Metafizinis žmogus

metafizinis žmogusNorint pamatyti, kas šioje tikrovėje yra žmogus, labiausiai trukdo kalba su savo pavadinimų sistema. Kuomet žiūrint į žmogų matoma tik ji, žmogus niekada neatsiveria kaip metafizinis. Ši taktika netgi dažnai naudojama metafizinio žmogaus pašiepimui, kai numojama: „yra tik kažkoks…., o įsivaizduoja….“. „Kažkoks“ reiškia koks nors pavadinimas.

Kas žmogus „yra“ egzistuoja dvejose vietose: kalboje ir tikrovėje. Viena jis yra ir veikia žodžiuose, o visai kas kita – realybėje. Panašus efektas gaunasi ir vadinant žmogų iš mokslinės kalbos perspektyvos: ji taip pat neparodo metafizinio žmogaus ir čia jis visada, paviršiuje arba potekstėje, suprantamas kaip „kažkoks…, o ….“. Ir kvailiausia būna, kai šiuos žodžius išgirsti ne iš kitų, bet ir pradedi kartoti pats sau, piešti kaip kokią nors kalbos tinklo garsų seką ar tokių sekų sistemą. Todėl norint pamatyti metafizinį save, reikia šį klaidingą žvilgsnį pašalinti iš savo suvokimo.

Tačiau norint perduoti informaciją, kalba būtina. Todėl ją reikia naudoti, bet naudoti kitaip, kad nebūtų savo ir kito žmogaus sąmonei primetamas kalbinis kalėjimas. Pavadinimas yra tarsi kalėjimo kamera, į kurią žmones nori uždaryti valdžia. Tad jeigu kalbos atsisakyti neišeina, tai reikia bent susikurti kuo daugiau naujų pavadinimų, kad jie būtų savi ir tokie, kokie turi būti. Uždarantys žodžiai yra blogi, o išlaisvinantys – geri. Tai yra pavadinimo vertinimo kriterijus. Toks, pavyzdžiui, yra posakis „metafizinis žmogus“: toks, koks jis yra iš tikrųjų, pačiame pasaulyje. Kalba žmogaus visiškai nepaleidžia, tačiau vis tiek jis matomas daugiau nei tik „kažkoks pavadinimas, o įsivaizduoja…“. Kalba turi būti ne kalėjimas, bet namai.

Aprašyta taktika naudojama pirmiausiai sureikšminimui, nes būti reikšmingu pavadinimu yra sunku, pasiekimas. Tad žmonių, kurie pasiekia reikšmingus pavadinimus – nedaug. Tačiau pastangos gali būti ir visiškai kitokios, priklausančios kitokiai plotmei, nes metafiziniu žmogumi taip pat būti sunku, dar sunkiau negu sureikšmintu pavadinimu. Bet yra ir vienas pliusas, nes buvimas kuo nors matomas iš dviejų pusių: kuo tave mato kiti ir kuo save matai pats. Kiti nori, kad būtum tik „kažkoks“ ir beveik niekada nežiūri į tavo metafiziką, o jeigu ir žiūri, tai šiame gyvenime labai didelė retenybė. Kita vertus, svarbu ir tai, ką matai pats – ar susitapatini su kitų matymu, ar kuri savo unikalų požiūrį. Tai labai gera galimybė, nes gali save išlaisvinti iš kitų primetamos kalbos kalėjimo.

Kas stipresnis, pavadinimas ar tavo sąmonė? Kiti tave nori matyti tik savo funkcija, priedėliu, bet su savimi juk gali būti tas, kas esi iš tikro, anapus bet kokių kalbos kliedesių.

Tačiau, kadangi noriu perduoti informaciją – turiu kliedėti, bet tikslas yra kliedėti kitaip. Reikia suprasti, kad kalba ne tikrovė, bet rodyklė, parodanti kokia kryptimi reikia žiūrėti. Kas sugeba iššifruoti šią kryptį, tas supranta, ką noriu pasakyti. Žodžių ar frazių mokytis nereikia, riekia išmokti matyti pačiam, savo sąmonėje.

Tad pradėkime: kas yra žmogus? ir kas yra metafizinis žmogus?

Žmogų įprasta apibrėžti kaip „gyvybės“ formą, bet tai suprantant iš „organinės“ pusės. Tačiau galima matyti ir kitaip, svarbiausia laikant ne organiką, bet sąmonę ir informaciją. Kas yra sąmoninga gyvybė? Tai gebėjimas aplinką paversti informacija ir tą informaciją sau atvaizduoti. Informacija yra tam tikra sąveika, kurioje atsiranda duomenys. Ta informacija yra kibernetinės sistemos dalis, kuri fragmentą paverčia įvertinimo, reikalingo valdymo sprendimui pagrindu. Kitaip sakant, gyvybė yra gebėjimas tikrovę paversti informacija ir tą informaciją panaudoti savo sprendimams. Tam ji turi būti susieta ir susumuota. Šis procesas vadinamas visiems įprastu žodžiu „ekranas“. Tai tik pavadinimas, kurio paskirtis būti išlaisvinimu iš stereotipinių vaizdinių. Tikrovėje metafizinis žmogus yra kažkas kita, bet norint šį kitoniškumą išreikšti, reikia naudoti po ranka turimus terminus.

Taigi sąmonė (siela) yra ekranas, kuriame susumuojama iš aplinkos surinkta informacija. Šį procesą galima laikyti pagrindiniu aukštesnio rango gyvybės atributu. Tai ne kokia nors organika, bet informacinis procesas, kuris gali vykti nebūtinai organiniame substrate.

Kas yra ekranas? Tai iš kelių sluoksnių sudarytas energetinis darinys, kuriame susijungia aktyvioji ir pasyvioji dalys. Aktyvioji dalis yra „induktorius“, perduodantis srautą ir pasyvioji – reprezentatorius, susumuojantis morfizmus (informacijos formas, pavyzdžiui, struktūrinius potencialus). Induktoriai sudaro kintantį laike šabloną, o reprezentatorius yra kokybių ir suvokimo sąmoninga perspektyva. Visa tai surišus į vieningą sistemą, gaunama struktūra, kurią kažkada vadinau a) sandara, kuriai būtinos traukiančios mikro-jėgos ir b) procesu, kuris yra informacijos apdorojimas, vykstantis jau aprašytu būdu. Ekranas pirmiausiai yra esaties pamatas ir jeigu darome prielaidą, kad tikrovė kaip esatis įmanoma ne tik žmoguje, tai galima manyti, kad įmanoma neišsenkanti ekranų įvairovė.

Žmogus yra viena iš tokių gyvybės formų, tačiau nebūtinai vienintelė, nes informacijos sumavimo procesai nebūtinai tik tokie, kokie vyksta žmoguje. Galima tarti net dar griežčiau: kiekvienas tikrovės lygis turi savo susietą sąmoningą perspektyvą ar tokių perspektyvų sistemą. Viena sistema yra žemės biosfera, tokia gali būti saulės biosfera ir pan.

Kodėl tai įmanoma? Todėl, kad gnostinė materija sutankėja tose pačiose vietose, kur ir fizinė materija, ir mišrios gyvybės formos atsiranda tokiose sumaišytose vietose.

Jeigu informacinis procesas atsiranda nesumaišytose terpėse, tai turime kitos dimensijos sąmoningas perspektyvas, kurios gyvena savo kosmosuose ir savo pasauliuose ir net neaišku ar jose informacinis procesas geba aprėpti mūsų pasaulio informaciją.

Apibendrinant, pagal sluoksnių sąveiką galima informacinius procesus skirstyti į tris tipus:

a) planetinė mišri sistema,

b) žvaigždinė mišri sistema, ir

c) gnostinė vienalytė sistema.

Tai reiškia, kad galimas materialus kūnas, plazminis kūnas ir bekūnė siela, kuri formuojasi nepriklausomai nuo materijos sankaupų. Pirminė siela visų žmonių yra bekūnė, tačiau šis gyvenimas visada yra mišrios būsenos, kuri vienalyte tampa tik pasibaigus gyvenimui. Po mirties sąmonės energomorfinė sistema pirmiausiai pereina prie vietinės informacinės sankaupos, kuri yra tarsi tarpinė stotis perėjimui į aukštesnį pasaulį. T. y., siela pirmiausiai atsiduria planetinėje gaudyklėje, tada keliauja į vietinės žvaigždės sistemos energomorfinę struktūrą.

Žmogų metaforiškai laikant tam tikru ekranu, kuris apibrėžiamas kaip pagrindinis gyvybės procesas, galima teigti, kad tai ne vienintelis įmanomas tipas. Yra skirtingų rūšių ekranai, negana to yra skirtingos įstrižainės ekranai, kurie priklauso skirtingo egzistencinio rango realybei. Žmogus yra beveik vienintelė „įrodyta“ įstrižainė. Tačiau apibendrinant, ekranas yra ir visa žemės gyvybės sfera, ir tokių samonių sfera išeina gerokai toliau už mūsų planetos ir saulės ribų. Čia taip pat galima atskirti kosmosus, tikrovę ir joje atsirandančias gyvybės formas.

Siekiant „pažinti“ pasaulį, pirmiausiai turimas galvoje įprastinis fizinis pasaulis, kuriame randame gyvybę, žmoniją, tautas, valstybes, geografiją, ekonomiką, politiką ir t.t. Tačiau jeigu norime pamatyti noosferą, tikrą sąmonių pasaulį ne per kūniškus ženklus, bet tiesiogiai, turime išmokti matyti pačią gnostinę braną. Ji, aišku, susijusi su fizine brana, tad šį vaizdinį, žemės rutulį galima naudoti kaip pagalbinį. Tačiau ant jo reikia projektuoti noosferą, kuri atsiranda sąmonių sluoksnyje. Galima matyti tokius pasaulis:

a) žemesnioji noosfera – kalba, techninės komunikacijos priemonės;

b) aukštesnioji noosfera – tiesioginės asociatyvinių hologramų telepatijos pasaulis;

c) metafizinė noosfera – vietinio dievo struktūra, kuris apima mūsų saulės sistemą.

Jeigu esi ne koks nors pavadinimas, bet ir metafizinis žmogus, gali pabendrauti ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su visa žmonijos sąmonės sfera, visuose išvardintuose lygiuose.

Apie „labai jau gerus“

Šiuo metu propagandą analizuoja visi, kas netingi – net patys propagandistai. Taip pat ir aš apie tai nekartą esu rašęs. Tačiau ši tema yra tokia plati, kad neišsisems niekada – vis bus galima parašyti ką nors naujo, iškelti kokį nors netikėtą, bet labai svarbų aspektą, priemonę, gudrybę. Viena tokių retokai aiškinamų priemonių yra grupavimas, pritaikytas pasakotojo blokui, apie kurį esu rašęs „Lingvistinėse“ temose. Praktiškai, nuo jo prasideda visi tekstai, kurie rašomi kaip autorių pasakojami pasakojimai. Tokia sakytinių ir rašytinių tekstų visuma vadinama diskursu.

Trumpai kas yra pasakojimo blokas. Kiekvieno teksto struktūrą sudaro elementai a) kas pasakoja, b) kam pasakoja, c) ką pasakoja. Tai yra autorius, adresatas, tema. Tema visada yra teksto viduje ir ji yra pagrindinis minties perteikimo kanalas. O autorius ir adresatas, gali būti sudvejintas. Kai autorius save paverčia tekste veikiančiu pasakotoju ar veikėju ir kai adresatas įtraukiamas į tekstą ir konstruojamas jo tikras arba iškraipytas paveikslas. Veikėjai ir su jais susiję faktai yra tema, o pasakotojas ir adresatas yra vidinis, iš teksto į išorę neiškeltas pasakojimo blokas. Tai galima įvardinti tokia seka: aš – apie save, aš – apie tave, aš – apie jį/ją. Tai yra temos sluoksnis, aprašantis visas įmanomas pasakojimo kryptis. Pasakotojo blokas nuo šio sluoksnio atskirtas ir tekste gali veikti kaip pasakojantys arba besiklausantys veikėjai.

Kryptys išreiškiamos asmeniniais įvardžiais, kurie turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas, leidžiančias perteikti individualią ir kolektyvinę perspektyvą. Pasakotojų gali būti daug, bendrai kalbančių per savo išrinktą atstovą. Adresatai taip pat suvokiami kaip grupė, kuriai skirtas pasakojamas tekstas. Tema gali apimti vieną asmenį arba visą jų grupę, kuri veikia bendrai, kartu su kitais, vienas prieš kitą arba kartu prieš kokį nors bendrą priešą, kuris gali būti ir autorius, ir adresatas. Nuo šių niuansų priklauso, kokiu tonu tekstas parašytas ir šie asmenys ar grupės yra liaupsinami ar menkinami. Užbėgant į priekį, galima pateikti tokį propagandos triuką, kai koks nors asmuo per propagandos priemones apipilamas mėšlo kibiru ir laikomas paruoštas kaip būdas susidoroti su kitais, neįtinkančiais asmenimis – konkurentais, priešais ir pan. Tereikia juos kaip nors susieti su šiuo paruoštu žmogumi ir visas negatyvas pasidalina į tiek dalių, kiek žmonių su „blogiu“ yra sujungta. Pasidalina, bet ne tik nesumažėja, o dar ir padidėja.

Kaip ši situacija interpretuojama priklauso nuo santykio su tekstu. Vienaip pasakotojo blokas naudojamas teksto autorių, siekiančių savo tikslų, kuris dažniausiai būna paveikti skaitytojus, kitaip naudojamas skaitytojo, kuris skaito tik tam, kad gautų informacijos apie temą arba kartais apie patį autorių, atskleidžiantį savo mintis, pažiūras, vidinį pasaulį ir šiaip įvairią informaciją. Man svarbi kryptis yra skaitytojas, kuriam noriu padėti perprasti tekstus ir atpažinti tam tikras manipuliavimo ar smegenų plovimo priemones. Aišku, tiems, kam tai aktualu, kurie yra mažiau patyrę. Skaitytoją turėtų dominti tik informacija, kurios šaltinis yra tekstas ir jo autorius. Tačiau tekstai, ypač žurnalistikoje, retai būna tik informaciniai, nes juose daug propagandos, liaupsinant sau naudingus klausimus ir menkinant tai, kas neatitinka organizacijos, kuriai jie dirba, interesų.

Trumpai autoriai liaupsinti mėgsta save arba tą grupuotę, kuriai tarnauja. Šį liaupsinimą galima sugraduoti paprastai: „aš labai jau geras“ arba kukliau „aš šiaip normalus, stiprus vidutiniokas“. Reikia priminti, kad informacija yra verslas ir šiaip už dyką vardo „nedaro“ niekam. Gali būti net „normalus vidutiniokas“ ir net tuo didžiuotis, bet jeigu nepriklausai grupuotei arba jeigu nesumokėjai imidžmeikeriams, gero žodžio nelauk, nebent priklausai pliusu paženklintai masei arba išpažįsti pliusu paženklintą idėją. O apie tai, kad ką nors domintų „tiesa ir tik tiesa“ – šiais laikais galima užmiršti.

Taigi propagandos, kuri naudoja vien pasakojimo bloką, principas yra pliusų ir minusų sudėliojimas pagal savo tikslus ir pašalinių žmonių grupavimas „kas su kuo“. Mes „labai jau geri“ ir jie su mumis, tada geri ir jie, „stiprūs vidutiniokai“. Šį skirstymą galima perkelti į visus tris bloko trikampio kampus aš/mes – tu/jūs – jis/ji/jie/jos. Aš/mes absoliučiai geri, absoliučiai blogi (beje tuo ir didžiuojamės), arba dalis geri, o kita dalis – blogi. Tą patį galima padaryti su visais trikampio kampais. Tada gali būti siekiama mobilizuoti visą auditoriją, bandant atgrasyti nuo susisaistymo su tais, kurie pagal šitą sistemą turi daug minusų. Arba jeigu kalbama apie juos, tai norima sukelti ir suorganizuoti simpatiją arba antipatiją.

Diskursas gali būti individualus arba kolektyvinis. Kolektyvinis makaronas yra organizuota propagandos sistema, kuri naudoja daug įvairių propagandinio makarono kanalų. Kai individualaus teksto autorius atsiduria tokioje sistemoje, kur suorganizuoti ne tik „rašytojai“ bet ir „skaitytojai“, kaip vertinamas jo darbas priklauso nuo to, kokiame informaciniame lauke atsidūrė jo tekstas. Kai idėjos įtvirtintos, ar bent pati sistema nuolatiniu jų kartojimu tai nori pavaizduoti, tada prieštaravimas joms asocijuoja autorių su minusine mase ir pastato greta su priešu, neva tu dirbi prieš mus, vadinasi dirbi „jiems“. Šiuo tikslu platus diskursas ir pradedamas valdyti, atitinkamai, sau naudingu būdu sugrupuojant ir įvertinant pasakotojo bloko elementus.

Šių elementų pagrindinė konfigūracija yra AŠ ir KITI, nepriklausomai nuo to, ar kryptis yra autoriaus, ar skaitytojo. Galimi tokie vertinimo variantai: a) visi geri – tada visi pasirinkimai priimtini, nes tarp krypčių nėra jokių skirtumų, b) visi blogi – tada irgi nėra skirtumo, nes visi tokie patys ir nėra jokio atskaitos taško iš kurio būtų galima reikšti pretenzijas. Toliau c) aš geras – visi blogi. Šiuo atveju kovojama dėl savo orumo ir žmogus palūžta ir susilieja su mase arba – ne. d) aš blogas – kiti geri; kaip veikiama čia priklauso nuo galios ir logikos vidinio tvirtumo. Blogas gali būti kaip hiena arba kaip liūtas. Be abejo, visus vienaskaitos asmeninius įvardžius galima pakeisti daugiskaita ir tada ši sistema taikoma grupėms, o ne individualiems asmenims.

Grupavimas naudojamas tada, kai yra struktūrų, kuriose ženklai priešingi. Tada galima išsirinktą objektą asocijuoti su pliusu arba minusu. Kad būtų galima išaukštinti arba suorganizuoti neapykantą. Kai ženklai vienodi, pliusas arba minusas, tada pasirinkimo motyvai būna kitokie, ne moraliniai. Tada žiūrima pagal galimybes išlikti, o galbūt net suklestėti nesvarbu ar sistema „gera“ ar „bloga“.

Taigi tokios propagandos esmė yra pliusų ir minusų naudingos konfigūracijos suformavimas, vadinamas vertinimu, tada visų savo priešų ir konkurentų sugrupavimas su minusais, juos įtraukiant į „blogio“ masę. Po to belieka pakurstyti minios instinktus ir su taikiniu galima „teisėtai“ susidoroti. „Jeigu jis šitaip, mes nepakęsim…“ Su tokiu lozungu labai patogu susidoroti su visais konkurentais, apšaukiant parsidavėliais ir prichvatizuojant visą valdžią (labai ilgam). Bet viskas prasideda nuo propagandos sistemos, kurios priemonė – rašytojų suorganizavimas, o šių tikslas – suorganizuoti ir skaitytojus, kad jie nebūtų padrika minia. Tam rašytojai kurpia tekstus, kur pasaulis sugrupuotas pagal centrinės valdžios siekius. Pagrindinė propagandos priemonė yra žmogaus ar grupės pavaizdavimas „labai jau blogais“, šitaip prieš juos nukreipiant negatyvius sentimentus. Tada bet koks prieštaravimas siejamas su „išdavyste“, kurią niekina visi šitaip suorganizuoti skaitytojai ir dominuojančio diskurso vartotojai.

Belieka aprašyti, kaip žmogui prie kaktos prikalamas minusas, kuris yra ženklas, kad propagandos mašina gali pradėti savo darbą. Tam naudojami išgalvoti faktai, išgalvotos savybės, asocijavimas su „labai jau blogais žmonėmis“, sukurptos piktadarystės ir pan. Užtenka prisiminti, Kadafį NATO karo metu, kai buvo „įvedinėjama demokratija“, kaip šį žmogų vaizdavo žiniasklaida. Didžioji jos dalis buvo šlykštus melas. Bet toks „rašytojų darbas“… O kad jo sūnus su nukapotais pirštais nelaisvėje jau keli metai ir tai, kad jis išsigimėliškai kankinamas, neįdomu jokiai „žmogaus teisių organizacijai“… Tokia yra tikrovė.

Susidūrus su faktų fabrikavimu, reikia suvokti paprastą dalyką: faktai ir jų aprašymo priemonės ne tas pat. Apskritai faktai egzistuoja anapus kalbos, todėl vien jos neužtenka. Kalba yra faktų išraiškos priemonė, bet pats faktas turi būti pasaulyje ir jis turi būti ne tik papasakotas, bet ir įrodytas. Papasakojimas – ne įrodymas. Žmogus problemų turi tada, kai šis skirtumas supainiojamas ir žmogus bet kokius kliedesius pradeda laikyti tikrove, neva užtenka to, kad „gerai papasakota“. Tačiau melagių papasakotuose pasakose jokių faktų nėra, nes pavadinimai ir gramatinės morfemos nėra tikrovė – tai tik jos aprašymo priemonė. Pagal ją smegenys geba rekonstruoti vaizdinius, tačiau šis gebėjimas dažnai tik įtraukia į melo kloaką, išimdama žmogaus sąmonę iš sąlyčio su tikru pasauliu.

Minusai, pliusai, grupavimas – visa tai tik galvoje esantys iliuzijų pasauliai… Vien susiejimas savo galvoje su „blogiu“, žmogaus blogu nepadaro. Įsivaizdavimas – ne tikrovė.

Ezoterinė telepatija

Yra daug telepatijos rūšių, nors kai kurie žmonės ne visas jas laiko tikromis. Tos, kurios veikia yra netikros, o kurioms reikalingi specialūs gebėjimai ir juos turintys žmonės – retenybė, tikros. Tačiau, kadangi jos neįrodytos, tai nėra apie ką šnekėti…

Kita vertus, yra įrankis, kuris vertinamas pagal efektyvumą ir teikiamą naudą, tad visai nesvarbu kaip jis vadinamas – sukompromituotu pavadinimu ar ne. Rinktis pavadinimą-taikinį gal ir rizikinga, nes iš karto tapsi puolimo objektu, tačiau kas vertins pagal naudą, pagal galimybę geriau pamatyti žmogų, į primityvų aplojimą tikiuosi nekreips dėmesio.

Nežinau ar metodas naujas, ar ne, nes idėjos, nors ir nemoksliniu būdu, bet į galvą atėjo ne iš šaltinių ir autoritetų, o tiesiog gimė mintyse – iš nieko. Galbūt tą patį suprato ir daugybė kitų žmonių, bet vėlgi – čia ne kokios nors varžybos. Todėl aš šitų idėjų nesisavinu, bet ir neatiduodu kitiems. Rašau taip, kaip yra mano galvoje.

Vienas iš principų labai paprastas: tarkime, kad žmogų sudaro tam tikras elementų rinkinys, už kurio ribų neįmanoma išeiti. Žinodamas tą rinkinį, gali numatyti visas kiekvieno žmogaus galimybes. Tarkime simboliškai šis rinkinys atvaizduojamas kaip sistema iš 5 kvadratų. Kiekvieną akimirką gali realizuotis tik kokia nors viena galimybė, bet neišeinant už 5 galimybių ribos. Vadinasi „5“ yra visas žmogus. Tai matydamas – matai žmogų jo visumoje. Tačiau tam trūksta konkretumo, nes telepatija tai ne gebėjimas suvokti galimybes, bet tų galimybių realizacijas, arba faktus. Jeigu kvadratus pavadinsime numeriais ir padarysime prielaidą, kad realizuojamas tik vienas kvadratas vienu metu, tai galimybės bus 1-2-3-4-5 visos kartu, o faktas, pavyzdžiui, 3 arba viena aktualizacija. Nustatymas, kuri būsena yra kokiu nors duotu momentu, vadinamas telepatija. Tačiau žmogus gerai matomas ir žinant kokios įmanomos visos galimybės.

Pavyzdyje galimybių duota nedaug; o realus žmogus apima dešimtis tūkstančių. Tačiau visos jos sugrupuotos ir susietos, todėl išrinkimo darbas gerokai palengvintas. Galima pradėti nuo fizinio kūno anatomijos. Šiuo klausimu visi žmonės vienodi ir savo organais negali būti niekas daugiau. Taip pat vyksta vienodi procesai. Tad apie kiekvieną žmogų galima pasakyti daug dalykų, kurie yra universalūs. Energetiniai kūnai taip pat ne išimtis – žmogus negali pagal savo pageidavimą pasirinkti bet kokios sandaros, ji duota visiems vienoda, kaip kvadratų rinkinys. Vadinasi norint pamatyti, kas konkrečiu momentu vyksta, reikia mokėti pajausti faktą, t. y., išrinkti „vieną iš penkių“.

Šį principą žinantys žmonės yra geri spėjikai; nenuostabu, kad atrodo, jog jie gali matyti žmones kiaurai. Tai gali kiekvienas, nors būdingas nevienodas meistriškumo lygis, nes kartais būna svarbu ne tai, kad spėji ir atspėji, bet kaip sugebi matyti. Gebėjimas savo sąmonėje matyti kitą žmogų skirtingas visiems mentalistams, tačiau jis yra tobulinamas ir lavinamas.

Tad nuo kokių „kvadratų“ reikėtų pradėti? Mano naudojami terminai yra mano asmeniniai. Kitaip sakant, jie nėra „moksliniai“ ir nenaudojami jokioje teorijoje. Tai galima laikyti trūkumu, tačiau juk ne terminuose pažinimo esmė, bet principų supratime. Taigi kiekvienas žmogus turi rodomąją sąmonę, kurioje galima parodyti daug dalykų: kas yra, kas buvo, kas bus, kas turi būti, kas būtų buvę ir t. t. Toliau nemažiau svarbi yra kaupiamoji sąmonė, kur surinktos visos buvusios būsenos ir kurias galima vėl padaryti esančias dabar, arba kitaip sakant – atsiminti. Ir valdomoji sąmonė, kuri priima sprendimus, renkasi ir vykdo tam tikrą susikurtą planą.

Nesunku suprasti, kad svarbiausia rodomoji sąmonė, nes ji suriša visus duotus suvokimus erdvėje ir laike. Taip gaunamos dvi žmogaus dalys – sensoriumas bei kognityviumas, abu esantys rodomojoje sąmonėje.

Rodomoji sąmonė turi vidinę sandarą, kurią taip pat gerai žinoti, bet ji mentalizme nėra labai svarbi. Nebent būtų žmonių, gebančių pajausti kitą per šią vietą. Viskas prasideda nuo informacijos, patenkančios į šabloną, kuris atlieka filtravimo ir susiejimo darbą. Toliau, šis šablonas įgauna konkrečiam juslumui būdingas kokybes, kurios priklauso nuo to, per kokią vietą surenkama informacija. Kokybės gali būti garsų, vaizdų, minčių, vaizdinių ir pan. Bet rodomoji sąmonė pasirodo aukščiausioje pakopoje, vadinamoje suvokimu. Suvokti galima pasaulio daiktą, savo vaizdinį, mintį; vadinasi suvokimas yra galutinė instancija, ta vieta, kuri tapatinama su šviesiuoju žmogiškumu.

Ši žmogaus vieta labai svarbi, tad nenuostabu, kad yra norinčių ją pamatyti. Šis pamatymas vadinamas neteisėta telepatija. Tačiau, kadangi iki tikro telepato daugumai toli, tai ir nusikaltimą padaryti ne taip paprasta. Daug lengviau yra padaryti kitą nusikaltimą, t. y., iškraipyti tiesą, apie ką nors pasakyti tai, ko jo tikrovėje niekada nebuvo.

Tai yra gera pradžia. Bet prieš pradedant pirminius skenavimus reikia žinoti vieną svarbų principą. Jeigu skenuoja tik mentalistas, tai geriausia pradėti nuo aplinkos, nes nuo to kokia yra artimiausia ar tolimesnė aplinka, priklauso sąmonės turinys. Jeigu žmogus yra rodomojoje sąmonėje, tai jis mato arba pasaulio, arba savo minties dabar. Mintis dažniausiai būna susijusi su šiuo pasauliu, vadinasi norint žinoti kas mąstoma, reikia žinoti aplinką. Jeigu skenuojama ne rodomoji, bet kaupiamoji dalis, riekia žinoti buvusias aplinkas ir konkrečiai, su kuria iš rinkinio vieta susijusios mintys.

Su valdomąja sąmone – taip pat nėra daug problemų, bent jau galimybių lygmenyje. Žmogus turi būtinus ir nebūtinus poreikius, tad visi pagrindiniai planai susiję su kokiu nors iš jų. Pasirinkus vieną poreikių grupę, kiekviena jų išsišakoja į daugybę galimybių, priklausančių nuo žmogaus tipo. Pavyzdžiui, poreikiai susiję su bendravimu ir pramogomis. Kiekvienas žmogus šiais klausimais turi įpročius ir galima nesunkiai numanyti konkretų konkrečiam momentui planą. O šis įgyvendinamas valdomosios sąmonės, kuri naudojasi visomis kitomis sąmonės rūšimis kaip resursais.

Noriu dar kartą pakartoti principą, kad žmogų lengviausia pažinti pagal jo aplinką, nes kiekviena aplinka turi savo specifiką ir sėkmingas žmogus būna prie tos specifikos prisitaikęs. Prisitaikymas reiškia, kad susiformavusios struktūros prote, kaupiamojoje dalyje, o planai būna įdėti aplinkos, kurioje žmogus veikia. Jeigu ta aplinka yra organizacija, tai kiekvienas jos narys vykdo tos organizacijos strateginį planą. Vadinasi jį žinant galima žinoti jeigu ir ne visus kvadratus, tai bent dalį jų – tikrai.

Žmonių mintys būna įvairios: reprezentacinės, atsiminimų, planų. Kaip jos sąmonėje atsiranda suprasti nesunku. Per visą gyvenimą pasaulis po truputį rekonstruojamas asociatyvinėje hologramoje, kur jis įgyja tinkle esančio modelio formą. Mintis iš šio tinklo surenka kokią nors informaciją per reikalingus mazgus perleidžiant srovę ir tas mazgas aktualizuojamas į mintį. Šitaip laike išsidėstę žybsniai yra ne kas kita kaip minčių seka, kuri rodo su sensoriumu arba kognityviumu koreliuotas informacijas sąmonei. Mintis gali atrodyti labiau semantinė, o gali turėti ir vaizdinių pavidalą.

Reikia neužmiršti, kad mintys yra suskaidytos ir jas galima skaičiuoti. Tai reiškia, kad viena mintis turi stadijas – ji atsiranda, kelias sekundes išsilaiko sąmonėje ir išnyksta. Tada kyla kita mintis, kuri gali būti ankstesnės minties tąsa, o gali ir nebūti. Praėjusi mintis pereina į kaupiamąją sąmonę ir gali būti ištraukta čia tada, kai iš rodomosios sąmonės būna išnykusi. Tad kai su žmogumi dirbama telepatiškai, riekia atsikirti darbą su rodomąja ir kaupiamąja sąmone, nes jų specifika – skiriasi. Tačiau tai pajausti turi kiekvienas žmogus asmeniškai.

Ruošiantis užsiimti telepatija, nesvarbu kokia būtų jos rūšis, reikia paruošti savo sąmonėje vietą, kurią vadinu telepatiniu sensoriumu, t-sensoriumu. Jis turi būti integruota su jusliniu sensoriumu ir su kognityviumu, per kurį reiškiasi iš kitos realybės paimta informacija. Sensoriumai integruojami vertikaliai, tai yra juslinis žmogaus kontūras papildomas išplėstais laukais, į kuriuos turi būti perkelta telepatinė informacija. Taip pat būtina integruoti horizontaliai, nes į šiuos telepatinius sluoksnius turi būti perkelta informacija iš minčių pasaulio. Šitaip sukuriamas sintetinis atvaizdas, kuriame sumodeliuota informacija, ateinanti iš žmogaus vidinės dalies.

Skenuojant žmogų, reikia turėti viso pasaulio modelį, nors tai gali būti prieštaravimas, nes telepatas turi gauti informaciją savais telepatiniais kanalais. Modelis gali būti orientuotas į erdvinį surišimą, tačiau tai įprastas vaizdavimo būdas. Mažiau įprastas yra laikinis surišimas. Principas elementarus. Sąmonėje vienokiu ar kitokiu pavidalu aktualiai yra tik tai, kas yra dabar arba kas buvo anksčiau. Vadinasi visi procesai atsiremia į dabartį, kurią galima vaizduoti horizontalia tiese. Šis principas galioja ir žmogui, ir visai visatai. Tai simbolinis tapsmo, kitimo atsiremiančio į dabartį pavaizdavimas.

Skirtingi reiškiniai turi skirtingą praeitį. Pažymėję ją skale, žyminčia dešimtmečius, šimtmečius ir tūkstantmečius, gauname praeities atvaizdavimo priemonę. Pavyzdžiui, keturiasdešimt metų turinčio žmogaus skalė padalinta į keturias dalis, dvidešimt metų – į dvi ir t. t. Modeliuojant reiškinį, ypač kaupiamąją dalį, skenuojama aplink šią skalę surinkta informacija. Galima matuoti nebūtinai žmogų. Valstybės skalė apima kelis tūkstančius metų, o šios skalės visas turinys sukuriamas baigtinių žmonių gyvenimų atkarpų. Tačiau visi reiškiniai atsiremia į dabartį, kuri apriboja tai, kas vyksta ir po truputį slenka laiku tolyn, vystantis procesams, tęsiantis ir gęstant žmonių gyvenimams.

Į šitą dabarties tiesę atsiremiančios realybės sudaro hierarchiją. Yra visatos procesas, jos skalė į praeitį ilgiausia, visatoje tam tikroje vietoje atsiranda galaktika, galaktikoje susiformuoja planetų sistema ir konkrečiai mūsų planeta, atsiranda visa gyvybė arba biosfera, tada išsivysto žmogus, atsiranda žmonija, ji sukuria istoriją, civilizacijas, valstybes, o šiose savo gyvenimus gyvena konkretūs žmonės. Kiekviena dabartis apribota tame pačiame taške visiems esiniams, ji tapati yra visatai ir atskiram žmogui, nes visi prie šios tiesės stovi kaip prie starto linijos, kuri pamažu tolsta ir reikia šiek tiek pasislinkti į priekį nenorint likti praeityje.

Šioje sistemoje naudojamos dvi logikos: laiko evoliucijos logika, kai situacijas determinuoja praeities konfigūracijos; ir erdvės logika, kai mažesnis reiškinys yra įkomponuotas į didesnį ir šis jį lemia. Pavyzdžiui, žmogus priklauso nuo visatos, galaktikos, planetos klimato, biosferos, žmonijos, valstybės, visuomenės, artimiausių aplinkinių žmonių ir tik paskutinėje vietoje nuo savo laisvės. Vadinasi, skenuojant konkretų žmogų, reikia šią hierarchiją turėti omenyje, nes nuo jos priklauso ateities modelis, tai kas peržengia dabarties tiesę ir numato tuos procesus, kurie vyks ateityje. Kai kurie dalykai yra deterministiniai, priklausantys nuo dėsnių. Tokia yra visata, galaktika, planeta. Ir nuo pasirinkimų bei sprendimų. Tokie yra žmonės, jų grupės ir pavieniai individai.

Labai tolimoje perspektyvoje žmogus priklauso nuo to, kas vyks visatoje, tačiau pagal mokslinį modelį, šis procesas labai ilgas ir ateities skalė nusitęsia toli į ateitį. Tas pat yra su galaktika. Jau artimesnė perspektyva yra planetos klimato raida, kuri įtakoja žmogų tiek biologiškai, tiek socialiai.

Tada – socialiniai procesai, kurie paklūsta socialiniams dėsniams, pirmiausiai nuo gamybos faktorių, ekonomikos, kurie lemia pragyvenimo galimybes. Vertinant žmogaus perspektyvą, į viską galima atsižvelgti ir nustatyti, kad jeigu dabar yra 2015 metai ir žmogui 40 metų, tai praeitis yra sudaryta iš keturių dešimtmečių, o ateities perspektyva, jeigu numatoma, kad gyvens 75 metus, siekia iki 2050 metų ir sudaro skalę iš trijų su puse dalių. Kokia ši ateitis bus, priklauso ir nuo žmogaus valios, ir nuo aplinkos, kurioje jis gyvena.

Tačiau tuo gyvenimas neapsiriboja, nes skenavimas gali būti ir ezoterinis, išeinantis už šio gyvenimo ribų. Vadinasi dabarties tiesė ir dvi gyvenimo dalys, praeitis ir ateitis, savo kelionę suirus kūnui baigia šioje realybėje, tačiau siela persikelia į kitą pasaulį ir čia toliau ją tęsia. Kitaip sakant, atkarpa į praeitį yra daug ilgesnė už kelis dešimtmečius ir mirtimi nesibaigia ateities perspektyva. Paprasčiausiai pasibaigia „mišri“ būsena ir žmogus sugrįžta į savo gryną arba švarų pavidalą. Kadangi žmogus turi ribotą atmintį, o skenuotojas galimybes pamatyti abu pasaulius, nes tam reikia būti aukštesnio dvasinio lygmens būtybe, tai tikra ezoterinė telepatija – labai retas dalykas. Tačiau iš principo įmanomas ir toks skenavimas.

Ezoterinė telepatija – tai gebėjimas matyti žmogų kaip visumą, ne tik šiame pasaulyje, bet ir kituose, ne tik šiame gyvenime, bet ir visuose gyvenimuose. Norint savo dabartį pamatyti platesnėje perspektyvoje, reikia skales į praeitį ir ateitį pratęsti už fizinio gyvenimo ribų. Žmogus atėjo ne iš nieko ir nueina ne į nieką.

Šviesa ir iliuzijų labirintas

Rašant tekstą ir siekiant, kad jis būtų informatyvus ir naudingas, pageidautina pradėti nuo temos apibrėžimo ir bent kelių užuominų į šios temos priešistorę, arba istoriją. Šį kartą tema pasirinkau „virtualią realybę“, kuri, bent jau tam tikro žanro literatūroje arba kine nėra nauja, pavyzdžiui, labai įtaigiai pavaizduota trilogijoje „Matrica“ ir naujausioje populiarioje kultūroje tapusi mitu ir archetipu. Matricos idėja nėra nauja, nes teorija, kad ši realybė netikra arba dirbtinė, buvo žinoma net senosiose civilizacijose ir ateina iš pirmųjų religijų bei mitologijų. Šio pasaulio iliuziškumo pajautimas ypač būdingas rytų religijoms. Tų kraštų senovės religiniai ritualai, meditacijos ir kitos „dvasinės praktikos“ kaip tik ir skelbė išsilaisvinimo iš iliuzijų pasaulio idėją, kuri šiuolaikiniame kine buvo vaizduojama minėtoje trilogijoje. Ši idėja žinota ne tik rytuose ir ne tik religijoje. Vienas iš žinomiausių antikos filosofų, Platonas, savo olos alegorijoje („Valstybė“, Platonas) taip pat išsakė tą pačią mintį, kad šis pasaulis nėra tikras pasaulis, greičiau čia matome tik tikro pasaulio esinių metamus šešėlius ant olos sienos, o tikras pasaulis – anapus olos. Tik jis tą padarė užuomazgos principu. Žodis „ola“ ir buvo žodžio „matrica“ pirmtakas.

Išvaduoti iš olos, mūsų dienų terminais reiškia – išsivaduoti iš matricos iliuzijų. Ir, pasak Platono, tai galima padaryti per filosofiją, kuri vienintelė gali išlaisvinti žmogaus protą. Taigi čia matome tą pačią idėją, kokią turėjo rytų religijų adeptai tik jų išsilaisvinimo kelias buvo kitoks. Šiais laikais pranašų siūlančių vienokį ar kitokį išsilaisvinimą irgi netrūksta ir visi jie yra šių senų religinių, ezoterinių, filosofinių mokymų pasekėjai, ne visada pasakantys, iš kur ši idėja paimta.

Žinoma, istorija manęs nedomina, domina tik tema ir jos šiuolaikinė interpretacija, todėl neišvengiamai kartosis su trilogijos „Matrica“, mokslinės fantastikos požanrio, filosofinėmis transhumanizmo idėjomis ir t.t. Ir svarbiausias akcentas yra tai, ką aš matau savo prote, nekreipiant dėmesio, iš kur ir kaip idėjos čia atsirado. Iš tikrųjų, tokios idėjos atsiranda visiems todėl, kad tai universali egzistencinė būsena arba pasąmonėje glūdintis, visiems žmonėms būdingas, kolektyvinis archetipas, kurio branduolys yra tikrovės ir iliuzijos dichotomija. Visi pradeda tyrinėti aplinkinį pasaulį, į jį atėję ir asimiliuodamiesi į organizacijos struktūras, kai pasiekęs aukštesnę pakopą ar dar tik žengiantis pirmus žingsnius, pamatai, kad tas „žemesnis“ pasaulis buvo tik į sąmonę įdėta apgaulė ir iliuzija. Aukštesnė pakopa – atrodo „tikras“ pasaulis, tačiau nemažai kas pagalvoja, kad yra ir dar aukštesnio lygio žinojimas, kuris žemesnį pasaulį sudaužo į šipulius. Tai vienas iš kontekstų, kuriuose atsiranda kovos tarp minėtų priešybių vaizdinys, verčiantis visas vidinės sąmonės vietas patikrinti prieš padarant jas nepajudinamu žinojimo pagrindu arba dogma, už kurią net esi pasiruošęs „bausti“…

Visa tai daugiau susiję su matrica galvoje, bet pasiekęs tam tikrą lygį pradedi galvoti, kad matrica yra ir tas pasaulis, kuris matomas aplink tave. Visa tai netikra, tik į sąmonę įstatytas ekranas. Tad jeigu vidus – ekranas, išorė – ekranas, tai kas tada tikra, kur surasti bent mažiausią tikrovės spindulėlį ir kur yra tie kriterijai, kurie galėtų šią tikrovę pagrįsti neginčijamais įrodymais? O gal tokios tikrovės iš viso nėra, yra tik mažesni ekranai didesniuose ekranuose ir nėra jokio absoliutaus pagrindo?

Tokių teorijų, kad nieko nėra tikra, viskas tik iliuzija, be senų religijų ir filosofijų, žinome ir iš naujesnių laikų. Vienas žymesnių buvo F. Nietzsche, kuris teigė, kad nėra jokios tiesos, viskas tėra iliuzijų pasauliai. Svarbu ne tai, kas tikra, o kas ne, bet kiek iliuzija turi galios, kad save per veiklųjį aspektą galėtų pateikti kaip tikrovę ir tiesą. F. Nietzsches formulė buvo tokia: tikrovė = iliuzija + galia. Kitaip sakant, kuo daugiau galios, tuo daugiau „tikrovės“, jokių kitokių kriterijų, pasak jo, nėra.

Šiek tiek anksčiau, moderniosios filosofijos priešaušryje stovi kita svarbi filosofijai figūra, R. Dekartas, kuris taipogi rėmėsi iliuzijos prielaida, ir bandė surasti neginčijamą pagrindą, ir surado jį savo mąstyme. Jo formulė buvo tokia: „Cogito, ergo sum“ (Mąstau, vadinasi, esu.). Tačiau bent jau Nietzsche’ei ir daugeliui, kitų – ši tezė nebuvo įtikinama. Jie iliuzija laikė taip pat ir mąstymą, todėl ši vidinė sąmonės dalis jiems buvo nepakankamai tvirtas pagrindas. Bet svarbu tai, kad abejonės egzistencinė laikysena taipogi buvo labai svarbi, kuri susijusi su senais religiniais netikrumo, iliuziškumo įsivaizdavimais. Tik šiems visiems samprotavimams ir apmąstymams trūko vienos dalies, t. y., iliuzijos mokslo ir technologijų.

Šiuolaikinei matricos koncepcijai būdinga tai, kad ji yra ne ontologinė ar biologinė, bet greičiau technologinė. Iliuzija gali būti ne tik natūrali, biologinė, bet ir dirbtinė. Būtent apie tai ši naujoji idėjos forma ir kalba. Mokslas savo rentgeno spinduliu kiaurai peršvietė žmogaus smegenų tikrovę ir surado joje tas priemones, kurios kuria vidinės realybės šviesą. Šios technologijos leidžia šią šviesą užvaldyti ir sukurti čia bet kokį pasaulį. Tai yra čia galima valdyti ne tik pasaulio ir kūno haliucinaciją, bet ir pačią „asmenybės“ haliucinaciją ir sukurti bet kokį atvaizdą. Būtent tai ir yra „Matrica“ ir tokiai matricai reikia naujo išsivadavimo mito ir priemonių, nes senos priemonės – neveiksmingos.

Reikia šiek tiek plačiau paaiškinti patį matricos principą. Žmogus savo prigimtimi yra ekraninis žmogus, nes tai, ką sąmonė savo viduje mato yra biologinis ekranas, kurio paskirtis informacijos atvaizdavimas. „Ekrano“ terminą įprasta naudoti kalbant apie dirbtinius TV ekranus arba kompiuterio monitorius, tačiau tas pats naudojama ir biologinio organizmo viduje. Žmogus sudarytas iš dviejų susijusių ekranų ir tų ekranų valdymo bloko: pirmas ekranas yra pasaulis, antras ekranas yra mąstymas. Abu yra susieti abipusiais ryšiais, t. y., antras ekranas, rodantis mintis dažniausiai tiesiogiai arba netiesiogiai susijęs su pirmu ekranu ir reaguoja į tai, kas šiame „išoriniame“ ekrane rodoma – sukelia mintis, vaizdinius, emocijas, tik šie vidinio pasaulio reiškiniai šiek tiek kitaip susiejami ir atvaizduojami, bet visada koreliuoti su pasauliu arba su savimi. Prie šių „rodomųjų“ ekranų reikia pridėti atmintį, kurioje įsirašo visas ekranų turinys, išdėstytas „erdvėje“, t. y., per visą ekranų plotą, ir laike, kuriame vienas vaizdas seka paskui kitus vaizdus.

Pragyvenus tam tikrą gyvenimo atkarpą, susikaupia daug „tikrovės“ informacijos ir žmogus, žinodamas visus ekranuose įmanomus scenarijus, gali numatyti visas būsimas peripetijas, nes siužetai – kartojasi. Su šia žmogaus schema – viskas gerai. Tokia yra jo prigimtis ir lemtis. Bet pradėjome nuo to, kad sąmonę galima įstatyti į pakeistinę realybę, kurios ekranuose rodomas netikras pasaulis, kaip jau sakiau, jeigu tikras iš viso egzistuoja. Bet kokiu atveju, kažkoks ekranas yra pagrindinis, o visi kiti ekranai, kurie paslepia pagrindinį, yra iliuzijų matricos.

Dirbtinis nuo tikro skiriasi, be kitų kriterijų, ir „dydžiu“. Tai yra, tas ekranas, kuris didesnis yra ir tikroviškesnis, bet ne vien ploto prasme, tačiau taip pat ir atmintyje. Plotas yra visa sąmonė, kurioje talpinama viskas, o į atmintį keliauja visą sąmonę grindžiantis laikas. Tai yra, ekranus reikia tikrinti – ir Dabar esančius, ir Buvusius, kurie yra kaupiamojoje gnostinių laukų dalyje. Įsivaizduokime, kad yra galimybė ekraną išplėsti į Visą Sąmonę tiek esamuosiuose, tiek praeities laukuose, tada ekrano nuo tikrovės atskirti nebūtų įmanoma. Kalbant su šiokiu tokiu humoru, visa tikrove galima būtų padaryti kokį TV3 arba LNK televizijos kanalą ir jeigu žmogaus sąmonė nuo pat nušvitimo pradžios ir per visą plotą nebūtų turėjusi jokios kitos realybės, tai pasaulis būtų sutvarkytas pagal šių televizijos kanalų „logiką“, kurią būtų galima tyrinėti, atsiminti, klasifikuoti, katalogizuoti, rinkti visus įmanomus scenarijus ir t.t.

Pagal šią vidinę logiką – tikras yra didžiausias ekranas ir tas, kurio žmogus pats nevaldo, bet yra valdomas kažkokios už ekrano esančios „jėgos“. Įprastinis šio pasaulio ekranas, fizinė arba juslinė realybė, turi tokius pagrindinius kriterijus:

1) esantis pagrindu;

2) pastovus;

3) užimantis visą plotą;

4) suvokiamas iš vidaus;

5) pagrįstas deterministiniais priežastiniais ryšiais;

6) pažinus;

7) turintis praktinį pritaikymą;

8) tinkamas gyventi kūnui.

Tačiau šie kriterijai tikrove atrodo todėl, kad mes tokias ekrano savybes įpratę matyti nuo gimimo. Kadangi kitokių tokio paties masto ekranų žmogus nepatiria, tai neturi kriterijų kitokių ekrano tipų įvertinimui. Gali vertinti tik dirbtinius ekranus bei hologramas, bet jie yra technologiškai valdomi ir neužima viso ploto, tad bet koks TV ekranas matomas pagrindinio ekrano kontekste ir sąmonė gali atskirti kas „tikra“ ir kas „netikra“.

Iš esmės, tai neišsprendžiama problema, nes kitas ekranas su įprastais ar neįprastais požymiais yra tik dar vienas ekranas. Taip yra todėl, kad tokia žmogaus prigimtis – jeigu negali kažkuo būti, belieka tai parodyti ekrane, jeigu nori, kad tai taptų organizmo orientavimosi objektu. O rodymas neapsieina be ekranų. Reikalas tas, kad žmogus, kiek jis yra, daug artimesnis rodomajam, o ne esančiam žmogui, nes nieko nėra kas tik būtų ir kaip tai, kas yra, būtų matoma. Vadinasi, visa tikrovė turi būti surenkama ir atkartojama sąmonėje vaizdinio pavidalu. Kadangi tai nuoseklus procesas, sudarantis tam tikrą seką, tai yra galimybė bet kurioje vietoje į šią seką įsiterpti ir pakišti klastotę. Ir pagal tai, ką žmogui analizatorius „atneša“, nustatyti ar tai tikra, ar ne – neįmanoma. Todėl sprendžiant patikimumo klausimą, naiviu fenomenologizmu pasitikėti neverta, nes meluoja visi ir pasaulis, ir žmonės, ir net pats sau. Vienintelis būdas išsivaduoti iš apgaulės pinklių yra tikrinti visą mechanizmą. Šis procesas postmodernistinėje filosofijoje vadinamas dekonstrukcija. Dekonstrukcija – būtina. Aišku, jeigu nenori būti maustomas idiotas.

Tad pagal matricos archetipą, pasaulį galima interpretuoti kaip dirbtinio intelekto (DI) valdomą ekranų ir technologinių avatarų (sintetinių organinių androidų) pasaulį. Yra aukštesnė realybė, bet ši realybė yra tik kaip aukštesnio lygio ekranas, kuris turi savo logiką ir savo pasaulį ir yra tam tikras „žaidimas“. Panaši idėja yra nagrinėjama filme „Avalon“, kurio pagrindinė siužetinė linija yra pasaulis kaip žaidimo simuliacija, kurioje yra galimybės, įvykdžius užduotis ir pasiekus visus iškeltus tikslus, pereiti į auštesnį lygį. Matome, kad pagrindinis veiksmas vyksta žemesniame žaidimo lygyje, o mūsų šiuolaikinis pasaulis, kaip Rojus, yra kažkas panašaus į atlygį už pasiektus rezultatus. Tačiau turi vykdyti visas komandas – jeigu pralaimi, iškrenti iš žaidimo.

Pagal šią logiką, kas ir koks yra žmogus, lemiama ekrano ir jo valdymo programos. Pagal tokią logiką, žmogus, galbūt, gali nebūtinai būti kūniška būtybė – jis gali būti save suvokiantis morfinis laukas gebantis suformuoti bet kokius pavidalus. Tai yra „paslaptis“ ir visi būdai savo akimis pamatyti šią paslaptį – draudžiami, pavyzdžiui, haliucinogenų vartojimas, kuris ištampo juslinio pasaulio formas, ir žmogus suvokia, kad tai tik vienas iš morfologiškai valdomų tikrovės laukų, kuris nebūtinai fiksuotas, jis gali tapti toks pats laisvas, kaip vaizduotė fantazijų pasaulyje. Vadinasi visos objektyvios logikos yra reliatyvios ir viskas nebūtinai taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai seniai nėra paslaptis, netgi sukurtos ir naudojamos technologijos, tik tam, kad būtų galima manipuliuoti masėmis, visa tai asocijuojama su psichikos sutrikimais ir laikoma „nepatikima“ informacija. O ši informacija daug patikimesnė nei statistinio vieneto, „paklusnaus piliečio“, nes čia susiduriama su žmogaus paslaptimis, tik nenorima leisti tokios informacijos viešinti.

Šiuo metu vaizduojama, kad virtualios realybės sistemos tik kuriamos, pradedant nuo išplėstinės realybės. Pavyzdžiui, „Microsoft“ naujausias projektas „HoloLens“, pasirodysiantis su „Windows 10“. Tikslas, aišku, sukurti idealios pakeistinės, arba virtualios realybės, sistemą, kurioje pakankamai ilgai išbuvęs žmogus negalėtų atskirti, kur tikras pasaulis, o kur – žaidimas. Tam reikia išmokti diegti ekranus į sensoriumą ir šie ekranai turi užimti 100 proc. sąmonės. Tikro pasaulio vaizdiniai galėtų likti tik kaupiamojoje sąmonėje. Tai pasiekus, būtų nesvarbu kur yra žmogus, viskas būtų vienodai tikra arba netikra. Statusas neturi jokios reikšmės, svarbus tik įspūdis sąmonėje.

Ar norėtų žmonija gyventi „tikrame pasaulyje“? Tradicinis nevaldomas ekranas būtų paprasčiausiai neįdomus, arba žiaurus, jeigu jame žaidimo „dievai“ verstų žmogų patirti kančias ir skausmą. Net jeigu pasaulis nuobodus, tokio „paįvairinimo“ tikrai nereikia. Ekranui vis didėjant tol, kol jis pasiekia maksimalų plotą neišvengiamai formuojasi dvi kastos: žaidimo valdovai ir žaidimo avatarai, panašiai kaip pavaizduota fantastiniame filme „Gamer“ („Žaidėjas“). Čia matoma sušvelninta „naudos“ sistema, kuri leidžia dirbant avataro darbą „užsidirbti“, bet iš tikro toks geranoriškumas – abejotinas, nes turint tokias smegenų valdymo technologijas, niekas nesutrukdytų paversti žmones vergais ir žaisti su jais bet kokio žanro „kompiuterinius“ žaidimus.

Ir paskutinis potėpis, toks žaidimas greičiausiai virstų „tikrove“ ir žaidimo viduje nebūtų žinoma net kad čia tik simuliacija. Avataras galvotų, kad gyvena tikrame pasaulyje arba kokioje nors fiksuotoje hologramoje, kuri pagal žmogaus prigimtį laikoma pirmine realybe. Bet tai būtų siaubinga iliuzija.

Ką daryti? Galima žaidimą boikotuoti, bet taip pat galima iliuzijoje bandyti surasti šviesą, kuri kaip švyturys parodytų kelią iš labirinto, kuriame patalpinta žmogaus sąmonė.

Apie olos valdovus

Perskaičius šį pavadinimą iš karto turėtų kilti asociacija su Platono „Olos alegorija“. Tačiau, nors tai ir akivaizdu, aš šią idėją noriu panaudoti savo tikslais, t. y., ne taip, kaip ją naudojo Platonas. Jam ola buvo neišsilavinusių ir tamsių žmonių kalėjimas, kurie nėra matę tikro pasaulio, todėl savo iliuziją laiko tikra. Bet aš noriu olą pavaizduoti ne tik kaip kalėjimą, į kurį neaišku kaip žmonės patenka, bet kaip spąstus, į kuriuos įvilioja neatsparius vilionėms arba apgaulei žmones.

Jų yra du tipai: pirmi yra laisvi tikrovės gyventojai, kurie mato tikrą pasaulį ir džiaugiasi visomis jo siūlomomis galimybėmis, kurių yra be galo daug; kiti – yra kaliniai, kurie gali būti net ne pirmos kartos, t. y., kalėjime gimę ir matę tik jo sienas ir vidinę sąrangą. Pastarieji įstrigę spąstuose ir nežino kaip iš jų ištrūkti.

Nors tai gali nuskambėti griežtai, bet tokie spąstai yra beveik visi žmonės ir jų grupės, nes ola yra tas pasaulis, kurį susikuria kiekviena savarankiška perspektyva, kuri siekia išlikti ir save išaukštinti. Susikūrę tokius ideologinius spąstus, jie siekia įvilioti į juos kuo daugiau žmonių, kad šios konkrečios olos galia būtų kuo didesnė. Vadinasi ne visai teisinga sakyti, kad yra olų pasaulis ir laisvas pasaulis, nes visi pasauliai vaidina tą patį vaidmenį. Net tas didysis laisvas pasaulis yra tik labai didelė ola, tik jos tikslas gal kiek kitoks. Vien dėl to, kad ji neriboja, nemenkina joje esančio žmogaus statuso, bet siekia suteikti jiems lygiavertį rangą.

Kita vertus, yra ir laisvam žmogui pragaištingos olos, kuriose jis paverčiamas vergu, kaliniu, nusikaltėliu arba „blogio“ įsikūnijimu. Norint pamatyti kaip tai atsitinka, reikia suvokti kokia yra šios „olos taktikos“ proto krušimo sistema. Pirmiausiai tai paaiškinsiu naudodamas šią Platono metaforą, paskui pamėginsiu į klausimą pažvelgti psichologiškai ir technologiškai. Ši ola ne šiaip koks urvas, bet prie įėjimo į ją yra užrašas „Tikrovės ir tiesos rūmai“. Ji prasideda ilgu tuneliu, į kurį įviliojamas žmogus, kuris nuėjęs į gilumą pamato fakelais apšviestą menę, kuri turi du į šonus vedančius urvus, simbolizuojančius pasirinkimo galimybes. Viena galimybė yra „Blogio irštva“, o kita galimybė „Aukso karalija“, į kurią patenka tie, kurie sutinka pagarbinti karalių, tapti jo paklusniu tarnu. Taigi spąstai veikia taip: žmogus įžengia į ilgą tunelį, tikėdamasis pasiekti Tikrovę ir Tiesą, bet kai patenka į „Šviesos menę“ durys už nugaros užsidaro, ir grįžimą atgal padaro neįmanomą. Tada šis pasaulis, ši ola, šis kalėjimas primeta tą pasaulio sandarą, kuri atitinka įsivaizdavimus šios olos viduje. Turi pagarbinti „olos valdovą“, tai yra žmogų, kurio spąstuose tu esi, arba keliauji į blogio irštvą ir šioje oloje tampi „nusikaltėliu“, kuriam kiti šios olos gyventojai gali klijuoti minusines sąvokas ir „daryti su tavim ką nori“, nes šiame urve tu neturi jokių teisių. Jeigu pagarbini – gauni vietą tarnauti šios iliuzijų olos šutvei.

Žmonės, kurie visą laiką pragyvenę tokiame tamsos pasaulyje, įsivaizduoja, kad tai tikras pasaulis ir skirstymas į dvi tokias primityvias galimybes atitinka tikrovės sąrangą. Nematę kitokio pasaulio, nesuprasdami, kad čia tik ola, slėptuvė nuo realybės, kurios skirstymai į blogio ir gėrio poliarinę opoziciją yra tik apsišaukėlių klasta; nes galimybė rinktis tik tarp „mūsų“ ir „jų“ yra melas, nes pasirinkimo galimybių yra begalybė. Tai reiškia, kad žmogus, atėjęs iš tikro pasaulio, bet bandomas įstumti į šias alternatyvas – apgaunamas, nes įtiki, kad jei nesirenki paklusti olos valdovui, tai vienintelė galimybė būti nusikaltėliu ir žmogumi su minuso ženklu. Tai yra nesąmonė, nes pasaulis daug sudėtingesnis ir tokios olos tėra megalomanų haliucinacija, net jeigu turi sukaupę galią ir moka įtaigiai įtikinėti. Nepaklusnumas žmogaus automatiškai nevisžmogiu nepaverčia. Greičiau žmogiškumą praranda tas, kuris iš baimės sutinka paklusti olos valdžiai.

Tai gali pasirodyti keista, bet visas pasaulis sudarytas iš tokių olų, todėl gali atrodyti, kad kitokio ir nėra ar kitoks neįmanomas. Tai reikštų ėjimą individualiu keliu, laviruojant tarp jame išsimėčiusių spąstų. Kyla ir kitokia pagunda – tai yra susikurti savo olą. Galimybių čia labai nedaug, todėl kad tokios olos visada būna dirbtinės, ir alternatyvos arba pasirinkimo galimybės, netikros ir neatitinkančios visų žmogaus galimybių. Klausimas ar galima sukurti olą, kuri būtų tikroviškesnė ir dėl to patrauklesnė kitiems. Visos olos yra didesnio ar mažesnio laipsnio Narcizo sindromas. Nepaisant to, tam tikrų vidinių skirtumų yra ir pirmiausia galios požiūriu, nes kai kurios olos sukuriamos pranašesnėse sąlygose ir sugeba įvilioti daugiau žmonių. Todėl vyksta karas tarp olų ir varžomasi dėl to, kuri iš jų bus vyriausia, kuri bus suverenas. Tada, jau pagal savo „didingus vaizdinius“, kiekvienas urvas suskirsto kitus urvus su jų gyventojais ir vieni keliauja į „Blogio tunelį“, kiti į „Valdovo garbinimo rūmus“, kurie sukurti savo sąmonėje haliucinuojančios ir didybės manijos apimtos „asmenybės“ arba tokių „asmenybių“ grupuotės. Pliusiniai žmonės paverčiami teisėjais, o minusiniai – teisiamaisiais, įsivaizduojant, kad šios loginės matricos užtenka, kad įgytum teisę teisti kitą, nes pagal tokias olos galimybes, galima būti tik karaliumi – tai Aš, arba nusikaltėliu – tai yra visi tie, kurie nepaklūsta man.

Tokios olos pavyzdžiui yra valstybės, toliau tautos, religinės organizacijos arba bažnyčios, kalbos, mokslinės teorijos, kurios turi savo pasaulį, kuris veikia kaip aprašyta olos struktūra, į kurią įtraukia neatsargius keliautojus ir primeta tik tokį primityvų pasaulį – „arba tu su mumis, arba prieš mus, t.y., už mūsų priešus“. Tačiau tai iliuzija, nes čia tik ribotos perspektyvos susikurta falsifikacija, kuri primetama silpnai sąmonei, kurią nori priversti paklusti; ir ji paklūsta iš baimės būti identifikuojama su minusinėmis sąvokomis ir patalpinta į olos „nusikaltėlių“ kastą, nes čia neturi jokių teisių. Yra du keliai. Jeigu valdovas nelabai skaniai kvepia, bet nėra pakankamai jėgų ištrūkti iš spąstų, tai renkiesi didvyrio kelią; o jeigu galios pakanka, tai sudaužai šitą iliuzijų pasaulį ir išsilaisvini ne tik pats, bet išlaisvini ir kitus spąstuose atsidūrusius nelaimėlius.

Žodžio „ola“ naudojimas gali atrodyti šiek tiek literatūrinis. Galima bandyti aiškinti labiau filosofiškai arba moksliškai. Tik tam nelabai tinkami žodžiai, nes žmonės nemokomi mąstyti laisvai ir net laisvam mąstymui neturi kalbinių priemonių. „Olos taktika“ yra smegenų plovimo priemonė, kurios tikslas įstatyti sąmonę į iliuzinių pasirinkimų „dėžutę“, kuri primeta galimybes to, kuo žmogus gali būti. O tos galimybės iš anksto paruoštos taip, kaip yra naudinga olos valdžiai, tai yra leidžia valdyti žmogaus psichiką. Tam viena alternatyva sukuriama patraukli, o kita atstumianti, arba kitaip, laisvė – nepatraukli, o nelaisvė – pateikiama kaip geras pasirinkimas. Kad tuo žmogus būtų įtikintas, kuriama visa olos struktūra, kuri yra ideologinė struktūra arba ideologinis pasaulis, kuriame save piešia kaip didvyrius, o kitus – kaip nusikaltėlius. Tai daroma įvairiais metodais, kurie gali būti fiziniai, psichologiniai ir t.t. Labai svarbus metodas yra kalba, kurios efektorius siekiama išsiaiškinti arba sukurti naujus, jeigu naudingų nerandama. Kalbos matrica iš esmė yra psichotroninė matrica, kuri leidžia psichiką valdyti žodžiais, kurie daro perdėta poveikį sąmonei ir tai įrodymas, kad sąmonė nėra laisva, nes tikroje kalboje, nėra jokių emocinių efektorių.

Tai, kad veikia psichotronika matosi iš to, kad jauti kaip žodžių „krūvis“ išlieka net tada, kai šis ideologinis pasaulis arba kalėjimas sąmonėje sudaužomas. Logiškai supranti, kad mąstymas klaidingas, bet žodžiai veikia kaip seniau. Tai reiškia, kad sugriuvus socialinei olai, kalbinė ola, kuriama technologinėmis priemonėmis – išlieka. O tai gali būti ženklas, kad olos griuvimas tėra iliuzija, paprasčiausiai už spektaklio stovinti grupuotė nori pakeisti dekoracijas.

Ką galima padaryti? Manau, kad galimybių nedaug, nes pavyzdžiui, bandymas sukurti „gerąją olą“, problemos neišsprendžia, nes tai vis tiek nėra nei „tikrovė“, nei „tiesa“. Kažkam ji vis tiek pasirodys nepriimtina, ir jeigu jų daugės, tai atsiras „ blogio irštvos“ tunelio poreikis. Galima iš viso nekurti olų, jeigu tai tik įmanoma, arba susikurti olą tik sau arba labai nedideliam žmonių skaičiui. Tačiau teks aiškintis santykius su kitomis olomis ir bus daug problemų.

Svarbiausia pamoka tai, kad visi kitų tau klijuojami minusai arba pliusai egzistuoja tik olos zombių kiaušuose.

Aiškiaregystė

Sąmonės tėkmės požiūriu, žmogaus realybė sudaryta iš faktų, esaties ir galimybių. Iš šių trijų tapsmo kategorijų svarbiausia yra esatis, kurią galima patikslinti žodžių junginiu esatis dabar. Žmogaus gyvoji sąmonė geriausiai apibūdinama šiais žodžiais. Viskas, kas vyksta, vyksta dabar, nes neteisinga tarti nei „vyksta praeityje“, nei „vyksta ateityje“. Kitaip sakant, žmogaus sąmonės tapsmo vienas iš požymių yra seka, kurios negalima nei painioti, nei gretinti, pavyzdžiui, praeitį statant prieš dabartį arba tariant, kad dabarčių yra „daugiau“ nei viena ir jos yra kitoje vietoje, nei mano dabartis.

Esaties dabar mastą lemia telepatijos galimybės. Kiek žmogus geba aprėpti anapusybės, tiek sąmonė turi būties. Silpniausia yra individuali esatis dabar, nes ji sujungia mažiausią realybės plotą. Galingiausia yra visuotinybė, kuri, kaip aukščiausio rango laukas, sujungia į Dabar visą šią tikrovę. Be tokios perspektyvos visumos įsivaizduoti neįmanoma, nes tokiu atveju nebūtų faktoriaus, rišančio dabarties būtyje visos dabarties. Šis faktorius įprastai vadinamas Absoliutu. Tačiau imant šį terminą kaip filosofinį, bet ne teologinį. Tai tik loginis išprotavimas, ne religinė patirtis. Pagal šią logiką, Dievo apibrėžimas būtų „Didžiausia Esanti Dabartis“. Kuo dabartis mažesnė, net kaip Dievo kibirkštėlė, tuo labiau ji lemiama Absoliuto, kurio atžvilgiu individas yra tik nedidelis šios didžiosios Dabarties fraktalinis fragmentas.

Tačiau žmonių gyvenime dabartis yra bėganti dabartis. Ji bėga nuo savęs ir buvusius santykius palieka kaip faktus, kaip tai, kas padaryta arba atlikta. Praeitis sustingsta ir visiems laikams išlieka tik kaip tai, kas įvyko. Kadangi praeitis yra susikristalizavusi į stabilią struktūrą dabartis, tai visa praeitis yra panašiai kaip dabarties visiems laikams sustingusi veidrodžio kopija. Kuo gyvoji esatis didesnė, kuo daugiau telepatinių ryšių aprėpia, tuo praeities žinojimas yra gilesnis ir didingesnis. Didinga esatis užtikrina ir didingą praeitį, ją įamžina ir užtvirtina tikrovės metraštyje, kuris rašomas aukščiausios esaties. Viskas užrašoma ir niekas nepraeina. Praeiti gali tik tokia silpna esatis, palyginus su Absoliutu, kaip žmogus. Dievo dabar dar nepraėjo, o žemėje jau pasikeitė šimtai tūkstančių kartų. Šis planas kaip galimybę jau numatė visą ateitį, bet žmogui atrodo, kad tikrovės tapsmas vyksta pagal „tikimybės“ ir „atsitiktinumo“ dėsnius.

Pamačius savo sąmonėje šį principą, bandymai modeliuoti, kurti, planuoti savo „ateitį“ atrodo juokingi – viskas yra taip, kaip turi būti. Jeigu praeitis šiuo metu vis dar vyktų, tai būtų ne praeitis, bet kažkas kita, nes šitas žodis paprasčiausiai netinka. Visos loginės problemos kyla iš to, kad laikas įsivaizduojamas kaip substancija, kaip tai, ką galima laikyti ketvirta dimensija, kuri gali virsti erdve. Tačiau laikas nei erdvė, nei substancija – laikas yra santykių ir situacijų kaita. Nueiti į praeitį reiškia, palikti informacinį įspaudą ir išnykti, dingstant situacijoms arba išsisklaidant ryšiams.

Galimybės įmanomos kaip situacijos, iš kurių tenka rinktis arba kurios parenkamos aplinkybių. Šios galimybės gali keliauti per visus tris segmentus – praeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau svarbu yra galimybė pasirinkti taip, kad ji vyktų pačiame dabarties smaigalyje. Pasirinkimas yra ne kas kita kaip kūrimas, kaip aktualizavimas ir realizavimas to, kas akimirksnį virsta būtimi ir sustingsta. Šios laiko dalys skiriasi tuo, kad esatis dabar ir faktas yra žmogiškos sąmonės, kurių galia priklauso nuo aprėpties mąsto. O pagrindinis šiame pasaulyje dieviškumo atributas yra aktualizuotų galimybių, arba ateities, dabar esatis. Tai yra, prote galime vieną ant kitos uždėti rodomąją ir kaupiamąją sąmonę ir jas sujungti, dėl ko įmanomas naujas dabarties-praeities išgyvenimas. Tačiau taip paprastai to padaryti su ateitimi neįmanoma, nes tam reikalingas tiesioginis ryšys su Dievo sąmone. Didžioji dauguma „pranašų“ tebuvo mėgdžiotojai, kurių pilna ir šiais laikais ir jie užsiima tik ateities galimybių modeliavimu. Tuo tarpu susijungimas su Didžiąja Dabartimi, kuri tuo pat metu yra ir Visa-Būtis, tai ne modeliavimas. Taigi žmogus, gebantis visus šiuos fragmentus sujungti ir uždėti vieną ant kito, kad viskas būtų dabar yra Dievo išrinktasis. Šis statusas toks yra apibrėžiant jį remiantis laiko arba tapsmo atributu.

Yra kiti požymiai, susiję su kitomis tikrovės dalimis, kurios visiems žinomos iš tos pačios fizikos mokslo. Tai yra erdvė ir substancija. Laikas iš esmės yra ne kas kita kaip substancijos judėjimas arba kitimas. O šie gali vykti tik erdvėje, keisdami vietas arba būsenas. Galima manyti, kad laiko segmentai, pritaikyti fizikinei realybei yra transcendencijos sužmoginimas, tačiau nepaisant to, toks tikrovės interpretavimas taip pat įmanomas. Dabartis gali būti labai svarbi substancijos fizikai ta prasme, kad ji aprėpia tam tikrą vienu metu vykstančių įvykių kompleksą, kuris yra ne šiaip padrikų procesų visuma, bet yra vienijantis faktorius, uždarantis substanciją į Dievo struktūrą, panašiai kaip dabartį sutelkia žmogaus sąmonė. Pavyzdžiui, žmogaus sąmonę galima palyginti su skruzdės sąmone ir horizontu. Tarkime skruzdė keliauja savo skruzdėlyno taku su kokiu nešuliu ir nežino savo horizonto rėmuose, kad skruzdėlyną nunešė vandens srovė. Tuo tarpu žmogaus sąmonė aprėpia abu įvykius ir žino kas bus. Tai nėra tikslus pavyzdys, nes čia daugiau erdvinės dabarties klausimas, nes skruzdė su nešuliu ir skruzdėlynas už kažkiek metrų yra erdvinis sutelkimas. Tačiau įsivaizduokime tokią substancinę galimybę laiko sraute. Skirtinguose egzistencijos lygiuose horizonto apimtis skiriasi ir galimas tam tikras gebėjimas, kurį galima būtų susieti su „aiškiaregyste“.

Kita vertus, pranašo vaidmuo gal per daug sureikšmintas ir mistifikuotas, ir galėtume pamąstyti apie paprastą telepatiją, su kuria bandoma aprėpti šiuos tris segmentus su žmogaus pasauliu. Pagal jau minėtas tris dalis norėdami nuskenuoti kokį nors žmogų, turėtume siekti užmegzti ryšį su trimis asmeninės tikrovės aspektais: laikas, erdvė ir sąmonės būsena. Svarbiausia telepatiškai nuskenuoti sąmonės būseną ir koreliuoti ją su vieta laiko skalėje ir erdvės koordinatėse. Šiuos kriterijus galime taikyti dabarčiai, praeičiai ir ateičiai. Noriu tik priminti, kad čia kalba ne apie patirtį savo jutimų organais, bet apie telepatiją (net ne kognityvinę).

Tarkime skenuojame ką nors Dabar. Turime nustatyti kur yra. Kad būtų paprasčiau, pirmiausiai aprėpiame plačiausią galimybę ir ją stengiamės kuo daugiau susiaurinti: planeta, šalis, miestas, rajonas, namas, darbas ir t.t. Tada sujungiam su kalendoriumi, kuris priklauso nuo planetos judėjimo aplink savo ašį, dėl ko keičiasi šviesus ir tamsus periodas. Įdomu tai, kad remiantis ankstesniais svarstymais, visiems žmonėms gyvenantiems planetoje Dabartis yra viena ir ta pati, skiriasi tik padėtis erdvėje ir būsena žmogaus sąmonėje. Taigi laikas yra universalus, susietas su perspektyvą grindžiančia sąmone. Tą patį galima padaryti su praeitimi, nustatant vietą laike ir būseną toje vietoje ir laike. Kaip jau galima buvo suprasti, ateitis skenuojama taip pat.

Praeitį žmogus valdo kaip savo ribotą, individualų prisiminimą, ir leidžia persikloti praeities ir dabarties sąmonei. Platesnė tikrovės praeitis galima tik kaip fizikinis modelis, aiškinantis visos realybės praeitį. Panašiai ir su ateitimi. Yra galimas ateities modeliavimas pagal praeities duomenis, o galima ir platesnė sistema, kurią lemia fizikinis priežastingumas ir ryšys su aukštesne aprėptimi. Dieviška sąmonė, įeinanti į dievišką gnozį yra retas ir unikalus atvejis, kurio laukti reikia ilgai ir reikia sugebėti atskirti grūdus nuo pelų; nes norinčių daug, bet mažai gebančių. Tad dažnai šitokiais netikrais pranašais laikomi kognityviniai modeliuotojai, kurie iš esmės yra šarlatanai kognityvistai. Kaip šis susijungimas su aukštesne sąmone įvyksta – niekas nežino, nežino ar žmogus pats turi prie jos prasibrauti, ar yra išrenkamas.

Tačiau nepaisant to, modeliavimo atsisakyti nereikėtų irgi, nes jis padovanotas tam, kad žmogus galėtų bent pamėgdžioti aukštesnės sąmonės sugebėjimus, jeigu nesugeba jiems prilygti. Bet kokiu atveju aiškiaregystės klausimas lydi žmogų per visą istoriją, o tai reiškia, kad ši tema yra įaugusi į žmonių rasės kraują. Pranašai atsirasdavo ir jais buvo tikima – ne šiaip sau. Negana to, iki tam tikro laipsnio šis gebėjimas būdingas visiems žmonėms. Tai yra genetinis sugebėjimas, užkoduotas žmogaus prigimtyje.

Aukščiausia žmogui įmanoma galimybė yra laiko segmentų sujungimas dabartyje, kai ant Dabarties pirmiausiai uždedama Praeitis, sukuriant yra-buvo struktūrą, ir ant šios turėtų uždėti Ateitį, kuri užbaigtų dieviškos sąmonės tapsmą dariniu yra-buvo-bus. Paprastas žmogus, savo gyvenimo rėmuose tai geba kaip modeliuotojas, o aukštesnio egzistencinio rango žmogus geba užmegzti ryšį su pačia tikrove. Tokia yra Žinojimo Akies prasmė.

Lengviausia matyti fiksatą, kuris yra tik planetos kamuolys. Daug sunkiau įžvelgti laksato dėsningumus, nes jo veikla daug padrikesnė, šokinėjanti nuo vieno taško prie kito, nors tie taškai iš esmės visi žinomi. Jų daug, tad tenka aprėpti didelį skaičių galimybių. Dažniausiai „triuko“ esmė ta, kad laksatas susietas su fiksato aplinka, arba pasauliu, arba situacija, kurioje žmogus yra platesnėje dabartyje. Tad laksate žmogus stebi, kas yra aplinkui, kažką prisimena iš faktų arba žinių atminties, ir numato, pagal gyvenimo tvarkaraštį, kas bus pačioje artimiausioje ateityje. Be to, šis vidinės būsenos skirstymas į laisvą laksatą ir kietą fiksatą, svarbus dėl to, kad nustato dvi Dabartis. Fiksato dabartis, bendra vienoje aprėptyje esantiems kūnams ir laksato dabartis, kuriai kontekstus galima surasti tik pasaulyje. Bėda tik ta, kad kadangi žmogus yra apribotos būsenos, jis nesugeba suvokti laksato kaip pasaulio, kuris yra ekvivalentiškas fiziniam pasauliui. Dėl to jam sunku pamatyti tokius svarbius dalykus.

Kaip dekonstruoti slaptą planą

Pats geriausias būdas pažinti kito žmogaus vidų yra kalba. Taip yra todėl, kad ji aprėpia beveik visas žmogaus galimybes. Žinant gramatiką kaip visumą ir žodyną kaip visumą galima numatyti beveik bet kokį žmogaus sąmonės judesį, ypač kai šis abstraktus žinojimas papildytas kokio nors konkretaus žmogaus psichologinėmis savybėmis. Šis numatymas kartais vadinamas mentalizmu, apie kurį jau esu rašęs kitur. Paprasta lingvistika gali atrodyti nuobodi ir neįdomi, bet kai supranti, jog tai galingas mentalizmo įrankis – viskas pasikeičia. Nori pažinti kito žmogaus galimybes – turi pažinti kalbą.

Tačiau šis pažinimas nėra padrikų faktų žinojimas; reikia turėti sistemą ir tą sistemą sujungti į bendrą vaizdinį, kuris aprėpiamas vienu ėjimu. Tam reikia visos gramatikos ir viso žodyno. Beveik visos Indo-Europiečių kalbų gramatikos sudarytos iš vyksmų, daiktų ir apibūdinimų gramatinių struktūrų, kurie išdėstomi nuosekliai, linijiniu būdu. Visas galimybes galima sudėti į pagrindinį paveiksliuką, ir analizuojant išeinančias sekas, jame valdyti slankiojantį žymeklį, kuris turi sustoti toje vietoje, kokia nustatoma gramatinė struktūra. Jokia sąmonės gramatika negali išeiti už šio paveiksliuko ribų.

Kita schema yra žodynas. Jį irgi reikia padalinti į segmentus ir, analizuojant šnekos žodyną, žiūrėti kokio segmento žodžiai naudojami dažniausiai. Visą žodyną galima padalinti į tokias dalis:

a) Geosfera – kontinentai, kalnai, lygumos;

b) Hidrosfera – vandens telkiniai;

c) Atmosfera – vėjas, debesys, dangus;

d) Biosfera – augalai, gyvūnai;

e) Antroposfera – žmogus, socialiniai junginiai;

f) Technosfera – dirbtiniai dariniai, miestai, susisiekimas, technika;

g) Vietinis kosmosas – kalendorius, žvaigždynai;

h) Visata – žvaigždės, ūkai;

j) Metafizinis žodynas – Dievas, Šaltinis, transcendencija, materija.

Matome, kad žodynas dalinasi į dvi pagrindines dalis – gyvą pasaulį ir negyvą. Toliau negyvas pasaulis dalinasi į natūralų ir dirbtinį. Gyvybė turi kūnišką aspektą ir psichinį. Naudojant šitas rubrikas, galima susiklasifikuoti visą žodyną, 100 000 žodžių, ir pavaizduoti jį viename paveikslėlyje. Tada, judant po šį paveikslėlį slankikliu, matyti visas galimybes ir nustatyti kokią nors konkrečia realizaciją, siekiant suprasti, kas už tos realizacijos stovi. Padalinus viską į 500 žodžių lenteles, gaunama 80 lentelių daiktavardžiams ir 80 lentelių veiksmažodžiams, ir tai praktiškai visų kalbų žodynų branduolys – 80 000 žodžių. Šį žodyną padalinus į 20 segmentų, kiekvienam iš jų tenka po 4 000 žodžių, kuriuos galima sugrupuoti pagal tikrovės fragmentus.

Žmogaus vidinėje sąmonėje eiliškumas toks: mintis, gramatinė struktūra, žodynas ir išeinanti seka, kokia nors lingvistinė realizacija. Ši realizacija reikalinga psichožvalgybai, kuri leidžia pamatyti vidines žmogaus mintis ir nuspėti bet kokią minčių eigą. Kuo daugiau informacijos apie žmogų turi, tuo tai lengviau. Kadangi pati kalba yra visa permatoma, nes joje nėra jokių paslapčių, tai permatomas tampa ir žmogus, nes lingvistinė sąmonės struktūra yra skylėtas tinklas, už kurio nėra nieko, ko nebūtų įmanoma suprasti. Todėl šio tinklo supratimas labai svarbus dviem tikslais: psichožvalgybai ir žmogaus valdymui. Juo labiau, kad kiekvienas žmogus privalo kalbėti ir rodyti savo sąmonės turinį, o tai yra turtingas šaltinis.

Labiausiai domina kiekvieno žmogaus aktyvumas, kuris gali būti socialinis arba kalbinis. Tačiau joks aktyvumas neatsiranda be viešo arba slapto plano, kuriuo žmogus arba žmonių grupė siekia kokio nors tikslo sau ir kitiems. Mentalizmas yra geras šio plano išsiaiškinimo būdas. Viskas prasideda nuo minčių, idėjų ir motyvų. O motyvai šiame pasaulyje dažniausiai labai primityvūs – turtai, valdžia ir t.t. Ir kiekvieno aktyvumo planas – pasiekti šiuos ir panašius tikslus, pasinaudojant kitais žmonėmis. Todėl vertinat slaptą planą (Agenda), visada reikia žiūrėti ar jis naudingas, ar ne, moralus, ar nemoralus.

Visi konspirologai naudoja būtent šią sistemą. Stebi veiklą, išeinančias sekas (propagandiniai tekstai, filmai) ir rekonstruoja slaptos ar viešos organizacijos slaptą planą, ir šį planą viešina rodydami jo žalą žmonijai. Pavyzdžiui, globalistų sąmokslą sumažinti žmonių skaičių iki 1 milijardo. Juk tai akivaizdus suokalbis, pagrįstas slaptu planu ir atvirai ar slaptai, per savo veiklą, globalistai šį planą viešina arba sprendimais realizuoja. Iš šios veiklos galima labai lengvai nustatyti pagrindinę mintį, idėją ir motyvus. Visų pirma tai, kad jie šią planetą laiko tik savo nuosavybe, nors ji priklauso visiems.

Dažniausiai slaptas planas būna tik toks kiauras, permatomas lingvistinis tinklas, už kurio geriausiu atveju dar stovi kokia nors žmogaus psichologija arba psichopatologija. Su tuo joks protingas žmogus nesitaiksto ir nenusileidžia jokiam suokalbiui, nesvarbu kaip gražiai būtų suokiama. Gramatika – tik ant tikrovės uždedamas šablonas, o žodynas viso labo yra tikrovės dalių pavadinimai. Nei vienoje vietoje joks protingas žmogus nekuria garbinimo stabo, nei gramatikoje, nei žodžiuose. Taip pat nieko nebijo ir niekam nepaklūsta. Bendrai veikti galima tik bendru sutarimu, o tas sutarimas turi būti pagrįstas lygiateisiškumu, nes vertės skalės neadekvatus valdymas visada susijęs su kokiomis nors psichopatologijomis. (Kai kas nors pradeda įsivaizduoti, kad palyginus su kitais turi „stulbinamą vertę“.)

Visos „stulbinamos vertės“ realizuojamos žodyne, naudojant kokį nors kvailą žodį ir jokia sąmonės forma negali išeiti už šio žodyno ribų, nes pavadinimą iš ženklų ir garsų galima sukurti viskam ir iš tikrųjų šie pavadinimai nieko nereiškia. Jie yra tik komunikavimo priemonės.

Vadinasi naudojant veiklos analizę ir psichožvalgybinį mentalizmą, galima nustatyti koks socialdemokratų, „Delfi“, G. Landsbergio slaptas planas ir pan. Visi slapti planai užkoduoti žmogaus psichologijoje ir nubraižytuose paveiksliukuose. Iš esmės, žodynai juda antroposferos ir technosferos schemose, aiškinant, ką jie darys arba ką reikia daryti (ta prasme, „kitiems“), bet tai tik fasadas, kuris slepia paprastą valdžios troškimą, kurį įgyvendinti siekiama pasinaudojant naiviais žmonėmis.

Kaip tapti mentalistu?

Kad būtų galima valdyti žmogų, turi būti atitinkamai sutvarkyta jo sąmonė. Su tokia tvarka galima priversti, įsakyti, paaiškinti, formuoti, suprasti ir t.t. Taip pat ši tvarka sudaro prielaidas psichožvalgybai bei psichologinei telepatijai, nenaudojant techninių priemonių. Žinoma, psichotroninė technika situaciją gerokai pakeitė ir sumažino kalbos reikšmę, tačiau neturint techninių galimybių, galima panaudoti ir šią klasikinę priemonę.

Kalba atspindi socialinius santykius, todėl joje galima įžvelgti vidinės tvarkos skirtumus pagal šį kriterijų. Valdantieji turi vieną kalbą, o paklūstantieji – kitą. Nors tai išryškėja ne ženklų formoje – nors matosi taip pat ir joje – bet turinyje ir dar svarbiau – turinio suvokime. Žodžiai psichiką ragina, verčia, skatina, menkina, naikina, gniuždo, išaukština, giria, gerbia ir t.t. Kai kryptis yra valdžia pavaldiniai, kalba turi išjudinti, priversti, sukurti paklusimo būseną; jeigu kalba naudojama karui, ji priešininką turi išdarkyti, sunaikinti ir pan. Kai kryptis yra pavaldiniai pavaldiniai, arba pavaldiniai valdžia, kalbos tvarka rodo paklusnumą, nusižeminimą, supratimą, pasiruošimą, parengtį.

Pavaldiniai tarpusavyje keičiasi informacija, vertina, atsiveria ir pasako ką galvoja „iš tikro“. Šios vidinės tvarkos būsenos rodo, kad turinys ne tik išreiškia arba atveria, bet ir primeta valdžią arba sukuria paklusimo afektą. Todėl ji yra vergovinės santvarkos pagrindas. Ši vergovė pagrįsta F. Nietzsches atskleistu aktyviuoju kalbos aspektu. Pasak jo, aktyvumas yra arba pozityvus, arba negatyvus. Pozityvus yra veiksmas, o negatyvus – reakcija. Veikia – aristokratija, reaguoja ir paklūsta – liaudis.

Informacinės visuomenės laikais, socialinės situacijos gerokai pasikeitusios, tačiau ši likutinė lingvistinė semantinė priklausomybė smegenyse nepakitusi ir naudojama filologiniam banditizmui, būdingam tam tikram sluoksniui, kurį galima vadinti filologiniais „forsais“ arba „marozais“, kurie „ieško zaceppo“, kad galėtų patreniruoti savo kumštį. Tokie, pvz., yra propagandos ministerijos „žurnalistai“.

Be aktyviosios kalbos funkcijos, yra žvalgybinė funkciją, kuri leidžia iškelti į atvertį sąmonės turinį, jį išnagrinėti ir suprasti. Tai pagrįsta kalbinės psichologijos principais, kurie formuoja tai, kaip išreiškiamas išorinis ir vidinis turinys. Kadangi mąstymas glaudžiai susijęs su kalbos formomis, kurios formuoja arba išreiškia psichikos turinį, tai ji labai svarbi psichologiniam apibūdinimui. Žvalgyba ir telepatija pagrįsta tipiškų reakcijų žinojimu, kurios susietos su konkrečiu sąmonės turiniu ir visada tokios pačios. Pvz., nacionalistui tai yra „patria“ grupės elementai, globalistui „pažangos“ grupės elementai, kurie būtinai griauna tradiciją ir t.t.

Kiekvienas kiek labiau prasilavinęs žmogus priešinasi tokiems paaiškinimams, nes būti suprantamu – nemalonu. Tad be „tikros absoliučios įrodytos teorinės tiesos“, elementai papildomi „manevro“ elementais, kurie skirti maskuotei arba klaidinimui. Kad ir ką žvalgyba fiksuotų „aš visuomet – ne toks“, visuomet „kažkas daugiau“ ir „galite net nesivarginti“. Tačiau tai, kaip pasakytų anglas, yra „wishful thinking“.

Šiais principais remiantis, galima sukurti pseudotelepatijos sistemą, kai žinai vidų net neturėdamas kalbinių išraiškų, nes mąstymas – kaip rodo išvardinti argumentai – yra pagrįstas stereotipinėmis reakcijomis. Nesunku suprasti kokios situacijos žmogų džiugina, kokios liūdina, kokios sukelia neapykantą. Kadangi psichika susilydžiusi su kalbinėmis formomis, kiekviena iš šių būsenų turi savo žodžius ir kalbą. Jeigu pavyzdžiu imtume protą, tai teorijos (kurios visiems yra „absoliuti įrodyta tiesa“), taip pat stereotipinės, visiems žinomos, ir turint pilną sąrašą – išrinkti stereotipų variantus nesudėtinga.

Propaganda yra tipiškas šiuolaikinis atvejis, kai praktikoje panaudojami aktyvieji ir žvalgybiniai kalbos elementai. Tai nesunku patikrinti patyrinėjus pagrindinius valdžios propagandinius tinklalapius. Juose akivaizdžiai matoma psichologinė žvalgyba kaip „runkelių“ mąstymo šimtaprocentinis supratimas ir tokio supratimo demonstravimas pranašumui įtvirtinti. Ir panaudojama psichologinio pavergimo sistema, kuriai paminėtos kalbos galimybės yra idealios. Visų pirma trūkumų ieškojimas ir jų išryškinimas, vienos, savo perspektyvos kalimas į galvą, standartų nustatinėjimas ir galų gale – dezinformacija ir melas, primetant išgalvotas savybes arba išfantazuotus, tendencingai pateiktus įvykius.

Pereinant konkrečiai prie kalbinės tvarkos formų, pradėti galima nuo tokių apibendrinimų. Kalba nėra begalinė, nes turi ribotą žodžių ir gramatikos formų skaičių. Kalba nėra objektyvi, nes visada sujungta su psichologinių iškraipymų sistema. Todėl veiksmai ir reakcijos nėra bejausmiai ir telepatijoje visada svarbu nustatyti/žinoti iškreipimo koeficientą. Labiausiai iškreipti, pvz., yra žemesnės klasės keiksmažodžiai, matomi iš aukštesnės klasės perspektyvos. Į juos aukštesnė klasė turi stereotipinių reakcijų sistemą. Beje, šis iškreipimas yra labai mįslingas, nes nurodo į technologinės arba biologinės telepatijos hipotetines galimybes, su kuriomis valdoma visa žmonių rūšis.

Kiekvienoje kalboje yra trys pagrindinės lingvistinės formos: daiktai, vyksmai ir jų apibūdinimai. Pvz., „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ talpina apie 80 000 žodžių. Padalinus juos į dvi dalis pagal nurodytas kategorijas gaunama 40 000 žodžių „daiktams“ ir 40 000 žodžių „vyksmams“.

Proporcijos persiskirsto todėl, kad kiekviena ši kategorija turi dar ir apibūdinimus. Iš daiktų grupės apibūdinimams galėtume skirti apie 15 000 žodžių, o iš vyksmų – 10 000 apibūdinimų. Tad gauname 25 000 daiktų, 15 000 daiktų apibūdinimų, 30 000 vyksmų ir 10 000 vyksmų apibūdinimų. Situaciją palengvina dar ir tai, kad viskas yra arba vyksta ribotame pasaulyje, sudarytame iš substancijos, ryšių, judėjimo, erdvės ir laiko. Ir žmonės realiai savo buityje naudoja dar mažiau žodžių, o visas rinkinys egzistuoja tik žodynuose.

Šitokie žodžių rinkiniai mąstymo surenkami susidūrus su kuo nors išoriniame arba vidiniame pasaulyje. Pagrindinis minties turinys sudarytas iš ženklų ir reikšmių erdvinio sujungimo mąstyme (mintyje). O išorinėje kalboje tai yra sekų generavimo galimybės monologiniuose arba dialoginiuose šnekėjimuose.

Be žodyno kategorijų yra gramatinės formos, kurios įdomiausios ir reikšmingiausios yra vyksmų struktūrose. Pirmiausiai tai yra vyksmų laikų sistema, leidžianti išskirti požiūrį į praeitį, dabartį ir ateitį, kurie yra pagrindinės psichologinės sąmonės būsenos sukuriančios atminties ir atsiminimo reiškinius, suvokimą čia ir dabar bei prognozę, spėjimą, numatymą arba „aiškiaregystę“.

Turint visa tai galvoje ir pridėjus prie to morfologinę psichikos sandarą, galima tapti tikru „mentalistu“ ir pusiau telepatu. Tereikia išmokti mąstyti šiais principais ir aktyviai kaupti patirtį bei informaciją apie žmones.

Iš viso to, kas pasakyta galima saviugdai panaudoti tokius reikalavimus:

1) plėsti kalbinių formų kiekį,

2) mažinti iškreipimo koeficientą paklusnumą primetančiuose žodžiuose,

3) tobulinti psicholingvistinės žvalgybos metodus,

4) kaupti kuo įvairesnę patirtį,

5) netapti vergovinės žodienos mase,

6) vystyti nekalbines sąmonės formas, pavyzdžiui, išplečiant vaizduotės galimybes,

7) nebijoti pauzės programavimo, o jeigu ji yra, perkelti dėmesį į tas psichikos formas, kurios yra laisvos,

8) išplėsti minties formas ir minties vaizdus,

9) išplėsti dėmesio aprėpiamų detalių kiekį,

10) neapdairiai nedemonstruoti savo sugebėjimų,

11) visuose tekstuose žiūrėti kokios sąmonės formos slypi už žodžių-ženklų.