Monthly Archive: birželio 2016

Metafizinis žmogus

metafizinis žmogusNorint pamatyti, kas šioje tikrovėje yra žmogus, labiausiai trukdo kalba su savo pavadinimų sistema. Kuomet žiūrint į žmogų matoma tik ji, žmogus niekada neatsiveria kaip metafizinis. Ši taktika netgi dažnai naudojama metafizinio žmogaus pašiepimui, kai numojama: „yra tik kažkoks…., o įsivaizduoja….“. „Kažkoks“ reiškia koks nors pavadinimas.

Kas žmogus „yra“ egzistuoja dvejose vietose: kalboje ir tikrovėje. Viena jis yra ir veikia žodžiuose, o visai kas kita – realybėje. Panašus efektas gaunasi ir vadinant žmogų iš mokslinės kalbos perspektyvos: ji taip pat neparodo metafizinio žmogaus ir čia jis visada, paviršiuje arba potekstėje, suprantamas kaip „kažkoks…, o ….“. Ir kvailiausia būna, kai šiuos žodžius išgirsti ne iš kitų, bet ir pradedi kartoti pats sau, piešti kaip kokią nors kalbos tinklo garsų seką ar tokių sekų sistemą. Todėl norint pamatyti metafizinį save, reikia šį klaidingą žvilgsnį pašalinti iš savo suvokimo.

Tačiau norint perduoti informaciją, kalba būtina. Todėl ją reikia naudoti, bet naudoti kitaip, kad nebūtų savo ir kito žmogaus sąmonei primetamas kalbinis kalėjimas. Pavadinimas yra tarsi kalėjimo kamera, į kurią žmones nori uždaryti valdžia. Tad jeigu kalbos atsisakyti neišeina, tai reikia bent susikurti kuo daugiau naujų pavadinimų, kad jie būtų savi ir tokie, kokie turi būti. Uždarantys žodžiai yra blogi, o išlaisvinantys – geri. Tai yra pavadinimo vertinimo kriterijus. Toks, pavyzdžiui, yra posakis „metafizinis žmogus“: toks, koks jis yra iš tikrųjų, pačiame pasaulyje. Kalba žmogaus visiškai nepaleidžia, tačiau vis tiek jis matomas daugiau nei tik „kažkoks pavadinimas, o įsivaizduoja…“. Kalba turi būti ne kalėjimas, bet namai.

(daugiau…)

Apie „labai jau gerus“

Šiuo metu propagandą analizuoja visi, kas netingi – net patys propagandistai. Taip pat ir aš apie tai nekartą esu rašęs. Tačiau ši tema yra tokia plati, kad neišsisems niekada – vis bus galima parašyti ką nors naujo, iškelti kokį nors netikėtą, bet labai svarbų aspektą, priemonę, gudrybę. Viena tokių retokai aiškinamų priemonių yra grupavimas, pritaikytas pasakotojo blokui, apie kurį esu rašęs „Lingvistinėse“ temose. Praktiškai, nuo jo prasideda visi tekstai, kurie rašomi kaip autorių pasakojami pasakojimai. Tokia sakytinių ir rašytinių tekstų visuma vadinama diskursu.

Trumpai kas yra pasakojimo blokas. Kiekvieno teksto struktūrą sudaro elementai a) kas pasakoja, b) kam pasakoja, c) ką pasakoja. Tai yra autorius, adresatas, tema. Tema visada yra teksto viduje ir ji yra pagrindinis minties perteikimo kanalas. O autorius ir adresatas, gali būti sudvejintas. Kai autorius save paverčia tekste veikiančiu pasakotoju ar veikėju ir kai adresatas įtraukiamas į tekstą ir konstruojamas jo tikras arba iškraipytas paveikslas. Veikėjai ir su jais susiję faktai yra tema, o pasakotojas ir adresatas yra vidinis, iš teksto į išorę neiškeltas pasakojimo blokas. Tai galima įvardinti tokia seka: aš – apie save, aš – apie tave, aš – apie jį/ją. Tai yra temos sluoksnis, aprašantis visas įmanomas pasakojimo kryptis. Pasakotojo blokas nuo šio sluoksnio atskirtas ir tekste gali veikti kaip pasakojantys arba besiklausantys veikėjai.

Kryptys išreiškiamos asmeniniais įvardžiais, kurie turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas, leidžiančias perteikti individualią ir kolektyvinę perspektyvą. Pasakotojų gali būti daug, bendrai kalbančių per savo išrinktą atstovą. Adresatai taip pat suvokiami kaip grupė, kuriai skirtas pasakojamas tekstas. Tema gali apimti vieną asmenį arba visą jų grupę, kuri veikia bendrai, kartu su kitais, vienas prieš kitą arba kartu prieš kokį nors bendrą priešą, kuris gali būti ir autorius, ir adresatas. Nuo šių niuansų priklauso, kokiu tonu tekstas parašytas ir šie asmenys ar grupės yra liaupsinami ar menkinami. Užbėgant į priekį, galima pateikti tokį propagandos triuką, kai koks nors asmuo per propagandos priemones apipilamas mėšlo kibiru ir laikomas paruoštas kaip būdas susidoroti su kitais, neįtinkančiais asmenimis – konkurentais, priešais ir pan. Tereikia juos kaip nors susieti su šiuo paruoštu žmogumi ir visas negatyvas pasidalina į tiek dalių, kiek žmonių su „blogiu“ yra sujungta. Pasidalina, bet ne tik nesumažėja, o dar ir padidėja.

(daugiau…)

Ezoterinė telepatija

Yra daug telepatijos rūšių, nors kai kurie žmonės ne visas jas laiko tikromis. Tos, kurios veikia yra netikros, o kurioms reikalingi specialūs gebėjimai ir juos turintys žmonės – retenybė, tikros. Tačiau, kadangi jos neįrodytos, tai nėra apie ką šnekėti…

Kita vertus, yra įrankis, kuris vertinamas pagal efektyvumą ir teikiamą naudą, tad visai nesvarbu kaip jis vadinamas – sukompromituotu pavadinimu ar ne. Rinktis pavadinimą-taikinį gal ir rizikinga, nes iš karto tapsi puolimo objektu, tačiau kas vertins pagal naudą, pagal galimybę geriau pamatyti žmogų, į primityvų aplojimą tikiuosi nekreips dėmesio.

Nežinau ar metodas naujas, ar ne, nes idėjos, nors ir nemoksliniu būdu, bet į galvą atėjo ne iš šaltinių ir autoritetų, o tiesiog gimė mintyse – iš nieko. Galbūt tą patį suprato ir daugybė kitų žmonių, bet vėlgi – čia ne kokios nors varžybos. Todėl aš šitų idėjų nesisavinu, bet ir neatiduodu kitiems. Rašau taip, kaip yra mano galvoje.

Vienas iš principų labai paprastas: tarkime, kad žmogų sudaro tam tikras elementų rinkinys, už kurio ribų neįmanoma išeiti. Žinodamas tą rinkinį, gali numatyti visas kiekvieno žmogaus galimybes. Tarkime simboliškai šis rinkinys atvaizduojamas kaip sistema iš 5 kvadratų. Kiekvieną akimirką gali realizuotis tik kokia nors viena galimybė, bet neišeinant už 5 galimybių ribos. Vadinasi „5“ yra visas žmogus. Tai matydamas – matai žmogų jo visumoje. Tačiau tam trūksta konkretumo, nes telepatija tai ne gebėjimas suvokti galimybes, bet tų galimybių realizacijas, arba faktus. Jeigu kvadratus pavadinsime numeriais ir padarysime prielaidą, kad realizuojamas tik vienas kvadratas vienu metu, tai galimybės bus 1-2-3-4-5 visos kartu, o faktas, pavyzdžiui, 3 arba viena aktualizacija. Nustatymas, kuri būsena yra kokiu nors duotu momentu, vadinamas telepatija. Tačiau žmogus gerai matomas ir žinant kokios įmanomos visos galimybės.

(daugiau…)

Šviesa ir iliuzijų labirintas

Rašant tekstą ir siekiant, kad jis būtų informatyvus ir naudingas, pageidautina pradėti nuo temos apibrėžimo ir bent kelių užuominų į šios temos priešistorę, arba istoriją. Šį kartą tema pasirinkau „virtualią realybę“, kuri, bent jau tam tikro žanro literatūroje arba kine nėra nauja, pavyzdžiui, labai įtaigiai pavaizduota trilogijoje „Matrica“ ir naujausioje populiarioje kultūroje tapusi mitu ir archetipu. Matricos idėja nėra nauja, nes teorija, kad ši realybė netikra arba dirbtinė, buvo žinoma net senosiose civilizacijose ir ateina iš pirmųjų religijų bei mitologijų. Šio pasaulio iliuziškumo pajautimas ypač būdingas rytų religijoms. Tų kraštų senovės religiniai ritualai, meditacijos ir kitos „dvasinės praktikos“ kaip tik ir skelbė išsilaisvinimo iš iliuzijų pasaulio idėją, kuri šiuolaikiniame kine buvo vaizduojama minėtoje trilogijoje. Ši idėja žinota ne tik rytuose ir ne tik religijoje. Vienas iš žinomiausių antikos filosofų, Platonas, savo olos alegorijoje („Valstybė“, Platonas) taip pat išsakė tą pačią mintį, kad šis pasaulis nėra tikras pasaulis, greičiau čia matome tik tikro pasaulio esinių metamus šešėlius ant olos sienos, o tikras pasaulis – anapus olos. Tik jis tą padarė užuomazgos principu. Žodis „ola“ ir buvo žodžio „matrica“ pirmtakas.

Išvaduoti iš olos, mūsų dienų terminais reiškia – išsivaduoti iš matricos iliuzijų. Ir, pasak Platono, tai galima padaryti per filosofiją, kuri vienintelė gali išlaisvinti žmogaus protą. Taigi čia matome tą pačią idėją, kokią turėjo rytų religijų adeptai tik jų išsilaisvinimo kelias buvo kitoks. Šiais laikais pranašų siūlančių vienokį ar kitokį išsilaisvinimą irgi netrūksta ir visi jie yra šių senų religinių, ezoterinių, filosofinių mokymų pasekėjai, ne visada pasakantys, iš kur ši idėja paimta.

Žinoma, istorija manęs nedomina, domina tik tema ir jos šiuolaikinė interpretacija, todėl neišvengiamai kartosis su trilogijos „Matrica“, mokslinės fantastikos požanrio, filosofinėmis transhumanizmo idėjomis ir t.t. Ir svarbiausias akcentas yra tai, ką aš matau savo prote, nekreipiant dėmesio, iš kur ir kaip idėjos čia atsirado. Iš tikrųjų, tokios idėjos atsiranda visiems todėl, kad tai universali egzistencinė būsena arba pasąmonėje glūdintis, visiems žmonėms būdingas, kolektyvinis archetipas, kurio branduolys yra tikrovės ir iliuzijos dichotomija. Visi pradeda tyrinėti aplinkinį pasaulį, į jį atėję ir asimiliuodamiesi į organizacijos struktūras, kai pasiekęs aukštesnę pakopą ar dar tik žengiantis pirmus žingsnius, pamatai, kad tas „žemesnis“ pasaulis buvo tik į sąmonę įdėta apgaulė ir iliuzija. Aukštesnė pakopa – atrodo „tikras“ pasaulis, tačiau nemažai kas pagalvoja, kad yra ir dar aukštesnio lygio žinojimas, kuris žemesnį pasaulį sudaužo į šipulius. Tai vienas iš kontekstų, kuriuose atsiranda kovos tarp minėtų priešybių vaizdinys, verčiantis visas vidinės sąmonės vietas patikrinti prieš padarant jas nepajudinamu žinojimo pagrindu arba dogma, už kurią net esi pasiruošęs „bausti“…

(daugiau…)

Apie olos valdovus

Perskaičius šį pavadinimą iš karto turėtų kilti asociacija su Platono „Olos alegorija“. Tačiau, nors tai ir akivaizdu, aš šią idėją noriu panaudoti savo tikslais, t. y., ne taip, kaip ją naudojo Platonas. Jam ola buvo neišsilavinusių ir tamsių žmonių kalėjimas, kurie nėra matę tikro pasaulio, todėl savo iliuziją laiko tikra. Bet aš noriu olą pavaizduoti ne tik kaip kalėjimą, į kurį neaišku kaip žmonės patenka, bet kaip spąstus, į kuriuos įvilioja neatsparius vilionėms arba apgaulei žmones.

Jų yra du tipai: pirmi yra laisvi tikrovės gyventojai, kurie mato tikrą pasaulį ir džiaugiasi visomis jo siūlomomis galimybėmis, kurių yra be galo daug; kiti – yra kaliniai, kurie gali būti net ne pirmos kartos, t. y., kalėjime gimę ir matę tik jo sienas ir vidinę sąrangą. Pastarieji įstrigę spąstuose ir nežino kaip iš jų ištrūkti.

Nors tai gali nuskambėti griežtai, bet tokie spąstai yra beveik visi žmonės ir jų grupės, nes ola yra tas pasaulis, kurį susikuria kiekviena savarankiška perspektyva, kuri siekia išlikti ir save išaukštinti. Susikūrę tokius ideologinius spąstus, jie siekia įvilioti į juos kuo daugiau žmonių, kad šios konkrečios olos galia būtų kuo didesnė. Vadinasi ne visai teisinga sakyti, kad yra olų pasaulis ir laisvas pasaulis, nes visi pasauliai vaidina tą patį vaidmenį. Net tas didysis laisvas pasaulis yra tik labai didelė ola, tik jos tikslas gal kiek kitoks. Vien dėl to, kad ji neriboja, nemenkina joje esančio žmogaus statuso, bet siekia suteikti jiems lygiavertį rangą.

Kita vertus, yra ir laisvam žmogui pragaištingos olos, kuriose jis paverčiamas vergu, kaliniu, nusikaltėliu arba „blogio“ įsikūnijimu. Norint pamatyti kaip tai atsitinka, reikia suvokti kokia yra šios „olos taktikos“ proto krušimo sistema. Pirmiausiai tai paaiškinsiu naudodamas šią Platono metaforą, paskui pamėginsiu į klausimą pažvelgti psichologiškai ir technologiškai. Ši ola ne šiaip koks urvas, bet prie įėjimo į ją yra užrašas „Tikrovės ir tiesos rūmai“. Ji prasideda ilgu tuneliu, į kurį įviliojamas žmogus, kuris nuėjęs į gilumą pamato fakelais apšviestą menę, kuri turi du į šonus vedančius urvus, simbolizuojančius pasirinkimo galimybes. Viena galimybė yra „Blogio irštva“, o kita galimybė „Aukso karalija“, į kurią patenka tie, kurie sutinka pagarbinti karalių, tapti jo paklusniu tarnu. Taigi spąstai veikia taip: žmogus įžengia į ilgą tunelį, tikėdamasis pasiekti Tikrovę ir Tiesą, bet kai patenka į „Šviesos menę“ durys už nugaros užsidaro, ir grįžimą atgal padaro neįmanomą. Tada šis pasaulis, ši ola, šis kalėjimas primeta tą pasaulio sandarą, kuri atitinka įsivaizdavimus šios olos viduje. Turi pagarbinti „olos valdovą“, tai yra žmogų, kurio spąstuose tu esi, arba keliauji į blogio irštvą ir šioje oloje tampi „nusikaltėliu“, kuriam kiti šios olos gyventojai gali klijuoti minusines sąvokas ir „daryti su tavim ką nori“, nes šiame urve tu neturi jokių teisių. Jeigu pagarbini – gauni vietą tarnauti šios iliuzijų olos šutvei.

(daugiau…)

Aiškiaregystė

Sąmonės tėkmės požiūriu, žmogaus realybė sudaryta iš faktų, esaties ir galimybių. Iš šių trijų tapsmo kategorijų svarbiausia yra esatis, kurią galima patikslinti žodžių junginiu esatis dabar. Žmogaus gyvoji sąmonė geriausiai apibūdinama šiais žodžiais. Viskas, kas vyksta, vyksta dabar, nes neteisinga tarti nei „vyksta praeityje“, nei „vyksta ateityje“. Kitaip sakant, žmogaus sąmonės tapsmo vienas iš požymių yra seka, kurios negalima nei painioti, nei gretinti, pavyzdžiui, praeitį statant prieš dabartį arba tariant, kad dabarčių yra „daugiau“ nei viena ir jos yra kitoje vietoje, nei mano dabartis.

Esaties dabar mastą lemia telepatijos galimybės. Kiek žmogus geba aprėpti anapusybės, tiek sąmonė turi būties. Silpniausia yra individuali esatis dabar, nes ji sujungia mažiausią realybės plotą. Galingiausia yra visuotinybė, kuri, kaip aukščiausio rango laukas, sujungia į Dabar visą šią tikrovę. Be tokios perspektyvos visumos įsivaizduoti neįmanoma, nes tokiu atveju nebūtų faktoriaus, rišančio dabarties būtyje visos dabarties. Šis faktorius įprastai vadinamas Absoliutu. Tačiau imant šį terminą kaip filosofinį, bet ne teologinį. Tai tik loginis išprotavimas, ne religinė patirtis. Pagal šią logiką, Dievo apibrėžimas būtų „Didžiausia Esanti Dabartis“. Kuo dabartis mažesnė, net kaip Dievo kibirkštėlė, tuo labiau ji lemiama Absoliuto, kurio atžvilgiu individas yra tik nedidelis šios didžiosios Dabarties fraktalinis fragmentas.

Tačiau žmonių gyvenime dabartis yra bėganti dabartis. Ji bėga nuo savęs ir buvusius santykius palieka kaip faktus, kaip tai, kas padaryta arba atlikta. Praeitis sustingsta ir visiems laikams išlieka tik kaip tai, kas įvyko. Kadangi praeitis yra susikristalizavusi į stabilią struktūrą dabartis, tai visa praeitis yra panašiai kaip dabarties visiems laikams sustingusi veidrodžio kopija. Kuo gyvoji esatis didesnė, kuo daugiau telepatinių ryšių aprėpia, tuo praeities žinojimas yra gilesnis ir didingesnis. Didinga esatis užtikrina ir didingą praeitį, ją įamžina ir užtvirtina tikrovės metraštyje, kuris rašomas aukščiausios esaties. Viskas užrašoma ir niekas nepraeina. Praeiti gali tik tokia silpna esatis, palyginus su Absoliutu, kaip žmogus. Dievo dabar dar nepraėjo, o žemėje jau pasikeitė šimtai tūkstančių kartų. Šis planas kaip galimybę jau numatė visą ateitį, bet žmogui atrodo, kad tikrovės tapsmas vyksta pagal „tikimybės“ ir „atsitiktinumo“ dėsnius.

(daugiau…)

Kaip dekonstruoti slaptą planą

Pats geriausias būdas pažinti kito žmogaus vidų yra kalba. Taip yra todėl, kad ji aprėpia beveik visas žmogaus galimybes. Žinant gramatiką kaip visumą ir žodyną kaip visumą galima numatyti beveik bet kokį žmogaus sąmonės judesį, ypač kai šis abstraktus žinojimas papildytas kokio nors konkretaus žmogaus psichologinėmis savybėmis. Šis numatymas kartais vadinamas mentalizmu, apie kurį jau esu rašęs kitur. Paprasta lingvistika gali atrodyti nuobodi ir neįdomi, bet kai supranti, jog tai galingas mentalizmo įrankis – viskas pasikeičia. Nori pažinti kito žmogaus galimybes – turi pažinti kalbą.

Tačiau šis pažinimas nėra padrikų faktų žinojimas; reikia turėti sistemą ir tą sistemą sujungti į bendrą vaizdinį, kuris aprėpiamas vienu ėjimu. Tam reikia visos gramatikos ir viso žodyno. Beveik visos Indo-Europiečių kalbų gramatikos sudarytos iš vyksmų, daiktų ir apibūdinimų gramatinių struktūrų, kurie išdėstomi nuosekliai, linijiniu būdu. Visas galimybes galima sudėti į pagrindinį paveiksliuką, ir analizuojant išeinančias sekas, jame valdyti slankiojantį žymeklį, kuris turi sustoti toje vietoje, kokia nustatoma gramatinė struktūra. Jokia sąmonės gramatika negali išeiti už šio paveiksliuko ribų.

Kita schema yra žodynas. Jį irgi reikia padalinti į segmentus ir, analizuojant šnekos žodyną, žiūrėti kokio segmento žodžiai naudojami dažniausiai. Visą žodyną galima padalinti į tokias dalis:

a) Geosfera – kontinentai, kalnai, lygumos;

b) Hidrosfera – vandens telkiniai;

c) Atmosfera – vėjas, debesys, dangus;

d) Biosfera – augalai, gyvūnai;

e) Antroposfera – žmogus, socialiniai junginiai;

f) Technosfera – dirbtiniai dariniai, miestai, susisiekimas, technika;

g) Vietinis kosmosas – kalendorius, žvaigždynai;

h) Visata – žvaigždės, ūkai;

j) Metafizinis žodynas – Dievas, Šaltinis, transcendencija, materija.

(daugiau…)

Kaip tapti mentalistu?

Kad būtų galima valdyti žmogų, turi būti atitinkamai sutvarkyta jo sąmonė. Su tokia tvarka galima priversti, įsakyti, paaiškinti, formuoti, suprasti ir t.t. Taip pat ši tvarka sudaro prielaidas psichožvalgybai bei psichologinei telepatijai, nenaudojant techninių priemonių. Žinoma, psichotroninė technika situaciją gerokai pakeitė ir sumažino kalbos reikšmę, tačiau neturint techninių galimybių, galima panaudoti ir šią klasikinę priemonę.

Kalba atspindi socialinius santykius, todėl joje galima įžvelgti vidinės tvarkos skirtumus pagal šį kriterijų. Valdantieji turi vieną kalbą, o paklūstantieji – kitą. Nors tai išryškėja ne ženklų formoje – nors matosi taip pat ir joje – bet turinyje ir dar svarbiau – turinio suvokime. Žodžiai psichiką ragina, verčia, skatina, menkina, naikina, gniuždo, išaukština, giria, gerbia ir t.t. Kai kryptis yra valdžia pavaldiniai, kalba turi išjudinti, priversti, sukurti paklusimo būseną; jeigu kalba naudojama karui, ji priešininką turi išdarkyti, sunaikinti ir pan. Kai kryptis yra pavaldiniai pavaldiniai, arba pavaldiniai valdžia, kalbos tvarka rodo paklusnumą, nusižeminimą, supratimą, pasiruošimą, parengtį.

Pavaldiniai tarpusavyje keičiasi informacija, vertina, atsiveria ir pasako ką galvoja „iš tikro“. Šios vidinės tvarkos būsenos rodo, kad turinys ne tik išreiškia arba atveria, bet ir primeta valdžią arba sukuria paklusimo afektą. Todėl ji yra vergovinės santvarkos pagrindas. Ši vergovė pagrįsta F. Nietzsches atskleistu aktyviuoju kalbos aspektu. Pasak jo, aktyvumas yra arba pozityvus, arba negatyvus. Pozityvus yra veiksmas, o negatyvus – reakcija. Veikia – aristokratija, reaguoja ir paklūsta – liaudis.

Informacinės visuomenės laikais, socialinės situacijos gerokai pasikeitusios, tačiau ši likutinė lingvistinė semantinė priklausomybė smegenyse nepakitusi ir naudojama filologiniam banditizmui, būdingam tam tikram sluoksniui, kurį galima vadinti filologiniais „forsais“ arba „marozais“, kurie „ieško zaceppo“, kad galėtų patreniruoti savo kumštį. Tokie, pvz., yra propagandos ministerijos „žurnalistai“.

(daugiau…)