš „Standartinio modelio“ išvesti fenomenologinį pasaulį neįmanoma – jį būtina papildyti. Naujas savybes galima priskirti pirmam fiziniam sluoksniui arba galima laikyti, kad jos priklauso atskiram, „gilesniam“ pasauliui. Ezoterikoje tokie papildomi sluoksniai vadinami „subtiliaisiais pasauliais“. Tokių sluoksnių gali būti labai daug, bet juos tirti sudėtinga todėl, kad su jais nėra jokios fizinės sąveikos, nei organizmo receptoriais, nei matavimo prietaisais. Tačiau visai įmanoma įsivaizduoti, kad kiti pasauliai, iš priešingos pusės gali fiziniam sluoksniui daryti poveikį.

Kaip yra iš tikro, šiuo metu – nežinoma. Tačiau bent dvisluoksnė sąranga visai reali, nes su jais įmanoma jeigu ne technologinė, tai bent biologinė sąveika. Apie gnostinį sluoksnį žinome todėl, kad esame sąmonė, arba gnostinio lauko vietinė struktūra; apie fizinį sluoksnį irgi žinome todėl, kad esame ir kūnas, nors tiesiogiai susiduriame tik su jo reprezentacija sąmonėje.

Jeigu ši schema teisinga, tai iš jos galima nustatyti ir įmanomas pažinimo perspektyvas. Viena perspektyva yra iš vidaus į išorę – tai yra empirinis fenomenologinis kelias, kurį naudoja visi šiuolaikiniai empiriniai mokslai, pradedantys nuo konkretaus fenomeno, fizinės sistemos, ir patyrimo rinkimo naudojant eksperimentus. Šitaip, iš vidaus galima plėstis tol, kol bus aprėpta visa transcendencija iki paties Šaltinio. Tačiau čia susiduriama su problemomis, nes pažinti įmanoma tik tai, ką galima paversti patyrimu, pagal principą – nėra patyrimo, nėra pažinimo. Tai reiškia, kad iš modelių iškrinta labai svarbūs realybės sluoksniai. Be „kūno“ principo įmanomas ir „dvasios“ principas, kuris gali būti vadinamas metafiziniu racionalistiniu, pagal kurį, patyrimas nėra vienintelis pažinimo šaltinis. Kitas šaltinis yra žmogaus protas ir pagrindinis metodas, vadinamas kontinuumų analize. Pagal jį, viskas susiveda į kontinuumų transformacijas, kurias galima tirti eksperimentiškai, o galima ir naudojant teorinę vaizduotę. Čia, aišku, yra I. Kanto problema, kuris ją išsprendė teorinės vaizduotės nenaudai. Tačiau galima rasti argumentų ir priešingai išvadai. Vieną iš jų pateikiau aš.

Paskutinė šio skirsnio pastaba yra apie „fenomenologinį fundamentalizmą“. Jis kyla iš Kanto teorijos, kuris sugriovė metafizines spekuliacijas ir vienintele tirtina sritimi pavertė empirinį pasaulį. Žinojimą kuria juslė, o protas tik „kuria pasakas“ arba „falsifikuoja Niekį“ ir joks proveržis anapus – esą neįmanomas. Tačiau tai netiesa ir tai parodo visa naujausia fizikos teorija. Turime elektroninius mikroskopus, dalelių greitintuvus, įvairius matavimo prietaisus, kurie parodo, kad anapus nėra Niekis, nes niekį galima materializuoti. Norima pavaizduoti, kad brautis į gelmę „draudžiama“, bet pažiūrėkime kas tas draudėjas yra – tik institucinis „specialistas“, įsivaizduojantis, kad turi teisę spręsti už visus kitus.

„Ekrano“ teorija

Kaip sukuriamas fenomenologinis pasaulis neuro-informatikoje aiškinama „ekrano“ mechanizmu. Ekranas yra tas būdas, kuriuo sujungiamos dvi realybės naudojant sąsajos idėją. Turi būti du ar daugiau sluoksnių tarp kurių atsiranda sąveika. Ta sąveika ir yra sąsajos vieta, per kurią perduodama informacija. Ši sąsaja gali būti vadinama ekranu, turinčiu dvi dalis: informacijos surinkėjus ir induktorius, per kuriuos keliauja informacija, kuri galutiniame taške virsta struktūriniais potencialais; tada tie potencialai, sąveikos būdu moduliuoja antrą ekrano dalį, kuri yra laukas, galintis interpretuoti induktorių analoginę informaciją ir paversti ją reprezentacijomis, pagal reprezentacinio lauko vidinių savybių galimybes. Taigi pirma ekrano dalis yra formuojanti, o antra – formuojama.

Sąmonės laukai, kurie apima visą psichiką ir sutelkti gnostinėje branoje, išlaiko vientisą struktūrą pagal tą patį principą kaip fiziniai laukai, tai yra, tarp kvantų veikiančiomis mikro-jėgomis. Tai yra būtina tam tikro energetinio vientisumo sąlyga. Tačiau ne čia vyksta pagrindinis procesas. Svarbiausia dalis yra gebėjimas kurti ir matyti modelius, kurie paimami iš kūniško ir dvasinio pasaulio aplinkos. Šis gebėjimas sujungiamas rodomojoje sąmonėje, kuri veikia neuro-informatikoje aprašomu principu, vadinamu jusliniais ir semantiniais ekranais. Ekranas iš esmės yra į „kvantinį kondensatą“ patalpinta elektrodų (induktorių) gardelė, kuri yra moduliavimo lauko, sukuriančio struktūrinius analoginius potencialus, sistema, perkelianti formas į dvasinę realybę. Ta gardelė veikia kaip „pikseliai“, arba taškeliai, atvaizduose kuriuos sužadinus jie sukuria elektrines aktyvumo formas, kurios yra informacijos, ateinančios iš išorės, pagrindas.

Pritaikant U formos modelius, mąstyti galima įvairiai. Gardelė dar yra kūniška realybė ir jos pagrindas yra krūviai ir jų generuojamas elektrinis laukas. Tai būtų paprastas variantas. Arba gardelė, kurią galima vadinti šablonu jau yra gnostinės branos sfera, o fizinis smegenų aktyvumas yra tik informacijos pratekėjimui reikalingas laidininkas, kurio pagrindinė paskirtis signalo išfiltravimas ir išgryninimas, kad jį lengviau būtų pritaikyti aktyviam suformavimui. Juslumas, arba kokybės, jau tikrai yra gnostiniuose laukuose. Skirtingi jutimai susikuria iš skirtingų laukų rūšių ir yra juslinės ir semantinės sąmonės pagrindas. Toliau suvokimas yra aukščiausia vidinio pasaulio aktyvumo forma, nors už jo dar yra neištirti realybės sluoksniai, atliekantys savo vaidmenį visos psichikos sujungime, paraleliniame pasaulyje. Šis procesas yra „portalo“ tarp dvasinio ir fizinio pasaulio mechanizmas, kuris bendru masteliu yra metafizinio žmogaus didžioji paslaptis.

Dabar, apibendrinęs noriu pakalbėti ir apie pavojus. Pavojingas ne tik šis kūnų pasaulis, kuris pilnas visokiausių grėsmių,  net gyvybei. Taip yra todėl, kad biosferos pagrindas yra konkurencija ir libertarizmas. Sugebėjimai ir jų evoliucija atsiranda būtent dėl tokios aplinkos. Iš esmės evoliucijos dėsnis yra tas, kad laimi – nusikaltėliai arba jeigu laimėtojas – tai šimtaprocentinis nusikaltėlis, nes be nusikaltimo laimėti neįmanoma. O jeigu paskiria arba išrenka, tai nusikaltėliai yra tie, kas šiuos klausimus sprendžia. Visa tai žinoma, visa tai yra kiekvieno žmogaus patirtis, jeigu jis gyvena tikrame pasaulyje. Tačiau pasaulis pavojingas ne tik fizinėje, bet ir gnostinėje branoje, nes kaip užgrobti ir išnaudoti įmanoma kūną, tą patį galima padaryti su sąmone. Šias technologijas sukūrė mafijos mokslininkai ir jos naudojamos sąmonės kalėjimui. Vergovinės sistemos pagrįstos tuo, kad tiek kūno, tiek sąmonės galimybės ribotos ir jas labai lengva neutralizuoti technologiškai; ir pati sąmonė, išskyrus atvejus kai pasiseka, vien savo vidinėmis pastangomis pasipriešinti negali.

Į technologijas galima atsakyti tik tokiomis pačiomis technologijomis. Grandinę nukerpa žnyplės, organizaciją nugali kita organizacija, protą nugali didesnis protas, psichotroniką sunaikina anti-psichotronika. Kelių yra ir bent teoriškai jie įmanomi, tačiau žmonės – ypač tie, kurie gyvena palankesnėse sąlygose, nes nėra surakinti ar pririšti prie grandinės – turi išnaudoti visas galimybes, nes tas pats gresia jeigu ne jiems patiems, tai jų vaikams – garantuotai. Psichotronikos rūšys pačios įvairiausios, bet visur principas tas pats ir labai paprastas: tai nano-dalelės, kurios yra palyginamo dydžio su atskirais neuronais ir gali imituoti jų elektrinį aktyvumą. Šitaip jie nuslopina neuronus, uždaro per juos tekantį informacijos kanalą ir paduoda psichotroninį srautą. Šitaip gnostinė brana gauna netikrą, technologinę informaciją ir pakeičia natūralias žmogaus aktyvumo schemas, dirbtinio intelekto valdomo kiborgo formomis.

Yra daug kūno savisaugos priemonių. Tą pačią sistemą galima naudoti ir sąmonės apsaugai. Tam galima rasti labai rimtų priemonių. Kūną galima treniruoti, mokytis kovų menų, galima naudoti ginklus užpuolimo atveju, galima situaciją valdyti psichologiškai. Visa tai įmanoma perkelti ir į dvasinę sferą, pradedant nuo treniruočių ir įvairių psichologinės gynybos priemonių, iki technologijų, su kuriomis įmanoma pašalinti grėsmę. Visi tie žmonės, kuriems tai aktualu, šį klausimą turėtų labai gerai patyrinėti, nes iš tikro tokių situacijų kai iš viso nieko neįmanoma padaryti, pasitaiko labai retai.

Mažoji geopolitika

 „Valstybės“ konstravimas

Kiekvienas žmogus maksimaliai teigiamas tada, kai yra pusiausvyros situacija. Pusiausvyros situacija reiškia, kad nėra jokios valdžios. Tuo tarpu kai pusiausvyra suardyta – kažkas teigiamas labiau, o kažkas mažiau. Jeigu kuriama tokia sistema, kurioje pusiausvyrą galima griauti, tai yra galimybė vienas perspektyvas plėsti, o kitas siaurinti pagal tai, kaip nusistovi galios santykiai. Šitaip natūraliai atsiranda „valdžia“, kuri paskirstoma netolygiai, tam tikruose centruose, bet tik paėmus ją iš kitų. Tie centrai, kurie sukaupia daugiau valdžios, pradeda tvarkyti likusį pasaulį pagal savo įsivaizdavimą, nes galios pranašumas leidžia kitiems primesti savo formas, formuoti savo „visuomenę“ ir savo „žmogų“.

Šitokia „valdžia“ ir laisvas žmogus – niekaip nesuderinami. Laisvė gudriai sutapatinama su primetama valdžios forma. Norintys priklausyti tik sau ir turintys savo tikrai laisvą formą, pradeda su valdžia konfliktuoti, kuri savo neteisėtai užgrobtos teritorijos, kuri yra laisvas žmogus, nenori niekam atiduoti. Teritorija laikoma „sava“, išsprūdimas iš valdžios letenų – „neteisėtu“. Riboženkliai statomi užgrobtoje teritorijoje, net jeigu šie riboženkliai neteisingi, prieštaraujantys prigimtinei teisei, kuri skelbia, kad žmogus gali priklausyti tik sau. Tačiau ši agresija ideologiškai įteisinama, paverčiama norma.

Suardyta pusiausvyra yra nenormali situacija, ir kad ją išlaikytum reikalingos dirbtinės priemonės. Tos dirbtinės priemonės visada buvo jėga, besireiškianti įvairiomis formomis: tai gali būti organizacija, kuri padidina socialinę jėgą; ideologija, kuri padidina psichologinį pranašumą, ir leidžia socialinę jėgą valdyti; ir technika, galinti iki begalybės išplėsti socialinį pranašumą technologijomis. Šitaip pradinė natūrali būsena poliarizuojasi, ir vienas polius tik ima, o kitas polius tik duoda. Šios situacijos rezultatas yra valstybės organizacijos atsiradimas, kurioje natūralus žmonijos audinys yra suardomas – vienose vietose išretėja, kitose sutankėja, šią situaciją vadinant „valdžios“ situacija.

Valdžios išskirtinumas yra ribotas išskirtinumas, ženklinamas tik išoriniu požymiu, vadinamu jėgos pranašumu. Spręsti gali kiekvienas, tačiau, kad sprendimas taptų realybe, reikia turėti valdžią, kuri galų gale yra pagrįsta jėga. Sudraskytas žmonijos audinys yra laikomas pranašesniu, nes valdžia gali primesti kažkokią vieną formą ir šis gyvenimo uniformiškumas, mažam žmogui gali būti lengvesnis ir patogesnis, nes yra „tvarka“. Kitokia situacija yra laikoma „anarchija“, nes nėra vienos formos ir įsivaizduojama, kad iš prigimties pusiausvyra žmonija gyvena pagal „džiunglių įstatymus“ ir kiekvienas daro ką nori. Tada žmonės patys „atiduoda“ kažkam savo valdžią, kad jie sutvarkytų „anarchiją“.

Visos valstybės organizacijos yra šitoks suardytas pusiausvyros žmonijos audinys. Valstybės organizacijoje pralaimėjusiuoju pirmiausiai tampa laisvas individas, neatsidūręs galios centre. Jis turi kovoti prieš valdžios primetamą formą, ir pralaimi. Vienas ar keli individai jėgos požiūriu yra silpni prieš valstybės organizaciją, ir tai valstybės organizacijai sudaro galimybes „žaisti“ su žmogaus gyvenimu. Organizacijos pranašumą valdžia demonstruoja netiesioginiu persekiojimu ir terorizavimu, tokiu kaip gaujinis pjudymas; ideologinis pranašumas įgyvendinamas Goebelso propagandos ministerijos vykdomu smegenų plovimu, primetamu nuo gimimo („švietimas“ ir masinio poveikio priemonės); technika galima nukenksminti žmogų ir fiziškai, neutralizuojant fizinę jėgą, ir psichologiškai, pritaikant gabumų lobotomiją. Šitaip yra nuo gimimo kontroliuojamas kiekvienas individas, jį nukenksminant ir primetant valdžios išfantazuotą formą, kurios paskirtis plėsti galios centro valdžią. Individuali laisvė sutapatinama su valdžios primetama forma, už šios formos esanti laisvė įnorminama kaip „nusikaltimas“. Pusiausvyra laisvė laikoma neįmanoma.

Atidžiau pažiūrėjus į tokią situaciją, tampa aišku, kad šitoks natūralaus žmonijos audinio suardymas kyla iš nusikaltimo, kuris smegenų plovimu ir propaganda paverčiamas „teise“. Nusikaltimas iš esmės yra natūralios ribos skiriančios vieną ir kitą žmogų peržengimas. Pusiausvyra reiškia, kad šios ribos paisoma, jos pažeidimui nenaudojamas joks pretekstas ir jokia „logika“. Tačiau įvairios sudėtingos aplinkybės verčia pusiausvyrą griauti, paslapčia sukaupus jėgą, kuri panaudojama išbalansavimui, natūralių ribų suardymui. Piramidinių struktūrų augimo šaltinis kyla iš nusikaltimo, nes be jo neįmanoma sukaupti jėgos ir pritaikyti ją perspektyvos išplėtimui. Šitas procesas išryškina du skirtingus požiūrius, kad

a) yra kažkokios prigimtinės ir neatimamos teisės, į kurias kėsintis yra nusikaltimas, ir kad

b) visos vietos yra konkurencinės, o teisės yra matuojamos pagal galią – nugali konkurencijoje prieš silpnesnį ir „pasiimi“.

Natūralaus žmonijos audinio ardymas pagrįstas būtent šiuo konkurencijos principu, nes valdžia neįmanoma be atėmimo ir šiam atėmimui reikalingas loginis pateisinimas. Šis pateisinimas yra principas, kad visos vietos konkurencinės, o ne prigimtinės.

Jeigu žmogų laikysime „teritorija“, tai dėl šios teritorijos taip pat vyksta kova. Ir pagal galingesnio teisę ji gali būti užgrobiama. Šitaip nusikaltimas valdžios yra paverčiamas „teise“.

Ši situacija yra ne tik valstybės organizacijos pagrindinis vidinio proceso principas, lemiantis santykius tarp valdžios ir įvairių individų grupių, kuriems neleidžiama tapti rimtais galios centrais ir patiems save formuoti. Planetos mastu tas pat vyksta tarp skirtingų valstybės organizacijų. Čia irgi galima pusiausvyra, nors viduje ji yra agresyviai griaunama, bet išoriškai silpnesnėms organizacijoms yra naudinga pusiausvyrą propaguoti ir nepripažinti konkurencinių vietų bei galios principo, nes konkurencijai galios nėra. Tačiau kaip ir natūraliame žmonijos audinyje tarp žmogaus ir žmogaus, tarp grupės ir grupės, šio principo nepaisoma ir formuojasi valdžios, kurios reiškia, kad kažkas tampa viskuo, o visi kiti niekuo (tik medžiaga valdžios haliucinacijų įgyvendinimui). Taip pat šio principo nepaisoma ir tarp valstybės organizacijų, ir kaip visuomenėje, taip tarptautinėje teisėje, galingesnė valdžia koncentruojama ir siekia pasiimti viską. Kitos valstybės organizacijos panaudojamos kaip medžiaga globalinės mafijos haliucinacijų įgyvendinimui, išlaikant formą ir ją kontroliuojant arba iš lėto ardant ir performuojant.

Čia irgi susiduria minėti požiūriai, kad yra „prigimtinė“ teisė į teritoriją, kurios nevalia atiminėti niekam, nors tokia valstybės organizacija šį principą viduje pati būna sugriovusi. Ir yra galingesnio ideologija, kad visos vietos konkurencinės, ir viską pasiima stipresnis.

Valdžios svertai

Tokiame nyčiškame pasaulyje viską lemia jėga, kuri lieka tuo pačiu dalyku, nesvarbu į kokią terpę perkeltume, į gamtą ar visuomenę. Jėga yra fizinės masės ir jos judėjimo pokyčio tiesioginė proporcija (F = ma, F – jėga, m – masė, a – pagreitis (greičio kitimas)). Visuomenėje šis principas reiškiasi ne kaip tikslus matematinis dėsnis, bet greičiau kaip metafora. Realiame pasaulyje jėgą pritaikyti gali tik kūnas, o psichinė substancija jėgą taiko tik kaip fizinio kūno valdymo centras. Todėl yra svarbios abi šios vietos – kūno fizinė jėga ir psichikos stiprumas, gebėjimas kūno jėgą išnaudoti. Šiais atvejais jėga „auginama“, kaip jau minėjau, organizacijoje jungiant „kūnus“ ir stiprinant psichologinį pranašumą ideologijos pagalba, kuri leidžia kūnus veiksmingai išnaudoti. Jėgą pirmiausiai lemia „masė“ (m) ir šią masę didina organizacija (žmonių skaičiaus prasme). Ideologija masę leidžia veiksmingai išnaudoti. Tačiau jėgą leidžia sukurti ir pats pasaulis, kuriame yra užkonservuotas begalinis energijos kiekis. Šis principas vadinamas technika – pirmykščiais laikais tai buvo „kuoka“, šiais laikais tai „bombos“ ir „raketos“.

Nekalbant apie technologinę galią, kuri šiais laikais yra svarbiausia, pamatinis per visą istoriją naudotas jėgos principas buvo socialinis ir ideologinis, jėgą pirmiausiai didinęs per organizuotą masę, apginkluotą pačiomis primityviausiomis priemonėmis. Šį principą galima suvokti įsisavinus sverto pusiausvyros taisyklę. Formule ji išreiškiama taip

[math] F_1l_1 = F_2l_2[/math]

Tai reiškia, kad kai F1 ir F2 jėgos ir l1 ir l2 sverto ilgiai lygūs, tai turima pusiausvyros situacija. Perkėlus į socialinę terpę, taisyklės esmė turėtų būti tokią: lemia organizuota jėga ir tos turimos masės kiekis. Pusiausvyrai išlaikyti tinka ne vienas F ir l santykis, bet įvairios jo kombinacijos. Sakykime jeigu technologinės jėgos daugiau, tai pusiausvyrai išlaikyti užtenka mažesnio „sverto ilgio“. O jeigu sverto ilgis didesnis (didesnė organizuotų žmonių masė), tai pusiausvyrai išlaikyti reikia mažesnių jėgos (technologinės) sąnaudų. Į šias proporcines taisykles įeina jau minėti komponentai, atliekantys savo specifinį vaidmenį: organizacija, jungianti fizinę jėgą; ideologija, formuojanti psichologinius pranašumus per visokius „pateisinimus“ ir „įteisinimus“; ir, aišku, svarbiausia – technika ir mokslas, išnaudojantis pačioje tikrovėje užkonservuotą energiją, su kuria galima naikinti konkuruojančias organizacijas.

Ardant pusiausvyrą žmonijos audinį ikivalstybinėse situacijose galioja tokie patys principai. Pradinė diferenciacija pirmiausiai yra psichologinė, tačiau tokios ribą peržengiančios gaujos labai greitai pradeda suprasti minėtus tikrovės principus, svarbiausia, kad kas turi jėgos pranašumą, to sąvokos ir galioja, kurias galima primesti visiems likusiems žmonėms. Pažiūrėjus į kiekybines proporcijas, gali atrodyti, kad valdžia yra mažesnė už valdomų žmonių masę, tačiau ši masė visa yra sudorota ir gyvena vergų padėtyje, nes yra

a) neorganizuota,

b) susilpninta psichologiškai-ideologiškai,

c) ir yra nuginkluota, t. y. neleidžiama naudoti jėgą didinančios technikos.

Dėl šių priežasčių palyginus maža skaičiumi valdžia, turi didesnę jėgą, gali išlaikyti tarp valdžios ir visuomenės pusiausvyrą ar net išbalansuoti savo naudai. Dėl šių priežasčių valdžia daro ką nori, gali tikrove paversti bet kokią savo haliucinaciją, visuomenės masę formuodama pagal savo užgaidas. Šitaip dirbtinai kuriamas tam tikro „žmogaus“ pavidalas ir valdžios poreikius atitinkanti „visuomenė“. Visos laisvos formos atsiduria užribyje, valdžiai panaudojant slaptą arba viešą prievartą: iš viršaus nuleistas organizuotas persekiojimas, sąmonės highjack’inimas, lobotomija, sukurptos teisinės bylos ir t.t. Pusiausvyrą lengviausia atsikovoti žodžiais ir sąvokomis, priešinantis smegenų plovimui ir propagandai, tačiau toks būdas yra ir mažiausiai veiksmingas. Rizikingesnis ir sudėtingų sprendimų reikalaujantis būdas yra jėgos balanso atstatymas organizuojantis ar net apsiginkluojant technika, kurią valdžios teisinė sistema „draudžia“.

Mafiją šiuo metu labiausiai domina visa planeta – vyksta konkurencija, kas pasiims viską. Pirma ideologinė gudrybė yra absoliučių prigimtinių teisių pašalinimas, pakeičiant konkurenciniu principu, pagal kurį viskas priklauso stipriausiam ir nėra jokių prigimtinių teisių. Padarius šį ideologinį ėjimą, kitas momentas yra globalinės geopolitinės pusiausvyros išbalansavimas: įgyjant organizacinį pranašumą, konkurentus silpninant psichologiškai (ideologija ir propaganda), ir svarbiausia kuriant priešininkus pranokstančią karinę techniką. Globalinė mafija turi ir jėgą, ir svertą, ir šį pranašumą išnaudodami po truputį pradeda versti konkuruojančias valdžias ir įvedinėti „naują pasaulio tvarką“. Ataka prieš pasaulį vyksta visais minėtais frontais, ypač intensyviai per masinio poveikio priemones varant propagandą, kurios tikslas susilpninti psichologiškai bet kokį pasipriešinimą tokiai geopolitinei strategijai.

Įsišaknijimas nerealybėje

Valdžia neatskiriama nuo iliuzijos, kuri naudojama plaunant smegenis. Pagrindinis iliuzijos mechanizmas pagrįstas tuo, kad sąmonė beveik niekada nebūna tik atvaizde. Dėmesys paskirstomas tarp atvaizdo ir minties, ir svarbesnė dalis yra būtent mintis, o ne atvaizdas, ypač tada, kai atvaizdas nepasiekiamas, nes jo nebuvo tikroje patirtyje. Sąmonei atvaizdas yra tai, kas apie jį mąstoma mintyje. Pats atvaizdas priklauso nuo tikrovės jis valdomas menkai, o visa minties substancija sukuriama sąmonės. Kaip sąmonė sąvokas sujungia, taip žmogus ir mąsto ir tuo atvaizdas „atrodo“. Kitaip tai galima suformuluoti, kad sąvokų jungimas yra subjektyvus, netgi tuo atveju, kai šiame sujungime minties ir daikto yra kažkoks objektyvumo momentas.

Išsiskiria tokie realybės sluoksniai: kas objektas yra pats savaime ir kuo jis laikomas subjekto mąstyme. Kuo laikomas lemia tai, kaip su objektu elgiamasi. Kalbant apie žmogaus psichiką, tikrovės daugiau yra sensoriniame atvaizde negu sąvokų sintezėje, tačiau asmenybės centras beveik visada būna prote, ir žmogaus elgesys visada būna subjektyvus, skirtas ne tik atvaizduoti kas yra, bet ir kažkaip elgtis, kažką daryti. Šio mechanizmo rezultatas yra tas, kad tiesa retai kada domina ir dažniau nugali iliuzija. Nors tiesos, tiesioginėje individualioje sandūroje su tikrove yra daug, jos mažėja tada, kai sąmonė pasineria į filologines ir vizualines terpes ir jungia sąvokas ir kažką kažkuo laiko, neturėdama jokios tiesioginės patirties.

Prote patirtis įsąvokinama tiesioginės ir netiesioginės sandūros su tikrove. Kaip smegenys patiria tikrovę, taip formuojasi žodis ir sąvoka. Kiekviena epocha turi savo sąvokas ir žodžius, kuriuos sujungus į teoriją, kažkaip aiškinamas pasaulis, kuriama paradigma, kuria remiasi žmogus mąstydamas. Tokios įdiegtos paradigmos lemia, kaip jungiamos sąvokos, kai žmogus susiduria su tikrove, ką jis mąsto mintyje apie daiktą ar žmogų. Ši atrama nėra absoliuti ir nekintama, laikui bėgant paradigmos keičiasi, taip pat net toje pačioje epochoje skirtingos grupės gali remtis skirtingomis paradigmomis, kas neišvengiamai veda prie konfliktų.

Pirmam kognityviniam šuolyje patirtis prote yra įsąvokinama. Toliau šios sąvokos yra jungiamos į teorijas ir paradigmas. Antras kognityvinis šuolis yra tokio sąvokų aparato pritaikymas patirtyje, susiduriant su tikrove, kuri pateikiama tik kaip sensorinis atvaizdas smegenyse. Šis mechanizmas valdo supratimo ratą, kai žmogus supranta tikrovę tik taip, kaip yra užkoduota prote. Tai ne objektyvumas ir ne absoliuti tiesa. Šis supratimo mechanizmas rodo, kad subjektyvumas persmelkia visus sluoksnius, nuo atskiro individo iki visos civilizacijos ir kultūros. Kiekvienas žmogus, aišku, savo mąstymą linkęs iliuziškai suabsoliutinti ir save savo sąmonės perspektyvą laikyti absoliučia tiesa. Negana to, savo iliuziją pasiruošęs fanatiškai ginti.

Protas turi dvi pagrindines funkcijas. Su pirma tikrovė pažįstama, iš tam tikros perspektyvos ir tam tikromis sąvokomis bandant paaiškinti tikrovės paslaptį. Tai sudėtinga, nes atvaizdas rodo tik kontūrą, bet neparodo tikros esmės, kuri yra pamatinėje kiekvieno daikto būties priežastyje. Tačiau mokslas šios pirminės priežasties (prasmės) nežino. Užtenka suvokti, kad visa tikrovė moksle aiškinama tik keliais fundamentaliais parametrais, iš kurių neįmanoma išvesti nei žmogaus, nei visos tikrovės pagrindinės paslapties. Trumpai tariant – mokslas iš tikro nieko nepaaiškina. Ši epocha tikrai nėra žinojimo apogėjus. Labai tikėtina, kad vėlesnės civilizacijos griaus mokslo iliuzijas taip, kaip ši civilizacija sugriovė senovės civilizacijų aiškinimus. Antra funkcija yra vertinimas, kaip vertės priskyrimas pagal kokią nors paradigmą ir kaip klasifikavimas (naudingas-nenaudingas, moralus-amoralus). Vertinimo paradigma dar subjektyvesnė nei pažinimo, nes remiasi viena iš begalybės perspektyvų ir vienu iš begalybės kriterijumi, pagal kurį arba priskiriama vertė, kaip perėjimo iš netobulo į tobulą matas, arba pagal kurį suklasifikuojamas tobulumas ar netobulumas pagal tą kriterijų. Tam reikia kažkokios objektyvios savybės, tačiau objektyvumo vertinime vis tiek lieka nedaug, o dažnai tokios savybės net neieškoma ir vertinama be jokio objektyvaus pagrindo.

Visos tokios proto sistemos (paradigmos) susidūrus su kokia nors tikrove pereina į mintį, kurioje sintezuojamos sąvokos ir sąmonė šias sąvokas sujungia su objektu. Visai įmanoma tokia situacija, kad tai, ką sąmonė subjektyviai mintyje mąsto apie objektą, su pačia tikrove neturi nieko bendro. Nes žmogus iš turimų sąvokų, skatinamas įvairių motyvacijų gali rinktis tai, kas yra naudinga iliuzija, o ne tiesa. Tokia motyvacija tik sustiprėja, kai vyksta konkurencija ir kova dėl valdžios ir žmogaus visas mąstymas tampa visiškai instrumentiniu, tai yra padaromas kovos priemone, o ne vieta, kurioje galima būtų parodyti pačią tikrovę. Tam pirmiausiai paruošiama terpė hierarchinėje socialinėje struktūroje apverčiant informacinę piramidę, pastatant ją ant smaigalio, kad visuomenės apačiose būtų informacijos minimumas ir jos kiekis augtų tik kylant hierarchija į viršų. Apačioje informacija pakeičiama dezinformacija ir propaganda, naudinga valdžiai. Kadangi natūraliai sąmonė susiduria tik su labai ribota tikrovės dalimi, galima skleisti visokias „istorijas“, kurios įsirašo į žmonių atmintį ir šią dezinformaciją žmonės jungdami sąvokas mintyje naudoja kaip „objektyvius duomenis“ ir kitame mato tai, ko nėra ar nebuvo jokioje tikrovėje.

Šitaip žmonės tikrovėje mato ne kitus žmones ar pasaulį, kuriame gyvena, bet „valdžias“, „valstybes“, „partijas“, „piliečius“, „teroristus“, „nusikaltėlius“, „teisuolius“, „teisę“, „teismą“ ir t.t. Sensoriniame atvaizde to nėra, tačiau protas greitai pakiša paruoštas sąvokas ir sąmonė mato tokias „metafizines“ realybes. Nes toks yra senso-kognityvinės sintezės sąmonėje mechanizmas. Ir žmogus matys tokias realybes, galbūt istorijos ir civilizacijos pakoreguotas, tol, kol egzistuos homo sapiens rūšis. Bet suvokiantys šį mechanizmą bus išmintingesni, o nesuvokiantys greičiausiai virs fanatikais, pasiruošusiais savo iliuzijomis pakeisti pasaulį ir sunaikinti tikrovę, kuri laikoma žemesnio rango už subjektyvią haliucinaciją. Šiam tikslui pasiekti pats efektyviausias yra iliuzijos ir galios junginys, kuris leidžia tikrovę pakeisti, perkurti taip, kad ji šią haliucinaciją atitiktų. Bet išmintingiems amžina taisyklė yra tokia: kas tikrovė yra ir kuo ji laikoma jungiant sąvokas – skirtingi dalykai.

Kovoje dėl valdžios, kai tikrovė neparanki, ji pakeičiama dezinformacija. Metodai paprasti:

1) pakišimas po sąvoka, įtraukiant į universalijos masę,

2) referento pakeitimas,

3) apriorinė sintezė, neturint jokios patirties ir naudojant tik kognityvinę fantaziją,

4) perspektyvizmas ir t.t.

Ideologiniai metodai naudojami visų konkuruojančių pusių, tačiau taisyklė tokia, kad kas turi jėgos pranašumą, tas pagal savo sąvokas ir teisia tą, kuris pralaimėjo. Toks teismas vyksta visada ir jis kaip taisyklė pagrįstas ne teisingumu, bet perspektyvine iliuzija, kuri perdaro tikrovę į tokį pavidalą, kokio reikia teismui. Ir šitas pavidalas yra mintyje sujungtos sąvokos, naudojamos sąmonės senso-kognityvinėje sintezėje. Tikrovės gali nebūti, bet jeigu turima galia – tai valdžios dažniausiai nedomina.

Ar Gėris neįmanomas?

Galima įsivaizduoti, kad pusiausvyra žmonija yra neįmanoma, ir kad kažkas turi valdyti, o kažkas paklusti. Taip buvo visada ir taip bus. Tačiau galima atskirti seną valstybės organizacijos modelį, kai ši sistema tik valdančios mafijos galios įrankis, kurios žmogus, prigimtinės teisės, ribos ir t.t. nedomina. Ir galima įsivaizduoti modernų tipą, kuriame atsižvelgiama į žmogų ir jam pripažįstamos tam tikros neginčijamos teisės, kurių net turint jėgos pranašumą niekas negali atimti. Pirmuoju atveju, visa sistema tarnauja tik siauros grupės interesams, antruoju atveju ji kuria vertę visiems organizuotiems žmonėms.

Žmogus pasaulyje vertinti gali bet ką. Kad vertinamas objektas būtų vertingas – jis turi kurti vertę, jeigu organizacija vertės nekuria, bet tik išnaudoja ir eksploatuoja – ji yra bevertė, ir čia neišgelbės joks smegenų plovimas ir propaganda. Jeigu laikysime, kad visos planetos vietos yra konkurencinės, ir jeigu viršenybę pripažinsime protui ir teorijai, o ne jėgai, tai vertės kūrimas yra esminis dalykas, būtina išlikimo sąlyga.

Tačiau pažiūrėjus į dabartinę situaciją planetoje, matosi ryški demokratinės santvarkos ir žmogaus teisių sistemos degradacija, dėl kažkokių priežasčių atgaivinant seną principą ir seną modelį pagrįstą ne protu ir vertės kūrimu, bet jėga ir valdomos visuomenės dehumanizacija, pavergimu, pavertimu tik išnaudojama biologine žaliava. Sunku pasakyti, kodėl taip yra ir ar tai laikina stadija būtina kuriant pasaulinę valstybę, kuriai bus priešinamasi, ar tai bus seno tipo sistemos atgaivinimas ir globalinė vergovė. Kas vyko visose valstybės organizacijose viduje, kuriame pusiausvyra išbalansuota amžiams ir revoliucijos – istorinė retenybė, tas gali įvykti ir tarptautinėje plotmėje tarp galingesnių ir mažiau galingų valstybės organizacijų, kai vietinės sistemos bus laipsniškai naikinamos ir kuriama planetos aukščiausia valdžia.

Kaip valstybėje laisvam individui tokia sistema nieko gero neatnešė, ir kuris buvo paverstas tik valdžios haliucinacijų formuojamu objektu, be laisvės ir teisės į savo individualią formą, tas pats bus ir tarp valstybės organizacijų tarptautinėje sferoje. Matome, kad šia vienijančia jėga pretenduoja tapti JAV, kuri su NATO pagalba agresyviai, viena po kitos šokdina suverenias valstybės organizacijas.

Šį tikslą galima pasiekti tik jėga, kuri atneš demokratijos ir žmogaus teisių eroziją, ir naują kovų ir laisvų bendruomenių pralaimėjimų epochą. Ryžtingam atsakui reikia mokytis kovos metodų, aiškiai suvokiant kokie yra realūs svertai, ir kokios jų galimybės, įsisąmoninant visą riziką ir iš sprendimų kylančią atsakomybę.

Proto demistifikavimas

Kartais gali kilti sunkumų, norint perprasti kitą žmogų – jo tam tikras mintis arba teorijas. Sunkiai perprantamas gali būti, pavyzdžiui, mokslininkas, filosofas, politikas, ezoterikas, magas, mistikas ar kitoks okultistas. Tačiau šią padėtį nesunku ištaisyti, tereikia įsisavinti kelis universalius proto veikimo principus. Kas yra galutinis produktas, turėtų būti aišku – tai kalba, arba tekstas. Šie dažniausiai būna suprantami, tačiau klaustukas yra ta sistema, iš kurios tekstas ateina. Tai yra protas.

Pamėginkime apibrėžti kas yra protas? Protas – tai kopija, dubliuotas empirinio pasaulio atspindys. Tačiau jis ne vientisas, bet padalintas į elastiškus fragmentus, kurių kiekvienas turi pavadinimus ir savo vidinę semantinę struktūrą. Kaip visuma ši struktūra yra asociacinė holograma, į kurią įtrauktas visas išorinis ir vidinis pasaulis. Po šį asociacijų tinklą laksto elektrinis signalas, ir kai koks nors mazgas sužadinamas, ta struktūra projektuojama į mąstymą, kurį vadinu senso-kognityvine sinteze, ir šitaip atsiranda mintis. „Senso“ – reiškia sensorinis, arba juslinis, į tai nukreiptas sąmonės dėmesys išorėje; o „kognityvinė“ – reiškia, kylanti iš proto, t. y., sąmonės pažinimo galių.

Šitaip galima išskirti dvi vietas smegenyse, tarpusavyje susietas tampriais ryšiais. Pažinimas yra hierarchinis: turintis savo objektą ir pamatinę struktūrą, kuri šiam objektui primetama. Objektas yra pasaulis, santykiai, daiktai, o struktūra yra į vidų įtraukta ši išorinė sistema. Įtraukiant pasaulį į vidų, jis virsta asociacijų tarp elementų, santykių ir perspektyvų visuma. Ši koreliacija tampa pastovia ir kiekvieną kartą, kai žmogus susiduria su tuo pačiu objektu, jis iš veidrodinio atspindžio ištraukia asociacijų tinklą, kuris ir virsta mintimi, o ši – sakiniais.

Struktūros suformavimo procesas vadinamas „pirmu kognityviniu šuoliu“, kuris pradeda savo darbą nuo žmogaus gimimo. Receptoriai pradeda priimti informaciją, šie signalą perduoda į sensorinę žievę, o iš čia projekcijos peršoka į kognityvines smegenis ir čia palieka savo atspaudą. Tai automatinis, nesąmoningas pažinimo procesas. Tam sąmoningų pastangų nereikia. Tai, kas sąmoninga daugiau susiję ne su protu, bet su atmintimi. Procesas vyksta taip: jeigu pasiekęs signalas suranda tuščią vietą, t. y., informacija yra nauja, tai ji šia informacija užpildoma. Jeigu informacija ne nauja, tai žmogui atgaminama semantinė struktūra jau esanti prote, ir žmogus pamato šią struktūrą kaip mintį, o ją projektuoja į sensorinį objektą. Tai ir yra ne kas kita kaip senso-kognityvinė sintezė.

Senso-kognityvinės sintezės pagrindas yra „antras kognityvinis šuolis“. Šis šuolis yra pirmo kognityvinio šuolio struktūros sugrąžinimas į mąstymą ir galiausiai į pasaulį. Tokia yra pagrindinė pažinimo ir supratimo „kas yra kas nors“ sistema. Matome, kad procesas vyksta ratu ir yra kaupiamasis – kuo daugiau ciklų laiko tiesėje, tuo didesnis patyrimas ir daugiau žinių. Bet kita vertus, kuo didesnis patirties bagažas, tuo žinios tampa nelankstesnės ir tuo sunkiau yra protą perkrauti. Todėl renkamasi pradėti iš pradžių, o ne proceso viduryje.

Mums svarbesnis yra antras kognityvinis šuolis, nes jis susijęs su mąstymų, kuris kalbos pagalba projektuojamas į išorę. Tad klausimas konkretesnis – kaip vyksta senso-kognityvinė sintezė? Čia yra kelios pagrindinės sąvokos: stimuliavimas, surinkimas ir koreliacija. Tai yra senos sąvokos, apie kurias jau esu kalbėjęs prieš kelis metus. Tačiau kaip matome – jos nepasikeitusios. Stimuliavimas yra dėmesys, kuriuo išrenkama kokia nors tikrovės dalis, sutelkiamas žvilgsnis ir mintys. Jis pirmiausiai vysta sensorinėje žievėje, o tada persikelia į kognityvinę. Tada vyksta surinkimas kognityvinėje žievėje, kuris įvykdomas kaip elektrinis sužadinimas tam tikrame mazge, kur sutraukiama informacija iš aplinkinių asociacijų. Ir galiausiai yra koreliacija, kaip užbaigta, galutinė mintis senso-kognityvinėje sintezėje, kurioje susieta „senso“ ir „kogno“ dalys.

Tačiau šis procesas dar turi būti papildytas, nes mintys skiriasi savo forma ir reikia dar tiksliau aprašyti surinkimo sistemą. Surinkimas pagrįstas abstraktų sujungimu. Abstraktai gali būti vaizdiniai, kalbiniai ir loginiai. Vaizdiniai abstraktai formuoja vaizdines mintis, kurios labai glaudžiai susietos su vaizduote. Kalbiniai abstraktai yra bet kokio kūrybinio kalbėjimo pagrindas. Tokio kalbėjimo kai ne atpasakojama, bet iš kognityvinių abstraktų kuriama. O loginiai abstraktai yra logikos struktūrų pagrindas, kurį sudaro tam tikros sąvokos, ir jų susiejimo dėsniai. Abstraktai yra svarbiausia kognityvinės telepatijos dalis, tada kai norima pamatyti kokio nors dalyko galimybių visumą. Vaizdiniai abstraktai pagrįsti geometrijos žinojimu, į kurią įeina taip pat ir kontinuumo sąvoka. Logika, tai ryšių ir santykių dėsniai, pritaikyti kontinuumo struktūroms, o kalbiniai abstraktai yra pakartojimo ir atpasakojimo ženklų sistema.

Visas pažinimo procesas turi 4 elementus:

1) pirmas kognityvinis šuolis,

2) antras kognityvinis šuolis,

3) senso-kognityvinė sintezė. Šio proceso metu atsiranda

4) asociacinė holograma, vadinama žmogaus protu.

Ši holograma yra laksatinės ir fiksatinės introjekcijos atspindys, su kuriuo galima atlikti įvairias manipuliacijas.

Pavyzdžiui, imkime slaptos amerikiečių mokslinės bazės abstraktą. Bendriausias vaizdinys aišku yra visa planeta ir šios bazės lokalizacija (bazė iš principo gali būti šioje planetoje ir ne šioje). Tarus, kad kalbama apie bazę ant planetos, ji turi turėti vietą, tada turi turėti geometrinį pastatą, sudarytą iš patalpų ir patekimo į jas būdų. Patalpos suskirstytos hierarchiškai pagal saugumo lygį. Turi būti tiekimas ir išvežimas. Reikia mikroklimato, vandens, elektros, darbo ir buitinių produktų. Kompiuterizuotas valdymas, greičiausiai superkompiuteris, pagrindinis serveris ir terminalai. Aišku, bazės pagrindas yra žmonės ir tai, ką jie daro. Turi būti buitinės ir darbinė patalpos, administracijos ir pavaldinių. Eksperimentai su žmonėmis (bio-, psicho-), su technologijomis (techno-). Eksperimentai slapti, teisėti ir neteisėti. Taip pat žmonių ratas, kuris disponuoja informacija ir pagal informuotumo lygį, kai žino viską ir žino tik tam tikrą dalį. Tokiose mokslinėse bazėse visada tikslas įgyti prieš konkurentus technologinį pranašumą.

Visą šią sistemą galima nusipiešti vaizduotėje iš kognityvinių abstraktų apie kuriuos jau kalbėjau. Tam praktiškai užtenka erdvės, logikos ir kalbos.

Galima nupiešti ne tik visą bazės abstraktą, bet ir joje dirbančio mokslininko, kuris vadovauja kokiam nors projektui ir turi savo tyrimų grupę. Jis žino savo užduotį, poreikius, turi darbo planą ir grafiką ir organizuoja komandą, siekdamas uždavinių įgyvendinimo. Yra fiksatinė dalis – tai pasaulis slaptos mokslinės bazės viduje. Buitinės patalpos, darbo patalpos, administracinės patalpos, kur reikia teikti ataskaitas. Toliau kompiuterizuotos ryšio priemonės, ir apribojimas tam tikra slaptos bazės zona, kur turi leidimą patekti ir neturi. Toliau informacija apie aukštesnio rango žmones, lygaus rango ir žemesnio. Laksatinė dalis, visa gyvenimo patirtis ir patirtis susijusi su konkrečiu darbu. Požiūris įsitikinimai, motyvacija. Psichologinės charakteristikos – psichopatinė asmenybė ar ne. Smegenų praplovimo lygis, lojalumas. Pasitenkinimas darbu, nepasitenkinimas. Ir aišku svarbu proto galimybės – genijus, vunderkindas ir t.t.

Visas šias struktūras galima ištraukti iš savo proto, kur jos ten pateko per pirmą kognityvinį šuolį. Tai nebūtinai turi būti tiesioginė slaptos bazės patirtis, nes į šį modelį struktūras galima perkelti iš kitų abstraktų. Visi pastatai vienodi, visi žmonės vienodi, visi darbai vienodi, pagrįsti universaliais šablonais. Toks principas naudojamas kūryboje, pavyzdžiui, rašant romanus arba kuriant filmus. Kadangi tai kūryba, natūraliai kyla ryšio su faktais klausimas. Abstraktai nėra faktai, nors pirminė jų kilmė yra iš faktų. Bet abstraktas yra daug kartų pakartotas koks nors patyrimo faktas, dėl ko jis tampa patyrimo universalija. Tad abstrakčios struktūros, nėra individualūs faktai. Bet įdomu tai, kad net jeigu žmogus iš tikro yra patyręs kokius nors faktus ar ką nors tikro žino (ne iš logikos), tai jiems perkelti į išorę vis tiek naudojami kalbiniai abstraktai. Todėl faktiškumas ir universalumas visada būna susipynęs ir išpainioti šį kamuolį be papildomos informacijos – labai sunku.

Bet matome taip pat, kad pažinimas nėra vien tik faktų pažinimas. Mokslinis pažinimas pažįsta universalias struktūras ir dėsnius, tad tam labai gerai tinka universalūs kontinuumo ir logikos abstraktų struktūros, leidžiančios įsismelkti į universalią pasaulio gelmę. Bet vėlgi, kadangi žmonių protas yra universalus, tai galima matyti ir ką bei kaip jie pažįsta moksliškai. Dar lengviau tai tampa, kai šios žinios perkeliamos į kalbą. Nes norint viską numatyti, užtenka žinoti >150 gramatikos elementų ir >100 000 pavadinimų elementų. Tada juos sujungi su pasaulio abstraktu ir morfiniame vaizduotės lauke, gali kurti kokį nori modelį. Viso to pagrindas yra visų reiškinių universalizuojamumas.