Monthly Archive: liepos 2016

D. Icke’as ir „mėnulio-Saturno matrica“

D. Icke‘as yra vienas žinomiausių ezoterinių žinių propaguotojų, kurį populiarumu pralenkti būtų labai sunku. Taip pat jis vienas seniausiai rašančių ir produktyviausių autorių. Jis yra parašęs virš 20 knygų ir išleidęs visą eilę DVD su savo viešomis paskaitomis. Jo idėjos kontraversiškos ir susiduria su dideliu skeptikų pasipriešinimu, tačiau tai, kad jis vis dar rašo yra įrodymas, kad jo gerbėjų ratas dėl to ne mažėja, bet netgi metams bėgant auga. Tik klausimas ką tai įrodo? Icke‘o teisumą ar jo skaitytojų naivumą ir nerimtą nusiteikimą?

Naujausia D. Icke‘o knyga vadinasi „Fantominis Aš“ (2016). Joje nėra naujų konspiracijos teorijų, tai kažkas panašaus į jo senų teorijų apžvalgą, per išsivadavimo iš fantominio aš sukurto iliuzijų pasaulio perspektyvą. Fantominis aš yra viruso sukurta asmenybės dalis, kuri skirta patalpinti žmogaus begalinę sąmonę į matricą ir per ją pavergti. Pasak D. Icke‘o yra dvi realybės, tikra ir netikra. Tikra yra pasaulis, kur viešpatauja natūrali žmogaus prigimtis, kur žmogus gali gyventi kaip tikrasis begalinis Aš. Tačiau ši realybė buvo užgrobta „netikro dievo“, kuris veikia kaip tikrovę gadinantis virusas, kuri buvo perkurta pagal skaitmeninės programos logiką, prieštaraujančią tikrai žmogaus sielos prigimčiai. Šios dvi realybės kovoja tarpusavyje, ir kadangi jos niekaip nesuderinamos tai vienos įsiviešpatavimas įmanomas tik kaip kitos sunaikinimas.

Tai yra pagrindinė grėsmė žmogui – būti sunaikintu virusinės realybės, tapti dirbtinės kompiuterinės programos vergu.

Kelias į išsivadavimą yra fantominio aš sugriovimas savo viduje, kartu su visomis jo pasaulį užvaldžiusiomis formomis: satanistine religija, slaptomis organizacijomis, pasaulio vyriausybe, pramogų industrija, švietimu, mokslu, užgrobta žiniasklaida, kariniu kompleksu ir t.t.

Pasaulis organizuotas ne taip, kad žmogus galėtų jame augti ir klestėti, bet pagal maisto ir jo valgytojo principą. Žmogus yra energetinis maisto šaltinis, o kitame gale yra maisto valgytojas – tai  tikroji planetos valdžia, pradedant netikru dievu (Demiurgu), jo vietininkais archontais ir jų pastatyta politine kontrolės organizacija, kurios užduotis paruošti, suorganizuoti „maistą“ valgymui. Tam Icke‘as ragina pasipriešinti, nesutinkant būti tik maistu satanistinei sistemai, o pirmas žingsnis į išsivadavimą yra fantominio aš, įdiegto užvaldytos švietimo sistemos ir žiniasklaidos, iliuzijų supratimas ir jų sugriovimas.

(daugiau…)

Neuronuose paslėpta vergovė

Valdymo technologijos

Žmogus visą savo „techninę įrangą“ turi šioje realybėje, todėl yra labai pažeidžiamas. Jeigu savęs nesaugo, rizikuoja patekti į technologinę, socialinę arba psichologinę vergovę. Kūnas pažeidžiamas tuo, kad jį labai nesunku apriboti, uždaryti išoriškai; taip pat galima sukelti skausmą ir skausmo baimę; galima įsibrauti į jo vidų, sukeliant ligas, sutrikimus ir t.t.; įmanoma net panaudoti genetinį ginklą, su kuriuo valdomas organizmo sandaros patologinis kitimas. Žmogaus psichologinių funkcijų „techninė įranga“ taip pat tokia pati visa išorėje, visa surinkta smegenyse, sudarytose iš neuronų. Ši technologija pagrįsta tuo, kad yra vidinė neuronų hierarchija smegenyse, suskirstanti tinklus į vadovaujančius ir paklūstančius. Vadovaujantys neuronai valdomi tam tikrais signalais, pavyzdžiui, žodžiais, kurie užgrobia vykdymo neuronus smegenų viduje, uždarydami juos į uždarą išorinę grandinę. Tai valdymas su semantinėmis haliucinacijomis. Kitas būdas yra pakeisti vadovaujančius neuronus dirbtiniais neuronais, t. y. elektrodais ir implantais, plėvelėmis ir plokštelėmis ir t.t. Taip vykdantys neuronai irgi uždaromi į paklusimo „meta-struktūrą“.

neuronasValdymas žodžiais jau praeitas etapas, nors savo vietą naujame pasaulyje išsaugojo. Jis buvo pakeistas implantų technologijomis, kurios veikia be sutrikimų ir reikalauja mažiau darbo, nes visą sistemą galima automatizuoti, atiduodant valdyti kompiuterizuotoms sistemoms ir dirbtiniam intelektui. Implantų technologijos veikia labai paprastai – per elektrodą į tinklą implantuojamas elektrinis sužadinimas ir neuronas įvykdo darbą, kuriam jis skirtais. Natūraliai neuronus valdo išoriniai receptoriai arba sudėtingos vidinės tinklų schemos, tačiau suradus galutines grandines, kurios atiduoda galutinę komandą, kai šiuos neuronus pasiekia veiksmo potencialai, galima juos įstatyti į išoriškai valdomą technologinę meta-struktūrą ir užgrobti galutinę funkciją. Šitaip žmogus išgirsta haliucinaciją, pamato vaizdinį, pagalvoja mintį, ar atlieka judesį, kurie yra ne jo. Sąmoningas valdymas šitaip pakeičiamas technologiniu valdymu, su kuriuo galima užgrobti visą žmogaus gyvenimą. Atimama valia, reikalinga pasipriešinimui vergovei, atimami lavinimuisi reikalingi sugebėjimai. Juk smegenyse veikia dviejų tipų signalai – veiksmo potencialai ir stabdymo potencialai. Reikiamu metu įjungus stabdymo potencialus, sustabdoma funkcija.

(daugiau…)

Visas žmogus: sielos likimas

Žmogaus sandara

Dauguma žmonių sutaria, kad jie sudaryti iš sielos ir kūno. Galimos įvairios šio klausimo variacijos, nuo idealistinio subjektyvizmo iki grubaus materializmo. Idealistinis subjektyvizmas tvirtina, kad žmogus yra tik sąmonė, savo viduje susikurianti fizinio pasaulio iliuziją. Materializmas teigia, kad žmogus yra tik fizinis kūnas, o siela yra tik žodis prie šio kūno, tai yra, kūno susiskurta iliuzija. Daug kas šiame ginče užima vidurio poziciją, tarp sielos ir kūno suabsoliutinimo, nepaisant ko, vis tiek pirmenybę teikia sielai. Iš šio ginčo išplaukia klausimai, koks yra kūno ir sielos likimas pasaulyje, kuriame jie atsirado?

Dėl kūno likimo daug problemų nekyla, nes tai kaip jis atsiranda, vystosi ir nunyksta, žino kiekvienas, nes tai patiriama pasaulyje, kuriame gyvename. Tai apibendrinama teiginiu, kad žmogus mirtingas, nes mirtingas jo kūnas. Ar šiam mirus kas nors lieka, yra nesibaigiančių ginčų objektas. Kodėl kūnas mirtingas atsako mokslininkai: taip yra dėl dviejų priežasčių: tokia yra genetinė programa, kuri programuoja kiekvieno organizmo biologinį laikrodį. Kita priežastis yra ta, kad kūnas yra mechanizmas, sudarytas iš sandaros ir proceso. Procesas, vadinamas medžiagų apykaita, yra kiekvieno gyvo organizmo pagrindas. Negana to, procesas palaiko sandarą. Kai gyvybės biologiniam amžiui pasibaigus procesas nutrūksta, pradeda irti ir sandara. Tada sakoma, kad kūnas yra. Visa kas iš jo lieka yra tik užkonservuota, negyva fosilija.

Taigi, kūno likimas – žinomas. Dabar galima paklausti, o koks gi sielos likimas? Ar ji irgi yra „organizmas“ (organas), sudarytas iš sandaros ir proceso? Ar ji irgi yra tik mechanizmas, kurio veikimui sustojus, sustoja ir sielos gyvenimas? Man žinomos dvi sąmonės teorijos. Viena sako, kad sąmonė yra būsena, kuri atsiranda paprastai nesąmoningoje substancijoje, kai išpildomos tam tikros sąlygos. „Būsena“ reiškia, kad ji gali atsirasti ir išnykti, kad sąmoningumas nėra pagrindinė egzistencijos forma, tik šalutinis fazinis būvis. „Būsena“ taip pat reikštų, kad yra mechanizmas, kuriuo ją galima sukelti, bet tuo pačiu ir sunaikinti. Pati tikrovė, išeitų, nesąmoninga, tik tam tikrose, izoliuotose vietose gali sukonstruoti tokią atspindinčią struktūrą, vadinamą ekranu. Tai reikštų, kad yra sandara ir procesas. Taip pat, kad sandara priklauso nuo proceso kaip kūne: pasibaigus procesui, pradėtų irti ir sandara ir substancija pereitų į fundamentalesnį stovį. Kūnas, pavyzdžiui, suyra į molekules ir atomus.

(daugiau…)

Instrukcija pranašui

pranašasNorint turėti patogias ateities numatymo priemones, reikia susikurti formalizuotą sistemą. Tokios sistemos centre yra įvykio sąvoka, kuri reiškia pokytį, dėl kurio atsiranda skirtumas. Jeigu pasaulį imsime kaip informacijos srautą, tai įvykiai šiame sraute bus tos vietos, kur pažeidžiamas tapatumas. Šiose vietose susiformuoja pokyčiai, o šie yra žmogaus pagrindinis dėmesio objektas. Pokyčiai gali būti įvairių rūšių, priklausomai nuo tos srities, kurioje jie atsiranda. Jeigu pagrindu imtume fiziką, tai dauguma pokyčių atsiranda dėl judėjimo – erdvėje, substancijoje, energijoje, informacijoje ir suvokime.

Kadangi judėjimai turi savo simetrijas arba logiką, tai neretai įvykius įmanoma gana tiksliai numatyti. Lengviausia prognozuoti pasikartojančius, ciklinius įvykius. Tie pasikartojimai gali būti harmoniniai, tai yra, taisyklingo periodiškumo, arba neharmoniniai, kai pasikartojimai vyksta nevienodais intervalais. Toks yra kosminių ir kalendorinių įvykių principas. Kadangi visas žmogaus gyvenimas suorganizuotas pagal kosminį kalendorių, tai jame daug gamtinio cikliškumo ir su tuo susijusių įvykių.

Be šių įvykių yra ir nesikartojantys, kurie gali būti kaupiamieji arba atsitiktiniai. Kaupiamieji įvykiai susiję su energijos, negatyvo, pozityvo, įtapos kaupimu, kuris turi greitį, elastingumo koeficientą ir kritinę vertę, kuriems pasiekus tam tikrą lygį, informacijos tapatybės sraute įvyksta trūkis, arba kitaip sakant – pramušimas. Atsitiktiniai įvykiai pagrįsti energija kyla dėl staigaus asimetrijos atsiradimo, kai įtempio kaupimas toks greitas, kad įvykiai būna staigūs, momentiniai ir sunkiai prognozuojami. Panašaus pobūdžio yra įvykiai, kurie priklauso ne nuo energijos pokyčio, bet dėl kažkieno valios. Bet, kita vertus, kadangi žmogiška valia priklauso nuo informacijos pokyčių, kaupimosi, tai šie įvykiai kaupiamieji gali būti sąmonės viduje, prote.

(daugiau…)

Fizika ir paranormalus pasaulis

Šiame skyrelyje bandysiu paaiškinti kuo skiriasi primityvus fizikos supratimas nuo neprimityvaus. Tai gali pasirodyti keista, bet su ezoterika ir parapsichologija susijęs neprimityvus šio mokslo vaizdinys, o didžioji skeptikų dalis remiasi neteisingu fizikos įsivaizdavimu. Dėl šios priežasties skeptikai dažnai būna ganėtinai nerimti fizikai, nes jų įsitikinimai prieštarauja aukštosios fizikos principams. Parapsichologija prieštarauja ne fizikai, bet iškreiptam, supaprastintam jos įsivaizdavimui.

Norint savo sąmonėje susikurti tikrą fizikos vaizdą reikia suvokti bent vieną svarbų principą.

Pagal šį principą fizinės sistemos skirstomos į uždaras ir atviras. Uždaros sistemos tarpusavyje sąveikauja labai ribotai, tik susidūrimais ir jų sąlygotais poslinkiais erdvėje. Be šios sąveikos ir proceso daugiau nei šių sistemų viduje, nei tarp sistemų niekas nevyksta. Dauguma turbūt jau suprato, kad tai klasikinės mechanikos fizinių sistemų apibūdinimas. Šis mokslas teisingas – uždaros sistemos tik taip iš tikrųjų ir sąveikauja. Tačiau klaidinga teigti, kad tai vienintelis fizinės sistemos tipas, ir kad tik taip vyksta visi procesai.

Atviros sistemos yra tokios, kurių sąveika vyksta ne tik poslinkiu erdvėje, bet ir reakcijomis, nurodančiomis į vidinę struktūrą ir jų persitvarkymus. Atvirų sistemų reakcijose keičiasi sandaros konfigūracijos, pakeičiant substancijos tipą, energijos lygį, radiacijos foną ir t. t. Taip pat, atvirose sistemose atsiranda įvairūs neklasikiniai ryšiai ir šiais ryšiais pagrįstos sąveikos, kurių metu perduodama informacija. Geras atvirų sistemų pavyzdys iš klasikinio mokslo yra chemija, kuri atprašo, kokios būtinos sąlygos atsirasti atviroms sistemoms, kad tarp jų įvyktų reakcija. Pavyzdžiui, sujungiame dvi medžiagas, tarp kurių akimirksniu įvyksta cheminė reakcija: pasikeičia medžiagos tipas, išsiskiria šiluminė energija, šviesa ir šalutiniai produktai. Akivaizdu, kad toks procesas įmanomas tik tarp atvirų sistemų (skirtingų reagentų).

(daugiau…)

Operacija „Pasipriešinimas“

Sintaksėje sudėtiniai sakiniai skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius. Sujungiamieji sakiniai yra sintaksiškai lygiaverčiai ir juos galima išskaidyti į atskirus, savarankiškus sakinius. Prijungiamieji sakiniai nėra savarankiški ir jie tik pagrindinio sakinio papildymas, pridedantis kokią nors šalutinę informaciją prie pagrindinės. Pagal tą patį principą galima kalbėti apie socialinės pusiausvyros tipus. Pusiausvyra gali būti pirmo tipo, pagal sujungiamųjų sakinių modelį ir antro tipo, kai prie pagrindinio sakinio prijungiamas šalutinis, kuris priklauso nuo pagrindinio.

Pirmu atveju vieną ir kitą socialinį sluoksnį, arba organizaciją, riboja galia – jos yra lygiavertės, todėl neleidžia išbalansuoti pusiausvyros. Tačiau tokia pusiausvyra labai reta ir ji niekada nėra ilgaamžė, nes kas nors susikuria pranašumo svertų, kuriuos panaudoja situacijos išbalansavimui. Tada kita, „šalutinė“ grupė pradedama traktuoti tik savo naudos požiūriu. Ši grupė turi kažkaip papildyti pagrindinę, bet nuo jos visiškai priklausydama. Kitaip sakant, prijungiamojo principo ryšys yra didesnio ar mažesnio pavergimo situacija. Jos pagrindinė savybė ta, kad pašalinus papildomą informaciją, pagrindinė lieka, o pašalinus pagrindinę, prijungiamasis „sakinys“ netenka savo statuso ir pagrindiniu gali tapti, taip kaip ir sintaksėje, tik pertvarkydamas savo struktūrą.

Kokie yra pagrindiniai svertai suprasti nesudėtinga. Tai organizacija, psichologija ir technika. Natūralūs socialiniai vienetai yra individas, dar galima pridurti natūrali šeima, t. p. ir išplėsta. Toliau savo asmeninį svertą galima didinti tik jungiantis į didesnę grupę, kuri vadinama organizacija, nes toks grupės tvarkymas, su pasiskirstymu vaidmenimis, efektyviausias. Bendruomenės grupė jeigu nesuorganizuota, tai ji daug palaidesnė ir minkštesnė už suorganizuotą. Aukščiausia bendruomenės forma visgi yra organizacija.

(daugiau…)

Gyvenimo faktorių diagrama

Kompiuterinio modeliavimo technologijos pakeitė kone visas gyvenimo sritis darbo įrankių ar poveikio priemonių prasme. Ne išimtis ir visuomenės valdymas, kuriame naudojami ir visos populiacijos, ir kiekvieno žmogaus kompiuteriniai modeliai. Dar daugiau, ne mažą dalį sprendimų priima ne žmogus, bet tam specialiai užprogramuotas dirbtinis intelektas, kuris surenka informaciją, ją analizuoja ir vertina, kuria bendrą modelį ir galiausiai teikia savo pasiūlymus sprendimų priėmėjams. Tad turime kažką panašaus į kompiuterių ir dirbtinio intelekto diktatūrą, kai mašina pastatoma aukščiau už žmogų, į kurį žiūrima tik top-down principu, t. y., iš viršaus, ekrane tiesiogine to žodžio prasme.

Kaip tai atrodo galima pasižiūrėti nubraižytame paveikslėlyje. Tai nėra tikra kopija, bet sumodeliuota pagal galimybes ir tikimybes. Taip atrodo žmogus, kurio elgesį kompiuteris bando sumodeliuoti ir numatyti tam, kad galėtų parinkti tinkamas poveikio priemones, jeigu nukrypstama nuo kokių nors normų.

 planasDaroma prielaida, kad žmogaus planus ir veiklą sąlygoja materialūs ir informaciniai faktoriai. Materialių faktorių bazė yra turimas turtas, o informacinių – paveldėtas ir susiformuotas lavinimusi protas. Turtas gali būti užsidirtas ar gautas pagal socialinio statuso modelį, jeigu žmogus priklauso aukštesnei socialinei klasei. Todėl jis lemia vartotojišką požiūrį į kitus materialius faktorius: formuojami socialiniai faktoriai, naudojamasi ekonomine sistema dar padidinti savo turtui. Informaciniai faktoriai tokiu atveju nueina į antrą planą. Kitas variantas, kai turto ir statuso nėra, bet turimas aukštesnis intelektas. Tada, naudojantis ekonomine santvarka, bandoma savo turtą ir socialinę klasę pakelti į aukštesnį rangą. Tokie žmonės angliškai vadinami „socially mobile“.

(daugiau…)

Akies psichotronika

Nuo pat pradžių galima susitarti, kad aišku, jog kalbėdami apie sąmonę, turime galvoje visus ją sudarančius kvantinius laukus. Kodėl tai „laukai“ – turėtų būti suprantama: iš laukų sukonstruota visa tikrovė, tad jeigu sąmonė yra šios tikrovės dalis, ji taip pat turi būti laukų struktūra. Šie laukai specifiniai, jie kitokie nei tie, iš kurių sudarytas kūnas, tačiau, nepaisant to, tai vis tiek laukai. Supratus šią dalį, galima žengti žingsnį dar toliau. Turime bendrą bet kokio lauko modelį, kuris kaip šablonas tinka bet kokiam konkrečiam laukui. Natūralu, kad jis bent iš dalies gali būti taikomas ir sąmonės laukui. Šis standartinis modelis, be abejo, turi būti papildytas, nes sąmonė dirba su informacija, tuo tarpu kūnas sudarytas iš mikro-jėgų, kurios save realizuoja kaip fizinę egzistenciją. Kadangi kūnas sukonstruotas iš jėgų, kaip visuma jis yra „jėgos agregatas“, kurį galima naudoti fiziniam darbui, kurio centre – biologinė Niutono jėga. Kita vertus, jeigu sąmonė ir „dirba“, tai ji dirba su informacija ir čia reikia jau visai kitų lauko savybių. Informaciją reikia aprėpti, atspindėti ir pritaikyti. Tada ją galima perduoti naudoti kūnui. Aprėpia indukcijos plotas („ekrano“ savybė), atspindi rodomoji sąmonė ir pritaiko valdymo modulis. Visi šie procesai vyksta specifiniuose laukuose, kuriuos vadinu gnostiniais.

Abiejų tipų laukai – begaliniai, todėl juos galima įženklinti tokiais ženklais:

[math] \mid FC \rangle = \infty [/math]

[math] \mid GC \rangle = \infty [/math]

Raidė F reiškia fizinis, G – gnostinis, o C – kontinuumas. Kitaip sakant, šie ženklai nurodo paprastą faktą, kad sąmonės laukas yra tokia pat begalybė, kaip ir fizinis kosmosas; jis neapsiriboja vienu ar keliais žmonėmis, net viena biosfera. Kadangi sąmoningos biosferos kosmose gali rastis bet kur, tai rodo, kad jos substratas turi kosminius mastelius, šį faktą žymint begalybės simboliu. Galima pažymėti ir dar vieną labai svarbų faktą, kad fizinis ir gnostinis laukai – nesutampa:

[math] \mid FC \rangle \neq \mid GC \rangle [/math]

(daugiau…)

Gynyba nuo psichotroninio tardymo (4)

Pratęsiant psichotroninio tardymo taktikų neutralizavimo klausimą, prie viso to, kas pasakyta galima pridurti dar kelias priemones. Naudinga išskirti išorinį ir vidinį „darbą“ (abuse). Viduje veikiama per psichologinį manipuliavimą, kurio tikslas priversti žmogų paklusti; o išorėje siekiama pasinaudoti socialiniu spaudimu, per vardo juodinimą ir santykių griovimą. Kitaip sakant, poveikis vyksta dviem frontais, siekiant kiek įmanoma susilpninti žmogų psichologiškai, bandant jam pavaizduoti, kad nėra jokios išeities. Kad taip neatsitiktų, reikia gerai išmanyti visas psichotroninio tardymo metu naudojamas taktikas. Tokio tardymo metu siekiama dviejų tikslų: informacijos surinkimo ir valios palaužimo. Reikia visuomet žinoti, kad paklusimas terorizuotojams neišspręs jokių problemų, bet dar labiau gali apsunkinti situaciją.

Pavardinsiu vidines taktikas:

1) ėjimais pagrįstas žaidimas, kai po kiekvienos tavo minties įterpia savo repliką, kurios tikslas užtverti kelią, neutralizuoti tavo ėjimą ir sudaryti „dialogo“ iliuziją. Taip žmogui neduodama ramybės, sekinama kantrybė ir bandoma sukurti įspūdi, kad kelių jokių nėra. Šią taktiką naudojant ilgai, pavyzdžiui, visą dieną, sudraskomas minčių srautas, jis pasidaro fragmentuotas, neleidžiama vystyti jokios nepriklausomos minties. Ši taktika dar papildoma slopinimu, kai įterpiama ne tik replika, bet ir užblokuojamas tavo srautas. Šitaip gali įvilioti į kokius nori spąstus, kreipti „dialogą“ norima kryptimi. Laisvo minčių srauto nelieka ir tai labai nuvargina.

(daugiau…)

Psichotroniniai ekranai

Pasauliai kaip sluoksniai

Naujausias žmogaus realybės aprašymo laimėjimas yra U formos sluoksnių junginys, paaiškinantis skirtingus pasaulius, kuriuose galioja pamatiniai fizikos žinomi ir nežinomi dėsniai. Pagrindinis, labiausiai vidinis sluoksnis yra fizinis pasaulis, kurį aprašo „Standartinis Modelis“, turintis a) materijos kvantus, grupuojamus į leptonus ir kvarkus ir b) jėgos laukų kvantus, kurie sukuria tarp jų jėgas. Masė pagal šią teoriją taip pat yra potencialinė jėga, kuri materijos sankaupą patalpina į potencialinį lauką, kuris priešinasi kinetinė jėgos vektoriaus poveikiui, t. y., tą jėgą silpnina, sukurdamas atoveiksmį. Atoveiksmis reiškia, kad kieto kūno sankaupą sunku išjudinti iš vietos arba jeigu ji juda – sustabdyti.

Tai aprašo pirmą transcendencijos sluoksnį, kuris žinomas eksperimentiškai, nes su juo betarpiškai sąveikauja žmogaus kūnas ir sąmonė. Tačiau tiesiogiai net pirmas sluoksnis suvokimui neduotas ir mes jį patiriame tik pagal fenomenologiniame burbule esančias reprezentacijas. Aišku, vidinė realybė – mąstymas ir pasaulis – ir pirmas sluoksnis yra kaip dvi medalio pusės, nes visos realybių teorijos remiasi prielaida, kad tarp jų yra bent apytikslis atitikimas. Jeigu jo nebūtų, tiesos sąvoka neturėtų jokios referencijos ir mes nežinotume kas ir koks iš tikro yra išorinis pasaulis, o vidinė fenomenologija būtų kaip sapnas. Bet tai, kad įmanoma bent apytikslė tiesa rodo teorijų veiksmingumas ir galimybė jas pritaikyti praktiškai.

Ankstesniame įraše aprašiau, kad sąmonė gali būti aiškinama naudojant du principus: esą ji yra pirmo sluoksnio ypatingas atsišakojimas, kurio vidinę sandarą ir veikimo dėsnius aiškina pirmo sluoksnio kibernetikos ir neuro-informatikos teorijos. Tam atseit nereikia jokių aukštesnių „dvasinių“ realybių; o „Standartinis Modelis“ gali paaiškinti viską. Kita galimybė – naudoti išorinį sluoksnį, apgaubiantį minėtus vidinius pasaulius taip pat U formos konfigūracija. Šį sluoksnį aš vadinu gnostiniu sluoksniu, kuris atsakingas už visas dvasines realybes, tokias kaip sąmonė, mąstymas, protas, atmintis, asmenybė ir t.t. Tai nėra didelė inovacija, nes čia naudojamasi paprasčiausia analogija, tik laukai ir kvantai papildomi naujomis, psichiniam pasauliui kurti reikalingomis savybėmis. Fenomenologinis burbulas, pagal šią koncepciją nėra pirmo sluoksnio atauga, bet kyla naujoje „išorinėje realybėje“, kuri su vidiniu kūnų pasauliu sąveikauja per informacijos perkėlimo mechanizmus.

(daugiau…)